Toltik kelelis :)

[Toltik]

Mane pusto per veidrodį ledo
Susirinkit - iš lėto tirpstu
Šalta vakaro saulė pragysta
Gervių klyksmu nuo nendrių krantų

Skaudžiai pusto kai sutemos slenka
Tartum durtuvas styro šaka
Atsiremkit į šokantį smėlį
Sminga vėjy paklydus ranka

Šitaip pusto, net formos nelaiko
Tiktai šokis kristalų birių
Slysta dienos ir pinasi rankos
Apskritimų centre išnykstu

Išpustytas granito paviršius
Plyšiuose stiebias kiečio galva
Iš trupėjimo gimdomas tiltas
Į klestėjimą kriaušės šaka

Išsipustęs, žieduotom blakstienom
Šalia putino, plukių gelsvų
Sėju ilgesio plėšantį vėją
Pjaunu nieką melsvų ežerų

Užpustytas pakrantėmis kelias
Drėgnas krantas tarp mūsų padų
Tolumoj lytys ilgesį skelia
Plukdo ežeras mums dovanų

[Toltik]

Mes tai žvaigždės juodam danguje
Skriejam meilės šviesos apsupty
Tai porom, tai trinaria seka
Glostom žemę jausmų spindesy

Mes judėjimas ir pratąsa
Erdvėje skaisčiai piešiam save
Tu vienam - aš kitam jos taške
Tiktai Žemėje būnam drauge

Tik miškuose ir pievų žolėj
Susiliejam į vientisą Mus
Mes vėl kuriame meilės erdvėj
Pasaulius - amžinuosius vaikus

[Toltik]

Nors kartais atrodo kad viskas
Sunarstyta ir be kaitos
Kad yra toks žodis likimas
Visatos nekeisti tėkmės

O žvaigždės - suraišiotos pančiais
Tarp rankų galaktikos šios
Atrodo lyg vėjo girlianda
Ir šoka it voras rasoj

Nors prikala stingdančios dogmos
Kartodamos mes amžinai
Po du aplink bendrąjį tašką
Į nežinią skrieja džiugiai

Bet Žemėje viskas įmanoma
Pakeisti ryšius tarp žvaigždžių
Planetas kur reikia pakreipti
Jei turit troškimų skaisčių...

[Toltik]

Kaip norėčiau išlėkti į lauką
Prisėst su tavim ant šlaito
Saulei į pabaigą šypsantis svaigiai
Apglėbus mane pasakytum ką reikia

Slinktų kaip visad pro šalį balti
Debesų kloniai žydrynėj
Matyčiau vidum kokia nuostabi
Tavo ir mano tėvynė

Ropotų per skruostą nuraudusį tavo
Dar raudonesnė boružė
Priliesčiau ir neščiau į žydintį sodą
Šios popietės paprastumą

Iškritę iš tekančios laikmečių upės
Stebėtume šimtmečių šokį
Palinkęs virš tavęs kaitrą užstosiu
Šypsokis kartosiu , šypsokis..

[Toltik]

Šypsenos liejasi upėm pavasario
Gervės į rytus dangaus skliautuose
Bunda ir keliasi vakaro rasos
Dar ne dabar, bet jau širdyse

Siūbuoja dar pilkas pievos rudumas
Bet jau pulsuoja po juo
Tavo ir mano troškimas ramus
Žalio žiedyno galva

Tirpsta į vakarus sėdanti saulė
Pinasi vėjų plaukai
Keistai nelaiku aukštą natą pagauna
Šalikelės vyturys

Sutemos artinas, skamba ir keliasi
Sukasi, skęsta dauboj
Antys suplėšo nuslystančią tylą
Rankoj nulūžus žolė

Žiebiasi pirmos suspėjusios žvaigždės
Šypsausi - slenka dangus
Debesys raivosi, debesys mylisi
Draugas kažko neramus

Tu pažiūrėki kaip supasi šakos
Koks Šienpjovys atkaklus
Tiesias pažliugęs pavasario takas
Remkis į mano pečius..

