Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Šeš 12 29, 2007, 10:24

Keista...
Pasiilgau svajonių
apie bites ir medžius
žiedus linguojamus vėjo
ir skęstančius saulės šviesoj
ko gero viduržiemio sapnas
kada pradedi vasarą jausti
netgi prie gyvatuko vonioj prisilietęs
O šią nakt sapnavau bites ir širšes
sugrįžau į šešiakojį būvį
plazdantį sparnais ir kvepiantį erškėtrožėm

Keista...
Veikiu beveik nieko
o tave jaučiant taip gera
ir rodos nieko nereik daryti
tiesiog gerti dienos tekėjimą
nuo susitikimo iki susitikimo
nuo stotelės iki laiptinės
nuo stebėjimo snaigių šokio
iki skubėjimo perkant artišokus

Keista...
Mano darbiniame vazonėlyje
prabudo daug sėklų
išsirangė į šviesą
ant pirmųjų lapelių
dar ilsisi nenumesti kevalai
tiesiasi į gyvenimą
į vaikystės saulę, gal kažkur trečios klasės laiko

Keista...
Gali imti ir dėlioti gyvenimo kaladėles
o bežaidžiant supranti kokios jos daugiabriaunės
ir kaip gražu ir šilta, kada jos limpa viena prie kitos
tavo prie mano, mano prie tavo
o kartais nesuprantu ir abejoju ar jos iš ties mūsų
ir iš vis ar tai kaladėlės, gal tai korio akutės
lipinamos viena šalia kitos
ir pripildomos gyvenimo kūrybos
prinešamos vyksmo ir užakiuojamos fotoaparatais

Keista...
Renkamės vaidmenis, vaidiname save
o ką daryti kada lieki už scenos?
arba pasijunti papuolęs tarp žiūrovų
ir stebi savo rolę.. - nugi gražu
nebėra nei ložių, nei scenų
režisieriai irgi visi susimainė vaidmenimis
ir pamiršo apie savo pasiskirtas paskirtis
graži maišatis - o širdyje taip lengvai šilta

Keista...
Tu spaudai tokius pat plastmasinius klavišus
paryškini kažkieno nubrėžtas linijas
o širdis brėžia savo liniją kurios nėra jokioje erdvėje
ir visada ji lieka praeityje
sakai žodžius, šypsaisi - visai kaip aš
o širdis vis tiek lengvai negirdi tarnybinio pašto
kažkur liejasi, skrenda.. glaudžiasi..
Ir po truputį kaista..

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 01 04, 2008, 10:19

Vėjo balsas aidi sutemoj
skęstam,kylam vakaro riboj
kai sudaužom dvylika varpų
semiam garsą juoduma akių
tekam.. trykštam.. ..
kylam.. grįžtam.. ..

Kai už lango daužosi naktis
skylam į nedalomas lytis
plaukiam juodo marmuro grindim
rašom knygą smilkstančiais savim
plyštam.. laužas.. ..
sukas.. daužos.. ..

Atšlubuoja pasaka basa
susivėlė šlapdribom žiema
tarp baltų pusnynų alkdama
kelia galvą esatis nuoga
vis dar.. norim.. ..
sekam.. oriai.. ..

Ledas traška, taršosi plaukai
beržo šakos apkabins tvirtai
paskutinis šuolis ir vanduo
šlapią gruodžio metraštį tausok
gręžiam.. sielą.. ..
bet ar miela.. ..?

2007-12-28 19 h

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 01 04, 2008, 10:47

Kai gyvenama popieriuj
Arba kalbam raidėm
Užsimirštame protarpiais
Kai liūtis pakelėj
Prausia svyrantį gluosnį
Trupa senas akmuo
Samanose pasislepia
Boružėlės - ruduo...
Kai prisimeni nuotaiką
Kada rytas aštrus
Šaldo augančias gyslas
Iš pavėsio vėsus
Atskubėjęs nuo lietvamzdžio
Naktinis lietus..

