Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 03 27, 2009, 18:46

Vakar buvo diena, rodos kaip visada
tik kažko truputėlį nepilna
supos pievoj jausmai, o žemai vandenai
susipynė į kaspiną ilgą

aš matau kaip arti, miega sielos nakty
panardintos į tingulio vilną
neskubėk, nenorėk, tau nelemta judėt
kai aplinkui savisauga sninga

patys pynėm tinklus, kasėm spąstų duobes
o dabar jas užlyginti reikia
atlapokit jausmus, pakylėkit svajas
tegu jos vėl apsėja šį krantą

sužaliuos vėl miškai ir našlaičių žiedai
padabina vidudienio menę
ten kur buvo tinklai, prasiskleidžia švelniai
savo esmę kiekvienas atradęs

nešas upės dvasia, per laukus ir rasa
beria gyvastį amžino vyksmo
spurda stipriai širdis, basų kojų lemtis
tarp gėlių paupiais svaigiai slysta

E Am
F


2009 m. kovas 27 d.

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Į naktį einant ir sutikus vėja

Standartinė Toltik » Pir 05 18, 2009, 13:16

Pasiilgau.. bet žinai tiek to..
juk Žemė mėgsta kai prisirpę krinta vaisiai
aš noriu džiugaut, noriu kad ir tu
šypsotumeis su saule vaiskiai vaiskai

o vakare kai dangūs paryškėja
ir debesys sustoja pailsėt
norėčiau tau parodyt miegant vėja
bet tam reikėtų sėlint lig nakties

o naktį.. naktį.. rūkuj jau išėjus
lakštingaloms pragydus karkluose
tave pažadint švelniai sušnibždėjus:
"pabusk.. gyvenimas šalia.."

ir eit į tiršta tamsą įsisupus
nežinant kad gal būt yra riba
kurią užmynus sutrupa minutės
ir žvaigždės atsispindi akyse...

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

ciklas

Standartinė Toltik » Sek 06 28, 2009, 13:41

dangus niaukias, nurimo beržai
saugo pievas išplaukusios smilgos
vežam šieną – eilėj žaginiai
virš galvų tyliai prasklendžia lingė

pievoms nukirptos žydinčios kasos
gėlės kelia naujas viršūnes
dar suspėsit, dar vasara šneka
tarsi vakar apkirpom tave..

2009 m. birželis 18 d.

man gera – aš šitaip myliu
atrodo jau net netikėjau
kad eisime vėl šiuo taku
nupraust vienas kitą suspėję

mums šypsosi gėlės laukų
padangėj žvaigždynai ryškėja
taip stipriai tave vėl jaučiu
atšilo – širdis išplatėjo

vilioja ir vėl ateitis
naujai sulapojantys sodai
kartu mes praleidžiam naktis
dienom liečiam dievišką grožį

2009 m. birželis 19 d.

raunam praeitį – gal leist pražysti
subrandinti gyvenimų sėklas
kitoj dirvoj jos gali pakisti
atlaikyt nenuilstančias vėtras

tu sakai – sėklos nori sudygti
žemė džiaugias daigų žaluma
tarpu kryžkelių slenka žaltvykslės
aš klausaus kaip vilnija daina

2009 m. birželis 20 d.

išsiilgęs tave sutinku
sapnuose ir bekūnėj erdvėj
vėjai nuneša ten kur ir tu
įsižiebus pirmojoj žvaigždėj

man ramu – mes šioj žemėj abu
ir laike – toj pačioj tėkmėje
ten kur tu – akmenai danguje
pas mane samanoja miškai

man eilėraščiai nuotrupom sninga
nors aplinkui birželio kaitra
rymo gluosnis nusviręs per sprindį
ir atrodo lyg liestum mane..

2009 m. birželis 21 d.

taip tylu – paukščiai.. negi užsnūdot?
ar išskridot lietingam sapne
saulė sėda ir laša į jūrą
tu ir vėl kitoje tėkmėje

šitaip tuščia ir juda pro šalį
pro pirštus, pro jusles, pro akis
ir žiedai, ir dūzgimas kamanių
pasiklydo manoji širdis

tavo mintys eilėraščiais šnara
palikai trupinėliais save
man ilgu ir nežmoniškai gera
vis giliau noriu jausti tave

kam tie žodžiai, nutyla ištarus
ir buvimas šis tyliai nuskęs
po lietaus pievos supas į garą
mes atrandame savo žvaigždes

2009 m. birželis 22 d. 20h

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Pasaka apie...

