Edvardo kūryba 2

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Vėl pasikeičiau...
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Ant 07 08, 2003, 15:24
Miestas: Kaunas-Vilnius

Standartinė Vėl pasikeičiau... » Sek 08 03, 2003, 16:12

Edvardo eilėraščiai

* * *
Aš vienas kambary,
Lyg nuo visų slepiuos...
Tokia mintis puri —
Jokios, jokios talpos...

Bet ji, kaip įkyri
Vapsva vis sukas čia
Ir ta mintis puri
Pavirsta jau kančia...

* * *
Dieve, kaip sunku man su tavim —
Priesakai, įsakymai visoki...
Tam pasauly spindinčiam, gaiviam
Nebelieka kaip nusikvatoti...

Ir tarp tų pamokymų visų
Atsiranda skylės ir tarpeliai...
Ir žvaigždėtą naktį, kai vėsu,
Landome pro juos, kaip lauko pelės...

Išgyvent sunku be nuodėmės
Ir kaltes atleisti, ir užjausti...
Nors dėmė nenutrina dėmės,
Tuos žodžius rašykimke tarp skliaustų...

Jėzus jau atleido mums kadais
Kruvinai atpirkęs mūsų kaltę...
Tad vadinkim daiktus jų vardais,
Ir išdrįskim puolusį pakelti...

* * *
Ant keliuko ar kieme mokyklos,
Gal sode, o gal kažkur aukštai,
Kur su gervėm mano skausmas klykia —
Apdraskytai žemei, apšliaužtai....

Pilkas toks ir toks aštrus kaip plienas,
Kaip srovė iš ledo šaltumos...
Teka šiltos blyškios mėnesienos
Per iškeltus delnus mylimos...

Čia namai pritūpę ir apgriuvę,
Ten keliu pavargėlis praeis...
Sumesti į vieną pilką krūvą
Sujaugti su laiko skarmalais

Mirguliuoja keistas laimės raštas
Ir širdim rašytas ir mintim...
Tik jame aš negaliu berasti
Tos, kuri kvėpuodavo mirtim...

Vėl pasikeičiau...
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Ant 07 08, 2003, 15:24
Miestas: Kaunas-Vilnius

Standartinė Vėl pasikeičiau... » Sek 08 03, 2003, 18:02

Edvardas Rudys
Trys varnos
(tęsinys)

13. Rimti pokalbiai

Visai kitokia nuotaika buvo tarp pilku pūkeliu apėjusių varnų:
— Nelaimingųjų karaliau, balčiausiasis bokšte, ką mums tas nevidonas padarė... Jau niekada mes nebetapsime tikrais paukščiais, nebegalėsime nuo žemės pakilti į erdvę...— kūkčiojo prisiminusi saulėtus vasaros tolius ir laisvą padangių gyvenimą Bevardė.
— Ir pasprukti iš čia nebėra jokios vilties... Kur su tokia, atsiprašant, suknista plunksna tu dabar bepasirodysi, kas tave į kompaniją beįsileis? Ne plunksna, o tikras velnio išmislas, bjaurus pasijuokimas iš plunksnos... Tik tiek, kad truputį gėdingąją skylę uždengia ir tai ne visai...— siuto Rasa.
— Brangiosios, navarykit gerosios dvasios į medį...— atsiliepė Laima.— Ne veltui sako, kad pasaulyje viską pražudo besotybė. Būkit santūresnės ir bus viskas gerai. Prisikemšat pilvus, turit savo gurbą, dienomis galit lig valiai prisilakstyti — ar negana? Ar ne geriau toks sėslus ir užtikrintas gyvenimas, kaip tos jūsų, atsiprašant, erdvės ir laisvės?.. Atsimenu velionis mano vyras, iš kurio aš neretai šmaikščiai pasišaipydavau, niekur kitur netiko, tik virtuvei ir vaikams auginti... Aš savo būry jį ne kitaip, o „Bulvaskučiu“ ir tevadindavau... Ir baigė vargšelis savo dieneles ne taip, kaip visi žmonės... Matai, nežmoniškai pergyveno dėl mano flirtų su tikrais vyrais ir džentelmenais... Ko prie šono toks ištikimybės įkūnijimas ir nevykėlis, man nepalyginamai geriau dabartinis gyvenimas... Bent žinai savo vietą, gali prieš kažką pasipuikuoti ir niekas tau netrukdo dirbti bendram visų reikalui... Aš, atvirai pasakysiu, geresnio gyvenimo už šį net nebeįsivaizduoju...
— Tik pamanyk, kokia kvaišė besanti viena iš mūsų ir kaip negarbingai apie tikrą savo vaikų tėvą postringauja... Aš kitaip nepasakysiu — jos siela skleidžia tokią smarvę, kaip sudužęs užperėtas ir ilgai lizde gulėjęs kiaušinis...— ėmėsi Rasa.
— Nevaidink skaisčiosios nekaltybės... Gali apgaudinėti kokį suplėkusį ir tikros varnos nemačiusį varniną, bet ne mane. Žinom ir matėm kiek buvai ištikima ir nekalta... Dar būdavo nė lizdo nespėjai susukti, o medžių šakos almėdavo nuo suskridusių varninų... Iš tolo žinojom, ten jau šeiminikauja Rasa. Ir sakyk, iš kur visa tai imdavosi, jei nekaltybės drobele buvai prisidengusi ne tik strėnas?— argumentavo Laima.
— Iš kur, iš kur? Tu pasakyk, ar aš kalta, kad ponas Dievas mane apdovanojo princesėms skirtu gražumu?
— Kva—kva,— nusijuokė Laima ir dar pridūrė,— reikėjo tik priverti tas užpakalines dureles ir visi stiptizai beveizint būtų pasibaigę. Būtum gyvenusi, kaip varnoms įprasta ir nebūtum viso pasaulio juokinusi...
Kai ginčas nutilo, Laima, tarsi nieko nebūtų atsitikę, tęsė toliau:
— Nemanykit, kad šiaip sau tas berniokas mus moko. Jis turi galvoje kažką slapto ir mes neužilgo pačios tuo įsitikinsime...
— Tu taip manai?— įsikišo į pokalbį Bevardė.
— Savo vidumi jaučiu. Pasauly niekas dėl nieko nedaroma. O su mum daroma labai daug, aš jau net pradedu suprasti to benioko amsėjimą. Aš aiškiai suprantu, kai jis kažką nori daryti su manimi...
— Nieko nuostabaus, ir mes jau tą suprantame...
Paskui abi draugės iš nuostabos nutilo ir laukė. Gal ta Laima ir žino, ko jos nematė ir negirdėjo: reikia lūktelėti, gal prasitars...

14. Treniruotės tęsiasi

O dresiruodavo dabar berniokas jas nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Bemaž nesustojant tekdavo vartaliotis per galvą, kabintis aštriais nagais ir lakstyti drapiruotomis sienomis, eiti atbulom ir šonu, visaip strikinėti ir straksėti, derinti žingsnius prie muzikos takto. Ir visada tuščiu gurkliu. Grūdų paberdavo tik tada, kai kas nors joms gerai pasisekdavo. Tada išgirsdavo: „Gerai, mano gauruotosios gražuolėlės, gerai...“— ir tik po to gaudavo palesti, bet ir tai ne iki sotės.
Pastarąją savaitę viskas dar labiau sugedo, jos nebeįstengė suprasti šeimininko norų: atsinešdavo kažkokią rėkiančią dėžpalaikę ir pats skėsčiodamas rankomis rėkaudavo. Jos bandė šokti, bėgti, strikinėti, kulversčiuoti, sienom kabintis, net, užsikorusios viena ant kitos, trijų aukštų judančią piramidę statyti, bet vis kažkas buvo ne taip: dorų grūdų bernpalaikis nebepaberdavo...
Galiausiai Bevardė, jau visai nusivariusi nuo kojų, nebeišlaikė ir nežmoniškai išsižiojusi visa gerkle sukvarkė. Kaip tik tada ir įvyko stebuklas — iš karto jai papylė visą saują grūdų. Tada ir anos dvi kaip bemokėdamos pradėjo kvarkti. Tą laimingąjį vakarą visos gavo ne tik grūdų, bet ir bulvių su kotletu, pieno.
— Kai pagauni jo mintį — viskas pigiau grybų,— atsiduso persisotinusi Laima.
— Tas ir yra, po perkūnais, kad negali pagauti minties ir ilgai tenka gyventi pusbadžiu,— nenustigo Bevardė.
— Bet kai visos bandome, kuri nors vistiek pataikome. Čia, bra, ne juokas tau, o viso sumanymo didžioji politinė strategija, pats sinusas...— užbaigė didžioji teoretikė Rasa.
Nė kiek nebepraėjo, kai visos trys pradėjo ne šiaip sau varniškai kvarkti, o traukti bemaž lygiai taip pat, kaip ta šeimininko atsinešama dėžė. Kartu kvarkdavo ir tos dėžės šeimininkas. Nuo to laiko dresiruotojas nebegailėjo savo mieliesiems ir švelniesiems paukšteliams jokio lesalo ir visi vieni kitais, kaip niekad, buvo patenkinti. Net nakčiai išeidamas jis jau nebeuždarydavo jų į narvą, leisdavo kambaryje savo nuožiūra pasirinkti tupėjimo ir nakvynės vietą.

