Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 06 04, 2008, 9:53

Birželis šiais metais atėjo per greit.. Šakose šoka vėjo šešėliai.. O už lango mašinos lyg pievos drugiai, tai geltonos tai mėlynos bėga.. Pasinėręs į miesto uolų kasdienybę, vis dairausi pro langus šešėlių.. Gal sugrįš, gal pakvies pasėdėt ir prie kojų pažers saują smėlio. Aš atsimenu viską.. tokiom nuojautom kai žinai per mažai.. vis nepametu pirštų kai pinu seno laiko gijas.. o už lango siūbuoja klevai.. teisingiau jie su vėju vėl šnekasi.. aš matau – tai šešėlių kalba, ir šlamėjimu puošiamas takas. Kyla noras išeiti po saule, įsirausti į žemės mintis.. pašnekėt su kaimynu ar slauge, arba sraiges drėgmėj aplankyt.. ir nutolstu iš kart per dešimtmetį.. o jei visiškai tiksliai per du, į žaliuojantį šlaitą ir tvinstančią, upės vagą plačiam pagiry. Nors ten buvo vaikystė, jos mintys ir ašaros sūrios.. bet dabar patenku, į kitokį visatos artumą. Klysta daugelis žodžių, kad kartojasi kartais jausmai.. gal ir taip, bet dažniausiai viskas ritas naujai.
Svajoju riešutą sodinti, su kevalu rudu.. į molio delną panardinti per pirštą arba du. O mintyse, kažkur gelmėje, te kiti tai vadina širdim.. kyla vaizdas kaip supas šaka.. nusagstyta žalsva ramuma. Byra gelsvos vyriškos pradžios iš sodriai žalių žirginių, ir stebukliškai tikslūs viražai aplink juos kamanių storų.. kurios dar prisimena rudenį ir pernai spalio lašus, ir mane sėdintį, krutantį aplink sodinukus jaunus.. vaizdai mainosi bėga vorom, keisti vienas kitą suspėja.. nepasitikiu miesto kalbom, jų prasmė manyje išretėja.. lyg įkopus į aukštą viršūnę, kur visai netoli ir dangus.. tiek melsvumo ir žemės artumo, kai matai surikiuotus laukus.. ir atrodo kad tuoj apsiverksi nuo to spindesio saulės ir vėjo.. ežerų tolumoj pasimerksiu sielos džiugesį – vėl šokinėju.. lyg koks žvirblis nuo kelmo ant tako.. nuo stogų ir palangių karštų, šalia lietvamzdžių – džiaugsmo latakų, atsigerti prieš pietus skubu..

glesum
Pranešimai: 954
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 13:14
Miestas: Kaimas
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė glesum » Tre 06 04, 2008, 17:04

Nenustok rašyti... kiekvieną dieną patikrinu ar nieko naujo nesukūrei... tu gi mano mėgstamiausias poetas :)

yynnggee
Pranešimai: 11
Užsiregistravo: Tre 06 04, 2008, 20:34

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė yynnggee » Tre 06 04, 2008, 22:35

Toltik,
kurk, kurk....
nesustok....
nepasiduok....
nes man reikia įkvepimo pačiai kuriant ivairenybes... :h: :)

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 06 12, 2008, 14:59

Siela dreba truputį
nendrėm ir ajerais
skleidžiasi horizontas
vakaras tuoj pareis

per paryškėjusį dangų
klevo žalius vartus
įsklendžia kregždėm laikas
Žemė tuojau prabus

šokti pradės aptemus
siūbuoti žila galva
teka, liūliuoja, semia
skambesio sklidina

plaukia marga palauke
laumėm soti migla
vasaros kloniai laukia
prašo prigult į ją

rudeniu pasunkėjus
vorom debesų sočių
meilės linguoja vaisių
tarp devynių kalvų

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 06 17, 2008, 15:00

Apie ką gi mes šnekam išvis
Nors linguojam krante tam pačiam
Tuoj lietus per šį slėnį išplis
Ką jauti sutvirtėjus ryšiam

Apie ką tau dainavo miškai
Ką šnabždėjo pritemusios pievos
Pamiršai.. pamiršai nors matei
Kaip lingavo ir noko purienos

Tai kodėl ir iš kur tiek drąsos
Visą meilę iškeisti į upę
Kuri tavo atomus sijos
Bet žinai.. vėl žydės pakalnutės

Vėl kartosis kas nepakartota
Amžinam judesį - augime
Mūs kryptis akmenim neišklota
Tirpsta ledo gyvam skaidrume

Bėga raivos energijų srovės
Pina kilimą saulės dienų
Dar viena užmiršta vakaronė
Kvėptelt oro ramaus išeinu

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 06 17, 2008, 15:16

Tu išėjai šeštadienį
nepasakei sudie
nei katinui nei medžiui
stebėjosi žolė

kodėl neapsirengusi
neužverta širdis
o padai tyliai beldėsi
į motinos duris

jos po truputį vėrėsi
kai artinos naktis
tu nieko neišsinešei
ar grįši kai prašvis

kai rasoje nusiprausė
prabudusi griežlė
žaliavo pievos, pakelės
siūbavo dilgėlė

visatą apkabinusi
virš upių plevenai
pusiaukelėj į esatį
o kojos dar čionai

tą rytą viskas keitėsi
ir tu matei, jautei
kaip saulės tyliai keliasi
kaip skamba paupiai

tu glostei jūrą, debesis
glaudeis prie ežerų
bet tavo baltas rūbas
ištirpo tarp miglų

pareisi vėl į nežinią
taip pat žydės laukai
bet nebebus šeštadienių
tik vakarai.. rytai..

