Skambantys Kedrai

Va as svajoju apie dainavima... Vis galvoju kaip cia dainuot kad melodijoje skambetu visa mano sirdis, kad ta siluma is sirdeles jaustu kiekvienas klausytojas... noriu dalinti meile kitiems dainuodama...
bet as tik svajoju o kiek meginu,kazko nesigauna...

O kaip Svajoju aš, melodijoj pakesti tarp nuostabiausių Sielų ir Širdžių, gėlių aplaistyt aromatu... Rožyte, aš tave girdžiu!!!
Jausmai vaivorykšte kutena! Pasaulis tampa nuostabus!
Svajoju aš paskesti laimėj tarp nuoširdžių, tyrų minčių
Žmonėms žiūrėt į akis drąsiai, apgaupti melę ir džiaugsmu!!
Laisvai stovėt ant žemės savo! dainuoti siela be stabdžių!!!
Svajojų!! pamatyt akyse savo draugų ir artimų
Kaip jie svajoja savo laimę ir tampa Dievu pamažu!!

"saule leidzias pamazu - oi, kaip Lietuvoj grazu..."

PS dabar gal reiktu dainuot ne leidzias, o kyla...

Irena-irocka wrote:Rožyte, aš tave girdžiu!!!

Ir kaip as skambu?

o mano svajone, kad as sedziu prie savo nemazo namo terasoj, niescia aplinkui medziai iliustruojantys tvorele ir as tokia laiminga. taip paprastai apsirengusi....sedziu ir dziaugiousi, kad esu......

Svajoju, kad vėl žmonės susijungia vieno tikslo vedami, kad pasitraukia šalin nesusipratimai, pykčiai ir nepasitikėjimas.. Kad susėdę ratu mes vėl kalbėtume apie šviesą, kuri mus visus čia atvedė.
Kad pavasarį daug šeimų turėtų savo žemę ir sodintų Giminės medį, kitus medžius, krūmus ir gėles. Svajoju apie didelę gražią gyvenvietę.. Gerų žmonių.. Savų, brangių ir šviesių žmonių gyvenvietę.

Dekui mielieji,
tai saunu.
Svajokim ir kuo daugiau prisijngs prie siu svajoniu tuo greiciau isigyvendins jos.
Su Dievu

Aplinkui regis tamsu, bet man nera baisu...
girdziu as skambant muzika, bet be garsu.
Matau spalvas, jos svelnios, siltos jaukios....
ir zvaigzdes zybsi, ir snaiges tyliai mirksi...

Ir tik dabar as suprantu kad as
randuos kazkur virs debesu,
AS Zemej, bet lyg dangui.

Ir man apglebia JIS pecius,
Ir jausmas manyje - jis nuostabus...
Ir zodziai meiles be garsu....
ir tyliai tyliai as skrendu...........

Svajoju, kad vel ramybe as tureciau
Ir diena ateinancia su nuotaika gera lydeciau
viskas, kad butu tik grazu:
sirdy, sode, namuos ir tarp draugu...

Nuostabios visų svajonės.......

Idomu,

kai praejo kazkiek laiko, paskaityti, kas pasvajota. Visa jau pildosi. Kaip mes pasikeitem. Kiek daug ir kaip greit suvokeme. Argi ne issipildymas ir dovana, kai atsikeli savo sodyboje ir tiesiog nueini ant slenio krasto, o ten visai netoli, slenio gilumoj, ganosi stirna. Grazus rytas. Rasos zoleje ziba. Svajone virto realybe. Daug kas issipilde: girdi akmeni kalbant, jauti azuolo jega, matai gerves, erelius, gandrus, girdi lakstingalas, "laikrodukus" (toki pauksciai, kuriu pavadinimo nezinau), suvoki, kad upelis, vejas yra gyvi, jauti namu erdve, dangus tarsi namu stogas, saule teka ir leidziasi, nuspalvoja dangu, menesiena uzburia, debesys keicia formas, auga savo paties rankomis pasodinti medziai. Ant tako, kuriuo vaikstai prazysta ziedai tarsi Zeme atsidekotu uz koju svelnuma ja vaikstant... Stebuklas pildosi. Ir dar daug daug daug visko pildosi, ko neimanoma isvardinti, ivardinti.

...o kiba sitaip nebuvo nuo amziu amzinuju, lakste stirnos ir geles zydejo - tik, deja, ne visi tai pastebedavo, o ir dabar ne visi pastebi, bet ne visiems gal to ir reikia pastebeti - kiekvienam savo...

Taip ir sakė Anastasija: - aš tik padėsiu nuimti voratinklį nuo gražių dalykų, o toliau jūs patys pamatysit...

nu, man rodos, tai turi buti duota - pastebeti pasaulio grozi, nes kitas, kad ir perskaites tas knygas, mato tik molines trobas ir zemes kainas, o kitam jokiu knygu nereikia - atsimenat ta, atrodo, Biliuno apsakyma apie tai, kaip dirbo lauke baudziauninkai ir diena prie saules pamate zvaigzde, tai net uzvaizdas ju nemuse, kad sustoje ziuri - dave jiems net savo ziuronu paziuret, o tie vienas kitam pasake: "Va, dirbam visa laika kaip kurmiai, akiu i dangu nepakeldami, net nepastebim jo grozio..."
(aisku, jei vient i dangu dairysies, tai neka sioj zemelej tenuveiksi... )

O aš vakare susirangiusi savo lovytėje ir apsikabinusi savo pagalvyte įsisvajoju apie didelį didelį labai didelį miegamajį , su plačia dvigule lovele ir mylimuoju šalia . Nuo miegamojo lango tyliai siūbuoja berželių šakos , o tarp tų šakų švysteli kreminė mėnesienos pilnatis , mėnuliuko šviesa gaubia mane ir mano mylimąjį , tarp mūsų jaukiai įsirangę mažylis Nemunas ir padūkėlė Mėta . Aš net girdžiu visų jų tylų alsavimą , dukrytė per miegus pamojuoja kažkam savo minkšta ir šilta rankele , sūnelis nusišypso per miegus savo angelui sargui pakutenusiam jo padukus . Ir nuo tos svajonės darosi taip ramu ir gera širdyje , mylinčiom rankom paglostau savo vaikelius ir miegančio vyro skruostą , o jis netikėtai nubunda ir pabučiuoja į mano delną .

darija , dėkoju už tavo gražią šypseną . Tegul saulė tau nusišypso už mane . Būk visada tokia linksma . Tai irgi mano svajonė ir mažutė dovanėlė tau .