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 01 04, 2008, 11:03

Tenais pasiliko laikmetis
Kada nežinojau vardų
Ar ąržuolas, beržas ar laikrodis
Man buvo visai nesvarbu

Lingavo kažkas šviečiant saulei
Kažkaip su šešėliais tirpau
O mėnesiui patekėjus
Į naktį ilsėtis kritau

Krantais ištekėdavau tirpstant
Pavasario pradžioje
Ir mainėsi blizgantys žvilgsniai
Prisirpę upelio tyla

Kažkaip vis prasimuša srovės
Ir skęstu lipniam tikrume
Žaliuojančių lapų vienovė
Nugirdo drėgna vėsuma

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 01 04, 2008, 11:28

Žiema - - vasara, žiema - - vasara..
Pusnys.. kūliai rugių..
Ruduo.. ašaros, byra svoriu žirginių
O jei ateitų pavasaris
gerčiau šaltus upelius
O jeigu prisirptų vasara
dainuočiau juodu strazdu
tarp byrančių obuolių
gelsvų ir kvepiančių rudeniu
kai kasamos bulvės
saulei džiovinant arimus
vienas kitas atsitiesęs pajunta
mano šaknys įaugę gimtinėj
ir ta kriaušė ant kalno
ar tiktai nedainuoja??...
seniai išsisklaidžiusią dainą
tarp smagių sniego tirpsmo pelkučių
raktažolių tako link žemuogių
žibučių ir dūzgiančių bičių
nektaro ir kylančio garo
nuo žemės atšįlančios nugaros
stuburkauliu išlinkęs dirvonas
padengtas žvynais akmeniniais
lyg ruoštūs į amžiną kovą
lazdynų ietim susvyruoja
pridengia krūtis erškėčiais
ir želdina šlamantį rūbą..
Ta vasara.. kvepianti šienu
bijūnais ir kanom, čiobreliais..
Čiob re liai.... turėjo po skruzdėlyną
Po didelį miestą..
O ten vėl žiema ir vėl vasara
žiemojanti pasaka...

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 01 09, 2008, 15:38

..jokių eilių
rašau ir trinu
valau nuo ribų
lyg runos ar samanos želia
žvaigždėtu skliautu kopia birželiai
jokių ribų
tiktai kelias
atėjus prie sankryžų
išsilieja takeliais..
..baltos ar juodos
eilės ar proza
tai tiktai poza
tik suodinas puodas
skęsta jovaro kūdroj
jomarkas baigėsi
skirstosi šudros
lieka obuolių graužtai
apelsinų žievelės
ir vynuogių kaulai..
..kaulėti kalnai
lėtai leidžiasi klonin
pajuodę viduramžių marios
man rods slenka dangus
slegia debesų voros
maras praėjo lyg voras
kapinių palikęs voratinklį
parvertęs į atmintį akmenį
o giria geria drėgmę
ir saulės mėto pavėsius..
..prasideda-baigėsi
pasideda-mainosi
iš toliau pažiūrėjus tik meilė
aš lauksiu tavęs
šį vakarą leidžiantis saulei
kada tekės jaunas mėnulis
nors debesys, ir nesimato
manojoj širdy visad palikta
didelis gabals žemės
kad ant jo pagulėtum
parėmus alkūnėmis veidą..
..sparnai ir nelieka
sruvenimas smilkalo dūmo
tylą išsklaido
mano visos molekulės
šiandien apsvaigo
ir žinau kad žinoti nenoriu
žiojas rugiagėlės graižas
dangumi ištirpdydamas
atgaivindamas ežeru
paguldydamas debesiu..
..pakopos į dangų
aplink mėtų kvapas
miško paklotės pavasarį
lyg pakalnučių
lyg tekančios upės
vaivorykštės nuojauta
pasibaigiant lietui
kratosi kelkraštis dulkių
prausiasi vasara
karlų vabalai
birbdami sminga į prieblandą..

