Puslapis 917

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 11 28, 2007, 10:23
Toltik
Žinau kaip atrodo kitas pasaulis
Dar nuo vaikystės prisimenu
Tai lyg akys kurios viską mato
Tarytum lengva prisipildžius širdis

Dabartis nebe ten
Jisai visad čiapat
Užtenka pro langą pažvelgti
Plaukia debesys vėjų kalba
Medžiai supa miegantį laiką

Tuomet man vaidenas
Stiklinės grotos
Žinau per gerai vidumi
Kad pats nusipyniau
Narvelį iš "noriu"
Tuos virbus savimi ištirpdyt

Bijau..
Nerimsta mintis..
Virpa siela į vakarą žiūrint
Per gerai aš pažįstu naktis
Tavo rankos keistai apkabina

Visiškai kitoksai negu šis
Surimuotas įstatymais srautas
Irigacijos kausto širdis
Taip ilgiuosi pilnai viską jausti

Pakartoju burtažodžiais maldą
Visa tai kas ne aš sunaikink
Bet pastoviai randu kaip apeiti
Tik truputį žvelgt į akis

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 11 28, 2007, 17:39
Toltik
Reik išeit, pastaruoju metu taip dažnai atsitinka
Nebepyk ant manęs ir net nereikia neužjausti
Tu tiesiog kuriam laikui pamirški žingsnius
Atsigulk žolėje kuri tavo juoką supranta

Nežinau kur nuves mano rudeniu kvepiantis takas
Bet daugiau negaliu susitarti su žodžių krušom
Leiskit man ištylėti per žiemą vienintelę natą
Nepriminkit tuščios ir beprasmės kancialiarų kalbos

Negirdžiu jau per šurmulį medžių pamastymų
Nebesuvokiu plaukiančių viršum galvos debesų
Ir žolės nebegaila, nerieda nuplaunančios ašaros
Apsinešęs esu artai kalkėm vandentiekio artai purvu

Per gerai suprantu kad pavargus nebesimato esmės
Ir nors sielos bendrauja, bet tuščia palieka galvoj
Per ilgai pasinėręs buvau link karjeros plotmės
Reikalai šitie neneša vidumi gaivalo juoko

Na paleiski, aš grįšiu, tik laukti išmoki lengvai
Ir parnešiu truputį ištirpusių klonių gaivos
Parsibelsiu ledonešiu tik tam kad karklai kai išsprogs
Apkabinčiau kvapais kurių miestas joksai neužgoš

Tik todėl vėl po skersgatvius mirkstančius suksiu ratus
Kad suradęs tave išsivesčiau čiulbėjiman miško
Bet dabar tu nepyk - aš išties išeinu
Kai už nugaros baltos vidurnakčio snaigės sutvisko

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pir 12 03, 2007, 10:59
Toltik
Gal kartais mažiau rašyt
O tai skaitau gyvenimą
Kuris bus tik poryt
Ir juokas kyla ar nerimas

Kaip rasti naujus žodžius
Kitaip suraityt mintis
Buvau vakar vėjo šerdis
Ir debesų pakraštys

Gal kartais nutilti kaip vakar
Nutilo viršum miškų
Drėgmės pritvinkęs kvapas
Gūsis išplovęs akis

Materija - tu teliūskuoji
Klampi ir lengvai tvirta
Tik tavo syvais alsuoju
Tu Žemė ir Visata

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pir 12 03, 2007, 11:28
Toltik
Dabar jau laukiu
Pabuskit kai Saulė dainuos
Pavasario dainą
Mes eisim kartu
Skrisim laiku
Šaknimis ir lapais suaugę

Jau laukiu
Jūsų žiedų
Sugrįškit į mano pasaulį
Kas vakarą tarsiu žodžius
Dainuosiu panirus į rasą
Glostysiu šnarančią kasą

Sapnuokit
Planuokit erdvėj
Savo ir mano takus
Užpilkit žvaigždžių kalba
Įprasminkit vėjo namus
Pakolei kojos nebasos

Jūs visos žibat žolėj
Tuoj pilsis ant jūsų sniegas
Kažkur kitoje erdvėj
Pulsuojat gimimo ritmu
Po truputį nyram į vieną
Gera kai rankos nemiega

