Pasiilgau vaikystės labai
Kai išeidavau į ryto vėsą
Ir sutikdavau saulę šiltai
Rankos tiesės į glostančią šviesą
Kai bijojau tamsos kambary
Po stalu kai gyveno dvi akys
Uždarydavau tamsai duris
Ir žiūrėdavau kaip dega žvakės
Ir sulaukęs pargrįžtančio tėvo
Skriejau linkui jo dulkino kvapo
Kad priglusti ir viską atleist
Padalinti ko niekas nemato
Kai buvau amžinam judesy
Gėriau vyksmą pražydusiom lūpom
Kai bridau puraus sniego pusnim
Pėdos amžiams prie ežero liko
Toltik kelelis :)
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Prieš srovę plaukiu
Upė glosto delnais
Palieku tuos krantus
Kur seni skudurai
Tik pirmyn ir giliau
Prasiskverbia mintis
Ten toli pakelėj
Šviečiatis žiburys
Vis pirmyn ir siauryn
Šaldo upės kalba
Palikai pamiršai
Nebeaidi daina
Bet svarina krantai
Žalio geismo šakas
Nenustoki judėt
Kol laužai neužges
įsižiebia dangui
Vakarinė gėlė
Atsispindi vilny
Melsvo sapno gelmė
Žuvys pliaukši pakrantėj
Medžioja lydys
Mano rankos ir kojos
Virsta plaukmenimis
Ar pajėgsiu išlipti
Pasiekęs laužus
Upė srūva per širdį
Ji brangiau už namus
Upė glosto delnais
Palieku tuos krantus
Kur seni skudurai
Tik pirmyn ir giliau
Prasiskverbia mintis
Ten toli pakelėj
Šviečiatis žiburys
Vis pirmyn ir siauryn
Šaldo upės kalba
Palikai pamiršai
Nebeaidi daina
Bet svarina krantai
Žalio geismo šakas
Nenustoki judėt
Kol laužai neužges
įsižiebia dangui
Vakarinė gėlė
Atsispindi vilny
Melsvo sapno gelmė
Žuvys pliaukši pakrantėj
Medžioja lydys
Mano rankos ir kojos
Virsta plaukmenimis
Ar pajėgsiu išlipti
Pasiekęs laužus
Upė srūva per širdį
Ji brangiau už namus
Last edited by Toltik on Mon 11 19, 2007, 9:10, edited 1 time in total.
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Lyju
Susirgau po pietų lietumi
Iš aukštai lašais bėgau į pievas
Ir visas žoleles ir gėles
Bučiavau ištirpdydamas sienas
Prausiau sodus, gatves ir namus
Šukavau vakar kirstą rugieną
Per šiaudinius, geltonus stogus
Nutekėjau į žydinčią dieną
Užklupau begalinius miškus
Įsigėriau į vėsią paklotę
Pakibau ant šermukšnio šakos
Ir sidabru pradėjau šypsoti
Visiškai ištirpau erdvėje
Tarp kamienų, javų ir arimų
Pamiršau patausoti save
Išgaraves ant balto jazmino
Pakilau viršum klonių ir girių
Lengvu vakarą migdančiu rūku
Ir virpėjau kai vėjas pradėjo
Nešt į rytus kad vėl imčiau lyti
Susirgau po pietų lietumi
Iš aukštai lašais bėgau į pievas
Ir visas žoleles ir gėles
Bučiavau ištirpdydamas sienas
Prausiau sodus, gatves ir namus
Šukavau vakar kirstą rugieną
Per šiaudinius, geltonus stogus
Nutekėjau į žydinčią dieną
Užklupau begalinius miškus
Įsigėriau į vėsią paklotę
Pakibau ant šermukšnio šakos
Ir sidabru pradėjau šypsoti
Visiškai ištirpau erdvėje
Tarp kamienų, javų ir arimų
Pamiršau patausoti save
Išgaraves ant balto jazmino
Pakilau viršum klonių ir girių
Lengvu vakarą migdančiu rūku
Ir virpėjau kai vėjas pradėjo
Nešt į rytus kad vėl imčiau lyti
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Atsėlina vakaras
Panyra lelijų žiedai
Ak ežerai
Mano broliai
Žemės draugai
Mūša švelni
Balta puta papilkėja
Saulė už miško
Sėja svajones
Mažėja..
Vanduo sustingo
Pavirto į vakaro veidrodį
Ošimas nurimo
Tik virpesiu širdys daužosi
Kiekvienas tvinksnis
Išrašo paviršių ženklais
Jau neilgai
Ir įsižiebs žiburiai
Nebeatskirti
Kur žemė, o kur dangus
Susiporavo
Siela suskyla perpus
Neria į gelmę
Kyla į dangišką tylą
Pievos jau miega
Po padais Žemė prabyla
Panyra lelijų žiedai
Ak ežerai
Mano broliai
Žemės draugai
Mūša švelni
Balta puta papilkėja
Saulė už miško
Sėja svajones
Mažėja..
Vanduo sustingo
Pavirto į vakaro veidrodį
Ošimas nurimo
Tik virpesiu širdys daužosi
Kiekvienas tvinksnis
Išrašo paviršių ženklais
Jau neilgai
Ir įsižiebs žiburiai
Nebeatskirti
Kur žemė, o kur dangus
Susiporavo
Siela suskyla perpus
Neria į gelmę
Kyla į dangišką tylą
Pievos jau miega
Po padais Žemė prabyla
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Vos pabudus mums reikia žolės
Saulės, vėjo ir kartais žvaigždžių
Link zenito jausmai tie išblės
Ir sėdėsim prie stalo kartu
Žodis velsis burnoj kaip mintis
Neišlaisvinta bet suprasta
Tai ne mūsų, ne mano būtis
Ir kvėpuoja ne taip visata
Nešnekėki prašau patylėk
Kol ištvins vakarinė žara
Kol kalnai apsidengę migla
Kol tie žodžiai neturi prasmės
O kai saulės į dangų užkops
Kai užmigs po šešėliais pušis
Atsigulki į erdvę šypsok
Išdainuok jeigu virpa širdis
Saulės, vėjo ir kartais žvaigždžių
Link zenito jausmai tie išblės
Ir sėdėsim prie stalo kartu
Žodis velsis burnoj kaip mintis
Neišlaisvinta bet suprasta
Tai ne mūsų, ne mano būtis
Ir kvėpuoja ne taip visata
Nešnekėki prašau patylėk
Kol ištvins vakarinė žara
Kol kalnai apsidengę migla
Kol tie žodžiai neturi prasmės
O kai saulės į dangų užkops
Kai užmigs po šešėliais pušis
Atsigulki į erdvę šypsok
Išdainuok jeigu virpa širdis
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Keistos datos, galbūt sutapimai
Netapatinti jų su savim
Tik žaidimai, tik vaiko žaidimai
Visi vėjai keliaus su manim
Visos vėtros - kitimo apsiaustas
Būsiu ten kur pulsuoja širdis
Sudraskykit žinojimo kiautą
Nutapykit spalvom naujomis
Drožinėkite sakalo peiliais
Išraižykite šerkšno kalba
Aš materija - kūnas tik snaigė
Vėsioje, gaivioje audroje
Ištirpdykite - veiksmą pabaigę
Pasėdėkit truputį šalia
Kolei žvaigždės spindėjimu sklaidosi
Ir negęsta rasa žolėje
O tada vėl pradėkit kūrybą
Iš visų, net slapčiausių garsų
Sudėliokite vaikišką miną
Išbanguokit vilnim ežerų
Patubdykite kalno viršūnėje
Tegu erdvės pripildo dainos
Debesų ir aušros - visko turite
Negailėkit vaiskios melsvumos
Netapatinti jų su savim
Tik žaidimai, tik vaiko žaidimai
Visi vėjai keliaus su manim
Visos vėtros - kitimo apsiaustas
Būsiu ten kur pulsuoja širdis
Sudraskykit žinojimo kiautą
Nutapykit spalvom naujomis
Drožinėkite sakalo peiliais
Išraižykite šerkšno kalba
Aš materija - kūnas tik snaigė
Vėsioje, gaivioje audroje
Ištirpdykite - veiksmą pabaigę
Pasėdėkit truputį šalia
Kolei žvaigždės spindėjimu sklaidosi
Ir negęsta rasa žolėje
O tada vėl pradėkit kūrybą
Iš visų, net slapčiausių garsų
