glesum eilėraščiai

glesum · Post by **glesum** » Wed 06 18, 2003, 11:10

Kai migloje išbluks paskutinis tylus eilėraštis...
Visata nusileis ant nugludintų vėjy pečių...
Ir malda sklis per širdį...
Palies pilnumos praregėjimas...
Nebeliks jau manęs
aš tapsiu gyvybės krauju...

Sudie.

Neringa · Post by **Neringa** » Wed 06 18, 2003, 16:51

Nesakyk sudie kai dar tik austa diena
Nesakyk sudie, kai dar tik paukstis renka skrydziui taka
Sakyk kad busi tu salia
Kokie bebutu erdves matai tarpe musu
Juk mintimi apglebt viens kita
Mes galim vos tik panoreje
Ir viens kitam nutiesti aukso tiltus
Kad lengva butu susirast tiesos kelius

Tomka · Post by **Tomka** » Wed 07 09, 2003, 22:48

PERFECT!!!

glesum · Post by **glesum** » Wed 07 23, 2003, 22:59

Edvardas · Post by **Edvardas** » Sun 08 03, 2003, 10:30

Dar ne viską sušlebezdavojau, bet ir nemažai. Įspūdis — yra ir silpnesnių ir labai stiprių. Sakysime, jei galėčiau..., mano stogas..., žvelgiu..., alsuoja vakaras..., į mėlynas pilis...,jei... ir t.t. — geri ir labai geri. Kur trumpiau, ten jums išeina geriau, kur daug žodžių — mintis išsiblaško, kaip lapai rudenį, nebėra pritrenkiančio vaizdo, kartais neaiškus jausmingas mišinys... Atskirai apie rimus ir eilėdarą: padirbėjus — būtų kur kas gražiau, skaitant nebereiktų, populiariai sakant, užsiryti.
Bendras vaizdas — sutviskę kūrybos deimantėliai šviešia ir džiugina. Sėkmės.

glesum · Post by **glesum** » Tue 09 02, 2003, 10:23

AS grizau...

ir kritikos radau... mane labai dziugina... nes labiausiai pasiilgstu kritikos... del rimu ir eiledaros... ir del tu eilerasciu tai pastebejau, kad zmonems patinka tie, kurie man visai ne prie sirdies...
pati dabar kazkaip bandau islipti is rimu, vengti saldumo... per vasara ir as ir mano eiles labai pasikeite... gal joms dar per anksti i si foruma...

Mindaugas · Post by **Mindaugas** » Tue 09 02, 2003, 15:58

Vieni eilėmis savo jausmais dalinasi, ir padeda.
Kiti tik eilėraščius taisyklingus rašo.

glesum · Post by **glesum** » Thu 09 04, 2003, 13:16

Is tiesu... kartais ieskodamas rimo, ar ritmo, turi atsisakyti vaizdingesnio posakio ar minties... vis delto pripazystu, kad kai kurie mano eilerasciai, tai tik zodziu kratiniai... bet as nekalta.... nes as nekuriu eiliu... as tik uzrasau...

glesum · Post by **glesum** » Mon 09 08, 2003, 9:05

**
Juk tu viską ir pats supranti....
Tik lietus neša džiaugsmą gyvybės...
O audra, kad ir kaip ji karti,
Nesugriaus mums visos amžinybės...

Jei tik lauksi, aš brisiu kartu
Su tavim į pasaulio kraštą...
Du keleiviai slidžiu taku
Pasiskirstę po lygiai naštą...
2003 06 16

***
Geeiu lietų, kad išgyvenčiau sausrą.
Geriu rtiukšmą, kad tylą iškęsčiau.
Geriu tamsą, kad aušrą pasiekčiau.
Geriu ugnį, kad neužgesčiau...
2003 06 18

***
Atsargiai žaiskit su vaikais,
Nes jie svajoja tai, kas uždrausta...
Jie nemąstydami keliauja paskui širdį
Aplenkdami, kas miršta ir kas lūžta.

Ir jų svajonės tyros ir nuoširdžios
Užgniaužę tamsą tampa realybe...
Aplenkia laiką, nors nereik aplenkti
Iš naujo dėsto trapią amžinybę...
2003 06 22

***
Kol lyja, nekursiu eilių,
Ir taip jau mąstau eilėmis...
Priskinsiu tau saują gėlių
Ir šviesiu giliai akimis...

Kol lyja, dainuosiu kartu
Su šokančiais vėjy lašais...
Apglėbs mus daina švelnumu
Ir tau nusijuokti leis...
2003 06 24

