Puslapis 35

Parašytas: Pen 12 30, 2005, 15:39
Laimis
***

Aš Žemę glamonėsiu. Savo meile
Apšviesiu ją žvilgsniu vidiniu
Tegul mintis mana vilčių suteikia
Nes tamsumus ir negandas pamyniau.

Dar dogmų begalės palikę
Kurias išrausim ir užmiršim
Ilsėsimės ramioj šalikelėj
O žvilgsniai kryps tolyn, į viršų.

Virš ežerų skrajos ir pievų
Žirgeliai mūsų penkeri
Ką lietėm, kas kvepėjo pienu,
Ką matėme, ragavom. Ar girdi?

Tyrumas siekių mus pačius pasveikins
Ir pasitiks su duona ir druska
Nuo tos akimirkos žinosime, ko reikia
Ir ko taip stengėmės. Už ką

Dvasia mūs surakinta buvo
Nematomom grandinėm ir saitais
Kurie lengvai nukrito ir supuvo
Nes patys to norėjome, matai?


***

Mums beatodairiškai pažadėjo dangų
Kodavo, pynė dogmas ir melus
Vis rašė ir klaidino. Vangiai
Pradžioj mūs protėviai pasuko tuo keliu.

Su metų begimu, lyg upė
Gyvenimas mus nešė. Srovės
Liūliavo, migdė, vertė klupti
Atrodė visa išmintį išplovė.

Ir tik vienintelis šypsnys pasėjo
Tyrumą meilės, šviesią mintį
Ir prasiskverbę iš tamsos išėjom
Kaip iš to vikšro drugeliu užgimti.


Loretta Sidabras

Parašytas: Pen 12 30, 2005, 19:14
Pierre
Tikrai gyvos eilės.

Parašytas: Sek 01 08, 2006, 11:54
Laimis
***

Ant delno mano - medžio lapas
Taip tyliai tyliai nusileido
Ką mūs svajonės giliai slepia?
Kokia mintis nerodo veido?

Sudėsiu dainą savais žodžiais
Skudučiais ritmą jai pritarsiu
Ir dvasios atsiskleidęs grožis
Padovanos palaimos tarpsnį!

Paleisiu skrieti tą lapelį
Dalelę tobulos kūrybos
Kad man parodytų tą kelią
Kuris kaip sielos mūs - beribis!

Parašytas: Tre 01 11, 2006, 0:07
Laimis
***

Užtenka savo sąmonę marinti
Nuimkite nuo kryžiaus Jėzų Kristų
Džiaugsmu paverskite tą rimtį
Kad žmonės savyje nekristų!

Nuleidę galvas nebepamatysit
Kregždutės skrydžio ir nebeišgirsit
Orkestro girių, nebgalėsit vytis
Padaužos vėjo, paukštelius pagirti.

Numeskite kaip gyvatėlės - seną odą!
Dviem kojomis tvirtai ant žemės stokit!
Visi ženklai mums aiškiai rodo
Kad turime sušokt lemtingą šokį!

Nei Kristui reikia kryžiaus,
nei tam kryžiui - Kristaus
Jisai girdėjo Dievą kalbant
Kai obelų žiedai po kojom kris tau -
Išgirsi ir suvoksi Žemės maldą!

Pavasariškas bus prisikėlimas
Ne su Sūnaus mirtim sumodeliuotas
Ir neapsakoma palaima ima
Ir primesta kančia - nė motais!

Parašytas: Tre 01 11, 2006, 18:02
Laimis
***

Ar jauti,
kaip pagreitintai veriasi durys
Į žinias ir stebuklų pasaulį?
Tai ne laikas mus skubina - kuriam
Savo asmenį mes čia, po saule.

Visa kita sutverta jau buvo
Tik pažinti lig šiol negebėjom
Prieš akis saulės laidos mums sruvo
Linko obelys vaisiais - be vėjo.

