VI
........Nugi nugi
... pripeckelinau kaip reikiant.. su ezoterika tai jo, tik spėjau parašyti užvakar ir kaip mat gavau laišką. Laišką iš didžiosios raidės, taip persunktą ezoterika, kad net varva, tyška stambiais lašais pro monitoriaus kraštą ir kėsinasi užlieti niekuo dėtą pelę ir klaviatūrą, o po to ir mane patį besitvarkantį su visa vandeninga stichija. O tam beje turiu tik dešimt pirštų, iš kurių du skirti spaudyti vieną ir tą patį klavišą. Ir kompas kaip tyčia miestelio mokyklos bibliotekoje nespėja paskui mano pirštu, tai vis tenka palaukti kol jis suvirškins eilinį sakinį, o tuo metu ezoterikos marmalas pavojingai artėja. O laiške raidės rėkė, spietėsi į žodžius, pastarieji būrėsi į maištingus, revoliucijai pasiruošusius sakinius. Turinys buvo maždaug toks:
..Ar žinai, kad milžinai ligi šiol gyvena
ten giliai kur vakarai kruvinai rusena
o kai nori atsigaut, nuo šaltų pelėsių
išlenda pasiganyt į saulutės šviesą
renka auksą jie tada pasivertę ponais
bet neturi sielos juk tie godūs nevidonai
atpažinti juos sunku taip kaip mes atrodo
naftą plukdo tanklaiviais, viską valdo žodžiais
kai prisirenka gėrybių, neria kuo giliau
po žemelės patalu, ten kur jų daugiau
pasirodo jie kalti, dėl visų nelaimių
visiškai ne žydai ir ne mūsų baimės
jie upes išniekino, prisodino miestų
jei galėtų tai ir mus jie paverstų sviestu
nusitemptų ten gilyn į granito miestą
ir girgždėtų dantimis rengdami ten fiestas
o gal tu žinai brolau, kas tai yra vedos
ar jų daug ir kaip saldžiau – su ledais ar vienos
sako parašyta ten daug labi teisybės
apie žmones ir žvėris, jūras ir aukštybes
išskaityt jose gali kas ir kam mus kūrė
kokiomis spalvom žvaigždes danguje pradūrė
baisiai įdomu žodžiu, pasakos tai niekis
man tik vedos galvoje, paslaptis apšviečia
sako jos nereik liūdėt, kad žemelė merdi
dievas suplanavo pats, kai visatoj nardė
kaip yra taip turi būti, liaukimės krutėti
jeigu purvas širdyje jo prasme tikėkim
viskas baigsis ir sugrius, bet toksai juk planas
tad gyvenkime ramiai – angelų avelės
raidės slapstėsi laiške, tarsi chiromantai
piešdamos paraleles apie kitą krantą
kur pasauliai kitokie, nešviečia ten saulės
ir mėnulio nė bum bum, nėr gal būt net meilės
na stebuklai dievaži, pasirodo valgai
o čia pat, gal būt tavy, glaudžia rankas maldai
paraleliniai pasauliai, kiek gi jų brolyti
nebeišneša galva kaip juos suvaikyti..
..tai va maždaug su tokiais klausimais į mano langelį dirsčiojo draugas. O dabar pro mano kaimiškos gryčios langelius viena po kitos smalsauja geltonpilvės, juodagalvės zylutės, bandydamos įminti stiklo paslaptį – nei matai nei užuodi, o praeiti neduoda – kas? Stiklasssss mano mieliausieji, stiklassssss... lyg iš žiedų valdovo Smygolas šnibžda vedų išmintis. Bet silikono dvoką užtat užuodžiu kuo puikiausiai, kaži kiek jis tvyros mano ekologiškam būste? Reik pasprukti iš čia kuriam laikui. Gal prie jūrės nuvažiuoti. Pasilabinti kol dar orai ne visai pabjuro ir įmanoma be didelių vargų tranzuoti. Teises gi atėmė, pasakę: “turėk sėkmės nors tris šimtus procentų, bet policininkam prieš nosį per raudoną nevažinėsi ir taškas. O gal net.. o jei labai nori tai ir visi trys...”. Tai va tokios tokelės. Laiško autoriui išrašiau receptą nuo ezoterikos, skambėjo jis va taip: “tau jau pats laikas atvažiuoti pas mane į svečius. Alternatyva: pasikviesk į svečius mane
”, taigi kuklumu pastaruoju metu nepasižymiu, persirgau šia liga nuo vaikystės iki paauglystės pabaigos.. po to kažkur paspruko tas demonas, matyt nusibodo mano askezės ir kiti bajeriai.
Šią naktį į mano pasaulį įsėlino migla. Kaip miglai ir pridera, paslapčia ir be menkiausio šnipštelėjimo, tupi dabar apkabinusi pamiškės medžių šakas, laša į rudeninę apmirusią žolę, slepia tolimus horizontus ir nesigėdydama spokso pro visus tris mano kambario langus. Panardino mano erdvę į minkštą ir vientisą rūko tumulą. Bet aš žinau kaip tave pergudrauti sese. Ten kur tu jau nebeįžiūrimai prarijai mano pasaulio kraštą, vieniša šalikelėje miega autobusų stotelė, o kelias pro ją tiesiasi ten kur ir visi keliai. Ne ne į Romą. Į Vilnių. Na o iš ten tai ir į Romą. Gal gi ne besieliai milžinai, o romėnai kalti dėl visų mūsų nelaimių? Jeigu jau visi keliai ten sueina, tai ir nelaimės turėtų iš ten ateiti. Tie asfaltuoti keliai taip pat nedidelė laimė. Ir grožio ne per didžiausio, darko žemės veidą, bet gamta ir šį technikos stebuklą pritaiko savo reikmėms, o kaip tai pasidairykite patys...
...et. Rašinėju čia bilenką. Gi žadėjau paporinti apie super truper įdomesnius ir nekasdieniškesnius nei ezoterika išgyvenimus. O dabar pliurpiu apie viską tik ne apie tai. Bet toks jau aš esu
. Įžangų meistras. Meistriškai stengiuosi nekalbėti apie esmę. Gi gyvenimas džiugus savo smulkmenėlėmis, tame ir visas džiaugsmas – smulkmenytėse. Kad lapai nukrito jau visi nuo didžiojo mano sodybos klevo, kad ne kurie žolynai lyg nujausdami beprotiškai ilgą rudenį savo jau rodos numirusiose pažastyse išleido šviežios žalumos šluoteles ir berods taikosi dar kartą pražysti. Kad gulint vakarais šiltame guolyje girdi kaip stūgauja vėjas atsimušdamas į rastinio namo keturkampį ir čia pat vazone nedidukė kiškio ašarėlė svarina dvi gigantiškas žydinčias ašaras.. daug tokių smulkmenų ir visos jos kartu užlieja širdį šiluma ir džiugesiu. Ką jau kalbėti kai išeini pavasarį į pievą, randi joje jau pažįstamą jaunutę obelaitę ir pamatai kaip ji kelia liaunus aksomine žaluma džiuginančius lapelius, stiebiasi į mėlyną ir vėjuotą pavasarinį dangų, kviečia prisiliesti jos rusvai rausvo liauno kamieno, stirnų kas rudenį aptrumpinamo ir vis tiek ryžtingai besistiebiančio į gyvenimą ir klestėjimą. Bet viskam savas laikas. Mano draugės obelaitės dabar jau beveik užsnūdusios prieš žiemą, o kirmėliukai ir vabaliukai nutempę savo pastirusius kūnus į slėptuves ir beveik nepasirodo dienos šviesoje. Esu godus smulkmenų. Noriu jų daug ir kuo įvairesnių. Obelaičių tarkim dabar pas mane stiebiasi keli šimtai ir laukiu dar dešimteriopai tiek pasirodant artimiausiu metu. Ir ne tik jų, bet ir daugybės kitų augaliukų. Tarp jų žolynai, medžiai, krūmai ir grybai, o paskui juos atsibeldžia ir atitinkama vabzdija bei gyvūnija su paukščiais virš galvų ir kurmiais po kojomis.
