Edvardo kūryba 2

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Pir 09 24, 2007, 22:01

3. Aš karklas nudrengtas

Visi jausmai pakilę džiaugsmo šokiui
Banguoja, bėga sidabru žvilgą
Vėl per karklyną – mano širdį kliokia
Pavasarinio potvynio banga

Srovė apdrasko numylėtą krantą,
Purius gūbrius verdenėn nešdama
Ir karklo širdį kruvinai nuranto
Baltom lytim suskilusi gama

Nurimus tėkmei žemė sužaliuoja,
Kažkas išgydo stiebo likučius,
Žalia vilnim pavasaris vėl kloja
Saulėto kalno linkstančius pečius

Giliai – tik vieno Dievo težinota
Širdies orbitų neramiam lauke
Ir vėl nudrengtas stiebas ima žiotis
Išsikudrėja žaluma jaukia

Vėl pasiklydus jausmo žaliaskraistė
Numindžiukuoja sielą ištisai,
Ir atsigavęs juodas laimės raistas
Sūpuoja širdį metūgiais šviesiais

Iš paslėptųjų jausmo pažastėlių
Vėl kalasi mažyčiai pumpurai,
Ir kai storai žiedų pūku apžėlė
Medum kvepėjo saulėti orai

Vėl ūžė spiečiai geltonų mergaičių,
Kedeno vėl medingas aveles,
Su jom ilgai širdies aistra vėl gaišo
Niūniuodama pavasario eiles

Žieve gruboka žaizdos užsitraukė,
Vėl neš ledus lemtis neapdairi
O kai žydės pavasarinis laukas,
Graibstysiu laimę vingio vidury
Paskutinį kartą redagavo Edvardas Sek 09 30, 2007, 18:32, redaguota 3 kartą(us).