Standartinė Toltik » Sek 06 28, 2009, 13:42

Kartą gyveno žmogus... na iš ties tai žmogumi jo niekas nevadino. Tų vietų gyventojai nežinojo kiek jam metų, niekam tai ir nerūpėjo. Visi kas jį susitikdavo vaikštinėjantį pagalvodavo, kad jis jaunuolis ir tikrai šių vietų gyventojas. Nors paklausinėjus kodėl taip nusprendė niekas aiškiai neatsakytų, nesurastų nei vieno rimto argumento. Visi tai tiesiog jautė ir net nebandė savo pojūčių patikrinti klausimais. Beje visai nebuvo svarbu jis jaunuolis, vaikas ar vyras, o kad ir moteris būtų, vis tiek tai esmės nekeistų. Gyveno jis vienkiemyje visai šalia senojo miško ir jame vaikštinėdavo dažniau negu kiti įsivaizduodavo, tiesiog retai ten sutikdavo ką iš žmonių. O jei ir susitikdavo tai greit išsiskirdavo, nes žmonės miške visada turėdavo kažkokių keistų neatidėliotinų reikalų. Vieni skubėjo namolio, antri tempė nudobtus, bešakius medžių kamienus, treti dairėsi grybų, uogų, vaistažolių ir kito gero, ketvirti visiškai nusimindavo, nes iš patirties žinojo, kad miške susitikus jį, gali ramus pėdinti namop, nes šiandien tikrai nieko nebesumedžiosi. Jis niekada nepradėdavo pokalbio pirmas, bet užkalbintas mielai plepėdavo bet kuria tema. Tiesa tų temų buvo gana nedaug. O kai kurie tų vietų žmonės gyveno iš vis be temų. Ypač visi būdavo aptemę per didžiuosius darbymečius. Gerai, kad tuo metu ir miške jų mažiau pasitaikydavo.
Taigi jaunuolis (kuris jau buvo spėjęs pragyvent virš keturiasdešimt savo pastarojo įsikūnijimo metų) vaikštinėdavo po aplinkinius miškus ir pievas be jokio aiškaus tikslo. Nežinia ar tikrai be tikslo, ar žmonės tiesiog negalėjo suprasti jo klaidžiojimo tikslingumo. Iš tiesų tai pasivaikščioti jis išeidavo neturėdamas kitų sumanymų kaip tik pasivaikščiot. Bet dar nei karto taip nebuvo, kad grįžtų į savo trobelę pasiekęs šį vienintelį tikslą. Mažų mažiausiai parsinešdavo pakeliui sutiktų augalų sėklų, kurias atsiradus nuotaikai išlukštendavo ir pasėdavo prie savo sodybos, jam patikusioje vietoje. Kartais akis užkliūdavo už kokio nors žmonių išmesto ar pamesto rakando arba nudžiūvusio medžio, kuris buvo kaip tik reikalingas kokiam nors nesudėtingam dirbiniui. Bevaikštinėdamas pavasariais skanaudavo medžių pumpurus, vieną kitą žiedą ar ką tik išsprogusius lapelius, suvalgydavo po stiebelį dėmesį patraukusių žolių ir pirmųjų pavasarinių gėlių vos spėjusių prasiskleisti žiedų. Atėjus vasarai pasiskindavo aplinkui gausiai augančių įvairiausių uogų. Rudenėjant neaplenkdavo ir pakeliui augančių grybų. Bet dažniausiai parsinešdavo gamtoje pastebėtų jos dėsningumų, minčių apie pasaulį ir žmones. Taip jis ir sukosi tarp saulės tekėjimų ir laidų. Pavasarius keisdavo vasaros, šias tai šlapi tai auksiniai rudenio vėjai, o po to pirmieji šerkšnai, pusnys, šaltukai, atolydžiai, pavasarinės šalnos ir vis naujai, vis kitaip.
