KODĖL VELNIAS IŠSIGANDO DAVATKOS? (Eiliuota pasaka)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Filosofas
Pranešimai: 27
Užsiregistravo: Ant 05 22, 2007, 17:49

KODĖL VELNIAS IŠSIGANDO DAVATKOS? (Eiliuota pasaka)

Standartinė Filosofas » Ant 08 07, 2007, 17:03

Mūsų gyvenime poetinis žodis - raktas į daugelio žmonių širdis, jei jos dar nenualintos kasdienybės, jei laiko ranka neprivertė gręžtis tik į skausmingą gyvenimo prozą. Tas, kas įstengia skrieti eilėraščio erdvėmis, patirs stebuklingą širdies virpesį, neatpažįstamą paprastiems mirtingiesiems. Laimingi, pajutę poezijos žavesį ir atsivėrę įtaigaus žodžio kalbinimui.

Ši eiliuotą pasaką apie tai, kaip velnias, siekdamas piktų tikslų, ten, kur pats neįstengia prieiti, panaudoja davatką. Ši pasaka tepaskatins mus budėti, kad niekas niekuomet netaptume įrankiais velnio rankose...


KODĖL VELNIAS IŠSIGANDO DAVATKOS?

Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyveno.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.

Tačiau velnias niekadėjas
metų metais ratais ėjo,
pyktį stengėsi pasėti,
pragaro paėmęs rėtį
melo žiežirbas sijojo,
bet pora jų nebijojo,
vienas kitą remdami...
Velnias liko nevilty.
Kad ir stengės, kad ir vargo,
nepavyko juodas darbas.
Reikia grįžti pragaran,
stot Liuciferio teisman.
O po to ištverti bausmę,
kęst ugnies beribį skausmą...

Pievos takeliu rasotu
slenka velnias ašarotas.
Nuo verksmų sušlapo rėtis,
apdaras ugnim siūlėtas
byra suodžiais, pelenais...
Velnią suėmė vargai.
Užduoties jis neatliko.
Pragare negaus vainiko.


Tuokart pievos takeliu
tarp žolynų, tarp gėlių,
pasiremdama lazda
ėjo davatka sena.
Ir staiga pamatė velnią
nusiminusį, bekelnį.
Velnias rauda - senė girdi.
Ir suspaudė senei širdį.
- Eikš arčiau, brangus vaikeli,
kokios kančios širdį gelia?

Tik ranka numojo velnias,
suvaitojęs tarė švelniai:
- Oi neklauski, motušėle,
kas man širdį taip užgėlė -
mano skausmo nesuprasi
ir pagalbos nesurasi!

Jį ramina davatka,
glosto uodegą ranka.
- Ką sakai, vaikuti mielas,
nepažįsti mano sielos!
Tau esu ištikima!
Tau pagalba aš pirma!
Išsinersiu net iš kailio,
nes labai tavęs man gaila!

Velnias išsižiojęs klausė,
pasikrapštė juodą ausį,
ašaras skvernu nubraukęs,
senę į pagalbą šaukia:
- Ak, širdele, davatkėle,
juodo velnio motinėle,
jei man vargšui tu padėsi,
kurpes auksines turėsi!

Tik sukluso davatka,
net iškrito jos lazda.
- Pasakok! Ilgiau nedelski!
Gėlą iš širdies lauk verski!

Velnias sunkiai suvaitojo,
savo bėdą jai išklojo:
- Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyvena.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.
Nors ir stengiaus pyktį sėti,
pragaro paėmęs rėtį,
nieko gero neišėjo,
nei jie barės, nei bumbėjo,
vyras nemušė žmonos,
rankon neėmė lazdos.
Teks man skaudžiai nukentėti,
prieš Liuciferį drebėti!

Tarė velniui davatka:
- Ši bėda - tai ne bėda!
Tu dar jaunas, nepatyręs!
Pusdienį palauk prie girios.
Aš nesunkiai tau padėsiu!
Kurpes auksines turėsiu!

Atsirėmęs į pušelę
velnias paėmė dūdelę.
Pamažu nusiramino.
Senė viltį jam grąžino.
Gal gi ji supykdys porą,
mintį sugalvos nedorą,
kaip nesantaiką pasėti,
meilę pykčiu nugalėti.

Pievos takeliu vingiuotu,
nešina lazda gumbuota,
su mintim juoda, pikta
nuskubėjo davatka.
Tiesiai pamiškės trobelėn
nelaboji rado kelią.
Pasibeldė į duris,
laukia - kas atidarys.
Atidarė šeimininkė...
Tuoj liežuvį pasikinkius,
šnypščia senė lyg gyvatė:
- Moteriške, ar kas matė
laimingesnę už tave?
Ošia tau visa giria,
šypsosi žiedeliais gėlės.
Gal kur laimės pasagėlę
pasislėpusi laikai?
Gal spalvoti aitvarai
saugo tavo gražų būvį?.. –
Senė plonina liežuvį.
- Tik sakyki man, mieloji,
tavo vyras kur klajoja?
Ar jis geras, ar neskriaudžia,
nemuša lazda, nebaudžia?

Geraširdė moteriškė –
ši dukra laukinio miško –
nieko neįtardama,
sako pasigirdama:
- Kelios dešimtys metelių
jungia mūsų bendrą kelią,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos - net valandos,
kad vyrelis neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų su lazda, vaikytų...

