Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderator: Visi tvarkytojai

Post Reply
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) Aciu Edvardai - matai, kaip prisgadijo tavo ziauri istorija, o as is pradziu pykau, kam tu ta baisuma cia pasakoji... :wink:

Aciu visiems, ka tik skambino tas Palantinas (ar Palankinas - pamirsau..., oi paziurejau - Paladinas, persiprasau :wink: ), shaunus vyrukas, zino daug labdaros organizaciju, pasiryzes pagelbeti, ryt einam Anushkos aplankyti... :)

(vajetau, ka jos tevai apie mane pagalvos - sakys, is pradziu draskesi del vaiko, o dabar visokius vyrus i svecius vedzioja :lol: , na bet ka padarysi, kaip sakoma, vardan to Lietuvos... :wink: )

Labanakt, saldziu sapnu :wink:
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Tarp gyvybės ir mirties

Post by Edvardas »

* * *
Medis pakelia į viršų
Žiedą — nuopolį mirties...
Ir iš žemės grumsto pirštais
Pina grūdą išminties...

Tos gyvenimiškos meilės
Ir judėjimo rimties —
Kai svajonės mūsų dailios
Virsta kibirkštim vilties...

Ką palaidojo gyvieji
Ten po akmeniu giliai —
Šiltas gegužinis vėjas
Veria pumpurais žaliais...

Praskleidžia pasauliui puikų
Žiedą dangiškų spalvų...
Iš mirties pilkųjų dulkių,
Iš aplaidotų kalvų...
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Nu, užteks, Edvardai poezijų - rašyk toliau savo istoriją ir netampyk liūto už ūsų... :x :wink:
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendų tęsinys

Post by Edvardas »

9. Pranis

Jam šįryt, kaip niekada anksčiau to nebūdavo, sapnavosi jauna besišypsanti Juzefa. Ir dabar, kai velnišku greičiu, daužydamasis į akmenis ir žvangindamas grandinėmis, riedėjo pakalnėn tas vaizdas kartojosi ir kartojosi.
Saulėta rudens dienelė, sausas ir šiltas oras, tylos pasaką bedraikantys voratinkliai... O jie, abu jauni, dvaro lauke, vis žvelgdami vienas į kitą, būry žmonių kasė bulves... Antra saulė ir dar gražesnė diena švytėjo jų širdyse. Kai Pranis, nuvežęs ir išpylęs iš maišų bulves, paerliais, švilpaudamas kažkokią melodiją ir apimtas dienos grožio ir šviesos, grįžo atgal, pamatė pievoje ją. Sustabdė arklius, priėjo ir tarsi kas abu būtų pastūmėjęs, susikibo rankomis ir širdimis. Ta šviesa ir laimės pojūtis išaugo ir įsiplieskė tiek greitai ir nematytai, kad jų susikibusios rankos tarsi suaugo, jų jauni ir gražūs veidai tarsi pavirto žydinčiu prie gontelių putino krūmu, jų akys — tarsi tyriausias šaltinis — tryško almančia palaima, skambėjo iš kažkur atklydusiais pavasario garsais, virpėjo tarsi netyčia užgauta stebuklinga dangaus styga...
Ir kas įvyko po to, Pranis savo protu nebesuvokė. Viskas siūbavo tokiais šiltais palaimos vėjais, taip toli jie skrido ir džiaugsmingai plaukė susilieję su visu pasauliu ir vienas su kitu, tokie svaigūs saldybės virpuliai glostė ir malonino jų kūnus, kad dabartinis riedėjimas ugnies ir mirties pakalnėn, gūdžiai skimbčiojant grandinėms ant rankų ir kojų, jam atrodė toks menkas ir toks beprasmis įvykis, kurio jis negalėjo nei suvokti, nei tinkamai įvertinti. Tik keletą kartų pajuto, kaip liepsnos laižo jo nugarą ir rankas, kaip skausmas verčia trūkčioti raumenis ir kaip visas nugaros plotas, tarsi suimtas šimtų geležinių replių, traukiasi ir plyšinėja... Bet jis laikėsi duotos sau priesaikos, neatleido nuo veido rankų ir vis riedėjo ir riedėjo, kol įsitėškė į šaltos palaimos erdvią prarają — Erlos pelkę.
Jis atsigaivėjo, deginęs skaudumas kažkur dingo, aiškiai suvokė — yra vandenyje ir pastebėjęs pakrantėje į vandenį nulinkusį karklyną, pamažu, remdamasis rankomis į skystą dumblą, ropštėsi link jo. Kai pajuto įsispraudęs tarp lapuoto vandenin nulinkusių karklo šakų, apsivertė aukštielninkas, atsargiai iškišo iš vandens veidą, kvėptelėjo kvepiančio karklynais ir vandeniu drėgno oro ir galutinai atgavęs sveiką protą ir iš tikrųjų pajutęs rankomis vandenį, įsitikino — jis laimingai nuriedėjo nuo kalno, išliko gyvas ir savo akimis vėl mato pasaulį... Jam toptelėjo galvon Igorio paskutiniai žodžiai, bet jis netikėjo jais ir nutarė karklyne laukti tol, kol išsiskirstys susirinkę jo bausmės žiūrėti žmonės.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) nu va, o ka as sakiau - pasakos blogai nesibaigia... :wink: :) :P
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Neskubėk...

