Toltik kelelis :)

[Toltik]

Obelis sustojo samanose
Po pavėsiu gulime kartu
Atsivėrė sutemos žolėse
Tu po lapų prietema budi

Slenka debesų balta drobulė
Vėjas kalbasi su manimi
Tu iš lėto išskleidi dviburį
Strykteli, per pievas pleveni

Stebisi erdvė žalia ramybe
Surimuota virš gėlių galvų
Atsistoju ir į amžinumą
Žvilgsniu palytėdamas siunčiu

[Toltik]

Auga rietuvės saulėkaitoj
Dūzgia avilio motina
Po pietų žaluma pavargusi

Trupa skiedros įkaitusios
Lietus nelanko mėnuo
Apsivijo vynuogės sienas

Čeža po padais žolė
Virš drėgnos garuojančios žemės
Padai skęsta į esatį

Du delnai į skliautus iškelti
Moja bitėms išmėtytom pasakom
Širdyse visumos atspindys

Pro skaidrumą jaunos dar šakos
Skverbias melsvas dangus
Tu guli ir pavėsis ramina

[Toltik]

Ir ka gi mes veikiam atėję į žemę?
Tai vaikštom, tai žaidžiam, tai vyrutius vežam
Sutupdę po vieną ant traukinio stogo
Ar matom kaip kyla nuo upės migla - net geltona?

Truputį pasijuokiam, daug nusijojam
Ir vis pro žėrutį į tylą, į tolį
Išsinešam savo suvytusią dieną
Mes turime laiko kas naktį skandint mėnesieną

O kai atsibundam po tūkstančio metų
Prisimenam prarastą kryžkelėj taką
Apsipilam vyšnių žiedais rudenėjant
Ir sėjam, ir ariam ir pustom - likimus akėjam

Kai viskas prabėga, ir stovi ant skardžio
Šalia tiktai slyva, prinokusi žaidžia
Ir sviedžia per prarają, nuo byrančio krašto
Kišenėse derlius, o užantį - senstantis paštas

Barstaisi įstrigęs baltam debesy
Laiškais viršistorinio laiko neturinčiais
Ir viską prisimeni ir supranti
Tu čia kaip ir ten, kaip ir jūs - kaip ir buriantys

Tiktai atsitrenkęs kakta į vartus
Krapštaisi akis, na nejaugi dangus?
Ir vėl nusileido ant vieškelio balto
Prie sendaikčių turgaus ieškosi - mesijo prikalto

Tenai už raidžių, už visų sakinių
Už vėjo, akių, piramidžių, audrų
Po liepom ir gluosniais, po tavo ranka
Žvaigždynai pulsuoja, rami visata - širdis atverta

[Toltik]

Vis matau kaip šneki
Tu tenai už stiklų
Užu sienų ir durų
Tu per visą kelionę, manojoj širdy

Ir užtenka atverti
Juk nesvarbu - betką
Ar langus ar širdis
Arba lėkti basom per pražydusias saulės purienas

Plūsti vėju, šneki lietumi
Vis kartoji nudplėšdamas formas
Tu žmogus, tu plauki
Tu sūnus ir dukra, džiaukis griaudamas normas

Balansuoju - prieš nosį plaukai
Barsto beržas save
Tu jame - aš tuščiam balkone
Tuoj išskrisiu kartu su pašiurpusia didmiesčio varna

Neš mus vėjas lengvai
Po balandžio žvaigždžių lietumi
Kai pasvyra žvaigždynai
Žinau - tu mane daug geriau supranti

Trys sparnai - klevo sėklos
Susmeigsiu į žemę
Po žiedais šiaips plasnosim ratu
Tu ir aš, aš ir tu - ir Jisai amžinybėj kartu

[Toltik]

Žinau, kad skaitysi
Ištirpau erdvėje
Išgaruoju paryčio vėjais

Ant stiklų tik rasa
Tai tik aš ir tik tu
Tuos lašus nuvalai savo delnu
Kad matytum pasaulį
Tai tik Jis ir tik Ji
Amžinai pulsuojantis šokis