Sudėliokite vaikišką miną
Išbanguokit vilnim ežerų
Patubdykite kalno viršūnėje
Tegu erdvės pripildo dainos
Debesų ir aušros - visko turite
Negailėkit vaiskios melsvumos
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Pabudau - aš šį rytą poezija
Ir kalbu už visas žoleles
Lyg švenčiausia, keisčiausia erezija
Griaunu tai kuo buvau reik išmest
Suliepsnoju laužuose minučių
Po sekundę į šviesą grimztu
Išgirdau kaip dainuoja kalnai
Pargriuvau ir virtau upeliu
Sruvenu ir girdžiu tarp krantų
Statot savo molinius namus
Lipdot dieną medum prie naktų
Nusiplaukit many likučius
Galit man išsakyti maldas
Nusinešiu jas į vandenynus
Ten išpildo visas svajones
Atgaivina lietum padarynę
Neužtverti manosios versmės
Bet girdžiu jūsų ilgesio dainą
Nusileidžiu ir ieškau esmės
Ten kur Žemė šilta, skaisčios žvaigždės
Nuskaidrėjęs pargrįšiu pas jus
Nušlakstydamas veidus rasom
Tai tik rūkas ant laiko pečių
Tiktai vaikas prabėgęs basom
Pavirstu drugeliu ir pašvaiste
Kuri žaidžia spalvotu ritmu
Šiandien Saulė, zenito dievaitė
O po ryt plevėsuoju lapu
Neša rudenio stingdančios rankos
Bet neskauda ir net nebaisu
Aš sūnus jo, paklydėlis vaikas
Jis krikštatėvis mano eilių
Ir prisimenu kas mano tėvas
Tai Rugpjūčio žvaigždėtas dangus
Meteorų strėlėm išvagotas
Dar negrįžus į jį jaunatis
Vis giliau į kitimo žabangas
Atviriau ir ramiau nugrimztu
Šiandien rytas pašėlusiai laižosi
Nebelieka dirbtinių randų
Ir kalbu už visas žoleles
Lyg švenčiausia, keisčiausia erezija
Griaunu tai kuo buvau reik išmest
Suliepsnoju laužuose minučių
Po sekundę į šviesą grimztu
Išgirdau kaip dainuoja kalnai
Pargriuvau ir virtau upeliu
Sruvenu ir girdžiu tarp krantų
Statot savo molinius namus
Lipdot dieną medum prie naktų
Nusiplaukit many likučius
Galit man išsakyti maldas
Nusinešiu jas į vandenynus
Ten išpildo visas svajones
Atgaivina lietum padarynę
Neužtverti manosios versmės
Bet girdžiu jūsų ilgesio dainą
Nusileidžiu ir ieškau esmės
Ten kur Žemė šilta, skaisčios žvaigždės
Nuskaidrėjęs pargrįšiu pas jus
Nušlakstydamas veidus rasom
Tai tik rūkas ant laiko pečių
Tiktai vaikas prabėgęs basom
Pavirstu drugeliu ir pašvaiste
Kuri žaidžia spalvotu ritmu
Šiandien Saulė, zenito dievaitė
O po ryt plevėsuoju lapu
Neša rudenio stingdančios rankos
Bet neskauda ir net nebaisu
Aš sūnus jo, paklydėlis vaikas
Jis krikštatėvis mano eilių
Ir prisimenu kas mano tėvas
Tai Rugpjūčio žvaigždėtas dangus
Meteorų strėlėm išvagotas
Dar negrįžus į jį jaunatis
Vis giliau į kitimo žabangas
Atviriau ir ramiau nugrimztu
Šiandien rytas pašėlusiai laižosi
Nebelieka dirbtinių randų
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Sielos juda visatoje
Žemėj klumpa žmogus
Susipynė lyg ašaros
Su bangos sūrumu
Siūlai, juostos - gal pasakos
Vien vaizdai ir naktis
Man ramu, šitas rašalas
Amžina esatis
Tu rašai, mes paprašome
Gražesnių sakinių
Ir apsipila vasara
Liepžiedynų svoriu
Nematai nors ir basas
Nors širdis tarp delnų
Atsigulk į pavasarį
Jis palaimins grožiu
Ir praverki tikėjima
Įkvėpki dangaus
Šiltas vėjas atskrieja
Ieškoti žmogaus
Iškedenamos girios
Visomis šakomis
Srūva meilė gimtinei
Gaudžia amžių rimtis
O žmogus nenurimstantis
Žodis jo nemarus
Vis žingsniuoja per klystkelius
Tarsi laikas eiklus
Žemėj klumpa žmogus
Susipynė lyg ašaros
Su bangos sūrumu
Siūlai, juostos - gal pasakos
Vien vaizdai ir naktis
Man ramu, šitas rašalas
Amžina esatis
Tu rašai, mes paprašome
Gražesnių sakinių
Ir apsipila vasara
Liepžiedynų svoriu
Nematai nors ir basas
Nors širdis tarp delnų
Atsigulk į pavasarį
Jis palaimins grožiu
Ir praverki tikėjima
Įkvėpki dangaus
Šiltas vėjas atskrieja
Ieškoti žmogaus
Iškedenamos girios
Visomis šakomis
Srūva meilė gimtinei
Gaudžia amžių rimtis
O žmogus nenurimstantis
Žodis jo nemarus
Vis žingsniuoja per klystkelius
Tarsi laikas eiklus
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Pasaka apie lėktuvukus
Taigi taigi.. Šioje pasakoje gyvena lėktuvai, na iš tiesų tai jie gyvena angaruose, arba tiesiog po atviru dangumi, jeigu būna Rugpjūčio mėnesis tai dangus naktį būna juodas ir žvaigždėtas, su sąlyga jeigu mėnuliui išeiginė... O jeigu koks nors Liepos mėnuo, tai dangus būna truputį pilkšvas, nes saulė šioje pasakoje tuo metu vos vos tepasislepia už horizonto, o jeigu būna Birželio mėnesis tai visi eina ieškoti paparčio žiedo... Papartis tai toks augalas kuris nežydi, todėl visi ir nori surasti jo žiedą - tam kad būtų ypatingi ir laimingesni už kitus, nes šioje pasakoje visi galvoja, kad jeigu tu turi tai ko neturi kiti tai tu esi už juos laimingesnis.. Tas netinka tik negalių atveju. Negalės tai tokie daiktai kurių tu kaip ir neturi, bet atrodo kad jie turi tave ir neleidžia tau daryti to ką tu labai norėtum.. Nes visi kas ko nors negali labiausiai pasaulyje nori tai vieną kartą imti ir padaryti..
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie dažniausiai gyvena ant betono arba asfalto.. Visi žinote kas tai per daiktai, šioje pasakoje, kaip ir daugelyje kitų, vienas iš jų kuriamas iš deginamo akmens, o kitas iš deginamos naftos.. Nafta tai tiršta košė dėl kurios šioje pasakoje labai daug žmonių eina iš proto, ar bent jau susidaro toks įspūdis per daug neįsigilinus. Ir dar naftą galima uždengti ir jinai ilgai neužgesta, tiesą pasakius, ją netgi labai sunku užgesinti po to, tik ji būna gana giliai po žeme, todėl savaime pagal pasakos Tėvo valią niekada neužsidega, bet žmonės yra išradingi ir sugalvojo tokias mašinas kurios padaro mažą skylutę žemėje ir per ją išsiurbia naftą. Panašiai kaip uodas išsiurbia iš tų žmogiukų kraują. Uodas suleidžia nuskausminamąjį skystį, o žmonės į žemės gelmes suleidžia vandenį. Todėl daug kam žmonės labai panašūs į uodus.. Tik daug kas jau pradeda juos vadinti parazitais, nors net uodų išsilavinę žmogučiai taip nevadina, nes uodai užima tvirtą vietą mitybos grandinėje ir be jų ekosistema patirtų nemenką šoką. Daug žuvyčių neturėtų kuo maitintis ir paukščiukai negalėtų smaguriauti minkštais ir su viskuo sutinkančiais uodais, kurių visur ir visada pilna.
