Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

...Bet aš prisimenu vėją
Drėgnos upės krantus
Tavo padai nespėja
Paskui mano sparnus...


______(inprovizacijos V. Kernagio melodijomis..)___

jei tik atsimušu slystant
į melsvokus žodžius
mano akys iškarto
mena rugio žiedus

ta gėlė tarp geltoniu
subrandintų laukų
dyvinai mėlynuoja
iš pačių pašaknų

kai vaikystė lingavo
per smėlėtus kelius
paukščiai, smilgos dainavo
vis gilėjo dangus

negalėjau užversti
net galvos per ilgai
nes norėjo paleisti
mane žemės delnai

būčiau kritęs į dangų
kaip toje paribėj
kur sapnai pasibaigia
smilkdami pastalėj

...bet nenusimetu rūdžių
jos neleidžia nuplaukt
į pavasario pūgą
kuomet jausmo perdaug
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

-=Iš serijos komentarai=-

Niekada tau neleisiu įžengti
Pasiliksi tarp miesto griuvėsių
Šitos įsčios ne tavo padangė
Ir ne tau iš delnų lesinėti

Pradardėk nors per tūkstantį metų
Neišleis pro bijūno vartus
Liksi amžinas, bet trafaretas
Ir žodynus gal keisi ritmu

Šitos krūtys kur matosi toliuos
Turi amžiną ilgesio sargą
Pasilenkęs virš upės šypsoki
Niekam čia neberūpi apgaulės...
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Pasaka apie žmogus, vėją, asilą ir lakštingalą

