Toltik kelelis :)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 10 15, 2008, 10:28

nieko naujo neberašau
tik klajoju laukais lyg spaliais
kur ant aukšto traškėjo sausai
kai ruduo medžių skruostus nudažė

vienas gūsis ir plyšę veidai
tūpė pievon po ilgo kritimo
atsipūst ir trūnyti lengvai
įsitvėrus žiogų čirpimo

jie išėjo, užmigo ramiai
įsirausę po varpučio menėm
ten kur kurmių geltoni nagai
atidarė metro stotelę

o virš jų supo vystantį lapą
obelis įsitvėrus dangaus
ji safyrus mainis tuoj į vatą
kai šerkšnu žiemos krikštą ragaus

prisimerks užpelkėjusios akys
žąsys kūdras lankys sapnuose
melsvo debesio kraštą pamatęs
mesiu viską - net ir save

su mėnuliu tekėsiu į vakarus
medituodamas klonių dvasias
o kikiliai išdygę iš pasakų
mano kūnus po truputį les

jų laukinė balta gyvastis
tarsi sėklas pažadins rankas
kai nutirps nulipdysiu naktis
kuriose glamonėsiu tave

susisupusę paukščių ūke
šešios žvaigždės į kairę nuo tauro
o projekcijoj - žemės grumste
per šalpusnius stebėsime saulę

taip ir spengsim bežade tyla
tiktai bitės žiedadulkes rinks
kol sugrįš iš pietų artuma
ir nuskabiusi mudu priims

2008-10-12

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 10 15, 2008, 10:35

mano laikas ištyso šešėliais
atsimerkęs pirmyn ir atgal
akyje vienoj saulėti vėjai
kitoje mėnesieną sklaidau

vienoj rankoj pražydę žibuoklės
kitoje jau subrendę rugiai
guliu kryžium po šiaurės pašvaiste
puse lūpų pro rūką šypsaus

viena koja įbridęs į upę
tampo drumzlinas srautas mintis
dešiniaja primynęs žaltvykslę
inkščia, meldžia paleisti jausmus

lyg ir žemė, po vakaro rytas
po lietaus skaisčiai žydras dangus
iš gelmių kyla meteoritai
gryžinėja atgal link žvaigždžių

lyg ir šiandien, maloniai nuvargęs
prisipildęs kalvų ir daubų
neapleidžia jutimas, kad leidžias
neišskaitomas džiaugsmas ratu

praplatėjusi siela plasnoja
išdainuotu, išrėktu grožiu
kėkštas gilę prikandęs žvairuoja
žvirgždas gurgžda, grįžtu - išeinu

2008-10-13

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 10 15, 2008, 10:45

susėdo vyrai aplink laužą ir dalinos moteris
o moterys kalbėjo tyliai poterius
jiems rodės, kad dalinas maielę motinos
o iš tiesų tik liepsnos rijo popierius

baltų beržų nusvirusi jaunystė dūmijo
pušų rausvi papirusai šnabždėjos
žarijose vis aimanavo žemė motina
bet jos tiesų beveik visai nesigirdėjo

gal žvaigždės prasimuš pro dūmų debesį
bet vėjas, irgi vyras - nepadėjo
tuoj protai jų pasprings nuo šito klegesio
na o kolkas karšta širdis dangum nuskriejo

nuvargę ir įkalinti išsėlino
telekineze mylimas pastvėrę
neparagavę paukščių tako šalto pieno
suvirtę samanose prablaivėjo

o laužas žemės nugarą apkepinęs
vis bandė pasistiebt ligi žvaigždžių
nuo protų judesio skaudėjo biškį kepenis
ieškojau artimo liežuviu dvišakiu

tylėjo žodžiai apie skausmą, netektis
tekėjo akys širdgėlos našta
krūtinėj išsiskleidę supos debesys
o visgi visata ši svetima

rytuose medžių galvos paryškėjo
trupėjo pelenais žievės knyga
ją perskaitę daugiau nebešnekėjo
krutėjo proto kaukės veiduose

surado širdys žolėse atsakymus
šypsojosi paslapčiomis beržams
už tai kad vantų šnaresiu sutemus plakė
ir palydėjo ligi pat rudens

2008-10-14

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 10 17, 2008, 18:32

tyli žoždžiai ir tyli diena
tiktai vakaras kalba, naktis
kai prisėlina sapno drama
ir užgriūna tirštom spalvomis

tyli medžiai, nudraskė lapus
niekada nenutylantys vėjai
viskas kinta ir erdvės pakis
pasiruošę artėjančiai sėjai

tyli raidės, lėti sakiniai
valgo knygą po lapą, po skyrių
kai nustoji klausyti ramiai
atsidaro nenuoramos skrynios

daug žiedų pasiliko laike
išbyrėje prasitesė būtį
be žiemos neateina diena
žvaigždės krinta ne vien tik rugpjūtį

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 10 28, 2008, 12:23

Žydi gėlės rudenio pievoj
jau savaitė kaip lapų neliko
lijo lietūs ir nunešė vėjai
išsisklaidė erdvėse kol švito

žydi pievos melsvai ir geltonai
amžinosios meilės ekstazė
darganose įmirko dirvonai
o dangus debesim nusidažė

žydi vėjai kol debesys slenka
o pro properšas šypsosi žvaigždės
į visatą kai ištiesi ranką
širdyje telpa visos padangės

žydi gėlės šio rudenio pievoj
mėlynai, nuoširdžiai ir geltonai
šviečia širdys skaidrioj mėnesienoj
brinksta sėklos - gyvybė pulsuoja

2008-10-22

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 10 28, 2008, 12:36

mano mylimos tirpsta lyg upės
aš ir pats ištirpau sapnuose
nors jaučiu visais kūnais - prašvito
mes paskendę saldžioj tamsoje

ir kvatoju į pilnaties diską
išsitiesdamas medžio ūgliu
mano mylimos visad sugrįžta
amžinuoju gyvybės ratu

mes žėruojam žvaigždžių ornamentais
prisimerkę, įtempę jusles
sūkuriuose virš laiko išskydę
miglomis mus alsavimas neš

nėra indų kuriuose sutilptų
ir ramu, ir saldu - vakaruos
saulės meilės pašvaistes užpildo
mums griaustiniai kalnuose dainuos

vėl paklydau kaip tūkstančius kartų
visada gaiviomis kryptimis
esmės šypsosi - rasos iškrito
ta harmonija - plyštant sušvis

2008-10-24

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 10 28, 2008, 12:52

Neklausykit jokių patarimų
jūsų siela vienintelis kelias
aš ir vėl jus išdūriau, tai grimas
šis pavasaris mirtinai žalias

netikėkit tikėjimų dogmom
pranašais - jie apsunkę našta
meilė teka gyvenimo formom
išmintis sužiaumoja save..

Pabaiga. ... aš pagedusiai geras
jūs prašysit ir aš jums kalbėsiu
nors giliau pasikapsčius tik melas
ir visatų nereikia pradėti

prašypsosiu kvailai tarsi vaikas
kai jo klausiate "ką čia darai"
ši materija - tekantis laikas
o džiaugsmai tik margi skudurai

ištirpstu kaip man gera mylėti
o drugiams gert nektarus žiedų
ir mylėtis, ir juoktis - tylėti
griaut pasaulius į pievas žolių

neklausykite šių sapalionių
aš rimčiausias, su vėjais kalbu
vėtra juokiasi iš tų teorijų
kurių pripūtė ant smegenų

dreba širdys? prašau nebijokit
atsigulkit, kartokit: viens, du...
o dabar su liūtim išplasnokit
siaubas kalba visatos grožiu
...
liula raistas po kojom, nendrynai
jų žydėjimą nuolat geriu
sąmojingi taip pat kaip ir guobų
iš dulkėtų sausų pakelių

o paparčiai priporina pasakų
labai mėgsta kai juos ramini
atsibosta rasom tarsi ašarom
ir žiūrėk jau per tyrus einu

jau plasnoji su gervėm į pietus
jau grįžti su vabzdžiais iš rytų
tik prisėdi ir norams paliepus
prigužėja aplinkui žmonių

ir pasklinda it trelės varnėnų
kas? kodėl? kur? ir kaip? ir už ką?
tššš... klausykit... prisėlina iletūs
mano veidas tuoj skęs tamsoje

pažiūrėkit štai prakeikimas
pačiame daugiabučių centre
mano sielos primerktos, o rankos
piešia gaisro peizažus ore

jauskit, gerkit dienų paprastumą
lieskit naktį riksmais, dainomis
nusidėkite savo tikrumui
ir mylėkit visom spalvomis...

bet paskui aš pradėsiu linguoti
nes pasaulis šiauriau nusibels
jau tik miegu, man širdį užklokit
poltergeistas labanakt ištars

2008-10-24

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 10 28, 2008, 12:57

Žiūri į šias bekraštes pievas
tu nori paversti jas mišku, sodais ir tvenkiniais
o vėjas tau šnabžda - dabar čia gyvena meilė
glosto sielą žolės siūravimas ir bičių daina
tau ritasi skruostais vėstančios ašaros
keliai nelaiko ir kniūbščias panyri samanose
o žvaigždės pulsuoja, keliasi saulė, pateka mėnuo
viską nušluoja lietus ir audra
skruzdės atstato pilis, kurmiai kilnoja velėną
ant krūtinės šokuoja žiogai, paukščiai virpina dangų
tavo rankos nusvyra - ši būtis tobula

2008-10-25

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 10 28, 2008, 12:59

taip laukiu saulėto ryto
kad po žydru dangum
per rudenio pievas
galėčiau išeit ieškot šaltalankių

2008-10-25

glesum
Pranešimai: 954
Užsiregistravo: Ant 02 18, 2003, 13:14
Miestas: Kaimas
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė glesum » Ket 10 30, 2008, 17:31

:)

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 11 03, 2008, 20:49

:) :) :) mmmm :H

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 11 03, 2008, 21:00

rankos iškeltos skrydžiui
akyse atsispindi kalnai
kas tau sieloje paukšti švyti
tuos krantus kur tūpei pamiršai

tavo plaučiuose stūgauja vėjai
kojų pirštai - erelių nagai
vėl į erdvę širdim išplatėjai
o gal būt tiktais išsigandai

visos vėtrungės lydos į vašką
tavo žvilgsnis išsklaido miglas
basi padai padėt bando tašką
smėlio raštuos tirada ilga

nesugrįši į laiką pašokęs
kelio niekad nebuvo atgal
visu kūnu plasnok ir šypsokis
judesy per tikrovę sruvenk

2008-10-29

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pir 11 03, 2008, 21:30

vis matuojate, lyginat, svarstot
tas didesnis, o tas gal toliau
gal už šimto ar tūkstančio varstų
išdalinus truputį ramiau

nesiliaujate formulių tarti
raibuliuoja alsus murmesys
nesiryžtat šio šydo praverti
dar vis klaidžioja ratais mintis

tas sužibo, o šitas nevertas
dualizmas aptamdė širdis
sukapotas jums, o ne sutvertas
kuo pasversite meilės naktis

kaip stovėsit šalia nematyto
ar linguosit kartu su giria
jau pirmagimis sniegas iškrito
ir nušvito padangėj aušra

skilinėja uola ornamentais
šėlsta jūra pasaulio centre
laukia jūsų nežinomas krantas
vientisa ir bevardė dvasia

