Rasos eilėraščiai

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Laimis Zmuida

Rasos eilėraščiai

Post by Laimis Zmuida »

Labas, prie jusu sviesaus ir silto darbo noreciau prisideti ir as, todel siunciu savo eilerascius... aciu, kad esat...


***

Tu ateini miškais ir kloniais pas mane,
Per vandenis, audras ir per juodus arimus,
Pavargusią priglausiu savo širdyje,
Lyg saulęs deivę pasiklydusią.

Jei tau sunku bus, nebijok!
Nakties tamsoj sušilt ateiki!
Sušilsim gal kartu prie tos liepsnos,
Kuri neleis neleis pamiršti:

Pasauly esame mylėti!
Tiktai ateik, ateiki pas mane!
Galbūt tiktai nakties tyloj mes priartėsime
Prie gėrio, meilės, esančios sapne...


***

Leidžias saulė. Ir vakaro tamsoj
Sustojęs laikas miega.
Sustingę medžiai, nebeaidi jau varpai,
Tiktai lakštingala kažkur toli laukams ir kloniams gieda.

Norėčiau paklausyt ir aš tos jos giesmės,
Pajusti gaivų žemės kvapą
Ir prisiglausti prie tavos širdies,
Kuri tarytum kažką šneka.

Užmigdę žemę neaprėpiami nakties garsai,
Skaistus dangus pasipuošė mažom žvaigždutėm...
Aplink tyla... ir niekada nurimt neleidžiantys jausmai,
Ir paslaptinga nenuilstančios giedot giesmė lakštutės...


Draugystės medis

Toks gležnas, bet kartu ir toks stiprus,
Toks silpnas, tačiau šviesia stiprybe spindintis,
Toks alkanas, o vis dėlto maitinantis kitus,
Draugystės medis puošia mano širdį.

Toksai ir tolimas, ir artimas kartu,
Nešiojantis mane svaigių svajonių vingiais,
Toksai spalvingas, o kartu ir toks blankus,
Nepasiduodantis ir atveriantis jautrią širdį.

Ir pilnas šilumos, ir saulėto lietaus,
Ir džiaugsmo valandų, skaisčios saulutės spindesio...
Tiktai prieik arčiau ir tyliai paklausyki jo dainos,
Pabudins gal jinai ir tavo širdį...


Tik mylėt

Ir nežinau, nei ką jaučiu, nei ką galvoju,
Nebežinau, kas daros su manim,
Tik noris skristi pievomis ir šilojais,
Kvėpuoti gaivia vasaros naktim.

Paliesti žvaigždę, spindinčią viltingai,
Sušilti saulės atneštoj šviesoj,
Išgirsti jautrią draugo širdį
Ir pasislėpti meilėj atrastoj.

Pajust, tikėt, svajoti ir mylėti,
Dainuoti iš visos visos širdies...
Užmiršt pasauly viską... tik mylėti...
Gyventi meilės atneštoj šviesoj...


Padėka

Kiekvieną vakarą dėkoju viešpačiui už juodą naktį,
Už ramų miegą ir stebuklų sklidinus sapnus,
Ir už mėnulį, riedantį dangaus skliautais kas kartą,
Ir už žvaigždes man dovanojančias tyrus jausmus.

Ir nežinau, ar būčiau aš geresnė,
Ar aš mokėčiau taip staiga vėl tapti žmogumi,
Jei neturėčiau, Viešpatie, tavų siųstų svajonių šiąnakt,
Ar stiprintų mane kas šiam gyvenimo kely.

O, Viešpatie, jeigu ne tavo dovanotos naktys,
Ne mėnuo, ir ne tūkstančiai žvaigždžių, taip skvarbiai žvelgiančių esmėn,
Aš nežinau, ar lemta būtų man pajusti žmogiškumo prasmę
Ir taip giliai pažvelgti artimo širdin.

Be tavo, Viešpatie, juodų ir spindinčių naktų, žvaigždėtų
Aš negalėčiau... negalėčiau aš gyvent...
Mane sutryptų daug baisių, juodų dėmių iš karto,
Ir per sunku man būtų eit gyvenimo keliu...


Veržiuos... einu

Veržiuos į šviesą
Taip kaip paukštelis mažas,
Paleistas į gyvenimą
Skaičiuot dienas šviesias...

Veržiuos į saulę
Taip kaip laukinės kriaušės pumpuras,
Ištroškęs šilumos,
Kurią tiktai dangaus platybėse suras...

Einu į lietų...
Taip kaip išdžiūvus žemė,
Belaukianti krislelio atgaivos,
Rasos lašelio, tirpdančio bėdas...

Einu į meilę...
Taip kaip širdis pavargus
Veržiasi į šviesą,
Kurią tik mylinčioj širdy atras...