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 01 09, 2008, 16:45

-Nuo kada jūsų pietūs madam?
-Nuo žydėjimo liepų iki rugpjūčio žvaigždžių,
nuo tekėjimo upių lig pirmųjų speigų..
-Šiandien trečiadienis!!! Kada jūs pietaujat?
-Kai lietum apsunkstu, kai nuo kalno nuslydus
išsilieju rūku ir pakylu daina virš lankų..
Kai per odą geriu miško vėją
kai plaukuose žiogai šokinėja
kada siela į nežinią skrieja
pro bekraščio žalumo alėją..
-Kas jums yra? Gal karščiuojat?
-Aš dainuoju, skambu vidumi
paklausykit kabinetų lėlės
ten toli teka upės grožiu
ir pražydę linguojančios gėlės,
ten susukę, nuaudę lizdus
svyra medžiai.. ten bangos atskrieja
ten ramu, ten laukiniai vardai
pasislėpę, į tankmę išėję..
Išeinu papietauti mišku
išplasnoju pagirdyti bičių
ten dar laukia ramus šulinys
samanoja nelaukdamas kyšių..

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 01 15, 2008, 12:01

Kvėpuoja.. toks nepastovus, kas rytą atitirpstantis asfaltas.. dar sapnuose prasideda bruzdesys, drebėjimas kažkur įstrižai apačioje.. tai srautas kuris viduje juda tik viena kryptimi, nors realybėje dvipusis.. o kiek pusių turi realybė? Ir visur, visais dėsniais veržias gyvybė, skverbiasi į visas tuštumas, nuostabiai harmoningai.. prisimenu pernai žiemos kovų šokius virš miesto kalnynų.. daugiabučiai susnūdę po sodriai tamsėjančiu dangum, styro ant jų kampuotų pakaušių antenų strypai, žiebiasi gyventojų gyvenimai - langai.. kiekvienas langas keli, mažiausiai vienas gyvenimas.. primena kazuiną, nors iš tikro jis vadinasi kitaip, bet man visada liks būtent tokiu žodžiu, net jei priprasiu prie kitos jo manifestacijos.. o kovai sukosi lyg mažyčių vandenyno žuvyčių tuntas, plačiame miesto dangaus vandenyne, kuris nebuvo nei miesto, nei nemiesto.. tai tiesiog dangus, jis vientisas, jis vienas visai Žemei, o jeme sukasi juodi kovų būriai, suplyštantys pusiau ir vėl sulimpantys, dieviškas šokis.. būriau iš paukščių skrydžio.. dariau tą patį ką prieš kelis šimtmečius darydavo silpnumo akimirką, o man tai buvo tik žaidimas.. bet ar tikrai tik žaidimas, gal visgi buvo daugiau nei žaidimas.. man rodos visgi įsitraukiau į tėkmę, kaip ir visada.. vakar išėjau į erdvę ir pamačiau saulės pašvaistę, besileidžiančios saulės nušviestus lėktuvų takus, besidriekiančius tarp kranų konstrukcijų ir beasmenių gatvės žibintų, laikančių troleibusų linijas.. sustojau ir fotografavau, pro šalį ėjo žmonės, ištikrųjų pro šalį.. žmonių tiek daug, o tuo pačiu metu mažiau negu kokiam žmonijos užmirštam miške.. ten sutikęs kažkaip savaime pasakai labas vakaras, o kartais net pasišneki, nors ir visai nepažįstamas būtų žmogus, bet kažkaip savaime pažįsti.. juk tai žmogus, toks kaip ir tu, ne medis, ne akmuo, ne kelio vingis ir net ne mėlynių krūmas ar atsargiai per kelią prabėgusi lapė.. savaime džiaugiesi ir jauti panašumą, kad ir apskretęs ir prsigėręs kaimo valkatėlė, vistiek sustoji ir persimeti keliom bendrom frazėm, kurios tik paviršius ir už kurių visada slepiasi žodžiai: "labas žmogau, džiaugiuosi tave sutikęs, kaip tau sekasi kelionė per erdves? Puikiai.. Taip ir maniau.. Man taip pat puikiai.. iki kito džiugaus susitikimo ir palaimos tau.. ir tau dėkui.. gal ką girdėjai apie saulę? seniai nemačiau jos.. debesys vis porina tas pačias veltas suveltas kasdieniškas nuobodybes.." ir toks dialogas dažniausiai lieka viduj, o kas išorėj? o išorėj tos pačios formos, laikmečio dulkės.. užtenka šypsenos ir užtenka byrančio šerkšno nuo juodvarnio pajudintos viršūnės.. gamta pulsuoja tobulais ritmais, tobulais rimais dėliojami akcentai.. o sutemus pradeda šalti.. šalia šviestuvų ir raudonų radijo bokštų lempučių įsižiebia žvaigždės.. priartėja.. palindus po gelsva žibinto širma, žvaigždės nutolsta, pasislepia.. ir vėl užklumpa pasukus į tamsų skersgatvį.. trumpa amžinybė - trupa.. byra pelenai.. miega medžiai.. žmonės žiūri televizorius.. užsisakinėja alaus bokalus baruose.. laukia troleibusų.. ir nesišneka su nepažįstamaisiais.. o žvaigždės stebi visą amžinybę, kasdienį vyksmą ir užsitraukiančias ižu balas ant asfalto.. visko tiek daug, bet kartu viskas nepajudinama.. nuzulinti grindinio akmenys, aprūdiję stulpai, sutriušę nameliukai, kažkur pasislėpusios varnos, nematomos pelės ir tie patys individualūs praeiviai.. viskas susilieja, vientisėja.. ir pats ištirpsti, apšerpetoji kaip tie pusė šimto metų netvarkyti trobelių fasadai arba niekada neplaunami langų stiklai, pro kuriuos nebeprasimuša jokia šviesa, o jeigu ir prasimuša tai patenka į lig lubų rakandais užgriostas patalpas.. krenti.. traukiesi kažkur į vaikystę, kai visi daiktai buvo didesni, o pro langus visada matydavai dangų arba medžių lajas.. tai buvo dangaus ir medžių pasaulis.. ir šviesos.. daug daug šviesos, daug saulės ir daug laiko būti joje.. ir norų, troškimų pasaulis.. susipažinimo laikas.. su dabartine situacija, su šiandienos realijomis.. ir užsimiršimo stebuklas.. įsibridus į upelį ar išėjus į klajonę po naujo kvartalo statybvietę.. bandymai suprasti, kas tokio vertinogo yra visuose dėlionės gabaliukuose.. ir išplaukimas, pakilimas virš visko.. juokas ir emocijos.. gyva gyva ir stipru.. žmonių trauka.. kas rytą bėgimas pas kaimynus, kad vėl įvyktų susitikimas.. o dabar lygiai tas pats, taip pat norisi susitikti, o šalia maišosi ir kiti norai.. o kurie tikri?