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 06 26, 2008, 9:38

Sapnavau šianakt mūšio fragmentus
griuvo pilys, bažnyčios, namai
kilo debesys, siautėjo krantas
supos vėjyje kario plaukai

strėlės raižė įkaitusį orą
akys gaudė draugų likimus
atkartojanti dieną ironija
ten save šiom dienom atrandu

vis atgal, vis gilyn ir į aukštį
pasislėpt, įsitvirtint šeimoj
tu buvai atlapoti balkonai
vis bandžiau apsiginti tylom

ir kai dviese siūbavom į erdvę
pamačiau - atpažįstu žingsnius
tai juk tu - mojavau tai kelionei
į kurią su džiaugsmu išeini

vis kaupiau savyje dvasios jėgą
ir sujungti bandžiau in ir jan
virpesiais sustabdydavom dangų
vos truputį primiršom gyvent

išsišvaistėm į žemę ir miestą
įsikalinom savo šviesom
horizontuose sklaidėsi garas
mes laimėjom kartodami om

glesum
Pranešimai: 954
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 13:14
Miestas: Kaimas
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė glesum » Pen 06 27, 2008, 22:00

Priminė man vieną mano eilių..

Krėvoje

– Ar pameni,
Aš pasakiau –
Sugrįšiu?...

Šiandien grįžtu –
Pilių griuvėsiai styro
Ant mūs šalies
Ir mūsų meilės
Kapo…
O taip norėjau grįžti
Didžiavyriu…

– Pamirški…
Visa tai – žaidimai…
Norėjome patirti įvairovę:
Valdžios, jėgos, garbės
Ir jos žlugimo…
Ir tik tai taip pamatėm,
Ką sugriovę...

Bet štai dabar
Matau vėl tavo veidą…
Pilies griuvėsiuos
Skaisčiai žydi kriaušė…
Vėl žaidžiame?
Tik ką?

– Sakyk pirma?
– Juk pats žinai…
– Žinau…
– Tai kam dar klausi ?

2006 06 12

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Šeš 06 28, 2008, 8:56

:))))))  :angel: :H

Nebeprisimenu žodžių, eilių, vardų ir dangaus
tik jausmo gylis išlieka viršum erdvės ir žmogaus
tik trupiniai laiko frazių, keli lašai nuo žiedų
ir daug virpėjimo mažo, mažai beprasmių šnekų

priminti visad suspėja, sapnai, dangus ir miškai
o protas nebevalioja išdžiaustyt - lyja ramiai
banguoja pilnas pasaulis, jausmigos vėjo kalbos
man pasimiršta apgaulės, bet lieka saujos šviesos

nutyla praeitys gyvos, užgęsta mūšių laužai
vaikai po pievas pažyra ir krykščia, lekia džiugiai
pasėja juoką, svajones, mažus kamanių namus
jie išdėlioja po kojom, nuglosto padais laukus

tekėkim upėmis, kloniais, dalinkim savo jausmus
trupėkim šimtmečių mūrais, virš jų melsvėja dangus
klausykit - lašančios rasos, nuprausia sielos akis
judėti pumpuras prašo, švelniai dainuoja širdis

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Šeš 06 28, 2008, 9:13

Žiūriu į šokančius debesis
dar nesibaigęs lietus
o akys švytinčios žydi
širdis už dvi ar už tris

po batų padais asfaltas
šalia bordiūrų vanduo
nuplauna rūškaną veidą
laike paklydęs ruduo

linguoja medžių viršūnės
nuo lapų kapsi lašai
aš tavo kalbą išgirdęs
su šypsena pravirkau

tu nei šneki nei dainuoji
ko gero vien tik šypsai
mana širdis atkartoja
ir tu mane pajutai

suspėjau tau apsakyti
koksai laimingas kad vėl
galiu tave pamatyti
žaliojoj Žemės erdvėj

skambiai juokiesi ir švelniai
ramiai, šiltai, paprastai
-esu aš tavosios upės
esi tu mano delnai

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 07 10, 2008, 9:32

Mūsų pasauliai panašūs,
atrodo kai rasos žvilga
ir būna tokie skirtingi
kai sutemos miestuose minga

tavo laukuose svečias
man čia mažai gėlių
gal būt tai kaltos rasos
krintančios ant akių

manosios pievos liūdi
kol kelyje esu
auga, svarina liūty
tik retkarčiais ten grįžtu

jeigu kartu galėtume
bristi per laiko upes
į savo sielos pavėsį
vesčiaus ramiai tave

kaip atsimint kas išmokė
plaukioti erdvėmis
o gal tiesiog nespėjo
pridengti užmarštimis

mano sparnai nematomi
tavo pasaulio lenkti
rėžia mėlyną dangų
bet tu su jais tik krenti

laukiu tavęs ateitant
siūbuoja visi žiedai
gal reik pamiršt seną dainą
kad pasigirstų naujai

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 07 14, 2008, 9:43

Nežiūriu į akis
nujaučiu ką tenai pamatysiu
subyrės visi mano planai
iškeliaus su išspietusiom bitėm

nežiūriu bet visai ir nereik
kada akys vidinės nušvitę
pavirpėsiu ramiai neramiai
prašypsosiu - atėjo vėl rytas
...
debesis parsirito griausmais
labas broli laukinio dangaus
tavo kraštas tegu neužgaus
besibastančių šiais pagrioviais

pargriuvau ir nuskendau tinkle
nuaustam žalio vasaros voro
su vabzdžių margaspalvia minia
vakaroju mėnulio delčia