Prie jo vienkiemio, savo krantais glaustėsi siaurutis upeliukas, kuris karštomis vasaromis visai išdžiūdavo, tik jo dugno smėlis, pasislėpęs po svyrančiom viksvom būdavo maloniai drėgnas ir vėsus. Augo pas jį galybė visokiausių augalų, kurių pavadinimų turbūt ir pats visų nežinojo. Daug dažniau negu miške jį buvo galima sutikti jo sode. Tiesa vadinti sodu nelabai apsiverčia liežuvis, nes nebuvo ten nei vieno pasodinto augalo, viską jis buvo pasėjęs pats arba kažkuris iš galybės jo nesodiškam sode knibždančių paukščių. Daubos viduryje raibuliavo nedidukas tvenkinukas iš visų pusių paskendęs žydinčiose pievose ir apjuostas tolėliau ant nuožulnių kalvų sutūpusio miško juostų. Tą visą erdvę supanti lyg gyvatvorė, lyg miško juosta, po truputį pereidinėjo iš mišraus miškelio į vaismedžių giraites ir uogakrūmių sąžalynus. Tarp medžių, krūmų ir pievose buvo priraizgyta išmindžiotų takelių. Neaišku ar jo paties ar laukinių žvėrių. Kurių beje čia netrūko, pradedant šernais, kiškiais, stirnom, elniais, lapėm ir baigiant voverėm, pelėm, kiaunėm ir netgi vėžliais plūduriuojančiais tvenkinuko pakrantės lelijų ir nendrių sąžalynuose. Rytais jis dažniausiai vaikštinėdavosi po savo miško sodą apžiūrinėdamas augintinius. Saulei pakilus aukščiau ir švystelėjus savo aukso pro medžių viršūnes į erčios centre kaip veidrodis lygų vandens paviršių, eidavo panardyti ir paplaukioti. Įdienojus prisėsdavo po kurio nors medžio pavėsiu ir stebėdavo kaip pievoje, nuo žiedo prie žiedo, siuva bitės, kamanės, vapsvos, įvairiausi drugiai ir galybė visokiausių musių. Klausydavo paukščių čiulbėjimo ir tarškėjimo, medžių ošimo, bičių dūzgimo, upelio čiurlenimo ir karts nuo karto aukštai žydrynėje pragaudžiančių lėktuvų arba laumžirgių. Kartais apie kažką susimastydavo ir tarsi išnykdavo savo erdvės žaliam ir gyvam šurmulyje arba ropšdavosi į didžiuosius medžius, augančius ant aukščiausios jo vienkiemio kalvos ir stebėdavo erdvę, aplinkines sodybas, kaimelius, miestelius, girias, laukus, dangų ir debesis... Sekdavo kažkur skrendančius paukščius. Gėrėdavosi besiganančiom stirnom. Vakarėjant visada eidavo lydėti besileidžiančios saulės. Jam patiko su ja atsisveikinti, jausti erdvės ir laiko vientisumą. Ištirpti vakaro dangaus spalvų kaitoje ir pamatyti pirmąsias, dar melsvame danguje besižiebiančias žvaigždes. Nurimti kartu su visa jį supančia gyvybe. Kartais tiesiog čia po augalota liepa ir užsnūsdavo, kartais įsiropšdavo į namelį sumeistrautą medyje, o retkarčiais eidavo miegoti į savo pirkelę.
Vieną dar šiltą ir sausą rudenio vakarą jis lydėjo besileidžiančią saulę pro gelstančius lapus link toli horizonte jau snaudžiančių pušynų. Jautė, kad tuoj atslinks rūkas, todėl įsiropštė į namelį medyje. Atsigulė ant sausos, kvepiančios vasara ir medum žolės, dar vasaros pradžioje surinktos ir ryškėjant pirmosioms žvaigždėms užsnūdo. Tą naktį sapnavo sapną. Keistą sapną. Dar niekada anksčiau tokio nebuvo sapnavęs. Buvo lyg rytas, jis kaip visad vaikštinėjo po pievą. Pastebėjo anksčiau nematytą gėlę. Ant ilgo, grakštaus stiebo suposi rausvos žiedų taurelės, svarindamos dar neišgaravusius rasos lašus. Jis negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo gėlės, šypsojosi, o širdis džiaugėsi ir plakė greitai ir stipriai. Gėlė atrodė daug ryškesnė negu visa aplinka. Saulės visgi nebuvo, bet buvo lyg saulės tekėjimo