Skambantys Kedrai

Nuostabu,Gluosne!

O tai,kad ir lietuviškai taip rašai - tiesiog fantastiška. Juk mintis bet kuriuo atveju sava kalba lengviausia reikšt, ar ne?

Beje, kazkodel ir man rusiskai tavas mintis paskaicius susieiliavo:

Slova byvajut raznyje (kak liudi):
Zvučat ich radost ,
Il groza pokoja nie dajot...
Čtob sviet oni nosili (kak i liudi),
My vybirat dalžny ich,
A nie nas oni....

(Čia rusiško šrifto neturiu, tai nelabai aiškiai pasirašė).

Aciu, mielieji

Na, nezinau kuri kalba gimtoji..mastau lietuviskai Persiorientavau, matyt..

Ponas Ilgesys.

Jis ir vėl mane surado -
Ponas Ilgesys.
Visą kvailą maskaradą
Ims ir išsklaidys.

Sako - melas, netikrovė
Mano šypsena.
Visą skausmą vėl užkrovė..
Man gana..gana.

Tu išeik,prašau, ar reikia
Ašarų sūrių.
Sako - kartais verkti sveika.
Bet nebegaliu.

Neteisingas, keistas jausmas.
Kur gi priežastis?
Vienas posmas, antras posmas..
O kas juos skaitys?

Aš išmoksiu, sugebesiu
Nebesiilgėt.
Viską nuo pradžių pradėsiu.
(Ar savim tikėt?)

Ar pavyks save apgauti?
Pameginsiu.Gal.
Naujo jausmo paragauti?
Kaip man jį sugaut?

Kur beeičiau-tavo akys
Tavo liūdesys.
Baigė jau sudegti žvakės.
Niekas neklausys..

Niekas neklausys dejonių
Vietoje raudos.
Nebeliko net svajonių..
Kas man jų parduos?

Nusipirkčiau vieną mažą,
Dovanočiau tau.
Tokią tikrą, ne miražą..
Juo tik aš virtau..

Aš ištirpęs baltas sniegas
Nėr jame pėdų.
Neramus aš tavo miegas..
Ratas valandų.

Netikra, neapsigauki
Jei matai sapne..
Kaip migla, kuri aptraukė
Kelią pas mane.

Pavargau, bet dar kovosiu
Jau blogiau nebus.
Jeigu kartais pasiduosiu..
Trenk man per nagus..

”И громкий плачь твой Землю огласит,
Любовью моё сердце наполняя.”
(Тому, кто ещё не рождён)
Labas Gluosne,
Pasitaiko taip, kad “užkabina” vienas žodis. Šį kartą jis tavo eilėraštyje – “плачь”. Štai kas iš to išėjo...

Я сверливя, наверно,
Но одно я знаю верно,
Что рожать детишек в муках
Перестанут наши внуки.

Пограмировать не надо
Плачь и крик, а только радость
Смех, любовь и блеск очей-
Вот о чем мечтай скорей!

И вдохнув Любви пространство
Запоет ребенок страстно,
Чтоб услышав песни звуки
С радостью служить всe будет.

Звезды заморгают умно,
И начнет быстрей он думать
Осчастливить как сполна
Папу, маму и Творца.

Всё очен КЛАССНО!

Agne Nuostabu

Tas verksmas..is tiesu.. vaikas neturetu verkti. Bet pries 6 su puse metu neishgirdusi verksmo vos nemiriau..
Tai lyg ir normalu Bet tikrai, reikia tiketi, kad nebebus skausmo asaru ir vaikuciai gime patirs tik gerus pojucius..

Aš svajoju viena..
Namas, sodas, vaikai.
Vėl jaučiuosi sena,
Nors dar tamsūs plaukai..

Aš sodinsiu medžius
Ir auginsiu gėles..
Bet tavęs ten nebus.
Nors ir čia nėr tavęs.

Susipynsiu kasas..
Tu neglostysi jų.
Ir rytojaus šviesas
Be tavęs aš kuriu..

Jau išmokau viena
Naktyje nebijot..
Tyliai džiaugtis diena,
Gražią dainą dainuot..

Juoką girdi kiti,
Šokį žvaigždės stebės.
Aš svajoju..Girdi?
Gal ir tau tai padės?

Labas Gluosne

Nors eilėraščius aš nedažnai skaitau, bet pasakitęs nustebau...
Kiek jausmų juose sudėta, kiek gražių minčių....

Nors aš rusiškai ne itin moku, bet tavi eilėraščiai lengvai man skaitės ir širdis lyg žiedas skleidės....

Aurimai, aciu

dar keli:

Kinas.

Aš dar maža. Gyvenimas - kaip kalnas..
Jis toks netikras..tarsi kinojuosta..
Tame kine šmežuoja baltos varnos..
Sparnais šviesiais asfalto purvą šluosto..

Aš taip bijau, bijau to netikrumo.
Kaip įsibrovelė..pakliuvus į ekraną.
Griuvėsiai ten..o jie vadina rūmais..
Kaip robotai..keliauja vykdyt plano..