Na gerai. Užteks jau įžangos. Kaip įprasta gavosi nekukli. Taigi ėjom mes su ja per liulančią ir siaučiančią gamtos pasaką link jūros. Pakeliui aptikom prisirpusių šermukšnių, gausiai kaip niekur kitur šiais metais. Valgėm karčiai rūgščias jų uogas ir neskubėdami įrėmės link pajūrio. Patekome į turistautojų visiškai nelankomas vietas, tik miškininkai, rezervato saugotojai ir pasieniečiai čia buvo pravažinėję keliuką. Aptikom fantastiškai derlingą stačiųjų gervuogių augimvietę. Tokio dydžio gervuogių dar nebuvau valgęs. O gamta pastoviai šnibždėjo nei sekundei nenutildama. Ir ne tik apie gyvasties slėpinius ir vėjo gaivą. Burbėjo ji nenutildama apie du žmones, kurie lyg kokie puskvaišiai apsimeta, kad nieko nevyksta, kad taip ir turi būti ir dar daug visokių nesąmonių sau porina smegeninėnes. Širdies tai nesiklausai, nes ji ne tai ką reik šneka. Ir gamtai murmėjau, kad užsičiauptų, kad tai ne jos reikalas, sakiau maždaug tai: “žaliuoji sau ir žaliuok, o aš ką noriu tą ir darau, geriau pasakytum po kuriuo lapu saldesnė gervuogė slepiasi ir neburbėtum kaip sena davatka..”. Kur gervuogės saldesnės ji pasakė, bet burbėti nesiliovė. Išvis ta gamta tai pastoviai daro viską, lyg kokia barbė devyndarbė ir keisčiausia, kad viską suspėja ir viską padaro tobulai. Gal todėl, kad niekur neskuba, o gal paprasčiausiai kitaip nesugeba. O barbė tai yra toks plastmasės gabalas imituojantis miniatiūrinę moters figūrą. Mergaitės jomis buria ateitį, kitais žodžiais – modeliuoja, dar kitais – programuojasi. Aš tai programuojuosi ateitį be lėlių – rašau eilėraščius. Truputį buvau nustebęs kai suvokiau, kad viską ką parašau eilėmis visata pastveria ir materializuoja, na nebent visiškų nesąmonių prirašau. O aš gi rimtas žmogus – nesąmones rašau labai retai. Tiesa išsipildo tik eilėraščiai apie ateitį, jeigu rašau dabartimi, tai ką čia išpildysi? Praeities taip pat nelaba yra prasmės pildyti. O va apie ateitį dabar stengiuosi atsargiau rašyti. Bet kad ir kaip besistengčiau, nei iš šio nei iš to imu ir prirašau kokių nors lyg ir beprasmybių, o pažiūriu po pusmečio viskas detaliai, žodis žodin taip ir nutikę. Ir kas gi traukia už liežuvio parašyti kad ir tokią va frazę: “...rugsėjis atneš artumą, bet neatneš mylimos...”, iš kur aš žinau ką tas rugsėjis atneš? Bet kaip parašiau taip ir nutiko. Ir belieka tik spėlioti ar tai aš jaučiau, kad link to viskas linksta ar pesimistišką prašymą visata pasistengė įgyvendinti. Galėtų atsargiau rinktis ką įgyvendinti ir ko ne, na bet ir aš galėčiau atsargiau rašyti.. todėl dalinamės atsakomybę po lygiai.. nors ji ir burba kaip ir gamta: “..ne ne, aš tik mechanizmas, norus diktuoji tu, ko prašai tą ir gauni, prie ko čia man atsakomybė, pats atsakyk už savo blevyzgas...”. Na su ja nepasiginčysi, kaip ir su policininkais. Paporino man čia kaimynai gera gyvenimišką anekdotą apie Lenkijos policininkus. Įvažiavo žmogus su autotraukiniu (tokia mašina, tempianti visokį žmonių pageidaujamą šlamštą dideliais kiekiais iš vieno kontinento galo į kitą ir dūmijanti orą..) į Lenkiją. Ten sankryžoj iš šalutinio kelio jam į degalų baką bakstelėjo užsimiegojęs lenkas. Iškvietė policiją, ta apiformino įvykį, akivaizdžiai kaltas lenkas, bakas pramuštas, pilna degalų, kelias šalutinis. Na nėr prie ko prikibti. Nusivežė autotraukinio vairuotoją į nuovadą ir duoda pasirašyti protokolą. O ten parašyta, kad avarijos kaltininkas jis. Jis nesupranta bajerio, klausia kaip čia suprasti. Nutiko tai beje visai neseniai prieš porą gal metukų. O jam be jokių pykčių, labai paprastai ir nuoširdžiai paaiškinama. Įvažiavote į Lenkiją – tai ponas jau kaltas jūs. Teisybė geras daiktas, bet dėl jos skrandžio gadintis neverta, nes jeigu kažkas genda tai tada reik pagalvoti ar tikrai tu teisus. Dar mažumėle žodžių apie visatą. Paskutiniu metu jeigu pasvajoju apie ką nors, na tarkim įsivaizduoju kaip fainai susitiksiu su draugais, ką veiksim, kalbėsim, kaip bus gera ir smagu. Tai būtinai būna visai kitaip. Tai nereiškia, kad būna blogai, nelinksma, nesusitinkam ir t.t. Ne, viskas tas būna, bet būtinai visai ne taip kaip įsivaizdavau, būna daug fainiau, taip kaip pasirodo net negalėjau įsivaizduoti. Tai pradėjo darytis gal prieš kokius tris metus turbūt, o galutinai tai įsisąmoninau kažkur prieš metus. Tai dabar jei ką prasvajoju tai jau žinau, kad taip tikrai nebus, o bus kažkaip kitaip ir daug fainiau. Gera nežinoti ateities ir pastoviai gauti iš jos siurprizų. O anksčiau tai kaip sumodeliuodavau taip ir būdavo su mažesniais ar didesniais nukrypimais.