15. Artėjant jubiliejui

Vieną vakarą Žinomas seimūnas paklausė sūnaus:
— Na, ar išeis kas nors iš tavo begalinio vargo? Ar jau gali darbais patvirtinti, kad paukščius parnešiau ir padovanojau tau ne be reikalo?
Sūnus šyptelėjo ir atsakė:
— Nenoriu girtis ir nieko nesakau. Kitą savaitę per tavo jubiliejų su savo draugais ir bendraminčiais galėsite pamatyti ir įvertinti...
— Aš tą ir turėjau omeny... Tai, sakai, būsi pasiruošęs... Bet ar tavo programa bus verta didžiųjų žmonių akių? Prisimink, kad po šiuo stogu svečiuosis Prezidentas, ministrai, Seimo komitetų ir komisijų atstovai...
— Tėte, prižadu iš savo paukštelių išspausti viską, kas tik įmanoma. Manau, nenusivilsite ir būsite užganėdinti.
Pokalbis baigėsi, o generalinę repeticiją sūnus buvo sumanęs padaryti jau rytoj pat. Į savo kambarėlį susikvietė visus kiemo mažylius, gerai pažįstamus ir savo artimiausius draugus.
Dabar dresiruotojas pilkąsias paukštytes ant ilgos baltos lentos jau kviesdavo vardais ir atlikti savo numerio išeidavo ne visos iš karto, o tik pavadintoji. Galėjo iškviesti ir visas iš karto.
Vaikų ir paauglių į generalinę mažojo cirko repeticiją susirinko apie trisdešimt. Visi draugiškai apžiūrėjo varnas, pasigrožėjo pilku švelniu jų pūkeliu, bet niekas negalėjo įspėti, kas čia do paukščiai ir kokiai rūšiai jie priskirtini. Bet tai jauniesiems žiūrovams ir nerūpėjo.
Žinomo seimūno sūnus visus perspėjo, kad elgtųsi delikačiai, nekaišiotų prie paukščių rankų, nes jos gali būti skaudžiai įkirstos. Bet ar tau kas klausys? Vienam verkiančiam mažyliui tuoj pat teko aptverti žaizdą, nes savo laibu piršteliu bandė prisiliesti prie Laimos.
— Ar neperspėjau, ar nesakiau? Jei dar kas nesilaikysit mano cirko taisyklių ir nurodymų, kaltinkit save...
— Žinoma,— pritarė likusieji. Net baisu, kai koks atsitiktinis nevėkšla gali sugadinti šventinę nuotaiką ir cirką paversti bliovykla... Verčiau tokių iš viso neįsileisti...
Tačiau cirkas nuo to nesugedo. Tuoj pat kiekviena paukštelė ant lentos pademonstravo išmoktus šuolius su oriniais tiesiaisiais bei šoniniais kūliaversčiais.
— Valio—oo—o!..— šaukė nebenustygdami savo vietose vaikai ir nuoširdžiausiai susižavėję plojo gabioms ir tiek daug mokančioms artistėms.
O vienas po kito cirko numeriai biro kaip iš gausybės rago ir visus labiausiai pritrenkė, kai akrobatės įsibėgėjusios pradėjo bėginėti drapiruotomis kambario sienomis...
— Ar tu būsi matęs tokius dyvus? Paukščiai railioja sienomis kaip tikri katinai... Tai bent...— vos beatgaudami kvapą ir nebespėdami kraipyti nustebusių akių ir galvų komentavo vyresnieji žiūrovai.
— Kad nė mūsų tikrajame miesto cirke tiek su savo gyvuliais nė vienas artistas neiškerta!..— šaukė kiti.
Programos pabaigoje Žinomo seimūno sūnus įjungė magnitofoną, paleido šiuolaikinės muzikos juostelę. Muzika visiems labai patiko, bet dar labiau, kai ryškų ritmą pradėjo pamėgdžioti savo dailiomis kojomos pūkuotosios paukštytės. Ir ko tik jos neišdarinėjo, kaip jos nesisukinėjo ir po vieną, ir po dvi, ir visos trys susikabinusios sparnagaliais. Vaikų nervai nebeišlaikė ir jie iškėlę rankas į taktą pradėjo siūbuoti tarsi vėjo lankstomi medžiai. O kai spektaklis baigėsi, visi ilgai atsistoję plojo ir sakė komplimentus šio cirko jaunajam direktoriui — Žinomo seimūno sūnui. Bet jis mažai ko klausėsi, o pirmiausia paukščius suleido į narvelį ir atnešė jiems visą lėkštę gardžios vakarienės:
— Esat vertos, esat vertos — daugiau nieko šįvakar nepasakysiu...
O paauglio draugai sveikino dresiruotoją ir nematytus paukščius ir stebėjosi jų išmone:
— Tau ne į mokyklą eiti, o į mūsų cirką. Sidabriniai į kišenę tuoj pat pradėtų byrėte byrėti... Nebūk kvailas, paklausyk gerų patarimų... Nedžiovink smegenų ir talento su tais kvailais ir beprasmiais mokslais...
Kitą dieną visas gatvės kvartalas tik ir kalbėjo apie dresiruotus paukščius. Suaugusieji netikėjo vaikų pasakojamais stebuklais:
— Na jau... Išmokys matai toks pienburnis į medį lipti karvę...
— Žinoma, vaikai niekus paisto, to negali būti...
Bet vaikai buvo atkaklūs, ginčijosi su tėvais ligi ašarų ir nuėję pas Žinomo seimūno sūnų prašė, kad tas leistų pažiūrėti spektaklį ir jų tėvams. Visi sustoję melste meldė, net ašarojo, nes juos giliai buvo įžeidęs tėvų netikėjimas ir net pajuoka.
— Gerai,— pažadėjo dresiruotojas,— bet kiekvienas turės man sumokėti po penkis litus. Kainuoja paukščių lesalai, aš negaliu visiems už dyką, baigiu nusigyventi...
Susitarė kurią dieną ir po kiek laiko vaikai pranešė — norinčių pasižiūrėti tėvų bus nemažiau pusšimčio.
Tokia galima sakyti pakilia nuotaika apsišarvavęs Žinomo seimūno trylikametis laukė savo globėjo jubiliejaus.

16. Jubiliejus

Tėvas, nenorėdamas nuvilti savo pažįstamų ir kolegų, o be to, galvodamas apie netikėtumo pritrenkiantį efektą, apie būsimą namų cirką niekam neprasitarė. Jis, senas vilkas, žinojo, kad netikėtumo efektas yra svarbus ne tik kariaujant, bet ir nustebinant žmones kiekviename žingsnyje.
Pagaliau atėjo lauktas vakaras. Kai susirinkusieji jau buvo gerokai pasėdėjo prie stalo ir moterys nuo tuščiažodžiavimo pradėjo nuobodžiauti, jubilijatas papasakojo apie savo arčiau atsikeltą tėvų žemę, nenuilstamą ir turbūt niekad neužsibaigsiančią kovą su naminės varvintojais ir lyg tarp kitko užsiminė apie atrastus miške tris nežinomos kilmės plikus paukščius.
— Parnešiau juos ir padovanojau sūnui. Jei kam įdomu, galime parodyti. Kažin ar atsiras iš jūsų bent vienas gudročius, kuris pasakytų, kas tai per paukščiai ir iš kur jie mano miške galėjo atsirasti...
Seimo vyriausiasis, lyg ir įsižeidęs dėl niekinamos pažiūros į šalies gamtinikus, Žinomam seimūnui, visiems girdint, išdėjo:
— Na jau, na jau... Ar kartais negalvojate, kad nepriklausomoj Lietuvoj mokslo daktarų laipsniai teikiami ir nostrifikuojamos senosios disertacijos šiaip sau, kad jų mokslinis turinys lygus nuliui...
Visi svečiai išreiškė nepaprastą susidomėjimą kilusiu ginču ir daugeliui parūpo, ar Žinomas seimūnas į politinius vandenis napaleido naujos medinės anties. Antro karto kviesti nebereikėjo, netrukus svečiai urmu suėjo į trylikamečio nedidelį kambarėlį, kuris iš tolo švietė baltu audeklu drapiruotomis sienomis.
— Kad jums nereiktų stovėti ir laukti eilėje,— mandagiai pasiūlė paauglys,— sėskite pasieniais ant suolų, o aš savo paukščius paleisiu, va, ant šitos baltos lentos ir kad geriau galėtumėt matyti, pavarinėsiu juos iš vieno galo į kitą. Jie neskraido, nes neturi sparnų, o tik bėginėja. Tik nekiškit prie jų rankų, neglostykit, nes skaudžiai kapojasi. Vienam neklaužadai jau teko aprišti kruvinai sužeistą pirštą.
Po to atidarė narvelio dureles ir tekštelėjęs ranka į lentą šūktelėjo: „Visos!“. Varnos bemat išsirikiavo ant lentos. Po to, kai berniukas mostelėjo ranka išilgai lentos, jos nubėgo į kitą galą ir prieš žiūrovus sustojo tarsi kareiviškoje eilutėje.
— Po perkūnais, jos gi kaip reikint dresiruotos, ar nematot, kaip klauso jo žestų ir paliepimų!..— šūktelėjo nustebęs ir pasilenkęs prie nematytų paukščių Prezidentas.
Kai apžiūra buvo baigta, tarsi tarp kitko, berniukas sumataravo abiem rankomis ir varnos ant lentos pradėjo demonstruoti akrobatinius šuolius, orinius ir kaskadinius kuliaversčius, įvairiausiai interpretuotus pastrikinėjimus. O Laima pastaruoju metu buvo išmokusi, kaip tikra pasaulinio masto ledo čiuožėja, stovėti ant vienos kojos ir visu kūnu suktis ant jos, paskui — ant kitos. Žiūrovams prieš akis švysčiojo tai ant ilgo kaklo pakibusi varnos galva, tai pauodegės baltuma.
Per susirinkusius, tarsi lengvas ir gaivus vėjelis, nuskrido nusistebėjimo šurmulys. Kai kurių vyrų žmonos ir vaikai išlėkė pro duris kviesti prie stalo užsišnekėjusių savųjų:
— Per savo prakeiktas gerkles prasnausit didžiausią ne tik šio vakaro, bet ir visų metų stebuklą, kurį rodo jubilijato sūnus... Kur tai girdėta?
Pasilikusiems prie stalų baisiai nesinorėjo viską palikti ir nueiti, atsitraukti nuo gaivinančio ir per daugelį vakarų įprasto gerti stipraus balto skystimo, bet kadangi, suaugusios ir tvirtos dukters kietai užspaustas, kilo nuo stalo vyriausiasis Ministras, nors ir atbuli, pakilo eiti ir likusieji. Vos įėję pamatė ant lentos ir drapiruotomis sienomis belakstančius pilkus paukščius, kurie pagal pūką buvo panašūs į stručiukus, o pagal dydį — biesai žino į ką. Visi lyg susitarę pagalvojo, ar ne perdaug šiandie bus paėmę, kad kažkas neįsivaizduojamo pradėjo lakstyti jų akyse. Kai tas numeris pasibaigė ir paukščiai sustoję ant lentos pradėjo lesti pabertus grūdus, įsitikino, kad jiems nesivaidena, o viskas yra iš tikrųjų. Paskui pilkosios artistės pagal šiuolaikinę muziką raitydamos kaklus ir švaistydamos kojomis bei sparnais pašoko kažką panašaus į striptizą ir Lotynų Amerikos šokį. Pabaigai pūkuotukės užtraukė gerai žinomą dainą: „Žemėje gimtoj ąžuolai žaliuos...“ Pagerbdami Žinomą seimūną visi atsistojo, o sūnus tuo metu išjungė magnetofoną ir besigirdojo tik paukščių balsai. Jos traukė taip įsijautusios ir tokiais nevarniškais balsais, kad melodija panašėjo į kažkokią banguojančią kakafoniją, bet įsiklausęs aiškiai galėjai girdėti dainos apie ąžuolus motyvą...
Visi buvo ne tik nustebinti, bet tiesiog pritrenkti ir kaip suaugusį vyrą sveikino jubilijato sūnų ir jį patį, išauginusį tokį gabų vaiką.
— Neeiliniai gabumai, tikras talentas,— kartojo Prezidentas.
— Leisk sūnų į cirko areną ir šluok pinigus,— siūlė vyriausias Ministras.— Dabar, garantuoju, jokie mokslai neduos tokio pragyvenimo, kaip šitie nuostabūs triukai su nematytais paukščiais...
— Bet vistiek nors dėl padorumo jis turi baigti kokią nors mokyklą...— nepasidavė jubilijatas.— Be to, aš ir pats nebuvau dar matęs, ko jis išmokino savo globotinius...
— Na, matai, koks namų ūkyje tu atsilikęs, jau perdaug į tą politiką įsivėlei ir ne pagal jėgą, su niekuo nesiskaitydamas, vis trauki į dešinę...— papriekaištavo draugiškai Prezidentas ir paplojo per petį.
— Na gerai, po įtikinamų kolegos argumentų, prižadu pasitaisyti, o dabar atsakykite į mano pradžioje pateiktą klausimą: kas tai per paukščiai?
— Čia niekas neišdrįs kėsintis į Seimo nario, didelio paukštininkystės specialisto ir neginčijamo autoriteto pono Bledženčio duonos riekę,— ieškodamas tarp susirinkusių akimis minėto žmogaus, Žinomam seimūnui atsakė Seimo vyriausiasis.
— Tegu atsako kas tik nori, nes man pačiam baisiai įdomu, kas per mutantai pradėjo veistis mano naujosiose neseniai prie Nemenčinės gautuose miško valdose.
Tuoj atsirado ponas Bledžentis, bet jis apie paukščius, kaip ir visi kiti, nieko rimto pasakyti negalėjo. Tik gindamas savo nepajudinamą ir tvirtai nusistovėjusią erudiciją, pasamprotavo:
— Pagal pūką panašūs į išsigimusius stručiukus, pagal snapus — į varninius, pagal liemens, kojų ir šlaunų konstituciją — primintų net kokį nediduką žinduolį, o pagal gebėjimą laipioti, sakyčiau turi nemažai mūsų įprastinių naminių katinų genų... Ar tik nebus čia prakeikto Černobylio pasekmės... Su tokiais padarais, prisipažinsiu, susiduriu pirmą kartą ir manau, kad rimtai patyrinėjus iš to galima būtų išspausti ne tik mokslinį straipsnį, bet ir daktarinukę...
— Skundėtės, kad nepriklausomoj Lietuvoj nebėra aktualių disertacinių temų... Tereikia tik pasidairyti ir nebežinosi kur dėtis nuo jų gausos...— tarp kitko pastebi vyriausiasis Ministras.
— Būtinai užsiimsiu, turiu ir gabų neseniai iš kaimo atvažiavusį ir labai mokslui tinkantį jaunuolį... Būtinai užsiimsiu...— ir, nepasitikėdamas savo priblėsusia atmintim, mokslininkams vadovaujantis Bledžentis paėmęs pieštuką pasižymėjo užrašų knygelėje.
— Tik pamanykit, kokius įžymius paukščius būsim suradę mano miško valdose... Ir aš dar pridursiu, kad jie yra nepaprastai supratingi ir gabūs. Juk jūs girdėjote, kaip jie įsijautę traukė manąją dainą?..
— Taip taip, tokia plati ir garbinga melodija, o čiulbėjo, tai yra dainavo, kaip iš natų... Fenomenalu, fenomenalu — daugiau nieko nepasakysi...— užbaigė mokslininkas ir mažindamas ratus, su sutiktais persimesdamas vienu kitu beprasmiu žodžiu, artėjo prie tikrų vyrų kompanijos ir viliojančiais buteliais žiburiuojančio stalo.