Atskilau ir krentu
Į gyvenimą,
Vis greitėju
Į pursluose paslėptą krantą
Tarp krioklio vaivorykščių
Tavo veidrodis saulės iškeltas

Tu skaitai - nebijok
Visada kaip dabar
Nieks nesako, kad amžinos formos
Tik tave amžinybėj glaudžiu
Vis renku - kad išrinkčiau turiu nusilenkti

Tik Myliu..
Kam tie žodžiai
Tos formos
Kam tas vėjas sparnus švelniai taršo
Aš Myliu..
Netgi krušą į skardą
Netgi gintaro varvantį vardą

[Toltik]

Stulpai į visatą
Nuo Žemės akių lig nestojančio vyksmo
Mes viena ir atskira
Dvinarė spiralė iš begalybės dalių
Ir viskas vienovėj - tai visraktis

Sutilpai į rankas
Į du delnus
Į ežero veidrody judantį luotą
Šypsomės - kai laiko nelieka
Išsiskleidžiam meldų pavėsyje
Žiedu lelijos - rasa pasipuošusiu

O Dieve ir Žeme.. Ir tu..
Mes kuriame, pilstom džiaugsme prinokusius grūdus
Težėri ruduo skaidriose širdyse
Ir meta lapus ąžuolai prie ištvinusių girių
Tarp erčių ir upių pakrančių
Virš mūsų galvų,
Mumps po kojom
Į mūsų vėjyje plaikstomus plaukus

[Toltik]

Šuoliuoja mėnesis per žvyrkelį
Pūkais nusėta pienių
Vis veliamės į delnus
Ir blakstienas
Tik gūsiai keičia piešinį smėlėtą
Geltoną ir rusvai pajuodusį
Po drėgnu žalumu
Kilnojasi kiekvienas grumstas
Erdvė nudažoma viduramžiais
Tarp miniatiūrų prausias boružė

Pro šalį traukia žingsniai
Nešasi gyvenimus
Truputį mėgdžioja
Ir viksvos šnara
Ieškojimai nepamesto
Sušilusio ir krykiančio gyvenimo
Pro šalį traukia...

Priaugęs prosenis šaknijasi
Nieks jo neklausia
Kad nereikt klausyti
Juoko - tokio dar neišlaukto
Nors ir neaišku
Kam jo išmintis skirta
Tačiau šaka prieš vėją
Ir giles delne išlaiko

Nėra trupėjimo
Visur gaubti paviršiai
Slidūs konusai ir lašo apskritimai
Kaip pasinert neplėšant nei paviršiaus
Nei vidaus ir vienu virpesiu kvėpuoti?

[Toltik]

tik žemė yra ta kuri
Jausmų niekada neišduoda
Ji juos atplukdys bangomis
Per žvirgždą, per smėlį, per gruodą

Tik žemė ir kartais širdis
Kabina nuplyštančią giją
Sugijo randai ir naktis
Senokai bučiuoja jazminą

Tai katžolės ir lubinai
Už priegalvį šįkart sugulę
Ak žemės lėti vakarai
Nežemiškas paprastume

Ak vėjas, ugnis ir vanduo
Prie kryžkelės kryžiai išgulę
Mojuoja žaliaisiais sparnais
Visi kas tik prietemos turi

Užklokit tekėjimą sielos
Dabar juk diena.. ne naktis?
Krūtinėj nevartomas šienas
Akyse dangaus judesys

[Toltik]

Lyg ir noris kažką parašyt
Pasakyti kažką be prasmės
Lyg svarbaus, lyg ir ne
Laisvės skrydy krūtinėj pajust

Lyg garuoju lyg ne
Nors užvožt dangteliu nuo arbatos
Kad pratrauktų to ilgesio kvapo
Įsigertų tušu adresų sodresniu

Visada su tavim nesvarbu kad naktim
Tiesčiau šlampantį delną į tamsą
Tu jauti ir žinai, visada supranti
Pasiilgau labai švento garso

Tavo lūpų minkštų, tavo šokio ugnies
Teliūskavimo tavo minčių
Prisiglausti skubėdamas - tyliai brendu
O aplinkui nusirengia gaisras