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pir 12 03, 2007, 12:45
Toltik
o išties tai nėra ribų
tik tai žingsnis į beprotybę
kartais čia, o po mirksnio ne ten
o po sapno garuoji lytim
nešamom okeano tėkmės
nuo užmigusio ledkalnio krašto
į kitimą pavasario žodžiais
nužudytais vardan žalumos
sužydėjusių medžių lingavimo
ten gulės mūsų sielos
apkabinusios visumą rankom
tarsi siūlais voratinklių
arba kvapo sruvenimu
viršum linguojančių pievų
susipynusios mintys žibuoklėm
pakalnutėmis supasi akys
viskas dūžta į kibirkštis
smilkstančios durpės
gęsta laužuose
žarstomos anglys
šitos šypsenos truputį rėmina
lyg prigesusi vasara
žingsniuoja purvyno džiūvėsiais
keldama dulkes
lukštendama paukščių jauniklius
skylant visatoms
pasklidusioms balų paviršiui
kurias sugeria gruntas
apgirtęs nešioja dangum
ir suslapsto į priekalnių stalčius
pasikuiskim truputį
užmaršties migloje
tarp minkštimo ir sulčių tekėjimo
krypstant rytuosna
jauskim vientisą laikmečio šokį
kol ruduo dar lapotas
bet nepamena vakar dienos
su šešėliais šiltais
ir prigludusiu užantį skruostu
nusitašius šerkšnu
apšarmojusia, gruzdančia pakele
ties pusiaukele niekur
pasmilkyti ąžuolo dulkių
šitaip prikeliant žiemą
pilnai priimant nukirstą sapną
byra dūmai baltais pelenais
tolimai nuraminamas skystis
lauks kitoj erdvėje
sugrįžtant kompanijos upių
giedojimo aido
atsimušus į pamiškę tirpstančią
jos akis ir nuplyšusią skrandą
sutrūnijusią medžiams po kojų
gauti rūbą žalesnį už samanas
atsiminti kodėl sruveni
per neaiškią tikėjimo prietemą

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pir 12 03, 2007, 16:55
Toltik
Jis eina kas vakar į vienumą
Kalbėti su vėjo dvasia
Ir klausosi šaldančio balso
Stebėdams žvaigždes erdvėje

Palikdamas viską žolei
Ir vabalų tarmėms
Jie žino kas yra grožis
Kaip surikiuoti eilėm

Kai sutemos glaudžias prie kojų
Šukuoja vėjui kasas
Į naktį svajas dainuoja
Svarina gyslotas rankas

Bet vos atsimuša dvylika
Ir mėnuo baugiai ramus
Rankos lenktai išnyra
Virsdamos į sparnus

Nubyra nuo šlaito smėlis
Pilkas, kampuotas akmuo
O jis į debesį nyra
Vėjas šoka kartu

Tik medžiai palikę moja
Tvirčiau apkabina uolą
Jie šypsosi sūnui gruodo
Lapais išklodami guolį

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pir 12 03, 2007, 16:56
Toltik
Pakelki spygliuotas rankas
Nubrauki linguojamą lauką
Tegu svarina dainas
Kalnai debesim išplaukę

Šukuoja linų mėlynumą
Prikelki temstančią tolumą
Kad vėjas nurimtų įkritęs
Į gylį po tavo kojom...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ant 12 04, 2007, 11:39
Toltik
Kai... Kai jūrai dugną dėjom..
Su.. Su kryžiais jie atėjo..
Per.. Per Vokietijos gaisrą..
.... Ir viską patrešė..... :)

O ko daugiau man reikia?..
Nei arti, nei akėti..
Ateina kartais karvė
Ir viską patrešia..

O kai mane pakorė..
Tuoj atėjau į protą..
Atsižadėjau žemės
Savęs ir Lietuvos

Svajonių prieglaudos
Savo esmės..

__________(V. Kernagis - nuotrupos)____

Kodėl taip švelniai korė?
Galėjo pasimėtyti..
Bet ėjo šventos karvės
Ir viskas savo vietoje...
ir viskas vietoje....

Neatėjau į protą..
Per vėjo liūdną dainą..
Ir niekad neisiu ten..
Nes aš iš Lietuvos
Iš vėjo prieglaudos
Liūties išvėtytas...

Kai... Kai viskas prasidėjo
Ir.. Krito jūron sėklos
O.. Po potvynio telieka..
Vien.. Vien gramas ramumos

Ir drėgnu ryto smėliu
Pakilus saulė žengia
Labai iš lėto....
O pėdoj kirmėlė

Neatėjau į protą..
Širdis namo tebekviečia
Žemelei pažadėjau
Kad liksiu Lietuvoj

Kur putpelės eglišakiuos
Lizdus iš šieno suka
Perėdamos po žydruma
Žalsvos žolės drėgmės

Guliu ir nekvėpuoju
Gėlynai nenusisuka
Tik prieštvanio nelaukiu
Niekados....


