glesum eilėraščiai

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

glesum eilėraščiai

Post by glesum »

Kai jūs bėgate nuo lietaus...kai valgote vakarienę...kai glostote ką tik išdygusį kedriuką...kai išlydite vaikus į mokyklą...kai miegate po žvaigždėmis...kai negalite atitraukti akių nuo mylimojo...kai tyliai verkiate, pasislėpę senoje spintoje...kai grįžę iš darbo krentate ant fotelio...ir net kai šalti nakties pirštai baltai dažo medžius...mes kuriame. Sau ir visiems, kam mūsų reikia... juk tam ir skirtos naktys... :D

***
Ieško žvaigždės danguje
dvi rožės iš mano sodo
sklinda jų dvelksmas šilkinis
lyg skambantis debesis...

pasiekęs žvaigždę suvirpa,
sudūžta į skambančią šviesą,
sugrįžta į miegančią žemę
apglėbia ją meilės erdve...

***
jei leistum man pabraidyt žolėje,
tai galėčiau rūkais apkamšyti pievas
padainuoti lopšinę savo žydinčiam sodui,
pasūpuot paukštelius ir užmiegančias ievas...

jei leistum man nuskrieti ant kalno
apkabinčiau pro šalį praplaukiantį debesį
pasidėčiau motulę žemę ant delno
ir stebėčiau, kaip žvaigždės į plaukus veliasi

jei galėčiau paguosti nuskriaustą vaiką,
pasiimčiau ir jį su savim į kelionę
mes pasiektume saulę, aplenktume laiką
ir pasauly pasėtume savo svajonę..

jei žinočiau, kaip man pažadinti žmogų,
bent trumpam iš gilaus beprasmybės miego,
nusivesčiau ir jį su savim į sodą,
kur dvasia pražysta ir amžiams lieka...

***
kai vakaro tyloj blyški žvaigždelė spindi
ir sklinda jos šviesa ant žydinčių pečių
aš lyg stebuklą visą žemės meilę
su vėju įkvėpiu ir savyje jaučiu...

ant marmurinio veido mėnesiena žaidžia...
tik rožiniai spygliai dar drasko svajones
ar tu girdi...
už sienos laikas eina..?
už sienos, bet ne čia,
kur tu ir aš...

pavasarinis vėjas mano širdį glosto,
kedena plaukus jo švelni ranka....
išgerkim naktį,
paragaukim rūko,
iškriskime ant tako krištolo rasa...

***
tavo pėdos dar dega smėly
nuo karščio tavosios širdies...
tu tolyn aukso pajųriu bėgi,
o aš stoviu -
bijau jas paliest...

aš bijau sunaikinti viską,
ką turiu...
ką tu man palikai...
tad tik stoviu... stoviu ir virpu...
kol banga jas nuplauna...
visai....

***
Pavasariui
Aš matau, kaip tu vėl ateini
Toks gaivinantis, šiltas, svaigus...
Savo žydinčią širdį neši,
kad sušildytum delnus manus...

Tu kvepi, tu dvelki lietumi...
Ir laukinių rožių žiedais...
Vėliai skrieji giedru dangumi,
Nesuvaldomais vėjo žirgais...

Ir šypsaisi...iš tolo švieti
Savo meilę barstai į šalis...
Tik naktis kai užlieja laukus,
Tu ant mano pečių verki...

Ir kaskart, kai kas rytą meldžiu
Pasilikti tos laimės ir sau
Tavo tylų šypsnį jaučiu :
- Aš – pavasaris...aš – privalau.


*****
Užsimerk...Bitės neša medų,
baikščiai skleidžiasi rožės žiedas...
Prisėski ant dobilo lapo,
Nuplauk rasoje savo pėdas...

Tyliau ! Neišgasdink nakties !
Tegul tyliai numiršta diena.
Ar jauti, po skliautais paslapties
Aš laukiu tavęs viena...

Broliai žali

Medžių virpėjimas
atmintį paliečia...
Jų daina mano tamsą sužvarbusią šildo...

Medžių dvelksmas švelnus...
Erdvę gydantys lapai...
Metų rievės į mano kraują subėga...

Mano broliai...
Į saulę rankas ištiesę,
Gaudo vėją, viršūnem glosto žvaigždes...

Šaknimis žemę liečia, myluoja, glosto,
Geria gyvastį jos
Visai kaip mes...

*****
mano stogas –dangus...
mano lova – žolė...
mano durys – spalvinga, rami pakelė..

mano maistas – medus...
mano stalas – delnai...
mano turtas – tai viskas aplink, kiek matai...

******
Męs niekad vieni nebuvom...
Keitės žvaigždės, gyvybė, mirtis...
Dužo pilys, žinojimas blanko...
Bet męs niekad nebuvom vieni.

Męs niekad nebuvom vieni...
Mūsų pėdos įaugę į žemę...
Visas mūsų pasaulis alsuoja
Pilnas pilnas tavęs ir manęs...

Tu niekad neliksi vienas.
Net kai pirštai
Lyg sausos šakelės
Luš nuo vėjo ar žvilgsnio skaudaus
Žemės rankos tave priglaus...


*******
Alsuoja vakaras...
taip gaiviai ir lengvai...
ištirpęs rūkuose, paskendęs žieduose...
pražysta žvaigždės – mano žiburiai,
aplink mane ir manyje...


***
žvelgiu, kaip nusirenginėja medžiai prieš mane...
gražu...tylos plaštakėm sninga, sninga...
ar žydi saulė, ar naktis audringa –
pasineriu į šokį stebūklingą...



Kalnams

Pasiilgau kalnų...
Šalto, verenčio vėjo...
Tylos...
Viršūnių baltų...
Aido...
Šaltinių skaidrumo...

Jau seniai juos paliest
mano siela
Išėjo...
Jų jėgos dar įkvėpt.
Praskaidrėti
kartu...

******
Jei kada pamirši, kad esi laiminga
išeik į tylią upės vėsą,
pamerk į upę kojas,
pakelk į dangų žvilgsnį...
Išvysi ten paukščius ir debesis...
Net jei jie verks
tu neliūdėk –
jie čia dėl tavęs ir su tavimi...
Ir kai pajusi, kaip žuvys laižo tavo kojas –
nusišypsok –
tu joms reikalinga kaip oras...
Įkvėpk...
Ar jauti, kaip, jis skverbiasi į tave?
Jis skirtas tau...
Išgirsk, kaip upė kalbina tave...
Pamilk ją, juk ji tavo...
O kai tik pasiigsi –
bėk namo...
Su vėju ir greičiau už jį...
Bėk basa, sušalus, šlapia,
paliesdama kiekvieną žolelę...
Leisk jai paglostyti tave –
ji taip tavęs pasiilgo...
Bėk! Bėk kiek gali!
Bėk namo...
Bet jei juose tavęs niekas nelaukia...
Nusišypsok –
VISAS PASAULIS TAVO NAMAI!

******
Neliūdėk, mažuliuk mėnuliuk,
Kad danguj šiąnakt tu toks vienišas –
Kaip oazė dykumoje,
Kaip parskridęs pirmas varnėnas...

Juk žinai, kad esu...

******
Vėl pusnys.
Vėl žvaigždėse paskendus žemė...
Ir vėl tylu, tik metai bėga...
Suvirpi saulės paliesta
Ir ...ištirpsti
Lyg sniegas...

***
Šešėlių žaismas vandeny...
Garsai paklydę tyloje
Gyvena kelio akmeny
Atgimsta , miršta per mane...

***
aš kas rytą gimstu iš naujo
prisipildžiusi laimės ir gėrio
akimis vėl paglostau pasaulį
ir lapelį švelnaus augalėlio

***
Kai ruduo praeina,
leisk man patylėti...
žvelgt į jo akis...
liest plaukus auksinius...
Saulė nusileis,
vėjas lauš medžius...
Leisk jį palaižyt,
Jo juk nebebus...

