Aušrytės kūryba:)

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Ausryte
Posts: 7
Joined: Tue 06 08, 2010, 12:47
Location: london

Aušrytės kūryba:)

Post by Ausryte »

Prabėga vaikystė lyg papūstas lapas...
Ir niekas negali, ja čiupt sustabdyt.
Bet ką gi daryti, kaip tave man surasti.
Brangi ir jauna manoje širdyje.

Aš lėkčiau, pralėkčiau kiaurai visą žemę,
kad tave surast -ištart, kad MYLIU.
Nors tu nesutiktum, aš tave pavyčiau
ir lūpas suliesčiau savaje aistra.

Pasaulis po kojom, o mes lyg jauni,
Supamės vėjui papūtus...
Raukšle skaisti ašara rieda:
-ach, kaip gera pažvelgt iš aukštai.  :angel:

Ne darbų turite bijoti, bet savo minčių.
Ausryte
Posts: 7
Joined: Tue 06 08, 2010, 12:47
Location: london

Re: Aušrytės kūryba:)

Post by Ausryte »

Eiluota pasakėlė:))) Šitą sukūriau, kai buvau visai jaunutė:)))


Mylėjau aš kadais lėktuvą,
Kuris neturi, nei jausmų, nei proto.
Bet pamilau aš ji kaip žmogų, kaip savo meilę,
Kurios surasti niekaip nepavyko.
Bet iš lėktuvo meilės aš taip pogi negavau...
Nusprendžiau aš nušokt nuo tilto,
Nes kam gyventi man be meiles...
Ir taip graudu žiūrėti daros,
kai eina pro mane, porėlė mylinčiu žmonių.
Užsilipau ant tilto, o jis, toks šiltas ir švelnutis buvo,
Kad tiltą -pamilau.
Sėdėjau visą dieną aš ant jo,
Kol supratau, kad meilės negali duoti man jis.
Kai rytas buvo toks gražus,
tada buvau galutinai jau apsisprendęs
Viskas -ŠOKU.
Atsistojau ir pasileidau kristi.
Kritau, kritau kol pasiekiau aš vandenį..
Panėręs po vandeniu aš viską užmiršau:
problemas, rūpesčius ir netgi meilę.
Aš tik norėjau likti gyvas.
Ir mano noras išsipildė.
Likau aš gyvas ir sveikas kaip ridikas.
Išlipau aš iš vandens.
Ėjau taku, pro parką, pro žydinčias gėles laukų..
Ir tada man dingtelėjo į galvą.
Kad aš žinau, ką myliu.
Aš myliu pats save.
Tada buvau labai laimingas.
Prisiskyniau tūkstančius gėlių
Ir eidamas pro merginas dovanojau joms.
Jos manęs paklausdavo: -už ką?
o aš tik nusijuokdavau ir atsakydavau:
- kad Jūs kaip gėlės žydite, o mes dėl Jūsų mirštame.
Ir kai padovanojau gėlę vienai merginai
Ji man atšovė: - EI LIGONI, dink iš čia su savo žolėm.
Tada man visa nuotaika prapuolė.
Susinervinau kaip šuo pamatęs katę.
Mečiau visas gėles šalin, ir nuėjau prie tilto.
Tada aš nieko negalvojau.
Užsilipau ir iš karto šokau
Norėjau mirti, nenorėjau likti gyvas.
Bet taip jau atsitiko, kad gyvas aš likau,
tiktai, be kojų...
Mano kojos buvo supalerižuotos.
Kažkas ištraukė mane iš vandens.
Vieni Šaukė daktarus kiti klausė kas man,
o aš nieko nesakiau tiktai užmerkiau akeles...
ir tyliai tyliai -IŠĖJAU.

Ne darbų turite bijoti, bet savo minčių.
Post Reply