glesum eilėraščiai
Posted: Wed 02 26, 2003, 13:34
Kai jūs bėgate nuo lietaus...kai valgote vakarienę...kai glostote ką tik išdygusį kedriuką...kai išlydite vaikus į mokyklą...kai miegate po žvaigždėmis...kai negalite atitraukti akių nuo mylimojo...kai tyliai verkiate, pasislėpę senoje spintoje...kai grįžę iš darbo krentate ant fotelio...ir net kai šalti nakties pirštai baltai dažo medžius...mes kuriame. Sau ir visiems, kam mūsų reikia... juk tam ir skirtos naktys...
***
Ieško žvaigždės danguje
dvi rožės iš mano sodo
sklinda jų dvelksmas šilkinis
lyg skambantis debesis...
pasiekęs žvaigždę suvirpa,
sudūžta į skambančią šviesą,
sugrįžta į miegančią žemę
apglėbia ją meilės erdve...
***
jei leistum man pabraidyt žolėje,
tai galėčiau rūkais apkamšyti pievas
padainuoti lopšinę savo žydinčiam sodui,
pasūpuot paukštelius ir užmiegančias ievas...
jei leistum man nuskrieti ant kalno
apkabinčiau pro šalį praplaukiantį debesį
pasidėčiau motulę žemę ant delno
ir stebėčiau, kaip žvaigždės į plaukus veliasi
jei galėčiau paguosti nuskriaustą vaiką,
pasiimčiau ir jį su savim į kelionę
mes pasiektume saulę, aplenktume laiką
ir pasauly pasėtume savo svajonę..
jei žinočiau, kaip man pažadinti žmogų,
bent trumpam iš gilaus beprasmybės miego,
nusivesčiau ir jį su savim į sodą,
kur dvasia pražysta ir amžiams lieka...
***
kai vakaro tyloj blyški žvaigždelė spindi
ir sklinda jos šviesa ant žydinčių pečių
aš lyg stebuklą visą žemės meilę
su vėju įkvėpiu ir savyje jaučiu...
ant marmurinio veido mėnesiena žaidžia...
tik rožiniai spygliai dar drasko svajones
ar tu girdi...
už sienos laikas eina..?
už sienos, bet ne čia,
kur tu ir aš...
pavasarinis vėjas mano širdį glosto,
kedena plaukus jo švelni ranka....
išgerkim naktį,
paragaukim rūko,
iškriskime ant tako krištolo rasa...
***
tavo pėdos dar dega smėly
nuo karščio tavosios širdies...
tu tolyn aukso pajųriu bėgi,
o aš stoviu -
bijau jas paliest...
aš bijau sunaikinti viską,
ką turiu...
ką tu man palikai...
tad tik stoviu... stoviu ir virpu...
kol banga jas nuplauna...
visai....
***
Pavasariui
Aš matau, kaip tu vėl ateini
Toks gaivinantis, šiltas, svaigus...
Savo žydinčią širdį neši,
kad sušildytum delnus manus...
Tu kvepi, tu dvelki lietumi...
Ir laukinių rožių žiedais...
Vėliai skrieji giedru dangumi,
Nesuvaldomais vėjo žirgais...
Ir šypsaisi...iš tolo švieti
Savo meilę barstai į šalis...
Tik naktis kai užlieja laukus,
Tu ant mano pečių verki...
Ir kaskart, kai kas rytą meldžiu
Pasilikti tos laimės ir sau
Tavo tylų šypsnį jaučiu :
- Aš – pavasaris...aš – privalau.
*****
Užsimerk...Bitės neša medų,
baikščiai skleidžiasi rožės žiedas...
Prisėski ant dobilo lapo,
Nuplauk rasoje savo pėdas...
Tyliau ! Neišgasdink nakties !
Tegul tyliai numiršta diena.
Ar jauti, po skliautais paslapties
Aš laukiu tavęs viena...
Broliai žali
Medžių virpėjimas
atmintį paliečia...
Jų daina mano tamsą sužvarbusią šildo...
Medžių dvelksmas švelnus...
Erdvę gydantys lapai...
Metų rievės į mano kraują subėga...
Mano broliai...
Į saulę rankas ištiesę,
Gaudo vėją, viršūnem glosto žvaigždes...
Šaknimis žemę liečia, myluoja, glosto,
Geria gyvastį jos
Visai kaip mes...