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 07 14, 2008, 10:15

Žemė dūsauja grįžom pas motiną
tarsi meilė gili pamiškė
tėvo mostas banguota palaukė
migloje pasiklydo griežlė

jūsų šnekos lyg vakaro muzika
šypsenėjate grįžtant namo
mano siela užsidega bučiniu
rieda vakaras tvinsta tėkmė

lyg prisimenu būtąjį laiką
erčiose tarp drūtų ąžuolų
susirinkdavo riešutus vaikas
kelią kraipė pavėsis miškų

ištirpau dabartiniam momente
prisigėręs žuvų artumu
kojos vis dar prisimena krantą
nendrės laikos gelmėj ežerų
...
Paskutinį kartą redagavo Toltik Ket 07 17, 2008, 10:47, redaguota 1 kartą(us).

glesum
Pranešimai: 954
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 13:14
Miestas: Kaimas
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė glesum » Ant 07 15, 2008, 23:29

Tikrai... :)

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 07 16, 2008, 13:05

:)

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 07 17, 2008, 10:44

Lašai krinta
mes sėdime, šnekamės
apie ką? galbūt nieką ir vėl
apie vasarą, jausmą
ir pasakas
apie tai kad sruvena tėkmė

slysta debesys
tylą užrašome
mums seniai nebereikia šnekėt
rankos purvinos
vakar pripratusios
tamsoje po žeme šmirinėt

saldus nerimas
proto dvejonės
virpa prietemos vėjo takų
siela tyliai į sutemas liejasi
pro vidurdienį klampų brendu

siela šnabžda
gali neskubėti
pasidžiauk dabarties buvimu
visgi laša
o širdys pagauna
jau pažįstamą puokštę žiedų

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 07 18, 2008, 8:24

Vienas gurkšnis ir vienas eilėraštis
vienas vakaras, vienas žmogus
viena vasara, viesulas, smėlis
viskas užbaigta, viskas ramu

vienumoj nebevienišas lieki
vėjas sėdi šalia ošimu
vienas būni - o tėvas praėjo
arba vėl jo dainų negirdžiu

kai užgožia šilojų ošimas
erdvėje išsklaidytus jausmus
mes juk visumos - žemė ir mėlis
laukiam kol sužydėsim karščiu

meilė liečiasi, tarsi suskaudo
taip giliai ir kartu taip saldu
aš palauksiu prie mudviejų kranto
išklausydamas skundą bangų