****
Į mėlynas pilis
Paniro alpiai saulė...
Sušalusi širdis
sudilo tyloje...
O debesėliai skriejo
Basi ir išsigandę,
Nes juos nedrąsiai vijo
Žvaigždžių šalta gija...

Tamsoj nuskriejo pūkas –
Skaidrus, bet išsigandęs –
Kur dėsis šaltą naktį
Rudeniam danguje?
Kaip trokšta jis surasti,
Bent mažą žemės saują,
Paglostyt mamą Žemę
Ir pasinert joje...

****
kai pro šalį vaikšto lietus
aš taip noriu pavirsti į debesį
ir išskristi pakėlus pūkus
į lašų nesuvaldomą klegesį

kai padangėje skraido vėjas
man taip liūdna – aš to negaliu
debesų jis bandas varinėja --
aš sutikčiau būt pūkeliu

Pauksčiams

Ir vėl jūs išskrendat...
Ir vėl mane paliekat...
Kaip ir kaskart,
Kai vakaras ilgėja...
Kada beržai pražyla
Naktų tamsa tirštėja,
Ir vėl mane paliekat,
Kai žvaigždės priartėja...


Medžiukui

Žvelgiu į tave ir šypsausi...
Jaučiu, kaip vėjy supas tavo šakos,
Girdžiu širdim, ką kalba mažas lapas...

...ir tyliai skleidžias žiedas manyje...

Matau, kaip tu tiesi rankas į saulę...
Girdžiu kaip šnabždas paukščiai lizduose...
Jaučiu tą jėgą –
Tavo, Medi, jėgą
Tavoj ramybėj,
Tavo šerdyje...

Sėklele, ar atpažinai save,
Tai tu...


Ar meni?

Pienių laukas...
Lėlytės...
Nubrozdinti keliai...
Susivėlę plaukai...
Lelija kasose...
Ant žalių patalų išminti takeliai –
Tarsi siejanti žemę ir vaiką gija...

Šiltos naktys...
Ir basos mažytės kojos
Savo pėdas palieka nakties tyloje...
Jos jau lietė ir žolę, ir smėlį, ir sniegą...
Baidė vėją laukuos,
Prausėsi rasoje...

Linksmos akys
Ir lūpos, neieškančios žodžių...
Kam tie žodžiai kai kalba tyra širdis?
Paprastumas nustelbia visus savo grožiu...
Ta tikra šypsena, ta gyva mintim...

Saldžios braškės...
Balti paupių katinėliai...
Šiltas upės vanduo pilnaties vidury...
Sodas...Bičių medus...tie minkšti debesėliai...
Na ir aš...
Jau kita...
Nors ir ta pati...

****
Tylu... tik lašai beviltiškai beldžias į langą...
Kažkur nenutildomas gieda paukštis...
Svetimi dangumi pilki debesys skrenda...
Tik tada supranti, kiek mažai supranti...

Pievos baltos nuo virpančių pienių pūkų...
Susigūžę, sušlapę jie žvelgia į dangų...
Nepakils..nepasieks...nesuras...neišdygs...nepažins...
nemylės...nenukris tau ant rankų...

Nuo kaktuso...

Badausi...
Ir žydžiu gan retai...
Užtat pribloškiančiai...
Aš ištvermingas – privertė likimas...
Galiu užaugti didelis kaip medis...
Galiu kankintis ant tavos palangės,
Be nuotaikos įdurti tau į pirštą,
Kai kai bandysi mane palaistyt,
jei bandysi...


Vakarienė

Vakarodamas mėnulis
geria debesų arbatą
saulės krosnį užgesina
kramto juodą šokoladą.

Kai dangui žvaigždždėm pakvimpa,
Jis jas kruopščiai suskaičiuoja
Ir palieka prirakintas
Tol kol rytas atvažiuja...


Jei..
jeidanguje neliks lietaus,
jei širdyje neliks žvaigždžių
jei akyse neliks žmogaus
jei laiškuose neliks raidžių
jei vėjas lapuose numirs
jei saulė danguje užges
ir skausmas žirdyje nurims
ir meilė meilėje paskęs...

Tu nenustok...Tik nenustok...
Žirdie liepsnoki, siek dangaus...
Prašau tavęs... Prašau...
Ieškok...
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus...

*****
Į mane

Žolė juk atsispindi danguje...
Dangus – žolėj...
O vėjas – vandeny...
Vanduo danguj...
O saulė spindi lapuose ir rasoje...
Rasa – ant kojų...
Lietus sutviska ant delnų...
Ir...tyloje...
O žvaigždės... ir lietuj, ir žolėje,ir rasoje...
Ir net žiedely...

Juk vėjo gūsis suskamba žolėj...
Žolė susipina su medžių ošimu...
Ir visa sklinda per laukus ir pievas, per vandenį ir orą...
Skamba... Skamba... Skamba..

Gruodas

Ir žvaižgždės vėliai didelės ir geros...
Ir snaigėj kiekvienoj tiek daug jš telpa...
Kai baltuma apglėbia debesis ir kalnus...
Kai medžiai snaudžiantys šerkšnų žiedais aplimpa...
Širdy suvirpa meilė –
lyg salėtoj gegužėj...
Kaip niekad artimų
žvaigždžių žiedais pakvimpa...


Gimtą dieną
Šalta kaip žiemą,
Bet juk žiema...
Temsta,
Lyg saulė mirtų...
Bet ji miršta...
Sustingsta nurimus širdis...
Suvirpa bejėgiai pirštai...
Ir laikas...Ach laikas...
Kaip niekad kartus pasidaro...
O žvaigždės...tos šaltos saulės...
Jūs vedat iš proto mano sparnus,
iškeistus į pėdas...

****
ledas lūžta
ir aš sulušiu
į mėnulį ir saują žvaigždžių...

saulė teka
ir aš ištekėsiu
tirpstant sniegui skaidriu upeliu...

žvakė šviečia
ir aš prašviesėju
kad šalia manęs būtų šviesiau...

sodai žydi
ir aš pražydėsiu,
kad bitelėms būtų linksmiau...

***
aš gyvenu lyg laumė –
geriu bitučių pieną
nešu žiedų vaikučiams
nuplaunu mėnesieną

klausaus, ką kalba vėjas
beriu žvaigždėtą rasą.
miglom apkloju pievas
pinu saulėtą kasą...

kai žvaigždės išsitaško...
kai debesys užminga...
aš pavirstu į tylą...
ir naktimi pakvimpa...

Last edited by glesum on Fri 04 25, 2003, 12:54, edited 8 times in total.
Žvaigždukas
Posts: 378
Joined: Tue 02 18, 2003, 23:13

Post by Žvaigždukas »

nuostabu...
Neringa
Posts: 590
Joined: Tue 02 04, 2003, 20:30
Location: Vilnius

Post by Neringa »

Aciu uz dovana tavo pasauliui
Kuria is sirdies tu gelmes mums duodi
Aciu uz dangiska sita malone
Kuri kaip zvaigzdynai i musu sielas krenta
Ir sudygsta kaip zole po ziemos
Ir zydi kaip vysnios pavasari

:D :D :D :D :D

Zinai ka, Glesum, jauciu kad zodziai cia atspindi tik trupini to ka noriu pasakyti.
Rytė
Posts: 860
Joined: Sat 09 28, 2002, 11:30
Location: Kaunas
Contact:

Post by Rytė »

[quote="glesum"]Kai jūs bėgale nuo lietaus...kai valgote vakarienę...kai glostote ką tik išdygusį kedriuką...kai išlydite vaikus į mokyklą...kai miegate po žvaigždėmis...kai negalite atitraukti akių nuo mylimojo...kai tyliai verkete, pasislėpę senoje spintoje...kai grįžę iš darbo krentate ant fotelio...ir net kai šalti nakties pirštai baltai dažo medžius...mes kuriame. Sau ir visiems, kam mųsų reikia... juk tam ir skirtos naktys... :D

Ačiū už nuostabias eiles. Skaitau ir jaučiu: gera gera,kad kažkas užrašo. Kad yra,ką sielai rast, išgirst, suprast...
:P
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Dar keletas senų senų ir visiškai naujų eilėraštukų labai norėjo būti patalpinti čia, šalia savo sesyčių ir broliukų...
O aš juk negaliu išskirti šeimos.. :D

2002.07.04.
plačiai užmerktos akys...
šiltai ištiestos rankos...
rūke paskendę širdys ...
plaukų auksinės bangos...

tyloj užmigo medžiai..
tik žvaigždės žydi, žydi...
vis švelnią giesmę gieda
lapeliai sudaužyti...

visi giliai paskendę
ramybėj begalinėj..
tik dvi mažytės širdys
vis daužosi krūtinėj...