*****
mano stogas –dangus...
mano lova – žolė...
mano durys – spalvinga, rami pakelė..
mano maistas – medus...
mano stalas – delnai...
mano turtas – tai viskas aplink, kiek matai...
******
Męs niekad vieni nebuvom...
Keitės žvaigždės, gyvybė, mirtis...
Dužo pilys, žinojimas blanko...
Bet męs niekad nebuvom vieni.
Męs niekad nebuvom vieni...
Mūsų pėdos įaugę į žemę...
Visas mūsų pasaulis alsuoja
Pilnas pilnas tavęs ir manęs...
Tu niekad neliksi vienas.
Net kai pirštai
Lyg sausos šakelės
Luš nuo vėjo ar žvilgsnio skaudaus
Žemės rankos tave priglaus...
*******
Alsuoja vakaras...
taip gaiviai ir lengvai...
ištirpęs rūkuose, paskendęs žieduose...
pražysta žvaigždės – mano žiburiai,
aplink mane ir manyje...
***
žvelgiu, kaip nusirenginėja medžiai prieš mane...
gražu...tylos plaštakėm sninga, sninga...
ar žydi saulė, ar naktis audringa –
pasineriu į šokį stebūklingą...
Kalnams
Pasiilgau kalnų...
Šalto, verenčio vėjo...
Tylos...
Viršūnių baltų...
Aido...
Šaltinių skaidrumo...
Jau seniai juos paliest
mano siela
Išėjo...
Jų jėgos dar įkvėpt.
Praskaidrėti
kartu...
******
Jei kada pamirši, kad esi laiminga
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk –
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas –
nusišypsok –
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiigsi –
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave –
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok –
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!
******
Neliūdėk, mažuliuk mėnuliuk,
Kad danguj šiąnakt tu toks vienišas –
Kaip oazė dykumoje,
Kaip parskridęs pirmas varnėnas...
Juk žinai, kad esu...
******
Vėl pusnys.
Vėl žvaigždėse paskendus žemė...
Ir vėl tylu, tik metai bėga...
Suvirpi saulės paliesta
Ir ...ištirpsti
Lyg sniegas...
***
Šešėlių žaismas vandeny...
Garsai paklydę tyloje
Gyvena kelio akmeny
Atgimsta , miršta per mane...
***
aš kas rytą gimstu iš naujo
prisipildžiusi laimės ir gėrio
akimis vėl paglostau pasaulį
ir lapelį švelnaus augalėlio
***
Kai ruduo praeina,
leisk man patylėti...
žvelgt į jo akis...
liest plaukus auksinius...
Saulė nusileis,
vėjas lauš medžius...
Leisk jį palaižyt,
Jo juk nebebus...
****
Į mėlynas pilis
Paniro alpiai saulė...
Sušalusi širdis
sudilo tyloje...
O debesėliai skriejo
Basi ir išsigandę,
Nes juos nedrąsiai vijo
Žvaigždžių šalta gija...
Tamsoj nuskriejo pūkas –
Skaidrus, bet išsigandęs –
Kur dėsis šaltą naktį
Rudeniam danguje?
Kaip trokšta jis surasti,
Bent mažą žemės saują,
Paglostyt mamą Žemę
Ir pasinert joje...
****
kai pro šalį vaikšto lietus
aš taip noriu pavirsti į debesį
ir išskristi pakėlus pūkus
į lašų nesuvaldomą klegesį
kai padangėje skraido vėjas
man taip liūdna – aš to negaliu
debesų jis bandas varinėja --
aš sutikčiau būt pūkeliu
Pauksčiams
Ir vėl jūs išskrendat...
Ir vėl mane paliekat...
Kaip ir kaskart,
Kai vakaras ilgėja...
Kada beržai pražyla
Naktų tamsa tirštėja,
Ir vėl mane paliekat,
Kai žvaigždės priartėja...
Medžiukui
Žvelgiu į tave ir šypsausi...
Jaučiu, kaip vėjy supas tavo šakos,
Girdžiu širdim, ką kalba mažas lapas...
...ir tyliai skleidžias žiedas manyje...
Matau, kaip tu tiesi rankas į saulę...
Girdžiu kaip šnabždas paukščiai lizduose...
Jaučiu tą jėgą –
Tavo, Medi, jėgą
Tavoj ramybėj,
Tavo šerdyje...
Sėklele, ar atpažinai save,
Tai tu...
Ar meni?
Pienių laukas...
Lėlytės...
Nubrozdinti keliai...
