Puslapis 45

Parašytas: Ket 03 16, 2006, 0:44
Leonardas
Su kuo, sakyk, palygint savo meilę
Šiame pasauly iš svajų sukurtam?
Ji rožės pumpurais mums nuolat skleidžias
Ir niekad nepabosta žiedus burt man.

Šnekėtis ar dainuoti, smagiai šokti
Įausti svajones į darnų raštą
Kas mums nurodė meilės stotį
Ir traukiniais jausmų sutiko vežti?

Mes patys ( supratau! ) tikslus sukūrėm
Ir veržėmės įvykdyt juos aistringai
Iš ateities žvelgią laimingi būrai
Kurių mintis žvaigždėsna sminga.

Parašytas: Ket 03 16, 2006, 23:34
Leonardas
***

Pasitinku tave margam rašte dirvonų
Pasveikini mane čiobrelių arbata
Ir jau žinau - negims daugiau tironų
Ši vizija, kaip gulbė man balta.

Pakalnių miglos tvyro kurį laiką
Bet ir nematant miško išgirsti
Su čiulbesiu sparnuočių, lyg be saiko
Ir tu į darnų skambesį virsti.

Netrunka tiems rūkams išnykti
Peizažą keičia vis kiti vaizdai
Bet Tėviškė palieka vienalytė
Tiktai nuo šiolei širdimi mąstai.

Užvertęs galvą į beribį dangų
Stebi su nuostaba tuos debesų pulkus
Tėvynės karžygius be geležinių tankų
Ir žygis jų - absoliučiai taikus!

Pora naujų eilių

Parašytas: Ant 04 04, 2006, 22:26
Leonardas
***************************************

Kaip bestovėtų dangoraižis didingai
Su ąžuolu jam - nesilygint
Man akys miesto žavesiui aptingo
Ir virpa paširdžiai paukščius parlydint.

Tos trelės čiulbuonėlių melodingos
Takeliai pamiškės, varlių kvartetai
Vilioja pakeleivį, kurs pradingo
Savuos apmąstymuos brandumo metais.

Tik čia gali save surasti
Kur grūdas biro kaimo dirvon
Pajusti, ką mūs ainiai mąstė
Kai su gamta kasryt pakirdo.

Žavėtis derlium nepaliauju
Stebuklu paprastai didingu
Ir taip kasmet, bet vis iš naujo
Aš atgimstu tikslu prasmingu.

****************************************

Su pavasariu grįžta mūs viltys
Palydės žiemą gulbės giesmė
Ir šviesu širdyje ir taip šilta
Atgimimas visa ko esmė.

Apkabint, prisiglaust, pasijusti
Dalimi kūrinijos gyvos
Ar tai žadina mus ar ir jus? Tik...
Neleiskite dvasiai miegot.

Nuvilnija balsai pabudimo
Lietumis naują vagą išplaus
Lyg prieš pirmąją audrą nurimo
Ir vis laukia malonės dangaus.

Sužydėki žibute, snieguole
Pamylėkit mane tuo kvapu
Kurs vaikystės man primena guolį
Netoli nuo senolių kapų...

Parašytas: Tre 04 05, 2006, 0:37
Angeliuke
Kaip lyriska!!!Labai grazu!!!! :wink:

Parašytas: Tre 04 05, 2006, 11:23
Iveta
:P :P
Tiesiok nuostabu :!: :!: :!:

Parašytas: Tre 08 16, 2006, 15:32
loreta
Vėl pro šalį praėjo lietus
Nors žemelė ištroškusi gerti
Kas prišauks atgalios tuos metus
Kai nebuvo minties šitaip merdėt?

Sodai linko nuo vaisių naštos
Čiulbesys per laukymes vibravo
Neskaičiuota, kiek kąsnis kaštuos
Su džiaugsmu buvo šaukiama bravo.

Ar galėsime patys grąžint
Ar pagalbos dievaičių prašysim?
Ir kada pamylėsim, kažin,
Iš širdies, nebelaukdami kyšio?

Parašytas: Pen 09 01, 2006, 16:06
loreta
Kiekviena tauta iškelia dainius,
Kad įamžintų atkarpą laiko,
Kuris duotas Aukščiausio. Su ainiais
Praeitis mus susieja, sutaiko.