nuotaika, ji tarsi buvo išskydusi, lyg slėptųsi ryto migloje. Visa erdvė su augalais, vabzdžiais, gyvūnais ir juo pačiu pakito. Ėmė tarsi kažko laukti, buvo kažkokiam džiugiam neramume, lyg dar didesnio džiaugsmo nuojautoj. Visi pojūčiai driekėsi į vakarus, ten kur leidžiasi saulė. Erdvė tarsi tiesė savo nematomus pirštus kažkur ten, į kažką neapčiuopiamą. Jis pats buvo šios erdvės dalis ir kartu visa jį supanti aplinka buvo jis ir ji buvo jame. O laukimo nuojauta vis stiprėjo. Pakilo stiprus, bet šiltas ir švelnus vakarų vėjas. Ėmė šnarėti visų medžių ir krūmų lapai, siūruoti žolė. Erdvė džiaugėsi. Džiaugėsi ir jis. Buvo labai gera, būti su šiuo vėju. Atrodė tarytum niekada kitaip ir nebuvo, kad jis ir vėjas visada buvo kartu. Ir jis ilgai šnekėjosi su vėju, virpėjo tuo pačiu ritmu...
Ryte pabudęs sapną atsiminė labai ryškiai. O svarbiausia, kad prisiminė būseną – santykį su vėju. Saulė dar nebuvo patekėjusi. Išlipo iš medžio. Kojos pačios vedė į pievą prie tvenkinuko. Jo paviršiumi iš lėto slinko miglos liežuviai išnykstantys pakrantės žolėje. Žiūrėjo į vandens paviršių tarsi pirmą kartą jį matytų. Vidui stumdėsi kvaili klausimai: “kodėl kranto linija būtent šitoj vietoj daro vingį?”, “kodėl vandens paviršiuj atispindinčios nendrės atrodo lyg nulūžusios?” ir begalė kitų absurdiškų klausimų ir minčių. Visa erdvė atrodė lyg susvetimėjusi, lyg jis būtų kitas žmogus, pirmą kartą įkėlęs koją į šią vietą. Arba lyg jis būtų sugrįžęs po ilgos kelionės ir radęs viską pasikeitus. Tuos pačius medžius, bet dvigubai didesnius ir storesnius, tuos pačius kalnelius ir klonius, bet su kitais krūmais ir žolynais, nebepamenančiais jo. Jis negalėjo suprasti kas nutiko. Viskas aplink juk taip pat kaip vakar, tai kodėl jis jaučiasi visai kitaip nei anksčiau? Atsisėdo priešais pievutę pietiniame šlaite. Galvoje buvo visai tuščia. Kažkoks nerealumo pojūtis. Ir pieva kažkokia ne tokia. Jai lyg kažko trūksta, bet ko? Viena pusė sako, kad ji visiškai tokia pat kaip ir visada, o viduj aiškus pojūtis, kad kažkas ne taip. Sėdėjo taip gerą pusvalandį. Patekėjo saulė, bet dar slėpėsi rytinės miglos kamuolyje, švelniai išskaidančiame jos spindulius. Visai kaip sapne. Gėlė. Sapne jis šioje pievoje matė tą nuostabią gėlę. O po to atėjo vėjas. Ir jis prisiminė tą nenusakomo artumo jausmą besikalbant su vėju.
Ėjo dienos ir naktys, saulė tekėjo ir leidosi, įsižiebdavo ir užgesdavo žvaigždės. Su virpuliu širdy jis laukdavo vakarų vėjo. Ir jis ateidavo, nešdamas lietaus pritvinkusius debesis, bet sapne išgyventi jausmai nesikartojo. Ne to vėjo jis laukė. Ir po truputį pradėjo nujausti – kad ko gero ne vėjo jis laukia. Jis troško vėl jausti tą sapne patirtą artumo jausmą. Jausti kitą taip kaip save patį. Ir žolė pritardama jo mintims siūravo tarp vėjo pirštų. Vieną rytą jis pabudo žinodamas ką reikia daryti toliau. Susikrovė kuprinę ir iškeliavo į vakarus...