2008-10-29

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Tre 11 12, 2008, 11:14

V

..........Ojojoi kaip ilgai nebuvau su jumis ;)... šposiju kaip visada... o kompas šposija su manim... mano žodžius taiso į bendrinę kalbą.. ot koks svolačius – te nedrįsta daugiau taip daryti. Įtraukiu žodį “šposiju” į bukas jo elektronines smegenis.. tiesą pasakius tai kokios gi ten smegenos – paprasčiausi mineralai ir tiek, o kad ir organinės būtų, bet vis tiek tai tik mašina, neturinti sielos ir laisvos valios. O va stirnos pas mane laukuose tai turi laisvą valią... aš vaikštinėju po savo pievą ir kai užeina ūpas pradedu dainuoti ir stirnaitės nustoja žaisti slėpynes – pašoka iš savo slapto guolio ir grakščiai kaip gazelės prieš liūto nosį nušokčioja į mišką.. pasirodo ir stirnos turi zuikiškų įpročių. Tupėjo vos už dešimties metrų ir nesirodė kol neužtraukiau apie iškultą kanapėlę ir supiltą į aruodą.. matyt nenori būti nupiltos ir supiltos į sriubą ar kokią dešrikę.. beje aš taip pat to nenoriu, manyčiau kad ir jūs mielieji nenorite. O galgi yra tokių kurie norėtų? Bandau dabar įsivaizduoti šlykštų šlykščiausią gyvenimo variantą ir prisimenu savo visai neseną transcendentinę patirtį, kurią beje esu pasiryžęs čia aprašyti. Bet netgi pats siaubingiausias pragaro išgyvenimas yra geriau negu būti nupiltam ir supiltam į varganą dešrigalį, o kad ir pirmarūšį prabangų – mažas skirtumas.
Už langų kaukia vėjai.. Che che.. užkirtau jiems kelius į mano kuklią celę (taip vadinu savo naujuosius namus, kuriuose jau pusmetį pragyvenau). T.y. pagaliau pakeičiau išbyrėjusius langus ir užsandarinau lango rėmų tarpus.. dabar svaigstu nuo silikono prieskoniu atmiežto kambario oro ir negaliu pravėdinti, nes viskas užsandarinta. Nedarykite bent jūs tokios klaidos mielieji ... bet kiekvienas mokosi iš savo klaidų, o jeigu rimtai, tai šioje žemėje niekas nieko nesimoko. Būtent taip va. Mes į Žemę ateinam ne mokytis ir ne tobulėti kaip mums pastaruosius tūkstantmečius kala į galvą gausybė religijų ir begalybė šventųjų bei mokytojų.. mes ateinam viską mokėdami (net to žodžio nereiktų vartoti..), mes viską turime ir nieko mums papildomai nereik.. o ko gi tada ateinam čia? Ogi džiaugtis. Ir šiai veiklai reik tik žemės ir joje klestinčios gamtos, na gal dar vieno kito žmogelio, bet tikri žmogai irgi gamta.. o mokymosi procesas labiausiai reikalingas būtent mokytojams, tai jų žaisliukas ir jie nė už ką nesutiks jo atsisakyti, o gal ir sutiks, ką čia gali žinoti. Tik vienas dalykas su kuriuo aš pats susidūriau yra labai keistas. Ateiname turėdami viską ko tik reik džiaugsmui ir kartu ne visai.. Apie tai ir ketinau jums šį kartą paporinti. Ir tas dalykas kurio visgi ateidami neturime mums niekad ir nepriklausys, o pasirodo ir neturi priklausyti. Bet keista, kad visgi jį reik surasti, nors nuo to jis priklausyti nepradeda, o kartais gali net nesiklausyti. Dzieve dzieve na ir meistriškai tu subudavojai šį pasaulėlį.. O mano atveju tai tas dalykas yra dalykė.....
Pamasčiau, kad reik apjungti šį kelių mėnesių šuolį erdvėje. Tada buvo pats vidurvasaris, o dabar jau rudens pabaiga.. lapai jau visi nubyrėję, bitės tik kartkartėm iškiša nosis iš avilių, o žolynai pabaigę savo metų ciklą laukia nesulaukia pirmo sniego. Atsimenat kaip aš jums rašiau ditirambus apie širdyje prasimušusią meilę.. taip... aš pats tai pamiršau.. tik dabar paskaitęs viską vėl kuo aiškiausiai prisiminiau ir dėl to panorau papildyti pasaulį dar keliais ezoteriką primenančiais pasakojimais. Ezoterika tai toks dalykas kurio nei pasiklosi, nei užsiklosi ir ant sumuštinio neužtepsi – tai žinoma jos teigiamoji pusė, o jei rimtai tai kalbant apie viską kas nesuprantama imi skėsčioti rankom, vartoti pačiam neaiškius terminus ir žodžius (jie beje neaiškūs beveik visiems, o tie kas juos sukūrė žino, kad tai tik minčių kūrinys, kuriant jį neturėjęs kūniškumo, o dabar jau jį įgavęs dėka tų pačių paslaptingų šnibždėjimūsi) ir manai kad tai apie ką kalbi yra aukščiau už viską, net už tave patį tai gauni šimtaprocentinę ezoteriką. Na bet nenukrypstant nuo temos...
....Artėjo miestas, vientisas gamtos jutimas mane visgi apleido ir aš jau vidurvasario sostinėje, sėdžiu bibliotekoje prie interneto ir rašau laišką savo meilių meilei (čia be sarkazmo, beje negaliu paaiškinti kodėl ji yra mano “meilių meilė”, gal tiesiog todėl, kad augo ir labai neužsiteršė visokiom ezoterinėm ir civilizuotom nesąmonėm bei moka jausti kitą atvirai ir atsakyti į jausmus stipriai). Laiške aprašau sapną, kuris pranašauja dvi ateinančias savaites ir man visai nepatinka ta pranašystė ir viliuosi, kad užteks širdies viską pakeisti.. bet pasirodo aš ir pats jau kitoks ir nieko nepuolu keisti. Žmogus per vieną vienintelį gyvenimą gali pasikeisti tūkstančius kartų, o gal net kelis milijonus, tapti visai kitomis asmenybėmis ir tai yra gerai.. aš taip pat keičiuosi ir mano senos formos kas kart verkšlena kada aš jas grūdu į pečių ir deginu inkvizicijos laužuose, jeigu naujoji asmenybė būna jautri tai parauda prie praeities laužo, o jeigu žiauri tai kvatojasi iš pleškančių ir niekam nebereikalingų pamėklių.. Ogi nogi.. dvi savaitės buvo kaip tik tokios ką sapnavau gal tik dvi minutes.. buvom su mano “meilių meile” vadovais stovykloje ir beveik nebendravom, tvyrojo kvaila ir keista įtampa, bet aš nieko nedariau, kad tai pasikeistų, jei pamenate tai aš viską iš savo pusės jau buvau padaręs tiesiog neturėjau teisės, o po teisybei gal ir noro, kištis ir aktyviai įtakoti įvykių tėkmę.. po teisybei tai dabar suprantu, kad visgi aš savo “meilių meilę” ir pats save sukausčiau, nes su savo žinojimu pastačiau mus į rėmus kuriuose vienintelė bendravimo forma turėjo būti priimtina tik kaip mylinčių vienas kitą ir pasiryžusių įveikti visas prieš juos iškilusias kliūtis, nesvarbu ar tai jūros cunamiai ar miškų gaisrai, o gal verkšlenantys buvusių gyvenimo draugų skambučiai.. o taip ... miško scenoje vyko neeilinis spektaklis, malonu prisiminti.. trumpas šiužėto aprašymas:
Scena: pamiškės-miško stovyklavietė netoli tvenkinio, aplinkui negyvenama ir niekieno nedrumsčiama teritorija, plačios pamiškių pievos be kultūros pėdsakų (kelis radau, bet ne per daug...), šėliojantys aplinkui vaikiukai (koks penketas dešimčių), bandantys apsimesti rimtais suaugusieji (koks dešimtukas).... oj suplakiau veikėjus ir sceną į vieną vietą.. ai tiekto... na čia bus kaip choras tada tie visi žmonės.. dar buvo mėnulis, saulė, lietūs (.. pataisymas: mėnuliai, saulės....), visokiausi medžiai, žolės, va balai (labai gerai pamenu vieną nesamą žiogą, kurį vienas Vakaris vedė parodyti ir taip ir negalėjo surasti, bet užtat įsigudrino mums aprodyti gal kokius pora skruzdėlynų... na jei ne žiogas tai vis šis tas...).. mėlynas dangus, oranžinis dangus, violetinis dangus, juodas dangus, pilnas meteorų žvaigždėtas dangus, rasa, samanos (mmm samanos, mano mieliausiosios....)... dar pasakiško skonio mėlynės, raudonskruostės bruknės, tamsiai mėlynos gervuogės ir daugybė visokio kitokio gėrio... na sakyčiau puikų puikiausia scena...
Veikėjai: aš pats, mano “meilių meilė” (na iš ties tai nebuvo mano ir neturėjo būti ir iš vis nei vienas žmogus neturėtų savintis kito žmogaus, bet lengva pasakyti, o po to dar reik tai ir padaryti...), mano buvusi “paskutinė meilė”, “meilių meilės” vėl atstatęs savo buvusias pozicijas gyvenimo partneris, na ir dar ten keli nereikšmingi epizodinius vaidmenis atliekantys veikėjai...
Veiksmas: dvi savaites vyksta vasaros stovykla su visokiausiais veiksmais – nuo dainavimo, ginklų kalimo iki žaliavalgiškų kokteilių darymo, masažų ir anoniminių prisipažinimų gyvenimo meilėje...

