Re: Toltik kelelis :)
Posted: Tue 07 22, 2008, 11:11
IV
Sveiki, vienas iš paskutiniųjų mano įrašų ilgesniam periodui. Šią naktį prabudau truputį po vidurnakčio ir pramąsčiau apie tris valandas apie senelį, sodybą, meilę, gyvenimą ir dar kažką ... Prisiminiau šios nakties sapnus.. Sapnavau vaikystės kiemą. Buvo daug žmonių, visi draugai. Iš vaikystės, mokyklos, dabartinio gyvenimo. Vaidinome misteriją. Visi žmonės žiūrėjo pro daugiabučių langus, bet jie visi buvo savi. Mes jiems norėjom kažką perteikti, per šokį, judesį ir situacijų vaidinimą. Buvom lengvoj pakylėjimo būsenoj.. Vaidinimas gana ilgai tesėsi ir perėjo į bėgimą aplink daugiabučius - vaikystės takeliais.. pora draugų nešė arkliuku kitus du ir aš liepiau vienam šių dienų draugui lipti ant nugaros ir taip pat pasileidau bėgti su juo aplink namą trumpesniu keliu - norėjau aplenkti kitus.. jis buvo kažkoks besvoris, bet pats jo laikymas maišė judėti ir bėgti nelabai išėjo, kilo mintys, kad gal geriau jis ant sprando atsisėstų, bet lyg ir žinojau, kad taip jau bandėm ir neišeina laikyti liksvaros... Po to ar prieš tai buvo kitas sapnas.. sapnavau namus.. visą šeimą. Visi judėjo po namus be aiškių tikslų ir užduočių, bet truputį susirūpinę ir šiek tiek įsitempę. Mama buvo pripirkusių keistų šviestuvų.. labai puošnių su daugybe lempučių ir visi apkabinėti kryžiais ir kitais religiniais atributais.. visi jie buvo sugrūsti į vonią. Nelabai supratau kam jie reikalingi, tik žinojau, kad juos pirko mama.. O po to ji juos visus sukabinėjo vonioj. Į vonios kambarį įeiti buvo praktiškai neįmanoma. Atsidaręs duris bandžiau įjungti vieną iš jų, bet jis nedegė, nors patalpoj buvo labai šviesu.. ta visa puošyba neleido normaliai naudotis vonia.. Visi namiškiai buvo tuo nepatenkinti ir burbėjo mintyse. Užsipuoliau mamą ir pradėjau jai aiškinti kaip visa tai beprasmiška, o ji pradėjo verkti, nes ir pati suprato viso to beprasmybę, bet kitaip daryti negalėjo. Jos potraukis į išorės blizgesį, neleidžia prideramai rūpintis vidumi. Sapnas tai ir išreiškė, ir jai padėti dabar jau labai sunku, reik surasti raktą - tik meilė gali keisti be traumų.. Kitas sapnas ... Vaikštom mieste dviese.. privažiuoja prie mūsų kareiviškas autobusiukas iš ten išlipa pažįstamas ir pradeda aiškinti, kad vežasi su savim kažkokius svarbius ar nesvarbius užsienio turistus, kurie nori pamatyti lietuvišką šiaudinį stogą. Pradeda prašyti, kad aš padėčiau, nesvarbu, kad tuoj paliksiu kariuomenę ar lyg tai kad jau palikęs, kad senos pažinties labui pasiūlyčiau kur važiuoti.. Aš galvoju, kad galėčiau nusivežti į savo sodybą, bet kažkodėl dar negaliu. Jaučiu, kad kažko dar nesupras ar gal tiesiog yra tinkamesnių vietų. Paprašau palaukti ir skambinu mobiliu telefonu geram pažįstamui, kuris sodyboje gyvena seniau negu aš. Jis lyg ir neatsiliepia, bet aš žinau kad jis namuose. Bet vidumi kaip ir atsiliepia ir leidžia pas save atvažiuoti. Važiuodamas prisimenu, kad stogo danga jo name ne iš šiaudų o iš skiedrų, bet nusprendžiu, kad tai nesvarbu, kad užsieniečiai pamatys tai ko norėjo. Atvažiuojame į sodybą ir aš einu jo ieškoti.. o turistai tuo metu viską apžiūrinėja. Namas didelis, pastatytas senoje senoje girioje, teisingiau pastatytas jis buvo plynam lauke, o dabar čia šimtametė giria, su gyvais ir šnekančiais medžiais. Jo pačio nėra, jis kažką veikia. Vaikštau po namą, jo nerandu ir išeinu į lauką. Sutinku jį prie vandens, jis lygtai ką tik išsimaudęs, visas nuogas ir įdegęs saulėje tamsiai rudai, su garbanotais plaukais - visas tiesiog gyva gamta, nei gramo tingumo, neveiklumo. Toks net bauginančiai griežtas, ne dėl pačio savo griežtumo, bet dėl skirtingo pasaulio. Aš truputį nerimauju, nes taip ir neprisiskambinau jam, tai aiškinu kad atvyko ekskursija. Jis pradeda rauti kelmus. Didelę dalį jau prirovęs. Rauna juos plikomis rankomis ir nulupinėja žievę, ruošiasi kažką statyti iš jų. Mėto kelmus man į terasą, o aš gaudau ir dėlioju juos kad saulėja galėtų džiūti. O erdvė tokia smaragdiškai žalia miško prietema ir kartu matosi dangus.. Tolumoje išgirstam stuksenimą. Išsigąstu, kad turistai kerta kokį nors medį arba šiaip ką nors laužo jo erdvėje. Atrodo kad bėgsim gelbėti, bet jis ramus, tiesiog įsiklauso į tą pusę iš kurios sklinda garsas ir toliau tęsia savo darbą. Daug minčių praplaukia mano adresu, bet nei vienos neišsako žodžiu. Dabartiniam gyvenime jis elgiasi taip pat .. Ateiname pas turistus. Jie anglakalbiai. Sveikinasi. Aš verčiu jiems į anglų kalbą, rodau į jį ir sakau "this is the owner of this land..", jis keistai kartoja žodį, lyg būtų jį žinojęs bet pamiršęs.. pora kartų jį pataisau, o tada jis pradeda be užsikirtimų šnekėtis su turistais angliškai ir man nebereik kištis. Tiesiog dalyvauju ir jaučiu, kad gerai jog juos čia atvežiau. Visi patenkinti įvykusiu susitikimu. Sapnavau dar kažką, bet jau nepamenu...
