Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

eilėraštis

Post by Edvardas »

1. Aš tekanti upė

Ji Lėveniu teka per lygumą graudžią
Neblaško šaltiniai lygiosios srovės
Ir ramią prasmingą didybę įaudžia
Į senstančios sielos raukšlėtas kreives

Ir juda ji tyliai krantuos velėnuotuos
Ties delta suklupus nulinksta žemyn
Jos gėris ištryškęs gal kiek pavėluotai
Jaunystę ir meilę tau sielai gražins

Ji švelniai nuplovė visus sutiktuosius
Sielos vandeninga giliąja srove
Ir šaukė į laisvę nematomais mostais
Įaudusi kryžių giliai į save

Bet dienos senatvės tais tekančiai kloniais
Viltim nebespindi kaip Dievo akis
Ir nerimo šydas kaip juosta vilnonė
Tą žvilgantį plotą uždengs sudarkys

Vis teka gerumas senatvės spalvotas
Susėdus prie stalo juodais vakarais
Kol visas užšalęs viduržiemio plotas
Pakvimpa medingais gegužio koriais
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: eilėraštis

Post by Edvardas »

2.Aš kelias duobėtas

Aš, kelias duobėtas kalvom pasukiotas
Su žvyro suminto kiečiausia kupra
Jos veide suspindęs gerumas ir protas
Kiekvieną žingsnelį neklausus supras

Per jąją važiuota ir vikšrais ardyta
Ir niekintas protas girtų pažadais
Ir ašaros vargo, kaip rasos kas rytą
Per dulkes spindėjo lašelių žiedais

Laukai surikiuoti kaip gretoj kareiviai
Čia daržas, ten bulvės ir pieva prasta
Ištiesintos vagos negražios ir kreivos
Per lauką, per širdį į jausmo brastas

Ir grožio kaip saulės per vasarą visą
Su bulvių, agurkų ir liepų žiedais
Ir vištų pulkelis karklyno pavėsy,
Ir karvė su pieno šiltais pažadais

Kai spirga keptuvėj mėsa parūkyta
Ir liejas kiaušiniai gelsvais viduriais
Tas kvapas pasklinda į saulėtą rytą
Išalkęs kaip vilkas iš karto darais

Ir kiek tos rankelės vagų nukaupavo
Kiek plovė ir džiaustė drabužių švarių
Ir kiaulių augino ir gelstančio javo
Ir glostė giesmelę pilkų vyturių?

Prie josios trobelės visi apsistoja
Ten nuostabiai skamba žodeliai širdies
Gerumo ir meilės siela apsėstoji
Ir duonos, ir pieno kelionei įdės

Aš kelias duobėtas iš suplūkto žvyro
Važiuokit ramiai per mane visada
Ir rankos kaip medžiai prie kelio nusvirę
Suteiks jums pavėsį, išgydys žaizdas
Last edited by Edvardas on Sun 09 30, 2007, 18:20, edited 2 times in total.
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Toltik »

Patiko :)
loreta
Posts: 711
Joined: Thu 10 20, 2005, 2:40
Location: ant kalno

Re: Edvardo kūryba

Post by loreta »

Nuostabus eilėraštis...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

3. Aš karklas apgremžtas
Visi jausmai pakilę džiaugsmo šokiui
Banguoja, bėga sidabru žvilgą
Vėl per karklyną – mano širdį kliokia
Pavasarinio potvynio banga

Srovė apdrasko numylėtą krantą,
Purius gūbrius verdenėn nešdama
Ir karklo širdį kruvinai nuranto
Baltom lytim suskilusi gama

Nurimus tėkmei žemė sužaliuoja,
Kažkas išgydo stiebo likučius,
Žalia vilnim pavasaris vėl kloja
Saulėto kalno linkstančius pečius

Giliai – tik vieno Dievo težinota
Širdies orbitų neramiam lauke
Ir vėl nudrengtas stiebas ima žiotis
Išsikudrėja žaluma jaukia

Vėl pasiklydus jausmo žaliaskraistė
Numindžiukuoja sielą ištisai,
Ir atsigavęs juodas laimės raistas
Sūpuoja širdį metūgiais šviesiais

Iš paslėptųjų jausmo pažastėlių
Vėl kalasi mažyčiai pumpurai,
Ir kai storai žiedų pūku apžėlė
Medum kvepėjo saulėti orai

Vėl ūžė spiečiai geltonų mergaičių,
Kedeno vėl medingas aveles,
Su jom ilgai širdies aistra vėl gaišo
Niūniuodama pavasario eiles