Tai va. Visoj šioj aplinkoj bėgo dvi kraupiai nuostabios savaitės.. kas vakarą leidau prie liepsnojančios ugnies iki išnaktų, o kartais ir paryčių, besišnekučiuodamas iš pradžių su labai nuostabia drauge, kuri yra labai šiltas žmogutis. Vieną vakarą šėlom trise prie laužo dainuodami viską kas yra ne į temą ir taip pat kalbėdami panašiai – fantastika buvo.. ir visad po naktinėjimų miegas po žvaigždėm, kartais su “meilių meile” netoliese (na per metrą ar dešimt centimetrų ;) ) buvo labai gera... išvis man ten buvo labai gera.. tik sutikus dieninę “meilių meilės” būtybę nelabai gera darėsi.. o palaiminta nakties išmintis, kuri nesikiša į jausmų kalbą... žodžiu... taip ir pragyvenau visas dvi savaites, geru oru po kartą ar du išsimaudydamas tvenkinyje.. (maladec kompas – žodį “prūde" ištaisė į “tvenkinyje”, kaži kaip jis atspėjo, kad ten tikrai buvo tvenkinys???)... o paskutinę naktį prie laužo nebesėdėjau – pažeisdamas visus ritualus kuo ramiausiai miegojau po atviru dangumi.. ir tada priėjo Kindziulis ir tarė..... (juokauju, priėjo ne Kindziulis, o vienas iš surimtėjusių suaugusiųjų).. taigis priėjo ir pažadinęs pakvietė prie laužo į paskutinį pasitarimą.. O ten kaip rašiau viename iš eilėraščių “...susėdo aplink laužą vyrai ir dalinos moteris, o moterys kalbėjo tyliai poterius, jiems rodės kad dalinas meilę motinos, o iš tiesų tik liepsnos rijo popierius...” taigi taip... būčiau surimtėjęs suaugėlis tai būtų gėda prisipažinti, kad lyg kokie biznesmenai bandėm pasidalinti kitų žmonių jausmus.. taigi buvom toliau pažengę negu biznesmenai, tie tesugeba pirkt, parduot, na kad ir atiduot materialius dalykus, o mes dvasingi ir garbingi, išmintingi ir visokie kitokie ingi bandėm pasidalinti jausmus ... Žinoma viskas gavosi šūdinai kaip ir turėjo būti... bet lengva dabar šnekėti iš laiko nuotolio, o tada tai viskas atrodė daug maž normaliai, na bent jau daugumai – trys iš penkių juk dauguma... žodžiu nieko nepasidalinus ir niekam per daug nepasikeitus visi nuėjome miegoti (atskirai).. O kitą dieną išplasnojau į centrinę mūsų mylimos valstybės provinciją galvodamas apie tai, kad šūdas gaunasi kulkas su santykiais ir ko gero teks dar ilgokai palaukti kol kas nors pasikeis, o širdis jau bandė pratransliuoti į smegenus nuotaiką, kad ji pasiruošusi mylėti per atstumą ir neverta sukti vanago ratus aplink tuščią laukymę.. trupai tai širdies paštas visada greitesnis ir patikimesnis nei visi kiti informacijos perdavimo būdai.. po truputį ruošiausi gyvenimui be “meilių meilės” (beje jeigu skaitai šį tekstą tai neįsižeisk – aš tikrai tave labai mylėjau, tokio meilės tekėjimo nebuvau pajutęs dar nei su vienu žmogum.. bet... )... riedėjau per žemės kūną išvagojusiu asfalto randus ir dalinau saldainius pakeleiviams – jie iš manęs netyčia pasityčiojo ir įdavė saugoti kelionės saldumynų atsargas.. vietoj sargo ar šveicariško banko patapau padavėju.. buvo nelabai svarbu kur važiuoti, juk važiavau be jos, o tokios kelionės netenka pusės ar net kokių septynių aštuntadalių savo prasmės ir žavesio... ech..... arba eh (nežinau kaip čia geriau tą garsą parašius, na toks gilus ir ilgesingas neišsipildžiusių ir nebesipildančių svajonių ilgesio kupinas pievų šnarėjimas....)... bet jūs jau žinot kad sėkmės pas mane yra pie 200 procentų.. čia faktas.. ir viskas kas pasakyta negali prieštarauti šiam faktui, nes kitaip tai bus panaudota prieš mus (visi keli tūkstančiai šiuo metu gyvų mano asmenybės aspektų patenkintos krizena...).. bet tuo metu vykau į niekur, o atvykau į sodybų šešėlius... oj kaip mistiškai parašiau (beje, mistika tai lygiai tas pats kas ir ezoterika – čia tarp kitko, vardan aiškumo ir kad nebūtų mano rašliavoj jokių užuominų į aukštesnę dvasinę realybę, arba šiaip aukštesnę ir t.t. neseniai sužinojau, kad ne kurie žmonės mane laiko pasikėlusia asmenybe.. chmmm..... gerai, kad aš pats savęs niekur nelaikau, jeigu ką nors noriu daryti tai ir darau taip, o laikyti yra pavojinga – visada gali kas nors atimti ir kaukštelti tuo ką laikai tau pačiam per galvą ar minkštesnę kūno dalį, kad ir asmenybę ;)...).. taigi patekau nei šen, nei ten... bet gi be jos buvo nesvarbu kur būti, o namo dar nenorėjau, juk ten buvau patyręs beribę į devintą dangų keliančią meilę ir nors nenoriai iš namų leidausi į kelionę, bet kelias mane laimino ir kažką žadėjo visais suprastais ir nesuprastais, pastebėtais ir nepastebėtais ženklais.. net pati sodyba šaukė, kad jau prinokau kaip obuolys ir metas kristi nesidairant į kabančius lyg pakaruokliai brolius.. ir kur gi nukritau? į šaunią kompaniją miškų priebėgoje. Beje vienas iš kompanijos narių greit nugaravo, o apie tą kragę, tai yra narę (argi nepanašūs paukščiai? Narai, kragai, dančiasnapiai ir kiti margaspalviai riebiaplunksniai...) sapnavau labai erotinį sapną... net pats išsigandau, gulėjau ryte prieš prasidedant stovyklai ir galvojau: nu šakės, kas čia dabar per bajeriai, mano “meilių meilė” vietoj savęs sapne man pakišo ją, o aš kad svarbiausia ir užkibau.. tas sapnas mane gerokai išmušė iš vėžių, na bet galiausiai berods nusprendžiau, kad erotika lieka erotika, o antra pusė lieka antra puse. Tuo labiau, kad sapno objektas dieniniame gyvenime elgėsi santūriai.. o beje prisiminiau, kad ir anksčiau aš ją sapnuodavau su panašiu jausminiu santykiu, na ne erotiką turiu galvoj, o tokį neišbaigtą lyg trauką, lyg susidomėjimą, lyg dar kažką, lyg pakaitalą kitiems santykiams... sapnuose aš būnu tikras jautruolis (tai lietuviškas ekstrasenso vertimas) ...viską viską aš tada matau, pasauly lyg knygą guliu ir skaitau, netgi tavo norus, jausmus ir mintis, įžvelgiu be vargo pro sapnų akis... savo taip pat tada be vargo perskaitau, dažnai lengviau negu dieniniam pasaulyje.. o istorija tęsiasi. Nepamenu kiek laiko, bet susiklostė aplinkybės, kad teko būti ilgai su vienu žmogum (na gerai jau gerai, vadinsim daiktus tikraisiais vardais)... teko būti ilgai su viena žmoge (besikandžiojanti duoklė feminizmui, net į kampo žodyną įtraukiau, tegu lavinasi prasčiokas.. koks dar prasčiokas? Buvau parašęs “mužikas” – šitą taip pat įsitrauk besmegeni kledare, gerai kad kledaro necenzūruoji.. atsirado mat cenzorius, dar gal ir inkviziciją prisiminsi? Ai, blyn – gavau elektros išlydį per pirštus ;) – juokauju, nieko negavau, būtų jau ezoterika, užsimaniau truputį papokštauti tai prirašiau nesąmonių...).. Viskas buvo faina, tik kaip visada oficialus žmonių bendravimas greit išsisemia, labai gerai tai žinau. Ypač tarp vyrų ir moterų – kai jie lieka vienu du. Na mes nebuvom vieni du.. buvo vieni iš keturių. Čia dažniausiai, o kartais ir iš aštuonių. Bet šį kartą man nelabai buvo svarbu ir į tai aš daug dėmesio nekreipiau, tiesiog dariau tai ką būčiau daręs ir būdamas visai vienas, na vienas gal dar kai ką daryčiau, bet tai nesvarbu.. Pasijaučiau, kad prieita riba tarp bendravimo kaip draugai ir bendravimo kaip daugiau nei draugai, bet nieko neketinau daryti, kad šią padėtį pakeisčiau į vieną ar į kitą pusę.. nors man tokia padėtis nelabai patiko, bet gamta man patiko ir karts nuo karto prisimindavau savo “meilių meilę”... o su dabartine kompanione tai mes dar stovykloje prisižiūrėjom vienas kitam į akis, toks žaidimas yra (anoks ten ir žaidimas, ne mažiau ir ne daugiau žaidybiškas negu visas gyvenimas..) kai sėdi ir tylėdamas žiūri vienas kitam į akis. O tie sielos veidrodžiai, bet visai jie ne veidrodžiai tiesiog akys neužstoja sielos, per jas galima pažvelgti į tikrąjį žmogų tuo momentu arba apskritai, ne į jo formas o į tą kas jis ar ji yra iš tikrųjų.. na prisižiūrėjom mes vienas į kitą iki soties.. išvydom a bilen ką.. mane pamatė kaip elfą.. kas keisčiausia, kad ir aš ją tokią kokią mačiau tą kartą taip pat mačiau nuostabiai, tiesiog neatpažįstamai gražią ir kažkuo primenančią elfę (nors tų elfų tai be “žiedų valdovo” kino juostos niekur daugiau nesu matęs.. ai esu gi.. sapnavau kelis kartus..). Bet tada nieko apie tai nesakiau, nes negerai galėjo baigtis... aš gi žinojau kas mano elfė.. ir ji tuo metu kažkur prie jūros bastėsi, naujos elfės man nereikėjo. O mano kelias link jūros taip pat laukė. Tokį planą turėjau ir ketinau ten važiuoti vienas. Ir jau nedaug laiko buvo belikę iki išvyksiu, tik nežinau kiek – mėnesi, diena, savaitė. Gyvenau kiek įmanydamas spontaniškiau.. iš vienos sodybos pabuvę kelias dienas nusigavom į kitą, labiau kaimiškos erdvės ir miestietiškai aptvarkytos buities, bet gamta ten mane priėmė, nuostabi erdvė ir labai atvira.. man patiko ten kur kas labiau nei pirmojoje sodo tipo sodyboj.. tą sodo tipą matyt lėmė maža erčia miške ir labiausia tai, kad teritorija buvo aptverta vieline tvora kaip soduose kiti apsitveria... o gal man kaip miesčioniui tiesiog trūko komforto.. anksčiau tai išvis negalėdavau gamta mėgautis, nes ji man buvo stipriai susvetimėjus per kelis miestiško gyvenimo metus... ir čia paskambino jos draugė ir pasiūlė važiuoti į Nidą, nes ji užsisakė butą, o jos šeima nusprendė nevykti, tai yra vietų ir t.t. ir t.t... Puiku. Kodėl gi nevažiuoti, juk į tą pusę ir traukiau. Nereikės pėstute šmirinėti ir ieškoti kaip nusigauti iki Girulių ir po to iki paplūdimio. Nereikės miegoti lietaus permerktoje palapinėje ir kalenti šaltame miegmaišyje, komfortas kartais man patinka. Nors dabar berenkant tekstą pirštai jau gerokai apstingo, o likusiam kūnui šilta miegase ir visai man patinka gyventi nekūrenamam name (nors pasikūrenti galiu, bet ekologija suprantat , medžių mažiau reiks iškirsti, kad ir sausuolių, jie taip pat miške ne šiukšlė – žinau iš stotelinio plakato). Prieš savaitę patekau į eksperimentą. Kaimynas pakvietė padėti miško kirsti, aš gi ekologas, bet ir kaimynas... tai sutikau. Nuėjau ir visą dieną tampiau nupjautus lazdynus, ožekšnius, šaltekšnius ir baltalksnius bei liaunus uosiukus, o kitas žmogus pjovė. Nelaba man patiko ir pats darbas fiziškai ir prasmė labai nekokia viso to. Teisingiau gamtos naikinimas. Bet kaimynui pažadėjau tai galvojau savaitę prastumti ir gauti už tai malkų. O gavau, beveik stebuklingai iš šakos per kuprą . Na paskubėjau čia truputį su pasakojimo išvada. Taigi pačioj pirmos dienos pabaigoj, nupjovė nudžiūvusį uosį – o jis buvo reikalingas miškui, tas virto ir pakibo ant kito medžio kokių 45 laipsnių kampu ir nė krust. Aš po truputį išsiūbavau ir jis dribo žemėn. Tuo metu didžiulė jo šaka atlūžo ir įveikusi neįmanomą nuotolį, visai kaip Niujorko griūnančių dangoraižių nuolaužos, ėmė kristi tiesiai ant manęs. O aš padariau dar neįtikinamesnę figūrą ir paprašytas bei su pasiruošimu tokios nepadaryčiau ir išgelbėjau savo galvą ir stuburą nuo rimtos traumos, o gal ir galutinės šioje egzistencijoj. Bet gavau labai taikliai ir gerai per abi rankas. Taip gerai, kad net prisėdau visai nebenorėdamas jų judinti. Buvo puikus pretekstas daugiau nebepadėti naikinti miško ir pagalvoti apie tai ką darau pats. Kažkas sakė kad per kvailą galvą kenčia kojos, o man tai rankos. Ir išvažiavom prie jūros...
...mašina, lietus, mašina, lietus, autobusas, lietus, lova, jūra... o jūra buvo lyg išsiilgusi mylimoji – šilta ir audringa, sūri ir svaiginanti. Tokioj dar nebuvau buvęs (šiame gyvenime). Prisišėlom bangose kaip niekad anksčiau. Aš tiek nusišėlau, kad vos bepastovėjau ant kojų ir kalenau kaip koks kaligrafas (kaži kas tas kaligrafas – kotai neprisimenu), lūpos buvo mėlynos ir visas drebėjau kaip dar nesu gyvenime drebėjęs nuo šalčio, o iš baimės tai ir apsišlapinęs ne kartą esu.. bet čia istorijos kitiems kartams.. o kitą dieną išėjom į kopas. Diena buvo puiki kaip reta, švietė saulė, šėlo vėjas (ne per stipriai) nešdamas geltonas kopų smiltis jų šlaitais. Kebarojomės kopų šlaitais nekreipdami jokio dėmesio į draudimo ženklus. Na gal ir meluoju, lygtai porinau apie tai kaip nereik saugoti gamtos, koks tai beprasmis užsiėmimas, kad gamta pati save saugo ir atkūrinėja daug greičiau ir tobuliau negu žmogus gali tai padaryti. Kad gamtai tiesiog reik leisti klestėti ir ji klestės, atsigamins rūšys, bet žmonės su savo civilizacija naikina pačią gamtos gelmę ir jokie bandymai išgelbėti vieną ar kitą rūšį neduos rezultatų, kol žmonės patys nepradės gyventi kartu su gamta ir joje nekenkdami jai.. na žodžiu postringavau gal ir ne labai rišliai, bet atsakančiai. O daugiausiai tai gulėjom ir žiūrėjom į erdvę. Nuostabią erdvę, saulės šviesoj žiba vėjo pašiauštas vandens paviršius, byra ant mūsų gelsvos smėlio laikrodžių smiltys, nespėdamos skaičiuoti begalinių akimirkų, linguoja skurdi augmenija, braido po dykumas porelės, kas su vaikais, kas be, niekas neskuba ir kartu atrodo visiškai ne savo vietoj. Aš karts nuo karto vis pajaučiu situacijos neišbaigtumą, bet greit tą mintį vaju šalin ir net neketinu kažko imtis ir išbaigti situaciją. O kam? Puikiausiai galima gyventi ir su neišbaigtomis situacijomis ir su nutylėtais prisipažinimais, nesuprastais jausmais, negimusiomis meilėmis, o svarbiausia – aš žinau kas mano antroji pusė ir ji dabar jau namuose sugrįžusi iš jūros, o aš čia prie jūros. Prasilenkėm visai netyčia, nes net ir neketinom susitikti. Atsigulėję iki valios einam į dykumą per miškelį link jūros, netoli rezervato išlenda gamtos “saugotojas” ir veja mus toliau nuo saugomo objekto. Kaži kodėl žmonės prieš pora milijonų metų neišsaugojo dinozaurų, matyt neakylai saugojo (buvo buvo tada žmonės, bet jūs žinoma galite galvoti kaip norit). O jei visiškai atvirai tai koks klausykit skirtumas ar buvo žmogus prieš pora milijonų metų ar ne? Dabar yra ir geriau į dabartį žiūrėti, o ne į tai kas ten buvo ar nebuvo, visos Lemūrijos, Atlantidos, Hiperborėjos, Sarmatijos ir t.t. šūdinai vadinasi buvo jeigu neišliko, o jei ir išliko tai mes kaip tik ir esame tie išlikusieji, taigi apsidairykim aplink kas darosi, o ne dirsčiokim atgal kas ten skanaus pasiliko, t.p. nėra ko dirsčioti į ateitį per toli, pasiraugei kopūstų, kad turėtum ką šlamšti kitą savaitę ir džiaukis, nori miško – pakrapštai galvikę kas patinka labiau, sėti ar sodinti, o gal laukti natūralių procesų ir renkiesi. Visas gyvenimas čia ir dabar teka, o kad žmonės būtų pajėgūs tai perprasti, čia ir dabar kuriama ateitis ir visą praeitį žmonės čia ir dabar nešasi. Ir tai, kad upės dabar dvokia ir dangų rudai atspindi tai žinoma ne tik mūsų protėvių palikimas, mes taip pat dabar kuo kruopščiausiai paįvairinam tuos upės kvapus. Bet mano galva tai geriau nesikapstyti, kodėl iki to atėjome, o žiūrėti ką dabar galima padaryti, kad iš to išeiti. Na užteks moralų, žmonės geri, tik žliboki dažnai. Iš esmės tai nėra prasmės saugoti – tai pasyvus veiksmas, šalina tik riziką nuo pasekmių, bet nesitvarko su priežastim. Ir iš vis kai kurių dalykų saugoti nereik ir jais rūpintis nereik. Ne to į šią Žemę mes atėjom. Dar nepamiršot? Džiaugtis atėjom, džiaugtis ;). Jau girdžiu kaip minia klykia: “mes atėjom kurti...”. Taip taip, žinoma kurti.. Tik kai sukursit tai nepamirškit prieš išeidami ir užgesinti, nes jeigu ta kūryba neteikia džiaugsmo tai neverta ir pleškinti medžių...
Miškelyje radom žemuogių, kiškio kopūstų (vieną kitą) ir žvynabudžių. Po pora suvalgėme. Aš tai valgiau daugiau, kad padrąsinčiau jog valgoma. Anksčiau ramiai sau šlamšdavau žalius grybus, bet paskutiniu metu kai pradėjau maitintis tik nevirtu maistu tai ko tai pasidarė žali grybai nebeskanūs, va džiovinti tai puiku, o žali kotai ne – kūnas pas lyg sako, kad ne, tau jų nereik. Toliau traukėm per miškus link jūros.....

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Pen 11 14, 2008, 12:24

VI

........Nugi nugi :)... pripeckelinau kaip reikiant.. su ezoterika tai jo, tik spėjau parašyti užvakar ir kaip mat gavau laišką. Laišką iš didžiosios raidės, taip persunktą ezoterika, kad net varva, tyška stambiais lašais pro monitoriaus kraštą ir kėsinasi užlieti niekuo dėtą pelę ir klaviatūrą, o po to ir mane patį besitvarkantį su visa vandeninga stichija. O tam beje turiu tik dešimt pirštų, iš kurių du skirti spaudyti vieną ir tą patį klavišą. Ir kompas kaip tyčia miestelio mokyklos bibliotekoje nespėja paskui mano pirštu, tai vis tenka palaukti kol jis suvirškins eilinį sakinį, o tuo metu ezoterikos marmalas pavojingai artėja. O laiške raidės rėkė, spietėsi į žodžius, pastarieji būrėsi į maištingus, revoliucijai pasiruošusius sakinius. Turinys buvo maždaug toks:
..Ar žinai, kad milžinai ligi šiol gyvena
ten giliai kur vakarai kruvinai rusena
o kai nori atsigaut, nuo šaltų pelėsių
išlenda pasiganyt į saulutės šviesą
renka auksą jie tada pasivertę ponais
bet neturi sielos juk tie godūs nevidonai
atpažinti juos sunku taip kaip mes atrodo
naftą plukdo tanklaiviais, viską valdo žodžiais
kai prisirenka gėrybių, neria kuo giliau
po žemelės patalu, ten kur jų daugiau
pasirodo jie kalti, dėl visų nelaimių
visiškai ne žydai ir ne mūsų baimės
jie upes išniekino, prisodino miestų
jei galėtų tai ir mus jie paverstų sviestu
nusitemptų ten gilyn į granito miestą
ir girgždėtų dantimis rengdami ten fiestas

o gal tu žinai brolau, kas tai yra vedos
ar jų daug ir kaip saldžiau – su ledais ar vienos
sako parašyta ten daug labi teisybės
apie žmones ir žvėris, jūras ir aukštybes
išskaityt jose gali kas ir kam mus kūrė
kokiomis spalvom žvaigždes danguje pradūrė
baisiai įdomu žodžiu, pasakos tai niekis
man tik vedos galvoje, paslaptis apšviečia
sako jos nereik liūdėt, kad žemelė merdi
dievas suplanavo pats, kai visatoj nardė
kaip yra taip turi būti, liaukimės krutėti
jeigu purvas širdyje jo prasme tikėkim
viskas baigsis ir sugrius, bet toksai juk planas
tad gyvenkime ramiai – angelų avelės

raidės slapstėsi laiške, tarsi chiromantai
piešdamos paraleles apie kitą krantą
kur pasauliai kitokie, nešviečia ten saulės
ir mėnulio nė bum bum, nėr gal būt net meilės
na stebuklai dievaži, pasirodo valgai
o čia pat, gal būt tavy, glaudžia rankas maldai
paraleliniai pasauliai, kiek gi jų brolyti
nebeišneša galva kaip juos suvaikyti..