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 07 22, 2008, 10:53

I
Šypsena yra gera pradžia :).. Gyvenimas. Labai krutantis žodis. Banguojantis ir šokčiojantis, mušantis kiekvienos širdies ritmu. Tai plaučiai pilni gaivaus rytinio oro ir padai šlapi nuo šaltos rasos. Nors už palapinės tinklelio jau beveik pats vidurvasaris.
Įprasta sakyti "viskas prasidėjo nuo..", iš tiesų yra ne taip.. Bent jau taip pasakyti aš negaliu.. Todėl sakau, kad mano motina nešiojo mane nuo pat žiemos vidurio. Per sekantį apsilankymą pasišnekėsiu su ja ir paklausinėsiu daugiau apie laikotarpį įsčiose. Tada ir parašysiu. Prieš gimdymą ji atsigulė į ligoninę, nes buvo intoksikozė. Gimdė man rodos būdama virš trisdešimties, o tėvukas mano taip pat panašiai metų turėjo - gal kiek daugiau. Teks susitaikyti arba šią rašliavą padėti į šalį, nes nemėgstu nereikalingų tikslumų ir pasistengsiu, kad jų čia būtų kuo mažiau. Santykiai tarp tėvo ir motinos nujaučiu buvo ne patys idiliškiausi. Nors dabar suprantu, kad buvo visko. Labiausiai kabina nemeilė iš motinos pusės tėvui. Taip kūdikis gauna pusėtiną energiją, gyvybingumą. Lieka lyg skriauda, lyg kažkoks nesusipratimas santykiuose. Augant tenka visa tai išgyventi ir išjausti. Įdomu šiaip ir gera, kad yra taip. Klausimai "kas būtų jeigu būtų" neturi prasmės.
Vaikas yra savo gimdytojų pratąsa. Gimdytojai yra abu. Vyras ir moteris. Viena moteris perduoti viską ko kūdikiui reik sunkiai gali. Nors kartais gali. Jei moteris nepriima vyro, tai kūdikis netenka ryšio su tėvu. Augdamas vaikas turi iš to išaugti, susigrąžinti tai ko negavo pagal prigimtį. Tuo ir užsiėmiau.. Jaučiu kad pradedu užstrigti, patenku į laiko gniaužtus. O su laiku mėgstu žaisti, bet nemėgstu kada jis diktuoja savo taisykles. Labai daug laiko, pirmaisiais kūdikystės metais, praleidau kaime pas motinos tėvą. Ten mane brolis supdavo sūpynėse kai tėvas pakabindavo su vežimėliu. Vežiodavo po kiemą. Mačiau visą supančią kaimišką gamtą. Medžius, paukščius, vabzdžius ir žmones. Tėvas mane labai mylėjo, motina irgi. O aš mylėjau viską, išskyrus prievartą. Kaime praleisdavau dažniausiai vasaras. Po gimdymo Kaune, pragulėjome su mama kokį mėnesiuką ligoninėj, o tada grįžome žinoma į miestą. Komunalinį Alytų. Tuo metu jo atmosfera buvo įdomi. Naujai pastatyti gelžbetoniniai urvai, su išdarkytais kiemais. Prirausta molingų duobių, kur sparčiai lipdė požeminius garažus. Nebuvo medžių kiemuose. Vaizdelis kraupus. Pažvelgus į fotografijas pasineri į sovietinę atmosferą. Visi dirba kažkokiose gamyklose, šypsosi ir geria vakarais kefyrą su virtom bulvėm. Žiemą manęs taip pat į kaimą turbūt nevežė. Necivilizuotos gyvenimo sąlygos. Mama visą gyvenimą bėgo iš kaimo. Gimė po pirmojo pasaulinio karo. Mūsų kieme kaime, buvo vokiečių štabas. Pasiliko ten tik mano promočiutė. Virė vokiečių kariams valgį ir prižiūrėjo šeimos ūkį kurio nespėjo seneliai išsinešti kai į mišką prie Obelijos ežero visas kaimas išsikėlė. Su gyvuliais ir atsargomis jiems. O senolė tai buvo užkietėjus materialistė. Kai vokiečiai atsitraukinėjo, jie susikrovė viską kas tik buvo valgoma sodyboj. Tai ji pasivijusi atidarė išvežamą vištų narvą ir taip išgelbėjo kelias rudraibes vištytes nuo vokiečių puodų. Motina gimė netrukus po karo ir augo pokariniame lietuvių kaime. Mano močiutė kaip ir daugelis to meto Lietuvos moterų buvo verkšlentoje ir labai įsisukusi į materiją. Diedukas kur kas mažiau nukentėjo nuo karo ir buities mechanizmo. Liko laisvu žmogum. Čia ko gero ir buvo jų šeimos pagrindinis konfliktas. Vienas darė per daug - močiutės atvejis, o kitas per mažai. Ir šiaip nežinau ar sugebėjo jie išlaikyti meilę savo artume.. išvis nežinau ar ji apskritai kada nors buvo ten, bet manau kad buvo. Meilė gali ateiti į bet kurių dviejų žmonių kompaniją. O kartais ir į vieno, jeigu jis sukuria tinkamą vaizdinį ir sugeba jam perduoti gyvybės. Taigi motina augo šeimoje, kur darbus griežtai skirstė motina ir net minties jokios nepraleisdavo, kad gali būti kitaip. Kitais žodžiai - močiutė nesvajodavo. Mamą tiesiog sulaužė, ji perėmė motinos pasaulėvaizdį iki pašaknų. O iš savo tėvo nenorėjo ir gal net nelabai galėjo kažką priimti, nes motina jo nemylėjo ir nebuvo tarp jų ryšio. Diedukas po karo įsteigus kolūkius buvo išsiųstas į veterinarų kursus. Juos pabaigė ir patapo kolūkio, o kartu ir viso kaimelio, bei kelių aplinkinių veterinaru. Dzūkai žmonės draugiški ir vaišingi. Ypač jie vertina tai ką vertina. Kitų žodžių ir nereik. O vertino