Pritrenkiate ir stebinate mane šviesiosiomis pasaulio spalvomis. Tai velniškai geras bruožas, ypač, kai jis sklinda iš pačios širdies ir gyvena žmoguje ir dieną ir naktį...
Dėkok dangui ar savo gimdytojams, kad jie tokia šviesa padabino Jūsų vidinį rūmą. Man likimas to nedavė ir štai aš esu toks ir man skamba gal ne kiti varpai, bet aš tam gaudesy girdžiu ir liūdesį, ir džiaugsmą, ir sielvartą, ir kitus negandos virpesius.
Nekeikiu nei savęs, nei savo likimo. Džiaugiuos, kad yra šviesuolė Agnė ir daugelis kitų į mus panašių ir ne visai panašių... Matyt tuo ir įdomūs žmonės ir bendravimas su jais atskleidžia tai, ko pats neturi, apie ką pats net nepagalvoji.
Nuoširdžiausiai dėkoju už intrpretacijas, kitokį žvilgsnį į rudenio purvu pilkuojantį kelią. Tiesa, tas kelias mane tada vedė į artimo žmogaus laidotuves...
Įvadas
Bronius Kviklys istorinėje — etnografinėje knygoje „Mūsų Lietuva“ (IV t. 305 p.) rašo: „Tada (16 amžiuje) čia (Mosėdžio apylinkėse) buvo didžiuliai miškai. Tik 17 a. jie buvo pradėti daugiau kirsti: kūrėsi naujos sodybos, kaimai, o iki šiol buvusios didėjo.“ Pagal tą patį šaltinį: 1551 m. Žemaičių vyskupas Vaclovas Viežbickis Mosėdy pastatė pirmąją medinę bažnytėlę...
Pateikiamos legendos kaip tik susijusios su tais laikais, nes tada kūrėsi Igarių kaimas, buvo statoma medinė Mosėdžio bažnyčia.
Šiuos pasakojimus iš savo mamunelės (močiutės) būdama penkerių metukų išgirdo Elzytė Prielgauskaitė (Juzumienė), gimusi 1923 m. Mosėdžio valsčiuje netoli Igarių ir Šekų kaimų ribos.
Ją, nors dar ir mažą mergaitę, tie pasakojimai labai jaudindavo, dėl to ne vieną kartą ji, pilnomis akimis baimės, ėjo prie akmenim grįstos daubos, kasinėjo žemę, ieškojo suanglėjusių mirties laužų pėdsakų...
1. Igoris
Dvarų valdytojas Igoris — jis valdė ne tik šią netoli Mosėdžio esančią vietovę, bet ir Salantų dvarą bei kitas žemes — buvo žiaurus ir teisingas, tvirtai laikėsi krikščionių tikėjimo tiesų ir šventai, nepriekaištingai vykdė visus bažnyčios jam uždėtas pareigas ir priesakus. Akylai žiūrėjo, kad jų laikytųsi visi jo žemėse lažą ėję baudžiauninkai. Ypač jis rūpinosi, kad iš doros kelio neiškryptų jaunimas.
Pastebėsime, tais laikais dvarininkai ir dvarų prižiūrėtojai jiems priklausiusius baudžiauninkus patys teisdavo ir nuteistuosius bausdavo. Jie turėjo savo išmanymu statytus kalėjimus, saugojo ir dirbino baudžiauninkų kankinimo įrankius. Baudžiama buvo taip, kad matę ir girdėję apie susidorojimą su nusikaltėliais, pajustų baimę ir siaubą, ir papasakotų kitiems, kaip baisu būdavo pakliuvus į ponų nagus. Taip žmonių širdyse buvo skiepijamas baimė ir nuolankumas, nes baudžiauninkai dvaro ponams visada turėjo būti ištikimi ir paklusnūs.