Susivėlę plaukai...
Lelija kasose...
Ant žalių patalų išminti takeliai –
Tarsi siejanti žemę ir vaiką gija...
Šiltos naktys...
Ir basos mažytės kojos
Savo pėdas palieka nakties tyloje...
Jos jau lietė ir žolę, ir smėlį, ir sniegą...
Baidė vėją laukuos,
Prausėsi rasoje...
Linksmos akys
Ir lūpos, neieškančios žodžių...
Kam tie žodžiai kai kalba tyra širdis?
Paprastumas nustelbia visus savo grožiu...
Ta tikra šypsena, ta gyva mintim...
Saldžios braškės...
Balti paupių katinėliai...
Šiltas upės vanduo pilnaties vidury...
Sodas...Bičių medus...tie minkšti debesėliai...
Na ir aš...
Jau kita...
Nors ir ta pati...
****
Tylu... tik lašai beviltiškai beldžias į langą...
Kažkur nenutildomas gieda paukštis...
Svetimi dangumi pilki debesys skrenda...
Tik tada supranti, kiek mažai supranti...
Pievos baltos nuo virpančių pienių pūkų...
Susigūžę, sušlapę jie žvelgia į dangų...
Nepakils..nepasieks...nesuras...neišdygs...nepažins...
nemylės...nenukris tau ant rankų...
Nuo kaktuso...
Badausi...
Ir žydžiu gan retai...
Užtat pribloškiančiai...
Aš ištvermingas – privertė likimas...
Galiu užaugti didelis kaip medis...
Galiu kankintis ant tavos palangės,
Be nuotaikos įdurti tau į pirštą,
Kai kai bandysi mane palaistyt,
jei bandysi...
Vakarienė
Vakarodamas mėnulis
geria debesų arbatą
saulės krosnį užgesina
kramto juodą šokoladą.
Kai dangui žvaigždždėm pakvimpa,
Jis jas kruopščiai suskaičiuoja
Ir palieka prirakintas
Tol kol rytas atvažiuja...
Jei..
jeidanguje neliks lietaus,
jei širdyje neliks žvaigždžių
jei akyse neliks žmogaus
jei laiškuose neliks raidžių
jei vėjas lapuose numirs
jei saulė danguje užges
ir skausmas žirdyje nurims
ir meilė meilėje paskęs...
Tu nenustok...Tik nenustok...
Žirdie liepsnoki, siek dangaus...
Prašau tavęs... Prašau...
Ieškok...
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus...
*****
Į mane
Žolė juk atsispindi danguje...
Dangus – žolėj...
O vėjas – vandeny...
Vanduo danguj...
O saulė spindi lapuose ir rasoje...
Rasa – ant kojų...
Lietus sutviska ant delnų...
Ir...tyloje...
O žvaigždės... ir lietuj, ir žolėje,ir rasoje...
Ir net žiedely...
Juk vėjo gūsis suskamba žolėj...
Žolė susipina su medžių ošimu...
Ir visa sklinda per laukus ir pievas, per vandenį ir orą...
Skamba... Skamba... Skamba..
Gruodas
Ir žvaižgždės vėliai didelės ir geros...
Ir snaigėj kiekvienoj tiek daug jš telpa...
Kai baltuma apglėbia debesis ir kalnus...
Kai medžiai snaudžiantys šerkšnų žiedais aplimpa...
Širdy suvirpa meilė –
lyg salėtoj gegužėj...
Kaip niekad artimų
žvaigždžių žiedais pakvimpa...
Gimtą dieną
Šalta kaip žiemą,
Bet juk žiema...
Temsta,
Lyg saulė mirtų...
Bet ji miršta...
Sustingsta nurimus širdis...
Suvirpa bejėgiai pirštai...
Ir laikas...Ach laikas...
Kaip niekad kartus pasidaro...
O žvaigždės...tos šaltos saulės...
Jūs vedat iš proto mano sparnus,
iškeistus į pėdas...
****
ledas lūžta
ir aš sulušiu
į mėnulį ir saują žvaigždžių...
saulė teka
ir aš ištekėsiu
tirpstant sniegui skaidriu upeliu...
žvakė šviečia
ir aš prašviesėju
kad šalia manęs būtų šviesiau...
sodai žydi
ir aš pražydėsiu,
kad bitelėms būtų linksmiau...