Vis ieškojom švieselės lemtingos
Vis nerimom, nes manėm - toli ji
Bet juk niekur nebuvo pradingus
Tik nematėm jos savo kely.

Štai dabar kai pažinome svają
Ir brandinti išmokome mintį
Išlaikysime žalią mūs veją
Kad galėtume vėlei atgimti!

Parašytas: Tre 01 11, 2006, 21:09
Pierre
Verčia susimastyti

Parašytas: Pir 01 16, 2006, 18:58
Laimis
***

Žinau, nerasiu Tėviškės tokios, kaip palikau
Ir sesės pušys žvilgčios smalsiai į mane
Bet juk buvau, maža dalim buvau
Ta basakojė vasara su lino liemene.

Link Baltijos pakrantės aš skubėsiu
Širdis virpės mieliems vaizdams sugrįžus
Ir džiaugsiuos gimto ąžuolo pavėsiu
Ir dovana brangiausia apavas bus - vyžos.

Ne turtų sugrįžtu Gimtinėn savo
Neprigyventa jų ir užu marių
Svajas čia paliktas mintis rikiavo
Jausmai giliausiais užančiais vis arė.

Kad vėl pajausčiau savyje tą aistrą
Kuri man suteike kūrybos galią
Turėsiu pereiti tą seną raistą
Už pamiškės išeit į tiesų kelią.

Taip ir pareisiu iki seno sodžiaus
Nebuvėlė, klajoklė (išdavikė?)
Ir šulinio vandens norėsis godžiai
Tik porą varstų iki sodo likę...


***

Tai kam gi turiu priekaištauti
Kad meilės erdvės nesukūrė
Tėveliams ar Gimtąjai tautai
Nuo kaimo atskirtąjai mūrais?

Visiems, kas į miestus išėjo
Apsunko, nuliūdo likimas
O norai vis augo, didėjo
Iš kur tiek to viso ir imas?

Atmetus tą maistą beskonį
Ir užterštą vandenį gėrus
Taip skaudžiai pasiilgta vonių
Mirkytų žiedais ramunėlių...

Nevarginsiu priekaištais, broliai,
Tėvų ir kapelių nebrasiu
Pati padirbėsiu aš uoliai
Pratęsdama savąją rasę!


***

Ir vėl rūkuos pradingo Gimtas kaimas
Ir vėl sapne aš atgalios einu
Girdžiu močiutės sengalvėlės aimaną
Bet niekaip nerandu takų senų.

Bandau pabust iš nuolatinio sapno
Baru save ir negaliu sustot
Čia pat jaučiu jazmino krūmą kvapnų
Gėlių darželį rankom išmatuot - - -

Vai lėk, obuolmuši žirgeli,
Nunešk mane laike atgal
Taip kojas naujos klumpės gelia
Mana širdis svetur negal...

Parašytas: Ket 01 26, 2006, 13:02
Laimis
***

Išlaisvinkit, žmonės, kūrybinę mintį
Nuskriekite vieversiu kaimo laukais
Užtenka vyneliui tas vynuoges minti
Atėjo nors kartą ir blaivūs laikai.

Su rytmečio saule linksmai išriedėję
Prilygsit net paukščiams kalbos gyvumu
Ir tęsit senolių nepabaigtą sėją
Prarast nebijodami savo namų.

Ir nieks negrasins mosikuodami kumščiais
Daugiau nesodins, netardys, nesekios
Ir primestas dievas nežvelgs į jus rūščiai
Nes tam neatversit vaizduotės lakios.

Apglėbsit kiek galit stipriau, neišduosit
Kaip Žilviną išdavė Eglės vaikai
Gimtinę beržynų šilojais apjuosit
Per lūpas varvės gintariniai sakai.

Parašytas: Tre 02 15, 2006, 19:41
artas
Grazu  :angel:  :angel:  :angel:

Parašytas: Tre 02 15, 2006, 20:14
loreta
Nuosirdus aciu visiems uz gera zodi.