Post by Edvardas »

Darja, neskubėk... Gali dar visko būti...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendų tęsinys

Post by Edvardas »

10. Pasroviui
Pranis, nelįsdamas iš karklyno, pirmiausia iškišo galvą ir apsidairė. Jau visur buvo ramu, nebesimatė nė vieno žmogaus. Po to jis apžiūrėjo savo rankas. Delnai buvo sveiki, o visur kitur oda buvo pakilusi didelėmis vandeningomis pūslėmis. Veidą, kaip ir pilvą nuo ugnies liepsnų taip pat buvo apsaugojęs, tik pats nosies galas buvo pasipuošęs nudegimo burbulu. Nugaros, būdamas vandeny, jis taip pat tarsi nejautė ir neįsivaizdavo, kaip ji gali atrodyti. Kojos buvo apdegusios, bet pačios pėdos, matyt apsaugotos šiokio tokio apavo (buvo apsiavęs vyžomis), atrodė apysveikės.
Pranio kūnas, panardintas vandenin, priglobtas minkšto ir švelnaus durpės dumblo, dabar jautėsi pusėtinai ir jis, pelkės pakraščiu, kur ne taip gilu, nutarė gautis iki Erlos pagrindinės vagos ir ja irtis tolyn. Jis judėjo iš lėto, nes trukdė grandinės, kurios su kiekvienu judesiu skaudžiai trynė nudegusias kojas ir rankas, traukė į dugną. Bet jis judėjo pačiu pakraščiu ir keletą žingsnių plaukdavo tik tada, kai pakraštys atsiverdavo staigia gilmena. Jam lengviau buvo laikytis ir judėti įsikimbant į nusvirusias pakrantės žoles, krūmų stiebus.
Pamažu, pamažu jis išplaukė į Erlos upelio vagą ir dabar jam judėti buvo kur kas lengviau, nes vietomis srauniai tekėdamas vanduo pats nešė jį. Pasitaikė ne vienas ir gilesnis duburys, bet Pranis jį įveikdavo slinkdamas pačiu pakraščiu.
Praėjus kelioms valandoms, kai jis buvo nuplaukęs jau geroką tarpą, medžiais apaugusioje ir saulelės apšviestoje upelio atšlaimoje, Pranis bandė atsistoti ir paeiti keletą žingsnelių savo kojomis. Iš karto pajuto veriantį skausmą ties grandinių geležiniais lankais, kurie buvo apkabinę rankas ir kojas, o saulės šviesa ir šiluma ne gaivino ir glostė jo nugarą ir pečius, o apliejo nepakeliamu, peklišku karščiu, ir jis vėl, kad iš skausmo neaptemtų sąmonė, krito į upelio vėsią tėkmę ir pamažu yrėsi ir ropojo toliau...
Beplaukiant atėjo saulėlydis, o paskui ir vakaras. Pranis buvo labai nuvargęs, jau atsistojęs ant kojų, jis jautė, būtų neišsilaikęs ir tuoj nugriuvęs. Nudegimų skausmai buvo truputį apmalšę, nors atrodė, kad visą nugarą, jos apdegusią odą iš visų pusių neatstodami drasko nematomų ir tylių šunų nasrai.
Pranis jautė, nuovargis, nežiūrint jo skausmų, baigia jį įveikti. „Jē ožmėgsio vondėnie,— galvojo,— ta ė palėksio anam beplūdorioujis. Rēk šliaužtė i kronta...“ Prieš akis, tuoj už upės posūkio, subaltavo vandens supustyto minkšto puraus smėlio paplūdimėlis. Kai užsiropštė ant jo, pilvu pajuto švelnią dienos saulės nakčiai paliktą šilumą, o nugara vakaro šąlančiame ore vėso geriau kaip vandeny. Pranio akys beregint užsimerkė...
Pabudo riečiamas bedžiūstančios, o gal ir perdžiūvusios nugaros skausmo. Atrodė, kad šįkart jam nebepavyks pasijudinti iš vietos ir teks čia gulėti kol numirs. Sukaupęs visą likusią valią jis po truputį, po truputį slinko prie ranka pasiekiamo vandens ir kai paniro į jį, vėl truputį pagerėjo, tarsi kas atleido skaudžiai nugarą veržusias virves, jis vėl galėjo iš lėto judėti.
Yrėsi iki priešpiečių ir atsirėmė į plačią ir gilią sietuvą, kurios krantai buvo statūs, sutvirtinti į dugną sukaltais mediniais basliais, o anoje pusėje matėsi platokas smulkaus ir balto smėlio paplūdimys...
Jis sustojo ir tuoj išgirdo iš kaži kur atskridusius moterų balsus. Pranis prisispaudė prie sietuvos kranto ir pasislėpė vandenin nulinkusio gluosnio šakose.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Klausyk, Edvardai, o tu gal pats cia laisvalaikiu visa ta istorija kuri?.. Tada sukurk gera pabaiga (megstu istorijas su gera pabaiga), ka... :wink:
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Atsakymas Darijai