[Toltik]

Beržai šalikelių - žinių laukinių stendai
Priraišioja, prikeverzoja vėjas
Žalių naujienų prilinguos rugiai
Saldumą žemės geria

Skaitys boružė, blakė, dilgėlė
Linguojanti, kamieno atsirėmus
Baltais žiedais papuoš ir išsilies
Sugėrus ūkanotą dieną

Naujai rašys mažų pėdučių šokis
Tai peteliškė, tai zylės nagai
Saulėkaitoje plaikstos balta tošis
Gyvybės memuarai šnara

Tu taip rašai, raidėm nepažintom
Simbolizuoji mums kiekvieną mirksnį
Nukrito žiedas, žemuoge išsirpsi
Bučiuoju Tavo gyvastį tarp pirštų

[Toltik]

Atsitokėkite - asfaltai sutrupėjo
Šalpusniai išdabino pašlaites
Geltonas vėjas neša Prometėją
Jis Gabijos sūnus senam laike

Atpalaiduokite širdies plakimą
Tegu pulsuoja raudona aušra
Hefaistas priekalą saulėkaitoj išlydė
Jo sūnūs pasimetę srovėje

Apsikabinkite šiltais jausmų likučiais
Pavasariui išsprogus suvešės
Žibutėm, pienėm, miško pakalnutėm
Žemyna mylinčias rankas išties

[Toltik]

Pavasari mano pavasari
Pabūki nors kartą ne man
Kai žodžiai pasibaigia - plakasi
Dvi gervės smulkiam lietuj

Pavasari ko tu toks plėšantis
Išmėtyk mane po laukus
Taip noriu pamiršti saulėtekį
Kada pavirtai šiuo dangum

Pavasari - nebeskubėki
Prašau neputok srovėm
Nemoki sustoti prie ąžuolo
Pradžiugint save šakomis

Pavasari atsilapojęs
Kodėl tu toksai neramus
Taip noriu ir vėl patikėti
Kad tu atgaivinsi krantus

Pavasari nepražydėjęs
Tolyn tavo sūnūs, medus
Atkąsim korių prasidėjus
Birželiui, kai vėtra užsnūs

Pavasari eikim kartu
Per miško žalias viršūnes
Suglostykim saule laukus
Gaivinkim žmonių svajones

Pavasari aš pasiruošęs
Pamiršti kas buvo ir bus
Nuo šlaito į atrištą luotą
Virš luoto žvaigždžių spindesys

[Toltik]

Po vasaros krisiu į kupetą
Užsnūsiu pakilus migloms
Rugsėjis atneš sotumą
Bet neatneš mylimos

Ak amžino judesio kelias
Kaip tu ilgesingai saldus
Išgelbėk mane pievele
Užklojus žolių gausumu

Padovanosiu tau vėją
Prašvilpusį vakar šile
Su viržių žiedų trofėjais
Erškėčių rausvumas krante

Kuriam visad laukiu vienintelės
Ar saulės ar žvaigždės
Nebežinau ir iškrentu
Iš tavo šiltos sterblės

[Toltik]

Gervės..
Šoka lietuj.. Spiralėmis
Bunda medžiai.. Juodalksniai žydi..
Gervės skleidžia sparnus - vėjas kelia
Byra geltonos žiedadulkės ant mūsų plaukų

Gervės..
Jų pilkuma - tobulybė, išnyksta visai čia pat
Grįžkit, sugrįškit, parskriskit
Būsiu sausa jums šaka

Gerkit..
Gerkit..
Kaip vasaros rūką, nors būt vėjuotas ruduo
Prašau tiktai neraikykit
Jausmais, džiaugsmai ar betkuo

Grįžkit..
Sugrįžkit pavasarį, kiti lazdynai žydės
Ąžuolas lauks saulėkaitos
Aš lauksiu gervių rimties

[Toltik]

Užplūdo vaikystės..
karpiniai lekia...

Jei negali mylėti - paleisk..
Paleiski paukštį, te skrenda

Negalim žvaigždės pamerkti
Gebenės kotu kopia amaras..

Ir kažkas čia kitaip nei atrodo
Nors ir viskas lyg paprasta būtų
Gal kažko nesuprantam ar norim
Nesuprasti ir tik savim būti

Neišreiškiamai artinas žvaigždės
Pasislėpt po lapu varnalėšos
Te melsvai virš šio sodo jos sklaidos
Apsimesim, kad vėju apsvaigom

Tik per tyliai taip būnant netyčia
Neišsprūstų atodūsiai du
Kai pakyla rasa ir iš lapų
Pasipila bundantis rytas

[Toltik]

Iš kiekvieno upelio geriu
Tyvuliavimą ežero seno
Po ledu, po dangum, po skliautu
Amžinybėje tirpstantis ledas