Žieve gruboka žaizdos užsitraukė,
Vėl neš ledus lemtis neapdairi
O kai žydės pavasarinis laukas,
Graibstysiu laimę vingio vidury
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Baltoji
Puriausia, balčiausia į erdvę iškopus
Kaip žemės bekraštės išgražintas lopas.
Akių milijonas ir visos kaip snaigės
Sparnuotais likimais pakyla ir baigias.
Ak, dūksta, ak, verda tos ilgesio srovės,
Kur saldų nektarą į žiedus sukrovė.
Ragauja suskridę ir paukščiai, ir bitės,
Ir žmonės ilsėtis ant žemės perkritę.
O aš tyvuliuoju vėjely pakilus
Ir šakos vyniojas geismingaisiais vyliais.
Per dieną niūniuoju pavasario spalvą
Ir šaudau į erdvę pražydusiom salvėm.
Ak, koks tas pasaulis siaubingas ir geras
Pavirtęs į baltą svajonę ant kero.
Guluosi į pievą kaip saulės šešėlis
Į minkštą žolyną žiedais įsivėlus.
Man laiko teduota tik gęstančios dienos,
Tik trumpos sekundės blyškios mėnesienos.
Skubu pasiūbuoti, skubu pasidžiaugti
Kol žiedlapių rūkas baltuoja kaip skiautė.
Kol mano geismingas pasaulis dar švyti,
Patraukia praeivį ir skrendančią bitę.
Po to aš baltutė pabirsiu ant ežios
Ir žemėj sudegs mano laimės miražai.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

TĖVO RANKOS

Vis matau jas dailiai kryžiumi sudėtas –
Jau rožančius sviro, pynėsi su pirštais,
Nykštis kietas, pilkas nuo darbų dėmėtas,
Akys man įmirko, mirguliavo tirščiais.

Metų girliandėlėm, eglute kalėdų
Apsitaisę žengėm ir maldas kalbėjom.
Apsitvėrę kietu savo laiko žiedu
Buvome pasaulio pilkojo plebėjai.

Aš einu per pievas ir keliais dulkėtais,
Apsistojęs tiltų skambesio klausausi,
Ir per žalią žolę, pro aukščiausius kiečius,
Vasarą ir šalty, kai pūguoja sausis.

Pasakojo tėvas, kaip rankas nutrynė
Kietos, cementinės pralaidos sudėtos,
Iškasti kanalai, iškirsti karklynai,
Gilios griovio raukšlės keliais nusėdėtos.

Šlaitai tarsi sienos, o žmogus įklimpęs
Į dumbluotą dugną, vandenį ir smėlį,
Žemė prie drabužio ir prie veido limpa,
Juodas dumblas skverbias į batus per sielą.

Spraga saulėj šiaudas ir šakelė medžio,
Nugara nudegus, pūslėmis nuėjus –
Jie pietauja tyliai ant žolėtos ežios
Su žiogais, su musėm, su palaukės vėju.

Ištisai, be galo, jei suvyt galėtum
Griovių ir upelių ilgį tūkstantinį,
Kamuolys virpėtų pievomis gėlėtom,
Pastatytų tiltų aukštomis krantinėm.

Pamažu sausėjo Žemaitijos pelkės,
Tiesėsi keleliai pro sodybų trobas –
Yrės įsūrėję, kaip statinėj silkių,
Kol gražiai išaudė pievų lygias drobes.

Kai pavargsta rankos, badosi skausmingai
Nugariniai raiščiai, stuburas kaulėtas
Ir žmogus purvyne amžinai istringa,
Iš kantrybės veda laiko žingsnis lėtas.

Ant akmens susėdę, akmenim pavirtę
Daužė vargo širdis buteliu iš miesto,
Ant ežios siūbavo kaip sodybų svirtys,
Išdraskytos skaudžiai, padirvėn nusviestos.

Iš juodų duburkių rublis iškrapštytas,
Apvyniotas meilės apvalku groblėtu,
Ir ant stalo duonos kepalu nukritęs,
Daugiaprasmę sakmę skleisdavo iš lėto.

Ir namai, kaip bičių avilys dūzgėjo
Užtaisytos skylės pamatų ir stogo,
O mama vilnonių kojinių mazgėja,
Virė skanią košę, gydė mūsų slogas.

Šiandien postringauja,– auklėti mažyli –
Reikia tik suklupus priešais jį ant kelių.
Mes nuo mažo jautėm baimės prasmę gilią –
Daug daugiau išmoko neskaudi rykštelė.

Tėvo rankos buvo geros, šiltos, kietos –
Dėdavo ant stalo sviesto ir pyrago
Mokė kasti žemę ir laukus akėti,
Obelį auginti, krauti aukštą žagą.