Ir jaučiu ir nešu virš visų debesų
Vos pradėjusią naktį prisirpti
Pavaišinti tyla, padalinti save
Čia už gėlę šile, čia už viltį

Kiek - mes stebėsim viens kito stebėjimą
Kaip - nenusprūsti bedugnėn per lietų
Juk - ten tik ugnys pagimdo artumą
Tarp - begalybės, taip norisi būt keturiese

[Toltik]

Na ir gerai
Nors ir iš tuščio bokšto
Vistiek skambėti veržiasi širdis
Ir nusidažo toliai sparno mostais
Kai leidžias ant miškų žvaigždžių naktis

Na ir tegul
Atsidavimas vyksmui
Tevyksta tai kaip išsvajota bus
Iš tuščio bokšto apšvelgiu gimtinę
Upelyje sruvenanti naktis

Na ir kodėl gi
Miškas nedainuoja
Galbūt sustojo kurianti mintis
Akmuo po samanom vėsa alsuoja
Paklydo miglos jausmo pakrašty

Na ir kada gi
Šoksiu į pavėsį
Mėnulio pilnačiai suplyšus į dalis
Kai debesys žarstys laukuos pavėsį
Sidabras šaltas, vėjo staugesys

Ir kam taip degti
Kam išsisijoti
Nelieka gintaro vien smėlis ir žiedai
Na ir gerai - bandysiu lesinėti
Akimirkos - saulėti vakarai

Tik ilgesys
Tik lupenos prie kelių
Prieš vakarienę murmanti malda
Į tai aš niekad neiškeisiu pievų
Ir tavo veido - motina mana

Sulygink bokštą
Išnešiok upeliais
Visas smiltis sutrupinki ramiai
Žydės čia lankos ir skrajos drugeliai
Ir lauks kažko nenorintis išeit

[Toltik]

Esu jungtis po dangumi ant žemės
Tarp tavo kūno ir žvaigždžių šviesos
Mintis kuri sujungia laiko vagą
Širdim visur, tave norėčiau nešt

Matau tave jei tik akis atmerkiu
Į širdį liejas tavo praraja
Kurios dugne našlaitės glaudžia taką
Tu manyje vienintelė šviesa

Einu ribom, nes neriboti aukščiai
Ir gylis be ribų, o jo dugne
Tu palikai mane pavirst į paukštį
Išnėrus į paviršių skrist drauge

Svajonėmis bandau susikalbėti
Išgirsti tavo šlamesį žolėj
Nuvirtęs į paunksmę atsigertį
Ir išsiliet su tavimi erdvėj

Tiktai riba, tiktai skaidri plėvelė
Tarp vėjo pirštų, tarp lietaus lašų
Atskriejus saulės spindulio gyslelė
Suskaldo į tris tūkstančius ribų

Kartojasi agonija dalybų
Iš vieno į visatą bangomis
Tik būk laimingas, tik nevaikščiok keliais
Tegu nebus vaikai tau svetimi

[Toltik]

...Skambėjo rytas, vėjo srovėmis
Žmogus svajojo..
Šypsojo akys ir gamtos širdis
Svajom į erdvę ėjo

Upelis ritosi šviesos gausa
Per akmenį brastoj
Žaliai rasotą paukščio namą
Lingavo beržo balstančioj lajoj

O akys juokėsi, ir šokčiojo širdis
Išjautus naują vietą gabalėliui
Kuris turėjo sulipdyt mintis
Ir jausmą vientisą išlieti spėjo...

[Toltik]

na ir kaip gi gali neeiliuot
kada vasara braido už lango
kai pražysta kaštonų veidai
kojos glosto kai rytmečio dangą

kai aušroj atsimerkus girdi
kad lakštingala pradeda tilti
o melsvam tirštame danguje
kregždės karpo žioruojančią viltį

kai kažkas neišreikšto svarbaus
nori gimti ir plėšo krūtinę
skriski paukšti laisvoj tėkmėje
vakarėjant sugrįšk į lapiją

pagiedok, pačiulbėk - nusipurtyk
vakarykštes nurimusias dulkes
ir lipdyki žalias svajones
iš subirusio didmiesčio kulto

tėkmėje - tirštame žalume
prisipildau šio rytmečio kraujo
mano akys ir vėl širdyje
vasarėjant per laiką keliaujam