03 03 23
Tyla nusirito į
medžių ošimą
į paukščių čiulbesį,
žolės švelnumą...

Saulužės tekėjime
lyg meilės šoky
atskleiski
visatos artumą...

03 02 05
kai eilės dingsta
ir nepalieka išeities
vis lauki...lauki...lauki...
pašvaistės danguje
lyg ženklo – tu ne viena...
išties..


03 02 05
jei įsižiebs žvaigždė
aš nutapysiu meilę...
juk meilė ir žvaigždė
iš vieno prado gimę..

įdėsiu jas į širdį
kad manyje sušiltų...
o kai sužibs abi –
galbūt jos, būsiu aš...

03 02 04
vis pusto...
sidabriniais gabalėliais...
užkloja žemę
tyliai tyliai
žolė ir sniegas...
žiedai lediniai
pražysta manyje
nebyliai...

03 03 07
Surinkti save...
Po kruopą...
Po ledo krislelį...
Po trupinį...
Vandens laša...

Iš tylos
Iš saulės
Iš vėjo
Iš lietaus...
Iš dienos ir naklties...

Sušildyti mylinčioj saujoj
Ir savyje pasodinti...
Mylėti...laukti...mylėti...
Tikėti – auštant išdygs.


03 02 28
Užmerk akis...
Tavo rankos – lengvi, baltapūkai sparnai...
Tu pakyli virš žemės
Lyg sapnas – lengvai...
Ir jauti – nenuilstamai plaka širdis...
Kojos liečia žvaigždes...
Tik užmerki akis...

03 03 10
Paseksiu pasaką tau baltą,
Šiltą šiltą...
Su debesuos užmigusia pilim.
Nutiesime link jos sapnuotą tiltą
Ir lėksim pasivaikščiot ten naktim...

Blyksės mėnulis, mirdamas iš juoko,
Kai mes kutensim jį nakties rūku...
Ir žvaigždės šokinės, spirgės ant stogo
Pajutę šiltą vėją iš rytų...

Nurimsi...
Skleisis nuostabiausias žiedas...
Mažutis spindulys švelniai sušildys...

Virpėsime...
pamiršę viską viską...
kol sutekės pasaulis čia –
į mūsų širdis...

03 02 16
jausk savimi...
ar virpanti tyloje...
ar šviečianti stipriai giliai..
net mieganti žolėje...
išblėstanti paryčiais...
jausk savimi...

Jausk Savyje SAVE...
Šilumą savo delnais
Liečiančiais ryto vėsą
Vėjui išdalinai...

03 02 09
nupiešiu saulę
ašarom
ant šalto stiklo
tegul sužydi gėlės
paukščiai – gieda , gieda...
tu – mano mūza...
sūri-ledinė-saulė
su tavimi ir aš galiu
pavirst į baltą žiedą.

03 02 09
susmilkstu tyloje...
ant juodo stiklo sužvilga žvaigždės...
tu lauki saulės –
šiaurės pašvaistės...
bet ji nešildo -
ledinis šilkas išdegina akis...

tu lauki...
...pamatyti saule...
sudegint tamsą –
lyg Nostradamo pranašystes...
išeikit... skriskit ...išnykit...
mana tamsa numirs ant tavo rankų...
negaila...
nemylėjau jos...

2002 01 27
kai nežinia tokia be galo didelė,
ir rodos, jog didesnė už mane...
nusvyra rankos nesuradę saulės
užgęsta šviesos gretimam lange...

galiu delnais paliesti tankią tylą...
ji skverbiasi lyg oras į mane...
žvaigždėtos šukės danguje pažyra,
iškvėpto oro gūsį kelia į save...


03 01 29
Mažas mažas drąsus pspindulys
pakutena švelniai noselę...
Rankos siekia dangaus, ieško žemės
Vėjas virpančius debesis gena...

Aš tyliu tyloje,
Kad išgirsčiau
Kaip alsuoja beribė šviesa...
Kaip ji tiesia man virpančią ranką...
Aš be jos...Aš prie jos... Aš joje...


2003 01 01
kai šventės baigiasi, išrieda, dingsta...
kai nieko nelieka.... net prisiminimų...
kai miršta valandos sekundės metai...
kai stebuklai tampa reti ir liūdni...

aš laukiu tavęs prie žydinčio medžio...
laukiu...
kad ir vėl sustingčiau iš nuopstabos –
Tu esi...

2002 12 23
Nėra laiko... Nėra...
Yra tik akimirkų snaigės...
Jos supasi, krenta dūžta,
Tik pajunti, jog baigės...

2002 12 13
Neįsileisk tamsos į sielą...
Tik jos vienos neįsileisk.
Net jei ji tau žadėtų laimę
Ir kažką, ko neturi...
Ko tarsi duonos kąsnio
savo alkaniems vaikams tau reikia...
Neįsileisk tamsos...
Net ir viena sėkla užnuodyti gali tave...

2002 11 25
močiutei

Nenustok, nenustoki kalbėti...
Kaip kitaip dar galiu sužinoti,
Kas buvau ir kas būti turėčiau?
Kas esu...
Ar galiu tai išduoti?..

Tavo žodžiuose sutelpa viskas...
Mūsų protėvių žydintys sodai...
Pilkas kelias, upelis, miškas...
Švyti saulėj gyvi ir spalvoti...

Iš to gero ir šilto veido
Aš galėčiau skaityt ir skaityti...
Tad lenkiusi prieš tavo išmintį
Tavo didelę gerą širdį...

2002 11 22
Ačiū tau kad esi...
Lyg švelnus vėjo gūsis
Ar saulutės šviesa
Debesio pakrašty...

Ačiū tau, kad neši
Mažą saulės zuikutį,
Kad ir kur aš bebūčiau
Dienoj ar nakty...

Niekada... niekada.. niekada
Napamiršiu tavo šildančio žvilgsnio
Ir to džiaugsmo širdy,
Kad galiu aš tave mintimis apkabinti,
Vis kartot ir kartot –
ačiū tau, kad esi...

2002 11 14
Jei šiąnakt man skambės varpai,
Palaimink , Dieve, mano kelią,
Nes mano virpantys sparnai
Tik tavyje pakilti gali...

Likimo siūlas jei nutrūks
Palaimink, Tėve, mūsų žemę,
Manus takus, namus, medžius,
Manas upes ir mano dalią...

Jei šiąnakt žvakė man užges
Palaimink, tėve, mano brolius...
Tai jiems palieku viską aš –
Žvaigždes, paukščius, padangių tolius...

Bet jei šiąnakt užgesiu aš
Palimink , tėve, mano viltį
Išvysti vėl žalias lankas,
Gyvent, mylėt, tikėt, atgimti...

2002 11 04
kai nublunka dažai...
kai melas tampa nesaldus...
kai miršta nekalti
ir žudo nekalti, kaltus...
kai visa, kas brangu ir šventa pavirsta tik pigiais žaislais...
ir tirpsta, tirpsta amžinybės rankose, su savo kūnais negyvais...
Ach... kaip širdis išsiilgsta paprastumo...
To nuoširdaus ir tyro vaiko juoko...
To šilto ir nesuvaidinamo artumo...
Ir net lietaus, bet su žaibais ir tikro...
Sugrįžt į papratus namus...
Prisėst po paprastu dangum...
Išgerti paprasto vandens...
Permirkti paprastu lietum...
Išvysti paprastas akis...
Nusišypsoti paprastai...
Išmesti paprastas mintis...
Ir būt laimingiems amžinai...