Žodžiuos jo skambėjo patarlė auksinė:
Siekite aukščiausios išminties iš knygų.
Aš per visą amžių ant kastuvo myniau,
Jūs nuo mažo eikit jau į kitą žygį.

Ak, tos tėvo rankos, kur per švenčių laiką
Mus rytais sūpavo, palubėn pakėlę,
Kur sodino medį, juodą duoną raikė,
Ant kurių mes augom kaimo kūdikėliais.

Tik dabar, tik metams tyliai nusirangius,
Jos gyvybės vaizdu tolimu pabunda,
Ir lengvai nuglosto žemę ir padangę,
Ir prie skruosto spausti sukelia pagundą.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Into atminimui
(poema)
Skrido dienos, tartum slydės linko,
Lyg važiuotų nuo lėkštų kalnelių -
Puskelė ties upės ilgu vingiu,
Maudėsi ir niekad nesušalo.

O žiema ties Krakėmis kaip rojus -
Į kalnelių kilpas susukiota,
Grįždavo lyg skraidykle lekiojęs,
Nesilaikė jokio etiketo.

Krakiškiai gerai žinojo vietą -
Upės vingį į daubas įmintą,
Tarp krūmokšnių sniego pakylėtą,
Kur pliuškenos daktarėlis Intas.

Jam reikėjo plūktis, vadovauti -
Baldai ir seselės, ir sodyba
Ir ligonių su širdim, su plaučiais,
Ir visi į jo rankas įkibę.

Žinoma, ir seserys čia triūsė -
Zitos, Bronės ir Justinos rankos
Daug padėjo šluojant, valant rūsį,
Ir darželį sukasant į lanką.

Gal kada ir pernelyg užgulęs
Spaudė jas prie juodo kiemo darbo,
Bet išvalė sodą tą didžiulį,
Tarsi kelią ateities ir garbę.

O patsai, tas Mosėdis, lyg nieko,
Kaip namelis ilgas ir dviaukštis -
Blizguriuoja prūdo storas sliekas,
O bruku arklių kanopos kaukši.

O už prūdo stačiašlaičio kranto
Medžiai ir nameliai pakylėti,
Dešinėj vanduo malūno krenta,
Ir namai - lyg ūkininkų klėtys.

Ir gatve pavaikščiot būtų gera,
Bet tvarteliai visą miestą teršia -
Bėga srutos, ir kova už švarą -
Tai kova su kiaulėmis ir veršiais.

Kiek kiemelių šiukšlėmis apėję -
Visą žiemą pila, kas pakliuvo,
Šiluma kai sniegą išakėja
Pilasi, kaip dumblas iš piltuvo.

Kartais ir pas gydytoją eina
Rankų, kojų dubeny neplovę -
Jis išrašo receptą be kainos -
Muilo pirkis, veržkis į gerovę.

Skaros sodo namas atjaunėjo,
Ir langai skaidria šviesa sužiuro,
O kelelio nušluotoj alėjoj -
Gėlės, akmenėliai iš pajūrio.

Vaclovas ilgai stebėjo gamtą -
Žydinčią ir tą, kur sukietėjus
Laukuose po krūmais sugabenta,
Įsiskverbus žemėn, kaip Antėjas.

Ir galvojo sudėliojęs laiką,
Prisiminęs mokslus ir likimą -
Širdimi į "kūlį" nusitaikęs
Vartaliojo, džiaugėsi, nerimo.

Juk pasaulis niekur nekartojas -
Dauguma į mažumą greit virsta.
Ėmė skaldyt akmenis artojas,
Iš gilybių traukti juos į viršų.

Perka skaldą gatvėms ir statyboms,
O akmens didesnio pelnas kitas.
Iškala, ir paraką užlipdę,
Susprogdina kvarcą ir granitą.

Prie Šilalės žalio eglynėlio
Ir iš žemės traukia, ir atvežę -
Susprogdina akmeninę vėlę,
Dulkės žemę lyg krauju nudažė.

Gaila juk į akmenį pažvelgus -
Priešas - draugas ir daugiau, jei nori,
Juk ir šiandien akmenys dar žvilga
Dvaro tvarto sienoj įsikorę.

Vaclovas dar pabaigos nematė,
Net ir tikslo dar neaiškios vėžės,
Bet netyčia, lyg kažką supratęs,
Ima lauko akmenį ir vežas.

Tas akmuo su nematytais raštais
Ir sluoksniuotas, lyg pekloj tirpdytas,
O iš vieno dar žemėto krašto
Nuostabiai prasišviečia granitas.