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie gyvena kartais ir angaruose. Kurie gali būti pastatyti tik žmogaus ir iš visokiausių keisčiausių medžiagų. Kartais net iš tos pačios klampios naftos. O kartais iš metalo. Tie žmonės tikri stebukladariai. Kaip ir visi stebukladariai, tie kas išmoksta daryti stebuklus, patampa panašūs į tikrus stebukladarius. Tai yra sulinkę, sukumpę, karpoti ir... Na... Labai labai negražūs, susirūpinę ir susiraukę.. Taip sugalvojo pasakų tėvas.. Aš čia nieko negaliu padaryti.. Na nebent kitoj pasakoj . Taigi lėktuvai yra tokie padarai, kuriuos išimtinai stebuklų pagalba sukūrė žmonės stebukladariai. Jie valgo naftą. Bet tie lėktuvai yra keisti. Jie negali patys nuskristi kur nors į Iraką kur naftą siurbia iš po žemių ir ten pasimaitinti. Naftą jiems būtinai turi atvežti žmonės, kurie vadinasi naftovežiais. Na jie paprastai ne vien naftą veža, bet tai jau kitai pasakai. O už tai kad gauna pavalgyti lėktuvai privalo pakilti į orą ir kur nors ką nors nugabenti. Dažniausiai tai būna kokie nors kroviniai arba kroviniais apsimetantys tie patys žmonės. Būna tokių paradoksų, kad žmonės keliauja lėktuvais tik dėl to, kad tie patys lėktuvai gautų ko valgyti. O lėktuvai yra labai darbštūs padarai. Jeigu pasakyti visišką teisybę, tai darbštūs yra ne visi lėktuvai. Ir net ne visi jų organai yra darbštūs. Dauguma pamanys, kad patys darbščiausi lėktuvų organai yra varikliai, bet tai netiesa. Varikliai yra patys ėdriausi organai. Jie geria naftą ir savo mechanizmų pagalba ją sudeginę išspjauna lauk. Todėl man rodos būtų geriau juos vadinti ugniaspjaudžiais, arba dūmintojais. Bet žmonės ir stebukladariai nuo seno nemėgsta dūmų, nes jie graužia akis. Tik budistai ir induistai mėgsta dūmus, bet tada kai jie sumaišyti su karvės mėšlu ir dar kokiu augalu kuris jų nuomone kvepia. Apie kvapus irgi kitoj pasakoj bus parašyta. Taigi tie lėktuvai labai panašūs į drakonus, tik iš metalo ir valgo naftą, o drakonai tai išvis neaišku ką valgė. Galgi nieko, o gal per trumpai gyveno. Nes toks Adomas, pirmasis iš žmonių niekaip negalėjo sugalvoti drakonams paskirties, jie jam atrodė per daug keisti šiai pasakai. O be paskirties daiktai paprasčiausiai išnyksta. Juos arba mama kur nors paslepia, arba kas nors išmeta į šiukšlinę, arba jie tiesiog būna suėdami kandžių. Drakonus taip pat galėjo suėsti kandys. O po daugelio metų, stebukladariams prisėjo kurti naujus drakonus, būtų jie žinoję kaip neapdairiai pasielgė Adomas tai pastarojo biografijoje būtų dar viena didžiulė nuodėmė. Nuodėmę tiesa irgi sugalvojo stebukladariai, jie tuo žodžiu vadina darbus kurie jiems nepatinka. Pavyzdžiui kai reik sakyti ką galvoji, nes kitaip gali tave pavadinti melagiu. O stebukladariui būti pavadintam melagiui šioje pasakoje yra pats baisiausias dalykas. Jei taip atsitinka, tu praktiškai iš kart arba keliu susitikimų eigoje netenki galios daryti stebuklus.. Nepavydėtina.. Netgi aš nenorėčiau netekti galios stebukladariauti.
Taigi tie lėktuvai dažnai skraido aukštai virš žemės, o juose daugiausiai dirba ne apsirijėliai varikliai, na tiesa jie daugiausiai valgo, bet tokios jų mechanizmo dalys kaip stiuardesės. Jos pluša nuo pakilimo iki nusileidimo, nešiodamos lėktuvo viduriuose patogiai įsitaisiusiems keleiviams visokius užkandžius ir informaciją. Žmonės dar labai mėgsta maitintis informacija. Jiems nesvarbu ar ta informacija yra praktinė ar tik teorinė, ar gera ar bloga, ar džiugi ar bejausmė, jiems vis tiek ji labai skanu. Ir lėktuvais skrendant, labai mažai kas žiūri į žemę, o jai taip patinka kada į ją kas nors pasižiūri. Kai neskraido tai dar rečiau žiūri į ją žmonės. Todėl žemė labai myli lėktuvus, nes ten būna bent trys ar keturi kurie visada pasižiūri į ją pro tokius skaidrius apskritimus lėktuvo pilve. O būna kad ir kokia stiuardesė nedirba įprasto darbo ir tik stovi prie vieno iš tokių skaidrių apskritimų, žiūri žemyn ir dūsauja. Tokia dažniausiai būna įsimylėjusi, bet tai nutinka gana retai. Bet užtai labai labai visiems gražu, nieks net nepyksta ant tokios nedirbančios stiuardesės, nes visiems labai patinka žiūrėti į įsimylėjusius žmones, nes tada visi prisimena kaip jie buvo įsimylėję, o tie kas myli, tai iškart linki jai amžinos meilės. O lėktuvas kuris skraidina tokią laimę yra pats laimingiausias lėktuvas visoje pasakoje. Po tokio skrydžio jis gali būti, kad ir amžiams pastatytas į kapitalinio remonto angarą, jam jau vis tiek, jis daugiau nieko nebenori. Jis dabar penkiolika tūkstančių metų gali gyventi vien prisiminimais apie įsimylėjusį žmogų kurį skraidino virš žemės, o pastarasis žvelgė į ją ir žemė labai džiaugėsi, net medžiai apačioje ryškiau žaliavo ir jūra bangavo skaidriau.
Bet kaip sakiau anksčiau, taip nutinka gan retai. O lėktuvams dažnai tenka skristi virš debesų paklotės, pro kurią niekam nesimato žemės. Matosi tada tik debesys, būna naktis, juos apšviečia mėnulio pilnatis, kur nors toli nuo mėnesio spindi žvaigždės, bet tik didelės. Nes kitų per mėnulio liejamą šviesą nebesimato. O tie debesys atrodo kaip dykumos, nors nesu niekad matęs dykumos, bet dievaž jie kaip tik taip ir atrodo, bet dar banguoja tarsi jūra, po truputį keičia savo formas ir atrodo labai artimi, tik visai nenori jų pasiekti, nes jie dažnai ir taip būna per arti, nors pirštu kabink.
Lėktuvai didžiąją laiko dalį praleidžia ant žemės, jais labai rūpinasi visi, juos plauna, dažo, maitina ir dar ką nors malonaus daro, bet visko nesusakysi. Bet ten kur jie gyvena nebūna nei medelių anei gėlių, nebent koks žvirblis netyčia užklysta ar kokia varna. Bet šie šaiposi iš didelio ir sunkaus lėktuvo, kuris savo noru negali pakilti ir nusileisti. Todėl lėktuvai nemėgsta varnų ir žvirblių. Ir kitų paukščių taip pat nemėgsta, jeigu sutinka kokį skrisdami tai iš kart suvalgo, nepalikdami sveiko jokio kaulelio. Žemė už tai ant jų nepyksta, jai labai patinka kada į ją žiūri žmonės.