Gyveno asilas ir turėjo savo šeimininką. Kartais jie kartu eidavo pasirinkti žabų, tai ugniakurui tai statyboms arba šiaip kokiam rankdarbiui. Šeimininkas mėgo nesėdėti rankų sudėjęs, o asilas mėgo pasivaikščiojimus į mišką. O saulė mėgo stebėti jų keliones ir visada laukdavo jų pasirodant iš už eilinės kalno keteros. Taip ir keliavo asilas su savo šeimininku iki artimiausio miškelio. Kuriame ne visada rasdavo žabų, nes tokių keliauninkų kaip jie, buvo ir daugiau. Tik ne visais iš jų džiaugėsi saulė, bet užtai jais džiaugdavosi vėjas arba kalnai, kelias arba upė.. Kiekvienas turėjo savo mylimuosius. Gražu buvo žiūrėti kada žmonės vedini asilais pasklisdavo po apylinkes. O vakare apkrauti nešmenim asiliukai eidavo paskui savo šeimininkus. Sugrįžus namolio, jų laukdavo linksmai dulkini ir įrudę nuo saulės vaikučiai. Laukdavo mylinčios žmonos ir susimąstę senoliai. Su senoliais vyrai persimesdavo viena kita pastaba apie pasaulio vyksmą ir tėvai toliau mintydavo apie nesudėtingus pastebėjimus. Su vaikais truputį padūkdavo, peržvelgdavo jų dienos nuopelnus, trumpai aptardavo, pagirdavo, paglostydavo ir atsigėręs iš jų rankų šaltinio vandens eidavo į moteriškąją namų pusę. Joje visiems labai patikdavo. Dvelkė šiluma, artumu ir meile. Ten po praėjusios dienos susitikdavo vyras ir moteris. Jie žiūrėdavo vienas kitam į akis, apsikabindavo ir kas plepėdavo, kas eidavo pasėdėti ant suoliuko prie vakarinės namo ar šlaito sienos, kas vaikštinėdavosi po savo sodus, kas priguldavo kartu pasvajoti..
O asilą vaikai vesdavosi ir paleisdavo į didelį aptvarą, kuriame po atviru dangumi augo įvairiausios žolės ir krūmai. asilas ten kartu su kitais gyvuliais rupšnodavo augalus ir pasakodavosi savo gyvuliškas istorijas.
Visos žvaigždės visada labai nekantraudavo pasirodyti viršum plokščių molinių stogų ir džiaugtis žmonių žvilgsniais į jas, ir jausmais.
Kartu su visais ten gyveno papaikęs rytų vėjas. Jis pastoviai prigalvodavo visokių pokštų ir intrigų. Kartais artinantis vakarui imdavo ir sujaukdavo visą lygumą ir pakeldavo didžiulius rusvų dulkių debesis net viršum kalnų. Žvaigždės pradeda žiebtis, o pro dulkes jos nieko nemato ir žmonės jų nemato, ir eina gulti tą vakarą anksčiau. Žvaigždės labai ilgisi, bet vėjui nė motais, nes jos niekada nežiūrėdavo į jį. Todėl jis labai pavydėdavo žmonėms. Dar būtų pusė bėdos jeigu būtų daugiau žmonių kurie būtų retkarčiais ir į vėją akį užmetę, o tai dauguma pastebėdavo tik jo nešamas dulkęs ar kokią sausą žolę arba prie žemės lenkiamus medžius. O jeigu jis tik šiaip vaikštinėdavosi paupiais ar patvoriais, tai nieks į jį nekreipdavo dėmesio. O vėjas labai norėjo, kad būtų daugiau žmonių, kurie jį jaustų ir suprastų. Visoje lygumoje toks buvo tik vienas. Vėjas dažnai mėgo užsukti pas jį į svečius, nes jis gyveno ant didelio kalno, dar didesnio papėdėje. Nuo to kalno buvo galima apžvelgti visą gyvybe knibždantį slėnį. Vėjui patikdavo, jo draugui taip pat. Jie dažnai sėdėdavo nuo ryto iki vakaro ir žvelgdavo į savo džiaugsmais užsiėmusius žmones, gyvūnus ir augalus. Tuomet slėnyje būdavo ramu, o vėjas taršydavo savo draugo plaukus ir gaivindavo degančias ir besišypsančias skaisčiai mėlynas akis.
Mėlynakis vėjo draugas nevykdavo kasdien ieškoti žabų, nes buvo išsirausęs savo būstą kalno šlaite ir vasarą ten būdavo maloniai vėsu, o atėjus žiemai pakankamai šilta. Todėl jis turėjo begales laiko tiesiog maloniai sėdėti ir stebėti nuostabias dienas. Jį mylėjo visi: saulė, žvaigždės, vėjas, medžiai, žolė.. Atskrisdavo erelis ir nutūpdavo ant seno medžio šakos pabūti kartu su juo, atbėgdavo senas kojotas ir atsitūpęs palekuodavo laikydamasis pagarbaus atstumo. Gausiai uolų plyšiuose įsikūrusios vapsvos ir tos nei karto nebuvo jo įgėlusios. O jis viskuo gėrėjosi. Bet būdavo kartais tokių naktų, kada mėnulis artėdavo į pilnatį ir liedavo savo šviesą ant įmigusio kaimo bei upės. Tokiomis naktimis jis kartais išeidavo ant savo skardžio keteros ir ilgai žvelgdavo čia į kylantį mėnulį, čia į paskutinį vis dar rūkstantį kaimelio kaminą, leidžiantį ploną ploną sidabro šviesa nuspalvintą dūmų srovelę. Tokiais vakarais, kažkas nesuprantamo imdavo spausti krūtinę, net vėjas sustingdavo, nesuprasdamas kas darosi su jo draugu. O akys jo keistai spindėdavo ir rankos nerasdavo sau patogios vietos. Tokiais momentais vėjas nedrįsdavo judėti ir jausdavo, kad vyksta kažkas jam nesuprantamo. Po tokių naktų rytų vėjas išeidavo paklajoti į kalnus ir ilgai, ilgai bastydavosi be tikslo tačiau vis ta pačia kryptim - nes buvo rytų vėjas. Kalnų piemenys tokiomis dienomis stengdavosi praleisti savo palapinėse pasakodamiesi vieni kitiems įdomybių pilnas istorijas. Ir vėjas klausydavosi tų istorijų nuotrupų. Jeigu istorija jį sudomindavo, tai jis sustodavo prie palapinės įsirangydavo į artimiausią medžio lają ir klausydavosi iki galo, vis tikėdamasis išgirsti tai kas paaiškintų keistą jo bičiulio elgesį. Bet vis negirdėjo ir negirdėjo vėjas tokios istorijos, o piemenys pabaigę istoriją visada eidavo lauk, nes manydavo kad gamta jau nurimusi. Jie gindavo savo bandą pasistiprinti ir kartais užklysdavo į lygumos kaimelį. Ten jie atiduodavo vieną kitą kailį ar gyvulį už daržoves ir kitus reikalingus dalykus.
O asilas visoje šitoje pasakoje buvo tiesiog asiliškai laimingas, nes vieną naktį eidamas pro šalį tas pats rytų vėjas atkabino gardo vartus. Ir keturkojis sau išbindzino pasivaikščioti. Nuklydo jis ant kalno šalia mėlynakio valdų. Susirado jaukią nišą kalno sienoje ir sotus užmigo iki ryto. O mėlynakis bekulniuodamas po savo valdas, aptiko svečią ir labai apsidžiaugė. Nuo to laiko jie dažniausiai trise sėdėdavo ant kalno keteros. Žmogus žvelgdavo į horizontą, vėjas sėdėdavo medžio lajoj, o asilas rupšnodavo kokią nors dygią žolę. Ir visi buvo be galo laimingi. Na gal tik žmogus biškutuką kažko vis liepsnojo ir negalėjo nurimti. O vėjui vis buvo neaišku ko jis nori. Vėjas samprotavo taip:
-Va aš esu rytų vėjas, jau kokie keturi su puse milijardo metų, nu ir ką, man visada gerai, kuo toliau tuo geriau. Iš pradžių net kalbėti nemokėjau, tuščia buvo, laksčiau sau per dykynes kietas ir trupinau uolas granitines. Ir nepasakysi, kad buvo nefaina, labai patiko tas užsiėmimas, o koks stiprus buvau, akmenis pakelti galėjau. Dabar biškį gal ir susenau, kaip žmonės sako, bet užtai taip malonu šokinėti nuo medžio ant medžio. Jo gi po kalnų trupinimo pradėjo visur kerpės visokios augti, iš pradžių jas plėšiau nuo akmenų, o po to susidraugavom ir būdavo malonu užsukti pas jas į svečius. Nors ir labai jos buvo nekalbios, o ir pats dar kalbėti nemokėjau, bet tikrai malonu buvo. Tada žolės pasirodė visokios, vos spėdavau lakstyti, vis kokią naują surasdavau. Ir taip vis gausėjo visko, gausėjo, ir visai beveik pasimiršo ankstesni užsiėmimai, nebesinorėjo taip dažnai tų akmenų mėtyti ir skaldyti. O kai labai labai jau norėdavosi tai lėkdavau į aukščiausius kalnus ir ten svaidydavau vieną po kitos uolų nuolaužas. O kai pasirodė visur lakiojantys keturkojai tai negalėjau gi atsidžiaugti, po to paukščiai pradėjo rypauti. Ir viskas lyg iš niekur. Na bent jau taip daug žmonių galvoja, gal ir būtų jiems galima pasakyti, bet ar verta. Reiks pabandyti papasakoti draugui žmogui, manau jis supras. Nežinau ar tai labai svarbu, bet kažkaip keistai jie galvoja, gal tada jis nustos taip keistai žiūrėti pilnačiai užėjus ir nereiks man lakstyti prieš pilnaties naktis ieškant debesų, kad ją uždengtų ir nedrumstų jo sielos. Taip... reiks taip ir padaryti, reiks kurį vakarą papasakoti jam, jis geras klausytojas, manau supras. Taip taip.. O kai atsirado va ir žmonės tai išvis nuostabumėlis patapo gyvenimas žemėje.. jie pradėjo šnekėti, keisti viską. Atleki į tą pačią vietą po metų, o čia jau nieko nebegali atpažinti ir trankaisi lyg be galvos, nuostabumėlis kaip jie greit viską sukuičia. Ir tos istorijos, nors ir labai kvailos dažnai, bet kažką tokio turi. Ir va tokie sėdėjimai šalia, eh.. kaip nuostabu tai.. ai tiekto.. nepasakosiu kol nepaklaus.. taip gi norėjo didysis vėjas, kad mes, jo vaikai, pasakotume viską ką žinome tik paklausti.. gerai kad dar dainuoti leido, o tai visai šnekėti nebūtų kaip..
Tai va tokios mintys sukiojosi vėjų prikištoj vėjo galvoj. Ir tada jis pradėjo nujausti, kad būtent dėl tokio keisto žmogaus elgesio, jam taip malonu būti šalia jo ir tiek daug keistai įdomių dalykų žmonės pridaro. Tik jis nežinojo kodėl, bet vėjams dažniausiai yra visai nesvarbu kodėl kas nors vyksta taip, o ne kitaip. Žinoma išskyrus atvejus, kai vėjai per daug susidraugauja su kokiu nors žmogum ir patys pradeda žmogėti. Gerai, kad tie žmonės trumpai gyvena, tai vėjai kai vėl lieka vieni tai pasveiksta nuo visų žmogiškumų ir patampa tikrais vėjais.
O vieną vakarą, kai prie trijulės prisijungė dar ir sena lakštingala, žmogus pradėjo dainuoti. Ir klausėsi nutilęs vėjas, asilas prasižiojęs ir nebaigęs kramtyti dygliažolės, net lakštingala trumpam pritilo, o po to pradėjo pritarti jo dainai. Ir vėjas negalėjo susiturėti, puolė lėkti nuo kalno, sukti dulkių debesis, šėlti kaip koks mažas ir visai jaunas vėjukas, na bet kadangi jis buvo rytų vėjas tai jam buvo atleistina tokis impulsyvumas. Vienintelis asilas taip ir sėdėjo prasižiojęs su dygliažole dantyse ir atrodė visiškai apstulbęs.
Po to vakaro žmogus dainavo nuolatos, kai tik nusileisdavo saulė ir pradėdavo žiebtis žvaigždės iškart pasigirsdavo daina kurią nešdavo vėjas. Po truputį prie šlaito pradėjo rinktis kaimelio gyventojai pasiklausyti jo dainų, o kitiems atrodė, kad dainuoja pats vėjas ir lakštingala, kuri jau buvo spėjusi tapti nuolatine viešnia. O po kiek laiko ir kasdiene gyventoja. Žmonės taip priprato prie vakarinių dainų, kad nepraėjus nei metams jau rinkdavosi ten kas dieną ir klausydavosi visiškai nutilę. Jeigu žmogui nebūdavo nuotaikos, tai jie tiesiog klausydavosi vėjo, o jei ir pastarasis tylėdavo tai daug tylesnės žvaigždžių muzikos. Visi žmonės visada likdavo papėdėje ir nei vienas per visą laiką nesugalvojo užkopti į kalną pasišnekučiuoti su mėlynakiu dainiumi. Jie net niekaip jo nepavadino, neturėjo tokio keisto įpročio kurį turi dauguma žmonių - viskam sugalvoti pavadinimus ir vardus.
Bet vieną vakarą žmonės visgi nėjo klausytis prie kalno, nes visą dieną šėlo smėlio audra ir buvo visiškai išpusčiusi įprastas mintis iš jų galvų. Ir kaip tik tą vakarą kažkaip keistai nerimo vienų namų dukra. Ir pamiršo ji per savo keistą nerimą smėlio audros nepatogumus ir išėjo į naktį. Kojos savaime atvedė prie šlaito, kur vakarais rinkdavosi kaimelis pasiklausyti.. visgi manau reik pasakyti tiesą ko jie ten iš ties rinkdavosi. Ateidavo jie tenais tam, kad išgirstų savo sielos dainas. Taigi ir toji dukra iš vieno plokščiastogio molinio namuko, taip pat atsidūrė ten genama keistos savo sielos dainos. O tolesnę istoriją vėjas užpustė molio dykumose ir atkakliai nutyli, šnibždėdamas kad visos žemiškos istorijos yra panašiai nepanašios viena į kitą ir gali būti pasakojamos amžinai...
Paskutinį kartą redagavo Toltik Tre 12 12, 2007, 15:46, redaguota 1 kartą(us).
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