Grįžtam prie gervuogių
. Aš jas dar renku negalėdamas sustoti, o ji jau matau pasisotino ir dairosi į tolyn vinguriuojantį kelią. Bet aš neskubu – kodėl turėčiau. O be to reik gamtai parodyti kas čia savo likimo šeimininkas – visada labai nemėgau kai man kas nors nurodinėdavo. Taip sakant, ką noriu tą ir darau. O dabar va noriu rinkti gervuoges ir jomis mėgautis, tai ir renku. O ji jeigu nori tegu eina. Pasivysim mano mieliausieji – šnibždu nuo gervuogių pamėlusius pirštus nardindamas į po truputį ilgėjančius plaukus. Na čia jau prikūriau. Tada Tolkino sukurto paralelinio pasaulio dar nebuvau išvaikščiojęs. Bet žodžiai neturi prasmės. Beveik. O jausmai buvo panašūs. Pasiveju ir tęsiam piligriminę kelionę po vakariausią Lietuvos smėlžemį. Žingsnis ten, šimtas šen ir mes jau prie jūros kranto. O saulėtoji Baltija.. dangui pro baltus ir nedidukus lyg lankoj avelės debesėlius švysčioja saulė. Vėjas gena tvarkingai surikiuotas bangas į krantą. Žiba geltonas smėlio paplūdimys ir visai netoliese iš sargybinio bokštelio apsnūdusios rusų pasieniečio akys. Mobiliojo ryšio operatoriai skuba siųsti perspėjimus apie pavojingą priartėjimą prie motinos Rusijos pasienio. Leidžiamės į paplūdimį, vėjas taršo mūsų plaukus. Na labiau jos, mano dar nelaba yra ką taršyti – kariškose sistemose tarnaujančių vergų išskirtinis požymis, trumpi plaukai ir jokių ūsų, nebent išimties tvarka. Sėdamės ir žiūrim į sūrstelėjusio vandens stichiją. Labai greit ji pradeda jausti besikeičiančią savijautą. Sako, kad lyg kažkur “neša”. Gulasi ant smėlio. Savijauta kinta ir mano. Aš irgi guluosi šalia. Tik aš tą savijautą vadinu kitaip. Kai tai jaučiu, sakau kad “kelia”. Man taip dažnai būna. Kartais prie kampo sėdint ir renkant tekstą, kartais šiaip ramiai pabuvus ilgiau, o kartais va taip ant jūros kranto. Guliu ir jaučiu kaip kūnas dalinasi į dvi dalis. Viena sunki – spaudžiasi prie žemės, bando įsismelkti tarp smiltelių ir susilieti su jomis. Kita lengva – veržiasi per pakaušį ir akis į erdvę, į dangaus begalinę žydrynę ir bando visą ją apkabinti, ištirpti joje. O aš kažkur tarp dviejų šių, į priešingas kryptis judančių gaivalų. Jausmas tai stiprėja, tai silpnėja. Mintys ateina ir nueina. Nei viena nepasilieka galvoje. Lyg būčiau koks kiauras indas į kurį neįmanoma ilgesniam laikui ko nors įpilti, nes momentaliai viskas išbėga pro skyles ir susigeria į pakrantės smėlį. Ji dar kartą nusistebi savo keista būsena. Aš suprantu, kad kuriam laikui buvau lyg užmigęs, lyg paskendęs į praplaukiančių minčių, lyg sapnų, stebėjimą. Atsakau patvirtindamas, kad ir mano savijauta keista, kažkokia vežanti. Bet man ta savijauta patinka ir jai tai garsiai apreiškiu. O gamta, dabar jau pasitelkus į pagalbą jūros mūšos radijo bangas, atkakliai transliuoja tą patį per tą patį, jau įgrisusį pranešimą... neturiu jokio noro su ja diskutuoti ir prašyti išjungti savo muzikas. Ji ko gero taip pat puikiai girdi tą transliaciją, bet taip pat kaip ir aš nesiima jokių veiksmų. “Kelia” vis stipriau. Apsiverčiu ant nugaros. Visgi jausmas ne toks kaip visada. Taip dar nėra buvę (šiam gyvenime, už kitus gyvenimus negaliu garantuoti). Tiesiog fiziškai jaučiu kaip per mane, gal mus, teka energija. Ir teka ne šiaip sau, teka kaip reikiant. Daug kartų maloniau negu masažo metu. Kažkas panašaus į lengvą šiurpuliuką, kuris tęsiasi nuolatos ir kutena visas kūno ląsteles, nei vienos nepamiršdamas. Bet energijos tekėjimas vis stiprėja. Jei tik pradedu ką nors galvoti – kūnas pradeda nevalingai judėti, tai viena koja kilnojasi tai kita, tai abi kartu traukuliuota. Paleidžiu visas mintis ir kūnas nurimsta. Tik nedingsta šypsena iš lūpų. Gera ir keista. Ji lygtai guli nejudėdama. Jei sakau: “geras, man patinka, taip dar nebuvo...”. Ji sako kad ir jai. Pagaliau protas visiškai išsijungia ir jūros mūšos radijas jau be trukdžių transliuoja savo programą į mūsų širdis. Ot šūds... suprantu kas vyksta. Ogi sielų susitikimas. O gal kūnų ar dar kažko, o gal visko kartu. O “radijas” porina seniai mano suvoktą tiesą, kad pirmą žingsnį visada turi padaryti vyras, o gal ne tik pirmą, o pastoviai vesti į priekį. Tik aš visai nenoriu nieko daryti pirmas. Kodėl turėčiau? Keik buvo santykių visada pirmus žingsnius darydavau aš, visada buvau aktyvus, energingas, žavintis, kerintis, verkšlenantis, ilgesiu degantis, laukiantis ir visoks kitoks –antis, teisingiau antinas. Ir visada viskas pasibaigdavo daugmaž panašiai. Bet vėlgi pabaigti turėdavau aš, vėl turėdavau vesti į priekį. Labai norėjau pergudrauti šį mechanizmą ir daryti kitaip, priversti mechanizmą dirbti taip kaip jis dar nėra dirbęs. O jei paprastai – tai kaip ir visi norėjau lengvesnio kelio. Bet visatai tai buvo nei motais. Visi mechanizmai sukurti seniai ir jie dirba be jokių gedimų ir išimčių. Gali norėti neįmanomo kiek nori, tai tavo teisė, nes tu esi žmogus. Bet tai nereiškia, kad viskas ko panorėjai bus tuoj pat išpildoma. Kai kuriems norams išpildyti reik daug metų ar net tūkstantmečių. O be to mano noras buvo kvailas kompleksas, įsivarytas per eilę jau užmarštyje daugiau ar mažiau apdulkėjusių santykių. Taigi niekas net neketino mano noro pildyti ir aš tai pradėjau įsisamoninti. Įsisąmoninau labai greit. Tiesiog taip dzingt ir jau žinau, ką turiu daryti ir kad kitaip nebus. Bet vis tiek nedarau. Delsiu. Ir suvokiu, kad kitaip nebus, kad ir kiek atidėliočiau, kad ir ką bedaryčiau jau aišku kaip bus. Be to aš ir pats noriu kad taip būtų. Nors ir suprantu, kad teoriškai galiu dabar atsistoti nuo šito smėlio šalia šitos gulinčios moters ir pasakyti jei: “eime atgal į miestelį”. Ir mes pareitume su tuo pačiu neišspręstu santykiu. Jį reiktų išspręsti kur nors kitur ir kitu laiku, bet jis vis tiek išsispręstų. Suvokiu, kad galiu rinktis ir renkuosi viską išspręsti čia. Kūnas ir toliau pašėlusiai traukuliuota, kas kart mintims slystant į pašalinius dalykus. Pašalinės mintys lyg sunkūs purvo gabalai prilimpantys prie pašėlusiu greičiu lekiančio automobilio ratų ir išcentruojančio visą mechanizmą. Tik jų nusikračius vėl viskas rieda-teka harmoningai ir maloniai. O viskas pasirodo labai paprasta. Šalia manęs guli žmogus su kuriuo man reik peržengti draugų bendravimo slenkstį ir pradėti bendrauti kaip pora. Bet pirmą kartą savo gyvenime aš nežinau kaip tai padaryti. Įtampa auga ir kartu auga energijos srautas. Aš jos klausiu ar ji supranta kas vyksta? Jaučiu kad supranta. Bet ji sako kad ne. Vadinasi dar ne laikas, dar kažko trūksta, bet ko man visiškai neaišku. Po kokių dvidešimt minučių suprantu, kad dabar jau visiškai