Puslapis 78

Parašytas: Pir 04 16, 2007, 17:28
Angeliuke
:H :H :H
:love: :love: :love:
:D :D :D
Kokia nuostabi tavo kuryba!!!!
Aciu tau :wink:

siunčiu gabalėlį savo kuriamos prozos

Parašytas: Ket 04 26, 2007, 16:16
Indraja
Aneta atsibudo nuo šalimais pasigirdusio tėčio balso:
- Princese, laikas keltis.
Mergaitė pasitrynė kumšteliais apsimiegojusias akeles. Prieš ją stovėjo Benediktas Vasaravičius. Jis pasilenkė pabučiuoti dukters. Ji suraukė antakius, nusižiovavo ir burbtelėjo:
- Tėti, jau reikia rengtis?!
- Taip, princese, ruošimės į kelionę,- paaiškino tėvas.
Į Anetos akis spigino pirmieji saulės spinduliai, pro kambario langą, už užuolaidų, žaidė spindintys zuikučiai, iš kiemo atklydo paukštelio giesmė, kurią nustelbė galingas važiuojančių mašinų triukšmas.
Benediktas priėjo prie lango, žvilgtelėjo į gatvę ir trumpam nužingsniavo virtuvėn. Iš jo akių sunkėsi ašaros. Jam buvo sunku skirtis su dukra, todėl slėpė nuo jos savo jaudulį. Aneta paklusniai rengėsi trumpą lininę suknutę, mažu šepetėliu susišukavo plaukus ir apsikabino pliušinį tedį.
Lauke netrukus sucypė mašinos signalas ir Benediktas krūptelėjo pečiais. Priešais daugiabučio namo langus sustojo baltas volksvagenas, kuriame sėdėjo tik vairuotojas, Benedikto žmonos antrasis vyras – sumanus verslininkas ir ūkininkas.
Taip, jis – sumanus verslininkas ir ūkininkas... O kas esu aš? Susimąstė buvęs etikos mokytojas. Kaip man save pavadinti, jei išvažiuoju į Ameriką be mane mylinčios dukros, jei palieku ją globoti svetimam vyrui, jei negaliu susirasti darbo, iš kurio pragyvenčiau su vaiku. Jam tik penki metai ir svetimoje vietoje jis jausis blogai. Sugrioviau gyvenimą Galinai, dabar jį griaunu Anetai, mažam, niekam nenusikaltusiam angelui.
Vasaravičius pastebėjo pro langą baltus atvažiavusiojo marškinėlius ir šviesiai mėlynus šortus. Tą vyrą vadino Antanu Rugevičiumi. Jis atrodė stambaus kūno sudėjimo, buvo griežtų veido bruožų ir nuplikusiu viršugalviu.
Antanas išlipo iš automobilio ir stipriomis rankomis atsirėmė į volksvageno dureles. Jo skvarbus žvilgsnis ieškojo mergaitės. Benediktas pranešė dukrai:
- Aneta, jau atvažiavo tavęs pasiimti.
Mažylė pribėgo prie besiartinančio tėvo, apsivijo savo putliomis rankelėmis jo kaklą ir stipriai prisiglaudė prie krūtinės.
- Nebijok, princese, dėdė Antanas geras žmogus, kuris tave mylės taip kaip ir aš. Tu būsi su mama. Ji ir tavo mažasis broliukas Gvidas laukia tavęs kaime. Tau bus tikrai geriau, kad liksi ten ir nevažiuosi su manimi į Ameriką, - ramino susijaudinusią dukrą Benediktas.
- Bet man labai tavęs trūks, tėti, - kūkčiojo vaikas.
- Aš pažadu tau skambinti telefonu, rašyti laiškus, o per šventes atvažiuosiu tavęs aplanky -ti – glostė delnais ašarotus dukters skruostus vyriškis.
- Ar tikrai, tėveli? – Aneta nenorėjo iš glėbio paleisti Benedikto.
- Tikrai,- linktelėjo jis.

Parašytas: Ket 04 26, 2007, 16:46
loreta
Ačiū už tavo gražią kūrybą! Ar bandei siųsti į http://www.rasyk.lt ar http://www.kurybingas.com ?