Ir kad to, paties gražiausio kiečio
Nesutremptų nei pirklys, nei sukčius,
Intas ima akmenis žymėti -
Ieško jų, kai pas ligonius suka.

Ir laukuos, kur melioruoti plotai,
Rados akmenėlių gyvas galas,
Tarsi Into mintys augalotos
Būtų akmenynuose įšalę.

Ak, laukai, ak, toliai, ak, vargeliai,
Ak, pasauli, suremtas iš proto,
Juk skaičius rašyti vaikas gali
Ir laukais su dviračiu lekioti.

Kas iš to? - Juk pargabenti reikia,
Kilometrų dešimtim sukarti.
Žmonės - eikit. Žmonės Intą keikė,
Ir su kartim važin "kūlį" vertė.

Tam vežėjui, šitiems talkininkams,
Ne skolon, o tuoj atlygint reikia,
Šitaip tik į darbą įsikinkęs
Vaclovas kūrėju išsilaikė.

Ir kainavo, žinoma, ne rublis
Dešimtim, o gal šimtais išnyko -
Pajudėjo iš laukų didžiuliai
Akmenys į kiemą šeimininko.

Kiemas tas - tai Mosėdžio gatvelės,
Paupys, kur nuo bažnyčios leidžias,
Erdvės, kur po gaisro nusivalė -
Grožis gėlele iš lėto skleidės.

Ir kol kas jis vienas vienužėlis,
Talkininkų būrį sužavėjęs -
Ir šiukšlynai piktžolėm apžėlę,
Tartum medžiai mirę, nužievėjo.

Jau į Into darbus akis sminga,
Akmenį, ne vienas delnu glosto,
Ir į kiemo želmenėlį lygų
Tyliai stato akmeninį sostą.

Nuo vienos trobelės, vieno kiemo -
Supratimas intiškas jau skleidžias,
Kol vilnis ta daugelį apsėmė
Ir šaknis lig sąmonės įleido.

Bet akmuo juk akmeniu ir lieka
Neišsprogs pavasariui atėjus.
Pamestas toks vienišas ir plikas
Laukuose daug amžių pragulėjo.

Tad ir čia, į krūvą suvartyti,
Jie gulėjo negyvi, be dvasios -
Akmenėliui reikia savo skrydžio,
Bet sunku pajusti jį, suprasti.

Tik kai žalias medis ar gėlytė
Jo kietumą snaudžiantį kutena,
Atsibunda kaip audėjos nytis -
Kontrastu įsisiūbuoja menas.

Menas - gal per aukštas šitas žodis,
Paprasčiausiai - mums akis patraukia.
Tūlas sužavėtas išsižioja -
Ir klajoja po kampelį jaukų.

Juk ir augalijos valdos plačios -
Ko tik žemėj augančio nerasi?
Lietuva - tik okeano lašas,
Tik mažytis plėmas šitos rasės.

Daug kelių nueiti reikia žmogui,
Pažinčių užmegzti ir kentėti -
Juk nei gėris, nei niekingas blogis
Kelyje po vieną nesimėto.

Perlipęs aukštų brūzgynų kalnus,
Intas savo vasaras paskyrė
Tolimoms kelionėms, kur be balno
Teko ropštis, skverbtis irklo yriais.

Ir iš ten vis siuntė mosėdiškiams
Augalus ir sėklas visokiausias,
O sugrįžęs po kiemelį dyžės -
Sėjo ir sodino, lysvę rausė.

Pamažu tų akmenų daugėjo,
Augalai išdygo nusigandę,
Nes kitoks čia pūtė ryto vėjas,
Ir žiema kitaip nagus galando.

Bet išliko, nemažai išaugo -
Prisitaikė, iškentė, išdygo
Ir pamėgę vasarini lauką,
Prie akmens žaliuoti pasiliko.

Keitėsi miestelio margas rūbas,
Metai nešė džiugesį ir darbą -
Rankos nuo darbų sunkių įgrubo,
Bet mintis gilyn, platyn vis skverbės.

Jau dabar pas Intą ėjo daug kas
Patarimo, ar žolės kuokštelio -
Kaip kieme, kur beržas dailiai auga,
Akmenį guldyti? Gal prie kelio?

O visatos pirmapradė terpė,
Mėlynas ir šiltas vandenėlis,
Į pasaulį mūsų įsiterpęs
Lig širdies, lig nemariosios sielos.

Ir gėlynas ar krūmelis mažas,
Net akmuo suspindi atsigavęs,
Jei šalia fontanas išsirąžo
Ir į žemę pila jaukią gaivią.