Laukuose kur ne kur dar baltavo neištirpęs sniegas. Drėgnuose molžemio šlaituose jau žydėjo pirmieji šalpusniai. Smagiai ir pavasariškai veržliai, tarp apledijusių krantų čiurleno saulėtas upeliukas. Karts nuo karto miškų įrėmintoj ir pribarstytoj vėjo draikomų balsvų debesų juostų pragysdavo jau spėjas namo parsirasti vyturys. Keliai buvo visiškai pamiršę savo paskirtį ir jokiu vežimu neišvažiuojami, greičiau primenantys molio upes, o ne žmonių susisiekimo gyslas. Šalia vienos iš šių upių neskubėdamas žingsniavo žmogus. Ėjo šypsodamasis ir visa krūtine gerdamas pavasarėjančios gamtos šurmulį. Švilpavo atitardamas vyturių čyravimui. Lalavo kartu su triukšmadarėm pempėm ir lengvai brido per daubose dar užsilikusias sniego saleles. Priminė jis nerūpestingą keliauninką, kuris pirmą kartą eina per jam nepažįstamą kraštą, pritūpdamas tai prie sudominusio augalo, tai prie akmens ir tik nuo jų atsitraukęs iš kart juos pamirštantį ir niekada daugiau neprisiminsiantį, nes nesibaigiančiose jo kelionėse, bus kiti akmenys, kiti augalai, kiti žmonės ir taip be galo iki galo. Bet šis keliautojas tikslą turėjo. Ir viską aplinkui jis matė ne pirmą kartą, bet jautėsi tartum pirmą kart gyvenime būtų tai išvydęs. Nes viskas pasaulyje yra nuolatiniam kitime ir netgi akmuo tos pačios dienos vakare, gali papasakoti daug naujo ir visai kitaip atrodyti pasaulis stebint jį vakare nuo per dieną saulėkaitoje įkaitusios kietos akmens nugaros, kai saulė neskubėdama ritasi link horizonto, nutyla paukščiai ir dangus greitai keičia savo apdaro spalvas. O keleiviui visa aplinka buvo pilna senų ir jaunų pažįstamų. Pastarieji jam pasakojo daug naujienų, įvykusių čia per tą laiką kol jo nebuvo. Nežinau kiek prabėgo žiemų, pavasarių, vasarų. Gal nei vienos, o gal dešimtys. Bet kaip ten bebūtų jis pargrįžo namo. Ir negana to, su savim parsibogino pilną kuprinę visokiausių šiuose kraštuose nematytų ir neragautų augalų sėklų. Visą pavasarį jis parinkinėjo gyvenamas vietas naujiesiems jo erdvės gyventojams. Kažkuriuos iš jų sodino vasarą, o kitų eilė turėjo ateiti žiemą. Praeidamas pro pievelę, kurioje sapnavo gėlę, sustodavo ir šypsodamas apžvelgdavo visą erdvę. Dar ne laikas sodinti augalą kuris skirtas šiai vietai. Kai kurie augalai turėjo būti pasėti vėlai rudenį, vienas iš jų buvo skirtas sapno gėlei. Greit negreit ėjo ir praėjo pavasaris. Pražydo ir prisirpo vasara. Nurudo lapai, ant voratinklių siūlų išskraidė vorai ir ėmė artintis pirmieji šalčiai. Atėjo laikas pasėti paskutinius atsigabentus augalus. Per kelias savaites, jau krintant paskutiniams lapams ir karts nuo karto apšarmojant pievų dauboms, visos sėklos surado savo vietas ir su nekantriu džiugesiu jas apžiūrinėdamos grimzdo į žiemos miegą, besiruošdamos prabusti ir apsidairyti po naują pasaulį savo liaunais daigeliais pavasarinio įkarščio metu. Kuprinėje teliko vienintelis kumščio dydžio sibirinės pušies kankorėžis. Dėl jo jis ir leidosi į kelionę. Išlukštenęs iš kankorėžio riešutus, vieną atidėjo, o visus kitus išsodino po visą erdvę skirtingose vietose. Paskutiniam jis teikė ypatingą reikšmę. Jį pasodino sapno gėlės vietoje. Toje pievelėje daugiau medžių anei krūmų neaugo. Kedras čia turėjo būti vienintelis medis. Bet jis jį pasodino šiek tiek šiauriau nuo pievelės centro. Lyg palikdamas vietos dar vienam medžiui. Sunku buvo įžvelgti jo sumanymus, kada jis sodino paskutiniąją sėklą, o po to stovėjo ir šypsodamas žiūrėjo tai vakarų link tai po kojom. Keistai, lyg ilgesiu ir kartu džiugesiu degė akys, nebodamos jau žiemą pranašaujančio vėjo gūsių.