[Toltik]

Vėl statau - tu buri
Iš gegutės dainos
Plunksnų mosto danguj
Ir šilų ramumos

Aš einu - tu guli
Po šermukšnio šaka
Ir dėlioji dienas
Drėgno vėjo ranka

Išeinu - sugrįšti
Lyg toli, bet šalia
Byra smėlis nuo žiedo
Auksine pilkuma

Ateinu - bet nėra
Dar namų šilumos
Ošia kriaušė šalia
Karklas upę užstos

Aš statau - tu jauti
Lyg migla nuo vagos
Kyla paukščių daina
Kol lietus neparjos

[Toltik]

Gula žodžiai tokie paprasti,
Kaip "mirtis" ir "norėjimas rinktis"
Jūs visi esat savo kely
Pasiruošę kas kartą atgimti

Nebijodami jauskite širdį
Ji visad už gyvenimą plaka
Vėjas nuplėšia gyvą dar lapą
Kartais žmonės savęs nebegirdi

Ir pasimeta upės tėkmėj
O šlaitai padabinti žiedais
Taip gyvent kaip gyvena gėlė
Užsimerkus nakties neįžeis

Jūs daugiau negu matot ir girdit
Daug daugiau negu ošia banga
Per gyvenimą nešate viltį
Glostot tylią svajonę delne

Būkit viskas šioje dainoje
Kur nuo šlaito upelėmis teka
Sidabru, artumu ir malda
Netikėjimai užkerta taką

[Toltik]

Jei pavargsi plasnot - tik nekriski
Tyliai sklesk melsvame danguje,
Net jei audros sparnan įsikibtų
Nedvejoki - spindėk svajone

Nemojuok, neplaikstyk - argi reikia?
Viską jaučia kiekvieno širdis
Tolumoj nyksta paukštis už miško
Vakarų žaroje ilgesys

O kartu ir džiugumas rytojaus
Nes naktis - ištirpina mintis
Ir nurengus sudulkusį rūbą
Mums ryte dovanoja akis

Kaip iš lizdo į dangų pakyla
Taip ir męs iš nakties į dienas
Nešam savo virpėjimo tylą
Guldom aukai vainikų gijas

[Toltik]

Kažkas kažkur kažkam kažkaip...
Na o aplinkui tik miražai
Ten seno namo pamatai
O čia vėl rytas rasą kelia

Ir nežinai, nebežinai
Kaip gyveni ir kur judėti
Atrodo toks ryškus dangus
Bet kaip man galvą ten padėti

Pasipila plunksnuotos dienos
Prikaišiotos tuščių duobių
Ražienos, bulvės.. vėl ražienos
Nebematau ryškių vaizdų

Ir rodos paprasta atgimti
Nutrinti senvagės dumblus
Bet kažkodėl taip noris irtis
Pro užpelkėjusius krantus

Tik akmenukų ramuma
Pasipila kruša į kaulus
Ir rodos jau matai - riba
Lyg praeita, bet vis dar skauda

Ir vis dar painiojas mintis
Tarp tušinukų, telefonų
Neberašyt daugiau išvis
Stebėt kaip pūna senos tvoros

Nes neužtverti ateities
O dabartis putoja vėjais
Senoviška rami naktis
Praėjo net nepastebėjus

Kaip slenka dangumi vaizdai
Visi praėję ir išėję
Nei tu žinai nei nežinai
O žvaigždės šnibždasi prieš vėją

Apie juokingus likimus
Nes jų seniai jau nebelikę
Tik mūsų skubanti širdis
Pulsuoja tarsi pievų upė
...
Ir vėl žinau ir nežinau
Senei nuvytusios žibutės
Išplauks tuoj laukuose rugiai
O mes gulėsim šalia upių

Dainuosime labai lengvai
O liūdesio jokios gaidelės
Tik voro gijos mus apskleis
Žių jau ir keliasi birželis

Tary tary taryrara
Taryrarara ra ra rara
Tam param param pararam
Paryrarara ra ra raram