17. cirko arenoje

Žinomo seimūno sūnaus gyvenimo perspektyva po to vakaro tiesiog pradėjo švytėte švytėti. Plačiai atsivėrė durys į valstybinio cirko areną. Paėjusių kalbų sužavėti žmonės plūste plūdo pasižiūrėti nematytų, triukus išdarinėjančių ir Žinomo simūno dainų motyvus giedančių paukščių. Bet tas truko neilgai, nes tarp pūkuotųjų pilkų varnų neužilgo užvirė nenumatyti pletkai, įsigalėjo negailestinga ir bemaž pragaištinga tarpusavio kova. Varnos apsilpo ir jų pasirodymai sumenko.
Bet laiko spyralė veja įvykius ir atėjo diena, kai prisižiūrėję naujojo cirko visi sostinės vaikai ir paaugliai jau puikiai pažinojo ir galėjo vardais šaukti kiekvieną cirko artistę. Jie jau lankydavo spektaklius, kaip įdomiausią pramogų vietą ir atsistoję salėje, ištiesę į viršų rankas, o drąsesnieji net prišokę prie scenos, šaukdavo „valio“ ir „bis“. Susirinkę būrin vis girdavosi, lenktyniaudavo kuris kiek kartų žiūrėjo. Retas nesuskaičiuodavo iki septynių, o nemažai buvo skaičiuojančių jau iki dešimt.
Kitomis dienomis po cirko kupolu nenutilstant aidėdavo jaunųjų cirko aistruolių balsai: „R — a — sa, Ra — sa, Ra— sa!..“, o kitą dieną: „La — i — ma, Lai — ma, La i— ma!.." Artistės būdavo, ypač po antrojo, jau vakarinio pasirodymo, nepaprastai pavargusios ir trylikametis dresiruotojas paaugliams bandydavo aiškinti:
— Mano pilkosios artistės nebegali daryti triukų, šiandieną jau pervargo, būkit supratingi, leiskit joms ilsėtis.
— Triukų mum ir nereikia, Tegu Rasa ant lentos išraiškingais žingsniais pavaikšto, tegu neskuba, mums bus gana ir pasižiūrėjimo... Ji velniškai grakšti ir baisiausiai apgailestaujame, kad ji nėra mergaitė...
Ir būtinai vieniems, jau vieną vakarą, kad Laima, kitiems — jau kitą — kad Rasa arba Bevardė...
Kiek suprato trylikametis dresiruotojas, mieste turbūt susiformavo trys politinės vaikų partijos, nes niekuo kitu nebuvo galima paaiškinti, kodėl vieną vakarą daug katrų kviečia Rasą, o kitą jau Laimą... Paskui po miestą sklido gandai ir vieni kitų klausdavo:
— Na, kas šįvakar rasiniai ar laiminiai nugalėjo?
— Nei ta, nei ana, o bevardiniai...
— Sakyk nesakęs, o mano akimis žiūrint ar tik iš to nesusiformuos taip nepriklausomos Lietuvos svarbiausieji partiniai sparnai. Kai jie sutvirtės, ne tik į Europos Sąjungą, bet ir visur kitur galėsime skristi nieko nebesiklausę...
Žinomo seimūno sūnus pastebėjo, kad šaukiantieji pasirodyti jo pilkąsias gražuoles, be kita ko, buvo jas tiesiog įsimylėję. Jiemas patikdavo ne tik elegantiškas einančios artistės žingsnis, bet ir pati laikysena, užpakalinės kūno dalies banguojantis judėjimas, grakščiai ant švelnaus ir ilgo kaklo išdidžiai laikoma galva. Atsirasdavo ir tokių, kurie nebeištvėrę, iš didelio ir nebesuvaldomo pasitenkinimo mesdavo pilkosioms kokį gėlės žiedą ar saldainį. Dresiruotojas prašydavo nebaidyti paukščių suvenyrų mėtymais, nes jos esą yra ne žmonės ir to nesupranta, bet tas mažai tepadėdavo. Įžūlūs vaikigaliai vis aršiau rodydavo savo argresyvią, tik žmonėms suvokiamą meilę. Paauglės mergaitės, norėdamos patikti savo jauniems frantams, eidamos vis labiau stengėsi pamėgdžioti artisčių — paukščių žingsnius, išdidžiai laikyti aukštai pakeltas galvas... Bet nelaimei, jų kaklai nė iš tolo negalėjo prilygti varniniams, nes jos priklausė trumpakaklei žmonių giminei.