nebevaldau kūno. Jis nori traukuliuoja, burna nori valgo smėlį, nori nevalgo. Atsistoti ir nueiti jau negaliu ir nenoriu. Ką po velnių reik padaryti, kad peržengti tą ribą skiriančią du žmones. Juk realiai jos lyg ir nėra. O kartu kažkokia riba visgi yra. Gal reik ją paliesti? Paprašau kad paimtų mane už rankos. Ne, ne tai. Kūnai lyg apmirę, prisilietimą jaučiu, bet ranka suglebus ir apytaka per rankas nevyksta, nei kiek nepadeda priartėti, įveikti barjerą. Jis ne fizinis, kažkoks kitoks. Ir vėl lyg iš niekur aš jau žinau ką turiu padaryti. Nuo ko viskas turi prasidėti (kokia nesąmonė, tipo tai tik dabar prasidėjo, o visa amžinybė žiūrėjimo į akis, o daugiau nei savaitė šalia praleisto laiko – juk tai jau padarė savo...). Bet aš jau žinau ką dabar reik padaryti. Bet tai atrodo taip nenatūralu ir mane purto dar labiau.. maždaug duoda suprasti, kad nieks tavęs neklausia kaip tau čia kas atrodo, žinai ką turi padaryti tai neklausinėk ir daryk. Ok, ok nieko aš ir neklausinėju. Tuoj va pasiryšiu, pajausiu ir padarysiu tai ką reik. O reik tiek nedaug. Tik ištarti prisipažinimą meilėj. Tai štai nuo ko viskas prasideda. Tai lyg kažkokia formulė, visraktis, atidarantis duris ir to niekada negalima padaryti abiem iš karto. Kažkas turi būti pirmas, o kažkas antras. Beje – antras taip pat turi būtinai būti
. Mylėti už du yra labai nepraktiška.. Taigi ką padaryti jau žinau ir tas žinojimas mane po truputį visiškai ištrina. Aš ir noriu tai padaryti ir nenoriu. Suprantu, kad dar nei karto gyvenime taip nebijojau (lažinuosi, kad galvojote jog dabar parašysiu jog šiame gyvenime, o dėl praėjusių negarantuoju
, ogi jūsų nuostabai garantuoju ir dėl praėjusių, kad kiekvieną kartą būdavo taip gera ir kartu taip sunku, lyg visi įmanomi pojūčiai ir išgyvenimai būtų susilydę į vieną vienintelę frazę ir laiko momentą). Dar nei karto neplėšė manęs tokie prieštaravimai ir nei karto nejutau tokio visa apimančio tikrumo ir vientisumo. Kaip ištarti tai, ką jau tiek kartų esu ištaręs kitoms ir net ne taip seniai. Nesvarbu, kad aš jaučiu jog tai absoliuti tiesa šiuo metu ir visas likęs pasaulis aplinkui išnyko. Esame tik aš ir ji, desperatiškai bandantys priartėti vienas prie kito žmonės. Pradedu kartoti nesudėtingą trijų žodžių junginį mintyse, kartoju jį begales kartų. Įsilinguoju į frazės ritmą. Susilieju su ja, susigyvenu. Jau nebesvarbu ar kartojama balsu ar mintyse. O visgi svarbu, nes pradžioje buvo žodis, t.y. po begalybės ir anksčiau plaukiojusių minčių viską į vietas sustatė būtent garsas. Ir aš tyliai, vos suprantamai, labiau sau nei jei tariu: “aš myliu tave” ir toliau kartoju tą pačią mantrą (mantra – tai beprasmis garsų, žodžių kratinys, kurį kartojantis galvoja, kad jame slypi labai labai gili prasmė, ant tiek gili, kad jis net nepajėgia jos suprasti, ne todėl kad jos nėra, o todėl, kad jis nesugeba panerti į tą gelmę kurioje ta prasmė slepiasi, kitais žodžiais, nesupranta, nes jis yra mastymo invalidas, luošys kuriam kažko trūksta ir t.t.). taigi kartoju vis garsiau ir garsiau ir jau ne sau. Ir tie paprasti žodžiai “aš myliu tave” įgauna stulbinančią jėgą. Kaip aš ir jaučiau jie vieninteliai garsiai ištarti keičia visą visatą, visos žvaigždės žiūri žemyn ir mirkčioja iš pasitenkinimo, planetos sparčiau pradeda suktis aplink savo saules, o palydovai aplink jas. Visi blokai ir tolumos byra kažkur šalin, jų lyg nebuvę. Šalia manęs guli man begalo artimas žmogus, mano vienintelė meilė. Guli čia ir dabar, girdi tuos pačius žodžius, tas pačias mintis, jaučia tuos pačius jausmus, mato tą patį ką ir aš. Ir niekas to negali pakeisti. Mes tampame vienu. Mes grįžtame atgal į vieną. Rodos, kad jau visiškai ištirpau, kad manęs nebėra. Nebėra to kuris dar buvo prieš keliolika sekundžių ir niekada daugiau jo nebebus. Aš vėl jaučiu, vėl atviras, nėra jokių sienų tarp manęs ir jos. Visas pasaulis čia pat, bet jo nėra, jis neturi jokios prasmės, reikšmės. Tai tik dekoracija. Visa visata mes esame vienas kitam. Atsigėręs, atsidžiaugęs šia būsena suprantu, kad tai dar ne viskas. Vėl kartojasi tas pats plėšantis jausmas. Turiu kažką padaryti. O ką nežinau. Viduj toks neramus ir susijaudinęs koks dar niekad nebuvau ir kartu tiesiog transcendentinė ramybė, suprantu, kad viskas bus gerai, viską aš padarysiu ką reik padaryti, tiesiog neįmanoma nepadaryti. Aš surasiu kelius kaip suprasti, ką daryti toliau, prisiminsiu ką pamiršęs ir atliksiu tuos veiksmus, ištarsiu tuos žodžius kurie šiuo metu turi būti ištarti. Šį kartą atsakymas apie būtiną veiksmą ateina greičiau. “Man reik jos tikrojo vardo”. Še tau kad nori. O tai šitas kur žinau pasirodo ne tikrasis. Hm.. Tikro tai tikro. Bet iš kur jį gauti. Neryžtingumas, neveikimas ir sumaištis atrodo reikalinga tik tam, kad praeitų šiek tiek laiko ir vėl susikauptų atitinkamas kiekis energijos. Ir vėl ateina paprastas kaip du kart du atsakymas. Taigi vardas jos tai ir paklausti reik jos, o ne pačiam bandyti atlikti tai kas neįmanoma. Taip pat neaišku ko bijodamas iš pradžių mintyse kartoju klausimą a bilen kiek kartų, kol jis pagaliau prasimuša į erdvę ir užlieja vis stiprėjančių žodžių srautu tiek mano tiek ir jos ausis ir visą tik mudviem priklausančią visatą. Beros gulime ant šonų, veidais pasisukę vienas į kitą (bet negaliu tvirtinti, kad tikrai taip ir buvo, kažkur čia atmintis pradeda krėsti pokštus). Ji neapsakomai graži. Pats gražiausias dalykas koks tik gali būti žemėje (ką čia smulkintis, tiesa pasakius suprantu, kad visoje visatoje nieko mielesnio širdžiai, artimesnio ir gražesnio, kad ir kiek ieškočiau nesurasčiau). Skamba frazė: “koks tavo tikras vardas”. Ji skamba mums abiems iš mano lūpų ir pačios gelmės. Ir man atrodo, kad jau milijonus metų žmonės kartoja šią frazę tokiais va ypatingais savo gyvenimo momentais. Ir visada ši frazė bus kartojama ir kartosis erdvėse, nes kažkas taip pasvajojo ir sukūrė. Kažkodėl prieš akis plaukia Egipto vaizdai, nors negalėčiau pasakyti kodėl nusprendžiau, kad tai Egiptas, gal tiesiog tas laikmetis. O įtampa nepakeliama ir virpinanti, lyg per giliausią ir niekaip nepasibaigiantį orgazmą. Kartoju frazę besiblaškydamas visa savo esybę ir ji taria atsakymą. O atsakymas atrodo nei į tvorą nei į mietą. Bet skamba lygiai taip pat kaip ir mano visi prabilimai. Iš pradžių tik lūpos juda, po to fazė garsėja garsėja ir ausis bei sąmonę pradeda pasiekti žodis ir prasmė. Atsakymas taip pat paprastas, na tarkim kaip trys kart trys (įvairumo dėlei
