III
Taigis mielieji
... po ilgokos pertraukos tęsiu pradėtą veiklą.. Nukrypo mintys apie jus - skaitančius šią rašliavą. Kas gali būti nykiau už seno minčių srauto skaitymą? O jūs atšaukite - "o kas gali būti nykiau už šio srauto rašymą atitrūkstant nuo svaiginančios dabarties ir pasineriant į praeities jausmų pasaulį?". Atsakymas - sėdėjimas valstybės tarnyboje ir laukimas kol sutvarkys visus formalumus atleidžiant iš darbo. Viena iš tokią veiklą pateisinančių priežasčių yra atitrūkimas nuo dabarties, tam kad po to galėtum su nauju džiaugsmu vėl į ją pasinerti. Prisiminiau save, sėdintį sausoje palėpės prieblandoje karštą vidurvasarį pas dieduką kaime. Už mažyčio palėpės gale įtaisyto tristiklio langelio šlama liepos ir deginančioj kaitroj linguoja žolės. O aš sėdžiu ant kinivarpų suvarpytos, rausvai rudais dažais aptepliotos dėžės, kurių čia visa šeima. Jose ilsisi mano krikšto tėvų ir mamos mokykliniai sąsiuviniai, pratybos, vadovėliai. Taip pat dieduko veterinarijos knygos. Jauniausias mamos brolis paauglio amžiuje taip pat mokėsi veterinarijos ir tapo labai reikalingu to meto kaime žmogum. O aš sklaidau sąsiuvinį po sąsiuvinio ir skęstu keturiasdešimt metų atgal.. skaitau pastabas sąsiuviniuose, raudonu rašalu ištaisytas klaidas ir dvejetus paraštėse, iškyla buitinės namų situacijos ir kažkada įvykęs gyvenimas, kuris nesuvokiamai skiriasi nuo manojo. Tai visai kitas pasaulis - kitas laikas.. Skaitau biologijos knygas.. Labiausiai patiko paveikslėlis kuriame pavaizduota sausumos, vandens ir oro gyvūnų ir augalų įvairovė vienoje plokštumoje, jis vienintelis visoje knygoje buvo spalvotas ir buvo tiesa.. na jei visai tiksliai, tai ten buvo keli fragmentai tiesos. Tiesa aš vadinu tai kas atitiko to meto realų dievo sukurtą ir palaikomą pasaulį. Ten buvo nupieštos žuvys knisančios dumblą ir valgančios kirmėliukus - man tai nebuvo tiesa, aš to niekada nemačiau, nors karštai tuo tikėjau. Ir buvo nupiešta vandenyje tarp vandens lelijų nardanti dusia - va čia buvo tiesa. Nardančią dusią matydavau dažnai ir rankose buvau laikęs ir skrendančią buvau matęs. Nors paveiksliuke ji tik nardė, taigi ne visa tiesa ten buvo, bet bent jau dalis.. Valandom prasėdėdavau prie to paveiksliuko. O jūs dabar sėdite prie mano palėpės. O aš dienų dienom savo dvidešimt šeštuose metuose prasėdžiu prie internetinės palėpės langelio, kuris nepajungtas į tinklą visai nešviečia, nors kartais gali atspindėti saulės šviesą... Paprasčiausiai tirpstu.. būna va tokių akimirkų, kada užplūsta meilė ir šiluma širdį, joje netelpa ir išsilieja po visą kūną, po visą tave supančią erdvę ir kartais net aplinkinius paliečia. Ir žinau iš kur tas impulsas atėjo ir man gera. Su ta pulsuotoja man gaunasi bendrauti tik per atstumą, t.y. tada kada viens kito nematom. Dabar jau nedarau iš to problemos, gaunasi kaip gaunasi – vis tiek gi labai faina, kad taip vyksta viskas. Tai sėdžiu ir pulsuoju
.. Dabar esu toks visiškai iškritęs iš erdvės. Iš dalies todėl, kad vos neiškritau iš apsivertusio automobilio - prieš kelias dienas įvykdytoj akcijoj. Pasijutau važiuodamas žvyrkeliu kaip atrakcionų parke, tik pasirodo mažas skirtumukas buvo tame, kad atrakcionuose traukinukai važiuoja bėgiais ir visada tuo pačiu keliu, o mašiniukas žvyrkeliu važiuoja bilenkaip ir jeigu greitis didelis tai gali nuvažiuoti ir ne žvyrkeliu. Taip ir man atsitiko, kelias nuėjo į dešinę, o aš visada teisus - taigi nuėjau tiesiai ir teisingai atsiguliau ant stogo. Pagalvojau, kad esu velniškai laimingas žmogus, sėkmės turiu kokius 200-tus procentų turbūt, po avarijos nei vieno randelio ar įbrėžimo neturėjau, nors mašinai tai visą kėbulą keisti reik. Bet kad ilgiau įsiminčiau tai įsipjoviau jau tvarkydamas griuvėsius - kas beje buvo labai man reikalinga. Nes žaizdos dėka gavau daugiau aiškumo, o gal tiesiog miela buvo pajausti rūpestį mano vidumi išreikštą per leistiną formaliems santykiams prizmę - pasirūpinant kūnu. Eh gyvenimėlis.. lekiu kaip koks Visockis su visais pragaro ir dangaus žirgais vienoj kinkinėj. Gerai kad laiku pa..........