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Šalia „rūko virš slėnių“

Standartinė Edvardas » Šeš 06 13, 2009, 16:50

Šalia „rūko virš slėnių“

Skaičiau R. Granausko knygą o akyse ir mintyse dingojosi ne tiek piešiami žmonių paveikslai ir charakteriai, kiek tų aprašomų vietovių vaizdai, kuriuos aš įsivaizdavau sustingusiais ir paauglystės širdžiai artimais prototipais.
Važiuojant iš Salantų į Mosėdį, kelias eina tarsi ne per Žemaitijos kalvotą kraštą. Palei kelią stačios kalvos, jau už Salantos upės, tarsi pasitraukia ir užleidžia vietą ilgiems panoraminio pobūdžio pakilimams ir nusileidimams. Į šonus eina arba iš lėto kylanti toluma, arba nulinkstantis žemyn slėnys, kurio dirbamus laukus puošia krūmokšniai, toli mėlynuojantys miškeliai, kaip netyčia kažkieno rankos išmėtyti trobesiai. Nuvažiavus iki Erlėnų kaimo, prasideda kelių kilometrų ilgumo kelio nuolydis ir kai jau visai pakyli kitam jo gale, jeigu pažvelgi atgal, pamatai lengva miglele pridengtus ir gana ryškiai į erdvę įsirėžusius gotiškos Salantų bažnyčios bokštus, visokiom laukų ir medžių spalvomis ir vingiais išsiskleidusį Erlėnų, Šaučikių, Nerėpų kaimišką peizažą.
Toliau kelias eina lygumą ir netrukus kelio dešinėje pusėje pasimato vienišas ilgas pastatas – tai buvusi Šauklių pradinė mokykla. Arti jos kitų gyvenamųjų namų nebuvo ir galvodamas niekada negalėjai suprasti, kodėl ta mokykla taip atsiskyrusi nuo Šauklių gyvenvietės, nes iki gyvenvietės yra dar gerokas kelio galas, paskui statoka pakalnė ir gal porą kilometrų besitęsiantis pats kaimas. Iš ano kaimo galo, kažin ar ne arčiau mokiniui jau buvo eiti į Mosėdžio mokykla?
Nusileidus keliu nuo kalno į Šauklių gyvenvietę, čia jau namas prie namo, nelyginant kaip kokiame bažnytkaimyje. Kiek toliau nuo kelio, dešinėje, į Mosėdžio pusę, teka Eiškūno upelis, o pati vietovė vadinasi Paeiškūne. Čia, lankydamas Mosėdžio vidurinę mokyklą, ir gyveno Romualdas Granauskas su mama. Prisimenu, Mosėdžio mokyklos literatų būrelyje Romualdas skaitė novelę, kaip jis ankstų rytmetį meškeriojo prie Eiškūno upelio. Išliko atminty vaizdžiai aprašytas saulėtas rasotas rytmetis, judantis ir akimi matomas vandens gyvūnėlių pasaulis, kurį autorius stebėjo įmetęs meškerę ir laukdamas kol užkibs koks žuveliokas.
Kelias iš Šauklių į Mosėdžio pusę ėjo per Naujukų kaimą, kuris nuo neatmenamų laikų iš abiejų pusių buvo apsodintas medžiais. Jie mūsų laikais buvo jau išlakūs, aukšti ir stori. Apskritai ši kelio atkarpa su savo užlinkimais buvo nepaprastai įspūdinga, nes eidamas ja jausdavaisi tarsi patekęs į jaukius namus, ramų prieglobstį. Tyli ir sodri žaluma glostyte glostydavo akis ir mintis. Kartą einant į šokius, kuriuos tą kartą ruošė Šauklių pradinė mokykla, berods tarpusavy besišnekėdamos Alma Skruibytė (Granauskienė) ir Stasė Lygutaitė (Bucevičienė) prasitarė: "Bepiga Romui nerašyti, kai jis tokiam karališkam pasauly gyvena, tokiais keliais kasdien į mokyklą eina."
Dešinėje pusėje, ties kaimu, taip pat plyti Šauklių draustinis, kuriame ledynmečiu sustumti akmenys vienas ant kito suversti storiausiu sluoksniu. Čia net didesniam medžiui sunku augti, neužtenka maisto medžiagų, žaliuoja tik kadugiai ir natūrali, jau daug metų besišaknijanti žolė.
Ne prastesniam gamtos prieglobsčio kampely buvo ir Romo gyvenamasis namas. Kartą man, aštuntokui, po pamokų teko čia apsilankyti, nes Romualdas buvo prižadėjęs duoti man neštis į namus paskaityti didelio formato storą sąsiuvinį, kuriame, gražia savo rašysena jau buvo prirašęs gal kokius dvidešimt puslapių savo kūrybos eilėraščių. Mes tada buvome mokyklos literatų būrelio nariai, o vadovavo jam mokytojas A. Šileikis. Taigi iš to apsilankymo paliko toks įspūdis, kad nuo namo už keletos šimtų metrų, vešliai apaugęs karklais ir alksniais, vinguriavo Eiškūnas, o ilgokas namas, šoniniais langais į pietų pusę, šiaudais dengtu stogu, priminė daugelį to laiko kaime buvusių namų. Tik čia buvo gal kiek daugiau medžių ir todėl, kai įėjom į vidų, pro nedidelius langelius šviesa skverbėsi kaip pro rėčio tinklą. Pro langus matėsi žalumos priėjęs kiemas.
Troboje mus pasitiko Romo mama, Rozalija. Tai buvo vidutinio amžiaus, neaukšta, gražaus ir prakilnaus veido moteris su įspūdingai besigarbanojančiu tamsiai rusvų plaukų kuokštu, kuris, tarsi nenorėdamas sutilpti, skleidėsi į visas puses, bet gerai sušukuotas ir užpakaly surištas, niekur išsiskleisti negalėjo ir panėšėjo į apvalų linų kuodelį.