2002 11 01
aš noriu tau padovanoti
rudens rasoto lapą tyrą,
kad tu pajustum, kaip aplink
alsuoja meilė ir gyvybė....

aš noriu tau padovanoti
dangaus žvaigždėto lopinėlį,
tam, kad išmoktumei svajoti
ir svajomis sukurti gėrį...

aš noriu tau nusišypsoti...
pajuski, kaip alsuoja meilė...
TURI GYVENT, ne egzistuoti...
koks skirtumas?
ddžiulis – laimė...

aš noriu rėkti...noriu šaukti,
kad tu išgirdęs atsibustum,
nes negaliu tau, broli, leisti,
kad egzistuotum ir uždustum...(sudužtum)

2002 10 04
Tik rožė tyra ir laiminga –
Raudona ir žino ko trokšta...
Vanduo ir tyla paslaptinga...
Vis skleidžiasi saulė, vis noksta...

Tylėki, liepiu tau , tylėki...
Nes tu nežinai, kas tai sniegas...
Kai tirpstančias pėdas palieki –
Tyloj neatsiliepia niekas...

Tavęs aš gailiuos, bet pavydžiu...
Iškėlusi saulę ant bokšo
Ir ir žinai – amžinybė,
Tai, tai ko bijai, o aš trokštu...


2002 09 28
Aš nežianu, kodėl tu ateini,
Kaskart, kai praveriu duris...
Toks lengvas, neapčiuopiamas,
Kaip šilto vėjo gūsis...
Aš nežinau, kodėl tada dangui
pražysta saulė,
žvaigždės paryškėja...
ir būna mums taip gera –
ištirpt pamiršus viską...
kaskart, kai ateini...

Tu nesuvaldomas... Tu geras... Tu – beribis...
Tu šviesa ir meilė...

Ir kaip tavęs galėčiau nemylėti,
Tėve?

2002 08 14

Nesuprasta kaip Hamletas
kaip ubagas ištroškusi
aš ieškau savo upės, ieškau...

Pagirdyki mane
putojantis upokšni –
taip savo kelyje išbrėškau...

Kodėl jūs norite mane apgauti?
Kam aitrų vyną
taurėse dalinat?

Nereikia viso to...
Nereikia..

Tik vieno kelio ieškau,
Pažinimo...

2002 07 18
Raudonas mėnulis vilioja mane
pakilti į tyliai žaibuojantį dangų
bet aš tik šaknim įsikimbu į žemę –
turiu likti čia, man neleista išeit...

O žvaigždės vis dingsta ir spingsi pro debesis....
Ar juokias, ar verkia aš jau nežinau...
Aš joms atiduodu ir skausmą ir nerimą...
Ir žemė mane, ir aš žemę laikau....

Nustokite kaukt nepaliaujamai,
Šunys,
Vėl žingsniai...
Ar iešaki manęs?..
Ach meile, aš taip tavęs pasiilgau...
Tik tavęs...

2002 07 04
vis tolsta tvo žingsniai
ir tyla tavo akys
žvelgiu į smėlio taką
o žingsniai dyla... dyla
tik tavo akys švyti
lyg žvaigždės tamsią naktį
išblunka aušroje...
aš sudužtu į tylą

2002 06 07
kada dangus nutyla
o laikas dyla dyla
aš negaliu svajoti
ir pasinert į tylą..
nebegaliu virpėti
nėra jėgų žydėti

kada dangus nutyla
tik laikas dyla dyla


***
Visai nieko...
Tik tylus atodūsis skverbiasi pro
sužvarbusias lūpas...
Visai nieko...
Tik ledinės gėlės skleidžiasi ant
lango stiklo...
Taip tuščia, lyg akių saulės būtų užgesę,
iš ilgesio tau...

Visai nieko...
Aidas gaudžia širdies gelmėj...
Rodos viskas ištirtpo,
Neliko net šukių...
Sidabrinė pūga uždengė saulę...
Nebeliko...
Net nieko neliko...

2001 10 09
tu ir vėl išeini į niekur
bet jautiesi be galo laiminga...
neturi...ir nenori turėti...
neturi, bet tau nieko nestinga...

vėjas saulė lietus ir sniegas...
nesvarbu...
tegul sninga...te sninga...
pagaliau tu žinai, ko ieškai
ir jautiesi tiesiog laiminga...

2001 07 06
Aš basa per gyvenima bėgu...
Nuo nakties iki nakties...
Po savęs tiktai pėdas palieku
įspaustas ant debesies...

Kas aš būsiu po tūkstančio metų?
Medis? Paukštis? Žvaigždelė nakties?
Nesvarbu...Tegul pėdos telieka
ant kraštelio tavo širdies...2001 07
2002 07 05
Ateik į mano proto užtemimo šventę,
Kai vėjas medžiuos seną arfą virkdys...
Palieski savo lūpom mano širdį:
Ji virpa, ji alsuoja...
Ar jauti?

Suvilgyk savo meile mano širdį,
Jei ji tyra, jei ji privers tikėti,
Kad žemėj viskas kinta, viskas miršta,
Tik mūsų sielos –
Žydi amžinai...

2002 04 13
Mano nuogos mintys tyloje paskendo...
Laikas išsigandęs bėga nuo manęs...
Vėjas išbarstyti saujom meilę bando,
Žeria ją be gailesčio į vilnis gilias...

Aš nešuosi saujoj tavo šventą žodį
Jis many gyvena jau seniai seniai
Bet šiandien atėjo laikas išvaduot jį
Skrieja lai su vėju jo šilti kerai...

Man jo truks be galo,
Kaip vandens ir oro,
Bet tegyul sau skrieja,
Užburia visus,
Nes pasauliui trūksta tiktai vieno žodžio,
Žodžio, kuris jungia, daro stebūklus..

1999 05 19
Nutilo namai...
Snaudžia žydintis sodas...
O mėnulis aukštai
žvaigždėmis karūnuotas...

Medžiuos šnara balsai...
Pakuždom...pakuždom:
Aš mačiau... tu matei?
Jį – akim mėlynom...

Ach tas rūkas...
Toks rūkas ...
Svaiginantis, šiltas...
Švelnus tarsi pūkas,
Grakštus tarsi šilkas...
Mane apkabinęs
jis liečia maloniai...
Tik rūkas... tik rūkas...
Ir miegantys kloniai....

2001 02 23
Jei tau šalta, ar liūdna,
viena jei esi,
visada mano vartai namų atviri...
Jei paklydai tamsiam, ir dulkėtam kely,
aš maža žvaigždele šviesiu tau iš toli...
Jeigu ašaros rieda iš tavo akių,
tai ateik, išsiverki ant mano pečių...
Ar diena, ar naktis, ar audra už langų,
Visada visada lauksiu tavo akių... :D

2001 02 18
Kai visi naktyje paskęsta
Tarp pūkuotų sapnų debesų,
Aš viena negaliu užmigti –
Tavo žingsnių aidą girdžiu...

Mėnuo snaudžia žvaigždes apkabinęs
Sidabrinio upelio dugne...
Tavo akys geros ugninės
Visada visada šalia...

Sodai žydi... jaučiu gaivų kvapą...
Jų žiedai apkabina mane...
O naktis tylią pasaką seka,
Apie meilę, tave ir mane ...

2001 03 04
Lauk manęs, nes šiąnakt aš ateisiu...
Apsigaubusi rūko šilku...
Medžių šakos apsunkę nuo vaisių,
Tiktai aš tuščiomis ateinu...

Basos kojos nusineša rasą,
Mėnuo snaudžia upelio dugne...
Žvaigždės mėlyną sapną tau neša...
Aš jame... aš visa jame...