18. Bemaž laimingai

Visą tai, kas vyko scenoje ir užkulisiuose, pasirodo, dresiruotuosios varnos puikiausiai suprasdavo. Po spektaklių, nurimus žiūrovų aistroms, ne vieną vakarą jos viena kitai neduodavo ramybės, o kartais besiginčijančių nuožmūs balsai netildavo iki pat aušros. Imdavosi ne šiaip sau, o iš visos širdies, kiekviena jų ir ne vieną kartą prieidavo iki graudžių ašarų, net iki peštynių. Puolama artistė visada laikydavosi šventų savo pažiūrų į meną, gindavo savuosius artistinius principus ir įsitikinimus. O po vieno iš vakarinių spektaklių tarp jų įsiliepsnojo labai aršus disputas:
— Kaip tu, jau kadai palaidojusi savo brangųjį vyrą, ir būdama jau ganėtinai sena boba, betinkanti tik į kanapes vietoj baidyklės, vaikščiodama ant lentos dar gali taip bjauriai kraipyti išplerusį ir visai nušiurusį savo dugną? Man tie niekingi tavo judesiai visam vakarui supykina širdį, dar salėje prasideda seilėtekis ir grįžusi nebegaliu net vakarienės bepalesti...— abi vieningu frontu puolė tą vakarą daug kartų ant lentos kviestą Laimą.
— Po geranoriškų ir draugiškų mūsų pastabų jai net ausys neparausta... Nematytas išpuikimas ir įžūlumas...— mestelėjo Rasa.
— Papūskit jūs man, žinote, kur...— atsukdama draugėms uodegą atsikirto Laima. —Kaip man reikės, taip ir darysiu... Jūsų kalbos ir patarimai man — kaip musės zyzimas...
—Kai abi sukibusios papūsim, tai tu tuojau pat persprogsi ir išnyksi iš čia... Ir niekas net tavo vardo neminės...— nenusileido Rasa su Bevarde.
— Kad taip nebuvę... Pačios nė kiek ne geresnės, o jei jau imsim amžium, tai dar net ir senesnės... Dėl to ir pavydit man... nežinau, kas tokias išpendėjusias pajuodžargas kada begali išvis kviesti ant lentos?.. O jūsų kvailų pamokymų besiklausydama mirštu iš juoko...— šaipėsi nekukliai kvarkčiodama Laima, šį vakarą savo pusėje turėdama didžiausią kozirį — ilgai trukusius plojimus ir kvietimus.
Dabar jau įsiuto ir visą gerklę paleido Bevardė:
— Užperėtkiauše, nūsproga paskutinė!— pradėjo šaukti ji,— tu iš tolo jau visiems dvoki, nes besiraitydama nebesulaikai savo smarvės. Per akis grobi mūsų nuopelnus ir apsimetinėji šventąja... Jei ne mes — būtum gryniausias niekas, mėšlas ant kelio vidurio... Tik pamanyk, kaip šūdvabalis dar sugeba riesti nosį?..
— Pačios esat niekingos. Kuo pačios kvepiat, tuo ir kitą tepat...— kirtosi jau įraudonavusi Laima ir stiprokai stumtelėjo raumeninga šlaunim per daug arti priėjusią Rasą.
— Patrauk savo pašvinkusią bigę, kai duosiu — savo sukriošusių kaulų nebesurinksi,— ir sparno galu taip bakstelėjo į paširdžius, kad Laimai ne tik užtraukė dvasią, bet iš skausmo ji susirietė dvilinka. Kol atsigaivėjo, Rasa jau buvo nuo jos pasitraukusi, tūnojo savo kertėje ir tyliai šnekučiavo su Bevarde.
Kitą vakarą šonus tekdavo akėti jau kitai. Jau tai, kuri turėjo dažniau demonstruoti publikai savąją vaikščiojimo manierą. Be pavydo ir barnių neapsieidavo nė viena naktis ir abipusiai kaltinimai, tarsi karšty termometro gyvsidabris, neretai pakildavo iki kritinio taško ir tada prasidėdavo atviros muštynės. Tačiau žinodamos, kad rytoj kiekvienai jų vėl reikės rodytis po cirko kupolu, aštrius snapus tik laikydavo paruoštus, bet viena kitai niekada nekirsdavo. Kovai užtekdavo sparnų ir kojų, kurie per treniruotes buvo gana gerai išmiklinti ir sutvirtėję.
Kurį laiką įprastinį varnų gyvenimą buvo nutraukęs disertaciją iš jų atsiradimo ruošiantis aspirantas. Jis ateidavo į cirko patalpas, imdavo jas po vieną į rakas, kažką užsirašinėdavo į popierių, žinančia akimi vertino kiekvienos eksterjerą, atskiras kūno dalis, pūkus, kažką darė su uodegų riebaline liauka ir, kaip Laima pasipasakojo, labai nepagarbiai, nors ranką ir apsimovęs pirštine, tampė ir žiūrinėjo neliečiamas kūno vietas. Tą patį aspirantas darė ir su Rasa bei Bevarde, bet jos buvo santūresnės, kur kas kuklesnės ir tokiais dalykais balsiai nesigyrė.
Paskui tas vaikinas, bet jau to varnos nebežinojo, pirmas nepriklausomoje Lietuvoje parašė ir apgynė daktarinę disertaciją, kurioje ištyrė Černobilio atominės elektreinės sprogimo reikšmę Lietuvos paukščių geneologijai ir atskirų sparnuočių rūšių genų mutacijoms. Jis, nekeliančiais jokių abejojimų, kruopščiais ir detaliais tyrimais nustatė, kad į tokius mažus stručius — nykštukus pavirto gražiausi Lietuvos paukščiai — gandrai...
Kaip buvo pastebėta centrinės spaudos puslapiuose, disertacinis darbas apie paukščių išsigimimą sukėlė kur kas didesnius mokslo visuomenės atstovų aplodismentus, kaip tas, kurį tą pačią dieną gynė kitas aspirantas, keletą metų detaliai su chronometru rankoje tyręs šieno rankinėmis šakėmis krovimo į vienkinkį, bet ne arkliu, o galingu traktoriumi traukiamą vežimą...
Nesusilaikė tą vakarą ir dalyvavęs iškilmėse Žinomas seimūnas. Jis pabrėžė, kad abi disertacijos esančios nepaprastai svarbios ir parodo mūsų krašto mokslinikų europinį išprusimą ir išsilavinimą... Kitos dienos centrinėje spaudoje paskelbtame intrviu visi skaitė gilius seimūno apibendrinimus: „Tai reiškia, kad imdamiesi ir labai svarbių, paties gyvenimo keliamų temų, mes turėtume žemės ūky dar atsižvelgti ir į kasdieninius smulkiosios valstietijos rūpesčius, nes šis ūkis miestams teikia daugiau kaip pusę viso šalyje primelžiamo pieno... O kas lietuvio širdžiai gali būti geriau už mažą, savo rankomis puoselėjamą ūkį, patriarchalines jo tradicijas?..“
Paauglystės metus žymusis pilkųjų paukščių dresiruotojas taip ir praleido po cirko kupolu. Kai vieną rytmetį cirke ant žalio rugio šiaudo rado pasikorusią Bevardę ir beliko tik dvi pilkosios artistės, Žinomo seimūno sūnus už gerą pinigą nutarė jas parduoti. Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas valstybinio cirko turto privatizavimas. Naujieji savininkai, kurie pirko cirko pastatus, pageidavo kartu įsigyti ir paukščius bei gyvulius. Tai buvo paranku buvusiam dresiruotojui, nes jis norėjo keisti savo meniškos veiklos profilį. Už gautuosius pinigus, jis tuoj pat nusipirko užsieninę filmavimo aparatūrą ir, dėl nežinomų priežasčių, nesunkiai baigęs meno mokslus, galvojo paragauti dokumeninių filmų operatoriaus duonos. Nuolat remiamas Žinomo seimūno pečiais, jis dabar, pamažu atkurdamas ir filmuodamas savo šeimos geneologinį medį, kasmet vis aukščiau kopia būsimos karjeros laipteliais...
Neprastai nuskilo ir Laimai su Rasa. Jos, kaip plataus profilio artistės, dar labiau subrendo, nebesiginčija dėl niekų, bando savo vaidybinius talentus visokiausiose scenose (net politinėse). Artėja nauji Prezidento rinkimai ir jos, neišsenkama energija ir moterišku išradingumu ruošiasi dalyvauti priešrinkiminiuose šou, kur Žinomas seimūnas siūlys savo kandidatūra šiam garbingam postui užimti. Turint omenyje Laimos ir Rasos populiarumą, be to, jas remiančias miesto ir kaimo jaunimo partijas, galima neabejoti, kad rinkėjai užsimerkę, nežiūrėdami jokios priešiškos propagandos, balsuos už minėtąjį kandidatą...

Vėl pasikeičiau...
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Ant 07 08, 2003, 15:24
Miestas: Kaunas-Vilnius

Standartinė Vėl pasikeičiau... » Sek 08 03, 2003, 23:13

Edvardas Rudys
Eilėraščiai — 1

* * *
Kiek beliko to žmogaus — tik juokas —
Vaikšto kruta tarp aukštų gardų.
Pro grotas, pro storas, sulituotas
Jį matau beskurstantį. Graudu...

Pro plyšius, pro tarpelius šakotus
Aiškiai šviečia jo siela skaisti
Tartum kregždė danguje lekiotų,
Tik mokėk tuos rašmenis skaityt...

Ir nėra nė vieno šioj kelionėj
Visiškai kad būtų savimi...
Gardo erdvės šiltos ir malonios,
Laisvė ta, kol staugt vilku imi...

* * *
Žolė nyki ruda
Nenupjauta sušalus
Man primena raudas
Pilkos negalios

Ak, žolstiebių stygas
Užgauna vėjas
Ir pilkuma žvilgąs
Dangus tamsėja...

Kažkur lauku einu —
Kakta rasoja
Mes su žeme vienu
Abu sapnuojam...

Vėl auš diena, šlamės
Žolingos pievos,
Nes iš erdvių gelmės
Nužengs čia Dievas..

***.
Ar tai debesėlis,
Ar žalia šakelė,
Ar miražai mirga
Mano akyse?..

Žiemkenčių pasėlis
Šalia pilko kelio
Man prie kojų virpa
Pabaigos tąsa...

Kas įskėlė ugnį
Sąmonei prašvitus,
Kas nubarstė pievas
Perlais blizgančiais,

Kas vėjelį drungną
Nunešė pasviečiais,
Ko pražydo ievos
Lauko pakraščiais?..

Ar ne mano laimė
Justi ir matyti
Ir ranka paglostyt
Atspindžius languos

Ir su pievų laumėm
Klaidžioti lig ryto,
Kol prie kelio gluosny
Vėjas sulinguos?..

* * *
Pilkas kelias toli
Vingių vingiais sustingęs,
Nurudavus žole pakelė
Sningant tyliai, kaip vaikas užminga...

Akyse šviesulys -
Gal tai Angelo veidas...
Tartum saulės zuikutis nuslys
Sparną lengvą, kaip kregždė, išskleidęs...

Nei toli, nei arti -
Išmatuoti nemoku:
Rankų saulė, širdies kartulys,
Vėjy lūžtančio medžio švytuoklė...

Lyg altoriuj baltam
Per Velykas atgijęs —
Dievo Apvaizda man iškelta —
Jausmo blėstančio karštos žarijos...

* * *
Kaip diena ir naktis,
Kaip daina ir tyla...
Taip toli ir arti,
Taip kažkur ir šalia...

Kaip sausra ir lietus,
Kaip mirtis ir žmogus...
Ir be galo platus,
Ir niekingai vangus...

Kaip žaibų kamuolys,
Kaip piktoji versmė...
Tartum viską galįs,
Tartum nieko esmė...

Stebuklinga ranka,
Kiek manierų kilnių...
Tik krūvelė manka
Vien pilkų pelenų...

* * *
Sraigė žingsnio neturi —
Pamažėle, šliaužte...
Jai nežinoma jūra,
Nei pušis nulaužta...

Šliaužia tyliai ant tako,
Du rageliai kartu...
Nei pienelio ji laka,
Neaploja kitų...

Kriauklėj naktį užmiega
Pailsėti nors kiek...
Laikas bėga ir bėga,
Greit saulelė tekės...

Nesuprato mažoji
Net rasos, nei žolės...
Nekaltai išsižiojo
Žalią lapą paliest...

Sultys šiltos ir saldžios —
Tai gėrimas sotus...
Ne, dantim ji nekandžios
Tik pačiulps ir sustos...