Pabudęs naktį mąsčiau apie senelį. Už lango lijo. Senelis gyveno vienas, žmona jo mirė besikraustant iš namų į namus. Ir į paskutiniuosius jis atsikraustė jau vienas. Jis džiaugdavosi kada už lango lydavo po ilgos pertraukos. Gulėdavo va taip kaip aš dabar ir džiaugdavosi, nes lietus reiškė papildytas vandens atsargas. Vanduo buvo skirtas laistyti šiltnamyje augantiems pomidorams ir agurkams kuriuos valgė jo anūkai ir sūnus su žmona. Jis kas dieną laistė ir prižiūrėjo augalus ir tuo džiaugėsi, džiaugėsi, kad yra reikalingas savo šeimai. Man lietus tokios reikšmės neturi.. augalai mano beveik visi apdengti sausu šienu, po kuriuo ilgai išlieka drėgmė, o karštą dieną dar ir kondensuojasi pati. Bet tie lašai lyg nardina į save. Lyg... Prisimenu šį savaitgalį.. Ir priešistorę.. Gerai skamba tas žodis.. galingai taip ir giliai - p r i e š i s t o r ė.. viskas turi savo priešistorę, tai yra gerai .. Automobiliai tolsta - išnyksta kūnai ir ištirpsta lengva įtampa ir sienos ir užplūsta lengvumas, širdis truputį virpa, mintis nenori kapstytis.. visi aplinkui jaučia pažįstamas saldžias vibracijas ir kartoja: "gerai...", "jo.. gera..."... aš sakau kad labai gera, ramu ir lengva.. jie klausia kodėl... aš žinau atsakymą, bet dar ne laikas jį tarti.. todėl sakau kad tiesiog taip yra ... ir toliau šypsausi ir tirpstu judėjime, šilumoj ir meilėj.. Ketvirtadienio vakaras.. Pasiūlau nueiti į koncertą.. užeinu į darbą, pakeliui nuperku tris persikus ir saują riešutų.. riešutų ji nenori, o persiku mėgaujasi.. su koncertu išsidūriau, Jonas labai retai koncertuoja Vilniuje, supratau kodėl negalėjau rasti koncerto vietos internetiniam žemėlapyje, Vilniuje tokio adreso tiesiog nėra .. Taigi einam pasivaikščioti po senamiestį.. aš jau paleidęs, o ji po truputį paleidinėja, atsidaro pasauliui.. pamato mašiną kuri jai patinką ir prišoka paklausinėti vairuotojo, kaip jam jo mašina.. ar patinka, kaip jaučiasi vairuodamas ir t.t. jis su malonumu atsakinėja , o aš valau persiko kauliuką.. bus pasodinta sodyboje.. Einu ir šnekam apie bilenką ir toks sunkumas viduj, lyg daryčiau ne tai ką noriu ar ne tai ką reik.. "Ko nerimsti žmogau it paukštis, ko braidai vis po pievą basas, vakarai rudenėjant vėsūs, o rytais tokios šaltos rasos..." - panaši būsena, lyg paukštis narvelyje, skraidau ir daužaus į virbus, o reik tiesiog atkabinti snapu durelių kabliuką.. Ir išjungiu mintis - užplūsta meilė.. Viskas akimirksniu tampa aišku.. Ji kalba šalia, o kita ji kalba viduje.. Kalbos skirtingos ir vienu metu girdi abi, bet dėmesys prikaustytas prie vidinės. Šalimais einančiai neaiškinu kas vyksta, po truputį svetimėjame, ji kitoj būsenoj, kitam pasaulyje, aš jame nebesilankau.. Penktadienis, susikroviau mantą ir važiuoju su dviračiu į sodybą. Didžioji mantos dalis, kompostas daržui. Atliekos nuo žaliųjų kokteilių. Pasinešėm abu paskutinį mėnesiuką ant blenderiu smulkintų laukinių augalų žaliųjų dalių su vienu kitu bananu, datulėm ar apelsinu. Laukiu obuolių, kad galėčiau išbandyti ar sodyboje galima apseiti be pirktinių vaisių ... Po tokio maisto lieka daug bananų ir apelsinų žievių.. Visos jos buvo kaupiamos pora savaičių ir turėjo keliauti į kaimą. Užsidėjęs kuprinę suprantu, kad prisidirbau su tom atliekom, maišeliai neatlaikė ir lipnus skystis sunkiasi man ant maikės, bet nėra kur dėtis.. nuvažiavęs išsimaudysiu prūde su visais rūbais ir išplausiu kuprinę. O kuprinė sunki, suprantu po pirmų dešimt kilometrų prisėdęs atsipūsti. Nugaros raumenys pamiršę darbo skonį .. pavargo ir vargina stuburą.. raitausi ant dviračio sėdynės kaip striptizo šokėja ).. kai kurios pozos patogios, dirba kiti raumenys.. pusiaukelėje stoju atsipūsti ilgam, šlamščiu stotelėje visų aplinkui augančių augalų lapus ir žiedus užsikasdamas datulėm. Sau buvau prižadėjęs stengtis nevalgyti jų nemirkytų .. Labai greit atsigaunu ir pasisotinu.. na ką ir vėl į kelią.. prisiekinėju sau, kad su tokia prigrūsta kuprine daugiau niekada nevažiuosiu - visiška nesąmonė, telieka tik pusė malonumo iš kelionės.. be po truputį sodyba artėja ir akys vis dažniau paskęsta į dangų ir horizontus.. per giliai paskęsti negalima, reik dar laikytis eismo taisyklių... sodyba artėja. Artėja ir pirmi pasisveikinimai su pažystamais kaimo gyventojais, šypsenos, rankų mostai ir dviratis stovi po stogu, kuprinė kampe, lauktuvės daržui pasiruošusios