2007-03-20...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ant 12 04, 2007, 11:43
Toltik
Senei nestatau - prasilošęs
Apytuščiai mano aruodai
Bet šitas žaidimas vistiek
Man teikia kažkokią paguodą

Ir nors tu stebėsi žvaigždes
Veide viskas juk parašyta
Tai kam skęst į skliauto erdves
Tereik nebijoti skaityti

Iš savo širdies ir akių
Nuo medžių pabirusių plunksnų
Ramiu rytiniu raudoniu
Prabyla apyaušrio pirštai

Ardydami audinį seną
Po akį į ežerus du
Tarp meldų žuvų bandą gena
Valtelėj taip pilna delčių

Surinko jas tirpstant pavasariui
Miške pamirštas po šaknim
Apglėbęs jas laikė ir drąsino
Ramiai neramiom mintim

Gyvenkit, klestėkit ir džiaukitės
Šie pančiai tiktai drebulys
Vardan pažinimo paskleistas
Tiems kurie išlaikys

Tiek jausmą geidautiną vardą
Arba karštas svajones
Šis kraštas į vasaros namą
Visom prasmėmis nuves
---
Padėčiau viskuo jei norėtum
Praaugt vakarykštes dienas
Bet girgžda suvirtę už klėties
Krumpliaračiai purvo klane

Lėtai sliuogė sraigė per rūdis
Spindėjo balutės ižu
Sėdėjom po kraigu kaip plūdės
Įrėmintos tvenkinių


2007-03-20...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ant 12 04, 2007, 12:34
Toltik
Viskas kyla, po truputį leidžiasi
Trupa dienos biriu žėručiu
Ant kalvos vėl prasimuša laužas
Ir delnams pasidaro jauku

O šešėliai nustoja šnarėti
Susispietę suguldo žoles
Mes kartu apie naktį tylėsim
Jie dainuos man begarsias dainas

Viskas kyla, ištvinsta ir baigiasi
Nesvarbu kurioje plotmėje
Tik akis horizontuose mainosi
Begalinės tamsos gelmėse

Ir nustoji pulsuoti tikėjimais
Neberūpi kada ir su kuo
Kad tik saulė kas rytą įrėmintų
Liauną smilgą granito šlaite

Neskubėkim, nevirskim į pasaką
Po žvaigždėm rudeninių speigų
Susibado guldydami rašalą
Įmantriai daugiaprasmiu šriftu

Nuogas lapkritis, tvarstantis žaizdą
Lietumi, sudrėkintom vagom
Vienas dygsnis ir šimtmetis baigiasi
Reik pridengti išminčių barzdom

Jei svarbu, tai man visgi nerūpi
Ir žinoki - visai nesvarbu
Tai - tik formos kabinasi, raivosi
Tai - tik šmėklos tikrųjų jausmų

Išsinešdinkit, virskit į sutemas
Po šakom susisukit lizdus
Drėgnon saujon surankioju trupinius
Pamaitinti kas liks be vardų

Nusileidžia, pakilusius kalbina
Prašo, tikisi, stvarsto skvernų
Po žibintais ir vėl susitiko
Trys likimai skirtingų spalvų...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ant 12 04, 2007, 15:55
Toltik
-Kur aini vaikel?

-In pasaulio kraštą
kur geltonos miglos
ir juodi miškai
šlama žemei maldą
ir žvaigždėm nusagsto
visą dangaus skliautą
puošia gintarai..

-Ko tau tį vaikel?

-Mylimas pradingo
nepasakęs žodžio
kalbasi širdis
jis ten apsvaigintas
ilgamečio gruodo
jis pamiršti gali
mėlynas akis
man jau nebesvarbu
ar pargrįš paukšteliai
kada žiemužėlė
susiruoš keliaut
ir nemielos tapo
tėviškės kalvelės
sesės upės vingis
brolių ąžuolai..

-O jei nepažintų
jeigu negirdėtų
jeigu jojo akys
tik balkšvi stiklai
ar tuomet galėtum
visą šimtą metų
pragulėt po kojom
karštais pelenais?

-Pasakyk seneli
kaip ten nusigauti
kokį šventą žodį
reikia prakalbėt
kad galėčiau degt
per šimtametę naktį
ir akis praplauti
jam rasos lašais
sutinku būt vėjų
pustymo malonėj
kad jo sielos pėdos
ant manęs užeit..

-Sunkią duonos riekę
pasiskirti trokšti
bet nemato kliūčių
plasdanti širdis
tad keliauk atsargiai
vakarinės kloniais
mėnesiui pakilus
suk šalink akis
ir kai pamatysi
brangųjį tau veidą
pasiversk į laužą
miško pakrašty
jis kiekvieną naktį
pas tave atėjęs
mes į tavo liepsną
tris juodas naktis
negalės paliesti
kol šeši karoliai
neištirps nuo karščio
jūsų artumos
ir visi šešėliai
nesuradę peno
išsilies į šviesą
ir žiedais skambės

-Dėkui tau tėveli..

-Dek karštai dukrele..