***
Įsisupsiu į žalią pulsuojančią skarą,
Atsimerksiu giliai šviesiomis akimis,
Įsigersiu į vėjyje brėkštančią žarą
Nutaškysiu skliautus debesų bangomis...
O per širdį tekės neišsenkanti upė.
Ji gyvybę neblėstančią žemei atneš...
Kol miegos ant stogų mūsų paukščiai suūpę
Vėjas mano ir tavo svajonę kedens...
2003 06 25

***
Nemiegosiu.
Lai miega žvaigždės ir žuvys...
O aš tik tyla... tik aidas...
Nemiegosiu...

Rinksiu rasos lašusir žemuoges...
Šypsosiuos į lietų...
Bučiuosiu žemę.
Brisiu į žvaigždyną.
Ieškosiu savo upėj gyvo vandens...
Mokysiuos tapti akmeniu...
Ir
Pavirst drugeliu...
Pasmerks gal mane...
Gal palaimins?..
Kitaip negaliu.
2003 06 25

***
Kol tu būsi toli
Ir žaisi su savo žaisliukais
Aš lipdysiu pasaulį į savo širdies korelius...

Kol bėgsi gatve
Pamiršęs tikėti stebūklais
Aš statysiu boružei žalius ajarų namelius...

Kol bandysi išgirsti
visas pasaulio naujienas
Neišvysi kaip skleidžias tyloj žiedai..

Kol vaiščiosi
pamirštas, paliktas, liūdnas ir vienas
gal suprasi, kažką kad darai negerai...

Kol bijosi pažvelgti į savo nuliūdusią širdį
Aš stebėsiu kaip tolyje žiedlapiais sninga..

Kol neleisi sau skrist,
tu tik BŪSI,
o aš BŪSIU LIMINGA.
2003 06 27

Aš svaisčioju apie lietų

Aš išeinu, nes pavargau gyvent
Tarp keturių
Taisyklingai surimuotų sienų...

Aš noriu vaikščioti kalnų atbrailomis
Ir šokti saulės subrendimo šokį...
Aš noriu perskrieti bedugnę
Kuri atskyrė mus...
Ir iš dangaus aukštybių
Panirti į gyvybės krioklį...
Iškilti paukščių apsuptai giesme...

Aš noriu jausti jūrą sau prie kojų...
Purslus...
Nutrynusius mano laiškus nuo smėlio...
Nuplovusius mano pilis...
Bet manęs nepalietusius...
Aš noriu jausti.

Aš noriu nepaliaujamai tekėti medžio syvuose...
Iš žemės gilumos lig pat viršūnės...
Pasiekus ją iššaut vaivorykštės strėlę į dangų
Ir kopti...
Svajoti ior visą visatą mylėti...

Aš noriu atverti akis į tikėjimą...
Tiesos šaltinyje sielą išskalauti
Ir nustebti...
Jog
noriu grįžti
į savo ramią, jaukią, šiltą
šiandien.
2003 06 27

***
Visiškoje tamsoje virpinti savo sielos stygas,
Kol lange įsižiebs tikėjimas.
Į tiesą
Tekančią gyvybės upėse...
Į tiesą
Paklydusią žvaigždžių labirintuose..
Į tiesą
Ieškančią tavęs...
2003 06 27

***
Saulės gaisais paklydusiais medžių alėjoje
Bėga laikas
Į priešingą pusę...
Spinduliai lūžta šakose,
Į širdį tūkstančiais upelių įsilieja...
Jei klausysi
Kantriai
Kuo Visata alsuoja
Išgirsi skambant amžiną
Save.
2003 06 27

***
Nubrisdama žole per tirštą ramią miglą
Busi..
Kiekviena pėda dovanos tau amžiną
Troškimą,
Kol taip ramu, kad negali nurimti,
Panirti į pasaulio sukūrimą.
2003 06 27

Ilgesys

Mano akys dainuoja ilgesį—
Patylėk su manim apie meilę...
Gal išgirsi širdy baikštų virpesį—
Mano sielos paslaptį svaigią...

Mano akys išduoda ilgesį...
Nepraeiki šaltai pro šalį...
Bent atsiųski akių savo spindulį—
Margaspalvį sielos drugelį...

Jei kada lietuje paklsi
Tu suraski danguj mūsų žvaigždę—
Mano širdį – dainuojančią ilgesį...
Mano svają – globjančią, skaidrę..
2003 06 27

Edvardas · Post by **Edvardas** » Mon 09 08, 2003, 10:09

Širdį veriantys posmai. Gilu kaip jūros verdenėj ir spindi ji akinančia skausmo ir ilgesio šviesa. Sveikinu.