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 01 23, 2008, 11:52

Kai nebelieka turinio

Užsidarom į formų kalėjimus
Stiliaus rėmus išpuošiam raidėm
Kai širdis suraikyta po žodžiais
Protas kalba metrinėm duobėm

Rodos siaučia geltona isterija
Nebesidžiaugia sniego laida
Tik žibintai ir frazių misterija
O pro šalį slapta visata

Kad žinotumėt ar patikėtumėt
Ir nustotumėt būti vertais
Atsistotumėt Žemėj išmėtyti
Suplasnotumėt sielų sparnais

Ištekėtų į rausvą saulėtekį
Paskutiniai tikrumo kabliai
Drebulėm ir karklais sulapotumėt
Jūs girdėtumėt - tyli laukai

Pastebėtumėt - tiltai įsitempia
Stygos plyšta elektros laidų
Viskas amžina, viskas prasitesia
Tik mieste labirintai kampų

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 01 24, 2008, 15:24

Pasikalbėkime tylinčiais mostais...

Šiandien kaip niekad jaučiuosi įkalintas
spaudžiančios sienos, pametus tvirtus orientyrus
Žiema nesuspėdama šaligatvius balina
šluoju nuo stalo nedailiai sulipdytus namus

Vakar lyg niekur buvom abu užsidarę
skendom belangėj savo-nesavo erdvėj
Va taip ir būna, tirštėjantys debesys
o ašaros slepiasi šaltinio tėkmėj

Rytoj teka saulė, žiebias vakarėjančios žvaigždės
sniegas svarina apsunkusią šaką
Atprantame meilintis.. lyg tos pačios akys
vaisiais sugrįžta sudegusių žvakių šviesa

Niekur skamba tyla, niekur užmingančios pasakos
trys broliai ir sesės krinta ilsėtis
Niekaip šnekasi vakaras ir mėnulis pilna debesų burna
kažką burba apie kultūros pavėsį

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 01 29, 2008, 10:01

Turėjimas - ir vėl tik lėkimas
Toks kad nejauti tolstančių šypsnių
Tas krutėjimas - laiko tirpimas
Blyksnis, blyksnis - ant sniego ištykštu

Vėl trupėjimas - dienos suskyla
Į kartojimą - ciklai apkarto
Nusišnypčiu ir vėjas pakyla
Atsikvėpsiu ant slenkančio kranto

Šokinėjimas - ten ir į pradžią
Porcelianas nuo "reikia" pagelto
Senas ąržuolas - ledo kirtimas
Vėl į gylį - vėl nejaučiant laiko

Ir lyg laiko, lyg trauko, lyg spaudžia
Iš kažkur išrėpliojusi laumė
Kai prabrėškę varpai svaigiai gaudžia
Nusipurtau žinojimo lažą