Blezdingūnai, blezdingūnai mieliausi
.. keisti laikai žemėje, tik imk ir medituok nuo ryto iki vakaro, o vakare sapnuok iki paryčių. Sapnavau šią naktį sapnus. Mačiau kažkokius elfus, jodančius laukines žuvis vandenyne ir geriančius svaigų skystį iš gėrimui skirtų ragų, kurie už juos didesni dešimteriopai.. o elfų akys dega ir jie poroje.. dega tiek, kad beveik nebegražūs tampa, aistros iškreipti ir sužvėrėją. Jie ant tų žuvų kovoja su kažkuo.. vandenynas šėlsta ir aš po truputį iš stebėtojo nusileidžiu į stebimus veikėjus ir pats atsiduriu viso to vyksmo sūkuryje. Geriu svaiginantį skystį ir esu ne vienas, o du. Kitaip sakant poroje. Mylimoji plevena aplinkui, dalyvauja aplinkos šėlsme ir taip pat liepsnoja kaip ir aš. Po to veiksmas persikelia į sausumą.. Visi ruošiasi mūšiui. Kažkas turi užpulti gyvenvietę. Piešiu mintimis ir žodžiais vaizdinį kaip reikia pasiruošti gynybai. Aiškinu kad čia reikia užsodinti medžių ir jie momentaliai ima dygti ir jau stovi svarindami šakas tankiom vorom. Tai bus gynybinė siena, o pro tarpus bus galima šaudyti į puolančius. Kurie jau juntami. Neaiški masė kunkuliuoja papėdėje, bet dar toli. Toliau mokomės pulti priešų įtvirtinimą, jis padarytas iš molio, kuris vis atauga ir atauga, kiek nori gali nuplėšti su tokiais aštriais kabliais, lyg kauptukais daržui purenti. O iš to įtvirtinimo eina keturi simetriški atsišakojimai kaip svastika ir jie yra pavojingi, reik prisigauti iki centre pasislėpusio padaro, kuris valdo visą įtvirtinimą. Besitreniruojant suprantu kaip tai padaryti ir aiškinu kitiems, rodau, kad reikia atplėšinėti va toj vietoj ir visiems keturiems simetriškai, tik tada galima įveikti tą įtvirtinimą ir mums gaunasi. O po to vienas iš kompanionų paduoda graikišką riešutą - krepšinio kamuolio dydžio ir sako, kad reik jį įdėti į įtvirtinimą, kad būtų imitacija tikresnė ir turėtume ką mušti, aš jį pradedu lukštenti, nors prisimenu, kad graikiški riešutai kieti. O tokio dydžio tai išvis turėtų būti neįmanoma jo nei praskelti nei lukštus nulaužyti. Bet suskaldo jį tais pačiais kauptukais. O lukštas stebėtinai lengvai susilaužo ir vietoj treniruočių aš atsilaužinėju didelius gabalus riešuto branduolio ir jį valgau... Likusią