kelionei per pievą.. Bet pamiršau parašyti praėjusį penktadienį, čia dar iš priešistorės periodo.. dar be jokių virpulių ir tekėjimų.. Ji važiuoja į dangų - aš į žemę. Pakeliui užsuku pas draugus pasidžiaugti jų kūryba .. iškastu prūdeliu. Bagažinėj ir ant galinės sėdynės mūsų daiktai (dar vis mūsų).. Randu tik žemę, o šeimininkai išvykę, apžiūriu kaip smagiai iš melioracijos vamzdelių srūva upeliukas.. su baltu pavydu pasidžiaugiu, nes pas mane tai sruvena vos vos ir prūdas keliolika kartų didesnis.. Pakeliui dvejoju kur ar užsukti ar ne, nes labai norisi į sodybą, į savo daržą, pas augaliukus ir pievą, gal pražydo kokie nauji augalai, kurių dar nemačiau pas save ir nežinojau apie jų buvimą šalia ).. o ir serbentai bus labiau prisirpę ir juos bus galima surinkti visus ir sudžiovinti žiemai. Žiema nusimato savo namuose . Pagaliau tekėjime ir ramybėje . Bet norėjosi labai ir pas juos užsukti.. Tai pasukau kitu keliu nei planavau ir jau pirmame posūkyje neišjungiau bėgio, nespėjau užsukti ir vos į kelio ženklo stulpą neįsimūrijau. Pirmas toks rimtas įvykis mano vairavimo istorijoje, bet kadangi čia užmiestis tai nieko pavojingo nesukėlęs važiuoju toliau, su stulpu prasilenkiau per pusmetrį... Važiuoju atgal link pagrindinio kelio. Mintis kažkur plevena toli nuo kūno, pasijaučiu lyg sėdėdamas prie kompiuterinio žaidimo ekrano.. žvyrkelis maloniai banguoja, kalniukas, nuokalnė, vingis į dešinę, vėl į dešinę, posūkius "išimu" tai vidiniu tai išoriniu radiusu... spėju pagalvoti, kad jeigu būtų priekyje mašina tai nelinksmai baigtųsi, bet ta mintis kažkur taip ir ištirpsta erdvėj, primenu sau, kad geriau taip negalvoti, nes labai greit gali materializuotis.. jaučiu kad erdvė saugo labiau nei paprastai.. Ir staiga kylant į kalną mašina pradeda slysti ir ją pradeda mėtyti. Visiškai nesivaldo. Mintis kad viskas baigsis gerai. Ant posūkio nuslystu nuo žvyrkelio ir trenkiuosi į kelkraštį ir pakylu į orą.. Verčiuosi ir nusileidžiu stogu žemyn. Diržas buvo neprisegtas, sėdžiu keleivio vietoj, jei galima taip pasakyti, kada kojos viršuj, o galva remiasi ten kur turėtų būti užpakalis . Durelės atsidaro lengvai. Išsigąsti net nespėjau, tik gaila mašinos. Visgi beveik nauja buvo. Visi kas sustoja padėti pabrėžia žodį "buvo" . O žmonės faini, sustoja visi, jaučia pasimetimą ir džiaugiasi, kad pačiam nieko nenutiko. Atgal parlinguoju su avarine tarnyba, pirmą kartą per porą mėnesių nereik vairuoti ir važiuoju. Mašiniukas srūva aušinimo skysčiu iš savo šviežių žaizdų. Ačiū tau metaline konstrukcija - įvykdei savo paskirtį. Pro šalį bėga taip išsiilgti gamtos vaizdai ir nerealiai faina sėdėti šalia patyrusio vairuotojo ir stebėti prabėgantį peizažą .. Kirba kvaila mintis, kad vien dėl šios kelionės vertėjo apsiversti.. Kai pats vairuoji, tai visa aplinka lieka nepastebėta, nesvarbu ką vairuoji, dviratį, keturratį ar daugiau besisukančių galūnių turintį aparatą. Net baidarė ir riboja nuo aplinkos, išskyrus atvejus kada tave neša srovė ir tu jai atsiduodi su visa plastmasės krūva.. Sodyba tolsta, judu atgal, su visais daiktais. Sėdžiu namie. Laukiu kol pareis ji. Pasižiūrėti sudužusio bendro gyvenimo. Labai jau groteskiškai pasakyta, iš tiesų tai tiesiog atėjo laikas. Yra laikas būti kartu ir laikas būti atskirai ... Negrįžta ilgai. Aš sėdžiu ir žiūriu į save veidrodyje, žiūriu ir mėgaujuosi tuo, kad nepažystu to kas yra prieš mane ir to kas esu aš. Aš kaip ir mes visi esu viskas. Šiuo metu išsirinkęs konkrečią formą, o pasisuko mėnuo ir forma jau kita. Šiame pasaulyje formos yra būtinos, jos teikia džiaugsmo, įgalina atlikinėti vaidinimą. Esam vienos didelės sielos dalis. Ta siela dalinas i po dvi ir tos dalelės bėga atgal į vieną, kas atskirai kas kartu.. gražu... Ji kalbasi su geru draugu, apie santykius, bando suvokti, kas, kodėl ir kaip? Sugrįžta ir džiaugiasi, kad man nieko nenutiko, aš irgi džiaugiuosi, gailisi mašinos. Po to šnekamės, per ilgą laiką labai atvirai ir ilgai. Suprantam, kad kartu mums nepakeliui. Bendras kelias pasibaigęs gal jau ir seniau, bet kurį laiką ėjome pievomis išsukę iš savo kelių, dabar renkamės per naujo. Įmanomas judėjimas ir pievomis, daug gražiau nei keliu ).. bet nebūtinai kartu. Daiktai vežti į sodybą, grįžo atgal.. Neapleidžia nuojauta, kad visata taip sudėliojo, nes jos buvo neklausoma, ji buvo pamiršta ir įstrigom į formas..