).. “Aš”. Jos tikras vardas “Aš”. Nežinau ar galima sakyti tikrus žmonių vardus kitiems, bet taip pat nežinau ar galima apie šiuos išgyvenimus kitiems pasakoti, bet aš pasakoju, todėl ir vardą paminėsiu. O be to kiek gi iš jūsų rimtai pasižiūrės į šį pasakojimą
. O be to toks jau mano pasirinkimas. Save visą kitiems atiduoti. Taigi tiek pasirodo ir tereikėjo. Atėjo suvokimas, kad visos tos frazės ir vardai, tebuvo reikalingi kažkam kitam. Kažkokiam nuo kasdieninės sąmonės paslėptam suvokimui. Ir kad kitiems bus visai kitos frazės ir visai kitokie veiksmai, nors esmė proceso liks visiškai ta pati. Išgirdus vardą ir jį įsisąmoninus ateina suvokimas, kad dar vienas veiksmas, etapas praėjo. Ir čia mane užlieja lyg potvynio banga suvokimas. Priešais mane mano tikroji antroji pusė. Nežinau kiek jau gyvenimų mes kartojame šį ritualą, mūsų susitikimą, bet jaučiu, kad tai visai nesvarbu, kad jį verta kartoti ir kartoti. Tik dėl jo verta gyventi nesuskaičiuojamą daugybę kartų, gimti ir mirti, viską pamiršti ir vėl pradėti iš naujo ir patirti štai šį susitikimą vėl ir vėl. Ir kas kartą visiškai naujai. O dieve kokia palaima ir kančia. Aš žinau, nedrąsiai ir neišdildomai jaučiu, kad tai mano antroji pusė. Bet ar ji tai taip pat jaučia. Besijaudindamas, visas virpėdamas ir vos sukontroliuodamas judesius laikau ją ir su baime žvelgiu į akis. O akyse atsakymas. Ji jaučia tą patį ir žino tą patį ir drąsina mane, kad tęsčiau ritualą. Ji puikiai supranta kas vyksta, berods geriau net negu aš. Dar kartą visa mano buvusi asmenybė ir asmenybės nuplaunamos, išjungiamos ir sutrinamos pajūrio smėlio girnose. Viskas kas buvo nebeturi jokios reikšmės. Liko tik ši akimirka, tik šis dviejų sielų susitikimas. Aš guliu virš jos pasirėmęs alkūnėmis, žiūriu tiesiai į akis ir skęstu jose kaip dar niekada ir niekur nesu skendęs. Ir mes abu šypsomės ne tik lūpomis, bet ir visa savo siela. Abu suprantam, kad jokių žodžių nereik, kad įvyko tai ko abu laukėm nuo paskutinio karto kada tai vyko. Visai nesvarbu kada ir kaip tai vyko. Neprisimenam jokių detalių iš praeito ar praeitų gyvenimų. Net su kaupu užtenka šio gyvenimo, šios akimirkos. Šio čia ir dabar ir kartu. Aš žiūriu į ją ir man neapsakomai džiugiai ramu širdyje, visi atsakymai prieš akis, visi klausimai ištrinti. Jaučiu ir žinau viską ko reik šiam momentui. Kažkur iš esybės gelmių tariu žodžius: “aš tave atpažinau” ji linkteli ir toliau šypsomės. Akyse skaitau atsakymą “ir aš tave atpažinau” ir dar daug ką skaitau tose akyse, nors jau nebereik į jas žiūrėti, po truputį mes vis giliau ir giliau jungiamės į vientisą sielą ir mes esame abi tos pačios sielos dalys. Ir jos dabar šnekasi, daug apie ką šnekasi ne žodžiais, o jausmais. Žmonės eina visai šalia pajūriu, renka gintarą, o mūsų tarsi nemato, o mes jų taip pat, jie tik dekoracijos, tik vėjo nešami žmonių kūnai, lyg lapai, jų visai nesijaučia. Mums jie neegzistuoja kaip ir visas išorinis pasaulis. Dieve tu mano. Aš sutikau savo tikrąją antrąją pusę. Ir dar kaip susitikau. Jokiame sapne nesu sapnavęs tokio susitikimo, net neįsivaizdavau, kad galima taip stipriai jausti, kad gali būti taip gera ir kad iš vis tai gali įvykti. O pasirodo gali ir vyksta čia ir dabar. Gal šiuo metu kai skaitote, kažkuriame pasaulio kampelyje taip pat viena kitą atpažįsta tikrosios antrosios pusės ir jiems išnykęs visas pasaulis, aš ir tu. Į juos dabar žiūri žvaigždės ir šypsosi, džiaugiasi dar vienu įvykusiu susitikimu. Ir tai vyksta čia šioje žemėje, ne kažkokiuose paraleliniuose pasauliuose, ne kažkokiose keturioliktose rojiškose vedų planetose, ne Šambaloje ir net ne švenčiausiose ir slapčiausiose šventyklų vietose. Tai vyksta Dievo, mūsų tėvo sukurtoje erdvėje savo vaikams, būtent Žemėje. O kas toliau
. O toliau kaip ir kiekvienam padoriam susitikime reik gi ir pasibučiuoti pagaliau, juk neaišku kiek metų ar tūkstantmečių nesimatėme. Bet tikras gyvenimas toli gražu nepanašus į melodramas, jis daug nuostabesnis kur nesitiki ir visai kitoks kur tikiesi iš jo šabloniškumų. Mes ten visą laiką vartaliojomės po paplūdimį, todėl visutėliai buvom aplipę smėlio smiltelėm. Taip sakant iš dulkės į dulkę. O dulkės vieni iš laimingiausių šios visatos padarų. Bet apie tai kitą kartą. Aš supratau, kad mano kūniški pojūčiai labai jau kažko neveikia. Kad paliečiau ją pirštais suprasdavau tik iš įdubusios veido odos, bet jokio jutimo niekas į smegenis nepratransliuodavo. Še tau kad nori. O pabučiuoti visgi reik. Bet visur ant veido smėlis, ant lūpų taip pat, ant akių vokų ir visur kitur. Ant drabužių ir ore. Aš tik nejaučiu kūno, lyg stebėčiau save iš šalies, o ji pasirodo kūno visiškai nevaldo, tik akys gyvos, kalba ir šypsosi. O kūnas jai jau visai nebereikalingas. Tik neklauskite kodėl, bet aš ją klupdau ant kelių, klaupiuosi ir pats. Valau nejautriais pirštais smilteles nuo vokų, skruostų, lūpų. Viską darau baisiai negrabiai. Būtų keistą jeigu šitaip susijaudinęs ir dar nejausdamas kūno daryčiau kitaip. Atrodo lyg be proto skubėčiau, lyg tai būtų trūks plyš būtina padaryti. Valyti smėlį nuo veido sekasi ne per labiausiai (nepadeda net mano du šimtai procentų sėkmės
). Galiausiai pajuntu jos mintis, kad nereik to daryti, tai nesvarbu. Svarbu pats procesas, fizinis veiksmas, materiali jausmo išraiška. Vienovė ir vientisumas. Bučiuoju ją į smėlėtas lūpas, beje mano taip pat veidas ne geriau atrodė, be to aš dar ir smėlio buvau privalgęs pačioj visko pradžioj. Jos kūnas žinoma visiškai bejausmis, tik akys šiltai spindi meilę. Dar vienas etapas užbaigtas virstam atgal į smėlį. Neklauskit ką galvojo pro šalį slampinėjantys turistai, jų minčių telepatinės transliacijos buvo per silpnos užgožti mūsų tarpgalaktinį meilės pulsarą ir turbūt visiškai išmušdavo jų sistemas iš įprasto darbo ritmo. Čia prasideda dalis kur atmintis daro dar didesnius šuolius. Bet kiek pamenu aprašysiu. Nuo atpažinimo momento nebeišsijungia pastovi vienovės būsena. Visiškas bendrumas, ištirpimas viename, susiliejimas į vieną asmenybę turinčią du kūnus, kurie gali vienas nuo kito nutolti ir vėl prieiti. Gali sau smiltelę nuo veido nusiimti savo kaire ranka, o gali savo kita kaire ranka esančia kitame kūne. Aš guliu ant jos iš viršaus ir jaučiu, kad vyksta lyg kūnų tarpusavio harmonizacija, jei taip galima pavadinti. Atrodo lyg jausčiau visas mūsų čakras kartu ir kartu kiekvieną atskirai. Viršutiniai energetiniai centrai iki širdies imtinai visiškoj harmonijoj ir “kvėpuoja” kartu, bendru ritmu. O va žemiau truputį dar netvarka
