Skambantys Kedrai

Kas esu aš?
Kas esi tu?
Žmogus ir medis
Vienu metu.

Saulė ir oras,
Ugnis ir vanduo.
Dulkės po kojom
Ant tako JO.


*****
Aš lašas, aš mažas lašas,
maža smiltelė dangaus
beribėje mažas taškas,
nematomas žemės žmogaus. .

tačiau mano skausmas nemažas.
nemažą ir džiaugsmą turiu.
tikėjimo sėklą ateičiai,
grūdelį savy daiginu.

esu, bet niekas nemato,
nežino niekas manęs.
kūrėjo vienintelio akys
kiekvieną veda ir ves.

nesu nei jūra, nei žemė,
šviesa, tamsa, migla,
ugnis ar, tarkim, debesys.
esu tik dalelė jų aš.

nesu geresnis už kitą.
už gėlę, žolę, už medį.
visi lyg vienas sueisim
į vienas kitą (ne nebūtį).

nesu, ne geresnis už kitą,
už augalą, akmenį, žvėrį.
visų mūsų kūnas iš žemės.
vien sielos sėkla iš gėrio.

tačiau ar išdygs ši sėkla,
ar gaus jai paskirtą galią,
ar laistysim gležną daigą,
juk turime laisvą valią.

S.Lebeckis

Save jaunais
vis laikome,
o kai kada
tik mename.

Tik raukšlę
piešia laikrodžiai
apie akis
dar degančias.

Tai ko susimastei?
ar dienos,
kur praėjusios
širdy nerimsta vėjais?

Ar dar nesupratai,
kas laikina -
tai amžina?
kad šventiška - kasdieniška?

Be žemės, be dangaus,
Be saulės, jūros, meilės
Negimtų išmintis,
Neatsirastų eilės.

Be jų nebūtų nieko-
Nei piešinio, nei drobės,
Nyku aplinkui rastūs
O burnai trūktų žodžių.

Nėra jokios harmnijos,
Kai sutemos aplinkui.
Bejausmė kakafonija-
Paiki žirgai pakinktuos.

Ir dienos būtų tamsios:
Tamsa šviesos negimdo.
Naktis pikta pasiutėlė
Tuomet būt šeimininkė.

Vėl kreipiamės į šviesą,
Kūrėjo atsiprašom,
Kuris mums šį pasaulį
Už šypseną užstatė.

Iš kur mes atėjom,
sugrįšime kur?
ir kokie mus vėjai
vis blaško svetur?

kodėl mes čia šiandien,
kas atsiuntė mus?
juk žinom kad turim
tikruosius namus.

mes turim legendą
vardus netikrus
tikėjimą šventą
palaikantį mus.