Rytas sodyboje. Saulė patekėjo. Vaikštau ratais aplink prūdą, per išlygintą molingą gruntą. Kadangi naktį nulijo, jis minkštas. Retai gali juo pasivaikštinėti be ekstremalaus masažo. Vaikštau ir stebiu bites, kamanes, žiedmuses, vapsvas renkančias nektarą iš svaigiai geltonai žydinčių garstyčių. Nusiskinu čia vieno, čia kito augalo lapelį ar žiedą, kramtau ir jaučiu jų skonį, geriu jų syvus. Ateina noras išsėti atsivežtas sėklas. Einu tuo pačiu ratu, lyginu kurmiarausius. Sėju šilkmedžius ... bus paukščiams, svečiams ir sodybos gyventojams.. sėju raugerkšnius su šventagaršvėm ir trešnes. Kol viskas pasibaigia ateina pietūs.. Pasiskinu pienių lapų, pasirenku agrastų. Stebiu kaip juos valgo vapsvos ir skruzdės tiesiog kabančius ant krūmo. Labai sočiai pavalgau pienių kokteilio su aguonų-agrastų padažu ir vėl einu prie darže stovinčios palapinės. Kartu pasiimu gitarą. Nusikertu sausą karklą ir darau iš jo žirniams palaipas. Ir kažkas kirba viduj, bet per veiklą negali prasimušti. Kažkaip nepilnai esu, nepilnai džiaugiuosi viskuo. Nusprendžiu, kad reik tiesiog pabūti, pasigrožėti vyksmu ir aplinka. Pajausti žemę. Sėdu ant akmens šalia prūdo ir žiūriu į vandenį. Sklando džiaugsmo nuojauta, tokia lyg paslaptis, mažyčiai vabaliukai žaidžia vandens paviršiuje, o širdy kažko neramu.. Nesuprantu kas vyksta, kodėl negaliu būti savo žemėje taip kaip iki šiol buvau. Kas nutiko, ko iš manęs norima? Iš kur tas nerimas. Ir čia kaip tyčia prapliumpa lietus ir veja mane į palapinę. Atsigulu savotiškoj celėj, ant žemės bet be vaizdų sumaišties ir skęstu į save. Skęstu į aplinką ir dabartį. Ir ateina atsakymai, šneka žemė, o teisingiau šneka pats vidus, per žemės įvaizdį, garsiai šneka pati mano esmė. Kaip visada meilė.. drebina iš vidaus, skaldo kažkokius blokus, spėju suvokti, kad nesvarbu kokius, jie jau praeitis.. ir teka, liejasi, pulsuoja šiluma ir meilė.. širdis muša ritmą ir visas pasaulis verčiasi ir susijaukia.. o kartu iš jo jau lipdomas naujas ir protas nežino koks jis bus.. tik aišku, kad jis bus kitoks nei iki šiol išgyventas ir kurtas.. jau seniai taip stipriai meilė sruveno, o net ne pavasaris )))... Suprantu, kad reikės daug ką priimti.. Dėkoju žemei, kad privertė pajausti, o išties dėkoju sau ir tau. Keista tu žeme, visad priverti padaryti tai kas yra svarbiausia, myli bet ne aklai, visiškai nekreipi dėmesio į mūsų formas. Daug duodi ir tiek pat reikalauji. Lietus lijo ilgai, viskas spėjo susidėlioti.. Išėjau į erdvę ramus. Žemė šnabžda, kad iš mūsų pusės viskas atlikta ir kad vėl galiu grįžti į ją ir džiaugtis ja. Kad reikia laukti, dabar atėjo eilė priimti sprendimus kitai pusei. Žemė nežino kaip bus. Bet ji turi keistą nesuvokiamą planą.. Širdim jį apčiuopi, o protas išsklaido ir sujaukia. Suvokiu kad neturiu teisės kištis.. Nebeprisidengsi posakiu, kad kantrybė tai neveikliųjų apgaulė. Tik ne po pokalbio su pačiu savimi, su savimi grynu, be filosofinių išvedžiojimų ir trumpalaikių aistrų. vėl tesiu ką pradėjęs, dėlioju šieną ir suprantu, kad nebesu vienas. Kartu labai gera ir negera. Jauti kitą žmogų nuo iki.. jauti jo meilę, jo džiaugsmą, jo nerimą ir dvejones.. ir turi visa tai priimti, nes tai yra jos sielos kelias. Gera kai žinai, kad bus taip kaip turi būti, kad viskas gerai, kad tu ne vienas, kad pildai savo paskirtį. O bus visko.. Išeini į šviesą ir vėl neri gilyn į tamsą. Kartojasi ir kartu nesikartoja .. Sekmadienis praeina sunkiai.. tokių dienų bus daug, bet bus ir kitokių akimirkų, tokių kaip šį pirmadienio rytą ir jos atpirks visa kas buvo ne taip kaip norėtųsi.. Visa šventa diena pasinėrus veikloj, protas bando įsipiršti pagalbininku, bet koks gi iš jo pagalbininkas , ne koks visai.. O vakare išgirstu tradicinį "Tadaiiii į pirtįįį", atskrieja per kalną kaimyno šauksmas . Bėgu kaip vaikystėj, paskubom rinkdamas ūkio daiktus iš daržo. Skubu pas kaimyną į pirtį . Tokie faini kaimynai, tikri žmonės .. kol kas dar bendraujam truputuką negiliai, bet laikas viską sureguliuoja .. einu ir džiaugiuosi, būsena kaip vaikystėj einant pas draugą į svečius. Vykstantis sielų susitikimas. Pasiparinam, pasišnekam apie buitį, prūde atsigaivinam ir jau žinau, kad rytoj važiuosiu į miestą, kol kas dar namo.
Rytas stotelėje. Važiuoja mašinos ir nenoriu tranzuoti, nenoriu bendrauti, patinka autobusų neasmeniškumas. Važiuoju ir jaučiu kiekvieną medį, kiekvieną kalnelį ir klonį, miško pakraštį, žemės veidą.. Artėjant prie Vilniaus erdvė skilinėja, tampa nuosavybe, nekintamai įkalinta. Pasipurtau ir pamatau tą pačią erdvę, tą pačią laisvą žemę, pastoviai kintančią gamtą, dievišką vyksmą. Viskas tik būsena, tik filtruojanti mintis, o žemė yra tokia kokia yra, kad ir ką mes apie ją galvotume.. Net mieste einu ir išlieku toje pačioje būsenoje.. Po truputį įtraukia miesto ūžesys.. Paskutinė savaitė mieste.