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 10:05
Toltik
-=Iš komentarų=-
Veidrodžių miestai
Ir sunku išėjimus surast
Jausmų labirintai
Nuo Tagorės iki Tavęs

Susipainiojom frazėm
Apsivėlėm šablonais raidžių
Reik sutrupinti pradžią
Kai kvepėjo šviežiu dar stiklu

Kad pakilus virš spindesio
Dirbtinai suguldytų veidų
Pamatytum kaip ilgisi
Vaikų sielos laukinių žolių

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 10:27
Toltik
Aš jau nebegaliu savęs išreikšti
Nei vėju nei vaizdais pilnų dienų
Atsiverčiu pasaulį ir suvirpu
Kad vos beišlaikau tarpu delnų

Kiekvienas jūsų žodis liečia širdį
Ir nieko nebišeina padaryt
Labai džiugu bet pavojingai girgžda
Už krūmų stygos įtemptų lankų

Taip noriu jus visus apdovanoti
Apsikabinimais po mėlynu skliautu
Kai paprasčiausia saulė ims šypsoti
Ir akys pasipils skaidriu džiaugsmu

Prašau nepagalvoti, o pajausti
Ar verta žodžio strėlę išsitraukt
Ant Žemės veido viskas užsitraukia
Jau sielų žvaigždės išsiilgo laukt

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 15:07
Toltik
Nataisybė, nataisybė - monai
Vient tik žalčio rangosi pramonai...


Netiesus į priekį bėga kelias
Ir ne taip kaip reik birželis svyra
Nesuprasti murmesio paukštelių
Kai po pievas žieddulkės pažyra

Ne tenai parėjęs - čia nelaukia
Ir šiek tiek ne taip žalia palaukė
Sėduos nuridendamas į upę
Sraigės susisukusį namuką

Kojos nusidažo kranto skoniais
Dumblo slystančio delnų rievėm
Kas išbūrė vasarų tikrovę
Gęstant nenukritusioms žvaigždėms

Ištepu purvu - gyslotais lapais
Paslepiu žaizdas nesiuvinėtas
Nesirpstu - tiesiog šiandieną lėtas
Vėjo šuore skambantis tripletu

Bangos nebesišneka purslais
Ko nutilote - žadėjot sesėm būt
Neprisidengia rytojus pažadais
Jei mylėsi - pažadam išdžiūt

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 15:35
Toltik
...Bet aš prisimenu vėją
Drėgnos upės krantus
Tavo padai nespėja
Paskui mano sparnus...


______(inprovizacijos V. Kernagio melodijomis..)___

jei tik atsimušu slystant
į melsvokus žodžius
mano akys iškarto
mena rugio žiedus

ta gėlė tarp geltoniu
subrandintų laukų
dyvinai mėlynuoja
iš pačių pašaknų

kai vaikystė lingavo
per smėlėtus kelius
paukščiai, smilgos dainavo
vis gilėjo dangus

negalėjau užversti
net galvos per ilgai
nes norėjo paleisti
mane žemės delnai

būčiau kritęs į dangų
kaip toje paribėj
kur sapnai pasibaigia
smilkdami pastalėj

...bet nenusimetu rūdžių
jos neleidžia nuplaukt
į pavasario pūgą
kuomet jausmo perdaug

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 16:04
Toltik
-=Iš serijos komentarai=-

Niekada tau neleisiu įžengti
Pasiliksi tarp miesto griuvėsių
Šitos įsčios ne tavo padangė
Ir ne tau iš delnų lesinėti

Pradardėk nors per tūkstantį metų
Neišleis pro bijūno vartus
Liksi amžinas, bet trafaretas
Ir žodynus gal keisi ritmu

Šitos krūtys kur matosi toliuos
Turi amžiną ilgesio sargą
Pasilenkęs virš upės šypsoki
Niekam čia neberūpi apgaulės...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Tre 12 05, 2007, 17:07
Toltik
Pasaka apie žmogus, vėją, asilą ir lakštingalą