, dar nesusiharmonizavę ir tos čakros jaučiasi aštriau, tarp jų vyksta intensyvi apytaka ir jos po truputį, o gal po daug derinasi, ieško bendro ritmo, artėja į vienovę. Atrodo lyg sąmoningai tą procesą reguliuočiau, skirstyčiau energijos tekėjimą, lyg suvokčiau ką darau ir kam to reik. Dabar tai tik ką nors ezoteriško apie tai galėčiau paporinti, o tada viskas buvo aišku iki smulkmenų. Čia juostelė nutrūksta. Vot ir negaliu jums nieko parašyti, nes iš tiesų ir pats neprisimenu. Mylėtis fizine prasme tikrai nesimylėjom, o ir nereikėjo. Kiek laiko buvo nutrūkusi juostelė ir ką tuo metu veikėm irgi nežinau. Tik nepalieka nuojauta, kad kažkas tuo metu vyko, tik aš negaliu prisiminti, na bet vyko ir įvyko tai kas ir turėjo įvykti. Gal veikė aukštesni sąmonės lygiai, o gal dar ne laikas prisiminti, o gal paprasčiausiai miegojom ilsėdamiesi po tokių išgyvenimų, ...o gal ir ne, o gal ir ne... (skamba mintyse V. Kernagio dainos nuotrupa...). Labai ilgai manau negulėjom, na neilgiau nei valandą ar dvi. Juostelė vėl suprantama pasidaro nuo čia. Mes toje pačioje vietoje, už penkerių metrų į krantą dūžta bangos. Visoje esybėje pulsuoja tas pats artumo jausmas, galvoje tik viena mintis: “dieve dieve, tai ką, dabar taip visada ir bus nuostabu? Va taip fainai ir jausim vienas kita ir jausimės?”. Ta mintis lyg grandininė sprogimo reakcija, gimdo kitą minty: “o tai kaip tada reikės gyventi tarp kitų žmonių ir apkritai žemėje?”, nes niekas neberūpi, kažkokie fiziniai veiksmai atrodo visai nereikalingi ir be galo keisti. Kam jų reik? Ką visa žmonija daro? Kam jie juda? Kam jie valgo? Kam? Kam? Kam? Kam to reik? Ir taip pat toje palaimos būsenoje ateina klausimas: “o ką toliau veikti?”. Ir čia pat jinai į jį atsako: “einam iš čia”. Lengviau pasakyti nei padaryti
. Dar ne taip seniai ji visiškai nevaldė savo kūno, bet dabar jau gali šnekėti, tai gal galėsim ir išeiti. Aš stojuosi. Kūno visiškai nejaučiu, save stebiu lyg iš kokių dviejų, o gal keturių metrų aukščio, visiškai iš šalies, žiūriu kaip pagal mano valios komandas kūnas pats atlikinėja veiksmus, totaliai negrabiai. Šokinėja apie ją ir užgauna kitą kūną, nes nelabai jaučia savo gabaritų ir lyg pirmą kartą dirbtų šiame mechanizme ir būtų dar neapsipratęs su jo subtilybėmis. Klupinėju aplink ją ir begalinio švelnumo pagautas glaudžiu, šnibždu ir atsiprašinėju, kad užgavau, o ji šypsosi akim ir mintyse sako, kad nereik atsiprašinėti, viskas gerai. O aš iš susijaudinimo vis taip pat virpu. Pamatau už poros metrų mūsų daiktus. Žiūriu į juos ir galvoju imti juos ar neimti. Ten mano kuprinė ir prie jos priraišioti mūsų batai (kuprinėj kas be ko mano visi dokumentai, pinigai, mobilus ir t.t. ir t.t.), bet šiuo metu aš žiūriu ir galvoju, kokia beprasmybė. Nejaugi aš paliksiu savo antrąją pusę beprotiškai ilgoms dešimčiai sekundžių ir žengsiu šiuos tris žingsnius iki kuprinės? Kam man jos reik? Bet ateina kita mintis: “...nesvarbu kur tu būtum, kokiu atstumu, santykio tarp viena kitą atpažinusių antrųjų pusių niekas negali pakeisti, laikas neturi prasmės, veiksmai taip pat...”. Žengiu tuos žingsnius ir stebiuosi tuo veiksmu. Tai kažkoks bandymas gražinti mane į prieš kelias valandas paliktą pasaulį. Užsidedu kuprinę, bet į pasaulį nesugrįžtu. Ir toliau visą erdvę aplinkui jaučiu be galo keistai, kaip dar niekada gyvenime nesu jutęs. Tarsi būčiau pastovioj deževu būsenoj, erdvė tarsi sukapota intervalais po keturias sekundes, visos prasidėjusios-atplaukusios mintys stabiliai kas keturias sekundes yra visiškai ištrinamos. Tarsi matyčiau tas keturias sekundes į priekį. Grįžtu prie jos, tokios kokią palikau, berods klūpančią ir galvoju kaip čia dabar bus. Dar nežinau ar ji galės eiti. Reikėtų ją nešti. Bet aš visiškai neturiu orientacijos. Pačio kūnas atrodo lengvas lengvas ir visai nesuprantantis daiktų svorio ar matmenų, dėsnių pagal kuriuos viskas vyksta šioje materialioje erdvėje, tarsi būčiau pamiršęs viską ką supratau per 26 gyvenimo metus, viską ką įsisąmoninau jau per pirmuosius gyvenimo mėnesius. Prieinu galvodamas ją nešti, bet ji remiasi į mane ir stojasi pati. Iš to kiek jėgų pareikalavo iš manęs šis veiksmas suprantu, kad jokiu būdu aš jos nepaneščiau, man ji atrodo visa galva už mane aukštesnė ir begalo sunki. Ji visu kūnu remiasi į mane ir mes žengiam pora žingsnių. Čia ji stovėdama pradeda lyg kosėti lyg vemti krauju (kitą dieną supratau, kad tai buvo gervuogių sultys
). Aš palendu ir pasilenkiu jai iš priekio, kad ji galėtų patogiai atsigulti ant manęs krūtine ir nereikėtų eikvoti jėgų. Galvoju, kad prasidėjo stipri valymosi reakcija, plaučiai šalina toksinus išmesdami toksišką kraują. Mano fizinė savijauta kur kas geresnė. Džiaugiuosi, kad galiu jai padėti. Atrodo mano savijauta daug geresnė, nes mano organizmas švaresnis. Visgi valgau jau antri metai žalią maistą, o ir prieš tai produktus derindavau ir visokių šakar makar su konservantais ir kitu gėriu vengiau. Dėkoju savo ankstesniosioms asmenybėms, kad susiprotėjo taip daryti. Jos net neįsivaizdavo kaip viso to prireikė. Jei ne jų pastangos nieks, net dievas gal nežino kaip viskas būtų pasibaigę. O kad iš ten išeiti reikėjo tai tikrai. Bet už tų pirmųjų poros žingsnių taip ir susmukome ir vėl trūko juostelė. Tada vėl pabudome lygiai su tais pačiais jausmais. Atsistojome ir man prilaikant nužingsniavom jau gal kokius dešimt žingsnių toliau nuo jūros link didžiulės, sutvirtintos kopos. Čia vėl susmukom netekę jėgų (bet jau išrėpliojom ne du o penkis kartus daugiau, dešimt žingsnių).. aš dalinausi savo energija, glaudžiausi prie jos ir maitinau ją. Jaučiau kaip per mane į ją teka gyvybinės jėgos ir po to vėl dingo atmintis. Kai pabudom ir pasiruošėm eiti toliau prieš akis jau buvo pats kopos šlaitas su takeliu gal 45 laipsniu kampu kylančiu į viršų. Lipant atėjo klausimas dar kartą: “kaip reikės gyventi tarp žmonių? Ką reikės veikti? Su tokiu keistu erdvės pajautimu ir pastoviai jaučiant visą situaciją lyg iš šalies”, na, bet prisiminiau vieną pažįstamą ekstrasensorikę kuri pastoviai mostaguoja rankom ir nusiraminau, jeigu ji gyvena galėsim ir mes. Be to visai tai nesvarbu. Klausimas “kaip?” buvo ne desperatiškas, tai buvo greičiau smalsavimas ateitim, visai be išgąsčio ar susirūpinimo. Tiesiog toks: “hm, įdomu kaip čia bus dabar...”