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 01 29, 2008, 12:27

Bandau prisiminti ar mačiau mieste laumžirgį.. Neprisimenu.. Nors jų žinoma būna ir miestuose. Dar ne taip seniai nebuvo tikrų miesto žmonių. Tokių miesto žmonių kokių dabar yra užtektinai. Net tie kurie gyveno mieste, ištiesų gyveno kitokį gyvenimą negu dabar žmonės gyvena. Keista būna matyti vaikus kurie sėdi ir žiūri išsižioję, su sustingusia ledų porcija į kamanę, renkančią medų nuo vazoninės gėlės. Juos gamta kartais tiesiog išplėšia ir panardina į savo stebuklus. Du pasauliai. Ar tikrai jie du? Ar tikrai svarbu - du jie ar vienas?.. :) ... Nei svarbu nei ką.. Tiesiog auga vaikai kitaip negu aš augau.. Augau mieste, bet tas miestas buvo pilnas gamtos, tai nebuvo toks miestas koks jis dabar yra kur nekur. Nors gal tai visgi subjektyvus suvokimas. Gal tiesiog nebematau pasaulio vaiko akimis, juk pilna aplinkui betoninius namus prisodinta augalų, kas pavasarį pražįsta alyvos, erškėčiai, slyvos, vyšnios, pirmosios pavasarinės gėlės ir daugybė kitų augalų, čia pasodintų tų pačių žmonių.. O vaikai laksto ir mato visa tai.. Vaikams gamta yra viskas.. Ir tas betonas ir šaligatvio plytelės, ant kurių piešiamas jų vidus, ir besibadanti erškėtrožė ir vėjo pro šalį ridenamas plastikinis limonado butelis.. Visa tai yra pasaulis.. Ir žmonės kas rytą, dar neprašvitus, traukiantys į darbus ir kas vakarą jau pradėjus temti grįžtantys namo, pakeliui užsukdami į parduotuvę.. Visa tai dabartinis pasaulis.. Tiesa nuo tokio pasaulio greit pavargstama, nes visi gatvės šviestuvai vienodi ir tik vienas kitas, lyg koks invalidas, turi savitą, išskirtinį bruožą. Žmonės taip pat vienodėja, juda tomis pačiomis kryptimis, šneka tuos pačius dalykus.. O vaikai maištauja :).. Keičia nusistovėjusią tvarką, įneša chaoso į gražiai suguldytas gatves ir tvarkingai sustatytus namus.. į nusistovėjusias santykių normas ir suvokimus.. Reikės daugiau dėmesio atkreipti į dabarties vaikus. Kuo jie užsiima, kuo gyvena.. Mačiau šiandien gal į kokią antrą klasę einančią mergaitę, rašau į antrą nes nesinori žinoti, kad ji tik į pirmą dar eina. O pagalvojau, kad jei kur ir eiti tai į darželį vaikų reikėtų jei, o ne į mokyklą, tokia smulkutė ir mažutė buvo, atrodė gal kokių ketverių metukų, o jau nešėsi ant pečių nedidukę kuprinukę ir kryptingai žingsniavo nuo troleibuso į nematomą mokyklą. Veidas be išraiškos ir net truputėlį rimtas, labai panašus į daugumos praeivių ir visuomeninio transporto keliaivių.. Stebiu kartais pravažiuojančių vairuotojų veidus. Susidaro įspūdis, kad iš šimto būna vienas besišypsantis, gal net mažiau. Kai vairuoju ir aš labai retai šypsausi. Laimė kad labai retai vairuoju. Bet dabar ir gatve eidamas retai šypsausi. Reiks