Vaikystė

Aš noriu vėl to šilto, tyro oro,
Medaus ir šieno kvapo laukuose,
Ir vyturėlio, giedančio dirvone,
Ir kelio dulkino parugėse.

Raukšlėto veido močiutėlės,
Jos sidabrinių, spindinčių plaukų...
Svajingų pasakų vaikystės...
Tokių šiltų ir mylinčių širdžių...

Aš noriu! noriu! noriu! noriu!
Aš noriu vėl per sodą bėgt basa
Vaikystės pasaka vaidenas toliuos,
Tokia laisva kaip pienės pūkas laukuose.


***

Ššššš... sustok ir paklausyk, kaip kalba medžiai,
Nakties tyloj į dangų tiesdami tvirtas šakas...
Tyliau... ar tu girdi, kaip grieždami žiogeliai
Iki pačių gelmių suvirpina širdies stygas?..

Atverk duris ir tyliai tyliai paklausyki,
Nežadink dar įmigusios gamtos,
Išgirsk joje alsuojančią ramybę
Ir prisigerk svaigesnės net už patį vyną gerumą nešančios tylos...

Apsvaik nakty nutilusioj gamtos platybėj
Nuo amžinosios meilės spindulių
Ir būk tarytum mažas vaikas pasiklydęs
Tarp vaikiškos knygelės paslapčių...

Šššš... sustok ir paklausyk, ką kalba medžiai,
Ir kokią pasaką paseks jie šiąnakt tau...
Sugavęs meilę debesų platybėj
Jos niekad nepaleisk, nes ji skirta tik tau...


***

Žinau, ateis diena, kada ir tu, ir aš suprasiu,
Kad šis gyvenimas yra tiktai vardan gyvenimo,
Kad meilė tik dėl meilės gali egzistuot,
Kad paukštis vien tik dėl svajingo skrydžio
Pakilti trokšta nuo šaltos uolos...

Kada žmogus įmins?..
Gyvenimo ir džiaugsmo mįslę slėpiningą,
Kada, sustos ir pagalvos,
Ar vertas jis gyvenimo spalvingo?..
Kada jam žvaigždės širdį išbučiuos?..

Kada ateis diena, kada kartu pajusim,
Kaip gera suptis ant gyvenimo svajos,
Kai širdį džiugina vien meilės muzika,
Kurią tik jautri siela atkartos,
Pabudinta šviesios, tyros tylos?..

Ar greit ateis diena, kada visi pabusime,
Ir širdys mūsų degs tik meilės ugnimi?..
Pabusime, pajusime, mylėsime, dalinsimės
Šviesos, tyrumo, gėrio kupini?..
Kada mes būsim vien tik meilės apsupti?..

Rasa
glesum
Posts: 954
Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
Location: Kaimas
Contact:

Post by glesum »

Skaitai... ir skamba muzika svajinga...
skaitai.... ir vel imi suprast...
ir ziedlapiais sirdelei sninga sninga...
ir ramuma uzlieja sirdyje lankas....

:D :D :D
Laimis
Posts: 1378
Joined: Mon 05 19, 2003, 11:42
Location: Link Ukmergės
Contact:

Post by Laimis »

***

Kai vakare einu į mišką paklausyt, ką kalba medžiai
Ir prisiliest prie sielos savo neramios,
Išgirst, ką tyliai paukščiai šneka...
Kiek ten ramybės, gėrio ir šviesos...

Matau, kaip tyliai žvelgia ievos į padangę,
Iškelusi rankas ir aš pakilti noriu virš tamsos...
Paukštelis linksmas purpteli lyg išsigandęs,
Kad nepažadinčiau berimstančios gamtos...

Girdžiu, kaip tyliai, švelniai vėjas šnara
Medžių viršūnėse, norėdami pabėgti nuo jausmų audros,
Jaučiu, kaip Meilė pievom bėga, lekia,
Neliesdama net baltai žemės apsnigtos...

Ir tyliai tyliai smelkias praeitis į širdį
Be sielvarto, be skausmo, be karštos liepsnos...
O prieš akis iškyla ateitis viltinga...
Matau, kiek ten ramybės, gerio ir šviesos...



***
Pritrūksta žodžių, raidžių aprašyti Meilės grožį
Pavasario džiaugsmu nuaidinčios giesmės,
Sustoja laikas, ir širdis paskęsta sode,
Pražydusiam baltais vilties žiedais.

Ar gali slėptis pasaka už vieno žodžio?
Ar gali saulės spindulys sutilpt vienam trumputy sakiny?
Nuskridusios svajonės paukštės nakties toly
Juk neįmanoma pagaut ir užrakint širdy.

Ištryškusio šaltinio juoką sakambų
Išsemti saujom, uždaryt juodoj gelmėn...
Juk Meilė slepiasi giliau už meilės žodžių aido,
Nes ji skaisčiausia mūs gyvenimo žvaigždė...

Rasa
Post Reply