Puslapis 11

Sandros eilėraščiai

Parašytas: Ant 04 19, 2011, 19:39
sanxre
Lietaus muzikantas

Vejas- lietaus muzikantas,
Visa diena man groja .
Vejasi debesis melodija,
Virpa gitara kaip merga.

Jam pritaria tyliai lasai ,
Ji pro tamsa i ji pasiziuri .
Tai Saule pamilo muzikanta ,
Ir eina pro audra i veja.

O Vejas vis siaucia ,dainuoja ,
Jam lapai - ziurovai ,mojuoja.
Lietaus muzikantas, Lietaus muzikantas.
Tamsieji debesys lieka suzaveti.

Tik staiga pravirksta vejas,
Per lietu i audra ziurejes .
Jis toks liudnas ir vienisas,
Salto rudens prieglobsty.

Lietus nulijo ,ji mylima paliko,
Vasara siltesni gleby sutiko.
O vejas ir rudeni jos laukia,
Bet nemisku gerybes ja traukia.

Paziurejo Saule Vejui i akis ,
Ir karstai atsisveikino .
Viskas, Vejau , Tau bus gerai,
Tavo Saule uz Tave pasimelde.

:)

Re: Sandros eilėraščiai

Parašytas: Ant 06 28, 2011, 20:58
sanxre
Graži tu panelė

Jis nužvelgė ją svetimu tolimu žvilgsniu.
kai jos ašarose tyliai skendo prisiminimai apie judviejų saulę.
Tai tik dar vienas jai skirtas išbandymas. . . .
Kuris tarytum sapnas. ...
Ji stipri moteris. ...
Dieve, apsaugok jį nuo blogio.
Net jei jis ne jai skirtasis, net jei jis nusidėjelis, net jei toks jo likimas.
Jai skauda širdį.
Atnešk mūms visiems teisingumą.
Ji nori, kad jis būtų laimingas.
Pasiusk, šventąjį angelą sargą, kad jis saugotų jį.
Nuramink kenčiančias sielas.
Suvienik mus.
Tavo garbė ir galybė per amžių amžius.
Amen.

Re: Sandros eilėraščiai

Parašytas: Ant 06 28, 2011, 21:08
sanxre
Paukštis

Nelaikyk paukščio narve.
Jis nori gyventi.
Jis neša tau ir man, ir mūms visiems laimę į delnus.
Jis neša per pasaulį taiką.
Gaudyk jo plunksną, ir saugok savo sielą, laisvai skrendančią tarp žemės ir dangaus.
Iš debesų ir vėl, išplauks įvairių spalvų svajonių vaivorykštė.
Tu ir vėl padovanosi lietui šypseną.
Saulė sušildys žmonių širdis.
Tavo linkėjimai išgelbės mūsų pasaulį. :).

Re: Sandros eilėraščiai

Parašytas: Ant 06 28, 2011, 22:03
sanxre
Pasaka.Gyveno karta geros širdies bernelis.Tačiau nesisekdavo jam gyvenime.Slinko dienos,slinko naktys... Bernelis panorėjo šeimą sukurti.Sugalvojo jis-reikia kažką pakeisti ir atsisakė blogų ypročių,nedorų darbų,ir ydų.Bet,ir tuomet,jis nepažinojo meilės.Ir vieną kart sutiko stebuklingąją miškų fėją,kuriai pagailo vargšo nuliūdusio bernelio.Fėja ištirpdė ledą bernelio širdyje.Ir staiga pakilo smarki audra,suūžė senutėlis miškas ir lietus pagirdė šaltu vandeniu žemes.Kai patekėjo nauja diena,išėjo bernelis pasivaikščioti,pievose ir visoje gamtoje pajuto harmoniją ir ramybę.Bet jo širdis pasakė,kad jis,vis vien,yra niekas šiame pasaulyje.Ir vėl,bernelis nusidėjo,neatsispyrė pagundoms padaryti daug nedorų darbų. Ir tai pamačiusi,jo fėja skaudžiai pravirko upeliu,širdyje savęs klausė,ka dabar padaryti.Bernužėlis tyliai priėjęs prie jos pašnibždomis tarė:"Atleisk,kad aš nebuvau tavo angelu".O jo fėja,taip nieko ir neatsakė,tik viduje tikėjo,jog bernelis yra tikras angelas savo širdutės kertelėje.Ir miško geradarė,mylėdama,akimis jį išeinantį nulydėjo.Žemes lėtai užsėmė potviniai,trankėsi,žaibai klajojo naktyse,ir žmonės susimąstė-kas bus ateityje...Berneliui širdy buvo sopa.Prieš pasirodant pirmiesiems saulės spinduliams,jis atsikėjęs ir išėjęs laukan pamatė savosios fėjos ašaras ant begalės tebemiegančių nuostabių pievų gėlių.Pravirko bernelis iš visos širdies.Išvydusios saulę, pabudo ir gėlės ir išgirdo fėjos išgyditą,smarkiai plakant jo širdį.Ir žėrintis nuostabios pievos žydėjimas pakvietė į šventę mergelę.Skambus jos juokas pripildė atsivėrusę bernelio širdį meile.Jis ištiesė gerai,tyrų akių mergelei savo ranką.Jie sukosi gėlių jūros šokio rate,ir jų širdys panoro plakti vienu ritmu.Iš meilės,berneliui ir mergelei atėjo noras sukurti vaikelį.Ir vieną dieną,gimė,Dievo gausiai apdovanotas,geros,gyvos širdies vaikelis.Pilna laimės buvo žemė.Ir visi gyveno ilgai ir laimingai. :).

Re: Sandros eilėraščiai

Parašytas: Ant 06 28, 2011, 22:15
sanxre
Ežerų princesė

Susiliejo vaizdas.
Lietus ją nuplovė.
Ir mintys tave aplankė. ...
Kas tu, Ežerų princese ?
Lankaisi jos sapnuose, gal net ir pats neatpažinai, kur ji gyvena...
Tik žalios akys, lelijos veidas, saulės vandeny plaukai glosto tau galvą, kai tu ją atsiminsi.
Tie bučiniai gyvi seno ežero širdyje.
Dievas jai padovanojo žemiškos merginos jausmą vyrui.
Ežeras nuramino jos sušalusę sielą.
Ežero princesė panorės nusiimti karūną...
Ežere jos laukia.
Tylus ežeras
tyla ją apgaubs.
Esu jo dalis.
Kokia ramybė iš čia sklinda.