Toltik kelelis :)

[Toltik]

Raganauju šianakt - užsimerki
Mutabor, daikomijo tariu
Išbarstau baltų šypsenų skiautę
Pažiūrėk kiek aplinkui drugių

Senos giesmės ir mano kairioji
Prisimerkus - pasaulį stebiu
Taip saldu ir gražu - atlapoju
Savo širdį tavuoju ritmu

Prisimink papartynų vaikystę
Smėlio pilį, vapsvų namelius
Paragauki medaus iš puodynės
Perbrauk pirštą per šerkšną langų

Ne burtažodžiai griauna atstumą
O valingas nereiškia ramus
Mėnesienoj garuoja arbata
Pamiršau pasakyt, kad myliu

[Toltik]

Siautulinga kalnų upe
Į tave tekėčiau ir jausčiau
Nesvarbu į pusę kurią
Jei toliau tu mane šitaip šauktum

Debesim uragano centre
Neščiau svaigią pavasario audrą
Visiškai užmiršęs save
Jeigu tyliai į vasarą šauktum

Šitaip keista ir nuostabu
Kai širdis jau tau nepriklauso
Įsitvėręs stogų supranti
Ko jinai atsibudusi klauso

[Toltik]

Obelys..
Krenta žiedai..
Žolės paklotėje švyti
Obelys..
Mūsų plaukai
Pilni prasmių daugelypių

Vėjas..
Šiltas vaikai
Pina pavasariui vardą
Vėjas..
Beržų žirginiais
Lyg auskariukais žaidžia

Ten kažkur..
Mūsų draugai
Tarsi už sienos paliko
Čia..
Tik tyla nusileis
Ant samanoto kalniuko

Akys..
Miškų ežerai
Ąžuolo pasakos svaigios
Baigėsi?
Noksta sparnai
Kels jie į vasaros dangų..

Rankos..
Lyg du milžinai
Tarpu kalvų suguldyti
Tu esi..
Mano namai
Aš šių namų dalelytė

[Toltik]

Pastebėjau tave tarp miškų
Svaigų tavo ilgesio vėją
Ateinu, kuo lėčiau, ateinu..
Nors ne tiesiai..
Taip reikia..
Suspėju..

Tu šypsosiesi nuo aukštųmų
Upių amžinu virpesiu plauksi
Ateinu, kuo ramiau, ateinu..
Be audrų..
Pro žaibų alėjas

[Toltik]

Kažko vis truputį pro šalį
Ir žodžiai kažkaip vis ne tie
Prasilenkia bėgantis kelias
Ir alksti, ilgiesi širdie

Į naktį po truputį slysti
Pro tapomas vėjų dienas
Tavęs nei savęs nepažįsti
Kapstai samanotas svajas

Laužavietėj anglimi tyli
Apie tai kad žmogus
Pripildytas amžinybės
Palaukim kartu kol pabus

[Toltik]

Kai lietus savo rankom vėsiom
Mums nubalino smėlio takus
Mes klajojom pakrantėm aukštom
Po plačiu ir giliu dangumi

Lenkės pušys arčiau prie medaus
Kuris sruvo iš tavo akių
O žolė buvo ligi juosmens
Marga pieva iš lauko gėlių

Kai savam artume mes plevenom
Po plejadom kitimų visų
Nusileido birželis ant tavo
Romiai panarintų pečių

Kilom mudu į tekantį dangų
Įsitvėrę medžių šakų
O aplinkui drugeliai ir gandras
O po mum vien žalumas miškų

O tavy nuraminti troškimai
Aromatai visų smilkalų
Visos pasakos, visos gimtinės
Ir gelmė visų ežerų

Manyje visad nešantis srautas
Horizontai beribiai dainų
Ir aidai iš praėjusio laiko
Iš atskriejančių vėjais audrų

[Toltik]

Banguoju ramiai,
Be žodžių..
Meilė ir žmogus begaliniai...

