Toltik kelelis :)

[Toltik]

Tau vakaro saulės dainos
Raudonos lyg lavos tėkmė
Ir debesio, lauko žolės
Po kojom garuos lai drėgmė

Tegul tavo mintys lengvai
Jausmų neužgožia ir kelia
Link naujo rytojaus klevai
Tau pasaką paseka ramią

Saldžių tau sapnų gėlėse
Po ilgo ir pilno lipimo
Į kalvą kurios lomose
Surasi atgulus alpimą

[Toltik]

[Toltik]

Tai nelaukia nelaukia nelaukia
Ir nerimsta, nestoja širdis
Plaukia luotai prieš srovę, bet plaukia
O purslai tyška man į akis

Ir nenoriu, lyg noriu, bet keista
Kaip pasidengia viskas ledu
Ir eini per tą upę užskleistą
Paprastu lediniu sidabru

Tai atrodo ir ko čia liepsnoti
Kam taip viską į širdį įleist
Gal geriau patvory padrybsoti
Kol strazdai susitars nusileist

Kol jie viską surinkę į snapą
Nusineš ir sodins ribose
Kad praplyštų ir skleisdamos kvapą
Sužydėt plačiuose laukuose

Ir mane su savim pasiimkit
Nusineškit ir smeikit giliau
Kad tarp žemės delnų subrandintas
Kilčiau ten plačia beržo laja

Kurioje saulė vargintų dieną
O po ja upeliuko srovė
Plauna mano šaknis mėnesiena
Sušukuoja naktinė giesmė

Tiktai laukčiau, vis laukčiau, ilgėčiaus
Kol ruduo džiaugsmą tyliai skabys
Ir kiekvieną užklydusį vėją
Pasitiktų šlamus bučinys

Ir vis tiesčiau į almantį dangų
Lyg pirštus paskutines šakas
Kai melsvumas po truputį nyktų
Jausčiau žemės ramias svajones

[Toltik]

Sustojęs.. priešaky žali miškai
Sutelkęs visą vėją plaukuose
Nešu giesmes iš jūros druskos ir vandens
Po kojom kilimai rudens

Dar niekad nepabūgęs vienumos
Su Tavimi mieloji mano Žeme
Apsikabint skubu ir iš dainos
Vėl pilasi jausmų upeliai

Tik judesy - apynio spurgas supas
Svajonės tarsi ežero krantai
Siūruoja nendrėmis, lelijom, pievų upėm
Išsibanguoju vakarais ramiais

Ištirpęs sutemoj, vėsioj migloj
Kur pasikėlė nuo daubos žalumo
Brendu per lauką Jono vabalo šviesoj
Taip pilna to jazminų paprastumo

Taip artima ir atvirai gražu
Nors neškis ir sodink didžiausią medį
Užglostyki visas viksvas žiogų ritmu
Ir pasidėk save į drėgną žemę

Nereikia laukt kol sužaliuos plaukai
Ir taip visa širdis pilna žalumo
Tik tolumoj vėl žiebiasi laužai
Suvirpa rankos - jausdamos artumą

[Toltik]

Trūksta tikresnio gyvenimo
Lyg griežlė ventiliatorius sukas
Plasmasiukai bilsnoja ---- klavišai..
O mintis įpaišyta keturkampiuos būti

Atrodo pragręžtum peiliuku vokams
Stale skylę (kur nemato)
Ir prigrūstum grybienos
Iš sekmadienio - kelmučių apspisto kelmo

Pas kolegą norėtūs paklausti
Ar mylėjai tu tėtį kai iš darbo pareidavo
Su dulkių nusėstu portfeliu
Ir pavargusiu - šypsančiu veidu?

Išjaustum ką klausti
Bet žvelgi pro spintą nerūpinčią
O jis traukiasi, bėga.. ginasi rūsčiu
Ginasi humoru lėkštu..
Sako - "neįdomus.. neliesk manęs..
Man ir taip skauda kas vakar parėjus
Sėdėti ant fotelio ir alų gurkšnoti
Galvojant kažką, kas visai neteikia džiaugsmo
Lyg eitum ne savo taku
Lyg per pliką asfaltą mieste draugų kur nėra
Nežiūrėk - man sunkus tavo matantis žvilgsnis
Tu negali juk nieko pasiūlyt?
(Tik nesiūlyk.. prašau...)
Tvirtai tai žinau, tai geriau nekabink
Jau išdžiausčiau svajų likučius
Jas surinkęs sudėjau į kepenis
Taip skauda mažiau..