. Visas pasaulis pasikeitė per tokį trumpą laiko tarpą. Šiaip taip nusigavom iki kopos vidurio ir ten esančioj nedidutėj horizontalioje aikštelėje vėl parklupom lyg piligrimai prie trečiosios Kristaus kančios stotelės kalvarijoj. Aš glaudžiau ją, pūtė stiprus vėjas nuo jūros. Nusirengiau ir apklojau kojas savo švarku. Reikėjo laukti kol vėl atgausim jėgas. Pas mane jų buvo daugiau, bet ir aš galiausiai atsijungiau. Vis dar su palaiminga jausmine būsena, kurią jau ne kartą aprašiau aukščiau ir dar tiek pat kartų galėčiau aprašyti. Mmm...... Ir šį kartą atsimenu kas buvo atsijungus. Dievulėliau... Nesu skaitęs Dantės pragaro ratų aprašymų, bet praėjau savo ar nesavo visus devynis ar kiek ten jų buvo asmeniškai. Po visų tų palaimos išgyvenimų atėjo eilė atstatyti pusiausvyrai. Beje šiuo dėsniu niekada netikėjau, visada maniau, kad pusiausvyra yra išgalvota tam, kad pateisinti ydas ir bejėgiškumą, bailumą ir t.t. o čia gavau tikrų tikriausią pusiausvyros patirtį. Įžengėme į dangų ir turėjome taip pat susipažinti ir su tuo kas iš tiesų yra pragaras. Pirmiausia pajaučiau visišką vienatvę. Aš buvau visiškai vienas visoje visatoje. Gulėjau ant smėlio vėjo košiamoje kalno atšlaitėje. Aplinkui buvo tik erdvė, jokios gyvos dvasios. Jau vien ta vienatvė buvo nepakeliama ir gimdė patį nežmoniškiausią liūdesį (taip pat sėkmingai galima jį pavadinti ir dieviškiausiu liūdesiu, nes gali būti, kad taip ir jaučiasi tas kuris yra vienatinis šios visatos sutvėrėjas). Aš buvau jo vienatinėj visatoj, konkrečiam erdvės taške ir su visiškai nutrauktais ryšiais su, bet kuo, pradedant nuo žolelės ir vabalėlio ir baigiant antrąja puse ir juo pačiu – tvėrėju. Ir atrodė, kad negali būti blogiau už šią būseną. Net minčių kitų nebuvo. Siela pasigavo ir begalo giliai išjautinėjo tą vienintelę vienumos mintį (dabar aš čia daug rašau, o tada tebuvo viena. Buvo žodis ir jausmas – vienatvė). Kai jau atrodė skausmingas vienatvės pajautimas pasiekė visas įmanomas ribas ir toliau jau nėra kur, blogiau jau negali būti.. ant manęs nukrito lašas. Šaltas vėjyje įgreitintas lietaus lašas ir tai buvo tūkstantį kartų blogiau negu pati kraštutinė vienatvė. Kankinantis bejėgiškumas, tu paliktas vienas šaltoje visatoje ir tave kankina drėgnu šaltu lietumi, vandens stichija ir tu nieko negali pakeisti, negali nei pajudėti nei galvoti apie ką nors kitą.. tu visas skęsti į dabartinę būseną. Irgi čia ir dabar, su visa vienuma, šalčiu, bejėgiškumu ir skausmu. Po vieno lašo krito antras ir kas kartą vis keleriopai darėsi blogiau ir blogiau. Kiekvienas lašas buvo išjaučiamas su visu pasaulio įmanomu skausmu, o lašų buvo daug. Ir taip pat kai jau atrodė prieita skausmo ir nepakenčiamos savijautos riba ir jau negali būti blogiau.. atėjo kitas pojūtis.. šį kartą tai buvo mintis: “blogiau visada gali būti” ir po jos iškart kita: “ir bus...” ir prasidėjo.. protu nesuvokiamais būdais darėsi blogiau ir blogiau ir kas kart pagalvojus, kad jau neįmanoma blogiau ir tai riba, pojūtis ar mintis keisdavosi kita ir pasidarydavo dar blogiau. Taip iki suvokimo, kad: “o varge, taigi dievas štai tokį pasaulį ir sukūrė... begalo blogą ir teikiantį tiek daug skausmo... jis toks ir yra ir nėra išsigelbėjimo...” ir ši mintis kėlė neapsakomai didesnę kančią už visus prieš tai buvusius išgyvenimus ir mintis... “dievas taip ir sukūrė”, “dievas taip ir sukūrė” aidėjo erdvėje vis giliau į sąmonę įsirėžianti prasmė.. ir taip pat kaip ir visos mintys anksčiau ji kėlė vis didesnį skausmą ir nepakenčiamą būseną iš kurios nėra jokios išeities tik į dar intensyvesnį skausmą.. na ir vėl kai jau atrodė prieita skausmo riba (o ji beje atrodydavo prieita kiekvieną akimirką ir apie tai, kad: “na va ir dar kartą apsirikau, nes visgi už tos akimirkos buvo dar blogesnė” net pagalvoti nebuvo laiko, nes mastymas buvo nukreiptas tik viena kryptimi ir buvo visiškai čia ir dabar ir dabartinis skausmas ir pablogėjimo nuojauta visiškai užgoždavo praeitą suvokimą).. taigi kai vėl buvo pasiekta neribota riba atėjo nauja mintis sukėlusi visišką siaubą ir beveik įrodžiusi, kad sielai jokių ribų nėra ar tai būtų džiaugsmas ar skausmas, viskas gali būti neribota, priklauso tik nuo to kiek tu pats leidi sau priimti. Mintis buvo tokia: “tai galas, vyksta pasaulio pabaiga, aš stebiu kaip griūna visata”. Aš tikrai savo mintyse išgyvenau visiškai realią apokalipsę. Esame tai kaip save suvokiame. O tada aš suvokiau kaip apokalipsės smaigalį. Viskas į ką nukrypdavo mano mintis, ieškanti vilties, kad gal tai yra amžina ir nesunaikinama, akimirksniu būdavo ištrinama, o mintis judėjo pašėlusiu greičiu. Per kelias akimirkas ji ištrynė viską, nuo visatų, jausmų, idėjų, minčių, energijų, dievų ir dar daugybės dalykų kurių dabar net prisiminti ar pagalvoti apie juos negaliu.. kad ir ką aš pagalvodavau, viskas būdavo panaudota prieš mane, tik tam kad sukeltų man dar daugiau skausmo.. kažkur kas dar buvo nesunaikinta, aidėjo: “o ko tu tikėjaisi? Pažinai rojų, tai pabaiga, tu palietei tai prie ko tau ir buvo lemta prisiliesti, tai buvo mygtukas kuris turėjo išjungti viską, tu šaunuolis, tu užbaigei ciklą, buvai sukurtas, išgyvenai šios būties pilnatvę, dabar išgyvenai šios būties tuštumą, taip taip bičiuli, va tai ir yra nirvana.. o dabar metas viską ištrinti ir pabaigti, nes kūrinys savo paskirtį atliko”. Ant mano sielos buvo suversta visa įmanoma ir neįmanoma atsakomybė, už visą šią visatą ir visatas už patį dievą ir dar net neįsivaizduojamus dalykus esančius už jo ir jame. Ir tai kėlė dar didesnį skausmą negu visko nykimas.. aš jau nenorėjau kaip pragaro pradžioje, kad tik viskas pasibaigtų, kad tik nustotų liję, kad tik nustotų intensyvėjęs skausmas.. mane pagavo siaubas: “ne, ne..” šaukė visa mano esybė, aš nenoriu kad viskas pasibaigtų ir kartu man taip begalo sunku, skauda ir baisu, tokia nepakeliama ši kančia, bet aš nenoriu kad pasaulis pasibaigtų, net jei jis yra tik visos šios kančios (o kad jis tik tai ir yra tuo metu nebuvo nei menkiausios abejonės, nes tuo metu man jis tai ir buvo..). Ir kažkuriuo momentu mano siela rado išeitį. Sunku ją ir aprašyti, tai ką aprašiau iki šiol irgi tėra tik mėginimas, neturiu iliuzijų, kad man pavyko perteikti ką iš tiesų jaučiau, bet bent jau tūkstantadalį gal išreiškiau. Jeigu žmogus pats to neišgyvenęs nemanau, kad jis gali suprasti, pajausti ką iš tiesų reiškia mano rojaus ir pragaro išgyvenimai.. taigi pačiame pragaro ratų centre (jeigu jis dar nebuvo ištrintas inkščiančio apokalipsės smaigalio, t.y. mano esmės – o kai jau pati esmė inkščia tai čia tikrai graudus vaizdzialis..) siela rado išeitį. Nesuvokiu kas tai buvo. Gal tiesiog pasiekiau savo sielos kančios ribas. O gal ji iš ties kažką įvykdė ir mano esmė pradėjo nirti iš pragarų pro ten pat pro kur ir atėjo, bet kilimas buvo tikra palaima, kad ir per skausmą ir neišmatuojamą kančią.. nes priekyje švietė viltis, kad aš rasiu kelią ir po truputį prieš akis šviesėjo, aš žengiau iš skausmo, vienatvės