[Toltik]

Kaip Tu?
Kur Tu?
Kame?
Ar šildo?..
Aš Tave tarsi gūsiais jaučiu
Laiko pirštai pavargo, aptingo
Aš šypsausi, iš lėto tirpstu

Išgaruoju virš upės migla
Su pavasario vėju pakylu
Ir pulsuoju, skrendu, pikiruoju..
Dabesų balta begalybe

O pro šalį praplaukia pilka
Vakarinio dangaus mėnesiena
Dar viena nelaukta viešnia
Į užgimusią meilėje dieną

Nusileidęs po Tavo skliautu
Glostau bundančios žemės pečius
Ir pasipila šiltas lietus
Apkamšydamas mingančias pievas

Tu miegoki - šią naktį budžiu
Žvaigždės gėrisi, žvaigždės sujudę
Širdimi atsimerkęs tyliu
Kai aplin sodrios sutemos dyla

[Toltik]

Man taip gera kai tyliai myliu
Paprastai kelis kart per dieną
Pastebejęs jausmus nušvintu
Tu nusimeti tirpstančią žiemą

Vis glaudžiu mintimis ir jausmais
Įsūpuoju nutūpusią plunksną
Laužo dūmų gausiais vakarais
Laukiam kol atriedės mėnesiena

Tik šypsausi tik lieju akis
Juodesni už degutą už tamsą
Tavo vyzdžiai dangaus šulinys
Rankos viso pasaulio ramsčiai

Pasirėmęs žiūriu kaip ugnis
Atspindžiais ant pilkšvų blakstienų
Taip arti tais keistais vakarais
Ten toli vis linguoja antenos

Kuo arčiau tuo greičiau ir mažyn
Tuo stačiau nuo piliakalnio šlaito
Ir ištirps ugnyje debesis
Sudrėkindamas vėjo apsiaustą

Tvirto veido, bet švelnūs kalnai
Žemės rankos ir mūsų likimas
Viskas viena ir viskas namai
Upės vingy pulsuoja kitimas

Užsipils gaivų ilgesio kaušą
Pasiners tarp lyčių į mintis
Nusineš sustyguotą momentą
Vėjas žino.. Kada pasakys?

Bekilnodamas vakar, poryt
Nuo viršūnių ramių horizontų
Ašaroja ir vėl siautulys
Taip ramu kai po truputį laukiu

Po žiupsnelį vis byra širdis
Į laukus, į miškus ir į tylą
Tu pati paslaptis ir rimtis
Tau dėkingas kad laikas prabyla

Sūkuriais, dainomis ir vardais
Neįvardinto šventojo žingsniais
Aidi skliautas po tavo delnais
Bent per krislą pabūsiu nerimtas

[Toltik]

Pažaiskime jeigu taip nori
Giliai širdyje aš ugnis
Pulsuosiu ramiai tarsi laikas
Palieski jei leidžia širdis

Pažeiskim sulipusią tvarką
Kitų išraitytas tiesas
Paleiskim save tarsi vaikas
Paleidžia jausmų sroveles

Ir plaukime nesusikibę
Tik žvilgsniu, jausmais ir mintim
Pajauskim viens kito artumą
Ramus ir grakštus judesys

Aš šypsausi tu raudonuoji
Šarmoji šermukšnių grožiu
Šiandieną atėjo rytojus
Ir viskas aplinkui tik Jis

Tad ką berašytum tai Dievas
Ar liestum - vistiek šitai Jis
Akis mano arba purienas
Pražydusias upės glėby

Tad žaiskime šviesiai ir eikim
Į tolį ir visad džiugiai
Aplinkui stebuklais lyg vaisiais
Pasipila mums vakarai

Paleisk kas į galvą atėjo
Ar frazė ar vaizdas, gal Jis
Jis niekad nebuvo išėjęs
Tampriausias šios žemės ryšys

Aš plaikstomas vėjyje lapas
O kartais surizgęs dangus
Išnarpliok, išpančiok, sulopyk
Apgobsiu tuomet per pečius