Pažiūrėki žmogau
Išdygo ant stalo
Žemės riešutas
Ir kelia lapus, kelia ranką ir galvą
Į saulę jis tiesiasi

Ar patinka tau saulė?
Kai ant molo sustoji
Užuodi dar jūrą?
Pulsuojantį rytmečio šokį
Kur tu tai skandini?
Kaip pavyksta sukaustyti žemės dainų begalybę..

[Toltik]

Mano tėve esu savyje
Tuo pačiu ir tavojoj tėkmėj
Kiekviena subrandinta svaja
Neša mus ant sparnų, o žolė
Susiraizgo po kojom kaipmat, apyniai
Lipa stiebo kryptim, Obelim
Aš apsimetu miegant, kai tik tu
Į visatą tampi..

Kiek žolynų, kiek žydinčio vyksmo
Beria savo erotiką alsiai
Atsiklaupęs stebiu vėjo blyksnį
Vabalai ten alksniniai prie graižo
Pina savo miškingas dienas
Tarp stulpų ir kolonų gyvų
Atsistokime priešais ribas
Kur nebuvo tikriesiems ribų

Čia aš kilsiu ir krisiu, šypsosiu
Taip kaip šypso vaikai vakarais
Kai link patalo svyra jų šokis
O už lango žiedynų varpai
Skamba naktį ateinančią kloniais
Kloja dulkes žiedų ant takų
Ir žinai, kad kiekvienas rytojus
Toksai pats nuostabus nes myliu

Nebereik susijuosti tikėjimu
Ar tvirtu įbaugintu "atleisk"
Vis plaukiu ir į pajūrio smėlį
Sodinu kauliukus, kad paleist
Prabudimą ir sodų lengvumą,
Kryžių sankirtas priešais kelius
Kad išlaisvint žmonių nuoširdumą
O save tarp žalumo pajust

Apsodinti šią žemę atėję
Apaugint ją melsvom eilėmis
Tviska tveriamas rankomis vėjas
Atminimas ne vien tik lemtis
Ir žiūri prismerkęs į tolį
Į žavingai žaismingas akis
Pro pirštus lengvu rytmečio šokiu
Prasikals toks meilus spindulys

Nusileis man besėdin verandoj
Ir šalia susisuks lyg šuva
Palaižys vieną skruostą kur dengia
Pusė amžiaus godumo mieste
O ant rankų pažers gailią rasą
Visi padai paskęs bangose
Atsitiko tai rudenį kasant
Prie paunksmės kai baigės daina

Jau nebeskubu - tyliai alsuoju
Lyg per lietų penki ąžuolai
Kur pjuosę alkakalnio guolį
Saugo nieką, kol garsas pareis
Įsisupęs prie upių tarp medžių
Pasilikęs kol šėlo audra
O dabar vėl nešu žemei rojų
Paprastai - iš boružių delne

Iš tankmės, nešienaujamos pievos
Pro baltus debesuotus kalnus
Į tave - tą kur laukia artumo
Per save, su griaustiniu iriuos
Ar priimsite savo tikėjimą
Jis per paprastas ir per sodrus
Tai upeliai ir skriejantis sniegas
Pro drobinio apsiausto svernus..

[Toltik]

Saldi energija ta Meilė
Dangstoma dangoraižiais ir fabrikais
Vistiek prasimuša pro skydus alkanų naktų
Tiktai energija, nes truputį giliau telieka Jos ir Jų tarpusavio ryšiai
Ir Meilė balansuoja Jas padėdama bendraut ir jaust prisilietimus

O mes vis siurbiame ir nyksta Žemė
Rieda ašaros ir visiškai nerūpi ar poetiškai
Jos ritasi kas ryta, vakarą kai saulė kyla-leidžias
Per pietus rieda kaminų briaunom apdemdytos azoto, fosforo, sieros lyg iš senų rašytinių šaltinių
O mes vis rausiamės, surasime gal sielą šimtas trisdešimt antram kilometre?
Gilyn pregręžę...
Ir net nepagalvojam apie skausmą, o kodėl?
Kodėl jie nejaučia ką daro? Gal yra ne taip? Gal mes tik gabalas materijos tarp dviejų panašių:
Viens šiltas, kitas truputį pravėso - o sako buvo apgyventas, bet plevėsos - pristatė piramidžių ir sutrupino po truputį pavėsį..
O mes vis statome, vis lipdome dangun betono kūnus, gal pasiekti norim, tai ko nepasiekti per materiją ir grubų atšiaurumą..