..tai va maždaug su tokiais klausimais į mano langelį dirsčiojo draugas. O dabar pro mano kaimiškos gryčios langelius viena po kitos smalsauja geltonpilvės, juodagalvės zylutės, bandydamos įminti stiklo paslaptį – nei matai nei užuodi, o praeiti neduoda – kas? Stiklasssss mano mieliausieji, stiklassssss... lyg iš žiedų valdovo Smygolas šnibžda vedų išmintis. Bet silikono dvoką užtat užuodžiu kuo puikiausiai, kaži kiek jis tvyros mano ekologiškam būste? Reik pasprukti iš čia kuriam laikui. Gal prie jūrės nuvažiuoti. Pasilabinti kol dar orai ne visai pabjuro ir įmanoma be didelių vargų tranzuoti. Teises gi atėmė, pasakę: “turėk sėkmės nors tris šimtus procentų, bet policininkam prieš nosį per raudoną nevažinėsi ir taškas. O gal net.. o jei labai nori tai ir visi trys...”. Tai va tokios tokelės. Laiško autoriui išrašiau receptą nuo ezoterikos, skambėjo jis va taip: “tau jau pats laikas atvažiuoti pas mane į svečius. Alternatyva: pasikviesk į svečius mane :)”, taigi kuklumu pastaruoju metu nepasižymiu, persirgau šia liga nuo vaikystės iki paauglystės pabaigos.. po to kažkur paspruko tas demonas, matyt nusibodo mano askezės ir kiti bajeriai.
Šią naktį į mano pasaulį įsėlino migla. Kaip miglai ir pridera, paslapčia ir be menkiausio šnipštelėjimo, tupi dabar apkabinusi pamiškės medžių šakas, laša į rudeninę apmirusią žolę, slepia tolimus horizontus ir nesigėdydama spokso pro visus tris mano kambario langus. Panardino mano erdvę į minkštą ir vientisą rūko tumulą. Bet aš žinau kaip tave pergudrauti sese. Ten kur tu jau nebeįžiūrimai prarijai mano pasaulio kraštą, vieniša šalikelėje miega autobusų stotelė, o kelias pro ją tiesiasi ten kur ir visi keliai. Ne ne į Romą. Į Vilnių. Na o iš ten tai ir į Romą. Gal gi ne besieliai milžinai, o romėnai kalti dėl visų mūsų nelaimių? Jeigu jau visi keliai ten sueina, tai ir nelaimės turėtų iš ten ateiti. Tie asfaltuoti keliai taip pat nedidelė laimė. Ir grožio ne per didžiausio, darko žemės veidą, bet gamta ir šį technikos stebuklą pritaiko savo reikmėms, o kaip tai pasidairykite patys...
...et. Rašinėju čia bilenką. Gi žadėjau paporinti apie super truper įdomesnius ir nekasdieniškesnius nei ezoterika išgyvenimus. O dabar pliurpiu apie viską tik ne apie tai. Bet toks jau aš esu :). Įžangų meistras. Meistriškai stengiuosi nekalbėti apie esmę. Gi gyvenimas džiugus savo smulkmenėlėmis, tame ir visas džiaugsmas – smulkmenytėse. Kad lapai nukrito jau visi nuo didžiojo mano sodybos klevo, kad ne kurie žolynai lyg nujausdami beprotiškai ilgą rudenį savo jau rodos numirusiose pažastyse išleido šviežios žalumos šluoteles ir berods taikosi dar kartą pražysti. Kad gulint vakarais šiltame guolyje girdi kaip stūgauja vėjas atsimušdamas į rastinio namo keturkampį ir čia pat vazone nedidukė kiškio ašarėlė svarina dvi gigantiškas žydinčias ašaras.. daug tokių smulkmenų ir visos jos kartu užlieja širdį šiluma ir džiugesiu. Ką jau kalbėti kai išeini pavasarį į pievą, randi joje jau pažįstamą jaunutę obelaitę ir pamatai kaip ji kelia liaunus aksomine žaluma džiuginančius lapelius, stiebiasi į mėlyną ir vėjuotą pavasarinį dangų, kviečia prisiliesti jos rusvai rausvo liauno kamieno, stirnų kas rudenį aptrumpinamo ir vis tiek ryžtingai besistiebiančio į gyvenimą ir klestėjimą. Bet viskam savas laikas. Mano draugės obelaitės dabar jau beveik užsnūdusios prieš žiemą, o kirmėliukai ir vabaliukai nutempę savo pastirusius kūnus į slėptuves ir beveik nepasirodo dienos šviesoje. Esu godus smulkmenų. Noriu jų daug ir kuo įvairesnių. Obelaičių tarkim dabar pas mane stiebiasi keli šimtai ir laukiu dar dešimteriopai tiek pasirodant artimiausiu metu. Ir ne tik jų, bet ir daugybės kitų augaliukų. Tarp jų žolynai, medžiai, krūmai ir grybai, o paskui juos atsibeldžia ir atitinkama vabzdija bei gyvūnija su paukščiais virš galvų ir kurmiais po kojomis.
Na gerai. Užteks jau įžangos. Kaip įprasta gavosi nekukli. Taigi ėjom mes su ja per liulančią ir siaučiančią gamtos pasaką link jūros. Pakeliui aptikom prisirpusių šermukšnių, gausiai kaip niekur kitur šiais metais. Valgėm karčiai rūgščias jų uogas ir neskubėdami įrėmės link pajūrio. Patekome į turistautojų visiškai nelankomas vietas, tik miškininkai, rezervato saugotojai ir pasieniečiai čia buvo pravažinėję keliuką. Aptikom fantastiškai derlingą stačiųjų gervuogių augimvietę. Tokio dydžio gervuogių dar nebuvau valgęs. O gamta pastoviai šnibždėjo nei sekundei nenutildama. Ir ne tik apie gyvasties slėpinius ir vėjo gaivą. Burbėjo ji nenutildama apie du žmones, kurie lyg kokie puskvaišiai apsimeta, kad nieko nevyksta, kad taip ir turi būti ir dar daug visokių nesąmonių sau porina smegeninėnes. Širdies tai nesiklausai, nes ji ne tai ką reik šneka. Ir gamtai murmėjau, kad užsičiauptų, kad tai ne jos reikalas, sakiau maždaug tai: “žaliuoji sau ir žaliuok, o aš ką noriu tą ir darau, geriau pasakytum po kuriuo lapu saldesnė gervuogė slepiasi ir neburbėtum kaip sena davatka..”. Kur gervuogės saldesnės ji pasakė, bet burbėti nesiliovė. Išvis ta gamta tai pastoviai daro viską, lyg kokia barbė devyndarbė ir keisčiausia, kad viską suspėja ir viską padaro tobulai. Gal todėl, kad niekur neskuba, o gal paprasčiausiai kitaip nesugeba. O barbė tai yra toks plastmasės gabalas imituojantis miniatiūrinę moters figūrą. Mergaitės jomis buria ateitį, kitais žodžiais – modeliuoja, dar kitais – programuojasi. Aš tai programuojuosi ateitį be lėlių – rašau eilėraščius. Truputį buvau nustebęs kai suvokiau, kad viską ką parašau eilėmis visata pastveria ir materializuoja, na nebent visiškų nesąmonių prirašau. O aš gi rimtas žmogus – nesąmones rašau labai retai. Tiesa išsipildo tik eilėraščiai apie ateitį, jeigu rašau dabartimi, tai ką čia išpildysi? Praeities taip pat nelaba yra prasmės pildyti. O va apie ateitį dabar stengiuosi atsargiau rašyti. Bet kad ir kaip besistengčiau, nei iš šio nei iš to imu ir prirašau kokių nors lyg ir beprasmybių, o pažiūriu po pusmečio viskas detaliai, žodis žodin taip ir nutikę. Ir kas gi traukia už liežuvio parašyti kad ir tokią va frazę: “...rugsėjis atneš artumą, bet neatneš mylimos...”, iš kur aš žinau ką tas rugsėjis atneš? Bet kaip parašiau taip ir nutiko. Ir belieka tik spėlioti ar tai aš jaučiau, kad link to viskas linksta ar pesimistišką prašymą visata pasistengė įgyvendinti. Galėtų atsargiau rinktis ką įgyvendinti ir ko ne, na bet ir aš galėčiau atsargiau rašyti.. todėl dalinamės atsakomybę po lygiai.. nors ji ir burba kaip ir gamta: “..ne ne, aš tik mechanizmas, norus diktuoji tu, ko prašai tą ir gauni, prie ko čia man atsakomybė, pats atsakyk už savo blevyzgas...”. Na su ja nepasiginčysi, kaip ir su policininkais. Paporino man čia kaimynai gera gyvenimišką anekdotą apie Lenkijos policininkus. Įvažiavo žmogus su autotraukiniu (tokia mašina, tempianti visokį žmonių pageidaujamą šlamštą dideliais kiekiais iš vieno kontinento galo į kitą ir dūmijanti orą..) į Lenkiją. Ten sankryžoj iš šalutinio kelio jam į degalų baką bakstelėjo užsimiegojęs lenkas. Iškvietė policiją, ta apiformino įvykį, akivaizdžiai kaltas lenkas, bakas pramuštas, pilna degalų, kelias šalutinis. Na nėr prie ko prikibti. Nusivežė autotraukinio vairuotoją į nuovadą ir duoda pasirašyti protokolą. O ten parašyta, kad avarijos kaltininkas jis. Jis nesupranta bajerio, klausia kaip čia suprasti. Nutiko tai beje visai neseniai prieš porą gal metukų. O jam be jokių pykčių, labai paprastai ir nuoširdžiai paaiškinama. Įvažiavote į Lenkiją – tai ponas jau kaltas jūs. Teisybė geras daiktas, bet dėl jos skrandžio gadintis neverta, nes jeigu kažkas genda tai tada reik pagalvoti ar tikrai tu teisus. Dar mažumėle žodžių apie visatą. Paskutiniu metu jeigu pasvajoju apie ką nors, na tarkim įsivaizduoju kaip fainai susitiksiu su draugais, ką veiksim, kalbėsim, kaip bus gera ir smagu. Tai būtinai būna visai kitaip. Tai nereiškia, kad būna blogai, nelinksma, nesusitinkam ir t.t. Ne, viskas tas būna, bet būtinai visai ne taip kaip įsivaizdavau, būna daug fainiau, taip kaip pasirodo net negalėjau įsivaizduoti. Tai pradėjo darytis gal prieš kokius tris metus turbūt, o galutinai tai įsisąmoninau kažkur prieš metus. Tai dabar jei ką prasvajoju tai jau žinau, kad taip tikrai nebus, o bus kažkaip kitaip ir daug fainiau. Gera nežinoti ateities ir pastoviai gauti iš jos siurprizų. O anksčiau tai kaip sumodeliuodavau taip ir būdavo su mažesniais ar didesniais nukrypimais.
Grįžtam prie gervuogių :). Aš jas dar renku negalėdamas sustoti, o ji jau matau pasisotino ir dairosi į tolyn vinguriuojantį kelią. Bet aš neskubu – kodėl turėčiau. O be to reik gamtai parodyti kas čia savo likimo šeimininkas – visada labai nemėgau kai man kas nors nurodinėdavo. Taip sakant, ką noriu tą ir darau. O dabar va noriu rinkti gervuoges ir jomis mėgautis, tai ir renku. O ji jeigu nori tegu eina. Pasivysim mano mieliausieji – šnibždu nuo gervuogių pamėlusius pirštus nardindamas į po truputį ilgėjančius plaukus. Na čia jau prikūriau. Tada Tolkino sukurto paralelinio pasaulio dar nebuvau išvaikščiojęs. Bet žodžiai neturi prasmės. Beveik. O jausmai buvo panašūs. Pasiveju ir tęsiam piligriminę kelionę po vakariausią Lietuvos smėlžemį. Žingsnis ten, šimtas šen ir mes jau prie jūros kranto. O saulėtoji Baltija.. dangui pro baltus ir nedidukus lyg lankoj avelės debesėlius švysčioja saulė. Vėjas gena tvarkingai surikiuotas bangas į krantą. Žiba geltonas smėlio paplūdimys ir visai netoliese iš sargybinio bokštelio apsnūdusios rusų pasieniečio akys. Mobiliojo ryšio operatoriai skuba siųsti perspėjimus apie pavojingą priartėjimą prie motinos Rusijos pasienio. Leidžiamės į paplūdimį, vėjas taršo mūsų plaukus. Na labiau jos, mano dar nelaba yra ką taršyti – kariškose sistemose tarnaujančių vergų išskirtinis požymis, trumpi plaukai ir jokių ūsų, nebent išimties tvarka. Sėdamės ir žiūrim į sūrstelėjusio vandens stichiją. Labai greit ji pradeda jausti besikeičiančią savijautą. Sako, kad lyg kažkur “neša”. Gulasi ant smėlio. Savijauta kinta ir mano. Aš irgi guluosi šalia. Tik aš tą savijautą vadinu kitaip. Kai tai jaučiu, sakau kad “kelia”. Man taip dažnai būna. Kartais prie kampo sėdint ir renkant tekstą, kartais šiaip ramiai pabuvus ilgiau, o kartais va taip ant jūros kranto. Guliu ir jaučiu kaip kūnas dalinasi į dvi dalis. Viena sunki – spaudžiasi prie žemės, bando įsismelkti tarp smiltelių ir susilieti su jomis. Kita lengva – veržiasi per pakaušį ir akis į erdvę, į dangaus begalinę žydrynę ir bando visą ją apkabinti, ištirpti joje. O aš kažkur tarp dviejų šių, į priešingas kryptis judančių gaivalų. Jausmas tai stiprėja, tai silpnėja. Mintys ateina ir nueina. Nei viena nepasilieka galvoje. Lyg būčiau koks kiauras indas į kurį neįmanoma ilgesniam laikui ko nors įpilti, nes momentaliai viskas išbėga pro skyles ir susigeria į pakrantės smėlį. Ji dar kartą nusistebi savo keista būsena. Aš suprantu, kad kuriam laikui buvau lyg užmigęs, lyg paskendęs į praplaukiančių minčių, lyg sapnų, stebėjimą. Atsakau patvirtindamas, kad ir mano savijauta keista, kažkokia vežanti. Bet man ta savijauta patinka ir jai tai garsiai apreiškiu. O gamta, dabar jau pasitelkus į pagalbą jūros mūšos radijo bangas, atkakliai transliuoja tą patį per tą patį, jau įgrisusį pranešimą... neturiu jokio noro su ja diskutuoti ir prašyti išjungti savo muzikas. Ji ko gero taip pat puikiai girdi tą transliaciją, bet taip pat kaip ir aš nesiima jokių veiksmų. “Kelia” vis stipriau. Apsiverčiu ant nugaros. Visgi jausmas ne toks kaip visada. Taip dar nėra buvę (šiam gyvenime, už kitus gyvenimus negaliu garantuoti). Tiesiog fiziškai jaučiu kaip per mane, gal mus, teka energija. Ir teka ne šiaip sau, teka kaip reikiant. Daug kartų maloniau negu masažo metu. Kažkas panašaus į lengvą šiurpuliuką, kuris tęsiasi nuolatos ir kutena visas kūno ląsteles, nei vienos nepamiršdamas. Bet energijos tekėjimas vis stiprėja. Jei tik pradedu ką nors galvoti – kūnas pradeda nevalingai judėti, tai viena koja kilnojasi tai kita, tai abi kartu traukuliuota. Paleidžiu visas mintis ir kūnas nurimsta. Tik nedingsta šypsena iš lūpų. Gera ir keista. Ji lygtai guli nejudėdama. Jei sakau: “geras, man patinka, taip dar nebuvo...”