dalį pamiršau nors dar sapnavau daugiau.. Ir vakar sapnavau labai keistą sapną, nors gal kažkam jis visai nekeistas būtų. Gal iš ties ir man jis ne toks keistas, tik tiek, kad daug emocijų paliko ir gerai prisimenu. Taigis atspindėjo jis kažkuo pastarųjų dienų situaciją. Vyko kažkokios piršlybos viso sapno metu, bet erdvė tokia keista, lyg pats būčiau sumažėjęs. Atvykau į kažkokius namus. Su keliais kompanionais kurie piršlybom užsiiminėjo. Aš daugiausiai tylėjau ir keistai ramus buvau lyg situacija visiškai man nerūpėtų. Merginos galvą laikiau ant kelių ir glosčiau - tai būsimoji nuotaka. Glosčiau ir galvojau, kad aš jau susižadėjęs ir nesulaukiau savo mylimosios. Nors nepamenu ko turėjau ir kodėl laukti. Ir iš vis viso sapno eiliškumo neatsimenu, tik fragmentus paskirus. O jos tėvai lyg ir laimino, ji buvo labai laiminga, rami ir tekanti. Išsivedėme ją iš namų ir ėjome keliuku. Pakeliui pamatėme sausuolį medį, nulūžusį ir pakibusį ant kitų medžių ir jau pradėjusį trūnyti. Liepiau savo svitai tą medį paimti. Jie bandė priešintis, aiškinti, kad kam čia reik, pripjaus normalių medžių malkai. Aš supratau, kad jie nesuvokia esmės ir tik griežtai pareiškiau valią, kad medis būtų paimtas ir keliautų su mumis į namus ir dar ten kažką paaiškinau apie būtinumą ir gilią viso to prasmę. Pajutau, kad niekam tas nesuvokiama, bet man nerūpėjo, kad jie nesuvoks. Tas veiksmas vestuves darė neįmanomas.. Erdvė pakito ir aš pro skylę stoge stebėjau seną žiniuonę. Ji saugojo mylimąją. Įšokau pro stogą į jos būstą ir prasidėjo keistas egzaminas. Klausinėjo manęs apie žoles, jų gydomąją galią ir kitas savybes. O aš ją ir situaciją jaučiau kaip tiltą tarp tikslo ir savęs. Ir jokio jaudulio nebuvo. O žiniuonė visai rimtai mane egzaminavo lyg ir nesuprasdama mano apsilankymo tikslo. Erdvė pas ją buvo jauki ir šilta. Tik formos namelio keistos, tokios beformės, lyg būtų paimtas natūralus urvas ir nekeičiant jo reljefo padarytas gyvenama patalpa. Stogas buvo šiaudinis. Ir ta žiniuonė žolininkė buvo tokia geraširdė moteriškė ir man labai patiko su ja bendrauti. Ji buvo tarsi svočia...
Jau seniai joks sapnas nesikartojo, o anksčiau tai kartodavosi visoki lengvo košmariško pobūdžio sapnai..