***
aš gyvenu lyg laumė –
geriu bitučių pieną
nešu žiedų vaikučiams
nuplaunu mėnesieną
klausaus, ką kalba vėjas
beriu žvaigždėtą rasą.
miglom apkloju pievas
pinu saulėtą kasą...
kai žvaigždės išsitaško...
kai debesys užminga...
aš pavirstu į tylą...
ir naktimi pakvimpa...
***
Ieško žvaigždės danguje
dvi rožės iš mano sodo
sklinda jų dvelksmas šilkinis
lyg skambantis debesis...
pasiekęs žvaigždę suvirpa,
sudūžta į skambančią šviesą,
sugrįžta į miegančią žemę
apglėbia ją meilės erdve...
***
jei leistum man pabraidyt žolėje,
tai galėčiau rūkais apkamšyti pievas
padainuoti lopšinę savo žydinčiam sodui,
pasūpuot paukštelius ir užmiegančias ievas...
jei leistum man nuskrieti ant kalno
apkabinčiau pro šalį praplaukiantį debesį
pasidėčiau motulę žemę ant delno
ir stebėčiau, kaip žvaigždės į plaukus veliasi
jei galėčiau paguosti nuskriaustą vaiką,
pasiimčiau ir jį su savim į kelionę
mes pasiektume saulę, aplenktume laiką
ir pasauly pasėtume savo svajonę..
jei žinočiau, kaip man pažadinti žmogų,
bent trumpam iš gilaus beprasmybės miego,
nusivesčiau ir jį su savim į sodą,
kur dvasia pražysta ir amžiams lieka...
***
kai vakaro tyloj blyški žvaigždelė spindi
ir sklinda jos šviesa ant žydinčių pečių
aš lyg stebuklą visą žemės meilę
su vėju įkvėpiu ir savyje jaučiu...
ant marmurinio veido mėnesiena žaidžia...
tik rožiniai spygliai dar drasko svajones
ar tu girdi...
už sienos laikas eina..?
už sienos, bet ne čia,
kur tu ir aš...
pavasarinis vėjas mano širdį glosto,
kedena plaukus jo švelni ranka....
išgerkim naktį,
paragaukim rūko,
iškriskime ant tako krištolo rasa...
***
tavo pėdos dar dega smėly
nuo karščio tavosios širdies...
tu tolyn aukso pajųriu bėgi,
o aš stoviu -
bijau jas paliest...
aš bijau sunaikinti viską,
ką turiu...
ką tu man palikai...
tad tik stoviu... stoviu ir virpu...
kol banga jas nuplauna...
visai....
***
Pavasariui
Aš matau, kaip tu vėl ateini
Toks gaivinantis, šiltas, svaigus...
Savo žydinčią širdį neši,
kad sušildytum delnus manus...
Tu kvepi, tu dvelki lietumi...
Ir laukinių rožių žiedais...
Vėliai skrieji giedru dangumi,
Nesuvaldomais vėjo žirgais...
Ir šypsaisi...iš tolo švieti
Savo meilę barstai į šalis...
Tik naktis kai užlieja laukus,
Tu ant mano pečių verki...
Ir kaskart, kai kas rytą meldžiu
Pasilikti tos laimės ir sau
Tavo tylų šypsnį jaučiu :
- Aš – pavasaris...aš – privalau.
*****
Užsimerk...Bitės neša medų,
baikščiai skleidžiasi rožės žiedas...
Prisėski ant dobilo lapo,
Nuplauk rasoje savo pėdas...
Tyliau ! Neišgasdink nakties !
Tegul tyliai numiršta diena.
Ar jauti, po skliautais paslapties
Aš laukiu tavęs viena...
Broliai žali
Medžių virpėjimas
atmintį paliečia...
Jų daina mano tamsą sužvarbusią šildo...
Medžių dvelksmas švelnus...
Erdvę gydantys lapai...
Metų rievės į mano kraują subėga...
Mano broliai...
Į saulę rankas ištiesę,
Gaudo vėją, viršūnem glosto žvaigždes...
Šaknimis žemę liečia, myluoja, glosto,
Geria gyvastį jos
Visai kaip mes...
*****
mano stogas –dangus...
mano lova – žolė...
mano durys – spalvinga, rami pakelė..
mano maistas – medus...
mano stalas – delnai...
mano turtas – tai viskas aplink, kiek matai...
******
Męs niekad vieni nebuvom...
Keitės žvaigždės, gyvybė, mirtis...
Dužo pilys, žinojimas blanko...