Post by **Gluosnė** » Sat 09 13, 2003, 10:17

Ech..Glesum.. Net iki asaru.. Stulbinamas tikrumas..

glesum · Post by **glesum** » Mon 09 15, 2003, 13:34

Aciū

Atsisveikinant

Nutilę grįšime į žemę...
Palikę jaukų realybės rūbą
Širdim, beieškančia šviesos,
Nuskriesime kur mintys srūva..

Ir mūsų nepalies mirtis,
Nes mes – pulsuojanti gyvybė...
Šlamėsim medžių šakose
Tyliai, lyg amžinybė...
2003 06 28

****
Susiplėšiau į rytą ir vakarą
Ir tyliu apsigaubus šakom...
Šią nuostabią nepaprastą vasarą
Po akim žvaigždėmis apsnigtom...

Kai mane iškedena vėjas
Savo siela padžiaunu žvaigždėj
Tegul plaikstos, tegul nuskaidrėja
Skausmo skylės dangaus gelmėj...

Gal tada akyse žybčios saulės,
Blės migla nuo nuleistų pečių...?
Gal tada vėl sugrįš į pasaulį
Mano laimė pavirtus paukščiu...
2003 07 09

Kai sutema nusirita per pievas
Nusverdama akis į žemę...
Ir jos iš lėto leidžiasi
Lyg žiedlapiai iš Dievo sodo...
Kol debesys išlengvo traukiasi į naktį...
Praskrieja pro tave, kad nebegrįštu

Nušvitusiom mintim, tu sukalbėki mlda,
Už tuos kurie toli,
Kuriuos nubloškė vėjas į didelį šaltą voratinklį...
Už tuos, kurie akli,
Kurių akys tepastebi ryškias spalvas,
Bet nemato žvaigždelės praeivio ašaroj...
Už mtuos, kurie benamiai...Savo namuose...
Už tuos, kurie pasiklydę,
O šviesos languose taip skaudžiai gęsta...
Ir tuos, kurie jau nebespės sugrįšti...
Tu pasimelsk.

Ir siela išsilies į dangų ir į žemę...
Per krištolinę upę į žvaigždes...
Jos spinduliu palies tą trapią širdį,
Kuri šįvakar meldės dėl tavęs...
2003 07 16-22

***
lengvi darugystės siūlai driekiasi per dangų...
šilku apraizgo žemę ir žvaigždes...
pamiršę notolį pavirsta begalybe,
per žemės gelmę skverbias link tavęs....

ir laikui bėgant šilkas vis tvirtėja
arba nutrūksta...
jei tokia lemtis...
ištvėręs karštį, šaltį nugalėjęs,
plienu pavirtęs siūlas mums pražys...
2003 07 22

**
Mano svajonė išsilies
Auksiniais virpančiais lašais...
Iš tavo veido ramumos
Žiedelis mažas išsiskleis....

O baikščiai grįžtanti naktis
Mūsų akis pakels aukštyn,
Kur šviesios svajos žvaigždėmis
Pro tamsą skverbiasi gilyn...
203 07 24

Kipshas · Post by **Kipshas** » Mon 09 15, 2003, 15:12

Kipshas sedi apsikabines savo trisaki ir graudziai verkia
- Aajajai, ajajai

Prieina glesum ir klausia
- Labai eilerasciai liudni?
- Ne - atsako Kipshas - tiesiog pagirios galvele pleso, gal turi alaus?

glesum · Post by **glesum** » Tue 09 16, 2003, 8:21

O ka as tau sakiau, kad reikia sulciu :cry
Nei galvos neskaudetu, nei triakis nesibadytu, nei zmona nepyktu... aiskink jums ir aiskink

....
ir man visai taves negaila....vat...
nu gal biski...

Kipshas · Post by **Kipshas** » Tue 09 16, 2003, 8:49

Dovanoju tau kipshiuko dainele

Alutis putotas alutis gardus
Statine alucio pradziugins visus
Sukiniuose suksis vel viskas ratu
Alucio megejai kartu. Hohou!

glesum · Post by **glesum** » Mon 09 22, 2003, 8:26

Ačiu, Mindaugai uz eilerastuka, o stai keletas mano...

***
Saulė grįžta į žiemą…
Ją užpučiu ir pasiduodu vėjui,
Kuris per naktį virpins ilgesio stygas…
Tylėsiu pasislėpus savo sieloje…
Maža mergaitė širdyje užmigs…
Balta paukšta pavirtusi
Išskries į žalią žvaigždę
Ieškoti savo ilgesiui naujos erdvės...