tuo metu jie tai kas jiems atrodė pavojinga ir teikė galios. Tai buvo valdžia, kaip ir daugelyje pasaulio vietų kur gyveno žmonės. Nesvarbu kaip ta valdžia pasiekiama, visada eina per išskirtinumą. Senelis buvo tikrai išskirtinis žmogus, vienintelis veterinaras visoje apylinkėje. Nenuostabu, kad linksmas ir komunikabilus šeimos galva, namo parlinguodavo vėlai vakare, jau sapnuodamas vežimėlyje girtus sapnus. Visus ūkio darbus atlikinėjo močiutė su savo dukra. Vėliau prisijungė dar du jaunesni sūnūs. O diedukas nuo ryto iki vakaro būdavo kolūkyje ir pas kaimo žmones įvairiais veterinariškais reikalais. Mama augo ir nekentė skurdo ir ją supančios nešvaros. Darė tai ko nemėgsta daryti. Ir matė vienintelį būdą nuo viso to išsivaduoti. Gerai mokytis ir įgijus išsilavinimą išsikelti iš kaimo į miestą. Tuo metu buvo stipri miesto gyvenimo būdo propaganda. Reikėjo personalo - vergų, kad jie galėtų prižiūrėti konvejerinę gamybą, nesvarbu ko. Pradedant nuo kiaulių, karvių ir baigiant televizoriais, mašinomis, daugiabučių statyba ir kelių tiesimu. Viso to iš pradžių reikėjo saujai žmonių, kurie norėjo gyventi laimingai. Problema tame, kad jie nesuprato, kad laimingas patampi darydamas tai kas tau patinka ir atitinka visatos planus. Jų planai visatos ataskaitose nebuvo svarstomi. Daugiabučių rajonai dygo apgyvendinti vergams. Platūs asfaltu padengti keliai buvo klojami vergams iki jų darbo vietų nutransportuoti. Televizoriai, šaldytuvai, skalbimo mašinos ir kiti elektroniniai žaisliukai buvo gaminami tiems patiems vergams patenkinti, kad jie savo betono kamerose nesijaustų kaip kalėjime. Televizorius buvo vienas iš perspektyviausių vergvaldžių projektų. Jis turėjo suteikti vergams laisvės pojūtį, jo iš tiesų neduodamas ir dar labiau prikaustydamas. Problema buvo tik tame, kad patys vergvaldžiai patapo savo sukurto pasaulio vergais. Nors ir mažiau vergavo sistemai negu kiti, bet su liūdesiu pastebėjo, kad visgi jų sukurta sistema po truputį juos glamžė ir darė priklausomus nuo jos pačios. Jie suprato, kad pasaulyje nieko nėra atskiro. Visa žmonija susijusi, kiekvienas daro įtaką visumai, o visuma kiekvienam atskirai. Mama mokėsi gerai. Baigė kaimo mokyklą. Įstojo į medicinos seserų mokyklą. Baigė ją ir netgi buvo įstojusi į universitetą, kažkokius gamtos mokslus mokėsi. Bet jei teko susigrumti su savo moteriškumu ir kitoje rankoje su noru padaryti karjerą, kas yra ne kas kitą, o baimė būti gamtos dalimi. Tai buvo viena iš nedaugelio kovų kurią tais laikais dažnai laimėdavo gamta. Motina turėjo mažai šansų, bet visgi turėjo. O išėjo taip kaip išėjo. Tada ji susitiko mano tėtį.
O tėtis augo kitokioj šeimoj. Vienodų šeimų nėra, netgi komunaliniuose butuose visi skirtingi. Jo senelis buvo ūkininkas. Pradedu nuo vyriškių ko gero todėl, kad tuo metu žmonija manė, kad vyrai yra reikšmingesni. Jeigu įsigilinus tai šitai labai juokinga. Vien jau todėl, kad net prasitęsti jie negali iš mokslinio požiūrio, o mokslą jie patys ir sukūrė. Nors realiai tai iš vis kvailystė. Taigi mano prosenelis buvo ūkininkas. O senelis iš tėvo pusės jau nuo mažų dienų ganė gyvulius ir naminius paukščius pas tėvą laukuose ir pamiškėse. Jis man pripasakojo apie savo vaikystę. Pastebėjau, kad senieji žmonės daug geriau atsimena ir turi ką papasakoti apie vaikystę negu apie vėlesnius gyvenimo tarpsnius, o dabartiniai žmonės vaikystę retas kuris prisimena. Man ne paslaptis kodėl taip yra. Bet tai taip pat ne perlabiausiai svarbu. Taigi mano senelis buvo vyriausias sūnus šeimoje, kaip ir senelis iš motinos pusės beja. Susituokė jis vėlai netgi pagal to meto papročius, būdamas gal kokių keturiasdešimties beveik ar panašiai į tą pusę. Tėvas jo kaip supratau buvo griežtas. Na jis buvo materijos laikytojas, pasiturintis ir stabilus ūkininkas. Turėjo jis daug brolių, kurie visi išėjo į kunigus, o apie sese šioje giminėje nešnekama. Šeimoje jie buvo keturi sūnūs. Senelis liko gimtoje sodyboje - tėviškėj. Ir ten gyveno iki pirmojo pasaulinio karo. Po jo buvo metams pasodintas į kalėjimą, kaip politinis kalinys. Iš kalėjimo geriausiai atsimenu laiškus "cibuliuose" - taip senelis vadino svogūnus. Jie parašę laišką su seilėse pamirkytu cheminiu pieštuku, įdėdavo susuktą popierių į neluptą svogūno galvutę ir leisdavo kalėjimo siena žemyn ant virvės vieni kitiems, o kartais ir atėjusiems šeimų nariams. Svogūnai prasčiau matydavosi ant raudonų plytų kalėjimo pastato sienos. Pastatas nekaltas, kad iš jo padarė kalėjimą.....