Kada žiūri į žemę iš lėktuvo, tai ji atrodo visai kitokia. Ant tiek kitokia, kad net sunku parašyti. Tu tada gali pamatyti daug daug kalnų, kaip jie visi susikibę vienas su kitu ir tvirtai laikosi prieš vėjus ir liūtis. Kaip saulė kepina jų įtemptas nugaras, nesvarbu ar jos iš molio, smėlio ar juodos uolos. Matai kaip rangosi upės, kiek daug daug vingių jos padaro ir kaip aplinkui jas auga miškai, o jos nepaliaujamai teka visose savo vietose ir vingiuotose ir tiesiose. Upės būna rudos, geltonos, mėlynos, žalios, juodos ir degančios. Dega jos trim atvejais, kai teka saulė, kai leidžiasi. Pastarasis upių degimas man patinka labiausiai, tada daug žmonių žiūri susimastę arba kažko ilgėdamiesi, dažnai to jausmo kurį visi vadina meile. O meilė taip pat labai ilgisi žmonių tik žmonės pamiršo meilės kalbą ir nebesupranta jos sakinių, o didelė dalis ir žodžių nebesupranta. Bet ilgisi vis tiek labai tokiais degančiais upingais vakarais. O trečias degimo variantas būna, kai žmonės pripila daug naftos į upes ir jos tada užsidega. Taip būna retai ir reginys taip pat gražus, tik medžių labai gaila ir labai neskaniai tada kvepia viskas. Nors tokia upė ir prieš gaisrą labai neskani būna ir nekvepia, ir joje negyvena žuvys ir antys. O žmonės tą naftą pila į upes todėl, kad daugiau nėra jos kur pilti. Naftos būna visokių rūšių, vieną valgo lėktuvai, kitą valgo žmonės. Tiesa ją iš pradžių užburia burtininkai, o tik po to jau valgo žmonės. Dar burtininkai gali užburti naftą kad ji pavirstų pagaliuku arba plaukų segtų, ar net kailiniais. Tokią naftą labai visi mėgsta, ypač jeigu ji būna paverčiama kokiu nors kompiuteriniu žaidimu ar meniniu filmu. Kompiuterinis žaidimas tai tokia pasaka, tik ji būna sukurta tam, kad daug žmonių negalvotų apie šią pasaką ir ilgai būtų toje sugalvotoje dar vienoje pasakoje. Taip mūsų pasakoje randasi kitos pasakos, jų dabar yra labai daug. Ir žmonės susimaišo tarp tų pasakų ir pradeda nebeatskirti kurioje jie patys yra pasakojami.
Lėktuvai tokių problemų neturi, jiems nerūpi pasakos. Jiems terūpi bent kartą per savo gyvenimą paskraidinti nors vieną įsimylėjėlę arba įsimylėjėlį, nes šioje pasakoje žmonės yra vyrai ir kiti vadinami moterys. Moterys paprastai įsimyli vyrus, o vyrai moteris. Dažniausiai jie įsimyli vienas kitą. Tai vadinama abipuse meile. Va tokią pamačius lėktuvui iškyla rimtas pavojus nukristi. Nors jam tai visai nepavojinga, jis tiesiog pasidaugintų į daug mažesnių detalių ir gyventų toliau kur nors kalno papėdėje, kalbėdamasis su vėju ir nematytom žolelėm bei medžiais. Tiesa jis žinotų, kad meilės daugiau turbūt nepamatys, bet jis juk ją jau būtų matęs. Todėl jam nieks neleidžia kristi. Nors dažnai jis tokiu momentu pradeda kūkčioti vienu ar dviem varikliais, bet jo valdovai - pilotai duoda jam daugiau naftos ir jis nori nenori turi ją suvalgyti.
Tiesa dar nespėjau pasakyti, kad šita pasaka neturi pabaigos, nežinau kodėl ją tokią sugalvojo ir koks viso to tikslas, bet kaip pas mus sakoma, tokia buvo pasakų Tėvo valia...
Taigi taigi.. Šioje pasakoje gyvena lėktuvai, na iš tiesų tai jie gyvena angaruose, arba tiesiog po atviru dangumi, jeigu būna Rugpjūčio mėnesis tai dangus naktį būna juodas ir žvaigždėtas, su sąlyga jeigu mėnuliui išeiginė... O jeigu koks nors Liepos mėnuo, tai dangus būna truputį pilkšvas, nes saulė šioje pasakoje tuo metu vos vos tepasislepia už horizonto, o jeigu būna Birželio mėnesis tai visi eina ieškoti paparčio žiedo... Papartis tai toks augalas kuris nežydi, todėl visi ir nori surasti jo žiedą - tam kad būtų ypatingi ir laimingesni už kitus, nes šioje pasakoje visi galvoja, kad jeigu tu turi tai ko neturi kiti tai tu esi už juos laimingesnis.. Tas netinka tik negalių atveju. Negalės tai tokie daiktai kurių tu kaip ir neturi, bet atrodo kad jie turi tave ir neleidžia tau daryti to ką tu labai norėtum.. Nes visi kas ko nors negali labiausiai pasaulyje nori tai vieną kartą imti ir padaryti..
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie dažniausiai gyvena ant betono arba asfalto.. Visi žinote kas tai per daiktai, šioje pasakoje, kaip ir daugelyje kitų, vienas iš jų kuriamas iš deginamo akmens, o kitas iš deginamos naftos.. Nafta tai tiršta košė dėl kurios šioje pasakoje labai daug žmonių eina iš proto, ar bent jau susidaro toks įspūdis per daug neįsigilinus. Ir dar naftą galima uždengti ir jinai ilgai neužgesta, tiesą pasakius, ją netgi labai sunku užgesinti po to, tik ji būna gana giliai po žeme, todėl savaime pagal pasakos Tėvo valią niekada neužsidega, bet žmonės yra išradingi ir sugalvojo tokias mašinas kurios padaro mažą skylutę žemėje ir per ją išsiurbia naftą. Panašiai kaip uodas išsiurbia iš tų žmogiukų kraują. Uodas suleidžia nuskausminamąjį skystį, o žmonės į žemės gelmes suleidžia vandenį. Todėl daug kam žmonės labai panašūs į uodus.. Tik daug kas jau pradeda juos vadinti parazitais, nors net uodų išsilavinę žmogučiai taip nevadina, nes uodai užima tvirtą vietą mitybos grandinėje ir be jų ekosistema patirtų nemenką šoką. Daug žuvyčių neturėtų kuo maitintis ir paukščiukai negalėtų smaguriauti minkštais ir su viskuo sutinkančiais uodais, kurių visur ir visada pilna.
Bet ši pasaka apie lėktuvus. O jie gyvena kartais ir angaruose. Kurie gali būti pastatyti tik žmogaus ir iš visokiausių keisčiausių medžiagų. Kartais net iš tos pačios klampios naftos. O kartais iš metalo. Tie žmonės tikri stebukladariai. Kaip ir visi stebukladariai, tie kas išmoksta daryti stebuklus, patampa panašūs į tikrus stebukladarius. Tai yra sulinkę, sukumpę, karpoti ir... Na... Labai labai negražūs, susirūpinę ir susiraukę.. Taip sugalvojo pasakų tėvas.. Aš čia nieko negaliu padaryti.. Na nebent kitoj pasakoj . Taigi lėktuvai yra tokie padarai, kuriuos išimtinai stebuklų pagalba sukūrė žmonės stebukladariai. Jie valgo naftą. Bet tie lėktuvai yra keisti. Jie negali patys nuskristi kur nors į Iraką kur naftą siurbia iš po žemių ir ten pasimaitinti. Naftą jiems būtinai turi atvežti žmonės, kurie vadinasi naftovežiais. Na jie paprastai ne vien naftą veža, bet tai jau kitai pasakai. O už tai kad gauna pavalgyti lėktuvai privalo pakilti į orą ir kur nors ką nors nugabenti. Dažniausiai tai būna kokie nors kroviniai arba kroviniais apsimetantys tie patys žmonės. Būna tokių paradoksų, kad žmonės keliauja lėktuvais tik dėl to, kad tie patys lėktuvai gautų ko valgyti. O lėktuvai yra labai darbštūs padarai. Jeigu pasakyti visišką teisybę, tai darbštūs yra ne visi lėktuvai. Ir net ne visi jų organai yra darbštūs. Dauguma pamanys, kad patys darbščiausi lėktuvų organai yra varikliai, bet tai netiesa. Varikliai yra patys ėdriausi organai. Jie geria naftą ir savo mechanizmų pagalba ją sudeginę išspjauna lauk. Todėl man rodos būtų geriau juos vadinti ugniaspjaudžiais, arba dūmintojais. Bet žmonės ir stebukladariai nuo seno nemėgsta dūmų, nes jie graužia akis. Tik budistai ir induistai mėgsta dūmus, bet tada kai jie sumaišyti su karvės mėšlu ir dar kokiu augalu kuris jų nuomone kvepia. Apie kvapus irgi kitoj pasakoj bus parašyta. Taigi tie lėktuvai labai panašūs į drakonus, tik iš metalo ir valgo naftą, o drakonai tai išvis neaišku ką valgė. Galgi nieko, o gal per trumpai gyveno. Nes toks Adomas, pirmasis iš žmonių niekaip negalėjo sugalvoti drakonams paskirties, jie jam atrodė per daug keisti šiai pasakai. O be paskirties daiktai paprasčiausiai išnyksta. Juos arba mama kur nors paslepia, arba kas nors išmeta į šiukšlinę, arba jie tiesiog būna suėdami kandžių. Drakonus taip pat galėjo suėsti kandys. O po daugelio metų, stebukladariams prisėjo kurti naujus drakonus, būtų jie žinoję kaip neapdairiai pasielgė Adomas tai pastarojo biografijoje būtų dar viena didžiulė nuodėmė. Nuodėmę tiesa irgi sugalvojo stebukladariai, jie tuo žodžiu vadina darbus kurie jiems nepatinka. Pavyzdžiui kai reik sakyti ką galvoji, nes kitaip gali tave pavadinti melagiu. O stebukladariui būti pavadintam melagiui šioje pasakoje yra pats baisiausias dalykas. Jei taip atsitinka, tu praktiškai iš kart arba keliu susitikimų eigoje netenki galios daryti stebuklus.. Nepavydėtina.. Netgi aš nenorėčiau netekti galios stebukladariauti.