Lauk manęs, nes šiąnakt aš ateisiu...
Su rugių vainiku plaukuose...
Sodas miega pritvinkęs vaisių
Vėjas meždžiuose lydi mane...

Svajomis aš tave užklosiu,
Akimis apkabinsiu tave...
Tu miegoki, miegok, mano saulę,
Aš šalia, visada šalia...

2000 02 23
Kai man velniškai velniškai liūdna,
kai pasaulis atrodo niūrus,
aš viena sau lyg maldą kartoju,
šiuos visai ne į temą žodžius:
Aš laiminga... be galo laiminga...
Linksmesnės gal pasuly nėra...
Nors už lango beprotiškai sninga,
Nors už lango ledinė žiema...
Aš guliu ir geriu karštą meilę
Įsisupus į laimės šilkus
Ir sapnuoju užmingančias pievas
Ir pamilusius jūrą laivus...
Ir taip velniškai noriu mylėti
Ir laimingais daryti kitus...
Ir taip velniškai noriu gyventi,
Kol bus žemė, žolė ir dangus...


03 03 07
Mindaugo ikeltam paveikslui" susitikimas"

Ieškau tavęs...
Kad tyla kalbėtų už mus..
Bet žodžiai ištirpsta tyloj...

Vis dar ieškau...

Veržiuosi... laužiuosi į kiekvienas akis...
Gal rasiu jose tave.....?

Randu..
Trupinius...
Nuolaužas...
Žarijas..
Kruopeles....
Šukes...

Išsibarstei...

Surinksiu.

..........
Ieškau tavęs,
Kad tyla kalbėtų už mus...
Ieškau...
Kad akys paliestų mane...
Virpėčiau,
lyg mirštantis lapas...
nuo minties,
kad esi...
Verkčiau iš džiaugsmo...
Numirčiau tavam glėby...

Niekad nieko daugiau neprašyčiau....
Sutikčiau apakt ir apkurst...
Amžinai dėkočiau,
Akla, bet pražydus,
Kad galėjau tave pajust...
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

2003 04 02
Susilieki su vėju....
Ištirpk erdvėje...
Prisiliesk prie kūrėjo
Tapki miško tyla...

Įsigerki į medį
Ir sugrįžk medumi...
Susikaupki į debesį
Ir nuplauk lietumi...

Prisilieski prie veido
Skaidriame vandeny
Ir suprasi,
Kad „viskas esi, kas nesi."






2003 03 27
Kai pabusi rasotam gėlytės žiede,
Nebijok... tu tapai miško fėja...
Išdžiovink lapeliusryto saulėj,
Pakutenki prisnūdusį vėją...

Surikiuok skrusdelytes į eilę...
Drugelius iš žiedų išvaikyki...
Daigelius palaistyk su meile...
Paukštelius pačiulbėt paprašyki...

O jei laumių taką užtiksi,
Susirink jų perlus išbarstytus...
Paglobok juos iki naktužėlės...
Tamsioje drevėje laikyki...

Kai saulužė ištirps į tylą...
Perliukus danguje pasėki...
Ir senelio medžio viršūnėj
Tu per visą naktelę sėdėki...

2003 03 25
Viskas turi savąjį laika...
Laiką gyventi ir mirti,
Paukščiai – sugrįžt į lizdus,
Saulė – leistis ir kilti....

Medis – vesti vaisius,
Sėkla maža išdygti,
Rasa – aptaškyti takus,
Vėtra – šėlti ir klykti....
Bitės – prinešti medaus,
Medžio šaka – nulužti..
Vėjas – pripilti lietaus,
Mūsų širdys – pabusti...





2003 04 09
šokio pamoka

įprasminti šokiu kiekvieną judesį
lyg žiedui – skleistis... kilti ...dužti...
sustingti...suvirpėt.... ištirpti...
pašokti... lėkti... skriet... sudužti

2003 03 25
sumirksėjau...pažadinau paukštį....
jis nuskriejo parnešti saulės,
kad man tekant ir ji patekėtų...
man užmingant, ji blėstų šalia...

tik užmerkiu akis – žalios pievos
mano laimė ošia sode
žalios, mažos trumputės dienos
nuo aušrinės ... po vakarine...

2003 04 24
tik saulė...
nėra nieko daugiau...
tik saulė...
ir žolė gėlėmis nusidažo...
gervės krykštauja...
mėlynos pievos...
tik šešėliai artėja ir nešas
mano dieną į tolimą vakarą...
mano vardą į miško tylą...
ir žinojimą pina į nežinią...
na o nežinią į ... buvimą....

2003 03 16
jau laikas eit namo
atrasti tai kas dingo
susitepė sunyko pražuvo užmaršty
jau laikas eit namo
suprast save kaip vaiką
kaip dūžtantį bet amžiną keliautoją nakty

2003 03 08
atnešiu saujoj keturlapį dobilą
ištiesiu jį pirmąjam spinduliui
sutikusi jį gatvėje nusišypsosiu
ir saulės erdvėje bus du kartus daugiau

2003 02 28
virpanti tyloje
mieganti žolėje
verkianti lietuje
žydinti gėlėje

mirštanti paryčiui
gimstanti aušroje
švytinti danguj
ištirpstanti migloje

laimė

2003 02 11
Jei stovi kelio vidury
Jei sniegas maišos su tamsa
Manai jog nieko negali
Jog per sunki minčių našta....

Pakelk akis į gilų dangų –
Suvilgyk sielą, rask save...
Naktis užminga tau ant rankų,
Viltis prabunda širdyje...

2001 07

aš atėjau iš niekur
ir išeinu į niekur
aš nieko neatsinešiau
ir nieko nepalieku
aš gyvenu iš oro, iš vėjo, iš sapnų
ir gyvenu vien meile, tai minčiai –
aš esu...

Koreguotini – tai, kas liko, bet gaila išmest

2000 04 12

Šioj žemėj esame tik du,
Tai aš ir mano voras...
Ar liūdna, linksma, ar skaudu
Ir nesvarbu, koks oras...
Aš gaudau jam pietums muses,
Jis – nuo uodų vaduoja.
Jam paslaptis sakau visas,
O jis mane sapnuoja.
Jis neria man svajų tinklus,
Juose jau pasiklydau.
Jis mezga man sapnų skraistes,
Bet jų aš neišvydau.
Taip ir gyvename abu,
Tik aš ir mano voras...
Mane jis apgobia šilku,
Ir nesvarbu, koks oras...

2000 04 13
Užmigau pasinėrus į tylą,
Po sparnuotu likimo medžiu.
kai švelnutis vėjelis pakyla,
savo šlamančią širdį jaučiu.
Ir geriu vėsų vakaro orą...
Tarp žioedų pasiklydo širdis.
Sugalvosiu lemtingą norą...
Ir vis lauksiu, žvaigždė kol nukris.

2001 07 14
Viešpatie, aš matau tavo rankas
Apglėbusias pasaulį.
Aš girdžiu tavo meilės žodžius.
Ne. Tai tik vienas žodis –
Meilė.
Nėra nei daugiau, nei mažiau,
Tik meilė.
Viešpatie, aš matau tavo akis.
Jos – pinos meilės.
Jose nieko daugaiu,
Tik meilė.
Viešpatie, aš jaučiu tavo alsavimą,
Jis visur aplink.
Kiekeviename gyvenime
ir kiekvienoje mirtyje tu esi,
alsuoji..,nes tu – tai meilė.
Tik meilė.

2002 04 27
Laiškas vaikystei

Pasiilgau tavęs, mano pasakų fėja...
Gaila buvo tave man palikt...
Išėjau tavo kvepiančių rožių alėja,
Ir užvėrau vartus savo burtų pilin...

Man taip trūksta tavęs, šviesiaplauke lėlyte,
Juk mes begales laiko praleidom kartu...
Tu žuvai liepsnose... ach atleiski, mažyte,
Buvo gera turėt tokią darugę kaip tu...