Kaip geriau išsakyt ar išreikšti
Meilės kupiną dvasią galėtum,
Jei ne žodžiais, nuskambančiais aikštėj,
Be tribūnos, nežinomoj vietoj.

Atsiras visada, kas klausysis
Kanklių dainiaus sakmių nemirtingų,
Labirintuos painiuos nepaklys jis,
Pramankštins kiekvienam protą tingų.

Žodžiai byra iš saujos artojo
Dailiai gula poezijos dirvon,
Širdimi protingasis galvoja
Plunksna kuriantis - daug ką nudirba.

Ir be baimės, be rūpesčio galim
Svajones išsakyt pašnekovui,
Lyg Pelenė atvykti i balių,
Kol naštos ant pečių neužkrovė.

Man pabūk įkvėpėja, žvaigždele,
Šiaurine nuo seniai pavadinta
Kantriai nešusi savąją dalią
Atradau kelią žodžiais nupintą.

Mane žadina dienos ir metai
Į Gyvenimo Knygą sudėti,
Juos parvešiu žmonijai tais ratais,
Kur pakinkomi šėlstančiais vėjais.

Nesustoti gėrėtis, kaip auga
Mūsų svajos į sakalo dvasią
Rugio duonai išsaugotą raugą
Užmaišau ir pakildinu drąsiai.

Plaka širdys ir ritmas visatos
Su saulėtekiais kyla rytuosna,
Tolumoj horizontai vien matos
Ir erdves išdalina mums dosniai.

Ar po šių įstabių patyrimų
Dar įmanoma talentus slėpti?
Juk godusis tik ima ir ima
Teprieidamas pabaigą liepto.

Atsiduosiu visa nedvejojant
Ir, pavirtus į šviesulį skaistų,
Prie Gimtinės priartinsiu Rojų
Palikimą mūs protėvių Aisčių.

Parašytas: Šeš 09 02, 2006, 10:38
Edvardas
Gražiai ir šviesaiai sudėta, tikėjimo skaistis svaiginantis

Parašytas: Ant 09 05, 2006, 15:55
loreta
Ačiū už gerą ir įkvepiantį žodį.

:D :D :D
Ar galima suteikt kitam, ką pats turi?
Išmokyti skraidyti tuos, kas bijo?
Kad atsivertų vartai keturi
Ir sietų mus vidinės gijos?

Rytuosna vertųsi pirmieji vartai,
Antrieji - vestų kryptimi pietų,
Pro tuos trečius žvalgytumėmės kartais
Į vakarus žvilgsniu kietu.

O ketvirtieji, lyg tabu mums būtų
Žvaigždės Šiaurinės kryptimi,
Neželtų ten darželis rūtų
Ir mūs nesuptų artimi.

Jei eitume pirmyn, nestojant,
Be poilsio, vien tikslo vedami,
Išvystume Aurorą mojant,
Pašvaistė pasitiktų mus žavi.

Tad verta būtų paaukoti
Ir laiką savo ir jaunumą,
Sunkumų kelyje neboti
Ir sekti kaminėlio dūmą.

Į viršų kildamas, į dangų,
Viliodams tavo žvilgsnį skaidrų,
Skraidins, kur debesų jūružė rangos
Ir negandas kely išsklaido.

Patyręs, kas aukštybėj laukia,
Žinosi gilumų tamsumą
Ir nebijosi naktį baugią,
Grąžinęs suderėtą sumą.

Parašytas: Ket 09 07, 2006, 12:00
Neringa
Nuostabiai gražu :)

Parašytas: Tre 09 13, 2006, 15:43
loreta
Ačiū Neringute.
xxxxxxxxxxxxx

Šiandien rūkas aptraukė šilojus
Nuramindamas vasaros liepsną
Nuo laukymės šunelis sulojo
Obelis savo šaką man tiesia...

Sau žingsniuoju po gimtąjį kaimą
Su kregždutėm vedu dialogą
Ar čia aš, ar tas laikas taip eina?
O gandrai man kalena nuo stogo.

Ruošias keliui ilgam jie pietuosna
Palydėsiu juos modama švintant
Mus ruduo pamylės visus dosniai
Išdalindams vietovaizdį gimtą.