Ir gyventi taip gera
Ji neskriaudžia kitų...
Nei jai namo, nei dvaro,
Nei paminklų kaltų...

Ak tu sraige, sraigele,
Padarėli trapus,
Man tik širdį sugėlė —
Prisiminus kapus...

Kiek ten sugulė vyrų
Ir garbių moterų...
Nieks nematė, netyrė
Jų darbelių gerų...

Tik dar nieks nepasakė,
Ko sraigelė maža,
Mina savąjį taką
Mūsų kiemo darže...

Ko mes patys, kaip sraigės,
Vis diena iš dienos...
O jau valandos baigias...
Greit neliks nė vienos...

***
Ak, pavasario mėlynas žiede,
Vėl ant stalo viltingai parimęs…
O į prarają rieda ir rieda
Mano metai linksmais piligrimais…

Lyg sutarę vėl sprogsta ir klesti
Medžių šakos, mažiausios žolelės…
Leidžias paukščiai išalkę palesti
Gal tai mirusių vėlės…

***
Praeita diena - nukritęs lapas,
Menkas ir mažytis, nykstanti dėmelė…
Taip jaunystės toliai, horizontai platūs
Nugulė, papuošė kasdienybės kelią…

***
Diena, kaip amžinybė,
Diena - sekundės skrydis
Aštri nežinomybė
Per mūsų galvas ritas…

Mes kaip vaikai prie jūros
Su samčiu skubam semti,
O bangos juokias, gūra
Ir buria mūsų lemtį

Ar čia pradžia to kelio -
Minčių ir supratimo?
Nebeužtenka valios,
Ateina prakeikimas…

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės — 2

Standartinė Edvardas » Tre 08 06, 2003, 17:03

* * *
Gilus ruduo, migla... Diena
Visai, visai nebeišaušta
Tiktai baltų beržų daina
Vilnyja pamiškės pašlaite...

* * *
Už medžių driekiasi į tolį
Pilka rudenė lyguma...
Ir lauko rėžio ilgas šuolis
Švytuoja mintimi ramia...

Veršeliai ganosi sustoję
Lyg debesėliai danguje...
Piemuo su botagu mojuoja
Gainiodamas iš lėto ją...

O traukinys pūškuoja, lekia
Bildėdamas ratu sunkiu...
Ir žalio miško sparnas plakas
Tarp rudenėjančių laukų...

* * *
Iš didelio vasaros medžio žalumo
Žolės pabėgėjusios pažeme
Ištrykšta svaiginančių tolių gilumas
Ir širdį pavargusią apsemia...

Iš bėgančio laiko vilties ir dosnumo
Iš jausmo širdy bekerojančio
Belieka mažyčio taškelio didumas
Keistai tolumoj kadaruojantis...

* * *
Vyturiuoja, plaukioja
Debesys danguose
Smilgšluotė išplaukėjo
Paežėj. Gėriuosiu.

Susipynus raizgosi
Gyvstiebio didybė
Vėjy išsidraikiusios
Smilgos kasos žiba

Ir kartojas tūkstančiais
Vis iš naujo kelias
Dulke žiedo rūkstantis
Šluotsmilgės daigelis…

* * *
Kalnų kalneliai nosis susikišę
Raukšlėti, apimti miškų šeriais…
Pabaidė varną, nusivijo kiškį,
Prilaiko dangų pakeltais pečiais

Palaukėm vėjas blaškosi kaip paukštis
Paglamonėja beržo šakeles
Sugundo juos su šiluma papliaukšti,
Nusineša pavasario keliais…

* * *
Alksnynų ūkana melsvai ruda
Užtvindė pakelės vingiuotąjį peizažą
Pirmosios pempės lūžtanti rauda
Žaliais daigeliais žemėj išsirąžė…

* * *
Lankos plačios potvyniais pasklido,
Dangumi ribėjančiais laukais…
Tolumoj virš miško žydro žydro
Draikos saulės gelstantys plaukai.

* * *
Tas pušynas - tartum debesėliais
Žaliomis šakelėm apsiklojęs…
Gal tai medžių minkštos lengvos sielos
Vakarėjant dangui čia klajoja?

* * *
Sustojo ten paukštis ir žvalgos aplinkui.
O medžio viršūnė iškilus pakilus
Per dieną padangėje debesis minko
Ir kviečia klajoti po bundantį šilą…

* * *
Keliukai kaip žemės gauruotosios gyslos
Krūmokšniais apėję į tolį vingiuoja
Ir dar nesudėtos, neįmintos mįslės
Lyg pietvėjis medy nerimsta, linguoja…

* * *
Horizonto dantyta burna
Lankstyta, žemyn nusirietus
Nupilksta namų ramuma
Tarp miško išmėtytų riekių

Į debesio pilkąjį rūbą
Vyniojasi paukščių skridimas
Ir rankos, ir mintys sugrubo
Nuo mūsų sunkių praradimų…

* * *
Kambary didžialapės
Ir mažalapės
Žaliuoja gėlės
Užuolaidos piešinys
Baltai
Į jas įsivėlė...

Už lango laukas
Ir vėjo
Pasiutęs šuoras
Sukiojasi snaigės
Ir pusto
Išeiti nenoriu…

Kampais namų
Ir balkonų
Dangus suvartytas
Tarp snaigių
Nuskridusi zylė -
Ir tas, ir ateinantis rytas…

* * *
Ta pilkuma dienos,
Trumpybė ta bekraštė…
Neskaitę nežinos
Jos juodo juodo rašto.

Ir žvirblio šiluma
Snieguotoje pašiūrėj
Šalta gili žiema
Prasmės jokios neturi…

Prasiskverbia vidun
Tas šalčio nuogas šuoras
Ir vasaros vardu
Pasišvaistyt panoręs

Iš užmaršties gilios
Iš mirusių pasaulio
Iš skausmo ir gėlos
Surinko šiltą saulę

Ir pakvietė mane
Prie stalo paliūdėti
Tokia keista daina
Ją netrukau sudėti...

Už lango jau naktis
Juodom spalvom dabinas
Ta laiko netektis
Sunki, pilka kaip švinas…

* * *
Vėl drėgna, visur patižus žemė
Po pilkuoju debesų skėčiu
Aš delnais, kiek pakeliu, pasėmiau
Jos žiedų, jos laimės ir kančių…

Akyse — pavasario troškimas
Veržlūs jo ir mirgantys srautai…
Ir iš kur jie nelabieji imas
Kai saulelė taip nebeaukštai…

Ir kodėl, kaip mažvaikis, sustoju
Ties pačia tamsiausia bedugne?
O pilkoji žemė vis kartoja
Kažin kas dar myli ir mane…

* * *
Šachmatų figūros -
Blizgios senos lėlės
Laikas trupa, gūra
Stiklo gabalėliais

Va, pražydus smilga
Varpele įkibo
Į taukuotą ilgą
Laiko begalybę…

Sėdim susimąstę
Prie lentų languotų
Kelias trumpas prastas
Tiesiai į Golgotą

Ne vaikelis pievoj
Pienės pūko siekia —
Mums netekus Dievo
Nieko nebelieka…

Sutrupėjęs laikas
Dulkėmis pakyla
Ir aplinkui plaiksto
Skarmalotą tylą…

* * *
Ląstelė sopulingai skyla,
Nei ašarų nėra, nei juoko…
Smigi, aštri kaip meistro yla -
Tiesa nebūna juk kitokia

* * *
Šviečia prigesusi saulė languos
Atspindžiu baltu...
Paukščiai dangum kaip laivai parlinguos
Žemės prikelti.

Puošiasi pumpuras rudas žaliai —
Į saulę gviešias,
Upės upeliai laukais pasileis —
Žiemos griuvėsiais...

Sieloje tyliai dienos spinduliai
Šoka ir gūžias...
Jau paskutinįsyk žiedus išleis
Karklas nulūžęs...

* * *
Kokia tyla...
Net kvapą gniaužia
Ir pilkuma —
Ligi dangaus...

Tartum mirtis
Čia pat prašliaužia,
Tartum nelauks —
Švelniai priglaus...

Subėgs vanduo
Upeliais jūron,
Gosli vilnis
Krantus skalaus...

Pavirs mintis
Į bangą sūrią...
Gal būt ant jos
Kiti išplauks...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Pir 08 11, 2003, 17:26, redaguota 1 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Trupiniai — 1

Standartinė Edvardas » Tre 08 06, 2003, 21:42

* * *
Tokios tylos nesuieškosi
Jinai ateina paslapčia,
Kaip ilgo laiko margos klostys,
Kaip džiaugsmas degantis kančia...
Ta tyluma iš žemės srūva
Baltais berželiais ir žole...
Sustingusių kalnelių krūvos
Apsiskleidė vilnim žalia...
Tartum vėduoklėm pamojuoja
Krūmynū šakos ir laukai...
Rugių žiedais pakvipę gojai...
Eini ir delnuose laikai...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Pir 08 11, 2003, 17:22, redaguota 1 kartą(us).

Vėl pasikeičiau...
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Ant 07 08, 2003, 15:24
Miestas: Kaunas-Vilnius

Standartinė Vėl pasikeičiau... » Ket 08 07, 2003, 15:30

Jee! Agne, Super! Pats geriausias atsakymas, kurį aš mačiau. Eilėmis. Jėga. :)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Trupiniai — 2

Standartinė Edvardas » Ket 08 07, 2003, 21:45

* * *
Plakasi vėl lapai
Medžiai paukščiais skrenda
Po kiemelį sukas
Viesulas — legenda...

Ak, vėjeli mielas,
Paskraidink į aukštį
Kaip dulkelę mažą,
Kaip besparnį paukštį...

Noriu pamatyti
Kur ereliai skrenda
Noriu pasakyti
Viesului — legendai

Kaip krūtinėj mano
Gimsta skrajos mintys
Ir manęs negali
Niekas nuraminti...

Gal paukščiu paskraidęs
Virš pasulio žalio
Nuraminsiu savo
Šėlstančią širdelę

Žemėn nusileidus
Vėlei atsigausiu
Ir pasaulį visą
Prie krūtinės glausiu...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Pir 08 11, 2003, 17:53, redaguota 2 kartą(us).