dažniau :))).. Daugiausiai dabar šypsausi šnekėdamas ir rašydamas.. Jo rašydamas gal net daugiau šypsausi :). O šypsotis yra gerai :))).. kai pradedi tai net sustoti sunku.. O ko nesišypsoti? Kai buvau paauglįs tai mokinausi nesišypsoti. Tiesiog negalėjau susitikęs pažįstamą jam ir gal sau nesišypsoti. O pažįstamas mano pasaulyje tai nebūtinai buvo draugas. Tai galėjo būti ir muštynių partneris. Man kažkodėl atėjo į galvą mintis, kad nedraugams šypsotis nereik. Ir ilgai save tramdžiau - kol išmokau.. Bet kas blogiausia, kad pradėjau nesišypsoti ir draugams. Pradėjau būti rimtas. O iki tol vengiau vietų ir laiko kur galiu susitikti pažįstamų. Turėjau tam marias laiko. Pažįstamų vengimas, buvo viena iš daugybės priežasčių kodėl nemėgau eiti į mokyklą. Ten pažįstamų buvo kaip niekad daug. Bet ten buvo ir mokytojų kurie mėgo šypsotis. Kai juos susitikdavau - jie šypsodavosi ir aš taip pat. Žodžiai buvo nereikalingi. Šnekėtis vaikystėje man buvo sunku.. Tai atrodė labai dirbtina. Patiko suagę kurie tiesiog šypsodavosi ir jei ką ir šnekėdavo tai bent jau neklausinėdavo.. Ir dar patiko pavasaris ir vasara pro mokyklos langą jaučiami. Patikdavo labai iš mokyklos eiti namo. Plėtėsi erdvė bėgant metams. Augo mano kūnas, augo ir erdvė kurią galėjau aprėpti. Bet ji pasidarė kažkokia nebeaktyvi, nebegalėjau jos judinti ir noras po truputį išnyko. Bet kažko labai labai trūko. Trkūko aktyvaus santykio su pasauliu, galimybės jį keisti, su juo sąveikauti ne tik per pinigus ir pažįstamus, bet tiesiogiai, be tarpininkų.. Trūko kažko ir nežinojau ko, tik vis daužėsi siela į nematomus rėmus. Ir negalėjo ištrūkti, nes nematė į ką daužosi ir kur skrenda :).. O žaisliukai narvelyje greitai pasibaigė ir pradėjo kartotis. Buvo daug knygų - jos lyg durys, bet visos vedė į kitus narvelius, kur pasisvečiavus vėl tekdavo sugrįžti į sąvajį. Lankiausi ir kitų žmonių narveliuose, jie visi skyrėsi, nors buvo daug bendrų bruožų, tos pačios knygos - su tom pačiom durelėm pro kurias pralindęs patenki į kitokį pasaulį ir vėl turi sugrįžti į sąvajį.. Taip turėdavau grįžti ir iš kitų žmonių narvelių į sąvajį.. Pasisvečiuodavau ir namolio ir vis kažkoks neaiškus ilgesys, kad kažkas ne taip, norisi kažko daugiau, kažko toliau ir plačiau.. Kol supratau. Norisi sudaužygti savo narvo grotas, o tam jas reik apčiuopti. Norisi ištrūkti visiems laikams iš dirtinio kalėjimo ir dviejų žmonių kalėjimų apjungimas tai tik veiklos ploto padidinimas, bet ne laisvė. Dabar durelės darinėjasi. Grotos apsinešė dulkėmis ir daugumoj vietų aiškiai matosi. Šuo, visą gyvenimą laikomas ant lenciūgo, paleistas neina toliau negu siekdavo jo pasaitas. Gerai kad aš ne šuo :)))), bet vis dar yra trauka sugrįžti į priprastą buitį.