Nusižengusių ar nepaklusnių baudžiauninkų baudimui, buvo statomos didelės daržinės ar kiti statiniai, kur buvo vykdomos bausmės ir laikomi kankinimo įrankiai. Nusikaltusįjį galėjo pastatyti į „medines klumpes“, kuriose jis, prirakintas ir stačias kelioms paroms, būdavo paliekamas be miego ir poilsio. Ne geriau nuteistajam būdavo, kai nubausdavo kelioms paroms surištomis rankomis pakabėti ant daržinės balkio, ar ilgas valandas būti visu ūgiu pririštam prie medinio lanko ir išlenktam bei nejudriam jausti deformuojamo stuburo baisybes. Atlikę bausmę paleidžiamieji dažniausiai būdavo be sąmonės, kuri grįždavo tik po keletos valandų. Ne vieną kartą atkentėjęs paleistasis čia pat daržinėje, nebeatgavęs sąmonės, ir mirdavo.
Ant daržinės sienų ir plūktų molio grindų tirštai juodavo kažkada sukrešėjusio ir kietai sudžiūvusio, bet vis dar dienos šviesą rudu blizgesiu atspindinčio, reljefiškai iškilios, kankinamų baudžiavos žmonių kraujo dėmės. Jos vis atsinaujindavo, nes daržinė buvo ir žiaurių nuplakimų vieta. Nusikaltusįjį pririšdavo virvėmis prie išskobto plakamojo suolo, per kaklą ir kojas uždėdavo geležines apkabas ir pliekdavo tiek kirčių, kiek Igoris buvo priteisęs.
Tokia buvo įprasta dvaro ir jam priklausiusių žmonių gyvenimo kasdienybė ir tuo niekas nesistebėjo, tik kiekvienas stengėsi nepakliūti į dvarponio Igorio akis ir kibius nagus.
Igoris, žinoma, niekada nebūtų sutikęs ir nesutiko, kad jauniems pasileidėliams ir ištvirkėlėms būtų naudojami tie patys jau seniai „nuvalkioti“ kankinimo įrankiai, o kankinimo vieta būtų ta pati kraujo priskretusi daržinė. Reikėjo kažko naujesnio, baisesnio, visiems labiau atmintin ir širdin krentančio...
Ir tai atsirado. Atsirado nelengvai, kaip ilgai Igorį kankinusių ir visokiais variantais besisukančių minčių, ilgų nemigo naktų ir dienos apmąstymų produktas. Bet tas produktas buvo visiškai naujas ir kai aplinkiniai gyventojai ir baudžiauninkai jį pamatė, visi buvo pritrenkti ir nustebinti...
kam tau, Edvardai, reikia visu shitu baisybiu - buvo juk zmonijos istorijoje ir "sventoji" inkvizicija ir dar visa ko negero, bet kam tau reikia visa tai cia kartot, gal geriau prisminkim, kas gero buta, grazaus, juk ir kiekvieno musu ir visos zmonijos gyvenime buta graziu dalyku, ir kai juos prisimeni, pasisemi is ju stiprybes, o negerumai teslugso praeity ir nebegrizta...
As va prisimenu, kaip man vaikysteje budavo gera kaime, prie medinio tvarto saules atokaitoje zaisti su ten priristu suniuku ir svajoti, ir jokio suns as nebijojau, ir jie mane mylejo - viena kaliuke, net palauke, kol as atvaziuosiu i kaima ir pirma jos mazylius pamatysiu ir mane viena prie ju prileido... Vaziavimas i kaima visad man budavo didziausia svente, ir jei man budavo blogai, visad mintimis persikeldavau i kaima, prie to tvartelio su suniuku ir pasijusdavau saugi ir laiminga ten... Nejaugi tavo gyvenime nebuvo graziu, siltu prisiminimu, kad tokias baisias istorijas cia pasakoji - geriau juos papasakok...
Ai, dar prisiminiau, kaip vaikysteje megdavau eitu uzsimerkus, vedama tevelio uz rankos - jis mane visur vedziodavosi po miesta, o as uzsimekdavau ir eidavau sau laiminga, laikydamasi uz jo tvirtos rankos (gal ir dabar jis mane veda, o man tereikia tik uzsimerkt ir juo pasitiket... )
Gražu ir gera girdėti apie Jūsų vaikystę. Bet lygiai taip pat, nors ir kur kas sunkiau, gyveno žmonės ir anais, legendoje aprašytais laikais. Jie irgi norėjo grožio ir džiaugsmo, bet jo buvo mažiau, jų gyvenimo kontrastai buvo kur kas ryškesni.