visai aš nerimtas
negalvokite taip
nuo tokių jūs minčių
man minkštėja sparnai

aš tik gatvėj plaštakė
alkanai mėlyna
mano akys sudilus
dangaus giluma

nerandu pienės žiedo
tarp betono dėžių
na ir kas man pasakė
kad čia rasti galiu

rodos pelės galvojo
svajonių kryptim
kai tarp šilko kramčiausi
rugiapjūtės dantim

tik norėčiau tikėti
kad jūs visada jaučiat
aš tik vėjas nurimęs
lietui rytmetį prausiant

netikėkit manim
net rimčiausia kalba
aš ištirpęs šešėlis
praeivių sraute

susivėlęs erškėtis
pačiame pakrašty
sugalvosit kaip nors
kaip mane nuraškyt

su visom šaknimis
rudeniniais žiedais
su truputį spygliuotais
paprastučiais juokais

pasodinsit lauke
gero laiko išlaukę
kada lietūs linksmi
plieno kastuvus prausia

o atėję ryte
tesurasite duobę
seną kvapą laužų
ir įraudusią uogą

tris pėdas link upelio
juodos žemės spalvos
o virš jo tik migla
nežinia ką galvos

nesuprasti kodėl
byra plunksnų pūga
gal suplyšo sparnai
ar atėjo žiema

bet turbūt dar ne ta
nes pora vyturių
susiglaude krante
žeria jūras giesmių
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

kai nebaisu jog išgirs
bet nebežinai ar svarbu, kad klausytų
ir neaišku pačiam ar turi ką išties pasakyt
tuo metu kai pakibęs esi erdvėje
ar nepastebi gal, kad plėvesuoja paskui voratinklis
kolei rankų į balą nepamerki
nejauti tol kaip norėjosi viską nuplaut
o dabar aš einu ir leidžiu kad vėjas plaikstytų
nuo akių sau dar nebraukiu dulkinų, limpančių siūlų
bet kogero tik tiek,
tik praėjusios vasaros tinklas
viską žino širdis - šiltai plūsta ramumas tikėjimo
ir kogero viskam savas laikas
tuoj žiema - telkiniai pasidengs atspindžiais
bet prireikus visuomet šaltinių surasiu..

staiga kai ką supratau..
visgi turiu nusiprausti
būtent tai ir kartoja širdis
ir štai ji suspurdo kitaip
tarsi būtų pražydus viltis
tam, kad jausčiau pasaulį
toks koks jis šią sekundę yra
kad kalbėti galėčiau su Tėvu
ir žingsniuot ties svajonių riba
kad pajausčiau kuo Žemė alsuoja
ir net kur šiuo metu mylima
o kas buvo tegul virs daina
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

miestuos supos laidai troleibusų
antakalnis švaistė gatves
toj istorijoj trūko suoliukų
ir be galo trūko manęs

augo vienas nevienišas kedras
daug klevų, o pušelės gal trys
nors linksmai, bet šiek tiek iškilmingai
atsiverdavau salės duris

jiedu buvo gerokai išblukę
ko norėti - žiemų viduriai
o be to tie laužai ir coliukės
rudenėjančių kregždžių būriai

horizontai kreivi ir pakrantės
pilnos smėlio, minčių ir nakties
na žodžiu sudėtingai suraitė
žemužėlė pritrūkus rimties