Pabūsiu atskriejančiu laišku
Į viską kuris atsakys
Tik dėlei žaidimo paklauski
Kur mano svaigus ilgesys

Kur vasaroj degančios akys
Kodėl šitaip spurda širdis
Ir kaip per užšąlusį taką
Klajoja mana dabartis

Pažaiskim dar kartą žaidimą
Nors miega dar mūsų jausmai
Sapnuoju kas naktį kitimą
O dieną ir vėl traukiniai

Per bėgius kur protėviai klojo
Įkalino mūsų kryptis
Rytai, vakarai, pietų vėjai
Patogu - ar džiugins akis?

Išlydykim nueitą kelią
Po dulkę paleiskim laukais
Tegu sielos vėjas klajoja
Kaip nori ir kur įsigeis

Pažaiskime .. visgi tu miegi
Man šilta tave vėl jaučiu
Neleisiu, kad alkanas mėnuo
Blaškytų tavuosius sapnus

Tu miegi, o aš užsimerkiu
Telieka atverta širdis
Įliekite naktį ir dvelksmą
Lelijų balčiausių žiedų

Taip bėgu nuo klupdančio miego
Jis bando išskirti takus
Senukas be vargo suspėja
Ir lanko - vaišina visus

Nebėkim , sapnuokime bendrą
Gyvenimo sapnas gražus
Ten upė piliakalnį lanko
O ten pagiry ir žmogus

Prisėdęs apmąsto lėkimą
Prisimena savo sapnus
Į naktį paskesta - kitimas
Sodrus nuo juodumo dangus

Primerkiu tikėjimą - lieka
Nakties atvirumas baugus
Kažkas pienių pasaką lėtą
Paleido pūkais per laukus

Jie skrieja lyg gatvių praeiviai
Pro mano akis ir pirštus
Tu niekad nesi pasibaigus
Lyg kintanti žemės ašis

Man gera, aš šiandien kaip vaikas
Toks lengvas, mažutis, ramus
Drumsčiu kranto smėlį ir bangos
Man glosto smėlėtus padus

Kvatojuosi - medžiai supranta
Pušis ir berželis žvalus
Įsliuogsiu per juos į padangę
Ir skrisiu į tavo laukus

Kur tu sužydėjus kosmėjom
Linguoji po saule, dangum
Žiedyną karpytą iškėlus
Stebi koks pasaulis dailus

Sklaidysiu nutūpęs žolynus
Kur paremia skliauto kampus
Ar būsi tu mano tėvynė
Priimsi ar mano pirštus

Ar skleisis saulėkaitoj dienos
Tirštos lyg bičių medus
Pilnos tikėjimo vėju
Ir jo atneštu lietumi

Pakilsim į šokantį debesį
Skrajosim viršum ežerų
Visiems dovanodami džiugesį
Plevensime link vakarų

O ten horizonto ištiesintas
Virpės Saulės vyzdis ir mus
Aplies auksu virpančiom tiesėmis
Ir glostys mūs veidus gelsvus

O mes tiktai šokis virš pievų
Viršum tūkstantmečių miškų
Tik rankos vos vos susilietę
Pulsuoja garuose širdis

Aplinkui minkštu apskritimu
Du debesys piešia jausmus
Centre saulės akys ištvinę
Ir liejas duslus džiugesys

Išgirstame vyturio dainą
Tą kuris toks subtilus
Ir barstom save baltom snaigėm
Ant žemės krūtų ištirpstu

Ir nuteku vieškelio vingiais
Upelių vingriąja daina
O tu pasilieki aptingus
Melsvam kalnų ežere

Tu viską pažįsti ir lenkias
Nendrynai kas dien link tavęs
Kai atneša ilgesio vėjas
Manas, tolimas svajones

Lelijomis laimini dieną
Linguodama meldais krantus
O aš kažkur srauniai skubėdamas
Prisimenu tavo sapnus