Vis dar laukiat manęs, jūs – skrajūnės supynės?
Jūs, kur nešėt, skraidinot ir sukot...
Aplankysiu... nors mūsų keliai išsiskyrė
Ir tik vėjas jums sekdamas pasaka supas...

Nebegrįšiu pas jus... niekada nebegrįšiu...
Aš pražydau baltai.. per vėlu.. per vėlu...
Tiktai vasaros nakty sapne aplankysiu...
Išbučiuosiu visus... pasiilgau... myliu...

2003 05 06
Tėčiui

Saulės žaidžia vyro veide....
Ji paliečia akis ir užtrokšta..
Tik sruogelė, mažytė, žila
Vyro galvą kartais paglosto...
Dar galiu aš įžvelgt akyse
Nedidukę ugnies kibirkštėlę :
Baltas sniegas ir pieva žalia
Bet vaikystės takeliai užžėlę...

Ak tos didelės šiurkščios rankos...
Neseniai dar visai jos žaidė,
Gaudė, supo, čiučiavo mane,
Sniego gniūžtes pro šalį svaidė...

O dabar jos tik dirba ir dirba..
Ir pamiršta mane apkabinti –
Aš jau didelė, nebe daigelis,
Privalau pati apsiginti...

Ir pamirštama, kad širdyje
Pasislėpus maža mergytė...
Ta pati kur dar taip neseniai
Buvo jo mažoji dukrytė...

2002 05 16 kvailio dainelės
ant stalo stovi arbata su pienu,
tik arbata ir pienas, pienas tik ir arbata...
gerai man būtų pieno be arbatos
atsigerti, arba išgert arbatos,
nes pieno nekenčiu...
bet neturiu nei pieno nei arbatos
tik arbata su pienu
kol afrikoj iš bado miršta vaikas
2002 05 17
žvelgiu į lapą ir nežianu, ką užrašyti...
vistiek neužrašysiu visko, ką jaučiu...
ir net jei nieko nejaučiu,
aš negaliu juk užrašyti nieko...


2002 05 29
susitikti... apkabinti... išbučiuoti... nuraminti...
širdimi pajusti širdį... vėl sušilti ir pamilti....
išsvajoti... uždainuoti...
neaplenkiami... sparnuoti...
apkabinti, nuraminti, einam pasakų auginti...


2004 04 10
Aš noriu...
Mes gyvensim amžinai,
Kaip ąžuolai, prabundantys iš sėklos...
Pavasarį kada parneš gandrai,
Ieškosime pasauly savo vietos...

Pėda po pėdos tirsim eerdves
Kol nuskaidrės tyloj nakties dangus...
Tekėjimo tyloj išaušime ir mes....
Nusišypsosim:
-- Grįžom į namus...

Ir liksim tol, kol žemė taps šilta,
Nuo rankų mūs tylių prisilietimų...
Pajusim, kaip alsuoja visata,
Pabudusi iš amžino laukimo...

Iš gyvasties sukursime namus
Ant Dievo delno... iš gelmių širdies...
Mylės mus vėjas, žemė ir dangus...
Žolelė kiekviena išvydus suvirpės...

Mylėsim ir gyvensim amžinai,
Kaip visata, pabusim iš sėklos...
Siūbuos vėjaliui dvelkian ąžuolai...
Pulsuos įspaustos žemėj mūsū pėdos...

2003 04 11
Aš kalbu tau per šokantį vėją,
Medžio lapuose, ryto žolėj...
Aš kalbu tau per čiulbantį vyturį,
Tokį mažą dangaus erdvėj...

Mano lūpomis lietūs plakasi
Nesuvaldomai tavo širdin...
Mano rankosmis žiedas glaudžiasi
Prie tavęs:“Apkabink... Apkabink...“

Mano skausmas į žemę trenkaisi
Griaustiniu...
Ir pažyra žaibai...
Mano meile tau saulė juokiasi
Į tave...į tave... amžinai....

Vis einu į tave per tylą....
Visada... nuo pasaulio pradžios...
Mano balsas erdvėj sudyla:
--Būk laimingas...
... per amžius...
...meldžiuos...

2003 04 13

1

Vis giliau... Vis toliau į mišką...
Paslaptingais žvėrių takais...
Vis giliau...
Vis giliau įsigerti į erdvę...
Į žalumą... medį... tylą...
Paukščių čiulbesį...
Vis giliau...

Prisigerti tuopų dvelksmo...
Užmigt medyje... paukščiu pabust...
Ir skrieti...laiminti pasaulį
Sparnų didingais mostais..
Vis švenčiau...

Tik toliau... tik giliau į mišką
Šaltinio syvų įkvėpt...
Ir jausti, kaip mintys
Ima suktis ritmu amžinybės...
Vis greičiau...

Vis giliau...vis gilaiu į tiesą...
Vis arčiau ir arčiau į save...


2
Sugrįžti...ir neberandi, kuo misti...
Tuštuma...
Tušti indai – pilni brangiausių valgių...

Sugrįžti...ir nebėra ko gerti...
Paukščių pienas nublanksta
prieš saują vandens...

Sugrįžti...ir nebemoki kalbėti...
Tik čiulbi, giedi, šnari...
Nesupranta tavęs...

Sugrįžti...ir nori sugrįžti...
Vis giliau...vis toliau...
ir...GYVENT.

2003 01 15
Jei miegosi, miegoki saldžiai
Kaip pražydus sode obelis...
Jausk, kaip sklando spalvoti drugiai...
Leisk praverti sau sapno duris...

Kai mažutė skaidri žvaigždė
Tavo ramų veidą nušvies,
Tu miegoki, miegoki saldžiai
Nenutrauki šviesios minties...
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

ss

Post by glesum »

***
Susipinsiu kasas iš žiedų
Ir išeisiu į gilią naktį,
Atsigerti rasos lašų,
Vieną mažą žvaigždę uždegti.
Pasėdėti dangaus pakrašty,
Vandenynų gelmes išbraidyti,
Nusiplauti dulkėtas rankas
Lietuje…ir nušvitus atgyti.
2003 04 14

***
Tik nepalik manęs vienos ilgiau nei parai
Nes vėl žvėrim pavirsiu ir išeisiu
Sudilusioj tyloj virpėsiu į mėnulį
Ir rūkui pasiglemžti sielą leisiu…

Žiedai mane apglėbs, žvaigždė palaimins…
Liūdės ant skruosto surinkta rasa,
O aktys švies tamsoj lyg baltos saulės…
Kol auštan susiliesiu su tamsa…

Ir nebelauk manęs daugiau paukščiu sugrįžtant…
Nebeminėki vardo tos kurios nėra…
Aš išėjau į savo žalią amžinybę…
Akloj tamsoj žvaigždė neatrasta.
2003 04 20

***
Vėl vakaras nuplauna
blunkančias spalvas…
palieka tik vienatvę ir ramybę…
Žvaigždžių prižarsto pievas ir lankas,
Įmaišo pasaką į realybę…

Ir nebeklausk, ko tyli vyturiai
Ir neieškok, kur lomžirgiai nuskriejo…
Tik paguldyk širdelę, kur rugiai
Nebesulaukia tavo meilės vėjo…
2003 04 24

Aš esu
Aš esu ta, kuri užmiega paskutinė….
Aš esu ta, kuri atsikelia pirma…
Aš esu ta, kurią globoja vakarinė…
Aš esu ta, kuri alsuoja vienuma…
Aš esu ta, kuri dainuoja tylą….
Aš esu ta, kuri apsirengia tamsa…
Aš esu ta, kuri dangui sudyla,
Kiekvieną žvaigždę tau nušviesdama…
Žiema.

2002 04 24
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Mama suplėšė mano tamsą
Pravėrus gergždančias duris
Ir mano sapno juodą alsą
Suplėšė į šešias dalis...

Prisėdo ant pasaulio krašto...
Apklojo angelo sparnais
Kol pajudėjome iš taško
Susirakinusios delnais...