Manau, kad gėrį ir grožį gimdo ne vien lengvas vėjelio liūliavimas, bet ir skausmingesnis jo suvokimas. Dėl to aš ryžausi skelbti gana tikrovišką man žmonių papasakotą sakmę — legendą.
Kita vertus, mum, kad ir ką apie save galvotume, ne pro šalį žinoti ir kai kuriuos savo praeito istorinio žingsnio vingius.
Pagarbiai, su kuo nuoširdžiausiais linkėjimais...
taip, tai buvo, o ir dabar yra visokio blogio - tereikia atsiverst laikrasciu kriminalines kronikas ar isijungt televizoriu, - atrodo, kad kartais ziniasklaidai net malonumas skelbti tokius ivykius ir megautis detaliais ju aprasymais, o kitiems ju klausytis, bet bent jau mane tai nedziugina -stengiuosi negirdeti, nes sako, kad visa tai labai uztersia ir net gali pritraukti nelaimes, jei apie jas vis girdesim, tada atrodo, kad nieko kito pasauly nera - tik nusikaltimai ir visoks blogis, o is tikruju yra daug gero, tik tas geris tylus - jis nesaukia garsiai, o tyliai buna salia musu, tik reikia ji pamatyti, kad ir maza prazydusia gelyte, meiliai mums besisypsancia... Kaip rase mano tevelis, kuris tikrai daug skaudziu smugiu gyvenime patyre:
O žemė taip graži -
tos upės, tie kalnai,
kad noris, dievaži,
gyventi amžinai.
Su vasaros rytais,
su paukščių čiulbesiais,
su Nemuno krantais,
praeitimi garsiais.
Kai saulė žaisdama
apgaubia savimi,
man žemės žaluma
pakvimpa medumi...
Man net viena diena
su savąja karta
brangi kaip dovana,
gyvenimo verta.
Tai matote, draugai,
kiek žemej daug brangaus -
kimbu į ją nagais
su įkarščiu žmogaus.
Dangus man per aukštai,
ne man pasiekti jį,
tik žemę, ją tiktai
nešiojuosi savy...
O Dieve... Argi aš nežinau to? Žinau ir džiaugiuos, kad gėrio nepalyginamai daugiau... Neneigiu ir to gražaus pasaulio, kuris yra, kuriuo gieriuosiu kiekvieną valandą. Bet aš dar labiau jo gėriuosi, kai šalia matau išdegintą dykumą, kai šalia matau šalčiu karščiojantį šiaurės ašigalį ir vargšą pingviną, kuris 70 laipsnių šalty išperi ir išaugina savo pingviniukus... Pasaulis be įvairovės ir kontrastų būtų ne pasaulis, žmogus be gėrio ir blogio — apgailėtina vidutinybė...
Kiekviename mūsų (gerai rašo Dostojevskis) slypi du pradai ir žmogus yra tų dviejų polių amžino lyginimo, protavimo, įvairiausių konfliktų ir emocijų rezultatas. Atimk vieną polį ir žmogaus nebeliks, bus bespalvis kisielius arba nebepataisomas velnias. Visokių pasaulyje yra. Ir aš džiaudiuosiu tiek tais, kurie gerų norų ir humanistinių idėjų skatinami kovoja už gėrį, tiek tais, kurie buvę velniais protaudami po truputį virsta dorais, gerais žmonėmis. Ir tas kelias kiekvienam mūsų yra išbandymų kelias, savęs nuolatinio praradimo ir suradimo kelias...
Nežiūrint viso to, ką aš turiu savyje, aš džiaugiusiu angelais ir tegu jų apie mane ir kitur būna kuo daugiau... Gal dėl to ir rašau...