Parašytas: Ket 09 14, 2006, 15:34
loreta
xxxxxxxxxxxxxxxxx

Kas čia darosi?-lyja nestojant,
Na, o aš - įkritau į knygas
"Bitė" veria man kelią į rojų,
Elzė - sesė dvasia man. Vaga

Nusitiesusi žemės arimuos
Pažymėta žmonių likimu,
Kaip ten buvo anksčiau?-vis nerimo
Žingeidumas. Lyg korį imu

Bičių suneštą maistą ir vaistą
Mūs tėvelių išpuoselėtą,
Lyg mergelei žandeliai įkaista
Ir greitu verčia būdą man lėtą.

Nuolankumą per amžius įgytą
Pakviečiu tik kaip retą svetelį
Švarų lapą verčiu naują rytą
Sielą džiaugsmas padangėsna kelia.

Parašytas: Sek 09 24, 2006, 1:30
loreta
Suvilioki mane mėnesiena,
Kai gali net akis pamatyti
Tave noriu regėti tik vieną
Savo karžygį, drąsujį Vytį.

Ar paminsi tu slibino galvą,
Ar laukais vienmarškinis pareisi
Šaltiniu tavo meilė atalma
Ir žinau, kad kitų tu negeisi.

Kai sunku tau ar nerimas liūdins
Saulute, lyg mėnulį apšviesiu
Ir per skliautą keliausime mudu,
O anapus nusiųsime kvieslį.

Jungtuves mes atšvęsim būrely
Sukviestųjų svečių prigužėjus,
Palinkėjimams tostus jau kelia:
Žiū - jaunamartė dar išgražėjo!

Rugienojai su vasarom brenda
Ir Gimtinės vardu nemariuoju
Mums paženklina atsuktą žandą
Taip švelniai, kaip mūs protėvis Nojus...

Parašytas: Ant 09 26, 2006, 16:12
loreta
Kaip gudobelė gelbsti širdį,
Taip nuramina marių toliai
Globėjo balsą amžiais girdim
Prošal mūs dienos lekia šuoliais.

Kad nors galėtume patirti
Tą mažą dovanotą tarpsnį,
Nebegalvojant apie mirtį
Ir tik su čiulbesiu, ne karksint.

Parašytas: Tre 12 06, 2006, 19:59
loreta
Taip ir neradusi

Juk taip svarbu, kad gyvenu,
Neskolintos minutės bėga,
Užgimus žiemą, ją pamėgau,
Ir būdas paprastas, pasitikiu senu.

Lakuotomis grindim sau šliuožinėdama,
Į gabalėlius trupinu jaukumą snobišką,
Sustingus aukso rėmuose ironiškai,
Madona šypsos - ar negėda man?

Jaunystės baimėje suglebus,
Išsprendžiu rebusus ir būtus, ir nebūtus
Ir traukiniais šaltais į tolumas išrūkstu,
Pas svetimų miškų karalių klevą.

Prasmegusi klajonėse be tikslo,
Srėbiu košes ir basomis rėplioju,
Taip ir neradusi žadėto rojaus
Ir neišgirdus laiko bombos tiksint.

Parašytas: Pen 12 15, 2006, 22:28
loreta
Pušelės

Išsirikiavusios pušelės, lyg kareiviai
Ir trypčiojančios vietoje - be žygių,
Per properšas matyti. Naiviai
Jos dangstosi ir gėdijas nuogybės.

Skliautus liaunom šakom parėmę
Nestabilių šaknų balansą laiko
Ir žvelgia iš aukštai į mano kiemą
Su smalsumu nekalto vaiko.

Į miško raštą įsiaudę margaspalvį,
Mergelės laibos tankiai susipynė,
Paruošę man iš samanų pagalvį,
Kad tik daugiau primintų tai
Tėvynę.