Romualdas pavalgė, aš pasiėmiau jo atneštą eilėraščių sąsiuvinį ir mes, neilgai betrukus, išsiskyrėme. Aš, dar namo plačiu žvyro keliu žingsniuodamas, atsiverčiau sąsiuvinį ir lėtai eidamas ėmiau skaityti. Eilėraščiai, kaip ir kiti Romo parašyti dalykai, man darė gerą įspūdį, nes aš, nors menkai apie tuos dalykus tenusimanydamas, pajutau minties ir jausmo grožį, gerą eiliavimą. Jo kūriniai, mano akimis, niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos buvau skaitinėjęs spausdintose knygose. Perskaitęs, vertinau jo kūrybą, bet ką parašiau, nebeatsimenu. Prie eilėraščių pridėjęs mintis apie jo literatų susiėjime nagrinėtą apsakymą, kuriame vaizdingai buvo nutapytas atlaidų šurmuly bevaginėjančio čigoniuko sumušimas, jau tada maniau, kad Romualdas turi rašytojo talentą.
Grįžkime prie kelio. Pasibaigus vaizdingai apsodintam Šauklių keliui vėl išnyrame į jo nuogesnę atkarpą jau prieš pat Mosėdį. Čia ir vėl dešinėje pusėje išvysdavome namą, kuriame gyveno, jei neapsirinku, Kairiai – sūnus ir motina. Su tuo Kairiu kartais Romualdas ateidavo į Mosėdžio klubą, kur buvo ruošiamas koks nors šventinis minėjimas, o po to ir šokiai. Su Kairiu mažai kas iš bendraamžių bendraudavo, nes jis buvo labai keistas, nesuprantamas, o kartais ateidavo į klubą šokti su juodomis kurpėmis, kurias savo rankomis buvo storai apdažęs baltais ir raudonais aliejiniais dažais, nupaišęs ant jų jam vienam tesuvokiamus ženklus. Kai Kairys atsistodavo šalia, visi save gerbiantys paaugliai, po truputį, po truputį, pasitraukdavo kitur ir jis likdavo stovėti vienas. Kai šalia Kairio būdavo Romualdas, jis niekada niekur nesitraukdavo ir paprastai atokiau nuo visų jie likdavo bestovintys dviese. Vėliau aš girdėjau, kad Kairys žiauriai nužudė savo motiną ir jį suėmė. Jų namelis liko stovėti be gyvos dvasios ir tolimesnio jo likimo nebežinau.
Už Kairių namo kelias vėl leidžiasi pakalnėn ir tuoj pat atsiduria į pirmąsias mosėdiškes Salantų gatvės trobas.
Grįžkime prie vienišos Šauklių pradinės. Nuo jos į visas puses tęsiasi apylygiai laukai ir vienoda, metų laikus spalvomis pakartojanti nykuma. Nereikia daug jausmo ir vaizduotės, kad suvoktume, kokioje nostalgiškoje būklėje atsiduria jaunas, vienišas tokioje vietoje atsidūręs žmogus. Reikia labai įžvalgios ir pagaulios akies, kad toje plynoje lygumoje kažką surastum, kažkuo pasidžiaugtum, su kažkuo suaugtum. Reikia įsimylėti, reikia įkelti ratą gandro lizdui, reikia pasodinti sodą, padirbti daug inkilų varnėnams, nuo čia esančių kelio kalnelių ant dviračio kartės pavežioti mergaitę...
Man Granausko knygos meninis piešinys labai priminė Čingizo Aitmatovo geležinkelio stotelę, kurioje plėtojamas romano "Ilga kaip šimtmečiai diena" veiksmas. Įsiskaitykite į šias eilutes: "Traukiniai tuose kraštuose ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus... O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai – Sary Ozekai... Tuose kraštuose visi atstumai buvo matuojami pagal tolumą nuo geležinkelio, kaip nuo Grinvičo meridiano. O traukiniai ėjo iš rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus..." R. Granausko romano centre ne stotelė, o pradinė mokykla, o kitkas labai analogiška, bet ne tapatinga.
Iš tos monotonijos, nuobodulio, rūkų ir vėjų Granauskas mus išveda į poetinį žmogaus gyvenimo lygmenį, padaro jį spalvingą ir patrauklų. Tokioje nykioje vietoje žmogaus veiksmai ir svajonės darosi ryškesni, geriau matomi ir jaučiami. Perskaičius knygą taip ir maga pabūti su tais tyrlaukių rūkais, pasigrumti su tuo plynlaukių vėju, pasižvalgyti aplinkui, pavasariais pasiklausyti parskridusių varnėnų.
Kada važiuosite keliu pro Skuodo rajono Šauklių kaimą, sustabdykite savo "jaguarą", išlipkite ir pabūkite prie tos mokyklos, pažvelkite į to krašto gamtą ir dar kartą pabūsite su Granausko nupiešta peizažo ir gyvenimo vizija.
Baigdamas aprašinėjimą, pasakysiu grynai savo ne specialisto nuomonę – R. Granausko knyga – sprangokas kūrinys, trūksta kažko šviesesnio. Ar net dar daugiau – kai kur atsitraukimo nuo stereotipų į tikras žmogaus gyvenimo pozicijas, kuriose jis, nežiūrint koks būtų ir ką beveiktų, kas žingsnį motyvuotai kovoja už savo gyvenimą, už savo idealus. Kai šito daikto pritrūksta, iš skaitomų puslapių į akis pradeda lįsti lėkštumas ir schematizmas. Žinoma, to negalima pasakyti absoliučiai, bet vienur kitur maži tokių požymių kampučiai pabrūžina mąstančio skaitytojo pasąmonę. Kai kur yra tokių savotiškų perlenkimų, kurie pateikti taip tipizuotai, kad nebepritinka prie visumos (čirškaujantis varnėnas ant kirvio koto)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Re: Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Ket 01 28, 2010, 20:58