Pagarbiai, su linkėjimais
2. Igorio statiniai
Igoris, kad neleistų įsišaknyti ir klestėti paleistuvystei, sugalvojo ne tik savotiškų naujovių, bet numatė, kad tai būtų daroma viešai. Jaunuolių bausmės laikas buvo skelbiamas iš anksto ir į šias (ypač vaikinų) ceremonijas būdavo suvaromi ne tik dvaro žmonės, bet rinkdavosi ir aplinkinių vietovių didikai.
Į vakarų pusę, kur susiduria Igarių ir Šekų kaimai, vietovė išraižyta giliomis daubomis. Jos tarsi penkių dešimčių metrų gylio žemės bangos eina viena po kitos, o pastarasis šlaitas yra pats aukščiausias, stačiausias ir atsiveria į Erlos upelio pelkes.
Tą paskutinį šlaitą Igoris ir pavertė jaunuolių Golgotos kalnu. Kol tas buvo padaryta, pirmiausia, keliolika savaičių varė Igarių ir kitų kaimų baudžiauninkus, kurie turėjo pritempti čia daug akmenų. Jų aplinkiniuose laukuose buvo neprapučiama daugybė. Po to tais akmenimis buvo dailiai išgrįstas statusis daubos šlaitas. Jis pasidarė lygus ir kietas, ar net slydus ir ant jo, kaip stataus stogo, niekas negalėdavo išsilaikyti ar pastovėti. Pabandžiusieji, kaip akmenys ar rąstai riedėdavo pakalnėn, ir retai kuris savo kojomis begalėdavo užlipti atgal. O kadangi apačioje šlaitas atsidurdavo tiesiai į pagilintą skysto dumblo ir vandens pritvinusią Erlos upelio pelkę, tai išsikapanoti gyvam vilčių bemaž nebelikdavo — tas skystas dumblas negailestingai viską prarydavo ir amžinai paslėpdavo...
Statusis šlaitas buvo skirtas pasileidusiems ir mergaitę apgavusiems jaunuoliams.
Buvo suręstas dar vienas statinys. Igoris savo darže prie pat Erlos upelio iš tų pačių lauko akmenų paleistuvėms ir nekaltybę praradusioms mergaitėms pastatė Mirties kalėjimą. Tai buvo keturių merų aukščio, storomis akmens sienomis, pačiam viršuje mažais pailgais langeliais (teisingiau skylėmis), šiaudų stogu, keturkampas statinys. Čia visada būdavo drėgna ir vėsu. Sienų akmenys, tarsi gailėdami pasmerktųjų merginų, nuolat ašarodavo vandens lašais. Juolab, kad juoda kalėjimo grindų žemė, net karščiausiomis vasaros dienomis būdavo pritilžusi vandens ir visada drėgna, o sumintas durpžemis, tarsi atmirkytas molis, visada slydus ir minkštas.
Ilgainiui Igorio mergaitėms pastatytąjį kalėjimą žmonės praminė "Katoržnij ogorod" (Katorgos daržas). Dar vėliau, jau panaikinus baudžiavą, akmeninis pastatas sugriuvo, bet to žemės sklypo pavadinimas nebepasikeitė, tik sulietuvėjo ir jis buvo vadinamas "Kataržienės daržu".
Nu jei tu, mielas Edvardai, tokiom istorijom mane nori atvesti i doros kelia, tai gali nevargt - nepavyks: jau kokia esu, tokia esu - norit mylekit mane tokia, norit ne - jusu asmeninis reikalas...
Anaiptol. Aš tokius žmones laikau angelais ir visai nenoriu, kad jie keistųsi. Noriu, kad jų būtų daugiau. Rašydamas ir bendraudamas tik nors kiek norėjau pasakyti, kodėl aš nesu toks ir koks man kartais atrodo mane supantis pasaulis. Dėkoju už pabendravimą ir noriu, kad viskas būtų priimta geranoriškai. Ačiū.
Be kitako, Jūs labai gražiai ir nuoširdžiai rašote. Patiko man Jūsų posmai.