Judėkit žmonės paprasčiau.. Prieš jūs akis juk lapai sprogsta, kai tik pavasaris atsisuka šviesia puse..
Juk vėjas neša jums kas rytą kvapą vis kitokį, tik męs pamirštame juo pasidžiaugti ir jam skaudu ..
Jis prasuka pro šalį ieškodamas akių ir lūpų, kurios išgertų šventą žemės aromatą....

[Toltik]

Prasilenkia kirai
Virš tylinčio molo
Šalimais surūdiję laivai

Nutilo ošimas
Smiltim užsiklojo
Vakariniai šlaitai

Judėjo iš lėto
Po viržių pavėsiu
Ištysę driežai

Įsmigę sėdėjo
O akys tik tiesiai
Kur lėti vakarai

[Toltik]

Gera šypsotis saulei
Vėjui išlaisvinti plaukus
Per dieną tekėti čiulbėjimu
Virpėt kai žara ima degti

Sėdėti nebešnekant nieko
Tiktai atvirom akimis
Sugerti ateinančią naktį
Spindėt danguje žvaigždėmis

[Ramuma]

...

[Toltik]

-=Susitikimas atgavėjant=-

Pabėgus saulei, sutvirtės mintim
Pakilęs ir kampuotas miesto kūnas
Patrauks link vėjų, penklinių kryptim
Kapoti gamtos formų paprastumo

Išbėgę melsvo popiečio taku
Per bėgius ir šaligatvių plytelėm
Trys pranašai, o paskui juos greitu
Žingsniu patraukė lietvamzdžių srovelės

Surizgusios, pavargusios nuo dulkių
Per dieną plauto šieno ir šunų
Tenai toli, kur vėsta šiltas pienas
Kur taip arti ligi pirmų gaidžių

Išsiruošė, pakilo ir kreivu
Apgirtusiu lingavimu judėjo
Pritilo kaimas vasaros ritmu
Tvirtėjo pėdsakai ant drėgnasmilčio smėlio

Jau auštant susitiko patvory
Kaimynas daugiabutis ir pirkia
Akiduobių šimtai - tamsa tyli
O krosnies nasruose rugių malda

Nei labas nei sudie išaušus rytui
Per amžiną judėjimą aukštyn
Pakibo dūmai pusryčiaut išvyti
Vien nuganytus plotus terandi

[Toltik]

Ant žolės paprastai sugulę
Po sodriu juodalksnyno pavėsiu
Akimis įsikibę į debesis
Na o jie taip žemai - lyg žolėse

Net atrodo, kad tuoj susipurvins
Išsiteps į nuošliaužą molio
Ir sukris į sietuvą upės
Kad skaras išmazdotų bangose

Po pietų vėl pakils į kelionę
Atsidus lyg prityrę keleiviai
Ir vaivorykštėmis susijuosę
Nulinguos balti miestai kalnų

Viršum liepų apkibusių smalsiai
Taureles tyrinėjančiom bitėm
Virš beržų ir alėjų akacijų
Virpins kaitrą, užkloję šešėliais

Mes gulėsim ir gersim artumą
Tokį tirštą lyg rudenio rūkas
Taip gražu kai nusirengia protas
Ir nebreikia jau nieko ravėti

Tau per skruostą ropojanti skruzdė
Atsistojo ir dairos į plaukus
Uodžia vasarą, jaučia pilnumą
O galulaukėj strazdas šokuoja

Taip ir norisi bristi per upę
Pasroviui kol aptiksime šventę
Kur žoles skina, pina, dainuoja
Ir tvirtai stovi už paprastumą

[Toltik]

Turėjo sužydėt linai.. Nuo šlaito leidaus lauko keliuku
O tu mane apkabinai.. Rugegėlės graižu
Ir gėlės nepažystamos, aukščiau negu galva,
Siūbavo mano vyksmą, tėvai kažkur greta
Prie vaikystės šulinio stoviu.. Lig viršaus pilnas smėlio..
Bet pulsuoja ir pusė rentinio - pats švariausias gyvybės vanduo..
O šalia vos per dvejetą metrų - keturkampis
Lyg dėžė nuo rausvų mandarinų.. Jo centre,
Kunkuliuoja šaltinis..
Koks laimingas esu, kad savuosius sapnus suprantu..
Dvi sodybos šalia, viena ciklą užbaigia..
O kita dar žaismingai jauna, bet jau nieks nepakeis
Ji gyvuos erdvėje, kolei bus išskleista..
Lyg iš kūdikio sapno, saulėtai spalvota diena..