Suakmenėjusi gyvybė

Kiek pasakų mama sudėjo vaikystėj
Ant lovos medinės arti atsisėdus –
Ir buvo ten gulbės, ir mirštantis Kristus,
Ir žemėn nukritęs kraujuojantis žiedas.

Mažoj širdyje tarsi akmenio luitas
Didėjo ir kaupėsi amžių likučiai,
Iš laiko beprasmio dvelkimas išguitas,
Sušalęs į lavą dainingą ir rūsčią.

O ten gilumoj kiek visokių žolelių
Ir paukščių pirmųjų be plunksnos ir snapo,
Ir gyvių, kur pirmąją raidę iškalę,
Susmego drieželiais į amžiną kapą.

Ir dailiai sugulę, kietai susiklostę
Šiandieną išvirpa iš žemės į šviesą,
Lyg būtu atgulę ne amžino bluosto,
Ir kraujas jų kūne lig šiol neatvėsęs.

Sustingusiuos koduos keistais įsirėžė,
Plasnoja lig šiolei nematomos gijos,
Kaip slaptos žiniuonio kerėjimų dėžės,
Kur jausmo stebuklais ir laime mirgėjo.

Jie viską surinko iš protėvių žemės,
Į kaspino juostą kaip kraitį sudėjo,
Kad kitas, tas paslaptis rankon paėmęs,
Prabiltų kaip naujo pasaulio skelbėjas.

Ta juosta gyvybės skambiais elektronais
Ir virpesio gijom gyvena ir minta,
Kaip šiaurėj ant ledo gyvenantis ruonis,
Ar senis minkštam patale numarintas.

Ir šiltos dalelės, kur kraują šokdina
Ar tvinksniais širdies įsisupusios plaka –
Yra iš pirmykščio pasaulio medienos,
Iš pirmo kraujuojančio gyvio – latako.

Mes klinčių kietybėje daug ką įžvelgę
Svajojam laimingi ir esam pertekę,
Siūbuojam meteliais ant kertančio dalgio,
Pavirtę gyvybės gražiosiom plaštakėm.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Re: Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Sek 02 28, 2010, 20:51

Vidus

Sukibęs, suvirtęs, galai sumaišyti,
Yra čia ir balto, ir žudančiai rudo,
Ir saule suspindi, ir žvaigždėmis švyti -
Į nervus įspaustas gyvenimo būdas.