Ir prūdelis negilus jei spindi,
Jei lelijos žiedą subrandina,
Lyg palaimos pats švenčiausias indas,
Žmogų traukia, prie savęs vadina.

Prasidėjo prūdų ir duburkių
Pats gražiausias muzikinis taktas -
Tvenkiniais pagražintuosius burtus
Ėmė Intas miestelėnams sekti.

Ir didžiausią prūdą savo ūkio,
Ir gražiausiai salomis papuoštą,
Intas kasė prie mamų. Kitokį -
Siūlė mums tarsi Joninių puokštę.

Čia ir akmens į kalnelį lipa,
Skęsta į saulėto gylio šviesą,
Ir tarp medžių šimtametė liepa
Vandeny linguoja išsitiesus.

Ir didžiausios žuvys ratą suka -
Jaukios ir raudonos kaip medūzos,
Ant lelijos žiedlapio galiukų
Laumžirgiai ir musės sukas, dūzgia.

O vėsa, kai saulėtas birželis,
Atsisėst ant akmenėlio traukia,
Prūdo akys žydinčios ir žalios
Mirksi saule, debesėliais jaukias.

Intas jau net žemę savo turi -
Po dangum muziejus, takas žvyro,
Ir berželių žaliaskarės burės,
Per raukšlėtus akmenynus irias.

Lengvumu kvėpuoja gyvos šakos,
Čiurliais skamba upės ilgas vingis,
Apkabina, jaudina ir šneka
Apie Into rūpestį didingą.

Kas žingsnius galėtų suskaičiuoti,
Kas mintis surištų gal į knygą?
Kai žmonių gyvenimai kaip luotai
Akmenyno vingiuose įstringa?

Nuplaukė tas pirmo žingsnio laikas,
Nuplaukė ir darbas prakaituotas,
Tik žmogaus svajonės išsilaikė
Ant didžiulio riedulio kuproto.

Ir miestelio gatvių atminimas -
Praeitis ir dabartis sustingus
Into žingsniais laikosi ir minas
Į kiekvieną naują kelio vingį.
Toltik
Posts: 580
Joined: Fri 10 28, 2005, 9:56
Location: Laisvės oazė
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Toltik »

:)))
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Ruduo
Varva ir laša į bliūdą žemaitiškos košės,
Taškos taukai į purvyną bekraštį pavirtę,
Pageltę beržai paliūliuoja atbrizgusiom tošim,
Lapo tonu gelsvu – vyturiuoja beviltiškas kirtis.

Spindi ir žvalgos diena plyšiu giliai išgrobtu,
Ruduoja ir bjursta karčiais pastirusios ežios,
Pro medžių kamienų sušlapusią, temstančią grotą
Šliaužia naktis ir kartais žvaigždėtu dangum pasidažo.

Švilpikai lenda iš vasaros drumzlinos balos,
Medžiuos su vėju pašvilpauja rudenio gaidą,
Be švarko jau medis ant tylinčio lauko sušalęs
Kaip mušamas būgnas vis dreba ir liūdesį skleidžia.

Dienos ir naktys pritilžusiais batais vis kopia
Ir kalno skystėjančią tešlą maigo apvirtę,
O galvos žmonelių įspaustos į žemę kaip ropės,
Pliuškenas danguj, kaip senai nenaudojamos svirtys.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Mosėdis, Skuodo gatvė

Tiesi, per amžius niekur nepakrypo,
Lyg juosta akmenuota su duobelių laiptais,
Į rudenį vis sirgdavo nuo gripo
Ir kosulio bilsmu į trobas krenkštė klaikiai.

Į vasarą lyg skalbinys išplautas,
Šiek tiek aplygintas, kaip kelnių ilgos kiškos,
Nubaldavo tarsi nešiotas autas
Skardžiu arklių kanopų kauškėsiu aptiškęs.

Spalvas ir miestų, ir kelių juk keitė
Kareivių batai, tankai ir patrankų šūviai.
Atrodė, Skuodo gatvėj susiraičius,
Europa vartosi nuo kvaitulio išgriuvus.

Kolonos tankų slinko tai į rytus,
Atgal – net geležinių kojų nesušilę.
Ir ant galvų žmonėm dešimtmečiams užkrito
Sumankurtėję, raudoni rytų debilai.

Ir Skuodo gatvė tarpais kaip užmigus –
Išnyko tie namai, kur ramią mintį skleidė.
Pavargus ji atrodė ir paliegus,
Tartum iš katorgos ją būtų kas paleidęs.