Ir smėlio smiltyje atrasiu tūkstamnčius pasaulių…
Kiekviename iš jų sutrupintą save…
Sules mane žuvėdra žemėn grįžusi…
Su savimi į saulę nusineš…

2003 08 06

***
Savo meilės ir ilgesio sėklas
Įdėsiu į ištiestą elgetos ranką…
Paliesiu išvargusį petį,
Pražilusią galvą paglostysiu…

Kiek nedaug sužvarbusisi sielai
Sušildyti vėlei užtenka –
Vien tikro tylaus atodūsio…
Vien saujos gėlo vandens…

Paskutinę nuvargusią riekę
Savo kenčiančiam broliui ištiesiu,
Pageltusių lapų šokis
Apglėbs ir palaimins mus…

Likimo simfonija leisis
Plaštakėm ant mūsų pečių
Žalais rudeniniais lašais…
Dėkosiu, kad tiek daug turiu…
2003 08 07

Tiems kas sekmadieniais meldžiasi

Mano broliai
minčių labirintais
vėl nuklysta į skaidrią erdvę,
nesuvirpinę žemės pėdom,
nepamynę švelnios žolės…

Kaip kiekvieną sekmadienio vakarą
vėl apglėbiame motiną Žemę
nenusakoma sielų šiluma…
Nuo širdies ligi širdies…

Ačiū, kad esate kartu.
2003 08 03

***
Svajonės plaikstosi
Miglų šilkais virš žemės…
Ir saulei patekėjus palaisto realybės žiedus…

Dienoraščio nuotrupa...

...gal tam ir mirštame,
kad grįžtume namo...
į savo lengvą sielą...

ir savo dvasios labirintą
paverstume žvaigždynu...

kad skrietume nuo saulės ligi saulės,
kiekvienoje iš jų sudegtume... ir liktume...
išlaisvinta šviesa pasklistų po visatą
ir amžinybėje negestų...

tik siela nenurimtų...
pasiekusi Erelio ūką ji prisimintų Meilę,
į žemę ilgesingą spindulį nutiestų,
palaimintų juo dvi beribes sielas,
ir gimtų danguje nauja žvaigždė...

2003 08 08

O ka jūs manot?

Edvardas · Post by **Edvardas** » Wed 11 12, 2003, 0:03

Paskaičiau gražių paskutinių eilėraščių. Kaip dainų, iš dainuojančios sielos... Tik štai paskutinis kažkuo truputį užkliuvo ir įsirėžė. Gal ne taip supratau, gal ne iki galo, neišbaigtai... Bet, jeigu taip viską priimtume, ar toli bebūtų iki savižudybės... Gal panašiai nusiteikę musulmonai (gal ir kiti) eina sprogdinti ir sprogdintis, o gal net ir šiaip sau žudytis — ar maža tokių pas mus? Man regis, kad pats gražiausias yra šis prieštaringas pasaulis, kuris sukelia mūsų emocijas, davė protą ir jausmus, suteikė galimybę pažinti ir suprasti, susitikti vienam su kitu, mylėti ir neapkęsti. O gal yra kitaip?

glesum · Post by **glesum** » Wed 11 12, 2003, 9:25

Dar karta aciu, Edvaradai uz kritika

...
žinai, panasiu atsiliepimu apie paskutini eilerastuka gavau ir ir Agnes... kai ji rašiau, man buvo be galo liudna... gal ta nuotaika ir persidave... Pasistengsiu, kad daugoiau tokie "saves gydymo" eilerasciai i foruma nepatektu, Ju ir taip labai daug "gamina" siuolaikinis jaunimas, gerai?

glesum · Post by **glesum** » Wed 12 17, 2003, 16:53

Seniai jų nėra
Žemė priglaudė juos
šaknimis apipindama ir ramybe...

Į tą amžiną kintančią virpančią tėkmę
ji įtraukė ir jį...
Jis išsivedė ją...

Tik du medžiai seni
šakomis apsipynę
vis su meile ir ilgesiu glaudžias drauge.
mano protėviai du meiliai juos pasodinę
šlama tyliai giliai ąžuolų šakose...
-----
Naktis kai nutildo vėjų šnekas
kai virpančiais pirštais jų tylą liečiu
kai angelas neša į dangų maldas
tada šiltą kuždesį jų aš girdžiu...

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 12 17, 2003, 18:17

Visai neseniai mano vyras pastebėjo, kad lietuviai neturi dolmenų, greičiausiai, todėl, kad protėvius palaidoję sodindavo medžius. Taip atsirasdavo šventieji ąžuolynai. Informacija eina panaši. Ir dar papildomų minčių sukelia … Kaip dolmenus pasistatydavo dar gyvi vedai, taip lietuviai galėjo ir sau ąžuolus pasisodinti. O gal tai buvo paskutiniai vedlietuviai… Labai gražiai aprašei. Tikra. Ačiū tau.

Skambantys Kedrai

glesum eilėraščiai

Pamąstymas