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 01 29, 2008, 12:57

visada liksiu eilėraščiu
nors buvo laikai - nebuvau
dangum, bangom ir saulėlydžiais
prie girių sniegu parkritau

paliksiu kas buvę šešėliuose
po plytom senų patvorių
ugnim, žvaigždėm suspindėjusios
leidžiasi mintys kalnų

laposiu per laiką tikėjimu
žaliu lyg gegužės lanka
drebule, beržo šnarėjimu
glostančia vėjo šnekta

džiūstantis rašalas - svetimas
jungtis dabarties ir dainų
vakaras, rytas ir pasakos
virpančios pynės jausmų

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 02 19, 2008, 14:39

į miestą sugrįžo žiema
bet argi ji buvo išėjus
ir kur jos vaikų šypsena
poliariniai rytmečio vėjai

į miestus sugrįžo ir vėl
siūbuoja sušalę karoliai
atgijo šerkšnų baltuma
ir upės vaga susiaurėjo

sugrįžo, bet eis vėl laukais
skabydama vakarus godžiai
mėnulis sūpuosis tėkmėj
sniegu apsiklojęs lyg žodžiais

lyg grįžo lyg ne, lyg rytoj
pražydo nušalusios rožės
lyg buvo svarbu, bet kaitoj
varvės tik varveklių malonė

užpustė praeitus kelius
ir viskas į paribį skęsta
trupėjimas, žemė, dangus
prasmelkiantį vėją iškęski

vėl žvaigždės nusvyra žemiau
naktis pasipuošus trofėjais
jei myli - tai viską žinai
kai laukia - visuomet suspėji

2008-02-15

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 02 19, 2008, 14:40

Virpėjimas, vien tik virpėjimas
Vien vėjas nuo saulės šviesos
Suskyla kas rytą ir vėlinam
Ir traukiamės atatupstom

O kūnas žygiuoja į sūkurius
Panyra ir plaukia gatve
Mes likę, mes nujaučiam trūkumus
Stebėdami laiko tėkme

Ten tolis, tyla ir palėpės
Planetų lėti žiburiai
Paliekam save ir išliekam
Žali.. gal melsvoki drugiai

Plasnojame, paišome raštus
Viršum kasdienybės tinklų
Ir traukiamės visad nuo krašto
Į pievas žibintų šviesų

Judėjimas.. Dieve ir toliai
Ir gojai, kalnai.. nėr ribų
Tiktai horizontai teorijų
Ir prarajos mūsų jausmų

2008-02-15
Paskutinį kartą redagavo Toltik Tre 02 20, 2008, 11:12, redaguota 1 kartą(us).

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 03 28, 2008, 12:54

bedugnės tiltais uždengtos
medžių kraštas sodintas
pradžios naujos liepsnoja
pro senienas išdygę

raivės srovės šaltinio
sniego tirpsmo prigėrę
Žemė-motin, valdovė
sodriai krištolo žėrė..

bet tai buvo vakar..
šiandien palikta - tyli
ropščias pirštais aštriais
įsikirtę į uolą

o aplinkui beržai
kiparisai, mėlynės
pavojingai ramiai
žalsvas galvas linguoja..

atsidaro širdis
siaučia tyrlaukių vėtros
neša smėlio grimasas
ežerams į akis

išsitiesina laikas
kažkada spyruokliavęs
ledas, pumpuras, vaikas
drėgnas smėlžemio revas

pasiklysti visatoj
kietam riešuto guoly
vikšras tampantis paukščiu
kojos mirštančios gruody

jungias kvepiančios gijos
spalio aukso ražienų
bulvių lauko žiedynais
šienpjoviai nešas duoną

sėda Saulė prie skardžio
spindi ašarom vilnys
ąžuolynas prisnūdęs
vėjų dainą linguoja..