Post by Edvardas »

Kuriu, bet neišeis viskas gerai. Pabaiga dar nenuspėjama. Net mažojo Jonelio (Juzefos ir Pranio sūnaus) dar laukia išbandymai...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendos tęsinys

Post by Edvardas »

11. Palivarko poilsiautojos

Naktis iš savo juodų gelmių pamažu išsupo be jokio dvelksmo didelėmis rasų ašaromis spinduliuojantį rytmetį. Niekur, net pati įžvalgiausia akis, danguje nebūtų įžiūrėjusi jokios dėmelės ar kokios debesio atplaišėlės. Visur vaiskiai mėlynavo neužmatoma erdvės jūra, kuri kvėpavo jaukia ir šilta vasaros pradžia.
Nakties lengva migla, kuri nepermatomomis baltai pilkomis klostėmis vyniojosi plačiomis Erlos upelio pievomis, kilstelėjus saulei, prasmego kiaurai žemę, tik ant žolynų mažais lašeliais nedrąsiai dar markstėsi jos perliniai pėdsakai.
— Ė šėndėin siediesem kāp ikaitintam dounkepie...— vangiai prabilo baigusi pusryčiauti dvidešimtmetė Angelinos pusseserė Jadzė.
— Nier kuo jaudintėis... Tujau pat ēsem pri opės ė vėsā dėinā somerksem ožpakalius i ondeni,— atsiliepė vyriausioji šeimininko dukra dvidešimtmetė Angelina.
— Tik pasėjimkem Pagi. Mon baisē patink so anou pliurvuotėis po šėlta ondėni!— šaukė trylikametė Angelinos sesuo Liudvika, entuziastingai glostydama balto kailio ilgavilnį kambarinį šunėką.
— Gerā, jau gerā. Jimkėt kou tik nuorėt, tik nemėiguokėt. Aš veizo, ka jau no pat rīta bėngat parkaistė... Tujau pat ė jodam...— užbaigė Angelina.
Merginos, kurių buvo septynetas, netrukus susirinko prie pakalnėn einančio tako ir eidamos šnekučiavo:
— Mon iš akiū da neišnīka vakarīkštis tuo pasmerkta vaikė rėitiejėms... Kažėn a ons nuskėnda, a ne?— liūdnom akim žvelgdama į paupio tolumas, tari su savim, mintijo dvidešimt penkerių metų kaimyninio dvaro mergaitė, Alberta.
— Būta če kuo...— paniekino ją devyniolikmetė Angelinos sesuo Vincenta.— Kuo vels nosėpelnė, tou ė gava. A to pamėsliji aple Juzefa, kori so sava vāko tories mėrtė kaliejėmė? Mon atruoda, ka anā tėn īr daug baisiau...
— Če vėsks īr baisē ė aš nikāp negalio soprastė kam tuo rēk?— nepasidavė Alberta.
— Jē to būtumi konėgo, tujau pat visa pasauli paverstumi grīno bordeko... Rēk galvuotė, kou sakā...— atsikirto moralistė Vincenta.
Po to ėjo tylėdamos, tik girdėjosi Pagio viauksėjimas ir pavieniai Liudvikos, žaidžiančios su šunim, šūksniai.
Tais laikais merginos upėje maudydavosi užsimovusios baltas iki kelių nutįsusias, apačioje ties keliais kudrėmis papuoštas kelnes. Ant pečių užsimesdavo laisvą bliūzelę, kuri nesiekdavo kelių.
Ir štai jos, krykštaudamos ir taškydamosi, subrido vandenin. Džiaugiasi vėsa, kuri vandens srovelėmis, tarsi šalti gyvačiukai, šliaužia per nugaras, šlaistosi apie pečius. Leisgyvis Pranis, pasislėpęs gluosnio šakose žiūri į jas ir nežino ką daryti.
— Mergas, mergas — a matuot — gruobkėt, ondou jau neš mona kou tik išsiuvinietojė nusėnelė!..— bijodama nepermatomos sietuvos gelmės, šaukia Angelina.