o čiobrelių gaivumas juokavo
storapadžiai pelynų vaikai
šlapdribom, sniego kąsniais ir ragom
ėmė veržliai tikėjimus keist

atsibastė šilkinės graviūros
nei eilėm, nei vorom - ai.. porom
žodžiai bėgo, lekiojo po jūras
po kalvas, miškelius ir daubom

skraidė, aikčiojo, dėstė teorijas
piešė sualę, žvaigždes ir laukus
pilnus judesio, vyksmo, ironijos
meile žiebėsi kiauras dangus

po truputį prisėlino rasos
tirpo sniegas namų kampuose
širdys lydėsi, spalvinos pasaka
žaidė lūpom jauki šypsena

ot pavasaris - buvo ne truputį
su šaknelėmis vartė medžius
apkastų, apraisgytų pozicijų
nesibodamas griovė krantus

saulė vienijo gamtą ir judančius
laukė ančių ir gervių pulkų
vėjas taršė keliaujančių plaukus
tiktai kūnams pritrūko krypčių

nusistvėrus vairalazdę vasara
užsimoj botagu apynių
ją per kalnus mačiau bėgant basą
apsikaišiusią plunksnom garnių

vandenai labai greitai įšilo
kartais rodės per žiem neatauš
žėlė jaukios pievelės už šilo
medų sėmė gegužiniu kaušu

visko buvo, o bičių dūzgimo
nors prikrauki penkis vežimus
ir į miestą, į srautą mašinų
įsisukdavo pievų lietus

jie nešiojosi skalperius, akinius
iš žėručio ir smėlio spalvos
viens į kitą žiūrėjo per pasakas
į sapnus ėjo gert artumos

neretai susitikę bangavo
nes kažkur visad buvo riba
tokia didelė tarsi birželis
kai pakvimpa žiedai daržuose

ir atrodė labai jau egzotiškai
jei kam pasakot - nepatikės
jei šalia - nekalbėjo, tik mėtėsi
kaip bebūtų dulkėtom eilėm

susiliesdavo viršum bedugnių
išsirovę senovės šaknis
skriejo tyliai į vidurio ugnį
paprastai ūkanotom naktim

greitai tuštino vėjų aruodus
erdvę sėmė melsvom akimis
jautė šaltį ir šilumą gruodo
kartais slapstėsi debesimis

prieš liūtis prasidėjo klajonės
lyg tenpat, lyg skirtingom kryptim
jau į pabaigą meilės istorija
sulapojus plyšimo mintims

judesy, bet be jokio patoso
gal be ašarų ir be riksmų
laiko rėčiu pelus nusijojus
rieda žirniai savuoju taku
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

siaučia srautas besvoris ir tuščias
užkabindamas širdį eilėm
mano langas nenori sudužti
rankos - virsti krantinių žolėm

mano siela negali sėdėti
tavo padai sušildo plaučius
tavo šerkšnas nebetelpa rėty
trys malūnai pamiršta žodžius

dūmų srovės nustoja kalbėt
vėjas šmėklomis virsmą sukausto
sėda dulkinos musės žolėj
tavo akys įsipila džiaugsmo

išgaruojant šalta arbata
tu mojuoji praskydusį vyksmą
mano frazės mėnulio delčia
patekėjus į ateitį krypstam
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

kryžmasnapiai neaplenkia kryžių
žvirblių pirštai išmargina kiemą
sėklos leidžiasi lyjant palangėn
telegramose liekate vienas

išsineš tyla kvepiančius indus
lovoj ilsis apniukus diena
po pilkšvų debesų dobilienom
suvirpėjo vėjuota styga

užsigavo kvėpuojantis rytas
nuo takų pabaidytom miglom
nušvitimas užtrunka minutę
susigėrusiom brėkšmo spalvom

pakartojimais bėga sekundės
skruzdės sliuogia viena kryptimi
trykšta popiete mušamos grindys
rezonansu gilyn sugrįžti

mintys žinda prinokusius rėmus
laša diemedžių dieviškas kvapas
iš paveiksle užpustomo kiemo
šiltą sterblę aplanko gyvatė
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Pliurpalynės