Ne mašinos, o tik uodai
Čia dūzgia lig ankstyvo ryto
Ir skraido danguje drugiai
Ne aitvarėliai ištapyti

Ir tu čia ne tokia judri
Čionai ne toks kampuotai tvirtas
Juk prausia saulė ir naktis
Purena plaukus žolės pirštai

Užsipilam save sakais
Nuo pražydėjusio paparčio
O pušys ilgisi rudens
Kada žaliuos lyg karalaitės

Be konkurencijos randų
Šaltinyje baigiu išplisti
Ten tiek ištirpo valandų
Veidai nuo šypsenų sutvisko

Ir skauda žandą nuo keistų
Iškreipiančių įbūtą formą
Įsimylėjimo džiaugsmų
Kai šiluma sutraiško plombą

O vakarėjant paliūdėt
Eini prie upės, aš į griovį
Užsikapstyti samanom
Tu pasislėpt po pakalnutėm

Ir plaukiant vakarui miglom
Truputį juoktis ir skambėti
Lyg nežinai lyg ir žinai
Kol mus abu nuplauna upė

[Toltik]

Žėruokim, spindėkim ir kilkim
Nei kriskim, nei pulkim, nei likim
Mes žmonės, mes rankos ir širdys
Žemelė visus visad girdi

Į tylą, į šurmulį, gaisrą
Į debesį baltą lyg pienas
Panirkim, pakilkim kiekvienas
Garuokim apglėbdami laiką

...Tu snaigė nešama delnų
Viršum viršūnių melsvo ledo
Ir gyveni prie sutemų
Prie saulės tako, vėjo namo

Tu spinduliais gyvais džiaugies
Tekėdama gyvybės upėm
Aplinkui vieversių giesmė
Skrajoja meilės atvirutės...

Judėkim - mes amžiai tylos
Kur šypsosi smalsiai į erdvę
Plaukuose kalnai melsvumos
Po kojom virpėjimą skleidžia

Sutrupinkim žvilgsnio gelme
Šarvus kurie maišo kvėpuoti
Pasauliai iš lukšto pabus
Pirmyn į šią dievišką puotą

...O aš klajoju pamiškėm
Geriu iš rytmečio taurelių
Nektarą ir žvaigždžių dainom
Vis dabinuos pelkėtą kelią

Kalbu su tėviška esme
Kiekvienas krūmas juoką kelia
Prie posūkio vėsia upe
Nuplaunu dulkes sau nuo kelių...

Tiek amžina - net nesvarbu
Ir šitaip beprotiškai svarbu
Kad dūžta kas kartą į du
Į tūkstančius vėtromis sklaido

Tiek tikra ir šitaip arti
Kai bėgdamas užuodi žolę
Rami.. O mėnulio akis
Pripildo šio žemiško grožio

[Toltik]

Bastaus lyg alkanas šuva
Jau nežinau kur takelis
Kurs namolio parves
Atėjus birželiui

Jau kailis sodrus nuo žolės
Pavėsis seniai mano namas
O pats aš seniai iš erdvės
Kur nėra pasirinkto kelio

Stebiu ir kaukiu naktimis
Kai mėnuo sustoja ant klano
O jo priešaky tik rimtis
Bet tyčia apsimetu mažas

Kad kliūčiau mažiau negu grūdas
Ant vieškelio ieškomas žvirblio
Lakštingalos virpina širdį
Štai perskele erdvę perkūnas

Žaibais lyg žvakutėm džiaugiuos
Į ąžuolo lają įkibęs
Pakels ir tolyn panešės
Klausysiu dainos net apmiręs

Padės gyvą tašką ant žemės
Į jos subanguotas vilnis
Išplauksiu į tvinstančią menę
Išgydysiu josios akis...

[Toltik]

Ir nejaučiu visai tavęs..
Ir nematau kad saulė slenka
Bet visada žinau kad mes
Kartu sudėjus keturrankiai

Mes keturkojai tai ragai
Mums dygsta tarsi ridikėliai
Nespėjame vaišint draugų
Nes jie visi nusižiūrėjo

Ir teka keturiom kryptim
O gudresni lyg pelkės slūgso
Gyvent gali ir sūkurį
Jei jausmo burbulas pripūstas