Mergaitės gerai plaukti dar nemokėjo, dėl to viena greitai atsinešė paupy pamestą ilgą lazdą, bet nosinaitės pasiekti nebegalėjo, srovė ją jau nunešė į giliosios sietuvos vidurį.
— Nenusėmink, Angelina, aš anou tojau pat sogausio ontruo sietovuos posie. Veiziek, anou sruovie jau išnešė pri pat krašta...
Alberta jau užėjo iš kitos pusės ir brido pakraščiu ton vieton, kur turėjo atplaukti gražioji nosinaitė, bet ji vis nesirodė.
— Glousnė šakas prasklēdusi gerā paveiziek, a tik nebūs ož kuo nuors ožsėkabėnusi?!— šaukė Vincenta.
Tuo tarpu nosinaitė plaukė pro pat Pranio nosį ir jis, negalėdamas jos paimti rankomis, sukando dantimis ir laukė, kas bus toliau. „Ā tēp, ā tēp — vės tėik aš omžėnā negalio mėrktė, lai mergātės pamata ė ded muni kor tik benuor...“— nusprendė jis ir sukąstos nosinės nebepaleido.
Alberta, praskleidusi gluosnio šakas, tarp jų pamatė kažką panašaus į didelę pliką šuns galvą, kuri savo nasruose laikė gražiąją nosinaitę:
— Šou!..— sušuko ji persigandusi ir puolė iš vandens.
— A Pagis?!— į šauksmą atsiliepė Vincenta.
— Nē, ne Pagis...
Kai suklususios dvarininkaitės susirinko į būrelį ir nutarė dar kartą pažiūrėti į tą nosinaitę laikantį, bet nelojantį šunį, pamatė — ten visai ne šuns, o beplaukė žmogaus galva. Paskui išsidrąsinęs tas žmogus atropojo prie sietuvos krašto ir atidavė mergaitėms gražiąją nosinę. Jos, pamačiusios Pranio nudegusią ir vandeny permirkusią nugarą, galvą ir pečius, iš pasibaisėjimo aiktelėjo, o karingoji Vincenta, išbalo kaip popierius ir čia pat, vos neįkritusi į vandenį, nualpo...
Kai vyras visai išlindo iš vandens ir pabandė atsistoti, jos pamatė ant jo rankų ir kojų storas geležies grandines... Ir visos be žodžių suprato — čia yra tas pats žmogus, kuris vakar riedėjo per ugnį ir įkrito į Erlos pelkę...
Dabar, nieko nelaukdama, iniciatyvos ėmėsi Alberta:
— Mes negalem anuo tēp palėktė. Ons tojau mėrs...Torem vestėis nomėi, torem anam padietė. Nepadiedamas nosėkalsem Dievou, padarītomem mėrtėna nuodiemė...
Nė viena mergaitė Albertai nedrįso prieštarauti, visos, pagautos mielaširdystės ir gailesčio bangos, kaip galėjo, padėjo Praniui išlipti iš vandens, įropoti į statų sietuvos skardį.
Alberta, nedelsdama apvilko jį savo maudomosiomis kelnėmis ir bliūzele, nes nudegę Pranio drabužių skutai menkai bedengė ne tik užpakalį, bet ir priekį. Matant taip suniokotą žmogų, nors mergaitės ir nebuvo mačiusios nuogo vyriškio, kažkodėl visai jo nesigėdijo ir nebijojo. Dabar jas į vieną jungė šio žmogaus kentėjimas ir noras jam kaip nors padėti. Apstojusios ratu, palaikydamos jį, vis svirduliuojantį ir vos neklumpantį, iš šonų, padėdamos nešti sunkias grandines, vedėsi jį į kalną. Pranis švelnioms mergaičių rankoms nesipriešino, jis nebeturėjo jėgų ne tik priešintis, bet ir kalbėti. Ėjo tarpais trumpam prarasdamas sąmonę ir vėl ją atgaudamas, nes nuovargis ir skausmas baigė jį visai įveikti...
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