Vėl pasikeičiau...
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Ant 07 08, 2003, 15:24
Miestas: Kaunas-Vilnius

Standartinė Vėl pasikeičiau... » Ket 08 07, 2003, 22:37

Na, man patinka. Kai kurie liūdnoki, tai mano širdis tokių nepriima (pvz apie karstus :) ), bet kiti tai super. Jaučiuosi lyg pats būčiau juos parašęs. Labai gerai rašai Edvardai. Man patiko.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Vienišas

Standartinė Edvardas » Pen 08 08, 2003, 17:27

* * *
Minčių, jausmų fontanais
Liepsnoja mūsų akys
Ir širdyse keroja
Alpi trauka tiesos
Iš tos didžiulės gamos
Pasėmęs ir netekęs
Ieškodamas nerasi
Mažiausio lašo jos...
Ir tik kada netyčia
Pabudęs iš svajonių
Matai nutolsta greitai,
Kaip naktį žiburys...
Taip keičiasi žvaigždynai
Išnykstančiais ionais...
Ir pakeleivis kartais
Pabeldžia į duris...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Pir 08 11, 2003, 20:59, redaguota 2 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Dar

Standartinė Edvardas » Sek 08 10, 2003, 17:04

* * *
Kokia šilta
Medinio namo siena,
Čia daug žmonių
Tylėdami paseno

Ranka gera
Čia glostė ir gaivino
Ne tik vaikus,
Neprietelius, kaimynus

Upelis tas
Gerumo nematyto
Jis teka čia
Per sausrą ir per lietų

Seni namai
Bičių koriais pakvipę
Išsaugo mums
Ir mirtį, ir gyvybę...

* * *
Kieme juodam
Ir debesy baltam
Atiduotam,
O gal ir pamestam
Pavasaris
Pavaikščiojo žaliai
Sulygino
Suderino žaviai
Visas spalvas
Ir žemės ir dangaus
Dėl gimstančio
Ir mirštančio žmogaus...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Apmąstymai

Standartinė Edvardas » Pir 08 11, 2003, 21:19

***
Žmogaus apvali,
Kaip kamuolys galva
Uždara ir atvira
Liepsnos pliūpsniais
Spinduliuoja
Aistrų kaitra…
Skraido balsai
Kaip balandžiai
Pro atvirus langus
Džiugi ir liūdna
Šaiži ir daininga
Mintis pakyla į dangų…
Ir viskas tvyro
Erdvės pakrašty
Mėlynam
Suraižė antenų eteris
Erdvę
Priklausiusią man…
Viskas praeina
Ir vėjas nūn
Blaško sniegus
Kaip mažas
Gyvybės lašelis
Per kiemą nueina žmogus…

* * *

Mirga gatvių šviesos ir langai,
Kai į kelią savąjį išvykstam.
Tolsta miškas, snaudžiantys laukai,
Žvaigždės bemirgėdamos išnyksta...

Ir lazdyno spurgas kekele,
Riešutų pilvukais suboluoja...
Nurudavus driekias pakelė
Ir nuvargę nebeklauso kojos...

Jau ne ką, ne ką bepamatai,
Nors atrodai jaunas dar ir tvirtas...
Susiūbuoja tavo pamatai
Nuo ligų ir rūpesčių apgirtę...

Žemė tuoj palinks ir sudrebės —
Ir plyšelis atsivers mažytis...
Ir sutilps čia ilgesys, garbė
Ir vilties daina, ir visa kita...

***
Broliai septyni kapojo dalgiais
Vargą juodą, sunkią savo dalią
O žmogus ir šiandien nepavalgęs
Jų įveikti niekaip dar negali…

Koks tas kelias ilgas ir klaidingas
Kiek svajonių ir vilčių išnyko...
Girgžda lopšio ištampyta lingė
Tas godas niūniuoja tykiai tykiai…

Gluosnė
Pranešimai: 513
Užsiregistravo: Ket 04 24, 2003, 13:26
Miestas: Kaunas/
Susisiekti:

Standartinė Gluosnė » Ant 08 12, 2003, 1:06

Sudėtingi eilėraščiai.. Tokių žodžių derinių dar nemačiau.. Tai lengvas posmas lyg pūkas, tai švino sunkumas.. Vaizdai tokie gyvi užtat, taip ir pamačiau tas užuolaidas į kambario geles įsipainiojusias.. Kaip nuotrauka..

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Tre 08 20, 2003, 11:04

* * *
Ten vieškelis šakojasi —
Dvi ilgos baltos rankos...
Šalia neapsiklojusios
Užsnūsta nuogos lankos...

Po jos raukšles sušilusias
Vėl zuikiai kuria pirtį,
Migla kaip jausmas pilasi
Iš slėnių tų į širdį...

Kalnų žalioj pašlaitėje
Troba ir tvartas senas
Gandrai po lizdą laipioja
Rausvais snapais kalena

Obelžiedžių šviesias skaras
Jau žiburėlis smelkia...
Žaliais smaragdo auskarais
Sužibo pievoj pelkė

Mėnulis veidu paišinu,
Prajuokina varlyną,
Vynu per naktį vaišinas
Lakštingalos karklyne...

Apsiklausyti negali
Tų barnių ir to juoko...
Ir rodos medžiai vos žali
Trenks įkurtuvių šokį...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Tre 08 20, 2003, 11:50, redaguota 2 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Tre 08 20, 2003, 11:08

* * *
Spindėjimas į vakarą
Už veidrodį šviesesnis
Tolybėje atsiveria,
Jo daugiareikšmės prasmės...

Keliuko balos šypsosi,
Nors sutemos jau gula...
Ties kalneliu prilipusi
Balta, balta drobulė...

Kai juodos spalvos bėgasi
Iš šio paveikslo keisto...
To žalio medžio kliedesį
Balta spalva užglaisto...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Tre 08 20, 2003, 11:53, redaguota 2 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Tre 08 20, 2003, 11:10

* * *
Juodam asfalte melsvos ugnys
Lyg mėtytų kažkas žvaigždes...
Ta taurė išgerta lig dugno,
Tokiom spalvom vargu spindės?

O gal keliu mergaitė bėgo
Baltom kojelėm mindama?
Ir jos minkštų kaselių sniegas,
Čia sklaidėsi spalvų gama...

O gal čia šmėkščiojo miražas
Senų senų senų dienų
Ir mėlyna spalva nudažė
Takelį tą, kuriuo einu...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Apsakymėlis