Medžiai truputį nešnekūs. Prasidedant žiemai jie mėgsta taip daryti. Styro įsitempę darganoj, bet kartu ir atpalaidavę nuogas šakas. Dabar jau priruošę pavasariui pumpurų ir žirginių. Aina sapnuoti. Ne taip kaip laikas, bet aina. Jiems pradeda realybė maišaluotis su svajonių sfera. Tada visai nereik jų kalbinti, bet koks gi žmogus susiturės neužklausęs kaip sekas? Tada snūduriuojantys medžiai pradeda vapalioti sunkiai suvokiamas nesąmones. Man labai patinka taip su jais žaisti. Pavasariui atėjus truputuką juos erzinu, primindamas kokius vėjus kalbėjo. Labiausiai patinka šia tema bendrauti su trisdešimt ketverių metų uosiu, gyvenančiu šalia posūkio į vaikų darželį. Jis turi palinkimą į savianalizę. Kartais pajuokaujam kartu jog viskas dėl to, kad jo kamienas truputį palinkęs į psichoneurologijos dispanserio pusę. Aš tai tuo nelabai tikiu, nes tas objektas yra už gerų dviejų kilometrų, bet uosis juokais ar rimtai nenustoja to tvirtinti. Ką ten gali žinoti su tais medžiais. Mes va irgi bastomės iš kampo į kampą ir kas gali pasakyti kodėl žmonės taip skirtingai elgiasi. Kai aš taip pradedu postringaut, tai uosis mane siunčia ant penkių eglių kalnelio. Jis įsitikinęs, kad jos labiau mėgsta protingas kalbas, o jis tam visiškai netinkamas. Tai su juo dažniausiai šnekuosi apie jo jutimus ir apie tai ko prisapaliojo miegodamas.
Šį kartą kaip tik prisiminiau vieną iš keisčiausių jo sapnų nuotrupų.. Pasakojo jis tada apie spalvas, meilės pulsaciją ir kažkokį begalinį visuotinumą. Trumpai jam perpasakojau tą epizodą ir paprašiau, kad jis dabar papasakotų tą sapną, nes man jis labai patiko. O jis kaip visada užsivedė ir dėstė, kažką panašaus į tai: "na tu kaip visada.. sakiau gi tau, kad medžiai nesapnuoja, mes tuo metu jaučiame viską, tik truputį kitaip, kitokioj erdvėj gyvenam, ten laikas dar lėčiau teka, bet jis vis tiek teka ir tai nėra svajos ar kliedesiai. Tai ką tu girdi yra tos realybės aidas. Tau tikrai patiktų tenais apsilankyti, nors iš tiesų tai tu ten irgi būni. Ir kiti ten jūsiškiai būnat. Kalbėjausi neseniai su žolėm, sakė jos žmones taip pat mato visose erdvėse, tik visur jūs truputį kitokie. Šitam mieliausiam pasaulyje tai jūs truputį keisti, na gal tik tokie va kaip tu truputį suprantamesni, bet irgi pilni keistenybių..", kadangi pamačiau, kad uosis kaip visada nukrypo į lankas, tai priminiau apie ką jo klausiau: "na tai taip, menkutis rakursas, čia viena iš žmogiškųjų keistenybių, jūs vis kažkur skubat ir viską reguliuojat. Na bet tiekto.. žiemą mes medžiai būnam kitose erdvėse, o mūsų kamienai su šaknim ir šakom lieka čia sulaukti pavasario, kol juos saulė pažadins ir pakvies mus sugrįžti į savo kūnus, kad atliktume savo labai svarbius darbus. Tavo žodynas šiaip labai skurdus, tai sunku man tinkamai papasakoti, kad kiti suprastų. Gerai, kad tu klausaisi jausmais, o tai atsakyti į tavo klausimą būtų beveik neįmanoma. Dabar aš dar ir garsus parinkinėju kuriuos tu išgirdęs gali atpažinti, o kai tu ateini pas mane žiemą tai mano šakos miega ir tu jauti tą pasaulį kuris supa tą kitą mane, kuris gyvena tuo metu ten. Tik kadangi tu to pasaulio niekada nesi matęs akimis ir ausimis nesi girdėjęs, šitom va kur turi dabar, tai negali suprasti tiksliai ką jauti. O šiaip tai dabar tau sunku tai papasakoti, nes labai jau skurdus tavo žodynas. Anksčiau su žmonėmis buvo visai lengva šnekėtis, jie iš mūsų net truputį juokdavosi, nes prisigalvodavo ten visokių nebūtų žodžių kurių medžiai dar nežinodavo ir negalėdavo greit suprasti, buvo tokių kur ir jausmų naujų prisigalvodavo. Ten jie taip juokavo tada. O dabar tai kažkokie nebejuokingi žmonės pasidarė. Ateina, klausia ar gali užmušti mus, nes reik namą statytis jam ir nesulaukęs atsakymo sako: "ačiū.. žinojau, kad suprasi..". Žmonės dabar yra pripratę nesiklausyti kitų, patys klausia ir iškart patys sau atsako. Jūs tai vadinate "virimu savo sultyse", bet kada patys verdat tai nepastebit, nes virinaties labai iš lėto.. Tiesa, o gali man papasakot, kam ten tos moteriškės skabo skersgatvio topolio pumpurus?" - staiga nutraukė savo monologą uosis.
- Na tiksliai nežinau. Arba darys užpiltinę kompresams, arba arbatai gal. Nors žinai mes išties keisti, gali būti tarkim, kad jos skabo juos trauktinei, o gali ir taip būti, kad tiesiog čia toks jų pomėgis. Jos gali tuos pumpurus ir išmesti namo parėjusios į šiukšlių dėžę. Jo.. Su žmonėm niekuo negali būti tikras.
Uosis vos pastebimai sulingavo šakom.
- Daug žmonių labai sukeistėjo. Ir kam joms tuos pumpurus skabyti. Ateitų iš savo tų dėžučių kur miega, pasėdėtų, o dar geriau atsigultų ant žolės valandėlei ir prisikvėpuotų visko ko joms reikia ir dar maloniai pabūtų.
- Na tu čia užlakstei, taigi ten šunys pridergę visą pievelę, kur gi jos ten atsiguls. Na nebent kokią išlankstomą lovelę ar brezentą atsineštų. Bet kiti iškart pradės žiūrėti į jas keistai. Matai pas mus visiems rūpi kad elgtųsi aplinkiniai taip pat ar bent jau suprantamai. Mes labai nemėgstame matyti tai ko nesuprantam. Todėl skubame duoti visokius kvailus paaiškinimus tam ką pastebime, kad nereiktų iš tiesų apie tai galvoti. Ir jeigu gulėčiau aš po tais topoliais ant lovelės išlankstomos, tai man iškart pradėtų duoti kvailus paaiškinimus ir aš juos visus jausčiau, todėl žmonės dabar linkę viską daryti vienumoj, kad nereikėtų jausti visų tų kvailysčių. Bet va vienumoj prie topolių pagulėti labai sunku. Čia gi miestas ir visur pilna žmonių. Nebent kur į mišką nuvažiuoti, bet ir ten pasitaiko praeivių, na reiktų labai toli važiuoti ir labai pavargtum pirmyn ir atgal važiuodamas. Matai taip gaunasi, kad tavo variantai kažkokie idealistiški ir visiškai neįgyvendinami, nes tu nematai kaip iš tikrųjų pas žmones viskas vyksta.