Parašytas: Ket 04 26, 2007, 18:34
Indraja
:love: ačiū, mieloji Loreta, talpinu ir rašyk.lt svetainėje tik ten ne visi mane supranta :P

Parašytas: Pen 04 27, 2007, 14:49
Indraja
Vasaravičius paėmė dukters daiktus, sudėtus dviejuose lagaminuose, uždėjo jai ant purių plaukų skrybėlaitę ir jie kartu nusileido į kiemą.
Lipdama koridoriaus laiptais, mažoji panelė laikėsi už žaliai dažytų turėklų, vangiai kėlė savo mažas kojytes, apautas baltomis basutėmis ir liūdnomis akelėmis paskutinį kartą apžvelgė savo buvusią žaidimų vietą.
Trumpam ji su Benediktu stabtelėjo, kad jis patogiau paimtų sunkius lagaminus, o mergaitė tuo metų stovėdama laiptų aikštelėje prisiminė, kaip žaisdavo su strazdanotu ir raudonplaukiu berniuku Benu. Jo žalios, gilios akys Anetai labai patiko, o švelniai skambantis balsas praskaidrindavo nuobodžias dienas įdomiais pasakojimais, todėl mažylei gėlė širdį, kad draugystė su Benu liks tik prisiminimuose, nes juodu išskyrė tolimas atstumas.
Tas berniukas leido mano tėčiui išvažiuoti į Ameriką ir palikti mane vieną, svarstė nusiminęs vaikas, jis man ne draugas. Aš vakar taip prašiau jo perkalbėti tėtį, bet Benas nepasistengė. Taip pat tėtis negeras. Jei jis būtų geras, neatiduotų manęs dėdei Antanui.
- Tėti, tu manęs nemyli, - smigo į Vasaravičių dukters žodžiai, kaip paleistos iš lanko šaulio strėlės.
- Aneta, kaip aš galiu tavęs nemylėti, juk tu esi man pati brangiausia, - gynėsi jis.
- Niekas manęs nemyli, aš niekam nesu brangi, tėti, aš tokia vieniša, - pasiskundė mergaitė.
- Dukrele, tau tik dabar taip atrodo, bet pas mamą tu būsi labai laiminga. Prisimeni, kaip sakei, kad jos pasiilgai?, - nubraukė Benediktas sau nuo veido norėjusią prasiveržti ašarą.
- Noriu, kad tu, aš ir mama būtume kartu. Nenoriu gyventi su dėde Antanu.
- Mes greitai būsime kartu, princese, labai greitai. Aš vieną dieną parvažiuosiu iš Amerikos ir atsivesiu tave su mama į naujus namus,- guodė jis mažylę.
- Pažadi, tėti, man tai ?
- Pažadu, Aneta.
Taip besišnekučiuodami jie pamažu nulipo paskutiniais laipteliais, vyriškis atidarė duris ir kartu su mergaite išėjo į kiemą. Antanas jau buvo paruošęs automobilio bagažinę ir atidaręs jo galines dureles, tai tik paėmė iš Benedikto lagaminus.
- Rūpinkis ja, Antanai, - sodindamas dukrą į volksvageną paprašė tėvas.
- Rūpinsiuos, Benediktai, - linktelėjo galvą atvykėlis.
Tada vyrai paspaudė vienas kitam rankas atsisveikinimui. Pamažu automobilis pajudėjo iš kiemo.