Ir saulei tekant,
Vėjui kylant...
Rasa suvilgytu taku...
Išėjome į amžinybę
Palaimint provaikių vaikų...

2003 05 07

Aš akmuo

Aš akmuo... tavo kelio akmuo...
Vis glostau pėdas liūdnas...
Kas gi kitas tave paguos?..
Kol tu vienišas, tol ir aš...

Man neskauda... tik eiki tvirtai...
Palydėsiu tave akimis...
Eik tik tiesiai... mylėk tik karštai....
Kaip tave myli mano širdis...

Jei sugrįši, sutiksiu tave....
Nubučiuosiu koja švelniai...
Jei negrįši... stebėsiu tave
Žvaigždėse... amžinai...amžinai...

2003 05 07


Užverdamas duris
Paliki man tarpelį
Lyg pažadą, jog lauki,
Jog myli, jog ilgies...

Įslinksiu naktį tylią
Viršūnėj parusenti,
Nulaužto medžio syvuose
Surasti sau vilties...

Užverdamas duris
Paliki man plyšelį
Užlėkti valandėlei
Ramybės atsigert...

Sušilti nuo gerumo,
Išgerti sodų rasą
Iš obelaitės žiedo
Tyrumo pasisemt...

Užverdamas duris
Žvaigždėj pasėki gėlę...
Mane pasieks jos dvelksmas
Pasaulio bruzduly...

Kol jausiu ją, žinosiu,
Kad šitame pasauly
Nuo saulės ligi dulkės
Tu visame esi...

Kol aš vaikysiu vėją,
Takus dulkėtus minsiu
Ir eisiu, kur mane
nublokš akla minia...

Užverdamas duiris
Paliki man plyšelį
Palikus viską viską
Sugrįžti pas tave...

2003 05

****
Pasiimsiu tik tiek,
kiek telpa į delną....
nešiu...nešiu...virpėsiu...
kalbėsiu vis maldą...
bersiu... glostysiu... liesiu...
bučiuosiu.... šnabždėsiu...
nepaliksiu... tikėsiu.....
su meile pasėsiu...

ir išdygsiu...
žalia ir tyra gyvybe...
augsiu....bręsiu...žydėsiu...
vysiu.... noksiu...prisirpsiu....
vesiu vaisių... mylėsiu...
gyvensiu...
ištirpsiu...

2003 03 24

Du gandrai tiria mūsų pamėlusią erdvę...
Du varnėnaisutųpę sau kuždas kažką...
Dvi žuvėdros praskrieja visai palei upę...
Du balandžiai – pabąla visa lanka..

Mano sakalas vis nesuranda sau vietos...
O gal pusryčių? Šito aš jau nežinau...
Gal vis ieško to mažo laibučio žvirblelio,
Kurį aš šiiąnakt mirtinai išbaidžiau?

Mano gulbės ramiai ant bangų plazdena...
Pilkos gervės man patiesia lovą pukų...
Dvi liepsnelės širdy amžinai rusena,
Kai į nuostabų triukšmą kasryt išeinu...

2003 04 19

**
Išsilieja į dangų gyvenimas...
Žvaigždžių trupiniai grįžta į žemę...
Ir pražudo spalvas, sugražinę pasauliui ramybę..
Ir užmigdo tave
Purpuriniais žiedais apipynę...
2003 04


*
Aš būsiu tavo,
Jei surinksi mano veidą
Iš šukių išbarstytų šakose...

Aš būsiu tavo,
Jei išgirsi mano vardą
Vėjaliui dvelkiant liepų šakose..

Aš būsiu tavo,
Jei pajusi mano dvelksmą,
Nuplovus lietui dulkes nuo žiedų...

Aš būsiu tavo,
Jei tik sugebėsi,
Mane surasti, vieną – tarp visų...
2003 05 07

**
Iišskrisiu į dangų.... į mėlyną dangų...
Ieškosiu tenai tavo gylio akių...
Sudilsiu tavęs nesuradus į blankų
Alsavimą sodų baltų debesų....


Ir jei kadanors tavo glostantis žinsgsniai
Pavargs nuo vienatvės, apkurs nuo tylos,
Švelniausiais lašais tau palaiminsiu kaktą,
Širdis tau per naktį lopšinę dainuos...
2003 05



**
kai tavo didybė gula ant mano pečių...
kai sukausto žvigsnį dausa...
aš prisigeriu tavo minčių
ir suvirpu lyg medžio šaka..

už ką man davei šitą laimę,
matyt, ko nemato kiti...
už ką man paskyrei šią bausmę,
regėt... kai aplink akli...
2003 03




Per tai, kas paprasta
Išeisiu į atsakymą,
Į tiesą... į visatą...
Į amžiną save....

Išnykit teoremos
Ir tai, kas buvo svetima...
Nuošiolei mes gyvensime
Naujam atvėrime...
2003 05 13

**
Susirink žaisliukus..
Gal dar neikim į karą...
Pinsim tau kaseles
Ir dainuosim smagiai...

Susirink žaisliukus...
Pamatysi, bus gera
Pavaikyt drugelius,
Pasvajoti saldžiai...

Susirink žaisliukus...
Dienos šviesios ir ilgos...
Ilsis klasėj saulėtoj
Pamiršti sąsiuviniai...

Duok man ranką ... eime
Ten kur supasi smilgos,
Surikiuoti dangui septyni šienpjoviai...

Nepaliki manęs
Naktys plakasi skaudžiai
Į sapnus įsibrauna mėnesienos stulpai...

Susirink žaisliukus...
Gal dar neikim į karą....
Paskutinę naktelę miegokim saldžiai...
2003 05 14(paskutinis skambutis)



**

Mano delne – akmuo...
Juo Dovydas nukovė Galijotą...
Juošiandien aš nukausiu ir tave...

Prieisiu tylomis,
Pažvelgsiu tau į veidą...
Akmuo įskels liepsnelę
Paklydusiam sniege...
2003 05 13

Žodžių žaismas

Žodžių žaismas žydi žiede
Žagsi žolėje žiogai
Žirniuos žirafa žygiuoja
Žvengia žvilgantys žirgai

Žalios žolės
Žalios žiotys
Žalios žuvys žiotyse
Žvelgia žydros žiedo žvakės
Į pražystančią žvaigžde...
2003 05 07


**
Mano motinos motinos takas
Pienėm šviesiom apkaišytas....
Mano motinos motinos pėdos
Įspaudžia gilias žymes...
Per lietų.. per sniegą... skurdą...
Nuo čia iki Kazakistano...
Nuo protėvių žalio pasaulio
Iki begalinės manęs...

Ir glostys jos senos rankos
Šiurkštų gyvulio kaklą...
Tiek metų.. lyg amžinybė
Tampa viena diena...

O aš, dar lieunutis medis,
Pametus pasaulio raktą
Ieškosiu jo motinos pėdose...
Ieškosiu...
Gal aš viena...?
2002 05 19


**
Didžiuliai blaškos debesys
Vir mano žydinčio pasaulio...
Mano mažučio tėčio
Šalia mažos mamos...
Akimirkai sustingdami
Jie dovanoja visumą...
Pilnatvę – amžinybės...
Palaimą – vienumos...
2003 05 20

Tai va, taip ir susirasineju pati su savimi... :|
Eglė
Posts: 110
Joined: Sun 02 02, 2003, 22:01
Location: Kaunas

Post by Eglė »

Oho! Glesum... :shock: :)
Gluosnė
Posts: 513
Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
Location: Kaunas/
Contact:

Post by Gluosnė »

Sužavėta..esu sužavėta..
Ne..geriau patylėsiu..
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Kiap gera matyti bent pora paklydusiu duseliu uzsukusiu pas mene i svecius... net lengviau pasidare, bo maniau, kad mirsiu is vienatves...
aciu sveteliai,aciu..
Beveidis
Posts: 218
Joined: Mon 09 30, 2002, 19:49

Post by Beveidis »

Ir ko vel giltines saukiesi? Apie kokia vienatve kalbi?
Mes tau tuscia vieta? Net jeigu ir taip, Dievulis taves nepaliks net tada kai pati save paliksi.
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Kaip malonu....ir beveidis Mindaugas pas mane uzsuko...
O Giltines as nesisaukiu, tiesiog man jau atrode, kad niekas mano eiliu neskaito, niekam jos nereikalingos ir tik vieta forume uzima...dar truputis ir buciau viska issiemus, istrynus..
Gerai, kad atsiliepet...Jus man laaaabai svarbus... ir saunus..
Neringa
Posts: 590
Joined: Tue 02 04, 2003, 20:30
Location: Vilnius

Post by Neringa »

Gintare, nenuliusk taip. Pavyzdziui as skaitau eilerascius tada kai mano nuotaika pakili. Nes kitaip bijau nepajausti kas tuose eilerastukuose parasyta. O juk is tiesu tai butu didelis praradimas taip elgtis su eilerasciais kurie ateina pas mus is auksciau per sviesia poeto sirdi.