Sveiki, vienas iš paskutiniųjų mano įrašų ilgesniam periodui. Šią naktį prabudau truputį po vidurnakčio ir pramąsčiau apie tris valandas apie senelį, sodybą, meilę, gyvenimą ir dar kažką ... Prisiminiau šios nakties sapnus.. Sapnavau vaikystės kiemą. Buvo daug žmonių, visi draugai. Iš vaikystės, mokyklos, dabartinio gyvenimo. Vaidinome misteriją. Visi žmonės žiūrėjo pro daugiabučių langus, bet jie visi buvo savi. Mes jiems norėjom kažką perteikti, per šokį, judesį ir situacijų vaidinimą. Buvom lengvoj pakylėjimo būsenoj.. Vaidinimas gana ilgai tesėsi ir perėjo į bėgimą aplink daugiabučius - vaikystės takeliais.. pora draugų nešė arkliuku kitus du ir aš liepiau vienam šių dienų draugui lipti ant nugaros ir taip pat pasileidau bėgti su juo aplink namą trumpesniu keliu - norėjau aplenkti kitus.. jis buvo kažkoks besvoris, bet pats jo laikymas maišė judėti ir bėgti nelabai išėjo, kilo mintys, kad gal geriau jis ant sprando atsisėstų, bet lyg ir žinojau, kad taip jau bandėm ir neišeina laikyti liksvaros... Po to ar prieš tai buvo kitas sapnas.. sapnavau namus.. visą šeimą. Visi judėjo po namus be aiškių tikslų ir užduočių, bet truputį susirūpinę ir šiek tiek įsitempę. Mama buvo pripirkusių keistų šviestuvų.. labai puošnių su daugybe lempučių ir visi apkabinėti kryžiais ir kitais religiniais atributais.. visi jie buvo sugrūsti į vonią. Nelabai supratau kam jie reikalingi, tik žinojau, kad juos pirko mama.. O po to ji juos visus sukabinėjo vonioj. Į vonios kambarį įeiti buvo praktiškai neįmanoma. Atsidaręs duris bandžiau įjungti vieną iš jų, bet jis nedegė, nors patalpoj buvo labai šviesu.. ta visa puošyba neleido normaliai naudotis vonia.. Visi namiškiai buvo tuo nepatenkinti ir burbėjo mintyse. Užsipuoliau mamą ir pradėjau jai aiškinti kaip visa tai beprasmiška, o ji pradėjo verkti, nes ir pati suprato viso to beprasmybę, bet kitaip daryti negalėjo. Jos potraukis į išorės blizgesį, neleidžia prideramai rūpintis vidumi. Sapnas tai ir išreiškė, ir jai padėti dabar jau labai sunku, reik surasti raktą - tik meilė gali keisti be traumų.. Kitas sapnas ... Vaikštom mieste dviese.. privažiuoja prie mūsų kareiviškas autobusiukas iš ten išlipa pažįstamas ir pradeda aiškinti, kad vežasi su savim kažkokius svarbius ar nesvarbius užsienio turistus, kurie nori pamatyti lietuvišką šiaudinį stogą. Pradeda prašyti, kad aš padėčiau, nesvarbu, kad tuoj paliksiu kariuomenę ar lyg tai kad jau palikęs, kad senos pažinties labui pasiūlyčiau kur važiuoti.. Aš galvoju, kad galėčiau nusivežti į savo sodybą, bet kažkodėl dar negaliu. Jaučiu, kad kažko dar nesupras ar gal tiesiog yra tinkamesnių vietų. Paprašau palaukti ir skambinu mobiliu telefonu geram pažįstamui, kuris sodyboje gyvena seniau negu aš. Jis lyg ir neatsiliepia, bet aš žinau kad jis namuose. Bet vidumi kaip ir atsiliepia ir leidžia pas save atvažiuoti. Važiuodamas prisimenu, kad stogo danga jo name ne iš šiaudų o iš skiedrų, bet nusprendžiu, kad tai nesvarbu, kad užsieniečiai pamatys tai ko norėjo. Atvažiuojame į sodybą ir aš einu jo ieškoti.. o turistai tuo metu viską apžiūrinėja. Namas didelis, pastatytas senoje senoje girioje, teisingiau pastatytas jis buvo plynam lauke, o dabar čia šimtametė giria, su gyvais ir šnekančiais medžiais. Jo pačio nėra, jis kažką veikia. Vaikštau po namą, jo nerandu ir išeinu į lauką. Sutinku jį prie vandens, jis lygtai ką tik išsimaudęs, visas nuogas ir įdegęs saulėje tamsiai rudai, su garbanotais plaukais - visas tiesiog gyva gamta, nei gramo tingumo, neveiklumo. Toks net bauginančiai griežtas, ne dėl pačio savo griežtumo, bet dėl skirtingo pasaulio. Aš truputį nerimauju, nes taip ir neprisiskambinau jam, tai aiškinu kad atvyko ekskursija. Jis pradeda rauti kelmus. Didelę dalį jau prirovęs. Rauna juos plikomis rankomis ir nulupinėja žievę, ruošiasi kažką statyti iš jų. Mėto kelmus man į terasą, o aš gaudau ir dėlioju juos kad saulėja galėtų džiūti. O erdvė tokia smaragdiškai žalia miško prietema ir kartu matosi dangus.. Tolumoje išgirstam stuksenimą. Išsigąstu, kad turistai kerta kokį nors medį arba šiaip ką nors laužo jo erdvėje. Atrodo kad bėgsim gelbėti, bet jis ramus, tiesiog įsiklauso į tą pusę iš kurios sklinda garsas ir toliau tęsia savo darbą. Daug minčių praplaukia mano adresu, bet nei vienos neišsako žodžiu. Dabartiniam gyvenime jis elgiasi taip pat .. Ateiname pas turistus. Jie anglakalbiai. Sveikinasi. Aš verčiu jiems į anglų kalbą, rodau į jį ir sakau "this is the owner of this land..", jis keistai kartoja žodį, lyg būtų jį žinojęs bet pamiršęs.. pora kartų jį pataisau, o tada jis pradeda be užsikirtimų šnekėtis su turistais angliškai ir man nebereik kištis. Tiesiog dalyvauju ir jaučiu, kad gerai jog juos čia atvežiau. Visi patenkinti įvykusiu susitikimu. Sapnavau dar kažką, bet jau nepamenu...