Atėjusi žiema iš pradžių sukaustė tvenkinuko pakrantes, po to uždengė ir visą tvenkinio paviršių. Prisikapstė ir iki niekaip nenurimstančio upelio gyslos. Tik niekaip negalėjo įsisukti į žmogaus širdį ir apraminti jame pulsuojančios liepsnos. Pamažu žiema pavargo ir pasidavė. Visas peizažas aptirpo, nebesigėdydami po šalčio šventyklas pradėjo landžioti šiltesni vėjai ir gamta prabudo. Žiebėsi pirmosios gėlės, kalėsi jauni žolės daigeliai. Šiltėjant orams, kaip dieną taip po naujieną pasirodydavo vis koks naujas augalo daigas. Išdygo ir pievelės kedras. Prie jo žmogus praleisdavo daugiau laiko nei prie kitų jaunų augaliukų. Taip nei bėgo nei slinko, o tiesiog savo ritmu tekėjo laikas. Žmogus ir toliau gyveno savo gyvenimą savo erdvėje. Persimesdamas vienu kitu pašnekesiu su aplinkiniais žmonėmis, augalais ar gyvūnais. Džiaugėsi savo sodu ir aplinkiniu pasauliu, pasitikdavo ir lydėdavo saulę, lietų, naktį, rūką ar perkūniją. Taip pat augalus, žmones, gyvūnus, nei vieno neišskirdamas ir visus pastebėdamas. Augalai per pavasarį, vasarą ir rudenį skubėdavo kuo daugiau paaugti ir pasiruošti žiemos miegui. Kai kurie jau buvo pradėję žydėti ir duoti vaisių, dar nematytų šiame krašte. Žmonės ėmė ateiti pas jį norėdami praragauti nematytų vaisių ar gauti sėklų, kad galėtų ir pas save pasisodinti tokių augalų. Bet jaunojo žmogaus augalai buvo truputėlį keistoki. Ne, ne savo išvaizda. Tiesiog jie visi buvo asmenybės, turėjo savo charakterį. Ir ne pas kiekvieną norintį galėjo augti vienas ar kitas augalas. Todėl su svečiais jis turėdavo praleisti daug laiko kol kuris nors augalas panorėdavo duoti savo sėklų svečiui. Kartais žmonėms tekdavo ateiti po tris ar keturis kartus, kol kuriam nors augalui jie pagaliau patikdavo ir šie patenkinti galėdavo parsinešti namo trokštamų sėklų. Taip žmogus pradėjo daugiau laiko praleisti su žmonėmis. Geriau su jais susipažino ir susitikęs kur nors miške ar pievose kartais prašnekėdavo iki vakaro, o kartais susikurdavo laužą ir besišnekučiuodami sulaukdavo žvaigždžių ar pirmųjų saulės spindulių.
O kedras pievelėje kiekvieną pavasarį veržliai šokteldavo aukštyn jaunais, smaragdiškai žaliais ir saulutės peršviečiamais ūgliais. Štai jau praaugo ir savo šeimininką. O po kiek laiko jau buvo už jį dvigubai aukštesnis. Kaip ir jo šeimininkas, kedras buvo vienas. Taip, aplinkui jį buvo daugybė žolyčių ir gėlių, jo šakose suko lizdus paukščiai ir sukiojosi daugybė vabzdžių, atliuoksėdavo voveraitės. O svarbiausia, nebuvo dienos, kad žmogus jo neaplankytų, nepaliestų jo žaliuojančių ir vėjyje linguojančių spyglių, nenusišypsotų. Grybai jam pasakodavo apie visai netoliese augančius kitus medžius. Nei vienas iš jų neaugo pavieniui, visi buvo persipynę savo šaknimis ir lajomis. Papūtus vėjui jų lapai liesdavosi, lyjant lietui lašai krisdavo nuo