Ir dar vienas dalykas :D Manau kad jau ir taip esi pripazinta poete sitame forume :wink:

Rasyk rasyk, saulute :wink: :D
O mes, patikek, perskaitysim kiekvienas savo laiku.
Laimis
Posts: 1378
Joined: Mon 05 19, 2003, 11:42
Location: Link Ukmergės
Contact:

Post by Laimis »

Eeee..glesum, taigi sakiau tau, kad tu tikra poetė. Nuostabi poetė. Aš skaičiau tavo eiles, atrinkau man labiausiai patinkančias ir į laikraštį įdėjau. Bet toliau nebeskaičiau. Nespėju. Laukiu žiemos, kada atsispausdinsiu visus tavo eilėraščius ir tykiai ramiai prie židinio skaitysiu skaitysiu skaitysiu. Iš kompo juk nepatogu, reikia atsispausdinti tokį turtą. Įdėsiu gal kokį eilėraštį tavo ir į savo giminės knygą...Tu neskubyk glesum, žmonės skaito ir domisi labai labai, o labiausiai žavisi tie, kurie nieko napasako ir neparašo po šia tema ;)
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

:oops: :oops: :oops: :oops: :oops: :oops: :oops: :oops: :oops: :oops:
Aciu, mielieji, aciu...
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Iš grožio gimsta žiedas,
Iš žiedo – vaisius....
Jį laikas sunaikina,
Naujas vertybes gimdo...
Ir tirpdamas pražudo...
Didžiulis neaprėpiamas varveklis...
Esminis niekas.
Viskas esmėje.

Spalvotas juokas...blankstantis ant stiklo
Pagimdo amžinybėje mane...

2003 05

Kilki svajone į dangų.
Aidėk per visatą.
Būki stipri.
Tave užauginsim ant rankų...
Tu tapsi gyva,
O mes –
Amžini...
2003 05 21

Vienatvės skliautai
mano dangų uždaro...
Ir liekame dviese
sukandę dantis...
Slapsčiaus minioje,
bet mane ji surado
pažinus išdegusias mano akis...

Tavęs nebijau.
Aš mokėsiu išlaukti...
Na ir kas, kad per naktį
vėl sninga žiedais...
Kai laikas ateis,
aš mokėsiu nutraukti
vienatvės grandis...
Ir tyla pasibaigs...
200 3 05 24






Lopšinė

Užmerk akeles ir tave aplankys
nykštukai baltais plaukeliais.
Jie atskries mažais balta karčiais žirgeliais.
Apakamšys tave , mažutėli, minkštais pūkeliais,
Ir išskris atgal į dausas debesų takeliais.

Kol už lango miegos danguj pakabintos žvaigždelės,
Kol ant tako snaus išbarstytos rasos kruopelės,
Kol sūpuos šakose paukštelį miško vėjelis,
Prie tavęs, mažuti, budės mano akelės...

2003 05 29

Susapnuoki mane...

Bent kartelį mane susapnuoki...
Šiltą vasaros naktį beganančią tavo akis...
Kol per žydinčią erdvę gilyn lakštingalos suokia...
Kol spalvas pasiglemžia rami juodaskarė naktis...

Susapnuoki mane...

Nepažintu dar širdžiai žvaigždynu
Aš brendu aklomis akimis į beribį tave...
Per galaktikų šaltį, per tuštumą... jau amžinybę...
Tik tai tu...
atsimerk širdimi,

Susapnuoki mane...

2003 05 29-30


Saujomis debesys leisis
Ant mano šviesios galvos...
Ir šviesa nepavergs, nenudegins manęs...
Tol, kol pasaulis baigsis,
Tol, kol visi miegos
Aš paslapčia pabėgsiu tamsoj į žvaigždes...

Ir pamirš mane,
Kaip gegutė pamiršta lizdą...
Ir paliks mane,
Kaip palieka visus ir visi...
Ir tada aš sugrįšiu
Netyčia supratus viską...
Gyvastingo lietaus kupina
Ir šviesi šviesi...
2003 05 29

Vakarėjant

Vėjo deivė danguj
skleidžia vakaro šokį...
Supas, skrieja aukštyn milijonai pūkų...
Susilieja į vieną nerimstantį debesį
Ir nukrinta ant deivės ašilkinių plaukų...

O motulė žemyna jais patalą kloja
Sesei saulei, palydi ja paukščių pulkais...
Sidabriniais delnais debesų jai pamoja
Ir užmiega, po šildančiais Dievo delnais...
2003 06 04

Sukritę į kvepiančią žolę
Skruzdėmas namus statysim...
Kol paukščiai čirškės,
Kol pienė žiedelį praskleis...
Drybsosim...čiauškėsim...
Nekaltą drugelį vaikysim
Zuikelių ir laumių kadais pramintais takais...

Žuvų pasiilgę nubėgsim į bruzdančią upę...
Nudžiugę žuvys mums tikrą audrą sukels...
Išdžiūsim į medžių lapus susisukę,
Kol jie mums plaukus madingai suvels...

Ir šoksim iš laimės užtikę paukštelio lizdą...
Ir švilspsim visais negirdėtais vėjų balsais...
Ir ridesimės kūliais pamiršę visus ir viską...
Žemyna džiaugsis savais palaidūnais vaikais...
2003 06 04

Ramybė ateina į mūsų namus
Nutildžius stygas palaimingos lopšinės...
Apglėbs žvaigždėmis ir bus giedras dangus...
Miegosim ramiai po gaisais vakarinės...

Ištrynę pėdas vėl išeisim kažkur...
Į rūką... į tamsą... į gylą beribę...
Dar vieną mažytį stebūklą sukurt...
Kol debesys supsis virš stogo pakibę...
2003 06 09

Vienkartinis saulėlydis

Kol vėjas ašaras džiovins,
Į mano tylą įsiverš...
Kol mano mintys susipins...
Kol lauksiu migdama tavęs...

Gėlė be garso išsiskleis...
Bitelė saldų medų neš...
Laiminga saulė nusileis...
Manęs, tikriausiai, nesupras...
2003 06

Kiek daug neišsakytų žodžių išsisklaidė...
Susikaupė lašais po tavo kojom...
Kai eisi, juos palaimindama
Tyliais vakaro žingsniais,
Išgirski mano tylą,
Pažinusią tave...
2003 04
Gluosnė
Posts: 513
Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
Location: Kaunas/
Contact:

Post by Gluosnė »

Nuostabu... :love:

Kiek savyje slepia garbanota galvele..
Mindaugas
Posts: 1311
Joined: Fri 09 27, 2002, 23:01

Post by Mindaugas »

Širdelė :love:
Gluosnė
Posts: 513
Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
Location: Kaunas/
Contact:

Post by Gluosnė »

Mergaitė, plaukais gintariniais..
Liūdnai linksmomis akimis..
Kurk pasakas žodžiais auksiniais..
Ir meilę erdvės spalvomis..
Post Reply