Gyveno asilas ir turėjo savo šeimininką. Kartais jie kartu eidavo pasirinkti žabų, tai ugniakurui tai statyboms arba šiaip kokiam rankdarbiui. Šeimininkas mėgo nesėdėti rankų sudėjęs, o asilas mėgo pasivaikščiojimus į mišką. O saulė mėgo stebėti jų keliones ir visada laukdavo jų pasirodant iš už eilinės kalno keteros. Taip ir keliavo asilas su savo šeimininku iki artimiausio miškelio. Kuriame ne visada rasdavo žabų, nes tokių keliauninkų kaip jie, buvo ir daugiau. Tik ne visais iš jų džiaugėsi saulė, bet užtai jais džiaugdavosi vėjas arba kalnai, kelias arba upė.. Kiekvienas turėjo savo mylimuosius. Gražu buvo žiūrėti kada žmonės vedini asilais pasklisdavo po apylinkes. O vakare apkrauti nešmenim asiliukai eidavo paskui savo šeimininkus. Sugrįžus namolio, jų laukdavo linksmai dulkini ir įrudę nuo saulės vaikučiai. Laukdavo mylinčios žmonos ir susimąstę senoliai. Su senoliais vyrai persimesdavo viena kita pastaba apie pasaulio vyksmą ir tėvai toliau mintydavo apie nesudėtingus pastebėjimus. Su vaikais truputį padūkdavo, peržvelgdavo jų dienos nuopelnus, trumpai aptardavo, pagirdavo, paglostydavo ir atsigėręs iš jų rankų šaltinio vandens eidavo į moteriškąją namų pusę. Joje visiems labai patikdavo. Dvelkė šiluma, artumu ir meile. Ten po praėjusios dienos susitikdavo vyras ir moteris. Jie žiūrėdavo vienas kitam į akis, apsikabindavo ir kas plepėdavo, kas eidavo pasėdėti ant suoliuko prie vakarinės namo ar šlaito sienos, kas vaikštinėdavosi po savo sodus, kas priguldavo kartu pasvajoti..
O asilą vaikai vesdavosi ir paleisdavo į didelį aptvarą, kuriame po atviru dangumi augo įvairiausios žolės ir krūmai. asilas ten kartu su kitais gyvuliais rupšnodavo augalus ir pasakodavosi savo gyvuliškas istorijas.
Visos žvaigždės visada labai nekantraudavo pasirodyti viršum plokščių molinių stogų ir džiaugtis žmonių žvilgsniais į jas, ir jausmais.
Kartu su visais ten gyveno papaikęs rytų vėjas. Jis pastoviai prigalvodavo visokių pokštų ir intrigų. Kartais artinantis vakarui imdavo ir sujaukdavo visą lygumą ir pakeldavo didžiulius rusvų dulkių debesis net viršum kalnų. Žvaigždės pradeda žiebtis, o pro dulkes jos nieko nemato ir žmonės jų nemato, ir eina gulti tą vakarą anksčiau. Žvaigždės labai ilgisi, bet vėjui nė motais, nes jos niekada nežiūrėdavo į jį. Todėl jis labai pavydėdavo žmonėms. Dar būtų pusė bėdos jeigu būtų daugiau žmonių kurie būtų retkarčiais ir į vėją akį užmetę, o tai dauguma pastebėdavo tik jo nešamas dulkęs ar kokią sausą žolę arba prie žemės lenkiamus medžius. O jeigu jis tik šiaip vaikštinėdavosi paupiais ar patvoriais, tai nieks į jį nekreipdavo dėmesio. O vėjas labai norėjo, kad būtų daugiau žmonių, kurie jį jaustų ir suprastų. Visoje lygumoje toks buvo tik vienas. Vėjas dažnai mėgo užsukti pas jį į svečius, nes jis gyveno ant didelio kalno, dar didesnio papėdėje. Nuo to kalno buvo galima apžvelgti visą gyvybe knibždantį slėnį. Vėjui patikdavo, jo draugui taip pat. Jie dažnai sėdėdavo nuo ryto iki vakaro ir žvelgdavo į savo džiaugsmais užsiėmusius žmones, gyvūnus ir augalus. Tuomet slėnyje būdavo ramu, o vėjas taršydavo savo draugo plaukus ir gaivindavo degančias ir besišypsančias skaisčiai mėlynas akis.