Parašytas: Ket 03 16, 2006, 0:44
Leonardas
Su kuo, sakyk, palygint savo meilę
Šiame pasauly iš svajų sukurtam?
Ji rožės pumpurais mums nuolat skleidžias
Ir niekad nepabosta žiedus burt man.

Šnekėtis ar dainuoti, smagiai šokti
Įausti svajones į darnų raštą
Kas mums nurodė meilės stotį
Ir traukiniais jausmų sutiko vežti?

Mes patys ( supratau! ) tikslus sukūrėm
Ir veržėmės įvykdyt juos aistringai
Iš ateities žvelgią laimingi būrai
Kurių mintis žvaigždėsna sminga.

Parašytas: Ket 03 16, 2006, 23:34
Leonardas
***

Pasitinku tave margam rašte dirvonų
Pasveikini mane čiobrelių arbata
Ir jau žinau - negims daugiau tironų
Ši vizija, kaip gulbė man balta.

Pakalnių miglos tvyro kurį laiką
Bet ir nematant miško išgirsti
Su čiulbesiu sparnuočių, lyg be saiko
Ir tu į darnų skambesį virsti.

Netrunka tiems rūkams išnykti
Peizažą keičia vis kiti vaizdai
Bet Tėviškė palieka vienalytė
Tiktai nuo šiolei širdimi mąstai.

Užvertęs galvą į beribį dangų
Stebi su nuostaba tuos debesų pulkus
Tėvynės karžygius be geležinių tankų
Ir žygis jų - absoliučiai taikus!

Pora naujų eilių

Parašytas: Ant 04 04, 2006, 22:26
Leonardas
***************************************

Kaip bestovėtų dangoraižis didingai
Su ąžuolu jam - nesilygint
Man akys miesto žavesiui aptingo
Ir virpa paširdžiai paukščius parlydint.

Tos trelės čiulbuonėlių melodingos
Takeliai pamiškės, varlių kvartetai
Vilioja pakeleivį, kurs pradingo
Savuos apmąstymuos brandumo metais.

Tik čia gali save surasti
Kur grūdas biro kaimo dirvon
Pajusti, ką mūs ainiai mąstė
Kai su gamta kasryt pakirdo.

Žavėtis derlium nepaliauju
Stebuklu paprastai didingu
Ir taip kasmet, bet vis iš naujo
Aš atgimstu tikslu prasmingu.

****************************************

Su pavasariu grįžta mūs viltys
Palydės žiemą gulbės giesmė
Ir šviesu širdyje ir taip šilta
Atgimimas visa ko esmė.

Apkabint, prisiglaust, pasijusti
Dalimi kūrinijos gyvos
Ar tai žadina mus ar ir jus? Tik...
Neleiskite dvasiai miegot.

Nuvilnija balsai pabudimo
Lietumis naują vagą išplaus
Lyg prieš pirmąją audrą nurimo
Ir vis laukia malonės dangaus.

Sužydėki žibute, snieguole
Pamylėkit mane tuo kvapu
Kurs vaikystės man primena guolį
Netoli nuo senolių kapų...

Parašytas: Tre 04 05, 2006, 0:37
Angeliuke
Kaip lyriska!!!Labai grazu!!!! :wink:

Parašytas: Tre 04 05, 2006, 11:23
Iveta
:P :P
Tiesiok nuostabu :!: :!: :!:

Parašytas: Tre 08 16, 2006, 15:32
loreta
Vėl pro šalį praėjo lietus
Nors žemelė ištroškusi gerti
Kas prišauks atgalios tuos metus
Kai nebuvo minties šitaip merdėt?

Sodai linko nuo vaisių naštos
Čiulbesys per laukymes vibravo
Neskaičiuota, kiek kąsnis kaštuos
Su džiaugsmu buvo šaukiama bravo.