. Ji sako kad ir jai. Pagaliau protas visiškai išsijungia ir jūros mūšos radijas jau be trukdžių transliuoja savo programą į mūsų širdis. Ot šūds... suprantu kas vyksta. Ogi sielų susitikimas. O gal kūnų ar dar kažko, o gal visko kartu. O “radijas” porina seniai mano suvoktą tiesą, kad pirmą žingsnį visada turi padaryti vyras, o gal ne tik pirmą, o pastoviai vesti į priekį. Tik aš visai nenoriu nieko daryti pirmas. Kodėl turėčiau? Keik buvo santykių visada pirmus žingsnius darydavau aš, visada buvau aktyvus, energingas, žavintis, kerintis, verkšlenantis, ilgesiu degantis, laukiantis ir visoks kitoks –antis, teisingiau antinas. Ir visada viskas pasibaigdavo daugmaž panašiai. Bet vėlgi pabaigti turėdavau aš, vėl turėdavau vesti į priekį. Labai norėjau pergudrauti šį mechanizmą ir daryti kitaip, priversti mechanizmą dirbti taip kaip jis dar nėra dirbęs. O jei paprastai – tai kaip ir visi norėjau lengvesnio kelio. Bet visatai tai buvo nei motais. Visi mechanizmai sukurti seniai ir jie dirba be jokių gedimų ir išimčių. Gali norėti neįmanomo kiek nori, tai tavo teisė, nes tu esi žmogus. Bet tai nereiškia, kad viskas ko panorėjai bus tuoj pat išpildoma. Kai kuriems norams išpildyti reik daug metų ar net tūkstantmečių. O be to mano noras buvo kvailas kompleksas, įsivarytas per eilę jau užmarštyje daugiau ar mažiau apdulkėjusių santykių. Taigi niekas net neketino mano noro pildyti ir aš tai pradėjau įsisamoninti. Įsisąmoninau labai greit. Tiesiog taip dzingt ir jau žinau, ką turiu daryti ir kad kitaip nebus. Bet vis tiek nedarau. Delsiu. Ir suvokiu, kad kitaip nebus, kad ir kiek atidėliočiau, kad ir ką bedaryčiau jau aišku kaip bus. Be to aš ir pats noriu kad taip būtų. Nors ir suprantu, kad teoriškai galiu dabar atsistoti nuo šito smėlio šalia šitos gulinčios moters ir pasakyti jei: “eime atgal į miestelį”. Ir mes pareitume su tuo pačiu neišspręstu santykiu. Jį reiktų išspręsti kur nors kitur ir kitu laiku, bet jis vis tiek išsispręstų. Suvokiu, kad galiu rinktis ir renkuosi viską išspręsti čia. Kūnas ir toliau pašėlusiai traukuliuota, kas kart mintims slystant į pašalinius dalykus. Pašalinės mintys lyg sunkūs purvo gabalai prilimpantys prie pašėlusiu greičiu lekiančio automobilio ratų ir išcentruojančio visą mechanizmą. Tik jų nusikračius vėl viskas rieda-teka harmoningai ir maloniai. O viskas pasirodo labai paprasta. Šalia manęs guli žmogus su kuriuo man reik peržengti draugų bendravimo slenkstį ir pradėti bendrauti kaip pora. Bet pirmą kartą savo gyvenime aš nežinau kaip tai padaryti. Įtampa auga ir kartu auga energijos srautas. Aš jos klausiu ar ji supranta kas vyksta? Jaučiu kad supranta. Bet ji sako kad ne. Vadinasi dar ne laikas, dar kažko trūksta, bet ko man visiškai neaišku. Po kokių dvidešimt minučių suprantu, kad dabar jau visiškai nebevaldau kūno. Jis nori traukuliuoja, burna nori valgo smėlį, nori nevalgo. Atsistoti ir nueiti jau negaliu ir nenoriu. Ką po velnių reik padaryti, kad peržengti tą ribą skiriančią du žmones. Juk realiai jos lyg ir nėra. O kartu kažkokia riba visgi yra. Gal reik ją paliesti? Paprašau kad paimtų mane už rankos. Ne, ne tai. Kūnai lyg apmirę, prisilietimą jaučiu, bet ranka suglebus ir apytaka per rankas nevyksta, nei kiek nepadeda priartėti, įveikti barjerą. Jis ne fizinis, kažkoks kitoks. Ir vėl lyg iš niekur aš jau žinau ką turiu padaryti. Nuo ko viskas turi prasidėti (kokia nesąmonė, tipo tai tik dabar prasidėjo, o visa amžinybė žiūrėjimo į akis, o daugiau nei savaitė šalia praleisto laiko – juk tai jau padarė savo...). Bet aš jau žinau ką dabar reik padaryti. Bet tai atrodo taip nenatūralu ir mane purto dar labiau.. maždaug duoda suprasti, kad nieks tavęs neklausia kaip tau čia kas atrodo, žinai ką turi padaryti tai neklausinėk ir daryk. Ok, ok nieko aš ir neklausinėju. Tuoj va pasiryšiu, pajausiu ir padarysiu tai ką reik. O reik tiek nedaug. Tik ištarti prisipažinimą meilėj. Tai štai nuo ko viskas prasideda. Tai lyg kažkokia formulė, visraktis, atidarantis duris ir to niekada negalima padaryti abiem iš karto. Kažkas turi būti pirmas, o kažkas antras. Beje – antras taip pat turi būtinai būti ;). Mylėti už du yra labai nepraktiška.. Taigi ką padaryti jau žinau ir tas žinojimas mane po truputį visiškai ištrina. Aš ir noriu tai padaryti ir nenoriu. Suprantu, kad dar nei karto gyvenime taip nebijojau (lažinuosi, kad galvojote jog dabar parašysiu jog šiame gyvenime, o dėl praėjusių negarantuoju :), ogi jūsų nuostabai garantuoju ir dėl praėjusių, kad kiekvieną kartą būdavo taip gera ir kartu taip sunku, lyg visi įmanomi pojūčiai ir išgyvenimai būtų susilydę į vieną vienintelę frazę ir laiko momentą). Dar nei karto neplėšė manęs tokie prieštaravimai ir nei karto nejutau tokio visa apimančio tikrumo ir vientisumo. Kaip ištarti tai, ką jau tiek kartų esu ištaręs kitoms ir net ne taip seniai. Nesvarbu, kad aš jaučiu jog tai absoliuti tiesa šiuo metu ir visas likęs pasaulis aplinkui išnyko. Esame tik aš ir ji, desperatiškai bandantys priartėti vienas prie kito žmonės. Pradedu kartoti nesudėtingą trijų žodžių junginį mintyse, kartoju jį begales kartų. Įsilinguoju į frazės ritmą. Susilieju su ja, susigyvenu. Jau nebesvarbu ar kartojama balsu ar mintyse. O visgi svarbu, nes pradžioje buvo žodis, t.y. po begalybės ir anksčiau plaukiojusių minčių viską į vietas sustatė būtent garsas. Ir aš tyliai, vos suprantamai, labiau sau nei jei tariu: “aš myliu tave” ir toliau kartoju tą pačią mantrą (mantra – tai beprasmis garsų, žodžių kratinys, kurį kartojantis galvoja, kad jame slypi labai labai gili prasmė, ant tiek gili, kad jis net nepajėgia jos suprasti, ne todėl kad jos nėra, o todėl, kad jis nesugeba panerti į tą gelmę kurioje ta prasmė slepiasi, kitais žodžiais, nesupranta, nes jis yra mastymo invalidas, luošys kuriam kažko trūksta ir t.t.). taigi kartoju vis garsiau ir garsiau ir jau ne sau. Ir tie paprasti žodžiai “aš myliu tave” įgauna stulbinančią jėgą. Kaip aš ir jaučiau jie vieninteliai garsiai ištarti keičia visą visatą, visos žvaigždės žiūri žemyn ir mirkčioja iš pasitenkinimo, planetos sparčiau pradeda suktis aplink savo saules, o palydovai aplink jas. Visi blokai ir tolumos byra kažkur šalin, jų lyg nebuvę. Šalia manęs guli man begalo artimas žmogus, mano vienintelė meilė. Guli čia ir dabar, girdi tuos pačius žodžius, tas pačias mintis, jaučia tuos pačius jausmus, mato tą patį ką ir aš. Ir niekas to negali pakeisti. Mes tampame vienu. Mes grįžtame atgal į vieną. Rodos, kad jau visiškai ištirpau, kad manęs nebėra. Nebėra to kuris dar buvo prieš keliolika sekundžių ir niekada daugiau jo nebebus. Aš vėl jaučiu, vėl atviras, nėra jokių sienų tarp manęs ir jos. Visas pasaulis čia pat, bet jo nėra, jis neturi jokios prasmės, reikšmės. Tai tik dekoracija. Visa visata mes esame vienas kitam. Atsigėręs, atsidžiaugęs šia būsena suprantu, kad tai dar ne viskas. Vėl kartojasi tas pats plėšantis jausmas. Turiu kažką padaryti. O ką nežinau. Viduj toks neramus ir susijaudinęs koks dar niekad nebuvau ir kartu tiesiog transcendentinė ramybė, suprantu, kad viskas bus gerai, viską aš padarysiu ką reik padaryti, tiesiog neįmanoma nepadaryti. Aš surasiu kelius kaip suprasti, ką daryti toliau, prisiminsiu ką pamiršęs ir atliksiu tuos veiksmus, ištarsiu tuos žodžius kurie šiuo metu turi būti ištarti. Šį kartą atsakymas apie būtiną veiksmą ateina greičiau. “Man reik jos tikrojo vardo”. Še tau kad nori. O tai šitas kur žinau pasirodo ne tikrasis. Hm.. Tikro tai tikro. Bet iš kur jį gauti. Neryžtingumas, neveikimas ir sumaištis atrodo reikalinga tik tam, kad praeitų šiek tiek laiko ir vėl susikauptų atitinkamas kiekis energijos. Ir vėl ateina paprastas kaip du kart du atsakymas. Taigi vardas jos tai ir paklausti reik jos, o ne pačiam bandyti atlikti tai kas neįmanoma. Taip pat neaišku ko bijodamas iš pradžių mintyse kartoju klausimą a bilen kiek kartų, kol jis pagaliau prasimuša į erdvę ir užlieja vis stiprėjančių žodžių srautu tiek mano tiek ir jos ausis ir visą tik mudviem priklausančią visatą. Beros gulime ant šonų, veidais pasisukę vienas į kitą (bet negaliu tvirtinti, kad tikrai taip ir buvo, kažkur čia atmintis pradeda krėsti pokštus). Ji neapsakomai graži. Pats gražiausias dalykas koks tik gali būti žemėje (ką čia smulkintis, tiesa pasakius suprantu, kad visoje visatoje nieko mielesnio širdžiai, artimesnio ir gražesnio, kad ir kiek ieškočiau nesurasčiau). Skamba frazė: “koks tavo tikras vardas”. Ji skamba mums abiems iš mano lūpų ir pačios gelmės. Ir man atrodo, kad jau milijonus metų žmonės kartoja šią frazę tokiais va ypatingais savo gyvenimo momentais. Ir visada ši frazė bus kartojama ir kartosis erdvėse, nes kažkas taip pasvajojo ir sukūrė. Kažkodėl prieš akis plaukia Egipto vaizdai, nors negalėčiau pasakyti kodėl nusprendžiau, kad tai Egiptas, gal tiesiog tas laikmetis. O įtampa nepakeliama ir virpinanti, lyg per giliausią ir niekaip nepasibaigiantį orgazmą. Kartoju frazę besiblaškydamas visa savo esybę ir ji taria atsakymą. O atsakymas atrodo nei į tvorą nei į mietą. Bet skamba lygiai taip pat kaip ir mano visi prabilimai. Iš pradžių tik lūpos juda, po to fazė garsėja garsėja ir ausis bei sąmonę pradeda pasiekti žodis ir prasmė. Atsakymas taip pat paprastas, na tarkim kaip trys kart trys (įvairumo dėlei ;) ).. “Aš”. Jos tikras vardas “Aš”. Nežinau ar galima sakyti tikrus žmonių vardus kitiems, bet taip pat nežinau ar galima apie šiuos išgyvenimus kitiems pasakoti, bet aš pasakoju, todėl ir vardą paminėsiu. O be to kiek gi iš jūsų rimtai pasižiūrės į šį pasakojimą :). O be to toks jau mano pasirinkimas. Save visą kitiems atiduoti. Taigi tiek pasirodo ir tereikėjo. Atėjo suvokimas, kad visos tos frazės ir vardai, tebuvo reikalingi kažkam kitam. Kažkokiam nuo kasdieninės sąmonės paslėptam suvokimui. Ir kad kitiems bus visai kitos frazės ir visai kitokie veiksmai, nors esmė proceso liks visiškai ta pati. Išgirdus vardą ir jį įsisąmoninus ateina suvokimas, kad dar vienas veiksmas, etapas praėjo. Ir čia mane užlieja lyg potvynio banga suvokimas. Priešais mane mano tikroji antroji pusė. Nežinau kiek jau gyvenimų mes kartojame šį ritualą, mūsų susitikimą, bet jaučiu, kad tai visai nesvarbu, kad jį verta kartoti ir kartoti. Tik dėl jo verta gyventi nesuskaičiuojamą daugybę kartų, gimti ir mirti, viską pamiršti ir vėl pradėti iš naujo ir patirti štai šį susitikimą vėl ir vėl. Ir kas kartą visiškai naujai. O dieve kokia palaima ir kančia. Aš žinau, nedrąsiai ir neišdildomai jaučiu, kad tai mano antroji pusė. Bet ar ji tai taip pat jaučia. Besijaudindamas, visas virpėdamas ir vos sukontroliuodamas judesius laikau ją ir su baime žvelgiu į akis. O akyse atsakymas. Ji jaučia tą patį ir žino tą patį ir drąsina mane, kad tęsčiau ritualą. Ji puikiai supranta kas vyksta, berods geriau net negu aš. Dar kartą visa mano buvusi asmenybė ir asmenybės nuplaunamos, išjungiamos ir sutrinamos pajūrio smėlio girnose. Viskas kas buvo nebeturi jokios reikšmės. Liko tik ši akimirka, tik šis dviejų sielų susitikimas. Aš guliu virš jos pasirėmęs alkūnėmis, žiūriu tiesiai į akis ir skęstu jose kaip dar niekada ir niekur nesu skendęs. Ir mes abu šypsomės ne tik lūpomis, bet ir visa savo siela. Abu suprantam, kad jokių žodžių nereik, kad įvyko tai ko abu laukėm nuo paskutinio karto kada tai vyko. Visai nesvarbu kada ir kaip tai vyko. Neprisimenam jokių detalių iš praeito ar praeitų gyvenimų. Net su kaupu užtenka šio gyvenimo, šios akimirkos. Šio čia ir dabar ir kartu. Aš žiūriu į ją ir man neapsakomai džiugiai ramu širdyje, visi atsakymai prieš akis, visi klausimai ištrinti. Jaučiu ir žinau viską ko reik šiam momentui. Kažkur iš esybės gelmių tariu žodžius: “aš tave atpažinau” ji linkteli ir toliau šypsomės. Akyse skaitau atsakymą “ir aš tave