Mėlynakis vėjo draugas nevykdavo kasdien ieškoti žabų, nes buvo išsirausęs savo būstą kalno šlaite ir vasarą ten būdavo maloniai vėsu, o atėjus žiemai pakankamai šilta. Todėl jis turėjo begales laiko tiesiog maloniai sėdėti ir stebėti nuostabias dienas. Jį mylėjo visi: saulė, žvaigždės, vėjas, medžiai, žolė.. Atskrisdavo erelis ir nutūpdavo ant seno medžio šakos pabūti kartu su juo, atbėgdavo senas kojotas ir atsitūpęs palekuodavo laikydamasis pagarbaus atstumo. Gausiai uolų plyšiuose įsikūrusios vapsvos ir tos nei karto nebuvo jo įgėlusios. O jis viskuo gėrėjosi. Bet būdavo kartais tokių naktų, kada mėnulis artėdavo į pilnatį ir liedavo savo šviesą ant įmigusio kaimo bei upės. Tokiomis naktimis jis kartais išeidavo ant savo skardžio keteros ir ilgai žvelgdavo čia į kylantį mėnulį, čia į paskutinį vis dar rūkstantį kaimelio kaminą, leidžiantį ploną ploną sidabro šviesa nuspalvintą dūmų srovelę. Tokiais vakarais, kažkas nesuprantamo imdavo spausti krūtinę, net vėjas sustingdavo, nesuprasdamas kas darosi su jo draugu. O akys jo keistai spindėdavo ir rankos nerasdavo sau patogios vietos. Tokiais momentais vėjas nedrįsdavo judėti ir jausdavo, kad vyksta kažkas jam nesuprantamo. Po tokių naktų rytų vėjas išeidavo paklajoti į kalnus ir ilgai, ilgai bastydavosi be tikslo tačiau vis ta pačia kryptim - nes buvo rytų vėjas. Kalnų piemenys tokiomis dienomis stengdavosi praleisti savo palapinėse pasakodamiesi vieni kitiems įdomybių pilnas istorijas. Ir vėjas klausydavosi tų istorijų nuotrupų. Jeigu istorija jį sudomindavo, tai jis sustodavo prie palapinės įsirangydavo į artimiausią medžio lają ir klausydavosi iki galo, vis tikėdamasis išgirsti tai kas paaiškintų keistą jo bičiulio elgesį. Bet vis negirdėjo ir negirdėjo vėjas tokios istorijos, o piemenys pabaigę istoriją visada eidavo lauk, nes manydavo kad gamta jau nurimusi. Jie gindavo savo bandą pasistiprinti ir kartais užklysdavo į lygumos kaimelį. Ten jie atiduodavo vieną kitą kailį ar gyvulį už daržoves ir kitus reikalingus dalykus.
O asilas visoje šitoje pasakoje buvo tiesiog asiliškai laimingas, nes vieną naktį eidamas pro šalį tas pats rytų vėjas atkabino gardo vartus. Ir keturkojis sau išbindzino pasivaikščioti. Nuklydo jis ant kalno šalia mėlynakio valdų. Susirado jaukią nišą kalno sienoje ir sotus užmigo iki ryto. O mėlynakis bekulniuodamas po savo valdas, aptiko svečią ir labai apsidžiaugė. Nuo to laiko jie dažniausiai trise sėdėdavo ant kalno keteros. Žmogus žvelgdavo į horizontą, vėjas sėdėdavo medžio lajoj, o asilas rupšnodavo kokią nors dygią žolę. Ir visi buvo be galo laimingi. Na gal tik žmogus biškutuką kažko vis liepsnojo ir negalėjo nurimti. O vėjui vis buvo neaišku ko jis nori. Vėjas samprotavo taip:
-Va aš esu rytų vėjas, jau kokie keturi su puse milijardo metų, nu ir ką, man visada gerai, kuo toliau tuo geriau. Iš pradžių net kalbėti nemokėjau, tuščia buvo, laksčiau sau per dykynes kietas ir trupinau uolas granitines. Ir nepasakysi, kad buvo nefaina, labai patiko tas užsiėmimas, o koks stiprus buvau, akmenis pakelti galėjau. Dabar biškį gal ir susenau, kaip žmonės sako, bet užtai taip malonu šokinėti nuo medžio ant medžio. Jo gi po kalnų trupinimo pradėjo visur kerpės visokios augti, iš pradžių jas plėšiau nuo akmenų, o po to susidraugavom ir būdavo malonu užsukti pas jas į svečius. Nors ir labai jos buvo nekalbios, o ir pats dar kalbėti nemokėjau, bet tikrai malonu buvo. Tada žolės pasirodė visokios, vos spėdavau lakstyti, vis kokią naują surasdavau. Ir taip vis gausėjo visko, gausėjo, ir visai beveik pasimiršo ankstesni užsiėmimai, nebesinorėjo taip dažnai tų akmenų mėtyti ir skaldyti. O kai labai labai jau norėdavosi tai lėkdavau į aukščiausius kalnus ir ten svaidydavau vieną po kitos uolų nuolaužas. O kai pasirodė visur lakiojantys keturkojai tai negalėjau gi atsidžiaugti, po to paukščiai pradėjo rypauti. Ir viskas lyg iš niekur. Na bent jau taip daug žmonių galvoja, gal ir būtų jiems galima pasakyti, bet ar verta. Reiks pabandyti papasakoti draugui žmogui, manau jis supras. Nežinau ar tai labai svarbu, bet kažkaip keistai jie galvoja, gal tada jis