Parašytas: Pen 04 27, 2007, 21:12
Angeliuke
:D :D :D

Parašytas: Pir 04 30, 2007, 14:24
Indraja
:h: labas, Angeliuke, :H

Parašytas: Pir 04 30, 2007, 16:01
Indraja
Važiuojant Rugevičiaus mašinai per plačias miesto gatves, Aneta paslapčia stebėjo savo naujo globėjo veidą. Ją sudomino jo suskeldėjusios, juodomis panagėmis rankos. Ji pajuto, kad jiems abiems ši kelionė yra sudėtinga. Neramūs pirštai ant vairo išdavė Antano jaudulį. Nuo parduotuvių ir pakelių reklaminių stendų ant jo veido krito spalvoti šešėliai. Pro šalį skriejo miegamieji miesto rajonai su daugiaaukščiais namais, skurdžiomis ąžuolynų alėjomis. Taip tylėdami jie privažiavo Dvarioniškių kaimą ir vairuotojo sodybą. Pro automobilio langą keleivė pamatė artėjančią link jos moterį. Galina švytinčiu laime veidu priėjo arčiau volksvageno bei atidarė jo dureles.
- Aneta! Dukrele!, - ištiesė į keleivę rankas šeimininkė.
- Mama!,- nusišypsojo vaikas.
Tada Galina apkabino dukrą, atsiradusią jos glėbyje, pakėlė aukštyn. Ji priglaudė mažylę prie krūtinės ir išbučiavo jos švelnius skruostelius. Kaitri liepos saulė apipylė akinančiais savo spinduliais sodybos šeimininkę ir Anetą. Judviejų žydros, kaip giedras dangus, akys žiūrėjo viena į kitą ir šypsojosi viena kitai. Anetos rankelės ilsėjosi ant motinos pečių. Auksu švietė abiejų plaukai glostomi vidurdienio saulės. Galina nieko aplink save nematydama vien tik akių žvilgsniais glamonėjo dukrą.
- Mama, ar mes būsime visada kartu?,- paklausė laimingas vaikas.
- Taip, Aneta, visada būsime kartu,- atsakė moteris.
Mergaitė minkštais rankų piršteliais lietė geltonas mamos garbanas, raudonus iš susijaudinimo jos skruostus, prinokusių vyšnių tamsumo lūpas.
- Mama, kokia tu graži ir gera,- čiauškėjo penkiametė mažylė. – Tu nepaliksi manęs kaip tėtis, nenubausi tokia pat bausme.
- Ne, dukra, nuo šiol aš tavimi labai rūpinsiuosi, - susigraudino Galina.