Per kiekvieną kamieną žvelgiu
Į pulsuojančią šerdį žemelės
Samonose tave atrandu
Tu leki šuneliu šalia kelio

Tu sukies aplink kinkas vikriu
Purvinai margu gniutulėliu
O šalikelėj stiebias pušis
Tu po kojom mozaikas sudėjai

Išsitempus per visą klajonę
Susispaust į nedalomą vienį
Kur atiteka tavo vaitojimas
Nuramint jį savin pasidėjus

[Toltik]

Tiktai artumo, paprasto prigludus
Prie mano laiko arba tavo kranto
Kai skyla pumpuras lelijos tik nubudo
Toli, kai rodėsi kad to visai nereikia

Kada žiūrėjau ir nepažinojau
Dar priežąsčių ir kito virpesių
Todėl kad dar pusiausvyroj kabojau
Tarp beasmenių mūsų judesių

O tu buvai tada prie kito kranto
Bet mano siela šaukėsi bangų
Nes matė akys tiktai vėjo balsą
Išpylusį save virš vandenų

Tiktais bangų ir kylančio skaidrumo
Lyg purslas nuo sidabro keteros
Nes tai man primena, kada šaukiaus gelmės
Bijodamas suspėsiančios audros

Labiausiai plėšo, kai labai įmanoma
Žiūrėt į vyksmą dvigubu jausmu
Kai pinas DNR visatos keliais
Į naują paskirtį kaskart save siunčiu

Lygtai kiekvienas gali prisijungti,
Kartu kažkuo, kažkaip nesutampu
Ar šypsena, ar tarsena, ar blyksniu
Nuo pylimo nuriedančių smilčių

[Toltik]

Kartais būna taip aišku
Taip tiesu ir paprasta eiti
Bet staiga susimėtai ir klausi
Tavyje nematyti vaiko

Lyg tos pačios rankos ir mintys
Bet slenki ir nestoja akis
Ties melsvai ežeringais žvilgsniais
Ir stokoji kažko širdy

Tik plaikstais sausu užpernai vėju
Po dulkėtas kiečių rankas
Byra žemės alkstančios sėklos
Į derlingas tavo lankas

Kai grįžtu į tave takais
Ir tvirtai šaknimis priglundu
Nebepastebiu kad po plaukais
Jau pražydo linai melsvumu

Susipainioju tarp dainų
Be atodairos akmenis kelia
Tarp lietaus mėlynų kasų
Sruvenu į brinkstančią žemę

[Toltik]

Mes jau gyvenam - kiekvienas grumstas pasakys
Mes jau gyvenam - tvirta, šviesi, greita mintis
Mes jau gyvenam - šalia pakrančių ir kalnų
Mes jau gyvenam - sugrįžę sūnūs sietuvų

Jūs vis dar norit, kad viskas būtų kuo švelniau
Kad žemės godos, neskleistų virpulio rudens
Kai šlapias lapas, suspaustas darganos delne
Į tolį skrieja, negalite pamiršt savęs

O mes jums sakom, nustokite gailėt randų
Kurie paliko, po atsijojimo žmonių
Dabar į šviesą, upeliai veržiasi šlaitais
Rankas ištieskit, pakilsite savais sparnais

Mes jau gyvenam - kiekvienas grumstas pasakys
Mes jau gyvenam - tvirta, šviesi, greita mintis
Mes jau gyvenam - šalia pakrančių ir kalnų
Mes jau gyvenam - sugrįšta sūnūs sietuvų

Judėkit tiesiai, arba vingiuota srovele
Nesuturėsit, jausmų kai žibat svajone
Tiktai virpėkit, kai žemė bunda iš tamsos
Kai tirpsta ledas, po alkanai šaltos žiemos

Jūs viską galit, tik nebijokite norėt
Gyvent savajai, svajonei iš karštos širdies
Kuri pulsuoja, su rytmečio aušros gaisais
Kai atsibunda, gyvi pavasario jausmai

Mes jau gyvenam - kiekvienas grumstas pasakys
Mes jau gyvenam - tvirta, šviesi, greita mintis
Mes jau gyvenam - šalia pakrančių ir kalnų
Mes jau gyvenam - sugrįšta sūnūs sietuvų

[Toltik]

Vinguriuoji ir skardžiais krenti
Kaip gi man tave pasivyti
Tam be pročiam minčių lėkime
Pursluose pavasaris švyti