Gerumas kaip kreivė statistinė kyla
Ir staigiai užlūžta kaip medis per audrą.
Kai baisūs sprogimai suniokoja tylą,
Perkritęs ant kryžiaus ir meldžias, ir rauda.

Ištįstantys toliai ir duobės fanatų -
Po veido gilybe vis kuičias ir šlama -
Tik mūsų vidinį pasaulį pamatę,
Nukrenta, sustingsta, palieka be amo.

Formelės visokios - dailesnės ir bjaurios -
Nuo veido, lig pilvo, lig judančių kojų,
Vilties paskutinės prasmė vis kariauja -
Kitokiais pasauliais atgimus kartojas.

Ir joja ant žirgo, ir švaistosi kirčiais -
Nuožmi abejonė, ieškojimai slidūs,
Nuodingai parausta tik veido paviršius,
Ir nerimo gūsiais vidus išsilydęs.

Tik retas tarpelis tėra sušukuotas,
Ir aiškia spalva apsigaubęs giliausiai -
Vidus kaip lėktuvas be jokio piloto
Vis skrenda į tolį ir mūsų neklauso.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Re: Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Tre 03 10, 2010, 12:41

Aš – Motina

Aš šilumą saugau, kai speigas per naktį
Iš žemės poškėdamas išlupa baslį.
Neleidžiu sušalti, neleidžiu sudegti –
Man saulė per langą nudegina aslą.

Ant mano delnų iš manęs išsiritę
Penki ir šeši žmogeliukai štai auga,
Per mielą dienelę, naktelę lig ryto
Akių nesudėjus ramybę jų saugau.

Ir visos burnelės pavalgyti nori,
Ir gėdai uždengti rūbelio gražesnio,
Ir veidas, kad būtų įsiūtas į dorą –
Kaip sodui augintos įskiepytos trešnės.

Tas kelias toks ilgas per trobą prie pečiaus,
Nuo pečiaus į kūtę, į prietrobio daržą,
O žingsniai mažųjų į ilgį vis plečias –
Jau sienos trobelės jų lūkesčius varžo.

Prie kaktos manosios prikaltas Dievulis –
Jis rodo į gailesčiu degančią širdį,
Ir poterius reikia kalbėti prieš gulant,
Kol sienos trobelės tuos šnabždesius girdi.

Ir duona ta duona brangiausia iš miltų,
Maišelis mažėja ir niekam nerūpi.
Ir motina iškeptą kepalą šiltą
Jau deda ant stalo be didelio ūpo,

Nes tėvas neranda kelių į malūną,
Užmiršta, kad reikia savuosius maitinti –
Ir dienos ir naktys nepaprastai liūdnos
Kaip liūdnos bedarbio klajonės ir mintys.

Tik sienos sušildo ir papeni rankos –
Suranda ir lėkštę ir katilą dubų,
Ir viralo samtį, nors jo neužtenka –
Pavalgo kiekvienas nebaltintą sriubą.

Ir siūti, ir verpti, ir austi, ir arti,
O rankos juk silpnos jau gyslos užvirto,
Kai tenka gyventi už Karvę ir Sartį,
O jis mindžikuoja nei tikras nei girtas.

Prabėgo tiek metų į tris įsikibus,
O jis ir vienos kertelytės nevaldė.
Iš jo tebyrėjo tik pjuvenos grubios
Netiko jos pečiui, nei sienai, nei baldui.

Išaugo, išėjo, namo kai sugrįžta,
Tom sienom ir kryžiui didžiausioji šventė,
Nes Motinos vargas, nes Motinos ryžtas
Į širdis įmūrijo norą gyventi.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Re: Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Pir 08 23, 2010, 11:22

Žemė

Vėl Žemė nusiskuta žiląją barzdą,
Žaliai apsikaišo ir spalvos atgyja –
Kvatojas perkūnais ir kūdikiu vartos,
Skarom savo galvą apgaubus nuo vėjų.

