Amiros eilėraščiai

[Amira]

Ar meni, ar meni, tu, žmogau?
O tai buvo seniai, oi seniai...
Tolimam Lietuvos pakrašty
Laukuose mėlynavo linai...

Ir giria...Ta ūksminga šalis
Ten vilkų paslaptingi takai,
Laumės audė ten savo kerus,
Ten šventosios ugnies aukurai...

Ir pirkelė mažutė tenai
Pažiūrėki - žaliam pagiry
Saulė žaidžia sodelio žieduos,
Dūzgia bitės jaukiam avily....

Pažiūrėk atidžiau - nors sena,
Ta pirkelė - be galo graži,
Nes iš jos spinduliuoja šviesa,
Nes ten žaidžia vaikeliai maži...

Ten slaptinga tyla vakarais
Tik lakštingalos trelė skaidri
Paskutiniais dienos spinduliais
Tu į sapną per žolę brendi...

Taip, žmogau...Juk tai tu ten buvai,
Juk tavieji ten buvo namai
Kur pradingo šviesi ta šalis
Ir kokie dabar tavo keliai?

Tu veržiesi ir ieškai kažko,
Kankiniesi, nes vis nerandi...
Patikėk, tau nereikia ieškot,
Nes turi viską savo širdy!

Tu tiktai prisimink, atsibusk
Iš mankurtiškų savo minčių,
Savo siela tu viską pajusk -
Te nelieka daugiau paslapčių

Aš žinau, tu atrasi ir vėl
Ką praradęs kadaise esi
Vėl skambės tau lakštutės trelė
Palaimingoj žvaigždėtoj nakty...

[kosmeja]

Kaip grazu... Sitam eilerasti sutalpinta tiek daug, ka mums visiem pasake Anastasija

[Uosis]

Kai jį skaičiau...

per mano kūną ėjo šiurpuliukai....


taip n u o s t a b u skaityt....

taip n u o s t a b u pajust......

taip nuostabu p a b u s t . . . . . . . . . .

[Mindaugas]

Ir mane paliete,

[V]

[Amira]

As ˛inau tikrai, kad Tu Esi
Tavo

[Amira]

Ech, tas pavasaris...Gražu...
Alyvos žydi. Ir kaštonai.
Na, ir kodėl šituo laiku
Man ima dėtis tokie monai?

Ta saulė...Vėjas ir dangus
Tie patys. Keista...Bet kitokie
Veidai praeivių rūškani
Dabar šypsotis jau išmokę

Žiedų žiedai...O jų kvapai
Mane vis taikos užliūliuoti
Klastingi, mat...O aš tačiau
Nusprendžiau jiems nepasiduoti

Bet žaluma...Keistu jausmu
Ir nerimu užlieja širdį.
Žalia žolė. Žalia varlė.
Ir žalios paukščių giesmės girdis.

Taip pamažu...(ach, kaip gražu!)
Ims mintys galvoje žaliuoti.
Tarp jų viena - tokia keista -
Tą varlę (princą?)...pabučiuoti.

Ech, tas pavasaris...

[Edvardas]

Netyčia atsiverčiau ir paskaičiau. Ir šį vėlyvą sausio vakaro metą tarsi pavasariu pagyvenau. Sužaliavo kambario sienos, suošė pavasaris, pragydo balų varlės... Geri posmai, jei tokia gaiva padvelkia į žmogų...

[Amira]

Leisk man atrasti tave –
Šulinį dykumoj –
Miražą, bėgantį tolyn...
Leisk išgirsti tave
Augančios žolės tyloj...
Ant smilgos supasi ašara –
Šviesus rasotas laukimas
Apglėbsiu tave
Gėlėtu švelnumu
Ir nuskandinsiu tavo liūdesį
Spalvotam vaikystės sapne.
Ištieski ranką – viskas pasiekiama
Pro rūką artėja aušra,
Sutemos tirpsta vilty,
Ir erdvė mumyse sušyla...
Prisėsk šalia.
Ten, kur baigias diena, mes sutiksim
Nuostabią
Saulėtą
Pradžią...

[glesum]

Labai grazu...