atpažinau” ir dar daug ką skaitau tose akyse, nors jau nebereik į jas žiūrėti, po truputį mes vis giliau ir giliau jungiamės į vientisą sielą ir mes esame abi tos pačios sielos dalys. Ir jos dabar šnekasi, daug apie ką šnekasi ne žodžiais, o jausmais. Žmonės eina visai šalia pajūriu, renka gintarą, o mūsų tarsi nemato, o mes jų taip pat, jie tik dekoracijos, tik vėjo nešami žmonių kūnai, lyg lapai, jų visai nesijaučia. Mums jie neegzistuoja kaip ir visas išorinis pasaulis. Dieve tu mano. Aš sutikau savo tikrąją antrąją pusę. Ir dar kaip susitikau. Jokiame sapne nesu sapnavęs tokio susitikimo, net neįsivaizdavau, kad galima taip stipriai jausti, kad gali būti taip gera ir kad iš vis tai gali įvykti. O pasirodo gali ir vyksta čia ir dabar. Gal šiuo metu kai skaitote, kažkuriame pasaulio kampelyje taip pat viena kitą atpažįsta tikrosios antrosios pusės ir jiems išnykęs visas pasaulis, aš ir tu. Į juos dabar žiūri žvaigždės ir šypsosi, džiaugiasi dar vienu įvykusiu susitikimu. Ir tai vyksta čia šioje žemėje, ne kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose, ne kažkokiose keturioliktose rojiškose vedų planetose, ne Šambaloje ir net ne švenčiausiose ir slapčiausiose šventyklų vietose. Tai vyksta Dievo, mūsų tėvo sukurtoje erdvėje savo vaikams, būtent Žemėje. O kas toliau :). O toliau kaip ir kiekvienam padoriam susitikime reik gi ir pasibučiuoti pagaliau, juk neaišku kiek metų ar tūkstantmečių nesimatėme. Bet tikras gyvenimas toli gražu nepanašus į melodramas, jis daug nuostabesnis kur nesitiki ir visai kitoks kur tikiesi iš jo šabloniškumų. Mes ten visą laiką vartaliojomės po paplūdimį, todėl visutėliai buvom aplipę smėlio smiltelėm. Taip sakant iš dulkės į dulkę. O dulkės vieni iš laimingiausių šios visatos padarų. Bet apie tai kitą kartą. Aš supratau, kad mano kūniški pojūčiai labai jau kažko neveikia. Kad paliečiau ją pirštais suprasdavau tik iš įdubusios veido odos, bet jokio jutimo niekas į smegenis nepratransliuodavo. Še tau kad nori. O pabučiuoti visgi reik. Bet visur ant veido smėlis, ant lūpų taip pat, ant akių vokų ir visur kitur. Ant drabužių ir ore. Aš tik nejaučiu kūno, lyg stebėčiau save iš šalies, o ji pasirodo kūno visiškai nevaldo, tik akys gyvos, kalba ir šypsosi. O kūnas jai jau visai nebereikalingas. Tik neklauskite kodėl, bet aš ją klupdau ant kelių, klaupiuosi ir pats. Valau nejautriais pirštais smilteles nuo vokų, skruostų, lūpų. Viską darau baisiai negrabiai. Būtų keistą jeigu šitaip susijaudinęs ir dar nejausdamas kūno daryčiau kitaip. Atrodo lyg be proto skubėčiau, lyg tai būtų trūks plyš būtina padaryti. Valyti smėlį nuo veido sekasi ne per labiausiai (nepadeda net mano du šimtai procentų sėkmės ;) ). Galiausiai pajuntu jos mintis, kad nereik to daryti, tai nesvarbu. Svarbu pats procesas, fizinis veiksmas, materiali jausmo išraiška. Vienovė ir vientisumas. Bučiuoju ją į smėlėtas lūpas, beje mano taip pat veidas ne geriau atrodė, be to aš dar ir smėlio buvau privalgęs pačioj visko pradžioj. Jos kūnas žinoma visiškai bejausmis, tik akys šiltai spindi meilę. Dar vienas etapas užbaigtas virstam atgal į smėlį. Neklauskit ką galvojo pro šalį slampinėjantys turistai, jų minčių telepatinės transliacijos buvo per silpnos užgožti mūsų tarpgalaktinį meilės pulsarą ir turbūt visiškai išmušdavo jų sistemas iš įprasto darbo ritmo. Čia prasideda dalis kur atmintis daro dar didesnius šuolius. Bet kiek pamenu aprašysiu. Nuo atpažinimo momento nebeišsijungia pastovi vienovės būsena. Visiškas bendrumas, ištirpimas viename, susiliejimas į vieną asmenybę turinčią du kūnus, kurie gali vienas nuo kito nutolti ir vėl prieiti. Gali sau smiltelę nuo veido nusiimti savo kaire ranka, o gali savo kita kaire ranka esančia kitame kūne. Aš guliu ant jos iš viršaus ir jaučiu, kad vyksta lyg kūnų tarpusavio harmonizacija, jei taip galima pavadinti. Atrodo lyg jausčiau visas mūsų čakras kartu ir kartu kiekvieną atskirai. Viršutiniai energetiniai centrai iki širdies imtinai visiškoj harmonijoj ir “kvėpuoja” kartu, bendru ritmu. O va žemiau truputį dar netvarka :), dar nesusiharmonizavę ir tos čakros jaučiasi aštriau, tarp jų vyksta intensyvi apytaka ir jos po truputį, o gal po daug derinasi, ieško bendro ritmo, artėja į vienovę. Atrodo lyg sąmoningai tą procesą reguliuočiau, skirstyčiau energijos tekėjimą, lyg suvokčiau ką darau ir kam to reik. Dabar tai tik ką nors ezoteriško apie tai galėčiau paporinti, o tada viskas buvo aišku iki smulkmenų. Čia juostelė nutrūksta. Vot ir negaliu jums nieko parašyti, nes iš tiesų ir pats neprisimenu. Mylėtis fizine prasme tikrai nesimylėjom, o ir nereikėjo. Kiek laiko buvo nutrūkusi juostelė ir ką tuo metu veikėm irgi nežinau. Tik nepalieka nuojauta, kad kažkas tuo metu vyko, tik aš negaliu prisiminti, na bet vyko ir įvyko tai kas ir turėjo įvykti. Gal veikė aukštesni sąmonės lygiai, o gal dar ne laikas prisiminti, o gal paprasčiausiai miegojom ilsėdamiesi po tokių išgyvenimų, ...o gal ir ne, o gal ir ne... (skamba mintyse V. Kernagio dainos nuotrupa...). Labai ilgai manau negulėjom, na neilgiau nei valandą ar dvi. Juostelė vėl suprantama pasidaro nuo čia. Mes toje pačioje vietoje, už penkerių metrų į krantą dūžta bangos. Visoje esybėje pulsuoja tas pats artumo jausmas, galvoje tik viena mintis: “dieve dieve, tai ką, dabar taip visada ir bus nuostabu? Va taip fainai ir jausim vienas kita ir jausimės?”. Ta mintis lyg grandininė sprogimo reakcija, gimdo kitą minty: “o tai kaip tada reikės gyventi tarp kitų žmonių ir apkritai žemėje?”, nes niekas neberūpi, kažkokie fiziniai veiksmai atrodo visai nereikalingi ir be galo keisti. Kam jų reik? Ką visa žmonija daro? Kam jie juda? Kam jie valgo? Kam? Kam? Kam? Kam to reik? Ir taip pat toje palaimos būsenoje ateina klausimas: “o ką toliau veikti?”. Ir čia pat jinai į jį atsako: “einam iš čia”. Lengviau pasakyti nei padaryti :). Dar ne taip seniai ji visiškai nevaldė savo kūno, bet dabar jau gali šnekėti, tai gal galėsim ir išeiti. Aš stojuosi. Kūno visiškai nejaučiu, save stebiu lyg iš kokių dviejų, o gal keturių metrų aukščio, visiškai iš šalies, žiūriu kaip pagal mano valios komandas kūnas pats atlikinėja veiksmus, totaliai negrabiai. Šokinėja apie ją ir užgauna kitą kūną, nes nelabai jaučia savo gabaritų ir lyg pirmą kartą dirbtų šiame mechanizme ir būtų dar neapsipratęs su jo subtilybėmis. Klupinėju aplink ją ir begalinio švelnumo pagautas glaudžiu, šnibždu ir atsiprašinėju, kad užgavau, o ji šypsosi akim ir mintyse sako, kad nereik atsiprašinėti, viskas gerai. O aš iš susijaudinimo vis taip pat virpu. Pamatau už poros metrų mūsų daiktus. Žiūriu į juos ir galvoju imti juos ar neimti. Ten mano kuprinė ir prie jos priraišioti mūsų batai (kuprinėj kas be ko mano visi dokumentai, pinigai, mobilus ir t.t. ir t.t.), bet šiuo metu aš žiūriu ir galvoju, kokia beprasmybė. Nejaugi aš paliksiu savo antrąją pusę beprotiškai ilgoms dešimčiai sekundžių ir žengsiu šiuos tris žingsnius iki kuprinės? Kam man jos reik? Bet ateina kita mintis: “...nesvarbu kur tu būtum, kokiu atstumu, santykio tarp viena kitą atpažinusių antrųjų pusių niekas negali pakeisti, laikas neturi prasmės, veiksmai taip pat...”. Žengiu tuos žingsnius ir stebiuosi tuo veiksmu. Tai kažkoks bandymas gražinti mane į prieš kelias valandas paliktą pasaulį. Užsidedu kuprinę, bet į pasaulį nesugrįžtu. Ir toliau visą erdvę aplinkui jaučiu be galo keistai, kaip dar niekada gyvenime nesu jutęs. Tarsi būčiau pastovioj deževu būsenoj, erdvė tarsi sukapota intervalais po keturias sekundes, visos prasidėjusios-atplaukusios mintys stabiliai kas keturias sekundes yra visiškai ištrinamos. Tarsi matyčiau tas keturias sekundes į priekį. Grįžtu prie jos, tokios kokią palikau, berods klūpančią ir galvoju kaip čia dabar bus. Dar nežinau ar ji galės eiti. Reikėtų ją nešti. Bet aš visiškai neturiu orientacijos. Pačio kūnas atrodo lengvas lengvas ir visai nesuprantantis daiktų svorio ar matmenų, dėsnių pagal kuriuos viskas vyksta šioje materialioje erdvėje, tarsi būčiau pamiršęs viską ką supratau per 26 gyvenimo metus, viską ką įsisąmoninau jau per pirmuosius gyvenimo mėnesius. Prieinu galvodamas ją nešti, bet ji remiasi į mane ir stojasi pati. Iš to kiek jėgų pareikalavo iš manęs šis veiksmas suprantu, kad jokiu būdu aš jos nepaneščiau, man ji atrodo visa galva už mane aukštesnė ir begalo sunki. Ji visu kūnu remiasi į mane ir mes žengiam pora žingsnių. Čia ji stovėdama pradeda lyg kosėti lyg vemti krauju (kitą dieną supratau, kad tai buvo gervuogių sultys :) ). Aš palendu ir pasilenkiu jai iš priekio, kad ji galėtų patogiai atsigulti ant manęs krūtine ir nereikėtų eikvoti jėgų. Galvoju, kad prasidėjo stipri valymosi reakcija, plaučiai šalina toksinus išmesdami toksišką kraują. Mano fizinė savijauta kur kas geresnė. Džiaugiuosi, kad galiu jai padėti. Atrodo mano savijauta daug geresnė, nes mano organizmas švaresnis. Visgi valgau jau antri metai žalią maistą, o ir prieš tai produktus derindavau ir visokių šakar makar su konservantais ir kitu gėriu vengiau. Dėkoju savo ankstesniosioms asmenybėms, kad susiprotėjo taip daryti. Jos net neįsivaizdavo kaip viso to prireikė. Jei ne jų pastangos nieks, net dievas gal nežino kaip viskas būtų pasibaigę. O kad iš ten išeiti reikėjo tai tikrai. Bet už tų pirmųjų poros žingsnių taip ir susmukome ir vėl trūko juostelė. Tada vėl pabudome lygiai su tais pačiais jausmais. Atsistojome ir man prilaikant nužingsniavom jau gal kokius dešimt žingsnių toliau nuo jūros link didžiulės, sutvirtintos kopos. Čia vėl susmukom netekę jėgų (bet jau išrėpliojom ne du o penkis kartus daugiau, dešimt žingsnių).. aš dalinausi savo energija, glaudžiausi prie jos ir maitinau ją. Jaučiau kaip per mane į ją teka gyvybinės jėgos ir po to vėl dingo atmintis. Kai pabudom ir pasiruošėm eiti toliau prieš akis jau buvo pats kopos šlaitas su takeliu gal 45 laipsniu kampu kylančiu į viršų. Lipant atėjo klausimas dar kartą: “kaip reikės gyventi tarp žmonių? Ką reikės veikti? Su tokiu keistu erdvės pajautimu ir pastoviai jaučiant visą situaciją lyg iš šalies”, na, bet prisiminiau vieną pažįstamą ekstrasensorikę kuri pastoviai mostaguoja rankom ir nusiraminau, jeigu ji gyvena galėsim ir mes. Be to visai tai nesvarbu. Klausimas “kaip?” buvo ne desperatiškas, tai buvo greičiau smalsavimas ateitim, visai be išgąsčio ar susirūpinimo. Tiesiog toks: “hm, įdomu kaip čia bus dabar...”