Standartinė Edvardas » Tre 08 27, 2003, 12:00

Šviesios dienos ašaros

Zigmukas jau ketvirtokas. Dabar jis šiaip taip apmuturiuotas iš pilkai žalsvų kareiviškų autų pasiūtomis žekėmis, apsiavęs juodai blizgančiais naujais kaliošais, apvilktas nusitrynusiu švarkeliu ir vilnoniu iš mėlynos ir skaudžiai raudonos medžiagos sukombinuotu treningu, su draugais davėsi po mokyklos kiemą.
Ūžavo rudens vėjas, žeme nešiojo dar apsausėjusius ir parudavusius klevų ir liepų lapus, lenkė ir lingavo užpernai apipjaustytų liepų jau ataugusius ūglius...
Tarybų valdžia nusavino ir mokyklai atidavė klebonijos kiemą, medžiais apsodintą keliuką, kuriuo anksčiau, ilga juoda jupa apsivilkęs, jaunas kunigėlis eidavo į bažnyčią ar vaikščiodamas skaitydavo brevjorių.
Zigmukui atrodė, kad jis ne savo kojomis laksto, o kartu su vėju skraido vėjuotoje kiemo erdvėje. Vėjo gūsingi sūkūriai, dingojosi jam, tik padeda, kaip varnoms prieš vėją, visai neplasnojant sparnais, staigiai ir stačiai nerti į viršų arba nusileisti žemiau, o per drabužį prasiskverbęs šaltas vėjo kvėpavimas — tik reiškė, kad jis skraido gerai, kad yra iš visų jėgų išsijudinęs ir dėl to jam ne tik kad nebuvo šalta, bet buvo gera... Jeigu vėjas būtų mažesnis, rodėsi jam, neūžautų ir nepūstų, būtų labai karšta ir skraidyti, pakilus nuo žemės, būtų neįmanoma...
Žemėje siautėjo ruduo, bet danguose buvo pilna šviesos. Ji pleveno kartu su vėju pažemės krūmokšniuose ir ruduose lapuose, ji gūsingai daužėsi į netolėse baltuojančius bažnyčios bokštus, lindo Zigmuki į akis, vertė gerai nusiteikus skraidyti visu matomu akiračiu. Dar vienas kitas stipresnis vėjo gūsis ir debesys turėtų nusmukti, o sprangi saulės šviesa kontrastingai driokstelėti į rudus vėjo sūkūrio vidury besispiečiančius lapus, nupilkusias keliuko balas, baltais rėmais apvedžiotus buvusios klebonijos langus, už kurių dabar yra klasė, suolai, mokytoja ir juoda lenta. Ir tada viskas nutvaskėtų spalvingu šviesos geltoniu, lūžtančios šviesos ir šešėlio magija, kuri judėtų kartu su langais, medžių šakomis, bėginėjančiu ir skraidančiu po kiemelį Zigmuku...
Bet kai saulė šviesdavo, tas dabar juntamas ir įsivaizduojamas šviesos žaismas Zigmuko akyse lyg ir išnykdavo. Gražiauusia ir įdomiausia buvo kaip tik dabar, kai taip reikia ir niekur nėra saulės, kai jis skraido po kiemą ir šviesos prisigėręs vėjas blaško ir gainioja lapus, ūžaudamas kimbasi su medžių šakomis, švilpia perrėžtas telefono laido, lenda per drabužį prie įkaitusios Zigmuko nugaros. Ir kai erdvės šviesa, visai dar ne saulės, taip nori prasimušti pro greitai dangumi plaukiantį miglos pilkumą — čia suplonėjantį ir virstantį bemaž permatomomis debesų draiskanomis, čia vėl sustorėjantį ir patamsėjantį — štai ta negęstanti ir banguojanti su vėju erdvės šviesa ir saulėtų dienų atšvaitai prisiminimuose ir buvo pati šviesiausia laukimo valanda. Ir tą valandą — dabar ilgoji pertrauka — Zigmukas ir dūko po buvusios klebonijos kiemą kunigų nuvaikščiotais takais. Tas takas gerai matėsi ir sėdint suole pro platų klasės langą ir visada viliodavo jo akis ir kojas...
Zigmukas prisimena ir dar senesnius laikus. Tada tas kiemas dar tebebuvo aptvertas aukštų statinių tvora ir vadinosi “klebono sodu”. Kai pavakariais Zigmukas eidavo į bažnyčią melstis, jis sustodavo prie tvoros ir pro mažytį plyšelį žiūrėdavo į niekada nematyto ir paslaptingojo kiemo vidų. Kartą jis ir pamatė keliuku tarp ūksmingų liepų bevaikščiojantį jaunąjį kunigėlį. Dabar tų tvorų nebebuvo ir po sodą važinėjo ūkio traktoriai. Jie išvažinėjo ir pramynė per buvusius žolynus daug kelių ir ant jų matosi raštuotais gumos ratais ištraiškytas sodo juodžemis ir didelės šalto rudenio vandens pritvinusios duobės. Zigmuką labiau traukė kiemo vidurys, kur sukosi rudi lapai, draikėsi minkšta, nubrizgusi, nepjauta ir pageltusi žolė, kai kur prie pat žemės gelsvai žalėjo minkštos ir tankios samanos.
Per ilgąją pietų pertrauką po kiemą paskui Zigmuką iš paskos visada lėkdavo įkaitęs jo draugas Algis. Bet jau kelios dienos Algio nebebuvo. Jis nebeatėjo į mokyklą. Zigmas jau girdėjo — Algiukas niekada nebeateis. Jį su tėvais ir seserim išvežė į Sibirą ir, vadinasi, jau niekas nebeduos Zigmukui atsikąsti gardaus obuolio, paskanauti didelių slyvų. Niekada jis nebematys plataus ir atviro savo draugo veido, atželiančio švelnaus plaukų ežiuko, gyvų ir žydrių akių, į viršų staigiai nulinkusios platokos savo raugo kaktos. Labiausiai Zigmui patikdavo Alkgiuko sumuštinis: jis ilgai ir pasigardžiuodamas kramtydavo storai kaimišku sviestu suteptą duoną ir burnoje būdavo nepaprastai skanu. Jis žinojo, sviesto geltonis ir kvapas duonos kąsnį padarydavo tokiu dangiškai skaniu ir slydžiu, kad, atsikandęs sumuštinio, jis turėdavo sustoti ir pasigardžiuodamas pamažu kramtyti, nes belėkdamas galėjo užsimiršti ir, nieko nepajutęs, tą skanėstą tuoj pat stačią praryti. Kramtydamas Zigmukas išmaningai ir tyliai gėrėdavosi trumpute ir nepakartojamai saldžia valgymo akimirka... Ne tik sumuštinis, bet ir gerumu žėruojančios Algiuko akys, ir užuojautos, globos ir atsidavimo tonais skambantis balsas — viskas Zigmukui būdavo gardu ir dėl to jis su Algiu buvo artimi draugai. Žinoma, nieko negalėjo pagadinti tai, kad belekiant kiemo takais, Algiukas vis atsilikdavo, vis nesuspėdavo. Rodėsi, kad kitaip ir negali būti, nes jis skraidė, o Algis buvo gerokai stambesnis ir sunkiu retu žingsniu luibindavo jam iš paskos...
Draugas atsinešdavo į mokyklą visokiausių savo knygų ir Zigmukas, kaip tikroje bibliotekoje, prieš paimdamas knygą turėdavo pasirašyti ant nedidelio dailiai suliniuoto popieriaus lapelio. O kai knygą grąžindavo, tada ant to paties lapelio pasirašydavo Algis. Pastaroji knygelė liko negrąžinta, nes tą rytą Algiukas nebeatėjo į klasę. Tą knygą vėliau Zigmukas mėgino skaityti, bet, kaip ir su kitomis, nieko gero neišėjo. Paskaitė kelis puslapius ir nerado joje nieko įdomaus. Ir šiaip jau, žiūrint Zigmuko akimis, tik kvailas padaras gali sėdėti prie knygos. Kaip tu, žmogau, gali dėlioti ir šlebezdavoti raides, vis galvoti, ką ten skaitei pradžioje, nervintis dėl kiekvieno kelis kartus bandomo perskaityti žodžio, kai kiemas auksodavo užlietas saulės šviesos, judėdavo vėjo supami medžiai, kvepėdavo obuoliai, amžinu ir skaudžiu ilgesiu degdavo širdyje noras bėgti prie upelio ir maudytis skaidriame vandenyje, sutikti ten būrį draugų ir gyventi tikru pasauliu, kuris buvo sudėtas ne iš juodų ir gedulingų raidžių ir beprasmių sakinių, o iš tikrų, pačiupinėjamų daiktų, iš tikrų draugų ir tikrai girdimų ir ore skambančių balsų... Ne, Zigmukas negalėjo šio tikrojo pasaulio išmainyti į knyginį, kurio mintys trūkinėdavo į mažus tuščius burbuliukus, nelyginant užtrino riebalų lašeliai liesoje ir vandeningoje pietų sriuboje... Ir Zigmukui niekada nepavykdavo, kaip ir perskaitytų puslapių, sudėti jų į vieną didelį daiktą.
Staiga Zigmukas stabtelėjo, apsikabino dailiai rievėtą ir patamsėjusį liepos kamieną. Jis pailso. Kaip būtų gerai, jei čia pat būtų Algis... Bet jis nežinojo, kur dabar jis yra ir nieko niekam negalėjo nei pasakyti, nei paaiškinti... Kvėpavo tankiai, o vėjo gūsiai ir iš dangaus sklindanti šviesa siautėjo iš visų pusių ir gaivino veidą, ištiškusias mintis, akių lėlytes. Pro vėjo ūžesį dabar nebuvo girdėti net karvių, kurios buvo atimtos iš išvežtųjų žmonių, pargintos ir uždarytos buvusioje klebono daržinėje. Jos jau trečia diena nešertos ir nemelžtos laidė savo balsus į šį keistą iki šiol joms negirdėtą, nematytą ir alkaną pasaulį. Jų čia buvo daug, visokiausio plauko ir stambumo. Vienos buvo pririštos, kitos palaidos ir visos jos mykė ir kaklus ištiesiusios baubė, neramiai blaškė ausimis, žvelgė viena į kitą ir į tuos, kurie atlupę ir praskietę daržinės sienos lentą, pro atsidariusį plyšį žiūrėjo į jas...
Kažin, ar tos karvės dar tebevargsta? Per vėjo ūžesį jų baubimo nebuvo girdėti. Pakliuvo gera dienelė, o, be to, Zigmukui nusibodo be tikslo skraidyti. Jis nutarė tuoj pat nuskristi iki tos daržinės. Štai jau ir keliukas, ir žalzganai ir kietai ore styrantis uosynėlis. Ta vietelė Zigmukui buvo gerai žinoma, nes čia jie pjaudavosi “vokiečiui” žaisti lazdas. Lazdos išeidavo geros ar net rinktinės, nes dvimetinių ūglių galūniniai pumpurai kėpsodavo ant sustorėjusių į šonus atsikišimų. Vieną jų nupjovus, lazdos gale išeidavo kablys ir kai reikėdavo “vokietį” sprigti iš “dvaro” (žemėje įduobto rėželio), tokia lazda jį gerai užkabindavo ir “vokietys” (3 — 5 centimetrų pagaliukas) lėkdavo greitai, bemaž švilpdamas. Be to, lazda gerai ir tampriai linkdavo ir su ja žaisdamas, buvai bemaž tikras, kad išloši...
Tą rytą, tai buvo antras rytas, kai klasėje nebebuvo Algio, vaikai bepjaudami lazdas pastebėjo — “klebono daržinėje” kažkas buvo nebe taip. Kažkas uždarė ir užrakino visada atviras, plačias ir sunkias jos duris, o aplinkui, įsispaudusių į žolę ir kelalį, buvo daug automobilio vėžių. Vaikai net išsigando, kai atplėšę aptręšusią lentą, žvilgtelėjo vidun. Daržinė sausakimšai buvo prigrūsta gyvų, juodų ir baltų spalvų lopiniais išmargintų ir judančių karvių.
Viena jų, matyti išprotėjusi nuo alkano ir beprasmio buvimo šiame kalėjime, nusitraukė nuo saito, baubdama ir išsprogusiomis, kraujo prisruvusiomis akimis dairydamasi į visas puses, žirkliojo po daržinę ir darė “tvarką”. Sustoja prie kurios nors trumpai ir kietai ant saito pririštos karvės, kuri tuoj metasi į šoną, norėtų atsisukti priešais ir parodyti savo ragus, bet ją laiko saitas. Tuo trpu tvarkdarė, nuleidusi žemyn storą ir tvirtą sprandą, žengia kiek į priekį, ragais užkabina pririštosios šoną ar šlaunį ir smarkiai trūktelėja į viršų. Lygiame užpultojo gyvulio kailyje tuoj pat atsiveria kraujuotas pailgas plyšys, bėga per plaukus šviesiai raudonas kraujas ir laša ant priterštos žemės... Tvarkdarė kiek pailsėjusi eina prie kitos aukos ir vėl imasi savo kruvino darbo. Pririštosios karvės draskosi ir sukasi, iš visų plaučių pučia orą, šnypščia, net seilės joms drimba iš burnos, bet niekur negali pasidėti — saitelis trumpas. Kitoji, kiek smarkesnė ir gudresnė, taip lengvai tvarkdarės neprisileidžia ir su užpakaline koja taip trinktelėja jai į prusną, kad šiai net akys apžilpdavo ir belikdavo tik apsilaižyti. Prie šios daugiau ji nebelįsdavo, spūdindavo tolyn.
— Tai velnio išpera...— sako kažkuris iš vaikų.— Reikia lįsti į vidų ir tai pasiutėlei apskaldyti šonus. Kitaip ji nesiliaus...
— Lįsk, lįsk, o kai išlįsi, būsi kaip ta — kruvinuoju pasturgaliu...
— Nebijok, aš tokią gražuolę dar sugebėsiu sutvarkyti...
— Lįsk, lįsk — parodyk, ką gali...
Bet per tą pertrauką jie nebesuspėjo nei beįlįsti, nei ką daugiau padaryti, išgirdo skambutį ir visi nudūmė į klasę. O čia juos kietai prigriebė mokytoja:
— Ten eiti negalima. Kad daugiau nematyčiau. Jei mano žodžių neįsidėsite į galvas ir neklausysite — tuoj pat keliausite namo atsivesti tėvų...
O atsivesti tėvus daug kam ir daug ką reiškė. Daugeliui rimtą šventinimą diržu. Gudresni ir drąsesni bebūdavo tik tie, kurie tėvų neturėjo. Bet šį sykį ir jie bevelijo patylėti...
Apie Zigmuko draugą Algelį mokykloje buvo uždrausta net kalbėti. Lyg jo nebūta, lyg nebūta jo suolo, lyg nebūtų jo knygų, kurias jis atnešdavo skaityti, lyg nebūtų jo giedrių ir gerų akių ir mielo balso, lyg nebūtų obuolio ir skanaus sumuštinio, kurių ragauti per ilgąją pertrauką Zigmui taip labai tebesinori...
Prie daržinės per pertraukas vaikai nebeėjo. Nors jie mokytojos taip baisiai jau ir nebijojo, bet čia buvo ne vien mokytoja. Čia buvo tai, ko ir mokytoja bijojo, vengė net užsiminti. Ir šiomis dienomis visi lakstydavo po kiemą, o į netolėse riogsančią daržinę žvilgčiodavo tik iš tolo...
Kitą dieną po pamokų, kai jau mokytoja buvo išėjusi namo, vaikai vėl susirinko prie daržinės. Bemaž kiekvienas atėjo nešinas kokį indą. Ir ne bet kokį, o švarų ir paimtą iš namų.
Karvės tebebuvo daržinėje ir, kaip ir pirma, niekas jų nesaugojo. Kai kurioms karvėms ant šonų tamsavo sukrešėjęs juodai raudonas kraujas. Apie tas karves jau sukiojosi ir viena kita tamsiai mėlyna didelė musė. Bet “tvarkdarės” karvės nebesimatė. Ant plūktos daržinės aslos buvo tiršta karvašūdžių ir, žvelgiant pro plyšį, į nosį trenkė aitrus šviežio mėšlo dvokas.
Vaikai atlupo dar vieną lentą ir Urkų Paliukas, kuris visur ir visada buvo pats drąsiausias, pirmasis įsismaukė į daržinės vidų. Jis tuoj prisiartino prie didžiuliu tešmeniu nenustygstančios karvės, bet ta baidydama jį sušnypštė ir metėsi į šoną, paskui neramiai papurtė galvą ir norėjo atkišti ragus, bet neleido saitas. O Paliukas užsispyrusiai, atkišęs ranką ir vis kartodamas kažkokį žodį, pamažu slinko arčiau jos, trynė su ranka jai šoną, paskui ilgą ir rauplėtą kaklą, pažandes ir ta karvė pamažu prie jo lyg ir prijunko, nebesidraskė. Po kiek laiko, matyt nuo suprasto ir pareikšto abipusio gerumo ir žmoniško elgesio, susigubijo karvės širdis ir jai iš akių pradėjo riedėti didelės ašaros...
— Žiūrėkit,— rodydamas į tešmenį šaukė Paliukas,— iš papų net nemelžiant jau laša pienas! Aš tuoj tau, vargšelė, palengvinsiu, tuoj,— kalbėjo jis prijaukintajai karvei jau visai palįsdamas po jos pavilve ir pradėdamas čiupinėti pieno pritvinkusius papus bei taisydamasis melžti.
— Pats tikriausias melžėjas,— suabejojo vaikai,— juk tu, kaip gyvas, nesi nei karvės matęs, nei šalia jos stovėjęs...
Bet Paliukas jau mūsų kalbų nebesiklausė. Atsitūpė šalia ir įniko melžti. Nesisekė. Daug pieno čiurkšlių ėjo pro šalį, kitos ir į išaugtinio švarko rankovę. Vaikai sujukdavo ir vėl nutildavo, o Paliukas kartas nuo karto riebiai ir vyriškai nusikeikdavo. Bet po keletos minučių jis karvę pradėjo melžti kaip tikra melžėja. Karvė dairėsi į šonus ir į Paliuką, bet ramiai stovėjo ir vis ašarojo...
Baigęs melžti, jis čia pat atsivertė ir kiek nugėrė.
— Tai skanumėlis... Tokio šviežio ir šilto, bemaž tiesiai iš papo, savo amžiuj niekada nesu gėręs...
Po kiek laiko jau visi vaikai sulindo į daržinę ir kiekvienas jaukino sau po, dvi dienas nemelžtą, karvę. Prisijaukinę ėmė melžti. Kiekvienas darbavosi kaip sugebėdamas, bet pieną iš spenio ne visi tesugebėjo išspausti. Kitajam nemokšai karvė taip vožtelėjo užpakaline koja, kad tas, kelis kartus apsisukęs ir perkritęs ant mėšlino kluono, savo puodelio turėjo ieškoti kitame daržinės gale... Kai karvių melžimo aistra atlėgo, vaikai per plyšį vėl išsismaukė į lauką ir sustoję dalijosi įspūdžiais.
— Visas išmelžus, pieno nepaneštume...
— Pražus gyvuliai,— bėdavojo Paliukas.
— Ko jau?— prieštaravo jam.
— Ko, ko?— atsikirtinėjo Paliukas.— O kiek karvė gali būti nemelžta? Jos tešmuo gali susprogti. Buvo ir nebėra tešmens, tik kraujas ir mėsgaliai...
— Negali būti...
— Negali... O kiek kartų per dieną karvė yra melžiama?— vėl rėmė prie sienos netikinčiuosius...
Visi nutilo, kiekvienas bandė įsivaizduoti, kaip baisiai turi atrodyti karvė su susprogusiu tešmeniu.
Dabar prie daržinės Zigmukas atskrido vienas. Jis jau pamiršo mokytojos draudimą ir duotus priesakus. Sieninės lentos tebebuvo neprikaltos ir, pajudintos ranka, jos lengvai prasiskleidė. Karvės, kaip ir pirma, birbė ir mūkė, tik jų balsai buvo dar labiau užkimę. Reta karvė bestovėjo. Visos klausėsi, kaip vėjas judina daržinės sienas, kaip beldžiasi į stogą, kaip visas pastatas cypčioja ir virpa nuo didelių vėjo šuorų...
Zigmukas, prispaudęs skruostus prie lentų, ilgam įsistebeilijo į daržinės vidų ir karvių vaizdas kažkur lyg ir nuplaukė, beliko neaiškūs sienų kontūrai, iš kažkur pro priešingos sienos lentų plyšius, tartum ilgi spygliai, smingantys šviesos pluoštai. Zigmukui pasirodė, kad visa daržinė sapnuoja žalią, kvepiantį lankų šieną, žalią žydinčią pievą ir tą patį sapną sapnuoja išbadėjusios karvės.
Dabar Zigmukui buvo gaila ne tik tų vargšų gyvulių. Gailesys susiliejo su Algiuko netektimi ir jam tarpunosyje lyg kas karštu geležim sukiojo ir skaudžiai spaudė gerklę, svilino paakius. Viskas aplinkui apsitraukė vandeninga ir nepermatoma migla. Per tą miglą atrodė, kad ašaroja pilkos daržinės sienos, gulinčių gyvulių tumulai, pilka dienos šviesa ir net beprasmis vėjo vaitojimas...
Kai Zigmukas išgirdo skambutį ir nusiskubino į klasę, pasirodo po ilgosios pertraukos buvo prasidėjusios jau dvi pamokos...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Ket 08 28, 2003, 17:08

