Editos rašinys "Žalios Mintys"

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Editos rašinys "Žalios Mintys"

Standartinė Mindaugas » Šeš 11 16, 2002, 17:01

Editai Pundziūtei septyniolika metu, gyvena ji Mažeikiuose. Žemės dienai paminėti rajone buvo organizuotas rašinių konkursas "Žalios mintys". Šiame konkurse Editos rašinys užėmė prizinę vietą.

Žalios Mintys

Iš pradžių buvo žodis ir beribė mintis. Bet pats pasaulis, nežiūrint kokia forma: kiaušinio, riešuto, begalinių vandenų..., egzistuoja nuo tada, kai dar minties nebuvo. Tačiau žmogui įvardijus save ir pasaulį, viskas įgavo prasmę: saulė, lietus, vėjas...

Ar sugebėtų žmogus gyventi be gamtos? Manau, kad ne, nes mes - gamtos dalis, kaip ir ji mūsų. Su ja mus sieja ne tik žemė, kuria mes vaikštome, ne tik maistas, kurį mes valgome, ne tik gelmių vanduo, kurį mes geriame, bet ir jausmai, kurie viską sujungia į vieną visumą.
Tai buvo saulėtos dienos ir žvaigždėtos vasaros naktys, praleistos miške. Kiekvieną akimirką patirdavau, atrasdavau kažką naujo, pajusdavau tvirtėjantį ryšį su harmoninga gamta. Užplūstantys jausmai kartais suglumindavo, kartais priversdavo susimąstyti. Visa tai vyko ne tik su manimi bet ir su mano draugais, tik galbūt kai kurie iš jų bijojo to, ko neįstengdavo suvokti ar atrodydavo nerealu, tad lengviausia išeitis buvo šį jausmą nuslopinti apsimetant, kad jo nėra.
Palydėjusi nusileidžiančią akinančiai raudoną saulę, visą naktį praleidau prie laužo, kurio ilgi liepsnos liežuviai kovojo su viską gausiančia tamsa. Atrodė, kad nuovargis viską nugali, tad atsidūriau mažoje palapinėje, bet, vos man užmerkus akis, kažkokia galinga jėga privertė atsikelti, ir net nepajutau, kaip atsidūriau ant nedidelės kalvos, apaugusios senomis svyruojančiomis pušimis. Jau švito, laužo neįveiktą tamsą nugalėjo aušra, ir prieš mane atsivėrė nuostabus gamtovaizdis. Netoliese driekėsi žalios pievos, jose telkšojo didelės pelkės, stūksojo žemos kalvos, apaugusios galiūnais medžiais, o prie jų čiurleno upeliukas. Vietomis žemę dengė tirštas, baltas rūkas, o virš pelkės, apaugusios meldais, rūkas sudarė besiveržiančios į priekį paukštės formą. Ji man atrodė lyg skrendanti į tolį nuostabi mintis, kuri greit virs realybe, tik aš, deja, nežinojau tos minties reikšmės. Mano akis slopinantis miegas nejučia dingo, ir aš išvydau kylančią saulę. Ji buvo ta pati, kuri kiekvieną rytą žadina gamtą, tik dabar aš ją mačiau kitokią, negu iki šiol. Dabar tai nebuvo vien šviesa ir šiluma, teikianti gamtai gyvybę, padedanti išgyventi. Tai buvo visiško žinojimo, visiškos palaimos objektas, kurio ir turi siekti žmogus. Man neužteko vien matyti tą akinančią šviesą, vien jausti skleidžiamą šilumą, troškau pakilti kuo arčiau prie jos, troškau paskęsti žinojime, tai būtų buvęs išsivadavimas iš materijos. Jaučiausi tokia maža, bet tuo pačiu ir galinga. Nes galėjau visa tai suvokti, suprasti ir jausti gamtos skleidžiamą energiją, girdėti jos kalbą. Ši nauja diena buvo lyg pradžių pradžia, rodės, kad viskas gimsta iš naujo. Man taip ir buvo.
Nors medžiai stovėjo tie patys, nors žolė siūbavo ta pati nuo to paties dvelkiančio vėjo, nors ir grojo tie patys žiogai, tą pačią melodiją, bet visa tai atrodė nauja. Dabar aš ne tik mačiau ir girdėjau, bet ir jaučiau, suvokiau, kad gamta ne tik gyva, bet kaip ir žmogus turi jausmus. Vieni žmonės juos išgirsta, pajaučia, o kiti ne.
Staiga į žydrą dangų pakilo du plėšrūnai vanagai. Jie maudėsi rytinės saulės spinduliuose, kol sušilo po vasaros nakties drebulio ir išalkę nulėkė ieškoti grobio, kurį glaudė paslaptingas miškas. Dingus vanagams pažvelgiau į pievą, kur palengva sklaidėsi rūkas. Balta paukštė buvo dingusi ir toje vietoje matėsi saulės spindulius atšviečiantis pelkės vanduo. Gal tai iš tikro buvo mi ntis, kuri turėjo realizuotis, galbūt tai ir įvyko manyje, kas žino?

Nuo tos dienos nebežiūriu į augalus, gyvūnus vien kaip į maistą, nebeatrodo, kad vanduo vien gyvybės palaikymo šaltinis. Žemė, dangus, saulė, augalai, gyvūnai sudaro vieną visumą, į kurią įeina ir žmogus. Juk jis yra tos erdvės dalis, tad ir negali jos naikinti. Naikindamas gamtą, žmogus naikina save, savo intelektą, o tai dažnai priveda žmogų prie degradavimo.
Per gamtą mes galime suvokti save, kas mes esame, per ją galime suvokti savo gyvenimo kelią, kodėl mes gimėm ir kam. Tereikia tik norėti, atvert akis, jausmus, save...
Iš žurnalo “Žmogus” 1999 Vasara

Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Standartinė Mindaugas » Šeš 11 16, 2002, 17:19

Patiko man sis Rasinelis.

Irena-irocka
Pranešimai: 460
Užsiregistravo: Ket 02 27, 2003, 14:50
Miestas: Vilnius

Standartinė Irena-irocka » Ket 05 08, 2003, 16:23

Labai grazu :P , turbut musu konkurse prizine vieta butu garantuota :D
:D Tegu svajonės pildosi! :D

Gluosnė
Pranešimai: 513
Užsiregistravo: Ket 04 24, 2003, 13:26
Miestas: Kaunas/
Susisiekti:

Standartinė Gluosnė » Ket 05 08, 2003, 23:08

Nuostabu.. Ir tas gamtovaizdis.. ar jums nieko neprimena? :)

Noreciau tai mergaitei padekoti..

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Praregėjimas

Standartinė Edvardas » Sek 08 10, 2003, 16:53

Toliau, giliau, aukščiau... Kaip tai įvyksta žmogaus mintyse, kaip jis suranda tą, ko nežinojo... Gerai pagautas tas pusiau realus, pusiau jausminis procesas, gerai pagauta aplinka, gražiai ji nupiešta. Linkiu autorei sėkmės, naujų kūrybinių polėkių.

Skelbti atsakymą