vieno ant kito. Užpuolus vėtrai atsiremdavo į kaimyno kamieną. Atėjus sausrai dalindavosi drėgme vieni su kitais, tie pas kuriuos šaknys driekėsi giliau, pakeldavo vandens ir kitiems. Jis suprato, kad yra kitoks nei aplink augantys medžiai. Žinojo, kad žmogus jį laiko ypatingu ir davė jam paskirtį kitokią nei visiems kitiems medžiams. Ir medis tuo džiaugėsi, jam buvo malonu padėti žmogui, išpildyti jo norą. Bet jis nežinojo kaip tai padaryti. O žmogus ir toliau kas dieną sėdėdavo šalia jo, tai dainuodavo, tai svajodavo, tai nugrimzdavo į savo neįžvelgiamas mintis arba užsnūsdavo palaimingai ramiu miegu. Džiaugėsi pasauliu, bendravo su visais, o prisėdęs prie kedro nenustojo degti keistu savo ilgesiu. Kedras jautė, kad žmogus juo visiškai patenkintas, džiaugiasi ir žino, kad jis labai gerai atlieka tai dėl ko yra pasodintas. Kartais jam atrodydavo, kad visiškai perprato savo paskirtį, tada jis dar greičiau pradėdavo siurbti iš žemės gyvybės syvus ir varinėti po savo kūną, gerti saulė šviesą visais savo spygliukais ir greičiau veržtis į žydrą dangų link baltų debesėlių ir dar aukščiau bei toliau... Tada žmogus šypsodavosi, glostydavo jo šakas ir juokdavosi. O kartais taip atsitikdavo po žmogaus apsilankymų. Bet retkarčiais būdavo ir priešingai. Kedras suabejodavo ar tikrai žino ko iš jo nori žmogus ir ar jis tai gali atlikti, o jei ir žino tai kaip gi tai atlikti jam, paprasčiausiam medžiui? Žmogus tokiomis dienomis tiesiog nerasdavo sau vietos. Laipiodavo po medžius, nardydavo tvenkinyje, dainuodavo nesuprantamo ilgesio pilnas dainas. Ir kedras dar labiau norėdavo išpildyti jo troškimą ir visas net truputį virpėdavo, bandydamas surasti atsakymą koks tas troškimas ir kaip jį išpildyt. Ir vėl syvai jame pradėdavo tekėti greičiau ir vos juntamai priartėdavo žvaigždės.
Taip ir sukosi rėdos ratas, o medžiai vis storėjo ir tvirtėjo. Tvirtėjo ir kedras. Kas dabar pasakys kiek pavasarių jis jau matė, gal penkis, o gal dešimt. Saulė artėjo link vidurdienio ir viskas aplink tiesiog virė gyvenimu. Tvenkinuke viena paskui kitą nardė dusios, pirmyn atgal siuvo karosų mailiaus būreliai, po žydinčias pievas dūzgė bitės ir neskubėdami pleveno margaspalviai drugiai. Kur nekur medžių šakose čiulbėjo pasislėpę nuo saulės kaitros paukščiai. Kedras stovėjo savo laukymėje, gėrėjosi priešpiečio šurmuliu ir truputuką murmėjo. Labai jau karšta jam vienam buvo augti be kaimyniško šešėlio, o ir šeimininkas šį rytą vos penketui minučių buvo prisėdęs ir iškūrė kažkur į mišką savo reikalais ir ko gero iki vakaro nebepasirodys. Kad ir kokie puikūs tie kedrai medžiai, bet viduvasario saulės kaitros nelabai mėgsta. Žvelgė jis apmaudžiai į pietinėj pievelės daly augančias gėles ir visai mažai jomis džiaugėsi. Svajojo, kad augtų ten kad ir koks nedidukas medeliukas ir mestų kad ir menką šešėlį. Vis daugiau drėgmės kondensuotųsi dirvoje ir pasišnekučiuoti būtų su kuo mediškai, kol šeimininko nėra. O tai dabar tik gėlės ir žolės – šios vasaros gražuolės, kas metai vis kitos, o kalbos vis tos pačios. Na žodžiu kedras buvo tikrai ne kokios nuotaikos. O saulė