Ačiū Dievui! - senė sako,
atsistojus palei taką.
Bet žinok, kad meilė ši –
dar tiktai pradžia graži
į gyvenimą puikesnį,
nuostabesnį, turtingesnį.
Vyras dar labiau mylės,
dar švelniau jis glamonės,
jei manęs tu paklausysi,
gardų valgį sutaisysi.
Kai tik grįš jis į namus,
dėk stalan skanius pietus!
Su aistra jį apkabinki,
žodelius švelnius surinki
ir kuždėki į auselę:
„Pašukuosiu tau galvelę!"
Galvą jo šukuoki meiliai,
užanty laikyki peilį.
Tai - puikiausias meilės burtas,
dovanosiąs didį turtą.
Taps vyrelis dar geresnis,
dar švelnesnis, dar lipšnesnis,
meilė upeliu tekės,
visi žmonės pavydės!

Galva sukas moterėlei,
taria ačiū davatkėlei,
sako: - Viską padarysiu,
laimę didelę matysiu.
Vyras dar labiau mylės,
kas matys, tas pavydės.

O tuo tarpu davatka,
pasiremdama lazda,
nesitverdama juoku,
nuskubėjo į laukus.
Ten darbštuolis šeimininkas,
eiklų žirgą pasikinkęs,
lenktyniaudamas su vėju,
dirvą linksmas sau akėja.
Senė jam iš tolo šaukia:
- Išakėta jau palaukė -
toks darbštuolis tik tu vienas,
tegul padeda tau Dievas!

Stabdo žirgą artojėlis,
taria: - Ačiū, motinėle,
už žodelį tavo mielą.
Jis gaivina mano sielą.
Senė galva palinguoja
ir sulinkus aimanuoja:
- Oi, sūneli, darbštuolėli,
auksaranki artojėli,
noriu aš tave įspėti -
turi žmoną prižiūrėti.
Ji sumanė piktą klastą,
surengė žiaurius tau spąstus.
Kai sugrįši į namus,
tuoj pasiūlys tau pietus.
Ji kuždės tau į auselę:
„Pašukuosiu tau galvelę!"
Nors šukuos galvelę meiliai,
užanty laikys ji peilį.
Juo norės tave nudurti,
kad valdytų tavo turtą.

Vai nuliūdo artojėlis,
galvą krato žirgužėlis.
Abu suka link namų,
bet širdy taip neramu:
kas gi žmonai pasidarė,
kodėl pikta ji sumanė?

Įžengė jis į pirkelę,
atsisėdo prie stalelio,
žmona neša jam pietus,
prisiglaudžia prie pečių,
kužda vyrui į auselę:
- Pašukuosiu tau galvelę!
Vyrui darosi baisu.
Rankos judesiu vikriu
stveria žmoną už plaukų,
užanty suranda peilį
ir daugiau žmonos negaili -
muša iš visų jėgų,
veja vargšę iš namų...

O tuo tarpu davatka,
pasiremdama lazda,
nukulniavo takeliu,
apsuptu margų gėlių...

Prie palinkusios pušelės
laukia velnias jos išbalęs.
Jai iš tolo kurpes tiesia,
kurpės auksu blizga, šviečia.
Siūlo velnias davatkėlei:
- Tieski lazdą, motušėle,
kurpes ant lazdos užmausiu, -
velnio balsas virpa baukščiai.

Davatka jam meiliai taria:
Duok man kurpes į rankelę!
Ne, motule, - velnias spirias,
traukias atbulas link girios.
Daugel metų dirbau uoliai,
verčiaus kūliais, bėgau šuoliais,
pragaro paėmęs rėtį,
pyktį stengiausi pasėti.
Tačiau darbas nepavyko
ir vilties man nebeliko.
Tik tave kai sutikau,
vėlei viltį atgavau.
Bet turiu tau pasakyti,
kad neteko dar matyti
bobos suktesnės už velnią,
todėl nevilioki švelniai,
nes dar man ką padarysi,
gal nustvėrus sudraskysi,
gal primuši, gal nuskriausi,
gal nuplėši tu man ausį?!
Tik Liuciferiui galingam
tu, davatka, reikalinga!

Aukso kurpes velnias metė,
nieks daugiau jo nebematė.

Naujom kurpėm nešina,
pasiremdama lazda,
tarp žolynų, tarp gėlių
vinguriuotu takeliu
nuskubėjo davatka –
jai nesibaigė diena:
laukia daug naujų darbų,
velniui neįveikiamų.

Kunigas. Valerijus Rudzinskas
Paskutinį kartą redagavo Filosofas Pir 08 13, 2007, 21:57, redaguota 1 kartą(us).

Dobė
Pranešimai: 675
Užsiregistravo: Pir 09 26, 2005, 8:58
Miestas: Vilnius

Standartinė Dobė » Pen 08 10, 2007, 21:48

Teip teip, gražiai aprašyta, ir svarbiausia teisingai - tikri velniai yra tarp mūsų :mrgreen:

yynnggee
Pranešimai: 11
Užsiregistravo: Tre 06 04, 2008, 20:34

Re: KODĖL VELNIAS IŠSIGANDO DAVATKOS? (Eiliuota pasaka)

Standartinė yynnggee » Tre 06 04, 2008, 22:39

Mes patys kartais kaip velniai :wink:

Skelbti atsakymą