Erdvė susirangiusi spengia į ausį
Ir toliais sušvitus, vilioja atskristi,
Jos veidas kirpiuotas naktim apsiblausęs,
Tiems toliams atrodo kaip mirštantis Kristus.

Seniai čia užsnūdo energijos bluostai,
Nešvyti didžiulės gaisrų panoramos –
Sušalo, sustingo storai apsiklostė
Ir veidrodžiais švyti čia vandenys ramūs.

Sustingusiai magmai ne vienai skraidyti,
Iš josios išdygsta ir grybas, ir kerpė,
Gyvybę vilioja kaip saldumos bitę,
Kai saulė sugrįžus pavasarius verpia.

Ir skverbias į vaiskią ramybę atkutę,
Ir kuria, ir stato protu atsigavę –
Sukūrę ant Žemės jau savąją būtį –
Ir bokštus surentę, ir sėdami javą.

Ir niekas nežino, kiek skirta čia būti –
Kvėpuoti, gyventi ir džiaugtis ramybe,
Nes erdvės vis šaudo baisingais pabūklais,
Ir dreba tų tolių pulsuojančios ribos.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Re: Edvardo kūryba 2

Standartinė Edvardas » Pir 01 10, 2011, 12:05

Akimirkos
***
Prie laužo žonglėriuoja jogas –
Stora virvė ant kaklo užnerta,
Net kilpoje jis pergalingai juokias,
Lyg tėvynainių buvusi karta.

***
Dykynėje iš kalno akmenų rudų
Toli bažnyčios bokštai smėly verias,
Ant supustytų, byrančių randų –
Vilties bure nuplaukianti baidarė.

***
Gimti laukai puriu sniegu apkritę
Po baltu stogu reto debesies,
Žvaigždė visiem Šventų Kalėdų rytą
Viltim melsva švytėdama mirksės.
***
Sunkios sienos sutūpę į pusnį giliai,
Mūrinė kietybė apgaubusi šiltį,
Į langus pažiūri mėnuo apvaliai–
Kalėdinio sapno nudilusi skiltis.

***
Baltą pusnį nuo viršaus lig žemės juodos
Pjausto beržas, alyvos šakelės belapės
Ir stiebas baltos orchidėjos. Veiduos,
Vilnos juostoj pavasaris slepias.
***
Takas švelniai apkabino upelį,
Tilto lentyną parodė ant delno,
Saulėlydis kelią pakalnėn nukėlė,
Nuslydo ant toly boluojančio kalno.
***
Į slėnį leidžias rudas lauko kelias,
Duobėm neišdžiovintomis įkaušęs,
Miglos dulksna nuo upės pasikėlus,
Vynioja juostom baltą kiemo kriaušę.

jusunamas
Pranešimai: 1
Užsiregistravo: Tre 07 18, 2012, 18:21

Re: Trupiniai — 2

Standartinė jusunamas » Tre 07 18, 2012, 18:25

Edvardas rašė:* * *
Plakasi vėl lapai
Medžiai paukščiais skrenda
Po kiemelį sukas
Viesulas — legenda...

Ak, vėjeli mielas,
Paskraidink į aukštį
Kaip dulkelę mažą,
Kaip besparnį paukštį...

Noriu pamatyti
Kur ereliai skrenda
Noriu pasakyti
Viesului — legendai

Kaip krūtinėj mano
Gimsta skrajos mintys
Ir manęs negali
Niekas nuraminti...

Gal paukščiu paskraidęs
Virš pasulio žalio
Nuraminsiu savo
Šėlstančią širdelę

Žemėn nusileidus
Vėlei atsigausiu
Ir pasaulį visą
Prie krūtinės glausiu...
Sis eilerastis tiesiog nuostabus...

Skelbti atsakymą