ir baimės kalėjimo atgal į pasaulį. Dar vis keistą, bet visgi pasaulį kur galima veikti ir nebūti aklai priklausomam nuo tuštumos. Sugrįžimas turbūt vyko savaime, keitėsi proto ir sielos būsenos, bet aš pašėlusiai skubėjau iš ten išeitį į dienos šviesą ir kaip įmanydamas atlikinėjau veiksmus.. valgiau smėlį, nes tai kad ir skaudžiai, bet grąžino žemės skonį mano sielai, šios būties kurioje mes visi esame, kurioje galima patirti pragarą, bet galima patirti ir rojų, visomis nesuskaičiuojamomis mūsų pačių susigalvotomis jų formomis. Suvokiau kad kartu valgau ir savo paties vėmalus, bet tai nesukėlė jokio šlykštumo, tai buvo kelias atgal į pasaulį ir visa esybe jutau, einu teisingu keliu atgal, o po teisingo žingsnio pajausdavau ką turiu daryti toliau. Taip milžiniškais šuoliais išnėriau į žemišką dabartį ir toliau mane vijo tos pačios teisingų veiksmų nuojautos. Pakilau. Užkopiau į kalno viršūnę, pasaulis ir toliau šokinėjo kas keturios sekundės – tai jau buvo geras ženklas, pragare pasaulis neturėjo sekundžių. Ir toliau save stebėjau iš kelių metrų aukščio ir visai nejaučiau kūno. Reikėjo judėti į priekį, griūdamas ir nepargriūdamas lipau nuo šlaito žemyn. Į regėjimo lauką papuolė labai dygus, kokio pusmetrio aukštumo augalas, kažkas prisimindamas pragarus viduje kartojo: “dabar tu turi eiti ant šito krūmo ir iki kraujų susibadyti, nes tai dar viena teisingo kelio atkarpa.. pirmyn..”, bet aš jau galėjau rinktis ir pasirodo pasukus pro tą dygūną aplink, kelias taip pat buvo teisingas, pasitaikė dar pora tų žolių ir aplinkui buvo daug teisingų kelių.. o švenčiausias, pagaliau vėl įprasta žemė su jos didžiausia kančia – begalybe pasirinkimų, kartu tai jos didžiausia palaima. Kiekvienam žingsnyje mes galime rinktis ir renkamės. Nuėjau iki sankryžos. Viena atšaka vedė į asfaltuotą kelią Nida-Rusijos pasienio postas, kita link jūros. Reikėjo pasirinkti kur eiti, pradėjau eiti link asfaltkelio. Bet kažkas mane sustabdė. Kažkokia nuojauta, kad einu ne ten kur reik. Ne ten man reik. Apsisukau ir plūduriuojančioj lyg drebučiai erdvėj patraukiau link jūros ir dabar širdis sakė, kad einu ten kur reik. Vėl priėjau didžiąją pakrantės kopą, tik jau kitoj vietoj – šiauriau. Nusileidau prie jūros ir pradėjau prisiminti ką aš čia palikau. Taigi mano antroji pusė liko ant kopos. Toj vietoj kur aš, o ko gero ir ji, išgyvenom pragarus. Ėjau pajūriu pietų kryptimi. Žinojau kad reik surasti tą vietą kuria pakilom į kopą. Ir žinojau, kad nereik dėl to rūpintis, kad neįmanoma jos nerasti. Kad kažkas viduje viską žino ir ją man parodys. Taip ir buvo, kai tik priėjau iškart pasukau tekeliu į kopą ir radau ją gulinčią su mano švarkeliu apklotom kojom ir šalimais numesta kuprine (matyt kai rengiausi švarkelį nusiėmiau). Atsiklaupiau šalia jos, ji pabudo. Prieš akis buvo sunkiausias ruožas. Reikėjo perlipti pušų sutvirtinimą, kuris neleido vėjui nešioti kopos viršūnės smėlio. Nežinojau kaip kartu tai padaryti. Bet ji žengė pirma ir be mano pagalbos pati perlipo, niekur neužkliūdama ir negriūdama. Padėjau jei eiti, rėmėsi į mane. Pradėjau pasakoti kaip jaučiuosi, kaip jaučiu erdvę ir pats nustebau, nes supratau, kad nekontroliuoju ką šneku. Ateina noras pasakyti kažkokią mintį, bet kokie bus žodžiai ir kada aš visiškai nežinau ir sakosi bet kas, šalia tos mintie girdžiu save šnekant dar kažką kas neturi jokio ryšio su ta mintim, beveik kaip diktuotės.. dar kartą pagalvoju: “įdomu kaip čia gyvensis visuomenėj su tokiais naujais būdo bruožais...”. Ji sako, kad tik visiškai negali valdyti žvilgsnio – jis iš tiesų labai keistas, atrodo lyg žmogus žiūrėtų kažkur giliai į nematomą tašką prieš save kuris yra kitoj erdvėj, kitoj realybėj. Ji sako, kad mato viską priešais save, bet negali pasirinkti į ką žiūrėti – tunelinis regėjimas (man taip kartais būdavo ilgai prie kompiuterio monitoriaus prasėdėjus ir prisirišus prie to kaip matau pasauly). Taip pat ji sako, kad mane jaučia visiškai, ką galvoju, ką jaučiu, nuo iki, visą visą mano asmenybę su praeitim ir dabartim. Aš sakau, kad turbūt baisokai atrodo, nes žinau ką jinai mato. Ji atsako, kad visai ne. Mes po truputį slenkam toliau. Ji dar sako, kad labai keista, bet ji supranta, kad dabar gali sakyti tik tiesą ir kad kaip pasakys taip ir bus. Ir sako: “...dabar mes pareisim, išmiegosim gal dvi paras, pabusim ryte ir viskas bus gerai, normalu...” (panašiai ir buvo).. išėjome į pagrindinį kelią link Nidos ir šiek tiek paėjome juo. Ji suklupo ir nebegalėjo toliau eiti. Dar kartą draugiškai išsivėmėme ir supratau, kad toliau reiks arba nešti arba nakvoti čia. Erdvė ir toliau visa buvo svetima, artumo jausmas jau buvo pakitęs, nebetoks intensyvus, bet vis dar buvo. Atėjo mintis tranzuoti. Dar nespėjau iškelti rankos sustojo mašina važiuojanti į priešingą pusę (žiauriai matyt atrodėm, jeigu skaitote šį tekstą tie kas tą kartą mums sustojote, tai dabar suprantate, kad mes ne alkoholikai ar narkomanai, na bet netoli to
).. pažadėjo grįždami paimti. Aš su jais kalbu, bet jų visai nejaučiu, lyg jų nebūtų, lyg būtų akmenys, nors ir tuos geriau jauti. Lyg TV herojai kokie, o aš su jais kalbu ir pats stebiuosi savo žodžiais. Jie nuvažiuoja ir po kelių minučių sustoja iškart dvi mašinos. Lipam į pirmąją ir mus veža į Nidą. O mums visiškai vienodai ten tie žmonės, jie kažko klausia, mes kažką atsakom, mus išleidžia, lyg padėkojau. Einame į išnuomotą butą. Kompanionai žiūri į mus keistai. Mes krentam į lovą ir miegam. Pabundu po kelių valandų ir nuėjęs į tualetą dar kartą gerai išsivemiu gervuogėmis. Kitą rytą pabundame vėlai. Jaučiu, kad artumo būsenos nelikę nė šnipšt. Ji pasirodo atsimena viską iki to momento kada atsigulėm paplūdimyje ir kai pabudom po pragaro ratų. Hm... ką daryti. Pasakot? Nepasakot? Šūdas visiškas. Biškį paklausinėju, pašnekam. Rimtai neprisimena. Ta pati jausminė būsena kaip ir vakar dieną prieš viskam nutinkant. Na ką darysi. Rojų jau išgyvenau, pragarą taip pat, dabar lieka žemė
. Pasirodo palikom jos akinius paplūdimyje. Einam jų pasiimti. Galvoju ar rasim. Kai kopėm iš pragarų rato, porelė senyvų turistų intensyviai tyrinėjo mūsų dieninio “poilsio” vietą, atrodė kaip šunys kažką užuodžiantys ir negalintys suprasti ką, vis suko ir suko ratus ten. Bet akinius randam. Ir išvykstam namolio. Visgi santykis truputį pakitęs. Negali būti nepakitęs, nes mano situacija dabar kitokia. Nesvarbu, kad jos liko tokia pat. Bet aš nusprendžiu palaukti kol prisimins. Jei prisimins. Žinoma tie mano sprendimai tai yra trumpalaikiai kaip pavasarinis sniegas, bet...