Tikra yra tik tai kas tave virpina. Atsimenu vakarus pas senelį. Gyveno jis priemiestyje. Nusipirktam vieno aukšto namelyje su 4-iais arais žemės šalia. Knibždančioje gatvėje. Trūko ploto, bet norėjo būti arčiau sūnaus einančio į miestą. Sėdėdavom su juo per visą dieną darydavom įvairiausiu buitinius darbus, nuo pupelių gliaudimo iki kašikų pynimo. Kuriuos jis vadino krežiais. Eh buvo laikai, siurbiau viską lyg kokia dielė prie pado prilipusi. Valandų valandas ir šimtus kartų iš naujo galėjome atidarinėti tą pačią komodą ir vieną po kito apžiūrinėti įvairiausius pjovimo įrankius. Vienas iš mėgstamesnių užsiėmimų buvo smėlio pyragaičių gamyba ir senelio šuns penėjimas jais. Vardo jau seniai nebepamenu. Kai nukaršo tai senelis jį pakorė, o po to pasakojo mums nebūtas istorijas apie medžiotojus ar kažką panašaus, o aš visiškai negalėjau susigaudyti kas čia per nesąmonė. Kokie medžiotojai, kokios mašinos - juk ne taip buvo ir kodėl senelis kitoks kai tai pasakoja. Brolis irgi vapaliojo nei šį nei tą. Tik po kelių metų, kai jau buvom "dideli" tėvas pasakė tiesą. Santykio su seneliu tai nei kiek nepakeitė... Prieš pora mėnesių teko taip pat vaišintis smėliniais pyragėliais. Tada pagalvojau, kad mums labai pasisekė, kad turėjome tokį išauklėtą šunį, kuris niekada neatsisakydavo vaišių iš mūsų rankų. Jis rimtai viską suvalgydavo, na bent jau pusę arba valgydavo tol kol mes į jį žiūrėdavom ir laukdavom kada vaišinimosi procedūra bus pabaigta. Darėm pyragėlius senose skutimosi britvų dėžutėse. Jų pas senelį stalo stalčiuj buvo galybė. Visos jau su pageltusia plastmase ir permatomu plastikiniu dangteliu. Visa erdvė pas jį buvo seneliška - minkšta ir lengvai kvepianti drėgme bei pelėsiais. Jis tokį erdvės pojūtį atsinešdavo visur kur ateidavo. Dabar jį prisiminus apima toks pats jausmas. Nors jau beveik dešimt metų kaip jis palikęs senąjį kūną. Eh seneli
... tu taip mokėjai priimti vaikus tokius kokie jie yra. Faini buvo buitiniai žygiai malkauti į miškus. Kurių atstumas sudarydavo nuo 5 iki 10 km pėsčiomis. Iš pradžių manęs neimdavo. Prigalvodavo senelis su mano broliu visokių gudrybių kaip apgauti mane ir palikti namuose. Bet vėliau tie jų bajeriai nepraslysdavo. Visada labai pykdavau dėl tokio neteisingo elgesio. Kai palikdavo iš tiesų ilgėdavausi ir laukdavau, kada jie parvyks. O parvykdavo dažniausiai į vakarą. Kai pradėjo imti ir mane į tuos žygius tai dažnai tekdavo vežti viena malka papildomai. Bet ta malka buvo labai laiminga ir su dėmesiu bei meile stebėdavo pro šalį lekiančios aplinkos vaizdus. Kai paaugau ir pats kiek tik įstengdavau vairuodavau malkų prikrautą karutį. Karutis pas mus buvo vadinamas točke. Bet aš tai beveik pamiršau ir visas točkes vadinu karučiais. Dėl tuščios tai dar ir pasipykti tekdavo su broliu kuriam vežti. Bet jeigu buvo pasiūloma vežamoji vieta, tai konfliktai visi išsispręsdavo. Taip ir augau. Mieste bastydavomės po statybų aikšteles. Frazė "varom į stroikes" visada sukeldavo malonų šiurpulį. Keista ten erdvė buvo. Lyg koks vaiduoklynas. Namai stovi, bet jie visiškai neįsipaišo į tikrąją erdvę. Jie lyg ne savo vietoje. Tuo labiau visi negyvenami, dalis nebaigti. Neįbendrauta gamta, nepaliesta žmogaus šilumos. Persikeliant žmonėms erdvė keitėsi. Dabar ten susipynę šimtai meilių ir kitų energijų, tuo pačiu šilčiau, bet kartu kažkoks jaučiasi ilgesys. Žmogus paėmė ir padarė iš gamtos tai ko jam reikėjo ar bent jau tai ką laikė jam reikalingu. Vaikystėje turėjom daug laiko jausti ir įsijausti. Nors to ir nesuvokėm, bet ir nereikėjo tų suvokimu viskas buvo labai rimta. Va ta dalis man visai nepatiko. Bet kitos nežinojau ir tik kažkur penkioliktais metais skaičiuojant nuo mano gimimo pradėjau nujausti, kad iš tiesų pasaulis nėra toks rimtas kaip visi dedasi. O apie dvidešimtuosius tai pilnai įsisąmoninau. Na žinoma įsisąmoninau su trumpais užsimiršimais ir visai pavojingais surimtėjimais. Tai labai gerai paliudija du pirmieji šios rašliavos skyriai
......