Eik! Surask savo tiesą!
Nuspalvink pasaulį,
Tom spalvom,
Kurios širdį priversdamos plakti
Tuo pat teikia tikėjimą,
Viltį, ramybę
Ir mums įgimtai meilei
Neleidžia išsekti…
Eik! Suvoki! Surask!
Atpažink! Ir sugrįžki!
Juk nėra kito kelio,
Kaip tik sugrįžimo…
Kad ir kur benuklystum –
Tu visad saugi !
Nes esi Dievo saujoj…
Tai ne šiaip sau žaidimas…
Eik! Svajok ir sukurk
Ką buvai išsvajojus!
Tu kūrėja didi,
Nes tu Jo “panašumas”…
Net pati nenutuoki,
Kiek daug Tu gali !
"Ar myli mane?"
Nepaliaujamai skamba
Lyg malda…
Tarsi mantra
Neleidžia nurimti…
Tarsi būtų sunku
Tik ištart tokį menką
Tokį paprastą… švelnų…
(Taip…) Beveik nesigirdi…
***
- Ar myli mane?..
Išbadėjusios lūpos
Taria taip,
Kad net žvaigždės sekundei nutilo...
Ir suklusę sužiuro
Į mėlyną rūką...
Ir sniegu į miegančią žemę pažiro...
- Ar myli mane?
Medžių šakos pakilo
Ir lapus tarsi delnus
Į dangų atvėrę
Sušvytėjo... Lyg degtų...
Auksinis medus
Iš varinių žiedų
Šakomis nutekėjo...
- Ar myli mane?
Debesis net sustingo...
Susijaudino taip,
Kad pamiršo kur skriejo,
O iš rankų iškrito
Ąsotis skaidrus,
Ir sidabro lietus
Ant laukų išsiliejo...
Ar myli mane?
Vėjai pakeitė kryptį,
Ir sugavę vien aidą
Tų žodžių švelnumo
Suvyniojo apsvaigusiam
Pienės pūke
Kur parskriedamas
Švelniai prigludo...
Aš myliu tave...
Ir tyla suvirpėjus lig dangaus
Pakraščių bangomis nusirito
Ir visa amžinybė...
Visa „visuma“
Prisipildžiusi meilės
Ugningos Nušvito…
****
Susitraukė lig grūdo
Ir dirvoj Dievo rankų,
Šio gyvenimo šoky,
Meilės sėkla išdygo…
Tarsi mantra gyvybės
Širdies plakime,
Nepaliaujant kartoja –
Aš myliu tave…
Prapuoliau iš šito puslapiuko, nes jau pusantrų man Laimutis su gabriuku kitą sukūrė
Pamiršau visiems pranešti, kas dar mane pamena tai nors ir vėliau, bet...