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 07 22, 2008, 10:55

II

Va tokiais ilgais daugtaškiais žymėsiu pertraukas tarp rašymo..... Kiek aš esu jie? Lyg ir įdomus, bet nereikšmingas klausimas. Didžioji dalis žmonių užduodamų klausimų yra nereikšmingi. Nedarantys įtakos gyvenimui - dabarčiai. Dabar žmonės meistriškai moka išsisukinėti nuo išties svarbių klausimų sau. Tai viena iš priežasčių kodėl jie suvysta.
Mano tėvo tėvas buvo nelankstus žmogus. Jis turėjo protėvių tvirtumo stovėti už praeitį. Todėl ir buvo pasodintas į kalėjimą metams kaip politinis kalinys. Žinoma tuo metu atitinkamiems pareigūnams tiesiog reikėjo atlikti savo pareigą ir surinkti tam tikrą statistinį skaičių politiškai nepakančių naujajai sistemai. Gerai kad statistika tuo metu nebuvo taip išvystyta kaip paskutiniojo amžiaus pabaigoje ir dabartinio pradžioje. Iš kalėjimo sugrįžo labai išsekęs, sulysęs lyg buda ir su išderintais nervais. Vis per tą senolišką nelankstumą. O netrukus prasidėjo trėmimų į Sibirą programa. Ir senelio šeima buvo idealūs kandidatai. Turėjo žemės apie 30 h, kuriuos mano prosenelis gavo mainų būdu. Turėtus 10 h derlingesnės išmainė į 30 h ne tokios derlingos, bet už tat daugiau. Šį sprendimą mano senelis po to truputį keiksnojo lengvais lietuviškais keiksmais ir paburbėjimais. Nes jam prisėjo tą žemę apdirbti ir savo jėgomis čia jau negalėjo išsiversti, turėjo samdyti žmones. Ir visada dirbti daug daugiau ir kruopščiau negu samdytieji. Tas seneliui irgi nepatiko, jis norėjo konservatyvaus pasaulio, koks kažkada jis buvo. Kad gaudavai tiek kiek duodavai. Bet tie laikai po truputį skendo į praeitį, o senelis kaip ir kiti žmonės liko plūduriuoti laiko paviršiuje. Taigi senelio šeima ir vėl tapo statistikos auka ir išvyko gyvuliniame traukinio vagone į pietinį Sibirą, netoli Baikalo ežero ir Altajaus kalnų. Per jų gyvenvietę tekėjo upė, kuri leisdavosi nuo snieguotų viršukalnių ir dar mažai apšilus įtekėdavo į naujosios gyvenamos vietos slėnį. Išvažiavo senelis su žmona ir dviem sūnumis, palikę jauniausią dukterį giminių priežiūrai, nes buvo per jauna kelionei. Po penkerių metų ji irgi prisijungė prie šeimos, bet į ją harmoningai taip ir neįsijungė. Pirmieji metai svetimoje šeimoje davė savo. O jaunesnysis mano dėdė neišlaikė tėvų neišmanymo ir Sibiro žiemų. Ten ir buvo palaidoti kažkada jam priklausę žmogiški palaikai. Taigi pirmus metus mano tėtis Sibire augo vienas su tėvais ir šeimos gedulu. Senelis dirbo miško kirtėjų brigadoje. Paruošdavo medžius kirtimui. Nors niekas ten jų nekirsdavo. Visi medžiai buvo pjaunami elektriniais pjūklais. Miško pjovimas vyko tik žiemos laikotarpiu.....