Pabudęs naktį mąsčiau apie senelį. Už lango lijo. Senelis gyveno vienas, žmona jo mirė besikraustant iš namų į namus. Ir į paskutiniuosius jis atsikraustė jau vienas. Jis džiaugdavosi kada už lango lydavo po ilgos pertraukos. Gulėdavo va taip kaip aš dabar ir džiaugdavosi, nes lietus reiškė papildytas vandens atsargas. Vanduo buvo skirtas laistyti šiltnamyje augantiems pomidorams ir agurkams kuriuos valgė jo anūkai ir sūnus su žmona. Jis kas dieną laistė ir prižiūrėjo augalus ir tuo džiaugėsi, džiaugėsi, kad yra reikalingas savo šeimai. Man lietus tokios reikšmės neturi.. augalai mano beveik visi apdengti sausu šienu, po kuriuo ilgai išlieka drėgmė, o karštą dieną dar ir kondensuojasi pati. Bet tie lašai lyg nardina į save. Lyg... Prisimenu šį savaitgalį.. Ir priešistorę.. Gerai skamba tas žodis.. galingai taip ir giliai - p r i e š i s t o r ė.. viskas turi savo priešistorę, tai yra gerai .. Automobiliai tolsta - išnyksta kūnai ir ištirpsta lengva įtampa ir sienos ir užplūsta lengvumas, širdis truputį virpa, mintis nenori kapstytis.. visi aplinkui jaučia pažįstamas saldžias vibracijas ir kartoja: "gerai...", "jo.. gera..."... aš sakau kad labai gera, ramu ir lengva.. jie klausia kodėl... aš žinau atsakymą, bet dar ne laikas jį tarti.. todėl sakau kad tiesiog taip yra ... ir toliau šypsausi ir tirpstu judėjime, šilumoj ir meilėj.. Ketvirtadienio vakaras.. Pasiūlau nueiti į koncertą.. užeinu į darbą, pakeliui nuperku tris persikus ir saują riešutų.. riešutų ji nenori, o persiku mėgaujasi.. su koncertu išsidūriau, Jonas labai retai koncertuoja Vilniuje, supratau kodėl negalėjau rasti koncerto vietos internetiniam žemėlapyje, Vilniuje tokio adreso tiesiog nėra .. Taigi einam pasivaikščioti po senamiestį.. aš jau paleidęs, o ji po truputį paleidinėja, atsidaro pasauliui.. pamato mašiną kuri jai patinką ir prišoka paklausinėti vairuotojo, kaip jam jo mašina.. ar patinka, kaip jaučiasi vairuodamas ir t.t. jis su malonumu atsakinėja , o aš valau persiko kauliuką.. bus pasodinta sodyboje.. Einu ir šnekam apie bilenką ir toks sunkumas viduj, lyg daryčiau ne tai ką noriu ar ne tai ką reik.. "Ko nerimsti žmogau it paukštis, ko braidai vis po pievą basas, vakarai rudenėjant vėsūs, o rytais tokios šaltos rasos..." - panaši būsena, lyg paukštis narvelyje, skraidau ir daužaus į virbus, o reik tiesiog atkabinti snapu durelių kabliuką.. Ir išjungiu mintis - užplūsta meilė.. Viskas akimirksniu tampa aišku.. Ji kalba šalia, o kita ji kalba viduje.. Kalbos skirtingos ir vienu metu girdi abi, bet dėmesys prikaustytas prie vidinės. Šalimais einančiai neaiškinu kas vyksta, po truputį svetimėjame, ji kitoj būsenoj, kitam pasaulyje, aš jame nebesilankau.. Penktadienis, susikroviau mantą ir važiuoju su dviračiu į sodybą. Didžioji mantos dalis, kompostas daržui. Atliekos nuo žaliųjų kokteilių. Pasinešėm abu paskutinį mėnesiuką ant blenderiu smulkintų laukinių augalų žaliųjų dalių su vienu kitu bananu, datulėm ar apelsinu. Laukiu obuolių, kad galėčiau išbandyti ar sodyboje galima apseiti be pirktinių vaisių ... Po tokio maisto lieka daug bananų ir apelsinų žievių.. Visos jos buvo kaupiamos pora savaičių ir turėjo keliauti į kaimą. Užsidėjęs kuprinę suprantu, kad prisidirbau su tom atliekom, maišeliai neatlaikė ir lipnus skystis sunkiasi man ant maikės, bet nėra kur dėtis.. nuvažiavęs išsimaudysiu prūde su visais rūbais ir išplausiu kuprinę. O kuprinė sunki, suprantu po pirmų dešimt kilometrų prisėdęs atsipūsti. Nugaros raumenys pamiršę darbo skonį .. pavargo ir vargina stuburą.. raitausi ant dviračio sėdynės kaip striptizo šokėja ).. kai kurios pozos patogios, dirba kiti raumenys.. pusiaukelėje stoju atsipūsti ilgam, šlamščiu stotelėje visų aplinkui augančių augalų lapus ir žiedus užsikasdamas datulėm. Sau buvau prižadėjęs stengtis nevalgyti jų nemirkytų .. Labai greit atsigaunu ir pasisotinu.. na ką ir vėl į kelią.. prisiekinėju sau, kad su tokia prigrūsta kuprine daugiau niekada nevažiuosiu - visiška nesąmonė, telieka tik pusė malonumo iš kelionės.. be po truputį sodyba artėja ir akys vis dažniau paskęsta į dangų ir horizontus.. per giliai paskęsti negalima, reik dar laikytis eismo taisyklių... sodyba artėja. Artėja ir pirmi pasisveikinimai su pažystamais kaimo gyventojais, šypsenos, rankų mostai ir dviratis stovi po stogu, kuprinė kampe, lauktuvės daržui pasiruošusios