[Toltik]

Sapnuoja didelį dagų
Apklojusį, spaudžiantį jausmą
Į tolį.. į tylą.. į kelią..
Vis pinasi, veliasi kojos
Alsuoji.. alsuoji parkritęs
Į augančia, tystančią žolę
Taip artima kai nebelieka
Ką arti ant tuščio dirvono
Tenorisi plaukus šukuoti
Bet kur gi matyta per lietų
Sėdėt ir į balą šypsoti

[Toltik]

Makrokosmiškai šaltas,
Lyg erdvė be saulės šviesos - tik jos vėjas
Sėja.. Sėja žvaigždęs ir mintis
Jos negyvos - kadaise spurdėjo,
Bet dabar pina tiltus lemtis

Viskas kinta - tik lieka trauka
Gravitacija - amžinas dėsnis
Tarsi meilė.. sielos šviesa..
Šildo jausmas čionai nesuspėjęs

Byra.. trupa.. surinkt, sutvarkyt
Sudėliot į sistemą kometas
Tuštuma ir ramus judesys
Piešia dulkėmis milžiną lėtą
-------
Visata nesustabdo plitimo
Saulės veidrodis amžiais spindės
Taip kaip Tėvas mums beria artumą
Arba Žemė užkloja naktis

[Toltik]

Palinkęs virš žolėto aukšto guolio
Žvelgiu į Tavo atviras akis
Ir suprantu, kad jau nebesapnuoji
Kad teka pro tave tik debesis

Prasimuša šaltiniai ir upeliai
Sruvena man į širdį sidabru
Toks mielas šitas progumos kampelis
Po ąžuolais ir liepomis rimstu

Visom šakom šukuoju žydrą dangų
Visais tikėjimais po erdvę ištvinstu
O Tu šalia tarp begalybės formų
Vis atkartoji judesius krantų

Šypsausi su Tavim susibangavęs
Parvirsdamas baltai žaliu purslu
Sūrumas jūrų - ašaros Žemelės
Tavy plaukiu, Tavim-Savim tikiu

[Esu]

Gražu

[Toltik]

Sėda Saulė į dulkinus vakarus
Ant asfalto nusėdęs
Prisimint kaip gyvatvorės šneka
Kai daina neša miegą
Iš vaikystės prasimuša pasakos

Aukso liepa su spiečium žalumo
Sidabru debesies iškerojus
Tu šneki ir tyli, po nakties
Vilgom drobę rankovių į ežero kūną
Šitiek daug, o kartu tiktai mažumos

Pilnuma išbanguoja javų paribėm
Slyvų kaulai, o mes neriboti
Išdabinamas skliautas žvaigždėm
Ten kalnuoti miškai ir taip noris sustoti
Tu jauti - šiam pasaulyje noris šypsoti

Sugrįžimas - tos veriančios nuotaikos
Kai kažką lyg pamiršęs ištart
Išgirsti dabarties ošime
Vėją rymantį, virš užsnūdusio lauko
Viršum kalno supilto šile
Ir melsvėjančio skliauto

Ah tos plytinčios akys miglų
Ramuma gelsvam mėnesiui tekant
Ir tas amžinas skausmas kelių
Kai susminga lygiam horizonte
Biškį kreivas ir kaimiškas takas

Tiktai bėgi, leki viršum laiko
Žolės braižo kelius
Tavo rankos jau nebeišlaiko
Kylam skrydžiui - baltu drugeliu
Viršum žemiško motinos veido

[Toltik]

Na ir kam akmenim atriedėti
Kam baidyti sūria vilnimi
Jeigu viskas kitimuose lieka
Po Rugpjūčio žvaigždžių lietumi?

Užsitraukia randai ir smėlėta.
Krantas pustomas piešia kalvas
Atsibundame ir pasiliekam
Išgyventas tarp šukių natas

Kyla kvapas kūpolių ir mėtų
Tu guli, o aplinkui šviesa
Tarp erškėtrožių saugomos vietos
Byra žiedlapiais mūsų kalba...

[Toltik]

Neturėti budistai išmoksta
Ir neturi savęs
Ir negali savęs dovanoti..
Apriboti?..

Pasižiūriu į jūros
Kartais žvejiškai rūškaną veidą
Kai audrapaukštis grįžta..
Glamonėja taip mylimą krantą
...