Po truputį leidžiuos į gylį
Per jūrų platybes tirpstu
Patabdamas vandenynu
Tarpu Žemynos delnų

Ji glosto aš ją vis bučiuoju
Vis gimdome vėjui purslus
Jis neša tau laišką per klonius
Baltosios putos sidabru

Tavuosius sapnus vien žuvėdros
Nešioja man ant sparnų
Ir išklykia alkanu klyksmu
Kai rytą lėtai pabundu

Skrajokite prieplaukų paukščiai
Sargai mano meilės krantų
Purslais jas palaiminęs leisiu
Nuskrieti link tavo akių

Tegu pasižiūri į gelmę
Apskrieja aplinkui ratu
Tau į rankas nusileidžia
Pabūna truputį kartu

O ten tolumoj už kalnynų
Nušviestas vakarių gaisų
Įrėmintas kranto smėlynų
Mėnulio vergystėj esu

Kada užsimano sūpuoja
Pritraukia ir atstumia lauk
Kvatoja, kankina glamonėm
Paklusti kaskart privalau

Pavargęs nuo amžino lažo
Juodu pasišiaušiu griausmu
Ir puolu ardyti pakrančių
Taifūnais pas tave lekiu

Bet man neįveikti atstumo
Pašlaitės kalnų - pabaiga
O tu ten aukštai kur našlaitės
Apsunkę nektaro našta

Girdžiu tavo tylų šniokštimą
Rami tavo meilės kalba
Nusilpdamas grįžtu kaip vaikas
Į mylinčias žemės rankas

Per upės vilnijančią brydę
Teku vis tolyn nuo tavęs
O tavo daina pasivijus
Gaivina išvargus laike

Po trylikos tūkstančių metų
O metai galaktikos dvi
Atsiveria mums visos akys
O Tėve - juk mes amžini

Mes galime liesti viens kitą
Meiliam motinėlės glėbį
Gaivinti ir kurti psaulius
Tiek rankom audrų tiek širdim

Išlaisvinu savo svajones
Siunčiu debesim, dangumi
Ir viršum laukų apsiverkęs
Myluoju visus lietumi

O tu prasivėrus tarpekliui
Pasrūvi sidabro gija
Ir liejiesi žemei į plaukus
Aprėpdama visą mane

Vien šypsenos, skleidžias rugiagėlės
Dygsta sekvojų miškai
Mūs kūriniai - vaiko panagės
Pilnos derlingo rudens

Žaidžia subirusiom normom
Lipdo naujus miražus
Juokiasi - viską išardo
Spindi jo žvilgsny žmogus

Lyg ir turėdamas formą
Beformis, belaikis - grakštus
Kelia ant rankų palaukę
Žiū - jau išskleidęs sparnus

Moja, smagiai į kelionę
Ten kažkur antras žmogus
Laukia kol grįš į vienovę
Čiulbesiu virpins skliautus

Lydime, laiminam, grožimės
Kaip vėjas šiaušia sparnus
Nepripažįstam ironijos
Meilė esi tiktai Tu

Esam Tavy, o Tu amžinas
Tavo vaikai mylimi
Motina rūpintis skubame
Be uraganų širdy

--
Jeigu netyčia nutiktų
Kad pasimesim laike
Aš jau žinau - atpažinsim
Tu arba aš tave

[Toltik]

Suvynioju į lapo žalumą
Tavimi vėliai kupiną dieną
Šitaip laukiu - o Tu esi viena
Vis čia pat ir už paprastumą

Kiek galiu lyg sparnais mosuoju
Išskleistais pūgose jausmais
Šalčio pirštai Tavim atsileis
Dėl Tavęs ir savęs nesustoju

Atsistoju, prisimenu žemę
Dar palauk - jau arti valanda
Sutrupės įbrukta grubuma
Atsigulsim po žiedo taure