kelionei per pievą.. Bet pamiršau parašyti praėjusį penktadienį, čia dar iš priešistorės periodo.. dar be jokių virpulių ir tekėjimų.. Ji važiuoja į dangų - aš į žemę. Pakeliui užsuku pas draugus pasidžiaugti jų kūryba .. iškastu prūdeliu. Bagažinėj ir ant galinės sėdynės mūsų daiktai (dar vis mūsų).. Randu tik žemę, o šeimininkai išvykę, apžiūriu kaip smagiai iš melioracijos vamzdelių srūva upeliukas.. su baltu pavydu pasidžiaugiu, nes pas mane tai sruvena vos vos ir prūdas keliolika kartų didesnis.. Pakeliui dvejoju kur ar užsukti ar ne, nes labai norisi į sodybą, į savo daržą, pas augaliukus ir pievą, gal pražydo kokie nauji augalai, kurių dar nemačiau pas save ir nežinojau apie jų buvimą šalia ).. o ir serbentai bus labiau prisirpę ir juos bus galima surinkti visus ir sudžiovinti žiemai. Žiema nusimato savo namuose . Pagaliau tekėjime ir ramybėje . Bet norėjosi labai ir pas juos užsukti.. Tai pasukau kitu keliu nei planavau ir jau pirmame posūkyje neišjungiau bėgio, nespėjau užsukti ir vos į kelio ženklo stulpą neįsimūrijau. Pirmas toks rimtas įvykis mano vairavimo istorijoje, bet kadangi čia užmiestis tai nieko pavojingo nesukėlęs važiuoju toliau, su stulpu prasilenkiau per pusmetrį... Važiuoju atgal link pagrindinio kelio. Mintis kažkur plevena toli nuo kūno, pasijaučiu lyg sėdėdamas prie kompiuterinio žaidimo ekrano.. žvyrkelis maloniai banguoja, kalniukas, nuokalnė, vingis į dešinę, vėl į dešinę, posūkius "išimu" tai vidiniu tai išoriniu radiusu... spėju pagalvoti, kad jeigu būtų priekyje mašina tai nelinksmai baigtųsi, bet ta mintis kažkur taip ir ištirpsta erdvėj, primenu sau, kad geriau taip negalvoti, nes labai greit gali materializuotis.. jaučiu kad erdvė saugo labiau nei paprastai.. Ir staiga kylant į kalną mašina pradeda slysti ir ją pradeda mėtyti. Visiškai nesivaldo. Mintis kad viskas baigsis gerai. Ant posūkio nuslystu nuo žvyrkelio ir trenkiuosi į kelkraštį ir pakylu į orą.. Verčiuosi ir nusileidžiu stogu žemyn. Diržas buvo neprisegtas, sėdžiu keleivio vietoj, jei galima taip pasakyti, kada kojos viršuj, o galva remiasi ten kur turėtų būti užpakalis . Durelės atsidaro lengvai. Išsigąsti net nespėjau, tik gaila mašinos. Visgi beveik nauja buvo. Visi kas sustoja padėti pabrėžia žodį "buvo" . O žmonės faini, sustoja visi, jaučia pasimetimą ir džiaugiasi, kad pačiam nieko nenutiko. Atgal parlinguoju su avarine tarnyba, pirmą kartą per porą mėnesių nereik vairuoti ir važiuoju. Mašiniukas srūva aušinimo skysčiu iš savo šviežių žaizdų. Ačiū tau metaline konstrukcija - įvykdei savo paskirtį. Pro šalį bėga taip išsiilgti gamtos vaizdai ir nerealiai faina sėdėti šalia patyrusio vairuotojo ir stebėti prabėgantį peizažą .. Kirba kvaila mintis, kad vien dėl šios kelionės vertėjo apsiversti.. Kai pats vairuoji, tai visa aplinka lieka nepastebėta, nesvarbu ką vairuoji, dviratį, keturratį ar daugiau besisukančių galūnių turintį aparatą. Net baidarė ir riboja nuo aplinkos, išskyrus atvejus kada tave neša srovė ir tu jai atsiduodi su visa plastmasės krūva.. Sodyba tolsta, judu atgal, su visais daiktais. Sėdžiu namie. Laukiu kol pareis ji. Pasižiūrėti sudužusio bendro gyvenimo. Labai jau groteskiškai pasakyta, iš tiesų tai tiesiog atėjo laikas. Yra laikas būti kartu ir laikas būti atskirai ... Negrįžta ilgai. Aš sėdžiu ir žiūriu į save veidrodyje, žiūriu ir mėgaujuosi tuo, kad nepažystu to kas yra prieš mane ir to kas esu aš. Aš kaip ir mes visi esu viskas. Šiuo metu išsirinkęs konkrečią formą, o pasisuko mėnuo ir forma jau kita. Šiame pasaulyje formos yra būtinos, jos teikia džiaugsmo, įgalina atlikinėti vaidinimą. Esam vienos didelės sielos dalis. Ta siela dalinas i po dvi ir tos dalelės bėga atgal į vieną, kas atskirai kas kartu.. gražu... Ji kalbasi su geru draugu, apie santykius, bando suvokti, kas, kodėl ir kaip? Sugrįžta ir džiaugiasi, kad man nieko nenutiko, aš irgi džiaugiuosi, gailisi mašinos. Po to šnekamės, per ilgą laiką labai atvirai ir ilgai. Suprantam, kad kartu mums nepakeliui. Bendras kelias pasibaigęs gal jau ir seniau, bet kurį laiką ėjome pievomis išsukę iš savo kelių, dabar renkamės per naujo. Įmanomas judėjimas ir pievomis, daug gražiau nei keliu ).. bet nebūtinai kartu. Daiktai vežti į sodybą, grįžo atgal.. Neapleidžia nuojauta, kad visata taip sudėliojo, nes jos buvo neklausoma, ji buvo pamiršta ir įstrigom į formas..