Taigi tie lėktuvai dažnai skraido aukštai virš žemės, o juose daugiausiai dirba ne apsirijėliai varikliai, na tiesa jie daugiausiai valgo, bet tokios jų mechanizmo dalys kaip stiuardesės. Jos pluša nuo pakilimo iki nusileidimo, nešiodamos lėktuvo viduriuose patogiai įsitaisiusiems keleiviams visokius užkandžius ir informaciją. Žmonės dar labai mėgsta maitintis informacija. Jiems nesvarbu ar ta informacija yra praktinė ar tik teorinė, ar gera ar bloga, ar džiugi ar bejausmė, jiems vis tiek ji labai skanu. Ir lėktuvais skrendant, labai mažai kas žiūri į žemę, o jai taip patinka kada į ją kas nors pasižiūri. Kai neskraido tai dar rečiau žiūri į ją žmonės. Todėl žemė labai myli lėktuvus, nes ten būna bent trys ar keturi kurie visada pasižiūri į ją pro tokius skaidrius apskritimus lėktuvo pilve. O būna kad ir kokia stiuardesė nedirba įprasto darbo ir tik stovi prie vieno iš tokių skaidrių apskritimų, žiūri žemyn ir dūsauja. Tokia dažniausiai būna įsimylėjusi, bet tai nutinka gana retai. Bet užtai labai labai visiems gražu, nieks net nepyksta ant tokios nedirbančios stiuardesės, nes visiems labai patinka žiūrėti į įsimylėjusius žmones, nes tada visi prisimena kaip jie buvo įsimylėję, o tie kas myli, tai iškart linki jai amžinos meilės. O lėktuvas kuris skraidina tokią laimę yra pats laimingiausias lėktuvas visoje pasakoje. Po tokio skrydžio jis gali būti, kad ir amžiams pastatytas į kapitalinio remonto angarą, jam jau vis tiek, jis daugiau nieko nebenori. Jis dabar penkiolika tūkstančių metų gali gyventi vien prisiminimais apie įsimylėjusį žmogų kurį skraidino virš žemės, o pastarasis žvelgė į ją ir žemė labai džiaugėsi, net medžiai apačioje ryškiau žaliavo ir jūra bangavo skaidriau.
Bet kaip sakiau anksčiau, taip nutinka gan retai. O lėktuvams dažnai tenka skristi virš debesų paklotės, pro kurią niekam nesimato žemės. Matosi tada tik debesys, būna naktis, juos apšviečia mėnulio pilnatis, kur nors toli nuo mėnesio spindi žvaigždės, bet tik didelės. Nes kitų per mėnulio liejamą šviesą nebesimato. O tie debesys atrodo kaip dykumos, nors nesu niekad matęs dykumos, bet dievaž jie kaip tik taip ir atrodo, bet dar banguoja tarsi jūra, po truputį keičia savo formas ir atrodo labai artimi, tik visai nenori jų pasiekti, nes jie dažnai ir taip būna per arti, nors pirštu kabink.
Lėktuvai didžiąją laiko dalį praleidžia ant žemės, jais labai rūpinasi visi, juos plauna, dažo, maitina ir dar ką nors malonaus daro, bet visko nesusakysi. Bet ten kur jie gyvena nebūna nei medelių anei gėlių, nebent koks žvirblis netyčia užklysta ar kokia varna. Bet šie šaiposi iš didelio ir sunkaus lėktuvo, kuris savo noru negali pakilti ir nusileisti. Todėl lėktuvai nemėgsta varnų ir žvirblių. Ir kitų paukščių taip pat nemėgsta, jeigu sutinka kokį skrisdami tai iš kart suvalgo, nepalikdami sveiko jokio kaulelio. Žemė už tai ant jų nepyksta, jai labai patinka kada į ją žiūri žmonės.
Kada žiūri į žemę iš lėktuvo, tai ji atrodo visai kitokia. Ant tiek kitokia, kad net sunku parašyti. Tu tada gali pamatyti daug daug kalnų, kaip jie visi susikibę vienas su kitu ir tvirtai laikosi prieš vėjus ir liūtis. Kaip saulė kepina jų įtemptas nugaras, nesvarbu ar jos iš molio, smėlio ar juodos uolos. Matai kaip rangosi upės, kiek daug daug vingių jos padaro ir kaip aplinkui jas auga miškai, o jos nepaliaujamai teka visose savo vietose ir vingiuotose ir tiesiose. Upės būna rudos, geltonos, mėlynos, žalios, juodos ir degančios. Dega jos trim atvejais, kai teka saulė, kai leidžiasi. Pastarasis upių degimas man patinka labiausiai, tada daug žmonių žiūri susimastę arba kažko ilgėdamiesi, dažnai to jausmo kurį visi vadina meile. O meilė taip pat labai ilgisi žmonių tik žmonės pamiršo meilės kalbą ir nebesupranta jos sakinių, o didelė dalis ir žodžių nebesupranta. Bet ilgisi vis tiek labai tokiais degančiais upingais vakarais. O trečias degimo variantas būna, kai žmonės pripila daug naftos į upes ir jos tada užsidega. Taip būna retai ir reginys taip pat gražus, tik medžių labai gaila ir labai neskaniai tada kvepia viskas. Nors tokia upė ir prieš gaisrą labai neskani būna ir nekvepia, ir joje negyvena žuvys ir antys. O žmonės tą naftą pila į upes todėl, kad daugiau nėra jos kur pilti. Naftos būna visokių rūšių, vieną valgo lėktuvai, kitą valgo žmonės. Tiesa ją iš pradžių užburia burtininkai, o tik po to jau valgo žmonės. Dar burtininkai gali užburti naftą kad ji pavirstų pagaliuku arba plaukų segtų, ar net kailiniais. Tokią naftą labai visi mėgsta, ypač jeigu ji būna paverčiama kokiu nors kompiuteriniu žaidimu ar meniniu filmu. Kompiuterinis žaidimas tai tokia pasaka, tik ji būna sukurta tam, kad daug žmonių negalvotų apie šią pasaką ir ilgai būtų toje sugalvotoje dar vienoje pasakoje. Taip mūsų pasakoje randasi kitos pasakos, jų dabar yra labai daug. Ir žmonės susimaišo tarp tų pasakų ir pradeda nebeatskirti kurioje jie patys yra pasakojami.
Lėktuvai tokių problemų neturi, jiems nerūpi pasakos. Jiems terūpi bent kartą per savo gyvenimą paskraidinti nors vieną įsimylėjėlę arba įsimylėjėlį, nes šioje pasakoje žmonės yra vyrai ir kiti vadinami moterys. Moterys paprastai įsimyli vyrus, o vyrai moteris. Dažniausiai jie įsimyli vienas kitą. Tai vadinama abipuse meile. Va tokią pamačius lėktuvui iškyla rimtas pavojus nukristi. Nors jam tai visai nepavojinga, jis tiesiog pasidaugintų į daug mažesnių detalių ir gyventų toliau kur nors kalno papėdėje, kalbėdamasis su vėju ir nematytom žolelėm bei medžiais. Tiesa jis žinotų, kad meilės daugiau turbūt nepamatys, bet jis juk ją jau būtų matęs. Todėl jam nieks neleidžia kristi. Nors dažnai jis tokiu momentu pradeda kūkčioti vienu ar dviem varikliais, bet jo valdovai - pilotai duoda jam daugiau naftos ir jis nori nenori turi ją suvalgyti.