nustos taip keistai žiūrėti pilnačiai užėjus ir nereiks man lakstyti prieš pilnaties naktis ieškant debesų, kad ją uždengtų ir nedrumstų jo sielos. Taip... reiks taip ir padaryti, reiks kurį vakarą papasakoti jam, jis geras klausytojas, manau supras. Taip taip.. O kai atsirado va ir žmonės tai išvis nuostabumėlis patapo gyvenimas žemėje.. jie pradėjo šnekėti, keisti viską. Atleki į tą pačią vietą po metų, o čia jau nieko nebegali atpažinti ir trankaisi lyg be galvos, nuostabumėlis kaip jie greit viską sukuičia. Ir tos istorijos, nors ir labai kvailos dažnai, bet kažką tokio turi. Ir va tokie sėdėjimai šalia, eh.. kaip nuostabu tai.. ai tiekto.. nepasakosiu kol nepaklaus.. taip gi norėjo didysis vėjas, kad mes, jo vaikai, pasakotume viską ką žinome tik paklausti.. gerai kad dar dainuoti leido, o tai visai šnekėti nebūtų kaip..
Tai va tokios mintys sukiojosi vėjų prikištoj vėjo galvoj. Ir tada jis pradėjo nujausti, kad būtent dėl tokio keisto žmogaus elgesio, jam taip malonu būti šalia jo ir tiek daug keistai įdomių dalykų žmonės pridaro. Tik jis nežinojo kodėl, bet vėjams dažniausiai yra visai nesvarbu kodėl kas nors vyksta taip, o ne kitaip. Žinoma išskyrus atvejus, kai vėjai per daug susidraugauja su kokiu nors žmogum ir patys pradeda žmogėti. Gerai, kad tie žmonės trumpai gyvena, tai vėjai kai vėl lieka vieni tai pasveiksta nuo visų žmogiškumų ir patampa tikrais vėjais.
O vieną vakarą, kai prie trijulės prisijungė dar ir sena lakštingala, žmogus pradėjo dainuoti. Ir klausėsi nutilęs vėjas, asilas prasižiojęs ir nebaigęs kramtyti dygliažolės, net lakštingala trumpam pritilo, o po to pradėjo pritarti jo dainai. Ir vėjas negalėjo susiturėti, puolė lėkti nuo kalno, sukti dulkių debesis, šėlti kaip koks mažas ir visai jaunas vėjukas, na bet kadangi jis buvo rytų vėjas tai jam buvo atleistina tokis impulsyvumas. Vienintelis asilas taip ir sėdėjo prasižiojęs su dygliažole dantyse ir atrodė visiškai apstulbęs.
Po to vakaro žmogus dainavo nuolatos, kai tik nusileisdavo saulė ir pradėdavo žiebtis žvaigždės iškart pasigirsdavo daina kurią nešdavo vėjas. Po truputį prie šlaito pradėjo rinktis kaimelio gyventojai pasiklausyti jo dainų, o kitiems atrodė, kad dainuoja pats vėjas ir lakštingala, kuri jau buvo spėjusi tapti nuolatine viešnia. O po kiek laiko ir kasdiene gyventoja. Žmonės taip priprato prie vakarinių dainų, kad nepraėjus nei metams jau rinkdavosi ten kas dieną ir klausydavosi visiškai nutilę. Jeigu žmogui nebūdavo nuotaikos, tai jie tiesiog klausydavosi vėjo, o jei ir pastarasis tylėdavo tai daug tylesnės žvaigždžių muzikos. Visi žmonės visada likdavo papėdėje ir nei vienas per visą laiką nesugalvojo užkopti į kalną pasišnekučiuoti su mėlynakiu dainiumi. Jie net niekaip jo nepavadino, neturėjo tokio keisto įpročio kurį turi dauguma žmonių - viskam sugalvoti pavadinimus ir vardus.
Bet vieną vakarą žmonės visgi nėjo klausytis prie kalno, nes visą dieną šėlo smėlio audra ir buvo visiškai išpusčiusi įprastas mintis iš jų galvų. Ir kaip tik tą vakarą kažkaip keistai nerimo vienų namų dukra. Ir pamiršo ji per savo keistą nerimą smėlio audros nepatogumus ir išėjo į naktį. Kojos savaime atvedė prie šlaito, kur vakarais rinkdavosi kaimelis pasiklausyti.. visgi manau reik pasakyti tiesą ko jie ten iš ties rinkdavosi. Ateidavo jie tenais tam, kad išgirstų savo sielos dainas. Taigi ir toji dukra iš vieno plokščiastogio molinio namuko, taip pat atsidūrė ten genama keistos savo sielos dainos. O tolesnę istoriją vėjas užpustė molio dykumose ir atkakliai nutyli, šnibždėdamas kad visos žemiškos istorijos yra panašiai nepanašios viena į kitą ir gali būti pasakojamos amžinai...