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 07 22, 2008, 11:03

III
Taigis mielieji :)... po ilgokos pertraukos tęsiu pradėtą veiklą.. Nukrypo mintys apie jus - skaitančius šią rašliavą. Kas gali būti nykiau už seno minčių srauto skaitymą? O jūs atšaukite - "o kas gali būti nykiau už šio srauto rašymą atitrūkstant nuo svaiginančios dabarties ir pasineriant į praeities jausmų pasaulį?". Atsakymas - sėdėjimas valstybės tarnyboje ir laukimas kol sutvarkys visus formalumus atleidžiant iš darbo. Viena iš tokią veiklą pateisinančių priežasčių yra atitrūkimas nuo dabarties, tam kad po to galėtum su nauju džiaugsmu vėl į ją pasinerti. Prisiminiau save, sėdintį sausoje palėpės prieblandoje karštą vidurvasarį pas dieduką kaime. Už mažyčio palėpės gale įtaisyto tristiklio langelio šlama liepos ir deginančioj kaitroj linguoja žolės. O aš sėdžiu ant kinivarpų suvarpytos, rausvai rudais dažais aptepliotos dėžės, kurių čia visa šeima. Jose ilsisi mano krikšto tėvų ir mamos mokykliniai sąsiuviniai, pratybos, vadovėliai. Taip pat dieduko veterinarijos knygos. Jauniausias mamos brolis paauglio amžiuje taip pat mokėsi veterinarijos ir tapo labai reikalingu to meto kaime žmogum. O aš sklaidau sąsiuvinį po sąsiuvinio ir skęstu keturiasdešimt metų atgal.. skaitau pastabas sąsiuviniuose, raudonu rašalu ištaisytas klaidas ir dvejetus paraštėse, iškyla buitinės namų situacijos ir kažkada įvykęs gyvenimas, kuris nesuvokiamai skiriasi nuo manojo. Tai visai kitas pasaulis - kitas laikas.. Skaitau biologijos knygas.. Labiausiai patiko paveikslėlis kuriame pavaizduota sausumos, vandens ir oro gyvūnų ir augalų įvairovė vienoje plokštumoje, jis vienintelis visoje knygoje buvo spalvotas ir buvo tiesa.. na jei visai tiksliai, tai ten buvo keli fragmentai tiesos. Tiesa aš vadinu tai kas atitiko to meto realų dievo sukurtą ir palaikomą pasaulį. Ten buvo nupieštos žuvys knisančios dumblą ir valgančios kirmėliukus - man tai nebuvo tiesa, aš to niekada nemačiau, nors karštai tuo tikėjau. Ir buvo nupiešta vandenyje tarp vandens lelijų nardanti dusia - va čia buvo tiesa. Nardančią dusią matydavau dažnai ir rankose buvau laikęs ir skrendančią buvau matęs. Nors paveiksliuke ji tik nardė, taigi ne visa tiesa ten buvo, bet bent jau dalis.. Valandom prasėdėdavau prie to paveiksliuko. O jūs dabar sėdite prie mano palėpės. O aš dienų dienom savo dvidešimt šeštuose metuose prasėdžiu prie internetinės palėpės langelio, kuris nepajungtas į tinklą visai nešviečia, nors kartais gali atspindėti saulės šviesą... Paprasčiausiai tirpstu.. būna va tokių akimirkų, kada užplūsta meilė ir šiluma širdį, joje netelpa ir išsilieja po visą kūną, po visą tave supančią erdvę ir kartais net aplinkinius paliečia. Ir žinau iš kur tas impulsas atėjo ir man gera. Su ta pulsuotoja man gaunasi bendrauti tik per atstumą, t.y. tada kada viens kito nematom. Dabar jau nedarau iš to problemos, gaunasi kaip gaunasi – vis tiek gi labai faina, kad taip vyksta viskas. Tai sėdžiu ir pulsuoju :).. Dabar esu toks visiškai iškritęs iš erdvės. Iš dalies todėl, kad vos neiškritau iš apsivertusio automobilio - prieš kelias dienas įvykdytoj akcijoj. Pasijutau važiuodamas žvyrkeliu kaip atrakcionų parke, tik pasirodo mažas skirtumukas buvo tame, kad atrakcionuose traukinukai važiuoja bėgiais ir visada tuo pačiu keliu, o mašiniukas žvyrkeliu važiuoja bilenkaip ir jeigu greitis didelis tai gali nuvažiuoti ir ne žvyrkeliu. Taip ir man atsitiko, kelias nuėjo į dešinę, o aš visada teisus - taigi nuėjau tiesiai ir teisingai atsiguliau ant stogo. Pagalvojau, kad esu velniškai laimingas žmogus, sėkmės turiu kokius 200-tus procentų turbūt, po avarijos nei vieno randelio ar įbrėžimo neturėjau, nors mašinai tai visą kėbulą keisti reik. Bet kad ilgiau įsiminčiau tai įsipjoviau jau tvarkydamas griuvėsius - kas beje buvo labai man reikalinga. Nes žaizdos dėka gavau daugiau aiškumo, o gal tiesiog miela buvo pajausti rūpestį mano vidumi išreikštą per leistiną formaliems santykiams prizmę - pasirūpinant kūnu. Eh gyvenimėlis.. lekiu kaip koks Visockis su visais pragaro ir dangaus žirgais vienoj kinkinėj. Gerai kad laiku pa..........
Blezdingūnai, blezdingūnai mieliausi ;).. keisti laikai žemėje, tik imk ir medituok nuo ryto iki vakaro, o vakare sapnuok iki paryčių. Sapnavau šią naktį sapnus. Mačiau kažkokius elfus, jodančius laukines žuvis vandenyne ir geriančius svaigų skystį iš gėrimui skirtų ragų, kurie už juos didesni dešimteriopai.. o elfų akys dega ir jie poroje.. dega tiek, kad beveik nebegražūs tampa, aistros iškreipti ir sužvėrėją. Jie ant tų žuvų kovoja su kažkuo.. vandenynas šėlsta ir aš po truputį iš stebėtojo nusileidžiu į stebimus veikėjus ir pats atsiduriu viso to vyksmo sūkuryje. Geriu svaiginantį skystį ir esu ne vienas, o du. Kitaip sakant poroje. Mylimoji plevena aplinkui, dalyvauja aplinkos šėlsme ir taip pat liepsnoja kaip ir aš. Po to veiksmas persikelia į sausumą.. Visi ruošiasi mūšiui. Kažkas turi užpulti gyvenvietę. Piešiu mintimis ir žodžiais vaizdinį kaip reikia pasiruošti gynybai. Aiškinu kad čia reikia užsodinti medžių ir jie momentaliai ima dygti ir jau stovi svarindami šakas tankiom vorom. Tai bus gynybinė siena, o pro tarpus bus galima šaudyti į puolančius. Kurie jau juntami. Neaiški masė kunkuliuoja papėdėje, bet dar toli. Toliau mokomės pulti priešų įtvirtinimą, jis padarytas iš molio, kuris vis atauga ir atauga, kiek nori gali nuplėšti su tokiais aštriais kabliais, lyg kauptukais daržui purenti. O iš to įtvirtinimo eina keturi simetriški atsišakojimai kaip svastika ir jie yra pavojingi, reik prisigauti iki centre pasislėpusio padaro, kuris valdo visą įtvirtinimą. Besitreniruojant suprantu kaip tai padaryti ir aiškinu kitiems, rodau, kad reikia atplėšinėti va toj vietoj ir visiems keturiems simetriškai, tik tada galima įveikti tą įtvirtinimą ir mums gaunasi. O po to vienas iš kompanionų paduoda graikišką riešutą - krepšinio kamuolio dydžio ir sako, kad reik jį įdėti į įtvirtinimą, kad būtų imitacija tikresnė ir turėtume ką mušti, aš jį pradedu lukštenti, nors prisimenu, kad graikiški riešutai kieti. O tokio dydžio tai išvis turėtų būti neįmanoma jo nei praskelti nei lukštus nulaužyti. Bet suskaldo jį tais pačiais kauptukais. O lukštas stebėtinai lengvai susilaužo ir vietoj treniruočių aš atsilaužinėju didelius gabalus riešuto branduolio ir jį valgau... Likusią dalį pamiršau nors dar sapnavau daugiau.. Ir vakar sapnavau labai keistą sapną, nors gal kažkam jis visai nekeistas būtų. Gal iš ties ir man jis ne toks keistas, tik tiek, kad daug emocijų paliko ir gerai prisimenu. Taigis atspindėjo jis kažkuo pastarųjų dienų situaciją. Vyko kažkokios piršlybos viso sapno metu, bet erdvė tokia keista, lyg pats būčiau sumažėjęs. Atvykau į kažkokius namus. Su keliais kompanionais kurie piršlybom užsiiminėjo. Aš daugiausiai tylėjau ir keistai ramus buvau lyg situacija visiškai man nerūpėtų. Merginos galvą laikiau ant kelių ir glosčiau - tai būsimoji nuotaka. Glosčiau ir galvojau, kad aš jau susižadėjęs ir nesulaukiau savo mylimosios. Nors nepamenu ko turėjau ir kodėl laukti. Ir iš vis viso sapno eiliškumo neatsimenu, tik fragmentus paskirus. O jos tėvai lyg ir laimino, ji buvo labai laiminga, rami ir tekanti. Išsivedėme ją iš namų ir ėjome keliuku. Pakeliui pamatėme sausuolį medį, nulūžusį ir pakibusį ant kitų medžių ir jau pradėjusį trūnyti. Liepiau savo svitai tą medį paimti. Jie bandė priešintis, aiškinti, kad kam čia reik, pripjaus normalių medžių malkai. Aš supratau, kad jie nesuvokia esmės ir tik griežtai pareiškiau valią, kad medis būtų paimtas ir keliautų su mumis į namus ir dar ten kažką paaiškinau apie būtinumą ir gilią viso to prasmę. Pajutau, kad niekam tas nesuvokiama, bet man nerūpėjo, kad jie nesuvoks. Tas veiksmas vestuves darė neįmanomas.. Erdvė pakito ir aš pro skylę stoge stebėjau seną žiniuonę. Ji saugojo mylimąją. Įšokau pro stogą į jos būstą ir prasidėjo keistas egzaminas. Klausinėjo manęs apie žoles, jų gydomąją galią ir kitas savybes. O aš ją ir situaciją jaučiau kaip tiltą tarp tikslo ir savęs. Ir jokio jaudulio nebuvo. O žiniuonė visai rimtai mane egzaminavo lyg ir nesuprasdama mano apsilankymo tikslo. Erdvė pas ją buvo jauki ir šilta. Tik formos namelio keistos, tokios beformės, lyg būtų paimtas natūralus urvas ir nekeičiant jo reljefo padarytas gyvenama patalpa. Stogas buvo šiaudinis. Ir ta žiniuonė žolininkė buvo tokia geraširdė moteriškė ir man labai patiko su ja bendrauti. Ji buvo tarsi svočia...
Jau seniai joks sapnas nesikartojo, o anksčiau tai kartodavosi visoki lengvo košmariško pobūdžio sapnai..