- Kodėl gi nematau? Viską aš matau. Tu šiandien kažkoks labai kaip visi. Taigi pažiūrėk kūrybiškai. Ši erdvė tuo ir kitokia, kad čia galima daryti viską ką tik sugalvoji. Mes tai medžiai mažai ką sugalvojam, bet va jūs žmonės tai tam čia ir esate, kad vis ką nors naujo sugalvotumėt. Taigi tu gali pasisėti savo topolį kur nors ir ten visada būti. Pilna žemėj žmonių kurie gyvena toje pačioje vietoje ir niekur nevažinėja. Tik miestuose labai visi visur važinėja, trinasi tarpusavyje ir pavargsta. Tu gi taip pat gali ten kažkaip gauti teisę sėti ir gyventi ten kur norisi tau. Tik tu dar neskubėk jei ir užsimanytum. Nes kas tada su manim pasikalbės?
- Šneki nei šį nei tą. Ko man ten kažkur važiuoti. Man gi ir čia gerai, vaikštinėju sau, šnekuosi, na gal ir nefaina, kad pastoviai kas nors praeidamas keistai žiūri ir kvailas mintis galvoja pamatę, bet gerai čia man. Žinoma kažkur gamtoj gyventi būtų irgi labai malonu, bet aš nemoku gyventi gamtoj, ten man reiktų namo kurį turėčiau pirkti - neuždirbu tiek pinigų, o pats nemoku statyti. Be to ten ir maistą reiktų pačiam augintis, nes toli būtų parduotuvė ir jeigu ten gyvenčiau tai neturėčiau už ką pirkti maisto, nes jau ko gero negalėčiau niekur dirbti.. Bet šiaip tai žinai norėtųsi visai kaime gyventi. Jaučiu, kad ten kitaip laikas teka.
Besprogstančias medžio šakas pradėjo supti lengvas vėjelis. Atrodė tarytum jis juoktųsi ir kai vėl pradėjo šnekėti, supratau, kad taip ir yra, jis iš tiesų iš manęs juokėsi.
- Pats tu nei šį nei tą šneki. Taigi ten gamtoj daug lengviau yra gyventi, čia tu turi kas dieną eiti į savo darbą ir net ne kasdien atrandi laiko sau, kad galėtum pasivaikštinėti ir pasidairyti kuo pasaulis gyvena. Ir iš kur tu ištraukei, kad nemoki namo statyti? Visi žmonės kaip ir visi paukščiai bei žvėrys moka sau susitaisyti gyvenamą vietą arba vaikų peryklą. O jūs gi žmonės daug sumanesni už kitus ir labai greit prisitaikot prie visko. Čia ko gero jūsų ir bėda, kad labai greit prie visko priprantat ir nustojate keistis ir daryti tai kas jums iš tiesų patinka. Taigi oras čia siaubingas šioje gatvėje. Aš tai geriausiai žinau, augu čia jau trisdešimt keturi metai ir tik naktimis ir po lietaus gaunu švaresnio ir gaivesnio oro kvėptelti, o tu tai išvis gi tik vakarais ir rytais vaikštinėjiesi tai tik tais dūmais ir kvėpuoji. Jeigu išdrįstum susimeistrauti sau namuką kur nors gamtoj, taigi pastoviai gerą orą kvėptum. O jau mintis tavo dėl maisto tai išvis kažkokia keista, taigi tu gyvenk ten kur yra ką valgyti, tarkim prie miško netoli, per vasarą prisirink grybų, uogų, riešutų ir žolelių - galėsi visą žiemą sau maitintis jeigu norėsi. Ir išvis gamtoj gyvendamas tai galėtum kaip medžiai nusimesti drabužius ir miegoti.
- Bet tu kartais kaip nušnekėsi ką, atrodo kad ne šiam pasauly augtum. Taigi žmonės ne medžiai, mes nemiegam žiemą, mes žiemą taip pat kaip pelės tarkim gyvi esam ir dirbam, galvojam, mąstom. Mes gi kitokie.
- Jei norėtumėt galėtumėt miegoti. Be to yra žmonių kurie ne tik žiemą bet ištisus metus taip pat kaip medžiai pramiega. Keli yra kur jau pora tūkstančių metų miega, jie ten kartais užklysta į tą patį pasaulį kur mes žiemą lankomės. Ir šiaip tai niekaip nesuprantu, kam jūs tais skudurais rengiatės iš augalų ir mirusių gyvūnų, o dabar dar ir iš naftos padirbtais. Gali man papasakoti?
- Nu kodėl, kodėl... Šalta be rūbų.
- O vasarą?
- Nu vasarą mažiau rengiamės, nors jo, vasarą tai ir su rūbais karšta. Na negražu be rūbų vaikščiot. Nors man tai visai gražu, bet dabar daug žmonių yra stori, per daug valgo arba labai ne taip kaip reik organizmui valgo ir tada tampa kūnas negražus, todėl gal ir slepiam jį po drabužiais. O gražų taip pat slepiam, nes žmonės dabar beveik visi nori turėti tai kas gražu. Juos tai traukia kaip šarkas blizgučiai, nors gali būti visai nenaudingi jie, gal net žalingi, bet vis tiek juos traukia. Šarka irgi prisitempia į savo lizdą visokių blizgučių, o kokiam ūkininkui kuriam jos kaimynystė nepatinka tada tik lengviau surasti jos lizdą ir sunaikinti.. Žinai, negaliu aš atsakyti tiksliai į tavo klausimą, sudėtinga labai.
- Tai nieko tokio, tu gi beveik atsakei. O jeigu gamtoj gyventum galėtum be rūbų vaikščiot?
- Na vasarą galėčiau, bet irgi ne visur ir ne visada, nes vis tiek būtų kažkokie kaimynai ir jiems atrodytų keista tai ir nepatiktų turbūt, o žmonės mėgsta visiems patikti. O žiemą tai tikrai negalėčiau, nes gi šalta.
- Bet gi veido tai neslepi žiemą? Nors jis labai jautrus ir nieko blogo nenutinka. Tai kodėl tada apsimuturiuoji tais visais pluoštais?
- Na nežinau, man atrodo vis tiek sušaltų rankos, nes vėjas šilumą neštų į šoną, o veidas taigi nedaug ploto užima, tai ne daug nuo jo šilumos nuneša, o be to veido odoj labai daug kraujagyslių ir kapiliarų ir ją labai stipriai šildo dėl to, o kitur mažiau jų.
- O tai kojose irgi daug kapiliarų? Žmogės gi vaikšto ir žiemą su sijonais ir nieko nenušąla, o ir kelnės jūsų daugumos nėra tokios šiltos kaip tos medžiagos kur dengiat pilvus. Nors pilve visa šiluma ir gaminama žmogaus. Šiaip jūs labai keisti tuo savo kaitimu, gal dėl to tiek daug ir prigalvojate visko, kad iš vidaus kaistat.
- Na žinai tu čia man šį sykį prišnekėjai, reiks namie pamastyti ramiai...
Kelias minutes pastovėjom tylėdami, aš atsirėmęs į uosio kamieną, o jis į mane. Prieš patraukdamas namo dar paklausiau, nors jau buvau ne sykį jo klausęs.
- O ką tu veiki per dienas kai su manim nebešneki?
- Šneku su kitais ir man labai patinka jausti kaip manimi teka vanduo ir kaip mano visas kūnas kvėpuoja. O tada aš savo jausmus išplečiu kiek pajėgiu ir apkabinu kiek galima daugiau erdvės, ją visą jausdamas. Man tai daryti labai patinka, bet su tavim šnekėtis patinka labiau. Gal labai daug nemąstysi ir rytoj surasi minutėlę pas mane užsukti, na bent iš darbo eidamas pasuk truputį aplinkui ir stabtelk šalia.
- Gerai, būtinai užsuksiu, aš gi ir taip beveik visada užsuku. Tai gerų tau aprėpimų.
- Linksmos šviesos..
Paskutinį kartą redagavo Toltik Tre 12 12, 2007, 15:47, redaguota 1 kartą(us).
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Jeigu visiškai nuogas būčiau
Kaip užmigę beržai pakelės
Per mane pasinertum į būtį
Užpustytos vasario žolės