Pasipils gelsvų dulkių pūga
Vėl maži, Tu pasauliu užkloji
Žirnių lapais ritmingai mosuoji
Glostai karklo ramia vėsuma

[Toltik]

Nors nemėgčiau kelionių
Su tavim iškeliaučiau į tylą
Nors dulkėtu keliu
Po alsavimu vasaros saulės
Ne todėl, kad sunku išlydėti
Nes trokštu judėti kartu
Nors kryptis ir svarbu
Bet sutikčiau nubrėžti spiralę
Kad sutilptų tarp čia ir kalnų

[Toltik]

Paprasčiausiai saulėtas
Rytas eina miškais
Neša džiugesio vėsą
Skamba paukščių balsais

Per kiemus ir per tolį
Kvapą smėlio delne
Pasikinkęs svajonę
Tyliai barsto save

Nesustodamas lekia
Nuo kalvos iš rytų
Šilto rudenio keke
Aromatu svaigiu

Pila, glosto ir laimina
Vandenų šypsena
Paskubėk, tavęs laukia
Alkana žmonija

[Toltik]

Du krankliai - nuolankiai
Kai prabyla širdis
Tiktai visa aprėpiantis žvilgsnis
Į bedugnę dangaus
Per skruostus šlaitų
Kristi, kristi..
Į tirpstantį sniegą
Pasiliekant čia pat
Prie atbundančios liepos
Po šalpusnio išdygusiu žiedu
Žemė bunda ir šypsos
Ir mes..
Taip arti
Kad protu aprėpti sunku
Aš ir Tu
Atspindžiai begalybėj
Pumpurai paruošti
Pempių skrydžiai
Kur pažliugę jau suka lizdus
Ah.. gyvybė
Judėjimas, gžiugesio vyksmas
Tavęs tyliai gausu
Aš ir Tu...

[Toltik]

Neliūdėki
Šalia..
Nors per rūką žvelgiu
Begalybėje sutrupu
Ir vistiek čia esu

Tik ištieski vaivorykštę
Prisiliesk svajone
Ir atgis mėnesienos
Suskambės artuma

Aš nebetelpu vėjyje
Kur Tu tyliai braidai?
Atsisuk į saulėtekį
Mūsų laukia miškai

Nebepanešu debesio
Nuo žvaigždynų renku
Gailią rasą nubirusią
Nuo Tavųjų plaukų

Atsisuk.. apsimėtykim
Pirmais žemės žiedais
Kai pavasaris lėtas
Veržliai ritas laukais

Atsiklaupkime gervės
Virš galvų danguje
Suka kylantį žiedą
Susiliekim laike

[Toltik]

Mano motinos vėjai ir smėlis
Ežerai mano akys melsvi
Tarp kalvų mano auklės šermukšniai
Su trūkažolėm glostė ratu

Mano motina beržo pavėsis
Ta skambi žirginių žaluma
Kur išmokė į saulę šypsotis
Prisimerkus dangaus melsvuma

Motinėlė manoji kalvota
Pasipuošusi šilo skraiste
Paprasta, rūpestingai vėjuota
Na o kartais nuožmi kaip audra

O Tėvai - seni vaismedžių sodai
Obelis nuo gausumo plati
Išlapojus per visą dirvoną
Barsto vaisius pilna praeitis

Tėvužėlis - kriaušaitės aukštumas
Jo liemens neapjuosti glėbiu
Aukštumoj -- po šaknim išvagotas
Miesto gatvių duslus šurmulys

Jis ramus nesustabdomas vyksmas
Po jo rankom visa dabartis
Supas užanty meilė gimtinei
Jis bendravimas, jis šnibždesys

Ir tik Tu mano amžinas kelias
Visomis šaknimis judesy
Aš esu mažas pievų paukštelis
Tu lizdai aukštame pagiry

Mes kartu tai virpėjimo šokis
Lyg dangus su žeme, lyg naktis
Kai žvaigždė vėl iš naujo šypsosis
Prisiglausk - atvirumas atgis

[Toltik]