Tiesa dar nespėjau pasakyti, kad šita pasaka neturi pabaigos, nežinau kodėl ją tokią sugalvojo ir koks viso to tikslas, bet kaip pas mus sakoma, tokia buvo pasakų Tėvo valia...
Last edited by Toltik on Wed 12 12, 2007, 15:54, edited 1 time in total.
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Nesuspėjo ateiti
Neišėjo sulaukt
Taip arti..
Lyg per tūkstantį metų
Šviečia žvaigždės galulaukėj
Ar tikrai ten buvai?
Gal ir vėl tamsoje krenta lapai..
O ryte suradau
Tik pūkus - tarp šakų
Ir šnekėjo piemuo
Kad plaštakės
Naktį sukos ratu
Tarpu laužo liepsnų
Ir sparnais šaltą rudenį plakė
Iškilnojo atodūsis lengvas
Pievą upę, miškus ir arimus
Vėjas nešė rytų aromatą
Jautė lūpos - užplūsta kitimas
Taip ramu.. vėl praslilenkėm mes
Užpustys mūs pėdas lietumi
Ką susitarėm kai danguje
Tyvuliavo skaidrus ilgesys
Neišėjo sulaukt
Taip arti..
Lyg per tūkstantį metų
Šviečia žvaigždės galulaukėj
Ar tikrai ten buvai?
Gal ir vėl tamsoje krenta lapai..
O ryte suradau
Tik pūkus - tarp šakų
Ir šnekėjo piemuo
Kad plaštakės
Naktį sukos ratu
Tarpu laužo liepsnų
Ir sparnais šaltą rudenį plakė
Iškilnojo atodūsis lengvas
Pievą upę, miškus ir arimus
Vėjas nešė rytų aromatą
Jautė lūpos - užplūsta kitimas
Taip ramu.. vėl praslilenkėm mes
Užpustys mūs pėdas lietumi
Ką susitarėm kai danguje
Tyvuliavo skaidrus ilgesys
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Pabalo, sustingo kalnai
Prigeso žiemojanti saulė
Miglom ištapyti sparnai
Bangom link virpėjimo neša
Vis dar..
Prisimenu žvilgsnį
Kartais trumpam suklumpu
Dar vis..
Girdžiu ošiančią širdį
Aidus nuo tavųjų krantų
Juda šešėlių rimtis
Rudenio dienos įgavo
Prietemos tarsi mirtis
Kai neturi nieko savo
Bet vis tik..
Tavo kojos žirgai
Rankos - šakos pilnos žalumo
Vis viena..
Šios kryžkelės - paukščių takai
O pakilus - juostos supinto artumo
Ir vis tiek..
Svyra žalsvi žirginiai
Kada dangų žara apkabina
Visos mintys,
Vaizdai ir jausmai
Tvindo erdvę, kurioje paprastumas
Prigeso žiemojanti saulė
Miglom ištapyti sparnai
Bangom link virpėjimo neša
Vis dar..
Prisimenu žvilgsnį
Kartais trumpam suklumpu
Dar vis..
Girdžiu ošiančią širdį
Aidus nuo tavųjų krantų
Juda šešėlių rimtis
Rudenio dienos įgavo
Prietemos tarsi mirtis
Kai neturi nieko savo
Bet vis tik..
Tavo kojos žirgai
Rankos - šakos pilnos žalumo
Vis viena..
Šios kryžkelės - paukščių takai
O pakilus - juostos supinto artumo
Ir vis tiek..
Svyra žalsvi žirginiai
Kada dangų žara apkabina
Visos mintys,
Vaizdai ir jausmai
Tvindo erdvę, kurioje paprastumas
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Kai jauti, kada bando ir vėl
Įkalinti tavo esmes
Kai širdis, sako kad paribėj
Palikai paskutinias ribas
Tu tik sėdi ir žodžių nėra
Ir nėra net atodūsių vėjo
Tik liepsnoja giliausia liepsna
Jau žinai kad ir vėl nesuspėjai
Bet nerūpi, nei kiek nesuvirpi
Piešia šerkšnas kristalų kalba
Neskaitai tiktai priglaudi pirštą
Ištirpdai tas ribas savyje
Nugaruoja jaukiai priminimai
Bet žinai tai ne tavo lemtis
Tegu liejas upeliais kitimai
Tu žmogus, o šiandieną naktis
Ko aš laukiu, ką rodo svarstyklės
Ir kodėl nežiūriu į akis
Kurios pilnos gyvenimo vyksmo
Ai teisingai - šiandien juk naktis
Sutemoj ažuminėj staugs vėjai
Įsibriskim į vėtrų akis
Tyrinėkim kaip kaime tvirtėja
Ažuolų ir vijoklių šerdis
Įkalinti tavo esmes
Kai širdis, sako kad paribėj
Palikai paskutinias ribas
Tu tik sėdi ir žodžių nėra
Ir nėra net atodūsių vėjo
Tik liepsnoja giliausia liepsna
Jau žinai kad ir vėl nesuspėjai
Bet nerūpi, nei kiek nesuvirpi
Piešia šerkšnas kristalų kalba
Neskaitai tiktai priglaudi pirštą
Ištirpdai tas ribas savyje
Nugaruoja jaukiai priminimai
Bet žinai tai ne tavo lemtis
Tegu liejas upeliais kitimai
Tu žmogus, o šiandieną naktis
Ko aš laukiu, ką rodo svarstyklės
Ir kodėl nežiūriu į akis
Kurios pilnos gyvenimo vyksmo
Ai teisingai - šiandien juk naktis
Sutemoj ažuminėj staugs vėjai
Įsibriskim į vėtrų akis
Tyrinėkim kaip kaime tvirtėja
Ažuolų ir vijoklių šerdis
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
- Nebežaiskim..
- Geriau patylėtum..
- O kodėl tu tokia nerami
- Kelios vėtros paliko kupletus..
- Suprantu, vėl basteis naktimis
- Tu per daug nuovokus, galbūt nori..
- Pašnekėt apie Žemės mintis?
- Neskubėk, gal ir Žemės, bet oras..
- Taip.. Išties.. Tvinsta vėl ilgesys
- Pinas mano nuvargusios mintys..
- Mano sieloj sruvena versmė..
- Na kodėl vis diena? Apkabinki..
- Prisiglauski.. geriau iš kairės
- Na žinai, čia supraski kaip nori
- Suprantu, bet gerai daug prasmių
- Begalybėje sutrupa norai
- Amžinybėj aš viską myliu..
- Jei prašyčiau mylėti saulėtai?
- Būtinai, bet tiktai vakare
- O kodėl taip bijai suvirpėti?
- Nes galiu sutrupėti laike
- Man tereik, kad atvertumei širdį
- Bet manojoj daugybė anglių..
- Nesvarbu, nepamiršk viską girdim
- Taip, žinau, bet visviena sunku
- Pabandyk pažiūrėti skylėtai
- Jau bandžiau.. na galbūt nelabai..
- Tai pirmyn, išsitiesk ir išlieki
- Rytas, vakaras, vėjai, laukai..
- Taip tenai, pažiūrėk gale lauko
- Tyvuliuoja vėsa tvenkinys
- Pasinerk į jo vandenį alsų
- Aš žuvis ir slystu bangomis
- O dabar pasistiebki į dangų
- Jis toks melsvas, net sieloj šviesu
- Taip, o ten kur toli horizontas
- Kyla saulė ir rangos žaltys
- Atsisėski ant jo tvirto sprando
- Išmintis plūsta man į akis
- Nesibaimink jei mintys apsvaigo
- Taip, tai irgi žaidimo dalis
- Tu sustoki.. Štai tavo medis
- Jo šaknyse manieji pradai
- Nepamirški šypsotis, taip reikia
- Kad saldžiau būtų esmei pareit
- Medžio kūnas, tai tavo kamienas
- Drevėje kur širdis - avilys..
- Taip jos neša tave per tėvynę
- Ieško kur gi nutūps paslaptis
- Pažiūrėki, aš rudenio liepa
- Forma tavo, apvirtus širdis
- O žalumo apsnigus nelieka
- Aš myliu, visomis spalvomis
- Tai klausyk, kada sušlama vasara
- Žieduose tavo varva medus
- Tavo bitės ir vėl pasilieka
- Nes nespėjo sugrįžt į namus
- Neskubėk.. tegu lankosi paukščiai
- Ir lakštingalos alma per nakt
- Aš žinau, vieną kart mes sugįšim
- Į namus kur gilus šulinys?