Parašytas: Ant 12 19, 2006, 12:06
Neringa
Amžinas tavo kalbėjimas, Sese,
Salomėja tu, Šatrija, Eglė
Laumė, Motina, Žemė, Tėvynė
ir Tauta tu - gilioji versmynė

Raštais ritmais, spalvom ir audimais
Tavo žodžiai apglosto dienas kasdienybės
Ir suteikia joms prasmę ir suteikia jaukumą
Kaip gerumas senolės praažių ugninės

Aš girdžiu tavyje savo balsą
Ir girdžiu savo širdį audimuose,
Tu meti, ataudais pini raštus
O juose - mano siela nurimusi

Tu mini, ir dainuoji tarpueily
O basi vienmarškiniai vaikai
Ant suolelio susėdę medinio
Girdi Tautą, Tėvynę nūnai

Tavimi kalba Motinos ženklas
Ir Gyvoji praamžių kalba
Tieski staltiesę, rodyki kelią
Tegul būna vėl šventė Balta

Parašytas: Šeš 01 13, 2007, 15:46
ievų pūga
Laimis rašė:Po perskaitytos pirmosios V.Megre knygos sėdau ir parašiau du eileraščius rusų kalba. Tai buvo 2000 metų sausis. Prieš tai niekada rusiškai nekūriau, tik kalbėjau ir rašiau, kaip visi mano kartos atstovai. Perskaičius V.Megre knygą ir sekusias po to, įspūdis buvo toks gilus, kad eilės liejosi. Tas pats ir tapybos srityje. Todėl mane pradėjo nepaprastai džiuginti, kai išgirdau iš meno galerijos savininkės pasakojimą, kaip nupirko vieną iš mano pavekslų. Pirkėja pasirodo buvo ką tik išėjusi iš gretimai esančios didžiulės ligoninės. Eidama pro šalį, lange pamatė ir iėjusi pasakė, kad nežiurint kainos, turi turėti tą paveikslą, nes yra didelė ligonė. Moteris pasakė, kad žiurėdama į jį būtinai pasveiks. Tai mane palietė iki širdies gelmių, nes kurdama ilgai mąstau ir įdedu "visą save". Tai man buvo didelis paskatinimas dalintis ir toliau su žmonėmis Dievo dovana.

nelabai suprantu Laimi ar tai tu kuri rusiškai ar tai Loretos eiles viešini :?: :P

Nuostabi tavo istorija apie paveikslą lange.
Aš būtent irgi su ta pačia intencija kuriu eiles.

Šiaip dar esu tai-chi Tao mokytoja

 :yy:

Parašytas: Tre 01 17, 2007, 7:38
loreta
Miela Ievų Pūga, smagu, kad užsukai į šią kertelę. :D Iš pradžių Laimis (ačiū jam, kad prikalbino) atidarė mano eilių, tapybos ir fotografijų skyrelius, nes buvau labai "nedrąsi". Vėliau, su Leonardo pagalba "nugalėjusi technines kliūtis", pradėjau talpinti savo kūrinėlius pati.

Parašytas: Šeš 03 31, 2007, 3:41
loreta
Kodėl?

Kodėl pavasarį mes nukryžiuojam Kristų?
Kodėl prisikelia Jis po trijų dienų?
Lyg mūsų sielos ta kančia ir mistų,
Bet aš kelius į praeitį minu.

Nuo glūdumų senovės mus išminčiai mokė,
Ką reik galvoti, kaip gyventi mums,
o mes aukščiau savęs nebeiššokę,
Jų šventraščiais maitinomės, lyg "šrums".

Jei paganysim mintį ramią valandėlę,
Išvysim ratą amžinos būties,
Saulutę į jo vidurį įkėlę,
Dalinsim kryžium, prasmę tai turės.

Sūnus, kurį vadinam Jėzum,
Tai saulė, apsupty ženklų,
Jų dvylika, lyg mokinių, ar pasekėjų,
Todėl toliau kelionę tą seku.

Vainikas iš erškėčių bado,
Bet tik simbolikoj slaptoj,
Neleis mirt spinduliai iš bado,
Nereiks dėl nuodėmių vaitot.

Sezonai keturi, taškai aukščiausi,
Mums prieš akis, o vienas jų -
Pavasario, kai "avinėly" prisikėlus saulė,
Mums žada gyvastį, be kruvinų aukų!

____________________________________
Paaiškinimas: "Šrums", angl. shrooms - haliucinacijas sukeliantys grybai, augantys po karvės mėšlu.