Raudonų kareivinių milo skiautę
Ant durų, ant galvų ir išviečių pakorė.
Lyg gatvė būtų ėmusi kariauti
Su savo praeitim, su dirvom, miesto oru.

Neklausę trypė ją šie fariziejai
Ir gramdė laiko veidą aštrūs plūgo peiliai,
O žmonės, iš tuščių laukų parėję,
Vaidino sotų ir laimingą brolį – kvailį.

Tik trobose už sienų ir langinių
Gyvenimo sparnai tarsi per miglą plaukė,
Ir vyrai, nuo vergystės apsigynę,
Girti sugrįždavo koliot žmonos ir vaiko.

Ant karčių suposi vaikų lopšeliai,
Visi suniekinti, lyg baudžiavoj pavargę,
Tik per šventes nuo barnių apsivalę
Ištiesdavo rankas į angelą, į sargą.

O gatvės bruzdesiai – lyg niekur nieko –
Po truputėlį pampo į laukus, į tolį,
Nes išvarytiems iš kaimų patiko
Gyvent į Skuodo gatvės juostą atsikolus.

O ten paupy, pakalnėn nusileidus,
Pavasariai vis nešdavo lytis iš upės,
Jiems nerūpėjo sugaištys ir klaidos,
Žilvyčių geltoniu saulėtos dienos supos.

O Miesto Kalniškių šlaitingam skruoste
Giliai šaknis įleidę buvo aštrūs viržiai,
Tik akmenys ir pelkės žemę klostė,
Ir medis augantis į plotį – ne į viršų.

Tarp akmenų, susmegusių į molį,
Vanduo apsiurbęs laikė visą slėnio gylį.
Šaknis teaugo per metus po colį,
O lapai nuo visokių antkryčių apsvilę.

To nederlaus pasaulio virtą trynį –
Baltai geltoną, slidų ir suspaustą šlyną
Tik saulė, tartum gruodą vasarinį,
Džiovindavo gilių rievių aštriu brūzgynu.

Jeigu žolės stiebelis prasikalęs
Pakeldavo į dieną šviesią žiedo taurę –
Tarsi stebuklas ant molingo stalo,
Virpėjo vėjely nelaiminga grožio aura.

Bet iš šalies atrodydavo jaukiai
Tokioj žemelėj gyvastis žiedais užgimus.
Švelniausias gėris, molin įsibraukęs,
Kaip pasaka graži iš knygos brolių Grimų.

Siūravo plotai vasaros pagairėj
Ir badė pėdas akmeniu aštriu iš kupsto;
Ar suktum dešinėn, ar vėl į kairę –
Vis tiek, žmogau eiklus, ne kartą čia suklupsi.

Viliodavo uogynų karoliukai –
Girtuoklės, bruknės sirpo ant menkų stiebelių,
Nors viržių mėlynumas apiblukęs
Draskydavo plikas blauzdas iki pat kelių.

Molynuose, laukų orams atšilus,
Pasaulis visas tvinkčiojo lyg pulsas venoj,
Rypavimais ir čiulbesiais pakilęs,
Čia poromis triukšmingomis linksmai gyveno.

Ir šie šilai juk puošė Skuodo gatvę
Kaip ežeras derlingą žalią savo krantą –
Nuo pat vaikystės lig gilios senatvės,
Tarsi malda ar prietaras skaidrus ir šventas.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Aš – jūra bekraštė


Kas manęs nematė, vis ilgis nerimsta
O tie, kur priglusta, nenori nueiti –
Čia didelės svajos ir skausmas užgimsta
Esu aš žavinga viliokė bekraitė.

Kai vėjai nepykina mano likimo,
Aš tyliai mažytėm bangelėm siūruoju
Ir toliai švieselėm nuo saulės prikimę
Čiurlionio akordais ramybę išgroja.

Ir aukso spalva kaip pagarbinta deivė
Man veidą drebučiais blizgiais siuvinėja,
Ir mažos bangelės ir judrios, ir kreivos
Vilioja padangėmis skraidantį vėją.

Ir mano gelmė prie manęs prisirišus
Tiek turtų, tiek žvejo svajų užliūliavo,
O skausmo beprasmio išpjaustytas kryžius
Įsminga į dugno sustingusią lavą.

Gelmėj aš vienoda kaip dienos ir naktys,
Tik veidas nuo vėjų sujunka nežymiai,
Kai širdys nustoja judėti ir plakti
Bangelės į krantą visus sugražina.

Mane apkabina ir smėliai bekraščiai,
Ir rūsčios šiaurinės nuskaldytos uolos –
Ne mano, o kranto tas mirgantis raštas
Tas vėjų sukeltas beprotiškas šuolis.