Vieną kart kai dar buvau jauna
Meilė pasibeldė į duris
Ir paprašė meilė alkana
-Troškulį norėčiau numalšint

O aš meilei gerti nepasiūliau
Klausinėjau ką gi mėgsta ji
Ir kodėl prieš rūką šalia jūros
Šėlsta gelsvo kranto ilgesys

Klausinėjau kaip ją padabinti
Kaip nupraust kur saugot ir kodėl
Po melsva šviesiaja mėnesiena
Meilė klaidžioja per klonis vieniša

Ji vis prašė duoki bent gurkšnelį
O aš klausiau iš kokio dubens
Ar ąsočio molio ar kristalų
Tau įpilti gyvasties vandens

Ir po vakaro protingai prasėdėto
Meilė atsigėrusi nedaug
Išlingavus dangumi nuskriejo
Nors prašiau jos pasilikt ilgiau

Tad atmink dukrele kitą kartą
Kai ateis prie durų ši viešnia
Iš pradžių pagirdyk ir aprenki
Tik tada pasišnekėk su ja


(laisva improvizacija, pagal sekmadienį girdėtas eiles...)

[Toltik]

Kaip kartais beviltiškai bando tikėti
Deje ne iš meilės dažniausiai
Vien daugtaškiai - mintys skylėtos
Netobulą rūmą sugriausim

Kaip paprasta viskas, kai meilės sulaukęs
Ją priimi josios ritmu
Lyg upės pakrantėm ledonešis braukia
Teku, vis teku ir teku

Tau leidžiu nestoti, mieloji viešnia
Svečiuokis, nakvoki, klestėki
Manoji širdis ir tavoji liepsna
Stebuklų neleis suturėti

[Toltik]

O visdėlto gerai. Ir viskas juda Dieviškom spiralėm. Ir kuosos pradeda čiauškėt rytais. Ir piešiama nauja diena . Kokia ji bus? Ar labirintas proto. Ar veržlūs šuoliai griaunantys ribas, priklauso tik nuo mūs pasirinkimo . O Jis vis laukia. Vienišas erdvėj, tik mūsų šiluma pas jį sugrįžta ir džiaugiasi viskuo net ir menkiausia kibirkštim. Bet liūdna pasidaro pagalvojus, kad kūrinys jo griaunamas ir turi Jis kaskart daugiau vis siusti savo meilės žemei per saulės veidrodį. Aš jam padėsiu, prisijungs kiti, kai kas jau padeda ilgai. Bet kaip giliai paskendę mes nesuvokime. Kabinamės į netikras tiesas. Bet tai praeis. Mums kelias žinomas visiems, ir turim patirtį kvailystė kai bujojo. Na ir gerai tegu tai nesustoja, tegu kitimas skatina kūrybą. Ir liejas meilė mums į širdis ir į protą įkvėpimas ). Kvėpuokime migla, ankstyvą rytmetį pakilusia, iš pievos duburio iš miško pakraščių. Taip šneka Jis, jis vis primint mėgina. Žmogau tu pasidžiauk dabar, o ne rytoj aukščiu. Mes esam viskas kūne sutalpinta, mes tobuli nuo pat gimimo valandos. Ir kas nustojo kapstinėt po tiltais tas gali prisijungt prie šios dienos. Tas gali glostyt ir gaivinti žemę, kūrėjo Tėvo nuostabų paveikslą. Tą gyvą ir nepaprastą peizažą, kuris atspindi Jį ir jo tikėjimą. Kaip keista Tėvas tiki . Mes pučiamės žinojimu . O Jis be perstojo mumis vis tiki, kad mes suprasime ir džiaugsimės toliau, kaip buvo sumanyta. Aš tau padėsiu Tėve, Motinai taip pat, kartu ir sau, bei supantiems mane žmonėms ir visai visumai. Aš su Tavim harmonijoj, aš Tavyje, o Tu many...