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ket 12 06, 2007, 1:40
Toltik
visai aš nerimtas
negalvokite taip
nuo tokių jūs minčių
man minkštėja sparnai

aš tik gatvėj plaštakė
alkanai mėlyna
mano akys sudilus
dangaus giluma

nerandu pienės žiedo
tarp betono dėžių
na ir kas man pasakė
kad čia rasti galiu

rodos pelės galvojo
svajonių kryptim
kai tarp šilko kramčiausi
rugiapjūtės dantim

tik norėčiau tikėti
kad jūs visada jaučiat
aš tik vėjas nurimęs
lietui rytmetį prausiant

netikėkit manim
net rimčiausia kalba
aš ištirpęs šešėlis
praeivių sraute

susivėlęs erškėtis
pačiame pakrašty
sugalvosit kaip nors
kaip mane nuraškyt

su visom šaknimis
rudeniniais žiedais
su truputį spygliuotais
paprastučiais juokais

pasodinsit lauke
gero laiko išlaukę
kada lietūs linksmi
plieno kastuvus prausia

o atėję ryte
tesurasite duobę
seną kvapą laužų
ir įraudusią uogą

tris pėdas link upelio
juodos žemės spalvos
o virš jo tik migla
nežinia ką galvos

nesuprasti kodėl
byra plunksnų pūga
gal suplyšo sparnai
ar atėjo žiema

bet turbūt dar ne ta
nes pora vyturių
susiglaude krante
žeria jūras giesmių

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Ket 12 06, 2007, 11:49
Toltik
kai nebaisu jog išgirs
bet nebežinai ar svarbu, kad klausytų
ir neaišku pačiam ar turi ką išties pasakyt
tuo metu kai pakibęs esi erdvėje
ar nepastebi gal, kad plėvesuoja paskui voratinklis
kolei rankų į balą nepamerki
nejauti tol kaip norėjosi viską nuplaut
o dabar aš einu ir leidžiu kad vėjas plaikstytų
nuo akių sau dar nebraukiu dulkinų, limpančių siūlų
bet kogero tik tiek,
tik praėjusios vasaros tinklas
viską žino širdis - šiltai plūsta ramumas tikėjimo
ir kogero viskam savas laikas
tuoj žiema - telkiniai pasidengs atspindžiais
bet prireikus visuomet šaltinių surasiu..

staiga kai ką supratau..
visgi turiu nusiprausti
būtent tai ir kartoja širdis
ir štai ji suspurdo kitaip
tarsi būtų pražydus viltis
tam, kad jausčiau pasaulį
toks koks jis šią sekundę yra
kad kalbėti galėčiau su Tėvu
ir žingsniuot ties svajonių riba
kad pajausčiau kuo Žemė alsuoja
ir net kur šiuo metu mylima
o kas buvo tegul virs daina

Re: Toltik kelelis :)

Parašytas: Pen 12 07, 2007, 10:18
Toltik
miestuos supos laidai troleibusų
antakalnis švaistė gatves
toj istorijoj trūko suoliukų
ir be galo trūko manęs

augo vienas nevienišas kedras
daug klevų, o pušelės gal trys
nors linksmai, bet šiek tiek iškilmingai
atsiverdavau salės duris

jiedu buvo gerokai išblukę
ko norėti - žiemų viduriai
o be to tie laužai ir coliukės
rudenėjančių kregždžių būriai

horizontai kreivi ir pakrantės
pilnos smėlio, minčių ir nakties
na žodžiu sudėtingai suraitė
žemužėlė pritrūkus rimties

o čiobrelių gaivumas juokavo
storapadžiai pelynų vaikai
šlapdribom, sniego kąsniais ir ragom
ėmė veržliai tikėjimus keist

atsibastė šilkinės graviūros
nei eilėm, nei vorom - ai.. porom
žodžiai bėgo, lekiojo po jūras
po kalvas, miškelius ir daubom

skraidė, aikčiojo, dėstė teorijas
piešė sualę, žvaigždes ir laukus
pilnus judesio, vyksmo, ironijos
meile žiebėsi kiauras dangus

po truputį prisėlino rasos
tirpo sniegas namų kampuose
širdys lydėsi, spalvinos pasaka
žaidė lūpom jauki šypsena

ot pavasaris - buvo ne truputį
su šaknelėmis vartė medžius
apkastų, apraisgytų pozicijų
nesibodamas griovė krantus

saulė vienijo gamtą ir judančius
laukė ančių ir gervių pulkų
vėjas taršė keliaujančių plaukus
tiktai kūnams pritrūko krypčių

nusistvėrus vairalazdę vasara
užsimoj botagu apynių
ją per kalnus mačiau bėgant basą
apsikaišiusią plunksnom garnių

vandenai labai greitai įšilo
kartais rodės per žiem neatauš
žėlė jaukios pievelės už šilo
medų sėmė gegužiniu kaušu

visko buvo, o bičių dūzgimo
nors prikrauki penkis vežimus
ir į miestą, į srautą mašinų
įsisukdavo pievų lietus

jie nešiojosi skalperius, akinius
iš žėručio ir smėlio spalvos
viens į kitą žiūrėjo per pasakas
į sapnus ėjo gert artumos

neretai susitikę bangavo
nes kažkur visad buvo riba
tokia didelė tarsi birželis
kai pakvimpa žiedai daržuose

ir atrodė labai jau egzotiškai
jei kam pasakot - nepatikės
jei šalia - nekalbėjo, tik mėtėsi
kaip bebūtų dulkėtom eilėm

susiliesdavo viršum bedugnių
išsirovę senovės šaknis
skriejo tyliai į vidurio ugnį
paprastai ūkanotom naktim

greitai tuštino vėjų aruodus
erdvę sėmė melsvom akimis
jautė šaltį ir šilumą gruodo
kartais slapstėsi debesimis

prieš liūtis prasidėjo klajonės
lyg tenpat, lyg skirtingom kryptim
jau į pabaigą meilės istorija
sulapojus plyšimo mintims

judesy, bet be jokio patoso
gal be ašarų ir be riksmų
laiko rėčiu pelus nusijojus
rieda žirniai savuoju taku