. Visas pasaulis pasikeitė per tokį trumpą laiko tarpą. Šiaip taip nusigavom iki kopos vidurio ir ten esančioj nedidutėj horizontalioje aikštelėje vėl parklupom lyg piligrimai prie trečiosios Kristaus kančios stotelės kalvarijoj. Aš glaudžiau ją, pūtė stiprus vėjas nuo jūros. Nusirengiau ir apklojau kojas savo švarku. Reikėjo laukti kol vėl atgausim jėgas. Pas mane jų buvo daugiau, bet ir aš galiausiai atsijungiau. Vis dar su palaiminga jausmine būsena, kurią jau ne kartą aprašiau aukščiau ir dar tiek pat kartų galėčiau aprašyti. Mmm...... Ir šį kartą atsimenu kas buvo atsijungus. Dievulėliau... Nesu skaitęs Dantės pragaro ratų aprašymų, bet praėjau savo ar nesavo visus devynis ar kiek ten jų buvo asmeniškai. Po visų tų palaimos išgyvenimų atėjo eilė atstatyti pusiausvyrai. Beje šiuo dėsniu niekada netikėjau, visada maniau, kad pusiausvyra yra išgalvota tam, kad pateisinti ydas ir bejėgiškumą, bailumą ir t.t. o čia gavau tikrų tikriausią pusiausvyros patirtį. Įžengėme į dangų ir turėjome taip pat susipažinti ir su tuo kas iš tiesų yra pragaras. Pirmiausia pajaučiau visišką vienatvę. Aš buvau visiškai vienas visoje visatoje. Gulėjau ant smėlio vėjo košiamoje kalno atšlaitėje. Aplinkui buvo tik erdvė, jokios gyvos dvasios. Jau vien ta vienatvė buvo nepakeliama ir gimdė patį nežmoniškiausią liūdesį (taip pat sėkmingai galima jį pavadinti ir dieviškiausiu liūdesiu, nes gali būti, kad taip ir jaučiasi tas kuris yra vienatinis šios visatos sutvėrėjas). Aš buvau jo vienatinėj visatoj, konkrečiam erdvės taške ir su visiškai nutrauktais ryšiais su, bet kuo, pradedant nuo žolelės ir vabalėlio ir baigiant antrąja puse ir juo pačiu – tvėrėju. Ir atrodė, kad negali būti blogiau už šią būseną. Net minčių kitų nebuvo. Siela pasigavo ir begalo giliai išjautinėjo tą vienintelę vienumos mintį (dabar aš čia daug rašau, o tada tebuvo viena. Buvo žodis ir jausmas – vienatvė). Kai jau atrodė skausmingas vienatvės pajautimas pasiekė visas įmanomas ribas ir toliau jau nėra kur, blogiau jau negali būti.. ant manęs nukrito lašas. Šaltas vėjyje įgreitintas lietaus lašas ir tai buvo tūkstantį kartų blogiau negu pati kraštutinė vienatvė. Kankinantis bejėgiškumas, tu paliktas vienas šaltoje visatoje ir tave kankina drėgnu šaltu lietumi, vandens stichija ir tu nieko negali pakeisti, negali nei pajudėti nei galvoti apie ką nors kitą.. tu visas skęsti į dabartinę būseną. Irgi čia ir dabar, su visa vienuma, šalčiu, bejėgiškumu ir skausmu. Po vieno lašo krito antras ir kas kartą vis keleriopai darėsi blogiau ir blogiau. Kiekvienas lašas buvo išjaučiamas su visu pasaulio įmanomu skausmu, o lašų buvo daug. Ir taip pat kai jau atrodė prieita skausmo ir nepakenčiamos savijautos riba ir jau negali būti blogiau.. atėjo kitas pojūtis.. šį kartą tai buvo mintis: “blogiau visada gali būti” ir po jos iškart kita: “ir bus...” ir prasidėjo.. protu nesuvokiamais būdais darėsi blogiau ir blogiau ir kas kart pagalvojus, kad jau neįmanoma blogiau ir tai riba, pojūtis ar mintis keisdavosi kita ir pasidarydavo dar blogiau. Taip iki suvokimo, kad: “o varge, taigi dievas štai tokį pasaulį ir sukūrė... begalo blogą ir teikiantį tiek daug skausmo... jis toks ir yra ir nėra išsigelbėjimo...” ir ši mintis kėlė neapsakomai didesnę kančią už visus prieš tai buvusius išgyvenimus ir mintis... “dievas taip ir sukūrė”, “dievas taip ir sukūrė” aidėjo erdvėje vis giliau į sąmonę įsirėžianti prasmė.. ir taip pat kaip ir visos mintys anksčiau ji kėlė vis didesnį skausmą ir nepakenčiamą būseną iš kurios nėra jokios išeities tik į dar intensyvesnį skausmą.. na ir vėl kai jau atrodė prieita skausmo riba (o ji beje atrodydavo prieita kiekvieną akimirką ir apie tai, kad: “na va ir dar kartą apsirikau, nes visgi už tos akimirkos buvo dar blogesnė” net pagalvoti nebuvo laiko, nes mastymas buvo nukreiptas tik viena kryptimi ir buvo visiškai čia ir dabar ir dabartinis skausmas ir pablogėjimo nuojauta visiškai užgoždavo praeitą suvokimą).. taigi kai vėl buvo pasiekta neribota riba atėjo nauja mintis sukėlusi visišką siaubą ir beveik įrodžiusi, kad sielai jokių ribų nėra ar tai būtų džiaugsmas ar skausmas, viskas gali būti neribota, priklauso tik nuo to kiek tu pats leidi sau priimti. Mintis buvo tokia: “tai galas, vyksta pasaulio pabaiga, aš stebiu kaip griūna visata”. Aš tikrai savo mintyse išgyvenau visiškai realią apokalipsę. Esame tai kaip save suvokiame. O tada aš suvokiau kaip apokalipsės smaigalį. Viskas į ką nukrypdavo mano mintis, ieškanti vilties, kad gal tai yra amžina ir nesunaikinama, akimirksniu būdavo ištrinama, o mintis judėjo pašėlusiu greičiu. Per kelias akimirkas ji ištrynė viską, nuo visatų, jausmų, idėjų, minčių, energijų, dievų ir dar daugybės dalykų kurių dabar net prisiminti ar pagalvoti apie juos negaliu.. kad ir ką aš pagalvodavau, viskas būdavo panaudota prieš mane, tik tam kad sukeltų man dar daugiau skausmo.. kažkur kas dar buvo nesunaikinta, aidėjo: “o ko tu tikėjaisi? Pažinai rojų, tai pabaiga, tu palietei tai prie ko tau ir buvo lemta prisiliesti, tai buvo mygtukas kuris turėjo išjungti viską, tu šaunuolis, tu užbaigei ciklą, buvai sukurtas, išgyvenai šios būties pilnatvę, dabar išgyvenai šios būties tuštumą, taip taip bičiuli, va tai ir yra nirvana.. o dabar metas viską ištrinti ir pabaigti, nes kūrinys savo paskirtį atliko”. Ant mano sielos buvo suversta visa įmanoma ir neįmanoma atsakomybė, už visą šią visatą ir visatas už patį dievą ir dar net neįsivaizduojamus dalykus esančius už jo ir jame. Ir tai kėlė dar didesnį skausmą negu visko nykimas.. aš jau nenorėjau kaip pragaro pradžioje, kad tik viskas pasibaigtų, kad tik nustotų liję, kad tik nustotų intensyvėjęs skausmas.. mane pagavo siaubas: “ne, ne..” šaukė visa mano esybė, aš nenoriu kad viskas pasibaigtų ir kartu man taip begalo sunku, skauda ir baisu, tokia nepakeliama ši kančia, bet aš nenoriu kad pasaulis pasibaigtų, net jei jis yra tik visos šios kančios (o kad jis tik tai ir yra tuo metu nebuvo nei menkiausios abejonės, nes tuo metu man jis tai ir buvo..). Ir kažkuriuo momentu mano siela rado išeitį. Sunku ją ir aprašyti, tai ką aprašiau iki šiol irgi tėra tik mėginimas, neturiu iliuzijų, kad man pavyko perteikti ką iš tiesų jaučiau, bet bent jau tūkstantadalį gal išreiškiau. Jeigu žmogus pats to neišgyvenęs nemanau, kad jis gali suprasti, pajausti ką iš tiesų reiškia mano rojaus ir pragaro išgyvenimai.. taigi pačiame pragaro ratų centre (jeigu jis dar nebuvo ištrintas inkščiančio apokalipsės smaigalio, t.y. mano esmės – o kai jau pati esmė inkščia tai čia tikrai graudus vaizdzialis..) siela rado išeitį. Nesuvokiu kas tai buvo. Gal tiesiog pasiekiau savo sielos kančios ribas. O gal ji iš ties kažką įvykdė ir mano esmė pradėjo nirti iš pragarų pro ten pat pro kur ir atėjo, bet kilimas buvo tikra palaima, kad ir per skausmą ir neišmatuojamą kančią.. nes priekyje švietė viltis, kad aš rasiu kelią ir po truputį prieš akis šviesėjo, aš žengiau iš skausmo, vienatvės ir baimės kalėjimo atgal į pasaulį. Dar vis keistą, bet visgi pasaulį kur galima veikti ir nebūti aklai priklausomam nuo tuštumos. Sugrįžimas turbūt vyko savaime, keitėsi proto ir sielos būsenos, bet aš pašėlusiai skubėjau iš ten išeitį į dienos šviesą ir kaip įmanydamas atlikinėjau veiksmus.. valgiau smėlį, nes tai kad ir skaudžiai, bet grąžino žemės skonį mano sielai, šios būties kurioje mes visi esame, kurioje galima patirti pragarą, bet galima patirti ir rojų, visomis nesuskaičiuojamomis mūsų pačių susigalvotomis jų formomis. Suvokiau kad kartu valgau ir savo paties vėmalus, bet tai nesukėlė jokio šlykštumo, tai buvo kelias atgal į pasaulį ir visa esybe jutau, einu teisingu keliu atgal, o po teisingo žingsnio pajausdavau ką turiu daryti toliau. Taip milžiniškais šuoliais išnėriau į žemišką dabartį ir toliau mane vijo tos pačios teisingų veiksmų nuojautos. Pakilau. Užkopiau į kalno viršūnę, pasaulis ir toliau šokinėjo kas keturios sekundės – tai jau buvo geras ženklas, pragare pasaulis neturėjo sekundžių. Ir toliau save stebėjau iš kelių metrų aukščio ir visai nejaučiau kūno. Reikėjo judėti į priekį, griūdamas ir nepargriūdamas lipau nuo šlaito žemyn. Į regėjimo lauką papuolė labai dygus, kokio pusmetrio aukštumo augalas, kažkas prisimindamas pragarus viduje kartojo: “dabar tu turi eiti ant šito krūmo ir iki kraujų susibadyti, nes tai dar viena teisingo kelio atkarpa.. pirmyn..”, bet aš jau galėjau rinktis ir pasirodo pasukus pro tą dygūną aplink, kelias taip pat buvo teisingas, pasitaikė dar pora tų žolių ir aplinkui buvo daug teisingų kelių.. o švenčiausias, pagaliau vėl įprasta žemė su jos didžiausia kančia – begalybe pasirinkimų, kartu tai jos didžiausia palaima. Kiekvienam žingsnyje mes galime rinktis ir renkamės. Nuėjau iki sankryžos. Viena atšaka vedė į asfaltuotą kelią Nida-Rusijos pasienio postas, kita link jūros. Reikėjo pasirinkti kur eiti, pradėjau eiti link asfaltkelio. Bet kažkas mane sustabdė. Kažkokia nuojauta, kad einu ne ten kur reik. Ne ten man reik. Apsisukau ir plūduriuojančioj lyg drebučiai erdvėj patraukiau link jūros ir dabar širdis sakė, kad einu ten kur reik. Vėl priėjau didžiąją pakrantės kopą, tik jau kitoj vietoj – šiauriau. Nusileidau prie jūros ir pradėjau prisiminti ką aš čia palikau. Taigi mano antroji pusė liko ant kopos. Toj vietoj kur aš, o ko gero ir ji, išgyvenom pragarus. Ėjau pajūriu pietų kryptimi. Žinojau kad reik surasti tą vietą kuria pakilom į kopą. Ir žinojau, kad nereik dėl to rūpintis, kad neįmanoma jos nerasti. Kad kažkas viduje viską žino ir ją man parodys. Taip ir buvo, kai tik priėjau iškart pasukau tekeliu į kopą ir radau ją gulinčią su mano švarkeliu apklotom kojom ir šalimais numesta kuprine (matyt kai rengiausi švarkelį nusiėmiau). Atsiklaupiau šalia jos, ji pabudo. Prieš akis buvo sunkiausias ruožas. Reikėjo perlipti pušų sutvirtinimą, kuris neleido vėjui nešioti kopos viršūnės smėlio. Nežinojau kaip kartu tai padaryti. Bet ji žengė pirma ir be mano pagalbos pati perlipo, niekur neužkliūdama ir negriūdama. Padėjau jei eiti, rėmėsi į mane. Pradėjau pasakoti kaip jaučiuosi, kaip jaučiu erdvę ir pats nustebau, nes supratau, kad nekontroliuoju ką šneku. Ateina noras pasakyti kažkokią mintį, bet kokie bus žodžiai ir kada aš visiškai nežinau ir sakosi bet kas, šalia tos mintie girdžiu save šnekant dar kažką kas neturi jokio ryšio su ta mintim, beveik kaip diktuotės.. dar kartą pagalvoju: “įdomu kaip čia gyvensis visuomenėj su tokiais naujais būdo bruožais...”. Ji sako, kad tik visiškai negali valdyti žvilgsnio – jis iš tiesų labai keistas, atrodo lyg žmogus žiūrėtų kažkur giliai į nematomą tašką prieš save kuris yra kitoj erdvėj, kitoj realybėj. Ji sako, kad mato viską priešais save, bet negali pasirinkti į ką žiūrėti – tunelinis regėjimas (man taip kartais būdavo ilgai prie kompiuterio monitoriaus prasėdėjus ir prisirišus prie to kaip matau pasauly). Taip pat ji sako, kad mane jaučia visiškai, ką galvoju, ką jaučiu, nuo iki, visą visą mano asmenybę su praeitim ir dabartim. Aš sakau, kad turbūt baisokai atrodo, nes žinau ką jinai mato. Ji atsako, kad visai ne. Mes po truputį slenkam toliau. Ji dar sako, kad labai keista, bet ji supranta, kad dabar gali sakyti tik tiesą ir kad kaip pasakys taip ir bus. Ir sako: “...dabar mes pareisim, išmiegosim gal dvi paras, pabusim ryte ir viskas bus gerai, normalu...” (panašiai ir buvo).. išėjome į pagrindinį kelią link Nidos ir šiek tiek paėjome juo. Ji suklupo ir nebegalėjo toliau eiti. Dar kartą draugiškai išsivėmėme ir supratau, kad toliau reiks arba nešti arba nakvoti čia. Erdvė ir toliau visa buvo svetima, artumo jausmas jau buvo pakitęs, nebetoks intensyvus, bet vis dar buvo. Atėjo mintis tranzuoti. Dar nespėjau iškelti rankos sustojo mašina važiuojanti į priešingą pusę (žiauriai matyt atrodėm, jeigu skaitote šį tekstą tie kas tą kartą mums sustojote, tai dabar suprantate, kad mes ne alkoholikai ar narkomanai, na bet netoli to ;) ).. pažadėjo grįždami paimti. Aš su jais kalbu, bet jų visai nejaučiu, lyg jų nebūtų, lyg būtų akmenys, nors ir tuos geriau jauti. Lyg TV herojai kokie, o aš su jais kalbu ir pats stebiuosi savo žodžiais. Jie nuvažiuoja ir po kelių minučių sustoja iškart dvi mašinos. Lipam į pirmąją ir mus veža į Nidą. O mums visiškai vienodai ten tie žmonės, jie kažko klausia, mes kažką atsakom, mus išleidžia, lyg padėkojau. Einame į išnuomotą butą. Kompanionai žiūri į mus keistai. Mes krentam į lovą ir miegam. Pabundu po kelių valandų ir nuėjęs į tualetą dar kartą gerai išsivemiu gervuogėmis. Kitą rytą pabundame vėlai. Jaučiu, kad artumo būsenos nelikę nė šnipšt. Ji pasirodo atsimena viską iki to momento kada atsigulėm paplūdimyje ir kai pabudom po pragaro ratų. Hm... ką daryti. Pasakot? Nepasakot? Šūdas visiškas. Biškį paklausinėju, pašnekam. Rimtai neprisimena. Ta pati jausminė būsena kaip ir vakar dieną prieš viskam nutinkant. Na ką darysi. Rojų jau išgyvenau, pragarą taip pat, dabar lieka žemė :). Pasirodo palikom jos akinius paplūdimyje. Einam jų pasiimti. Galvoju ar rasim. Kai kopėm iš pragarų rato, porelė senyvų turistų intensyviai tyrinėjo mūsų dieninio “poilsio” vietą, atrodė kaip šunys kažką užuodžiantys ir negalintys suprasti ką, vis suko ir suko ratus ten. Bet akinius randam. Ir išvykstam namolio. Visgi santykis truputį pakitęs. Negali būti nepakitęs, nes mano situacija dabar kitokia. Nesvarbu, kad jos liko tokia pat. Bet aš nusprendžiu palaukti kol prisimins. Jei prisimins. Žinoma tie mano sprendimai tai yra trumpalaikiai kaip pavasarinis sniegas, bet...