- Taip.. į pasaką ir horizontus
- Apsodintus gėlėm ir rasom
- Kur kiekvienas šuoliuoja dainom
...
- Geriau patylėtum..
- O kodėl tu tokia nerami
- Kelios vėtros paliko kupletus..
- Suprantu, vėl basteis naktimis
- Tu per daug nuovokus, galbūt nori..
- Pašnekėt apie Žemės mintis?
- Neskubėk, gal ir Žemės, bet oras..
- Taip.. Išties.. Tvinsta vėl ilgesys
- Pinas mano nuvargusios mintys..
- Mano sieloj sruvena versmė..
- Na kodėl vis diena? Apkabinki..
- Prisiglauski.. geriau iš kairės
- Na žinai, čia supraski kaip nori
- Suprantu, bet gerai daug prasmių
- Begalybėje sutrupa norai
- Amžinybėj aš viską myliu..
- Jei prašyčiau mylėti saulėtai?
- Būtinai, bet tiktai vakare
- O kodėl taip bijai suvirpėti?
- Nes galiu sutrupėti laike
- Man tereik, kad atvertumei širdį
- Bet manojoj daugybė anglių..
- Nesvarbu, nepamiršk viską girdim
- Taip, žinau, bet visviena sunku
- Pabandyk pažiūrėti skylėtai
- Jau bandžiau.. na galbūt nelabai..
- Tai pirmyn, išsitiesk ir išlieki
- Rytas, vakaras, vėjai, laukai..
- Taip tenai, pažiūrėk gale lauko
- Tyvuliuoja vėsa tvenkinys
- Pasinerk į jo vandenį alsų
- Aš žuvis ir slystu bangomis
- O dabar pasistiebki į dangų
- Jis toks melsvas, net sieloj šviesu
- Taip, o ten kur toli horizontas
- Kyla saulė ir rangos žaltys
- Atsisėski ant jo tvirto sprando
- Išmintis plūsta man į akis
- Nesibaimink jei mintys apsvaigo
- Taip, tai irgi žaidimo dalis
- Tu sustoki.. Štai tavo medis
- Jo šaknyse manieji pradai
- Nepamirški šypsotis, taip reikia
- Kad saldžiau būtų esmei pareit
- Medžio kūnas, tai tavo kamienas
- Drevėje kur širdis - avilys..
- Taip jos neša tave per tėvynę
- Ieško kur gi nutūps paslaptis
- Pažiūrėki, aš rudenio liepa
- Forma tavo, apvirtus širdis
- O žalumo apsnigus nelieka
- Aš myliu, visomis spalvomis
- Tai klausyk, kada sušlama vasara
- Žieduose tavo varva medus
- Tavo bitės ir vėl pasilieka
- Nes nespėjo sugrįžt į namus
- Neskubėk.. tegu lankosi paukščiai
- Ir lakštingalos alma per nakt
- Aš žinau, vieną kart mes sugįšim
- Į namus kur gilus šulinys?
- Taip.. į pasaką ir horizontus
- Apsodintus gėlėm ir rasom
- Kur kiekvienas šuoliuoja dainom
...
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Tik netarki to vardo
Jis privers išsilydyti šilką
Jeigu jis nuskambės erdvėje
Tu sugrįši į staugiantį vilką
Dar nespėjus užaugti sparnams
Iškeliausi iš savo kokono
Ir paliks tuščiame urve
Tiktai sienos kraupiai geltonos
Ir užges neaiškus žiburys
Nes nekurstomas laužas užspringsta
Po manaisiais delnais gyveni
Sušuokuodamas linkstančias smilgas
Tu netarki jei dar nežinai
Ar galėsi toj vėtroj plasnot
Ritas ilgesio kloniais garsai
Miškuose vėjams tenka sustot
Jis privers išsilydyti šilką
Jeigu jis nuskambės erdvėje
Tu sugrįši į staugiantį vilką
Dar nespėjus užaugti sparnams
Iškeliausi iš savo kokono
Ir paliks tuščiame urve
Tiktai sienos kraupiai geltonos
Ir užges neaiškus žiburys
Nes nekurstomas laužas užspringsta
Po manaisiais delnais gyveni
Sušuokuodamas linkstančias smilgas
Tu netarki jei dar nežinai
Ar galėsi toj vėtroj plasnot
Ritas ilgesio kloniais garsai
Miškuose vėjams tenka sustot
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Kartą angelas baltas
Nusikalė smėlio turnyre
Vaikė jis matadorus per dieną
Ir sumynė šarvus į purvyną
Tris skaras ir pora etiudų
Apie rašliavą svarbią
Ir transporto kiekius
Kaip jis nuostabiai džiaugės
Įsijautęs į blyksnius kardų
Ir nenyko duobutės
Nuo dulkėtų, rausvokų žandų
Prisiartinus vakarui
Paskutinius sklendė ratus
Ir pamatė mergaitę
Su akim rudomis
Ir raminančiu džiugesiu užanty
Nusileisti mėgino žvitriai
Bet šaka visgi išdavė jį
Ir įkrito į upės nasrus
Kur pulsavo vandens godulys
Kai žaroj nugalėjęs stichiją
Jis į krantą smėlėtą išlipo
Jos jau ten nebebuvo
Jinai pasirinko miškus
Ir užplūdo jį mintys
Visos žmonijos aidai
Bandė juos sutalpinti
Per maži jo buvo sparnai
Negalėjo suprasti
Kokios jėgos rakina rankas
O laukai vis nerimo
Įsispindo gyliu dangus
Jis pakilo ir metėsi
Vėl šnekėt su senom žvaigždėm
Jos vis lietėsi, plakėsi
Spindėjo, kad viskas gerai
Bet jisai sau neleido
Pasitenkinti tuo buvimu
Ir ištirpo, išlaidojo
Savo vidų po tris ir po du
Ir kai rodės jau nieko neliko
Neberasti prasmės dainose
Jis užklydo į užmirštą ūką
Kur gyveno žvaigždė šilkuose
Ji jam nieko neaiškino
Tik pasakė keistokus žodžius
Jeigu nori tai prašom
Gimki Žemėj ir būki žmogus
...
Nusikalė smėlio turnyre
Vaikė jis matadorus per dieną
Ir sumynė šarvus į purvyną
Tris skaras ir pora etiudų
Apie rašliavą svarbią
Ir transporto kiekius
Kaip jis nuostabiai džiaugės
Įsijautęs į blyksnius kardų
Ir nenyko duobutės
Nuo dulkėtų, rausvokų žandų
Prisiartinus vakarui
Paskutinius sklendė ratus
Ir pamatė mergaitę
Su akim rudomis
Ir raminančiu džiugesiu užanty
Nusileisti mėgino žvitriai
Bet šaka visgi išdavė jį
Ir įkrito į upės nasrus
Kur pulsavo vandens godulys
Kai žaroj nugalėjęs stichiją
Jis į krantą smėlėtą išlipo
Jos jau ten nebebuvo
Jinai pasirinko miškus
Ir užplūdo jį mintys
Visos žmonijos aidai
Bandė juos sutalpinti
Per maži jo buvo sparnai
Negalėjo suprasti
Kokios jėgos rakina rankas
O laukai vis nerimo
Įsispindo gyliu dangus
Jis pakilo ir metėsi
Vėl šnekėt su senom žvaigždėm
Jos vis lietėsi, plakėsi
Spindėjo, kad viskas gerai
Bet jisai sau neleido
Pasitenkinti tuo buvimu
Ir ištirpo, išlaidojo
Savo vidų po tris ir po du
Ir kai rodės jau nieko neliko
Neberasti prasmės dainose
Jis užklydo į užmirštą ūką
Kur gyveno žvaigždė šilkuose
Ji jam nieko neaiškino
Tik pasakė keistokus žodžius
Jeigu nori tai prašom
Gimki Žemėj ir būki žmogus
...