Scenarijus..Jūs meskit jį į ugnį..
Nevykėliai tą veikalą parašė..
Užaugsiu aš ir peršoksiu bedugnę..
Nors režisierius ten įkrist paprašė..



Meile mano.

Meile..mano meile. Paslėpta į spintą.
Uždarytos durys, spynos užrakintos.
Tamsią tamsią naktį ją išleisiu tyliai.
Į žvaigždėtą dangų ir į jūrą gilią.

Bris manoji meilė po mėnulio smelį,
Šoks griaustinio šokį tarp žaibų šviesos.
Įsisegs į plaukus ji ugninę gėlę..
Pasipuoš lašeliais žibančios rasos..

Skriski, meile mano, kur tavęs taip laukia,
Kur kažkas ištroško bučinių meilių..
Ten, kur liūdnos rankos drėgną veidą braukia,
Ten, kur aš nuskristi šianakt negaliu..

Aciu tiems kas per nemigo nakti
Skaito rastus dangaus is aukstai
Aciu jums kad per jusu sirdi
Teka bekrasciai gyvybes srautai
Man nereikia skaityt
Tik paliesti uzteks
Ir jauciu kaip jau nesa tenai
Kur vel virpa sparnai
Kur vel kvepia silai
Kur sirdis atsigauna akimirksniu

Aciu

Gluosne, tavo eileraščiai fantastiški

Skaitau ir negaliu atsisitebėti atrodo, lyg rašytum apie mano jausmus, tiktai apie praėjusį mano gyvenimo etapą. Ilgai kankinausi nuolat ieškodama objekto, kuriam atskleisčiau savo meilę, kol suvokiau, kad tiesiog turiu tą meilę dalinti visiems mane supantiems žmonėms, kitaip ji tiesiog sudega viduje, kartais net virsta pykčiu ir nuoskauda.

Sėkmės tau, rašyk ir toliau tokius gražius eilėraščius

Aciu jums..is visos sirdies..uz ivertinima.

O tu mum dar parašyk. Vėl įvertinsim.

Beje, Gluosne, ar savo dukrytei mamytės parašytas eiles skaitai?

Nekuriu daznai Kiekvienas isgyventas dideliu emociju.. Be to nevisus rodau
O dukrelei irgi negaliu visus perskaityti. Ji viska labai jautriai priima. Pasirodys liudni, liudes del manes

Gluosne, tegul visi tavo eilerasciai buna tokie, kad galetum perskaityti juos dukrytei

Mažutėlis..

Mažuti paukšteli..
Gal tu jį matei?
Mano vaikelį
Sparneliais lietei?

Per sapną aplanko
Toks mielas mane
Parymo ant rankų
Jis tikras. Ar ne?

Vis prašos į šviesą
Bet sienų tiek daug..
Sunku nepakviesti..
Sunku man išlaukt.

Ilga jo kelionė
Tarp metų erdvės..
Gal mano svajonė
Ateit jam padės?

Kai saulė bučiuoja lietų..
Kai šviečia šlapi spinduliai..
Jaučiasi kvapas mėtų..
Ir kviečia bėgti keliai..

Taip noris ištiesus ranką
Pajusti draugo pečius..
Panirti į džiaugsmo bangą,
Pas laimę užsukt į svečius.

Bet niekur aš neskubėsiu..
Pabūsiu rami rami..
Prie verkiančio lango prisėsiu,
Kalbėsiu su savimi..

Puodelis šiltos arbatos..
Apsunkę akių vokai..
Jau girdisi paukščių sonatos..
Vėl skuba į lauką vaikai..

Skaičiau atsidėjęs, lyginau su kitais — jau skaitytais (žinoma, ne visų) ir man pasirodė, kad iš šių eilių galima pasimokyti paslėptumo, uždarumo ir stiprumo, kas eilėraštį daro tikru meno kūriniu. Yra, kaip ir kituose, visko, bet šalia to visko yra mylintis ir kenčiantis žmogus, ir tai svarbiausia. Žodis nė vienoje eilutėje nepavirsta tuščia butaforine fraze. O kiek tokio netikro poetavimo ir koketavimo klesti mūsų kūryboje... Apsaugok, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro...
Sveikinu Jus, linkiu sėkmės, naujų kūrybinių polėkių.

Mylinčios rankos,
Glaudžia ir tranko,
Stumia ir traukia
Laukia, nelaukia.

Mylinčios akys-
Degančios žvakės
Atrodo-užpūsiu-
Daugiau neprabusiu..

Mylinčios širdys
Girdi, negirdi..
Plaka, nes reikia
Protas dar veikia..

Mylintys žmonės,
Ilgos kelionės..
Skambučiai naktiniai,
Veiksmai priverstiniai.

Mylintis laikas?
Vis dar neveikia..
Sako, jis gydo
Net nuo pavydo.

Moteris myli..
Tyliai, netyliai..
Nori suprasti,
Nebijo prarasti..

Mylintis Dievas
Veda per pievas..
Leidžia numigti,
Tikrovę palikti..

Mylintis rytas-
Bandymas kitas.
Šoksiu, dainuosiu..
Nepasiduosiu..