Parašytas: Ket 05 03, 2007, 9:23
Indraja
Antanas užrakinęs mašinos dureles pasuko į namus. Greta jo su Aneta ant rankų ėjo ir žmona. Rugevičienė pastebėjo, kad viešnia yra išalkusi. Ji paruošė pietums gaivių šaltibarščių su kvepiančiomis krapais bulvėmis. Kai visi susėdo prie stalo, šeimininkė įpylė dukrai į lėkštę sriubos. Mergaitės akys retkarčiais dirstelėdavo į naująjį savo globėją, į motiną ir stengėsi apsiprasti svetimoje aplinkoje. Nusiminęs vaiko žvilgsnis sekė, kaip Galina paduoda vyrui bulves, kaip skambiai ji nusijuokia išgirdusi jo pokštą. Aptarnavusi sėdinčius prie stalo šeimynykščius, moteris įsidėjo maisto ir į savo lėkštę, tada šiltai nusišypsojo Anetai, stebėdama jos mažoje rankelėje didelį sriubos šaukštą.
Tuo metu Rugevičienė prisiminė savo pirmąją pažintį su Benediktu Vasaravičiumi.
Ji, liesutė ir ilgakasė paauglė, tada virė barščius. Buvo vėlus žiemos vakaras, o mergina viena ruošė valgį. Jos tėvai dar nebaigė apeidinėti tvarte susigūžusių nuo šalčio gyvulių. Nedrąsiai į duris pasibeldė Benediktas. Jis ką tik pradėjo lankyti naują mokyklą ir buvo direktorės atvestas į Galinos klasę. Naujokas nesuprato užduotų lietuvių kalbos pratimų, todėl kreipėsi į draugę pagalbos. Taigi tą vakarą ji pavaišino vaikiną barščiais, o vėliau paaiškino jam namų darbus. Jis valgė sriubą taip pat laikydamas šaukštą kairėje rankoje, kaip ir Aneta, net keli raudoni virtų burokėlių nuoviro lašeliai nuvarvėjo per jo barzdą.
Iš toli Galinos mintis nutraukė šiltas Antano balsas:
- Įpilk man dar sriubos.
Galina paėmė tuščią lėkštę ir pakilo eiti prie krosnies. Atidengusi puodą su šaltibarščiais ji nevalingai į save įtraukė šviežių agurkų kvapą.
Tai buvo prieš septyniolika metų, kai vieną saulėtą vasaros vakarą, ji su tėvais skynė pirmuosius daržo agurkus. Aitrus žalių lapų dvelksmas tada maišėsi su rasos gaiva. Sidabriniai vandens karoliai kapsėjo į jos mergaitiškus delnus. Ant mažo nunokusio agurko, atsigręžęs į besileidžiančia saulę, nusukęs nugarą Galinai, pritūpusiai prieš jį ant žemės, žalias vabalėlis mėgavosi rožine žara. Tada Galina buvo sukaupusi visa dėmesį į šešiakoją po lapais palindusią gyvybę, kai netikėtai už jos nugaros priklaupė ir Benediktas. Jo akys ir lūpos tą akimirką tylėjo, kad neišgąsdintų mergaitės ir vabalėlio, tačiau tuo pačiu jos žaižaravo visomis vaivorykštės spalvomis. Jei rainoji bitė, savo dusliu zvimbimu, nutraukusi jaukią tylą, ko gero Benediktui būtų tekę tą vakarą dar ilgai laukti, kol Galina jį pastebės. Apskriedamas daržą švelniapūkis vabzdys įkyriai ėmė sukti ratus apie merginą. Ji stengdamasi nuvyti bitę sumosavo rankomis ir užkliudė Benedikto skruostą. Vaikinas aiktelėjo nuo smūgio, tačiau Galinai nusišypsojus tik patrynė delnu užgautą vietą.
- Ką čia veiki? – nustebo agurkų rinkėja.
- Norėjau tau pasakyti, kad labai tave myliu, - nusijuokė ir Benediktas.
- Tikrai?- šelmiškai spindėjo merginos akys.
- Taip, Galina, - linktelėjo jis.
- Benai, aš irgi tave myliu, - pabučiavo mergina į skaudantį vaikino skruostą.
O kaip Antanas prisipažino, kad ją myli? Greičiau tai parodė savo dėmesiu nei žodžiais.
Mažoji bitelė, nustojusi sukti ratus, nuskrido į kitą daržo pusę. Žaliasparnis šešiakojis lindėjęs po agurko lapu irgi išskleidė sparnus kelionei. Rugevičienė atsigręžė į vyrą, padavė jam kupiną sriubos lėkštę, kai gretimame kambaryje pasigirdo silpnas kūdikio kūkčiojimas.
Moteris paėmė ant rankų pabudusį mažylį, prasegė savo marškinius bei priglaudė sūnų prie krūtinės. Gvidas godžiomis lūpomis siekė jos krūties. Galina padavė vaikui pieno pritvinkusį spenį ir šis nurimo. Aneta stabtelėjo prie kambario durų, įkišo savo smailą nosytę, o tada tyliai žiūrėjo kaip broliukas savo bedante burnyte čiulpia motinos krūtį. Galina pajuto sumišusį dukters žvilgsnį.
- Ateik, vaikeli,- paragino ji.
Mažoji Vasaravičiūtė nedrąsiai prisėdo šalia jos.

Parašytas: Pen 05 04, 2007, 16:08
Angeliuke
:roll: miau

Parašytas: Sek 05 06, 2007, 15:43
Indraja
Sveikinu visas mamas ir tave, Angeliuke, su Motinos diena :H

Parašytas: Sek 05 06, 2007, 16:28
Angeliuke
Aciu, bet ash dar ne mama :D o tu jau mamyte? :D

Parašytas: Sek 05 06, 2007, 16:37
Indraja
:wink: dar irgi ne, bet gal būsime ateityje :?:

Parašytas: Pir 05 07, 2007, 16:17
Angeliuke
:D :D :D

Parašytas: Ant 05 08, 2007, 12:55
Indraja
:h: Labas kaip gyveni, Angeliuke, :?:

Parašytas: Ant 05 08, 2007, 21:36
Angeliuke
Gerai...dziaugiuosiu pawasariu :D :wink: o tu? :D

Parašytas: Ket 05 10, 2007, 12:04
Indraja
man tiek pavasaris atnešė kūrybinių minčių, Angeliuk, kad tik spėju rašyti ir dar mokytis. :P

Parašytas: Ket 05 10, 2007, 21:48
Angeliuke
Dziugu :D ir smagu kas sawo kuryba daliniesi :D :H

Parašytas: Šeš 05 12, 2007, 11:31
Indraja
esu labai laiminga, kad mano žodžiai paliečia tavo širdį :love:

Parašytas: Šeš 05 12, 2007, 19:35
Angeliuke
:H