Bet męs niekad nebuvom vieni.
Męs niekad nebuvom vieni...
Mūsų pėdos įaugę į žemę...
Visas mūsų pasaulis alsuoja
Pilnas pilnas tavęs ir manęs...
Tu niekad neliksi vienas.
Net kai pirštai
Lyg sausos šakelės
Luš nuo vėjo ar žvilgsnio skaudaus
Žemės rankos tave priglaus...
*******
Alsuoja vakaras...
taip gaiviai ir lengvai...
ištirpęs rūkuose, paskendęs žieduose...
pražysta žvaigždės – mano žiburiai,
aplink mane ir manyje...
***
žvelgiu, kaip nusirenginėja medžiai prieš mane...
gražu...tylos plaštakėm sninga, sninga...
ar žydi saulė, ar naktis audringa –
pasineriu į šokį stebūklingą...
Kalnams
Pasiilgau kalnų...
Šalto, verenčio vėjo...
Tylos...
Viršūnių baltų...
Aido...
Šaltinių skaidrumo...
Jau seniai juos paliest
mano siela
Išėjo...
Jų jėgos dar įkvėpt.
Praskaidrėti
kartu...
******
Jei kada pamirši, kad esi laiminga
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk –
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas –
nusišypsok –
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiigsi –
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave –
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok –
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!
******
Neliūdėk, mažuliuk mėnuliuk,
Kad danguj šiąnakt tu toks vienišas –
Kaip oazė dykumoje,
Kaip parskridęs pirmas varnėnas...
Juk žinai, kad esu...
******
Vėl pusnys.
Vėl žvaigždėse paskendus žemė...
Ir vėl tylu, tik metai bėga...
Suvirpi saulės paliesta
Ir ...ištirpsti
Lyg sniegas...
***
Šešėlių žaismas vandeny...
Garsai paklydę tyloje
Gyvena kelio akmeny
Atgimsta , miršta per mane...
***
aš kas rytą gimstu iš naujo
prisipildžiusi laimės ir gėrio
akimis vėl paglostau pasaulį
ir lapelį švelnaus augalėlio
***
Kai ruduo praeina,
leisk man patylėti...
žvelgt į jo akis...
liest plaukus auksinius...
Saulė nusileis,
vėjas lauš medžius...
Leisk jį palaižyt,
Jo juk nebebus...
****
Į mėlynas pilis
Paniro alpiai saulė...
Sušalusi širdis
sudilo tyloje...
O debesėliai skriejo
Basi ir išsigandę,
Nes juos nedrąsiai vijo
Žvaigždžių šalta gija...
Tamsoj nuskriejo pūkas –
Skaidrus, bet išsigandęs –
Kur dėsis šaltą naktį
Rudeniam danguje?
Kaip trokšta jis surasti,
Bent mažą žemės saują,
Paglostyt mamą Žemę
Ir pasinert joje...
****
kai pro šalį vaikšto lietus
aš taip noriu pavirsti į debesį
ir išskristi pakėlus pūkus
į lašų nesuvaldomą klegesį
kai padangėje skraido vėjas
man taip liūdna – aš to negaliu
debesų jis bandas varinėja --
aš sutikčiau būt pūkeliu
Pauksčiams
Ir vėl jūs išskrendat...
Ir vėl mane paliekat...
Kaip ir kaskart,
Kai vakaras ilgėja...
Kada beržai pražyla
Naktų tamsa tirštėja,
Ir vėl mane paliekat,
Kai žvaigždės priartėja...
Medžiukui
Žvelgiu į tave ir šypsausi...
Jaučiu, kaip vėjy supas tavo šakos,
Girdžiu širdim, ką kalba mažas lapas...
...ir tyliai skleidžias žiedas manyje...
Matau, kaip tu tiesi rankas į saulę...
Girdžiu kaip šnabždas paukščiai lizduose...
Jaučiu tą jėgą –
Tavo, Medi, jėgą
Tavoj ramybėj,
Tavo šerdyje...
Sėklele, ar atpažinai save,
Tai tu...
Ar meni?
Pienių laukas...
Lėlytės...
Nubrozdinti keliai...
Susivėlę plaukai...
Lelija kasose...
Ant žalių patalų išminti takeliai –
Tarsi siejanti žemę ir vaiką gija...
Šiltos naktys...
Ir basos mažytės kojos
Savo pėdas palieka nakties tyloje...
Jos jau lietė ir žolę, ir smėlį, ir sniegą...