vis artėjo prie zenito ir visai nekreipdama dėmesio į kedro virpesius vis kaitriau glamonėjo drėgną pievų ir miškų žalumą. O tuo metu vakariniu takeliu tarp siūruojančių pievų, link šio bruzdančio rojaus kampelio pėdino mergina. Pievų žolė atsargiai glaustėsi aplink jos kojas ir klubus, glamonėjo basus padus ir ryškiau žaliavo iš pasitenkinimo. Paukščiai, pamatę ją, akimirksniui pritildavo, o po to dvigubai garsiau ir energingiau užtraukdavo savo meile ir dabartimi perpildytas melodijas. Mergina braidė po pievas visiškai paskendusi vasaroje. Pamiršusi, kas ji ir kodėl čia atsidūrė, o ko tai ji ir pati nežinojo. Jei buvo labai gera, taip gera kaip gali būti tik žmogui, kuris po ilgo išsiskyrimo pagaliau grįžta ten kur visada buvo laukiamas ir mylimas. Ji atvažiavo iš tolimo miesto paviešėti pas giminaičius ir dabar džiaugėsi saule, žole, medžiais, vandeniu, vėju, paukščiais ir visu kitu, amžinu gamtos sūkuriu apipinančiu ir įtraukiančiu ją į savo pasakas. Kiekvieną rytą ji dingdavo iš giminaičių namų ir pasirodydavo dažniausiai po pietų arba jau vakarop. Ir kiekvieną kartą eidavo vis kita kryptimi. Ji norėjo pasimėgauti gamtos artumu ir kartu neprisirišti prie jokios vietos asmeniškai, nes žinojo, kad ko gero čia daugiau niekada nesugrįš. O jeigu atsitiktų taip, kad įsimylės kokį kampelį, po to teks ilgai kankintis iš ilgesio ir laukti, kol širdis supras, kad ji nusprendusi kitaip. Šią popietę maršrutas taip pat buvo beveik visiškai atsitiktinis, ta kryptimi ji dar niekada nebuvo ėjusi. Priartėjusi per pievas prie sodybvietės, ji truputį sutriko. Priešais buvo aklina žalia siena, kurioje nebuvo jokio tarpelio pralysti ne tik žmogui, bet atrodė jog gyvūnai taip pat turėtų gražaus vargelio prasibraudami pro erškėčių, šaltalankių, dygiųjų slyvų ir laukinių kriaušių žaliuojančią raizgalynę. Ir pro tą uždangą nesimatė nieko kas yra giliau, tik tolėliau augančių medžių viršūnės, truputuką linguojančios nuo lengvo vasarinio vėjelio, ir savo neskubriu lingavimu tarytum kviečiančios užeiti. Bet pro kur užeiti? Truputį pasidairiusi ir per daug nesukdama galvos, ji nusprendė grįžti į kelią ir pažiūrėti gal ten bus įmanoma praeiti...

jasmin
Pranešimai: 653
Užsiregistravo: Ket 05 22, 2003, 17:17

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė jasmin » Pir 06 29, 2009, 17:37

laukiu tęsinio :)

benasbenikasas
Pranešimai: 2
Užsiregistravo: Pir 06 29, 2009, 17:18
Miestas: Siauliu rajonas

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė benasbenikasas » Ant 06 30, 2009, 13:58

wow:D
tikrai nuostabu, net sirdis virpa skaitant :shock: :D  :angel:
nuostabi tavo sirdis  :angel:

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Toltik kelelio vingis :) :) :)

Standartinė Toltik » Tre 09 30, 2009, 1:06

Taigis gulasi vingiais ar tiesėmis
tiktais į priekį dulkėsime
džiaugtis po vieną ir dviese
plaukti su upėm į šviesumą...
lapais padangėj šlamėsime
pievom užpilysim pakeles
nešime saujomis Lietuvą
lietų bei saulę ir pasakas...

:) :) :)

Galutinai išsikraustau ir aš į: http://toltik.blogas.lt :h:


:love:

Skelbti atsakymą