Prisiliestum prie švytinčio ūko
Prie žvaigždėtų visatos erdvių
Jeigu būčiau lig dungo išpiltas
Tu pripildytum širdį eilių

Jeigu siela į sielą žiūrėtų
Prisimerkusi mėliu skliautų
Po megstiniais kažkas suspurdėtų
Ir neliktų gynybos ribų

Ir jei delnas į delną judės
Atitirps apšerkšniję langai
Žmonės du viens į kitą žiūrės
Paprastumas bus jų sparnai
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

viskas viena - todėl viską žinot,
o žaidimas yra tik akims
atsisėdi ir daužosi rimas
nerimuotomis sielos mintim

viskas viena - prisėdi prie lango
miestas lydosi jausmo delnuos
patenku į bekraštį birželį
bet kolkas artumos nerandu

viskas viena - ir šypsenos keliasi
į kelionę rikiuoja žodžius
trupa liekanos - tik tai ne kelias
kurį renkas nurimus širdis
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Prašau...

sustokite žmonės, ką darot
vanduo rankų gniaužtuose dega
geriau paguldykit į žemę
tritomius iš juodojo spalio

palaistykit vandeniu gyvu
suvalgyto obuolio sėklą
apjungs jinai deuterį, tritį
tik protis per kūną išlieka

pakelkite veidus į saulę
kodėl jinai pradeda kandžiot
gal meskime skėčius skylėtus
įšleiskim įkalintą garą

palieskite judančią žolę
kai vėjas dainuoja į plaukus
kodėl jūsų rankos netiesios
kodėl akys jau nebelaukia

laukai nusisukę raudoja
aguonom ir vystančiais medžiais
prašau - atsigulkit į žolę
pažvelkit į Kūrinio pradžią
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

aš visdėlto nujaučiu
perdaug nei galiu suturėt
todėl taip dažnai
man noris tiesiog patylėt
priglusti ramiai
be įtampos ir be minčių
ir netgi tą ateitį
prisuktą laikrodį
išplauti tarp upės lyčių

skandinti žinojimus
ištrinti visas svajones
pamiršti teorijas
išlaisvinti vėjų kalbas
nustoti skambėti
vis tom pačiom natom
aš čia ne to kritau
kad slėpčiaus po miesto kalbom

___vėl nešamas laumių
___glostau vėją ranka
___tavo kitoks medus
___bet ta pati šaka

įkaitintas kraujas
neskirtas arbatai užvirt
liepsnojantis laužas
ar reikia jį nuramint
priplėkusios pasakos
dulkina butų malda
skamba giesmė už lango
šlapia Lietuvos žiema

___nešiojamas laumių
___kalbu šlapio vėjo kalba
___tavo aitrus medus
___patvinus delčioj lanka

mosuoju sparnais
lietus visad kalba už du
nebepažįstu erdvės
bet laukiu pirmųjų gaidžių
įaugusios rankos
tamsos paribės pečiuose
apsikabinkim liepsnom
kai baigias pirmoji diena

___virpėdamas laukiu
___audringos vėjų kalbos
___guldau baltus sparnus
___ant žemės drėgnos, bet šiltos
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

mūsų meilė tyli
akyse tavo žvaigždės
mano rankos arti
vėjas tylą išsklaidė

per daigelį šalia
viens į kitą įkritę
debesis danguje
supa miegančią bitę

snaigės krenta baltai
ir keliai suminkštėja
aš jaučiu tu žinai
po truputį artėjam
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Jungiant piešinius

Įspraudžiate skersgatvio rėmuosna
Viliojat pakilti žirgais
Sparnuotais sustingusiu vėju
Keliais sudarkytais lygiai

Sutrupinsiu stingdančią tylą
Apsėmęs namų krantines
Saulėkaitoj bronza įšyla
Po akmeniu laikas nuskęs
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Apie potvynius