Ar galėsime patys grąžint
Ar pagalbos dievaičių prašysim?
Ir kada pamylėsim, kažin,
Iš širdies, nebelaukdami kyšio?

Parašytas: Pen 09 01, 2006, 16:06
loreta
Kiekviena tauta iškelia dainius,
Kad įamžintų atkarpą laiko,
Kuris duotas Aukščiausio. Su ainiais
Praeitis mus susieja, sutaiko.

Kaip geriau išsakyt ar išreikšti
Meilės kupiną dvasią galėtum,
Jei ne žodžiais, nuskambančiais aikštėj,
Be tribūnos, nežinomoj vietoj.

Atsiras visada, kas klausysis
Kanklių dainiaus sakmių nemirtingų,
Labirintuos painiuos nepaklys jis,
Pramankštins kiekvienam protą tingų.

Žodžiai byra iš saujos artojo
Dailiai gula poezijos dirvon,
Širdimi protingasis galvoja
Plunksna kuriantis - daug ką nudirba.

Ir be baimės, be rūpesčio galim
Svajones išsakyt pašnekovui,
Lyg Pelenė atvykti i balių,
Kol naštos ant pečių neužkrovė.

Man pabūk įkvėpėja, žvaigždele,
Šiaurine nuo seniai pavadinta
Kantriai nešusi savąją dalią
Atradau kelią žodžiais nupintą.

Mane žadina dienos ir metai
Į Gyvenimo Knygą sudėti,
Juos parvešiu žmonijai tais ratais,
Kur pakinkomi šėlstančiais vėjais.

Nesustoti gėrėtis, kaip auga
Mūsų svajos į sakalo dvasią
Rugio duonai išsaugotą raugą
Užmaišau ir pakildinu drąsiai.

Plaka širdys ir ritmas visatos
Su saulėtekiais kyla rytuosna,
Tolumoj horizontai vien matos
Ir erdves išdalina mums dosniai.

Ar po šių įstabių patyrimų
Dar įmanoma talentus slėpti?
Juk godusis tik ima ir ima
Teprieidamas pabaigą liepto.

Atsiduosiu visa nedvejojant
Ir, pavirtus į šviesulį skaistų,
Prie Gimtinės priartinsiu Rojų
Palikimą mūs protėvių Aisčių.

Parašytas: Šeš 09 02, 2006, 10:38
Edvardas
Gražiai ir šviesaiai sudėta, tikėjimo skaistis svaiginantis

Parašytas: Ant 09 05, 2006, 15:55
loreta
Ačiū už gerą ir įkvepiantį žodį.

:D :D :D
Ar galima suteikt kitam, ką pats turi?
Išmokyti skraidyti tuos, kas bijo?
Kad atsivertų vartai keturi
Ir sietų mus vidinės gijos?

Rytuosna vertųsi pirmieji vartai,
Antrieji - vestų kryptimi pietų,
Pro tuos trečius žvalgytumėmės kartais
Į vakarus žvilgsniu kietu.

O ketvirtieji, lyg tabu mums būtų
Žvaigždės Šiaurinės kryptimi,
Neželtų ten darželis rūtų
Ir mūs nesuptų artimi.

Jei eitume pirmyn, nestojant,
Be poilsio, vien tikslo vedami,
Išvystume Aurorą mojant,
Pašvaistė pasitiktų mus žavi.

Tad verta būtų paaukoti
Ir laiką savo ir jaunumą,
Sunkumų kelyje neboti
Ir sekti kaminėlio dūmą.

Į viršų kildamas, į dangų,
Viliodams tavo žvilgsnį skaidrų,
Skraidins, kur debesų jūružė rangos
Ir negandas kely išsklaido.

Patyręs, kas aukštybėj laukia,
Žinosi gilumų tamsumą
Ir nebijosi naktį baugią,
Grąžinęs suderėtą sumą.

Parašytas: Ket 09 07, 2006, 12:00
Neringa
Nuostabiai gražu :)