Žinau ir širdimi tikiu, kad nebebus kitaip ), kat tai tik žemės principas materijoj įkūnijamas, kad viskas surikiuojama laike, kol pasiekia apčioupiamas akim ribas ). Aš nenustosiu niekada tikėti ir nieks manęs neperlauš ir netapsiu niekada aš vergas kažkieno. Aš su Tavim judu viena kryptim, ir tie kas nori lai jungiasi kartu . Tik per Tave aš gaunu viską kas man ir priklauso, nes Tu nuo pat pradžių atidavei mums viską per save. Todėl tik per Tave ir galime pasimti ir tam, kad link Tavęs ir su Tavim kartu judėtume. Koks mielas šitas judesys , kaip melą griauna. O klausimai visiem tebūna tik į širdį . Nes protas jau seniai ir oh kaip stipriai nebegirdi .
Ir bunda rytas . Ir tai Tavo nuostabi seka, kaskart atnaujinanti mus, pripildanti ir meile Tavo prausianti . Aš vėl kaip vaikas atviras, bet tvirtas kaip uola . Žinau kur mano kelio vingiai suka. Aš nesustosiu niekad, būsiu atgaiva, tiems kas prie kelkraščio suklupo. Ir vysiu juos šalin jeigu ranka, ne meilės, o prisirišimų apkarpyta, bandys pasiekti skverną ar mane, ne toks šis kelias ir ne taip jis švyti.

Aš rytas - rytas manyje. Aš pusdienio svaigus užsimiršimas. Ir gimsta iš tuštumo prabanga - pasipila per šlaitą atvirtimas. Užtvindo tarsi potvynio banga ir vėl palieka kad kvėpuot galėčiau. Tai įkvėpimas, meilės tai jėga. Aš jos nesiruošiu tik sau vienam turėti .

Sėkmės linkiu tavajam kelyje . Nesusitepk per stipriai kelio dulkėm. Mūs kelias tiesias tam pačiam laike , tavasis kryžkelėm , o mano tylai murkia . Spindėk ir švieski visad savyje, ir išdalinti gėrio nepamirški ), nes tik tasai, kas atiduos save ir vėl iš Deivo meilės bus sukurtas .

Tai tiek šiam kartui , nors ir ūkana. Už lango miesto mintys garsiai kurkia. Paerzinsiu truputį svajones ), o jau poryt saulėkaitoj prigulsiu. Po uosio taisyklinga karūna, ant kilimo nuausto Tėvo pirštais. Ir žvelgsiu į visatą ir Tave. Ir keisiu tai kas pasmerkta numirti.

[Toltik]

Drėgnas vėjas - plaukiu lietumi
Melsvomis mėnesienos kasom
Aš ugnis uždaryta erdvėj
Neišskaitoma laiko tėkmė

Vis pakilęs nuo kranto krentu
Į žalius ir geltonus kraštus
Nesustoju - banguotai nešu
Nežinau ar gėles ar medžius

Ar tik žiedlapiai sukas tėkmėj
O danguj, debesy tik drugiai
Moja moja ramybės laužai
Mes tenai, o aplinkui žolė

Ir guliu, lūkuriuoju skubiai
Kur tu, kaip tau keliaujas laiku
Aš tikiu ir jaučiu ateini
Nei miškais, nei laukais, nei stogais

Nesimato dar tavo plaukų
Bet jau ritas putota banga
Ilgesys virš širdžių išsiskleis
Visad laukiu ir lietų stebiu

Kaip jis laimina žemės mintis
Amžinai judesį, toks sotus
Nors atrėžk ir pečius apsiskleisk
Kol pakvips lipnus bičių medus

Ir tekėdamas upių vagom
Išdažys mums akis geltonai
Trim ereliais klajosim dangum
Po žydrynės giliu melsvumu

Vis dar laukiu ir vis dar pirmyn
Rūkas apgaubia mano jausmus
Tartum šilką suverpęs drugys
Ateis laikas - į tolį skrendu