Ne aš, o kiti mano gilmenas laužo
Ir kelia bangas pametėtas į dangų –
Taip pykčio dievaičiai pasaulį nubaudžia
Ir krantą kaip vagys turtuolį nurengia.

Kiek ašarų aš prisigėriau pakrantėj,
Kai motinos verkė ir jaunosios našlės –
Jos jūrai grūmojo, nes jos nesupranta,
Kas mirtį beprasmę ir pražūtį neša.

Ir gilmenos mano, kaip motinų įsčios
Savy subrandina pasaulį visokį –
Yra čia tarp smurto, keistų apgavysčių,
Tartum ne visi su mirtim susituokę.

O mano pakalnės, o slėniai didingi
Priaugę kaip burtų linguojančio grožio –
Ir žolės, ir medžiai, koralai sustingę,
Dienos spalvomis nusišypso kaip rožės.

Nėra nei klastos nei vilčių nesakytų,
Yra tik pasaulis gyvybe pasklidęs –
Atplaukit priglausiu ir šitą, ir kitą,
Ir būsiu vilties gedulingasis šydas.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Aš – ratai

Aš stoviu, bet reikia mane pastūmėti
Ir ašį apglaistyt gerais tepalais,
Aplinkui karklynai ir buteliai mėtos,
Gyvačių prilindę ūksmingi šilai.

Tarp ienų kinkykit ne gyvulį – žmogų,
Juk landą surasti reikės jum patiems,
Per amžių pakalnėn riedėt teišmokau,
Man kelią bruzgynais kažkas juk nuties.

Geriau į ratus nesodinkit nė vieno,
Aš greitai sulūžtu ir rankų gailiuos,
Nekraukit nei rąstų, nei kvepiančio šieno,
Tvirtai užtaisykit abudu galus.

Ir lai ta ieninė nebėga per greitai,
Juk svoris nemažas pakalniui dardės
Ir jei pasitaikys pakalnėj giraitė,
Prispausiu neklausęs net jos pavardės.

Aš ratai ant kalno žmogum pavadinti –
Važiuokit, bet traukti turėsit mane,
Nors keistos ir suktos, neįprastos mintys,
Aš sėdžiu ant kalno kaip žirgas balne.

Tie ratai, jūs žinot, be stabdžių daryti,
Galiu pajudėti nuo vėjo smarkaus,
Man kaklo nereikia, aš moku dairytis
Ir kitą ieninę keleivę prisiglaust.

Tarp ienų pagavęs aš moterį gražią,
Gal kiek pasipuošiu apkaišęs ratus
Ir mes apgyvendinsim savąjį važį
Pačiu atviriausiuoju meilės aktu.

Iš veido pablogau, pagaut nepavyko
Ir stingstu ant kalno žmogus ne žmogus,
Tarp ienų trikinkė – vaikai į vainiką
Kaip mat įsipynė, dabar aš saugus.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Eilėraštis

Post by Edvardas »

Aš – kerpė

Manęs jūs badu niekada nemarinkit,
Aš daugelį metų galvos nepakėlus
Sukniubus į smėlį, į akmenio linkį
Miegu tartum Dievo namų kūdikėlis.

Ir vėjai džiovina man varganus plaukus,
O šalčiai ir karščiai niokoja man širdį,
Tik aš spalvomis pilkomis apsitraukus
Be duonos gyvensiu į nieką pavirtus.

Bet laikas per dešimtį metų netyčia
Jei debesį juodą su vėju atvėtys
Ir lašas pabels vėl į manąją gryčią,
Aš greitai pakilsiu pasauliu gėrėtis.

Ir sočiai prigėrus rūgštaus vandenėlio,
Iš akmenio kūno ištraukusi jėgą,
Aš žvelgsiu į tolį, į skaistųjį mėlį,
Nors mano gyvybė virpės dar palėgus.

Netrukus žiedais apsiskleisiu puikiausiais,
O dumbliai išmargins atgijusį lapą
Ir savo buvimą kaip moku įausiu
Į trūkį visatos savaisiais etapais.

Tie tarpai, kai akmenio kiety nurimus,
Aš savąjį laiką be jausmo praleidžiu,
Nueina per širdį raišais piligrimais
Į tolį kaip amžino ilgesio klaidą.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Motinos širdis

Prasidėjo viskas čia nuo namo,
Nuo remonto, dulkių ir kūrybos –
Taip kaip buvo įprasta nuo seno –
Niekas, niekur, niekad nenukrypo.