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Išgyvenu nerealiam pasauly
Ir jūs po saulėmis ne savo atspindžių
O realybėj tirpsta sniego saujos
Pavirsdamos rudu tižiu purvu
O realybėj minusas negrįžta
Drėgnu šalčiu po gatves ir širdis
O kasdienybė pro pirštus išslydus
Ir teka asfaltuotu upeliu
Bet mano sienos tvirtos, apdainuotos
Tarp parapetų akyli sargai
Jų nepapirksi, jiems nerūpi lietūs
Apsiaustai jų tai žodžiai ir vaizdai
Jų lankas - saskambiai ir frazių gelmės
Strėlė tai žvilgsnis, jausmas ir mintis
Kai susilydo į aštrumą skrendant
Pramuš betką, net Lapkričio naktis
Ką saugau žodžių įmantrybių rūme?
Ir kur kas naktį tyliai išeinu
Kada nuo sienų gailiai rasos srūva
Ir dairos sargas prietemos aidu
Kas rytą, nepakilus pievoj vėjui
Per seną tiltą pasislėpt slenku
Tiktai čionai aš galvą pasidėjęs
Galiu užmigti ramiu dienos miegu
Ir jūs po saulėmis ne savo atspindžių
O realybėj tirpsta sniego saujos
Pavirsdamos rudu tižiu purvu
O realybėj minusas negrįžta
Drėgnu šalčiu po gatves ir širdis
O kasdienybė pro pirštus išslydus
Ir teka asfaltuotu upeliu
Bet mano sienos tvirtos, apdainuotos
Tarp parapetų akyli sargai
Jų nepapirksi, jiems nerūpi lietūs
Apsiaustai jų tai žodžiai ir vaizdai
Jų lankas - saskambiai ir frazių gelmės
Strėlė tai žvilgsnis, jausmas ir mintis
Kai susilydo į aštrumą skrendant
Pramuš betką, net Lapkričio naktis
Ką saugau žodžių įmantrybių rūme?
Ir kur kas naktį tyliai išeinu
Kada nuo sienų gailiai rasos srūva
Ir dairos sargas prietemos aidu
Kas rytą, nepakilus pievoj vėjui
Per seną tiltą pasislėpt slenku
Tiktai čionai aš galvą pasidėjęs
Galiu užmigti ramiu dienos miegu
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Viskas paprasta
Net kalbėt nerišliais sakiniais
O pavasariui auštant
Pievos ima skambėti žiedais
Nors atrodo kad tyli
Ištiesų ten daugybė garsų
Bet vistiek paprastai
Jie siūbuoja savuoju ritmu
Nors žinau kad toli
O už lango ateina žiema
Sėdžiu ir gaivinu
Paprastumą kai svaigsta galva
Nors jaučiu dar netuoj
O kartu taip arti visuma
Mano rankos - krantai
Į kuriuos vėl sruvena tyla
Tai tylėkit tvirtai
Ąžuolynų giliausiu grožiu
Ir tegu vakarai
Pasidengs samanų minkštumu
Ir tegu būsiu ten
Kur nereik apsimesti kitu
Juk šiandien paprastai
Iš savęs į Tave sugrįštu
Net kalbėt nerišliais sakiniais
O pavasariui auštant
Pievos ima skambėti žiedais
Nors atrodo kad tyli
Ištiesų ten daugybė garsų
Bet vistiek paprastai
Jie siūbuoja savuoju ritmu
Nors žinau kad toli
O už lango ateina žiema
Sėdžiu ir gaivinu
Paprastumą kai svaigsta galva
Nors jaučiu dar netuoj
O kartu taip arti visuma
Mano rankos - krantai
Į kuriuos vėl sruvena tyla
Tai tylėkit tvirtai
Ąžuolynų giliausiu grožiu
Ir tegu vakarai
Pasidengs samanų minkštumu
Ir tegu būsiu ten
Kur nereik apsimesti kitu
Juk šiandien paprastai
Iš savęs į Tave sugrįštu
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Kas nutinka kai viską pažįsti
Ir žinai keliais mostais per daug?
Kai pusiaukelėj negali klysti
Ir nenori judėti toliau?
Kai tu viską palikęs nustoji
Dalyvauti jausmų šurmulį
O mintis lyg nelaistomas sodas
Tiktai usnės ir pilkšvas kietys
Kai nenori daugiau sutrupėti
Ir neleidi aušroms pasitikt
Kai kontrolė išvaro iš proto
Ir geni jausmų bandą šalin
O tos avys nenori klausyti
Prie upelių priglunda krantų
Šuo ant skardžio vėl pradeda loti
O tu staugi kažkur iš dausų
Ir pasipila lietūs lyg kasos
Apvynioja melsvu šaltumu
Viskas dygsta, lapoja, žaliuoja
Tankmėje toj gali pasiklyst
Ir bastaisi, paunksmėj rasotoj
Nesinori pargrįžt į laukus
Bet pasibaigia judesio kvotos
Ir nugriuvęs į dangų žvelgi
Ten prabėga vaikystės paveikslai
Dabartis, praeitis ir sapnai
Apie tai, kad kažkur visdar laukia
Ir kažkaip nelabai atvirai
Vis seki baltą šokį ir jausmą
Tu paleidi šuoliuoti laisvai
Supranti, kad gyventi - tai džiaugsmas
Pasilikus tenai amžinai..
Ir žinai keliais mostais per daug?
Kai pusiaukelėj negali klysti
Ir nenori judėti toliau?
Kai tu viską palikęs nustoji
Dalyvauti jausmų šurmulį
O mintis lyg nelaistomas sodas
Tiktai usnės ir pilkšvas kietys
Kai nenori daugiau sutrupėti
Ir neleidi aušroms pasitikt
Kai kontrolė išvaro iš proto
Ir geni jausmų bandą šalin
O tos avys nenori klausyti
Prie upelių priglunda krantų
Šuo ant skardžio vėl pradeda loti
O tu staugi kažkur iš dausų
Ir pasipila lietūs lyg kasos
Apvynioja melsvu šaltumu
Viskas dygsta, lapoja, žaliuoja
Tankmėje toj gali pasiklyst
Ir bastaisi, paunksmėj rasotoj
Nesinori pargrįžt į laukus
Bet pasibaigia judesio kvotos
Ir nugriuvęs į dangų žvelgi
Ten prabėga vaikystės paveikslai
Dabartis, praeitis ir sapnai
Apie tai, kad kažkur visdar laukia
Ir kažkaip nelabai atvirai
Vis seki baltą šokį ir jausmą
Tu paleidi šuoliuoti laisvai
Supranti, kad gyventi - tai džiaugsmas
Pasilikus tenai amžinai..
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Keičias spalvos
Ne juodas - plaukais pelenų
Lyg vibučio pribirusios mintys
O dabar į pusnynus brendu
Kojos pilkos, akyse ramu
Torsas melsvas
Bet dar nešviesu
Nors rytais atsikėlęs žaibuoju
Rankos tampa šviesiai rudu
Kelio vingiu - lėtai uždainuoju
Kai nukris tavo rūbas rudens
Apsiklosi žiemos patalais
Atsigulsim pirmaisiais daigais
Patikėję tirpimo dvasia
Ne juodas - plaukais pelenų
Lyg vibučio pribirusios mintys
O dabar į pusnynus brendu
Kojos pilkos, akyse ramu
Torsas melsvas
Bet dar nešviesu
Nors rytais atsikėlęs žaibuoju
Rankos tampa šviesiai rudu
Kelio vingiu - lėtai uždainuoju
Kai nukris tavo rūbas rudens
Apsiklosi žiemos patalais
Atsigulsim pirmaisiais daigais
Patikėję tirpimo dvasia
-
- Posts: 580
- Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
- Location: Laisvės oazė
- Contact:
Re: Toltik kelelis :)
Tiesiog norisi griaut krantines
Nuplukdyti įsukus verpetus
Sudaužyti metalo laivus
Užsimiršti ir jausti gyvenimą
Leist jam plaukti, tekėti, skambėt
Neprisirišant prie ornamentų
Kada sielos vėl ima šnekėt
Ant nežinomo saulėto kranto
Šitaip spurda - paleisk, neturėk
Pasirink nepažįstamą taką
Tai švenčiausia pasaulio esmė
Niekada nesakyti - supratom
Nuplukdyti įsukus verpetus
Sudaužyti metalo laivus
Užsimiršti ir jausti gyvenimą
Leist jam plaukti, tekėti, skambėt
Neprisirišant prie ornamentų
Kada sielos vėl ima šnekėt
Ant nežinomo saulėto kranto
Šitaip spurda - paleisk, neturėk
Pasirink nepažįstamą taką
Tai švenčiausia pasaulio esmė
Niekada nesakyti - supratom