Baidė vėją laukuos,
Prausėsi rasoje...
Linksmos akys
Ir lūpos, neieškančios žodžių...
Kam tie žodžiai kai kalba tyra širdis?
Paprastumas nustelbia visus savo grožiu...
Ta tikra šypsena, ta gyva mintim...
Saldžios braškės...
Balti paupių katinėliai...
Šiltas upės vanduo pilnaties vidury...
Sodas...Bičių medus...tie minkšti debesėliai...
Na ir aš...
Jau kita...
Nors ir ta pati...
****
Tylu... tik lašai beviltiškai beldžias į langą...
Kažkur nenutildomas gieda paukštis...
Svetimi dangumi pilki debesys skrenda...
Tik tada supranti, kiek mažai supranti...
Pievos baltos nuo virpančių pienių pūkų...
Susigūžę, sušlapę jie žvelgia į dangų...
Nepakils..nepasieks...nesuras...neišdygs...nepažins...
nemylės...nenukris tau ant rankų...
Nuo kaktuso...
Badausi...
Ir žydžiu gan retai...
Užtat pribloškiančiai...
Aš ištvermingas – privertė likimas...
Galiu užaugti didelis kaip medis...
Galiu kankintis ant tavos palangės,
Be nuotaikos įdurti tau į pirštą,
Kai kai bandysi mane palaistyt,
jei bandysi...
Vakarienė
Vakarodamas mėnulis
geria debesų arbatą
saulės krosnį užgesina
kramto juodą šokoladą.
Kai dangui žvaigždždėm pakvimpa,
Jis jas kruopščiai suskaičiuoja
Ir palieka prirakintas
Tol kol rytas atvažiuja...
Jei..
jeidanguje neliks lietaus,
jei širdyje neliks žvaigždžių
jei akyse neliks žmogaus
jei laiškuose neliks raidžių
jei vėjas lapuose numirs
jei saulė danguje užges
ir skausmas žirdyje nurims
ir meilė meilėje paskęs...
Tu nenustok...Tik nenustok...
Žirdie liepsnoki, siek dangaus...
Prašau tavęs... Prašau...
Ieškok...
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus...
*****
Į mane
Žolė juk atsispindi danguje...
Dangus – žolėj...
O vėjas – vandeny...
Vanduo danguj...
O saulė spindi lapuose ir rasoje...
Rasa – ant kojų...
Lietus sutviska ant delnų...
Ir...tyloje...
O žvaigždės... ir lietuj, ir žolėje,ir rasoje...
Ir net žiedely...
Juk vėjo gūsis suskamba žolėj...
Žolė susipina su medžių ošimu...
Ir visa sklinda per laukus ir pievas, per vandenį ir orą...
Skamba... Skamba... Skamba..
Gruodas
Ir žvaižgždės vėliai didelės ir geros...
Ir snaigėj kiekvienoj tiek daug jš telpa...
Kai baltuma apglėbia debesis ir kalnus...
Kai medžiai snaudžiantys šerkšnų žiedais aplimpa...
Širdy suvirpa meilė –
lyg salėtoj gegužėj...
Kaip niekad artimų
žvaigždžių žiedais pakvimpa...
Gimtą dieną
Šalta kaip žiemą,
Bet juk žiema...
Temsta,
Lyg saulė mirtų...
Bet ji miršta...
Sustingsta nurimus širdis...
Suvirpa bejėgiai pirštai...
Ir laikas...Ach laikas...
Kaip niekad kartus pasidaro...
O žvaigždės...tos šaltos saulės...
Jūs vedat iš proto mano sparnus,
iškeistus į pėdas...
****
ledas lūžta
ir aš sulušiu
į mėnulį ir saują žvaigždžių...
saulė teka
ir aš ištekėsiu
tirpstant sniegui skaidriu upeliu...
žvakė šviečia
ir aš prašviesėju
kad šalia manęs būtų šviesiau...
sodai žydi
ir aš pražydėsiu,
kad bitelėms būtų linksmiau...
***
aš gyvenu lyg laumė –
geriu bitučių pieną
nešu žiedų vaikučiams
nuplaunu mėnesieną
klausaus, ką kalba vėjas
beriu žvaigždėtą rasą.
miglom apkloju pievas
pinu saulėtą kasą...
kai žvaigždės išsitaško...
kai debesys užminga...
aš pavirstu į tylą...
ir naktimi pakvimpa...