2008-03-27

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 03 31, 2008, 10:48

įkaitę dulkės gulasi po padais
varnėnų smalos teka šakose
gertuve renimuojamas peizažas
pavasario praėjusio delne

įstrigęs popierių erdvėj per guolių rūdis
netyčia kilsteli akis šakom klevų
sustingsti - horizonte Dievo rūmas
judėjimas visatos tvarinių

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 04 02, 2008, 10:44

Kai pavasaris žydi beržais
Akyse gaivalinga liepsna
Kai tu viską seniai pamiršai
Psistiebęs mėlynių šile

Kai sugrįžta vaikai į namus
Kregždės vaikosi kiemo muses
Atsisėdu saulėtu kampu
Laiko kvapą tik vėjas atneš

Kai sugirgžda senutė spyna
Debesyse pranyksta gandrai
Tavo siela ir vėl nudengta
O tu pats niekuomet negrįžai

Kai šešėlis draugaus obuoliais
Juoksis ežeras saulės bangom
Atsigulsim vakariam šlaite
Po nugeltusio beržo šakom

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 04 02, 2008, 18:07

negaliu apršyti erdvės, kuri plėšia senus šešėlius
tiek dangaus ir kalnuotos tiesos - virš krioklių pasikėlus rūku
plyšta pančiai.. lelijų žiedai - varva saulėm pripildytą rasą
begaliniai gimimo sapnai - laikinumas judėjimo prašo

negaliu ištylėt - kol pulsuoja lietum planeta
po vaivorykštėm tirpsta, neužgijus žara
ar atsimeni kaip, susivėlę šuoliavom laukais
ir atrodė lengvai - savimi po dangum pavirtai
pasipylė ugnis, ledo upė pakėlė rankas
tu plaukei debesim, kur vaiskiausia švari melsvuma

viskas baigsis kartojo, sukrešėjusių lūpų aidai
kilo vieškelių kojos, stiebės saugantys unksmę miškai
netikėjom žvaigždėm, kūrėm naująjį amžiną ratą
užsimiršę vaikai, pasiklydę su pievų plaštakėm

o dabar kabinetų tyla, po sekundę į tamsą išeina
tavo rankose laiko gija, tirpsta žalio pavasario snaigėm
ir subyra garbė, visos raidės apsipila suodžiais
teisingumas nustoja krutėt, tik čiobrelių arbatą užuodžiam
...

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 04 08, 2008, 9:26

Tik kelionės pradžia
Atsikėlęs nuo sutemų rytas
Meilei šypsosi joms
Lyg žmonoms, lyg pradžioms

Vos suspėjęs apčiuopti ranka
Išretėjusius kontūrus Dievo
Kas sekundę grįžtu pas tave
Ir kas vasarą skęstu į pievas

Tu šypsais amžinai
Kad ir kaip tai atrodytų graudžiai
Kada tavo vaikai
Save patys dėl smulkmenų baudžia

Vėl mačiau kaip plaukei
Debesim prie šarvojimo salių
Ir žydėjai gėlėm
Tavo džiaugsmas man širdį nudažė

Žaidė ašaros ten
Ir blakstienos tarp medžių virpėjo
Kada saulės šviesa
Tu išmarginai sankryžų dieną

Trūksta judesio, oro, dangaus
Taip įkvėpt kad suskaustų krūtinę
Rūksta kaminas, tarsi minklė
Susiraizgė dūmelio grandinė

Taip gyvent
Kad pamirštum ieškojimus grožio
Nepaskendus paskęst
Ir išsaugot skambėjimą žodžio
Paskutinį kartą redagavo Toltik Tre 06 11, 2008, 10:08, redaguota 1 kartą(us).

Skelbti atsakymą