Vis plauki žydrame danguje
Debesėliu, vieversiu, vėju
Nesuspėdamas Vaivos gija
Pamiškių velėnon nusėdu

Išdainuok atvira širdimi
Klauso mano išsprogusios šakos
Kadagiais apsodinta naktis
Į paunksmę vedančio tako

Prašypsok, pratylėk, pravirpėk
Taip arti ir kartu tokie toliai
Krinta žemėn pirmi obuoliai
Nepasiekiami mainos rytojai

[Toltik]

Per patį vidurdienį plyštu
Į rytą ir popietės kaitrą
Garuoja papėdėje rasos
Remiuosi į skubantį laiką

Per petį voratinkliai plaikstos
O taip neseniai dar pavasaris..
Aplanko kiekvieną įkaitusį
Išvykstančios rudeniu žąsys

Troškimas gilyn įsileisti
Į žemės vaikišką pasaką
Takai tie užžėlė neprašomi
Per meilėj prinokstančią kekę

Sulieti į debesų šokį
Viršum piliakalnio, girios
Per visą dangų šypsoti
Liepsna akvamarino

[Toltik]

Tas lietus gaiviai nuprausė žemę
Prasivėrusias miško gėles
Skyla sėklos - pasauliai kelias
Iš po lapų senų vėl pradžia

Piešia dieną saulėtu teptuku
Varva mėlynas skaisčiai dangus
Pamirkykim į jį savo širdis
Kai pakvimpa laukai naktimis

Kai priglunda išgąsdintas jausmas
Tirštas atspalvio saulės žaros
Šalimais nutapykime paukštį
Su sparnais lig dangaus gilumos

Išraitysiu gyvenimo taką
Tu nuspalvink vaivorykštėm jį
Ten toliau atvirkščiai pasirašom
Prie šalikelių visad gyvi

[Toltik]

O žinai viskas paprasta būna
Kai atsiguli tyliai į žolę
Kai pavargę nuo virpulio rankos
Apkabina kamieną rasotą

Ir dangus išsiliejęs dainuoja
Tylią, lėtą, suvystytą dainą
Apie tai, kad pamirštam gėrėtis
Kai varnėnais pasipuošia kraigas

Šitaip paprasta - slystam nuo šlaito
Lygumon įsigėrusios upės
Apsiviję voratinkliais žaidžiam
Tarpu gluosnių gelsvųjų kasučių

Ir žvaigždėm kai apsipila skliautas
Krenta mintys lyg degančios raidės
Nėr laužų ir pražysta paparčiai
Iš gilyn nužygiavusio laiko

Kai rasos prisigėrusios kojos
Užsimano į priekį žingsniuoti
Ima pienę ir pina į plaukus
Ir pagauna troškimas dainuoti

Su pirmais aitvarais per pasaulį
Per pražydusį meilėje veidą
Glosto šokis atšilusį delną
Kiekvienoj pėdoje spindi saulės

[Toltik]

Sodinu paupiuose gyvenimus
Glostau samanas
Pagirdau vėjus
Išeinu padabindamas kamanas
Balto žirgo
Vakarą bundantį

Nešu žiburį skarose plasdantį
Tu šalia ir kartu taip toli
O aplinkui plaštakėm į širdį
Pareinu - išeinu lietumi

Takas vienas, gyvenimų keletas
Viskas tvenkias gyvais pumpurais
Kelias žaros ir sutemos keliasi
Tu toli po melsvais lubinais

Pasiduodu, dar neprasidėjęs
Leidžiu sau paklausyti giesmės
Seno strazdo ant vieškelių smėlio
Trys driežai vakare ropinės

Tyvuliuoju, nešu šventą liepsną
Ežerais, dangumis ir miškais
Nepakviestas, nelauktas, ištiestas
Per pavasario juoką vaikais

Laukia gryžulo, laukia persėjo
Šienpjovių ir kryžiuočių tinklų
Kai rasa lig taves išsiliejo
Sutviskėjo ant tavo plaukų

Taip ir sukamės, mainosi veidas
Tai šerkšnu, tai ugnim, tai giesme
Ir po lapais susigeria dienos
Užsiliksim šiose kalvose

Išsiveršim, iškrisim, išmėtysim
Po pašlaites pirmuosius žiedus
Aš žinau, visada mes suspėsim
Atsiliepti į tavo aidus