Tikra yra tik tai kas tave virpina. Atsimenu vakarus pas senelį. Gyveno jis priemiestyje. Nusipirktam vieno aukšto namelyje su 4-iais arais žemės šalia. Knibždančioje gatvėje. Trūko ploto, bet norėjo būti arčiau sūnaus einančio į miestą. Sėdėdavom su juo per visą dieną darydavom įvairiausiu buitinius darbus, nuo pupelių gliaudimo iki kašikų pynimo. Kuriuos jis vadino krežiais. Eh buvo laikai, siurbiau viską lyg kokia dielė prie pado prilipusi. Valandų valandas ir šimtus kartų iš naujo galėjome atidarinėti tą pačią komodą ir vieną po kito apžiūrinėti įvairiausius pjovimo įrankius. Vienas iš mėgstamesnių užsiėmimų buvo smėlio pyragaičių gamyba ir senelio šuns penėjimas jais. Vardo jau seniai nebepamenu. Kai nukaršo tai senelis jį pakorė, o po to pasakojo mums nebūtas istorijas apie medžiotojus ar kažką panašaus, o aš visiškai negalėjau susigaudyti kas čia per nesąmonė. Kokie medžiotojai, kokios mašinos - juk ne taip buvo ir kodėl senelis kitoks kai tai pasakoja. Brolis irgi vapaliojo nei šį nei tą. Tik po kelių metų, kai jau buvom "dideli" tėvas pasakė tiesą. Santykio su seneliu tai nei kiek nepakeitė... Prieš pora mėnesių teko taip pat vaišintis smėliniais pyragėliais. Tada pagalvojau, kad mums labai pasisekė, kad turėjome tokį išauklėtą šunį, kuris niekada neatsisakydavo vaišių iš mūsų rankų. Jis rimtai viską suvalgydavo, na bent jau pusę arba valgydavo tol kol mes į jį žiūrėdavom ir laukdavom kada vaišinimosi procedūra bus pabaigta. Darėm pyragėlius senose skutimosi britvų dėžutėse. Jų pas senelį stalo stalčiuj buvo galybė. Visos jau su pageltusia plastmase ir permatomu plastikiniu dangteliu. Visa erdvė pas jį buvo seneliška - minkšta ir lengvai kvepianti drėgme bei pelėsiais. Jis tokį erdvės pojūtį atsinešdavo visur kur ateidavo. Dabar jį prisiminus apima toks pats jausmas. Nors jau beveik dešimt metų kaip jis palikęs senąjį kūną. Eh seneli :)... tu taip mokėjai priimti vaikus tokius kokie jie yra. Faini buvo buitiniai žygiai malkauti į miškus. Kurių atstumas sudarydavo nuo 5 iki 10 km pėsčiomis. Iš pradžių manęs neimdavo. Prigalvodavo senelis su mano broliu visokių gudrybių kaip apgauti mane ir palikti namuose. Bet vėliau tie jų bajeriai nepraslysdavo. Visada labai pykdavau dėl tokio neteisingo elgesio. Kai palikdavo iš tiesų ilgėdavausi ir laukdavau, kada jie parvyks. O parvykdavo dažniausiai į vakarą. Kai pradėjo imti ir mane į tuos žygius tai dažnai tekdavo vežti viena malka papildomai. Bet ta malka buvo labai laiminga ir su dėmesiu bei meile stebėdavo pro šalį lekiančios aplinkos vaizdus. Kai paaugau ir pats kiek tik įstengdavau vairuodavau malkų prikrautą karutį. Karutis pas mus buvo vadinamas točke. Bet aš tai beveik pamiršau ir visas točkes vadinu karučiais. Dėl tuščios tai dar ir pasipykti tekdavo su broliu kuriam vežti. Bet jeigu buvo pasiūloma vežamoji vieta, tai konfliktai visi išsispręsdavo. Taip ir augau. Mieste bastydavomės po statybų aikšteles. Frazė "varom į stroikes" visada sukeldavo malonų šiurpulį. Keista ten erdvė buvo. Lyg koks vaiduoklynas. Namai stovi, bet jie visiškai neįsipaišo į tikrąją erdvę. Jie lyg ne savo vietoje. Tuo labiau visi negyvenami, dalis nebaigti. Neįbendrauta gamta, nepaliesta žmogaus šilumos. Persikeliant žmonėms erdvė keitėsi. Dabar ten susipynę šimtai meilių ir kitų energijų, tuo pačiu šilčiau, bet kartu kažkoks jaučiasi ilgesys. Žmogus paėmė ir padarė iš gamtos tai ko jam reikėjo ar bent jau tai ką laikė jam reikalingu. Vaikystėje turėjom daug laiko jausti ir įsijausti. Nors to ir nesuvokėm, bet ir nereikėjo tų suvokimu viskas buvo labai rimta. Va ta dalis man visai nepatiko. Bet kitos nežinojau ir tik kažkur penkioliktais metais skaičiuojant nuo mano gimimo pradėjau nujausti, kad iš tiesų pasaulis nėra toks rimtas kaip visi dedasi. O apie dvidešimtuosius tai pilnai įsisąmoninau. Na žinoma įsisąmoninau su trumpais užsimiršimais ir visai pavojingais surimtėjimais. Tai labai gerai paliudija du pirmieji šios rašliavos skyriai :)......

Skelbti atsakymą