* * *
Neišsiderėsi ir nesusitarsi,
Neišsižadėsi valandai ilgai —
Jis ateis iš tolo, kaip griaustinio garsas
Kol be tikslo vienas į žvaigždes žvalgeis…

Ir kaip draugas geras tau paplos per petį,
Paprašys pakviesti ir išgert taurės…
Ir kai jau pamilsi šį pasaulį platų,
Viskas per sekundę trumpą subyrės…

* * *
Kas baltas ir languotas drobes
Išdžiaustė taip aukštai aukštai?
Sumėlynyoja tolių duobės
Juodais ir balstančiais kraštais…

Saldus ir lengvas miško kvapas
Gaivina gydo kaip kerai
Kažkas tenai už medžio slepias
Kurio aš nematau kiaurai…

Jau greit mėnulis iš už miško
Geltonu veršeliu sumyks?
Ir apsiblausę toliai blykčios,
Laukais ir slėnių daubomis…

Ar beišgirsiu žingsnių aidą,
Tuščios nakties juodam glėby?
Ne, ne arklys po žolę braido,
O šmėkla ilgesio geibi…

Rytė
Pranešimai: 860
Užsiregistravo: Šeš 09 28, 2002, 11:30
Miestas: Kaunas
Susisiekti:

Re: Eilės

Standartinė Rytė » Šeš 08 30, 2003, 17:10

Mus tik tada sujaudina eilės, kai patys esam kažką panašaus pajutę, patyrę. Ne žodžiai, ne vaizdai ar metaforos, o pats rašančiojo gyvenimas paliečia skaitančio gyvenimą. Kaip šios dvi eilutės:
Edvardas rašė:Ir kai jau pamilsi šį pasaulį platų,
Viskas per sekundę trumpą subyrės…

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Metamorfozės

Standartinė Edvardas » Sek 08 31, 2003, 20:34

* * *
Tas rašymas, kaip nuoskauda,
Kaip skundas praregėjimo.
Kažkas pasaulį nuskriaudė,
Kažkur per daug mirgėjimo…
Nebūk kvailys praeik pro šalį
Ir nesimėtyk tais rašteliais…

* * *
Plaukia, draikosi aukštai
Debesys vandens prižliugę…
Širdgėla juodais kraštais—
Mirusio artojo plūgas…

* * *
Melodija sukūrus mirtį
Tuojau išnyksta, išsisklaido...
Keliu žmogus praeina girtas—
Vis skaitom, rašom pirmą raidę...

* * *
Žmogus kieme sušilęs dirba,
Balti sniegai plaštakėm lekia...
Lyg spindulys geltonas virpa
Šakoj užstrigęs beržo lapas...

* * *
Tas langas, kaip pasaulis visas —
Klajonių ir rimties pagunda...
Žiemos šalčiu ir saule tviska,
Žaliu pavasariu nubunda...
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Sek 08 31, 2003, 20:59, redaguota 2 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Metamorfozės

Standartinė Edvardas » Sek 08 31, 2003, 20:37

* * *
Įkaitusi saulė
Užmigo delne,
Čiurlionišką šaulį
Palaidos kalne...

Paverks susirinkę
Gerbėjai keli...
Paminklą iš trinkos
Išskobs pakely...

Ir nieko nelaukę
Per pievą nueis
Papuošę vėl plaukus
Juodais skarmalais...

* * *

Išsiliejo drumzlinu rašalu
Žemės spalva,
Pavirto skraidančiu mašalu
Drugio galva.

Sužavėjo praeinantį žmogų
Drobė marga,
Ant jos ropinėjo dar žiogas
Su savo merga...

Suvirpėjo sulinkę pakinkliai—
Meilė šalia...
Per žydintį gojų atslinko
Ramybės sala...

Skelbti atsakymą