Rytas sodyboje. Saulė patekėjo. Vaikštau ratais aplink prūdą, per išlygintą molingą gruntą. Kadangi naktį nulijo, jis minkštas. Retai gali juo pasivaikštinėti be ekstremalaus masažo. Vaikštau ir stebiu bites, kamanes, žiedmuses, vapsvas renkančias nektarą iš svaigiai geltonai žydinčių garstyčių. Nusiskinu čia vieno, čia kito augalo lapelį ar žiedą, kramtau ir jaučiu jų skonį, geriu jų syvus. Ateina noras išsėti atsivežtas sėklas. Einu tuo pačiu ratu, lyginu kurmiarausius. Sėju šilkmedžius ... bus paukščiams, svečiams ir sodybos gyventojams.. sėju raugerkšnius su šventagaršvėm ir trešnes. Kol viskas pasibaigia ateina pietūs.. Pasiskinu pienių lapų, pasirenku agrastų. Stebiu kaip juos valgo vapsvos ir skruzdės tiesiog kabančius ant krūmo. Labai sočiai pavalgau pienių kokteilio su aguonų-agrastų padažu ir vėl einu prie darže stovinčios palapinės. Kartu pasiimu gitarą. Nusikertu sausą karklą ir darau iš jo žirniams palaipas. Ir kažkas kirba viduj, bet per veiklą negali prasimušti. Kažkaip nepilnai esu, nepilnai džiaugiuosi viskuo. Nusprendžiu, kad reik tiesiog pabūti, pasigrožėti vyksmu ir aplinka. Pajausti žemę. Sėdu ant akmens šalia prūdo ir žiūriu į vandenį. Sklando džiaugsmo nuojauta, tokia lyg paslaptis, mažyčiai vabaliukai žaidžia vandens paviršiuje, o širdy kažko neramu.. Nesuprantu kas vyksta, kodėl negaliu būti savo žemėje taip kaip iki šiol buvau. Kas nutiko, ko iš manęs norima? Iš kur tas nerimas. Ir čia kaip tyčia prapliumpa lietus ir veja mane į palapinę. Atsigulu savotiškoj celėj, ant žemės bet be vaizdų sumaišties ir skęstu į save. Skęstu į aplinką ir dabartį. Ir ateina atsakymai, šneka žemė, o teisingiau šneka pats vidus, per žemės įvaizdį, garsiai šneka pati mano esmė. Kaip visada meilė.. drebina iš vidaus, skaldo kažkokius blokus, spėju suvokti, kad nesvarbu kokius, jie jau praeitis.. ir teka, liejasi, pulsuoja šiluma ir meilė.. širdis muša ritmą ir visas pasaulis verčiasi ir susijaukia.. o kartu iš jo jau lipdomas naujas ir protas nežino koks jis bus.. tik aišku, kad jis bus kitoks nei iki šiol išgyventas ir kurtas.. jau seniai taip stipriai meilė sruveno, o net ne pavasaris )))... Suprantu, kad reikės daug ką priimti.. Dėkoju žemei, kad privertė pajausti, o išties dėkoju sau ir tau. Keista tu žeme, visad priverti padaryti tai kas yra svarbiausia, myli bet ne aklai, visiškai nekreipi dėmesio į mūsų formas. Daug duodi ir tiek pat reikalauji. Lietus lijo ilgai, viskas spėjo susidėlioti.. Išėjau į erdvę ramus. Žemė šnabžda, kad iš mūsų pusės viskas atlikta ir kad vėl galiu grįžti į ją ir džiaugtis ja. Kad reikia laukti, dabar atėjo eilė priimti sprendimus kitai pusei. Žemė nežino kaip bus. Bet ji turi keistą nesuvokiamą planą.. Širdim jį apčiuopi, o protas išsklaido ir sujaukia. Suvokiu kad neturiu teisės kištis.. Nebeprisidengsi posakiu, kad kantrybė tai neveikliųjų apgaulė. Tik ne po pokalbio su pačiu savimi, su savimi grynu, be filosofinių išvedžiojimų ir trumpalaikių aistrų. vėl tesiu ką pradėjęs, dėlioju šieną ir suprantu, kad nebesu vienas. Kartu labai gera ir negera. Jauti kitą žmogų nuo iki.. jauti jo meilę, jo džiaugsmą, jo nerimą ir dvejones.. ir turi visa tai priimti, nes tai yra jos sielos kelias. Gera kai žinai, kad bus taip kaip turi būti, kad viskas gerai, kad tu ne vienas, kad pildai savo paskirtį. O bus visko.. Išeini į šviesą ir vėl neri gilyn į tamsą. Kartojasi ir kartu nesikartoja .. Sekmadienis praeina sunkiai.. tokių dienų bus daug, bet bus ir kitokių akimirkų, tokių kaip šį pirmadienio rytą ir jos atpirks visa kas buvo ne taip kaip norėtųsi.. Visa šventa diena pasinėrus veikloj, protas bando įsipiršti pagalbininku, bet koks gi iš jo pagalbininkas , ne koks visai.. O vakare išgirstu tradicinį "Tadaiiii į pirtįįį", atskrieja per kalną kaimyno šauksmas . Bėgu kaip vaikystėj, paskubom rinkdamas ūkio daiktus iš daržo. Skubu pas kaimyną į pirtį . Tokie faini kaimynai, tikri žmonės .. kol kas dar bendraujam truputuką negiliai, bet laikas viską sureguliuoja .. einu ir džiaugiuosi, būsena kaip vaikystėj einant pas draugą į svečius. Vykstantis sielų susitikimas. Pasiparinam, pasišnekam apie buitį, prūde atsigaivinam ir jau žinau, kad rytoj važiuosiu į miestą, kol kas dar namo.
Rytas stotelėje. Važiuoja mašinos ir nenoriu tranzuoti, nenoriu bendrauti, patinka autobusų neasmeniškumas. Važiuoju ir jaučiu kiekvieną medį, kiekvieną kalnelį ir klonį, miško pakraštį, žemės veidą.. Artėjant prie Vilniaus erdvė skilinėja, tampa nuosavybe, nekintamai įkalinta. Pasipurtau ir pamatau tą pačią erdvę, tą pačią laisvą žemę, pastoviai kintančią gamtą, dievišką vyksmą. Viskas tik būsena, tik filtruojanti mintis, o žemė yra tokia kokia yra, kad ir ką mes apie ją galvotume.. Net mieste einu ir išlieku toje pačioje būsenoje.. Po truputį įtraukia miesto ūžesys.. Paskutinė savaitė mieste.