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ket 11 27, 2008, 10:00

Kada griuvo dangus arba leidosi tirpstančios žvaigždės
Mes stovėjom abu ir dainavom - po kojomis raitėsi raidės
Grįžo valandos dvi ir prisnūdo prie palikto kranto
Ir atrodė ramu, tiktai daužėsi bangos – pamiršę skambėjimą vardo

Kada klykė tyla, negirdėdama žvilgsnio gelmės
Ir šnopavo puta, prisilietus drėgme prie esmės
Trys žuvėdros aukštai, vienas kiras ir saujos dangaus
Tu kaip visad žinai, ten arti ir toli, mūsų juokas visatą užgaus

Kada širdys šlamėjo – nesiruošė akys miegoti
Nerangi dabartis, o erdvė kaip kalėjimų grotos languota
Sintoistinis dievo paveikslas pusny pasislėpęs
Trūkinėja mintis, jau ištirpo nelankomos praeities vietos

Suledėjo keliai ir takeliai, ir seno šamano kiuvetė
Nubyrėjo dažai, o blakstienos pradėjo nuo vėjo virpėti
Ledas skleidė garsus, paskutinius birius patarimus
Rododendrai murmėjo, kad vėl atsiduodam likimui

Taip artėjo mėnulio judėjimo cikliškas ratas
O vežimas kvepėjo medum, nektaru ir arbata
Visiškai iškritau, bet suspėjai nutverti už skverno
Susiliejom lietum meteorų po kuždesiu varno

Tyso tiesos kreivai, atvirai užsidarė paveikslai
Ir liepsnojo miškai, atsidavę visuotiniam gaisrui
Skilinėjom šimtais nežinodami ką išsirinkti
Meldė, prašė laukai, nors truputį per naktį aprimti

2008-11-24

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 12 02, 2008, 11:47

tai toksai ir esu, truputėlį smilkstu
kai dainuoja balandžiai ant karnizų basų
ir po gatvių tinklus neskubėdams einu
bet žinai ir jauti, kad be galo myliu

o kalbėt apie tai, nesimato prasmės
susitiksim ir vėl kai raudonis nusės
ir lėti vakarai vėl dažysis melsvai
tu jauti ir žinai, meilė truks amžinai

jei šiek tiek neramu, pasislinkim arčiau
nebijok ta tyla, savimi neužgaus
pažiūrėk tarakonai kraipo savo ūsus
ir nereik abejot, kad myliu jus visus

2008-11-28

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 12 02, 2008, 11:48

tiek protingų, gudrių, prašmatniai išpuoštų
ateitin neįsmingančių jūsų kalbų
o mes mažvaikiai, nevalos ir chuliganai
baisiai norim pabūt bent šiandien uraganais

vis kartojat ir raukote savo kaktas
lyg pamiršę jau būtumėt – mums juk tas pats
mes nebetikim jūsų moralų gelme
kai išeisim – gyvensim koralų šile

tik nereikia ieškot po drabužiais širdžių
jos seniai į kulnus iškeliavo
mes vaikai ir nemylime žvilgsnių bailių
paklausyk – spurda širdys ne tavo

saulė šviečia ir bėga į priekį keliai
kažką murmat: “šventieji keliavo”
nusispjaut man, einu ten kur ėjo žvejai
o šventi kaip atšvęst neišmano

kas puikiau gali būti už dulkantį taką
apkaišyta žolynų žiedais
kai širdis basoms kojoms bilsnoja į taktą
ir eini link vandens su draugais

piešiat tuštumą skaičių lentos tamsoje
dulka balta kreida laukas “Žalgirio”
kur jūs matėt, kad šitaip baltuotų giria
na nebent kai žiema atkeliauja

bet virš mūsų galvų, šiąnakt žiebiasi žvaigždės
jūsų lentos išplauks tarsi lytys
mes vaikai, mums nerūpi jūs protų žiema
tik pavasaris šypsenom švyti

2008-11-28

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 12 02, 2008, 11:50

- O jei papultum tu rytoj į salą vandenyne?
- Na ir puiku, ji taptų man tėvyne.
- Bet ta salelė negyvenama?
- Ten neužklysta netgi ragana?
- Anei Koščėjus, nei mirtis, nei angelai, nei žmonės...
- Tada priseitų man lipdyt nežmoniškas istorijas,
apie medžius, žuvis, žoles, žvaigždes ir akmenynus
ir apie vienišas dienas belaukiant kol kaimynai
atplauktų aplankyt manęs ir padainuot kartu
gal per Kalėdas ar Kūčias, ar per naujus metus...
- Deja kaimynų ten nėra, tik retkarčiais lietus
užklysta šlapias į svečius ir nuprausia medžius
ir švenčių ten jokių nėra, nebent gėlė pražįsta
arba tu stirną sutinki išsėlinęs į mišką...
- Žinau žinau, aš laukčiau kol kas nakt nubustų žvaigždės
ir vakarais kada ilgu dainuočiau vėjams dainą
ir laužus kraučiau iš šakų, kalbėčiaus su ugnim
man niekada nebūt baisu, draugaučiau su žuvim...
- O kai praeitų metų daug, tau šitaip begyvenant
ilgi plaukai kelius pasiektų ir imtų skleistis nerimas
į vandenis sūrius žiūrėt pradėtum tu dažniau
ką tau širdis tada šnibždės ir bangos tyliai gaus?
- Aš kalbėt apie meilę, nenustočiau vis tiek
pasidirbčiau žvynus iš rytų debesies
nuo stačiausios uolos atsispirčiau ryžtingai
ir išnykčiau dangui, debesims saulėj spirgant
iš žydrynės svaigios, blyksniu krisčiau į bangą
nukeliaučiau per vandenis, vėjus ar darganą
iki kranto kur žmonės, dirba juodus laivus
kur ateina pavasaris, bitės lanko žiedus...

2008-11-28

Toltik
Pranešimai: 580
Užsiregistravo: Pen 10 28, 2005, 9:56
Miestas: Laisvės oazė
Susisiekti:

Re: Toltik kelelis :)

Standartinė Toltik » Ant 12 02, 2008, 11:52

sako sako kartais žmonės, kad labai svarbu dėlionės
išmanyti ir žinoti kaip kitus aplink sukioti
reikia reikia susiimti ir visus visus pažinti
nuraminti savo mintį ir prie mokslo pasodinti

bet kažko nebeišeina man širdis dainuoja dainą
ir susiriečia kableliai, daugtaškiai ropoja keliais
visos raidės lyg pašėlę, pirštinių neužsidėję
svaido sniegą ir purvyną, siutindamos padarynę

rėkia reikia greit aprimti, į nagus save suimti
ir bent vieną rimtą žodį čia pririšt kaip pievoj ožį
bet ir vėliai neišeina, liejas debesų palaima
visos mintys išsiviepę, krykštauja manoj palėpėj

šėlsta spaliai ir rugsėjai, Kristus, Budos, Prometėjai
Kastaneda, Don Huanas ir keli šimtai šamanų
vietoj betelio arbatą kramto iš pelyno lapų
vienas draugiškai kvatoja, kitas kiša sausą koją
o keli kampe sutūpę, suktinukę užsirūkę
keisdamiesi šia palaima, medituoja dievo laimę

bet tuoj pat visi nutyla, kada skelbiamas turnyras
kas išeisit paskutinis virsit asilo kiaušiniu...
tyli grindys, tyli sienos ir langai, negimę sielos
širdyje tyli palaima, pėdos tolstančios į kaimą

2008-11-28

Skelbti atsakymą