Buvo seniau laikai, kai ant žemės nebuvo aptukusių žmonių. Na, o jeigu visgi toks atsirasdavo tai visi jo artimieji ir sutikti pakeliui stengdavosi jam padėti. Visi ilgai šnekėdavosi ir išsiaiškindavo kodėl tas žmogus taip sunkiai gyvena. O žmonės pradėjo storėti nuo godumo. Iš pradžių jų buvo ne daug ir, kaip jau minėjau, visi stengėsi jiems padėti, bet po truputį žmonės vis labiau ir labiau ėmė priprasti prie juos besistengiančio perkrimsti godulio ir laikui bėgant savo maratoną, žmonės nustojo kreipti dėmesį į tokį negražų dalyką kaip storumas. Daug kas pradėjo galvoti, kad gal čia nieko tokio, gal girdi taip turi būti. Gal žmogus kaip koks meškinas kaupia riebalus žiemai. Šie pasvarstymai būtų gal ir visai logiški, tik bėda, kad taip ir neatėjo tokia žiema, per kurią jie būtų tuos riebalus sudeginę. Aišku žmonija vis dar laukia gilios poliarinės arba atominės žiemužėlės. Bet tai jau šiais laikais. O tada po truputį viskas keitėsi. Žmonių didžiausi išradimai ardymo ir deginimo srityje tada buvo laužai ir krosnys. Teisybės dėlei reiktų dar paminėti, kad visa tai vyko dar ir dėl to, kad žmonės prarado pasitikėjimą gamta, anksčiau jie nesirūpindavo ar užteks jiems maisto per žiemą, prisikraudavo pilną sandėliuką ir sau žiemodavo smagiai dainuodami prie ugnelės, o jei pasirodydavo, kad per mažai prisikraudavo atsargų tai kurį laiką praleisdavo nedainuodami. Ir kuo toliau, tuo jie dažniau į pavasario pradžią pradėjo nedainuoti, nes kažkaip nebepataikydavo kiek reik maisto sukaupti žiemai. Po to jie nusprendė, kad nėr čia ko kentėti, reik prisikaupti daug daugiau negu reik, o likusią dalį pavasarį išmesti. Taip kai kur po truputį netgi įsivyravo požiūris, kad storas žmogus tai sveikatos pritvinkęs žmogus. Žodis „pritvinkęs“ čia labai tinka. Viskas pasaulyje teka ir visada pasiekę pabaigą sugrįžta į savo tėkmės pradžią. Jokia upė patvenkta nepasidaro sveikesnė, ji nustoja savo dinamikos, veržlumo ir polėkio. Taip pat ir žmogus, patvenkęs gyvybinę energiją jis atsisako kūrybiškumo ir judėjimo, sulėtina savo procesus ir yra priverstas rūpintis visam užtvankos baseine tyvuliuojančiais vandenais. Tokiose vietose vanduo užsistovi ir pradeda augti visokie nereikalingi, anksčiau nepasitaikydavę augalai, atsiranda ir gyvūnėlių kurių anksčiau čia nebuvo. Bet žmonės yra labai protingi, jie greit sugalvoja kaip viską pateisinti ir nupiešti šviesesnėmis spalvomis. Jie sako, tvenkiniai yra sėslumas, o upės yra vaikiškas nepastovumas. Tik jie pamiršta, kad upė pati patvinsta, tarkim pavasarį ledonešio metu. Va tada žmogus ir galėtų pabendrauti su potvynių stichija, nes ji lieka stichija tik tol, pakol yra neįkalinta žmogaus reikmėms. Taip pat ir žmoguje yra kaupimo stichija, tik ji skirta ne riebalų kaupimui, o išminties. Bet dabar žmonės žinių nelabai mėgsta. Atrodytų labai keista, bet taip jau yra. Žinios rodomos per televizorių, tokį daiktą kur rodo judančius paveiksliukus, panašius į mažų vaikų piešinius arba suaugusių tapytus paveikslus. Taigi tos žinios yra visai ne žinios, tai tik pastovus kartojimas to paties per tą patį. O tikrosios žinios yra visai kas kita. Tikrosios žinios tai kai tu išgirsti ir tavyje pradeda spurdėti širdis, tai kas tau iš tiesų labai labai svarbu. Va tokių žinių dabar žmonės nenori girdėti, nes šios žinios negali likti žmoguje, jų taip paprastai kaip televizinių kaupti negalima. Televizoriaus žinias tai galima įrašyti į kasetę, o tikrosios žinios turi būti pastoviame tekėjime kaip anksčiau paminėta upė. Kad jos taptų išmintimi tai turi pratekėti ir įsilieti į jūras. Jeigu jos patvenkiamos jos iškart pradeda dumblėti ir žmogaus nuotaika tamsėja ir tirštėja... Todėl jei tik atsiliepia širdis į kokią nors žinią iškart reik nebijoti ir padaryti tai ką sužinojai ir ko trokšta širdis.
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Lyg trumpam išvykau
Ir atrodo nedaug pamačiau
Bet prisėdu prie stiklo
Pasižiūriu į žiburius miesto
Ir žinau, kur širdis pasiliko

Už nurudusio kupsto žolės
Užpelkėjusioj vagoj upelio
Prie ramiai nušviestos pamiškės
Ir pušyne raizgyto takelio

Nušuoliavo su stirnom penkiom
Su šernais į purvus įsikniso
Sėdo poilsio lauko žolėj
Ir pamiršo sugrįžti lig ryto

Myniau smėlį, užmėtytą sniegu
Ji miegojo žalioj samanoj
Kai lipau paskutinian vagonan
Su geniais nuaidėj pamiškėj

Ir dabar ten dar vėjas nešioja
Lyg voratinklius lengvą artumą
Tu guli supurentoj erdvėj
Ir dainuoji lengvu paprastumu
Prikabinti failai
Laukyme.JPG
Laukyme.JPG (180.08 KiB) Peržiūrėta 3826 karus(ų)
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Plaukia pro šalį lietus
Sminga snaigės į delnus
Ramybėje snaudžia žmogus
Pamiršęs šarmojančius plaukus

Lanko upių daina
Gaivina skruostų duobutes
Svyra prisirpus diena
Garuodama jausmo likučiais

Sėda pravėsusi saulė
Paskui ją žengia jaunikis
Tuoj prisipildys šviesos
Į duburį sniego įkritęs

Miškas užmerkia akis
Šakos nustoja judėti
Padai vis deda taškus
Nors temstant taip noris tylėti

Taip norisi tyliai tekėt
Visom spalvomis nors pritemus
Ilgesio giesmę virpėt
Ir apledėti upeliais

Įsisūpuot šakomis
Glaustis prie storo kamieno
Šaknim visom sudrebėt
Išsislapstyti paukšteliais
Prikabinti failai
Sutemos.JPG
Sutemos.JPG (25.74 KiB) Peržiūrėta 3817 karus(ų)
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Teka upė ir posakiai liejas
Grūdas lytys ties vingio krantais
Atsistoji ir vėjas įsupęs
Nori nešt - kur ryškėja namai

Plaukia tarsi sušaldyti debesys
Plokščiame, skaidriame danguje
Akys geriasi, pildosi, gėrisi
Tiek žibintais, tiek vaško lašais

Bala takas, pabalusios raidės
Apšerkšnijo baltu sidabru
Neišbalintos šypsenos skraido
Nuo tavų link manųjų žandų

Rankos nyra į tekantį srautą
Į bedugnę kišenių šiltų
Pirštai pinasi - žingsnius išsklaido
Aidas Žemės ir vėjo kalbų
----------
Baltas tiltas - boluoja praeiviai
Eina dienos pro šalį lengvai
Teka upės - ištirpdomos snaigės
Apsiraizgo vijokliais namai
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik »

Rytas - lengvas virpėjimas tarp nakties ir dienos
Išeini į gatvę - šviežias sniegas po padais, šerkšnas ant medžių
Viršuje patalas vėsta - šilumą dalinamės per pus
Norisi sugrįžti - suspausti septintojo aukšto mygtuką
Nuleidžiant svarbius reikalus žemyn į bundantį šurmulį
Užsikloti - dar gyvą šilumą gerti.. visa siela
Jausti - kaip ant palangės kalasi sėklos
Kaip karveliai braižo palangių skardas
Atšyla po trijų mėnesių ir geriasi žemė
Garuoja pamirštą įšalą - pradeda judėti
Širdis spurda iš nekantrumo, teka kartu su pavasariu
Veržias pirmaisiais daigais į šiltą, įsismarkavusią saulę..
O už lango miškas stogų
Pro ventiliacijos kaminus kyla garai
Miestas kruta - bildu troleibusu
Patalas vėsta ir tuščios akys langų
Ant palangės bonsaj vazone prabudusios kalasi sėklos
Pažadintos mūsų drėgme
Skelbti atsakymą