Tie darbai padieniai kur paprašo –
Giminaitis, draugas ar kaimynas –
Pinigai, juk pinigai – ne lažas,
Tą kiekvienas kaime pripažino.

Sakoma, maitina rankų pirštai –
Jie namus ir kiemą padabina.
Šito niekam nevalia pamiršti,
Net iš meilės žmoną apkabinus.

O vaikai prasideda nelaukus –
Vos sugulus vieną kitą naktį,
Susiėmus, susigręžus jaukiai –
Kai imi liepsnoti, kaitriai degti.

Nepraėjo nė trejų metelių –
Du bambliai po trobą šurmuliuoja –
Kaip viščiukai kevalą prakalę –
Cypčioja ir verkia jau po kojom.

Ak, tos naktys, kad ir geros, karštos,
Bet nereikia pavadžių paleisti.
Reikia vyriškumą kiek suveržti
Ir laiku ištraukti savo kaištį.

Šito trūko ne vienam mirtingam
Ir vaikų paleido visą goną.
Kas per naktį mylisi, netingi –
Dievas teikia didelę malonę.

Tik netrukus stiebias pykčio virpstas
Nuo darbų ir rūpesčių bekraščių –
Neretai ant vieno kitas niršta –
Kam nesaugos... kam neišsikrapšto...

Ne, nelengva žmogų nužudyti
Ir sugrįžus vėl ramiai gyventi –
Juk negimęs – ne miškų banditas,
Laidotuvės – ne krikštynų šventė.

Tad ir buvo apie pečių mūsų –
Dvilinka eilutė snarglalaižių –
Su ligom ir su badu per pusę,
Tartum žirniai asloj išsiaižę.

O tėvai, o motina vis suko
Savo galvą – ką pietums ant stalo.
Nors vaikai liesučiai, nenutukę,
Jau ir trobas iššveičia, išvalo.

Jai reikėjo viską padalinti –
Nuo aušros lig vakaro galvoti.
Nedavė ramybės aštrios mintys –
Kaip lig kraujo išdraskytos votys.

Ir nebuvo laiko pastovėti,
Apgalvoti ir paglostyt vaiką,
Vis ant kojų ir nėra tau vietos
Prie ramybės stalo atsipeikėt.

Kartais pagalvojau apie gėrį –
Kaktoj raukšlės dar labiau gilėja –
Iš šaltinio to mažai negėrėm,
Mes prie jo stovėti negalėjom.

Jei per raukšles rūpesčių ir švietė
Mano meilė ir dora kaimietės –
Ji nebuvo vežama karietoj,
Ir skambiais žodeliais nesimėtė.

Tik dabar matau – vaikai išaugo,
Savo kelią mina per purvynus,
Susirado ir draugų, ir draugių,
Nesibaido nei darbų, nei vyno.

Jau esu ilsėtis pasiruošus,
Savo meilę nešiuosi į kapą.
Ji širdy man vėjo šuorais ošia,
Tarp raukšlelių veide tyliai slepias.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Re: Edvardo kūryba

Post by Edvardas »

Jūros kriauklė

Pajudina jūros vanduo įsūrėjęs,
Pazulina smėliai iš gelmių išlipę –
Tą lemtį man skyrė patsai Įkūrėjas –
Su jūra siūbuoti nerimstantį klipą.

Tik retkarčiais vaiko rankelės sugriebia
Ir klauso nerimstančios jūros ošimo –
Nei didelio džiaugsmo, nei meilės beribės,
Lyg būčiau pasauly nei buvus, nei gimus.

Tik savąją aurą aš kartais paglostau,
Kad jūrinių nuotykių teko patirti –
Ir perlą auginti karališkam sostui,
Ir žmogų matyti, ir skaudžiai numirti.

Nuo bėgančio smėlio man veidas nubluko,
Jaučiau, kad gyvenimas baigiasi greitai –
Viduj mano auros gyveno krabiukai,
Paėmę mane kaip vestuvinį kraitį.

Vienintelę žnyplę kaip vėliavą kokią,
Jie kelia į viršų ir smeigia į priešą.
Ir krabai kaip žmonės ir skirias, ir tuokias,
Moralę kai popieriaus skiautę suplėšę.

Aura manoji kaip skydas kareiviui,
Kaip laimės pilis didelė ištaiginga –
Vienkojis krabelis sudurstytas, kreivas,
Be vingių keliauja ir niekur nestringa.

Tik sūriosios bangos skalauja ir mėto,
Ir mena, kad niekams tiek laiko paleidau,
Bet aura paliko kaip kriauklė dėmėta
Ir liūdesi mano tuštybės išsklaido.
Post Reply