nu je tu tikra cia visum tuom kure, ta kas tava galvuo tada dedas... :wink: :P

Ale tas zemaitiskas rokavimasis, tai sunkoka lietuviams suprast... :roll: :wink:
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Dėl kalbuos...

Post by Edvardas »

Ka ė sunkuoka, bet pavarkėt ė da vėina kalba išmuokėt... Vo tėi mona veikiejee bova tėkrė žemaitee ė anėi kėteep rokoutėis nemuokiejė...
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendų tęsinys

Post by Edvardas »

12. Dvaro arklidėje

Mergaitės niekam iš dvariškių nedrįso Pranio rodyti ir nuvedė jį tiesiai į arklidę, kur buvo įruoštas kambarėlis arklininkui. Angelina tuoj nubėgo pas dvaro sodininką, kuris buvo jai palankus, ir ji žinojo jį esant geraširdį ir mielą senuką. Ji nuo pat mažens daug apie ką su juo buvo kalbėjusi ir tikėjo, kad jis niekam nieko nesakys ir, kaip galėdamas, padės šitam nelaimingam ir jos dabar globojamam žmogui.
Jurgis (toks buvo sodininko vardas), metęs į šoną darželio ežios tvarkymą, atskubėjo į arklidę ir pamatęs ant pilvo gulintį, bemaž visai ugnyje iškepusį ir vandeny išmirkusį, bet dar gyvą žmogų, suplojo delnais ir, iš netikėtumo aiktelėjęs, nusigręžė į šoną. Bet tuoj pat, pabudęs širdy gailesčio ir savigarbos jausmas, privertė jį prieiti prie Pranio, atidžiau apžiūrėti jį ir pagalvoti, ką jis galėtų daryti, kaip jam padėti. Juolab, kad šiuo nudegėliu taip rūpinosi malonioji dvaro panelytė Angelina. Už jo pečių buvo susispietusios ir, tarsi pavojau signalą išgirdę, savaitiniai viščiukai, nuščiuvusios, ir visos kitos dvaro viešnios.
Jurgis per savo amžių ne tik tvarkė sodą, bet domėjosi ir rinko nuostabiąsias gydomąsias žoleles. Arklininkas Petras, kai atsitikdavo kokia nelaimė su kumele ar eržilu, bėgdavo ne pas gyvulių daktarą, o pas Jurgį. Ir Jurgio globojamas, žolelių nuoviro pagėręs, gyvulys, po savaitės jau būdavo sveikas.
Padėdavo savo žolelėmis sodininkas ir baudžiauninkams, ir kitiems dvaro žmonėms. Angelinos pasirinkimas buvo ne atsitiktinis. Ji žinojo geras Jurgio rankas ir šviesų protą. Bet ji labai sunerimo, kai Jurgis, pamatęs apdegėlį, taip graudžiai aiktelėjo ir nusisuko.
— Ā jau vėsks, a ni tamista nebgaliesi anuo išgelbietė?— ūmai, suspaudusi rankas ir skausmingai atsidusdama, paklausė ji.
— A begal kas sudaigintė ugnie iškepta bulvė?— į klausimą klausimu atsakė sodininkas.
Jurgio užnugary susispietusios mergaitės iš nuostabos tyliai sušniokštė, o Angelinos akyse pasirodė toks skausmas, kad sodininkas nedelsdamas turėjo pasitaisyti ir savo žodžiais uždegti nors ir neryškią vilties kibirkštėlę:
— Kuo margam pasaulie nebūn? So Dėiva pagalbo ivīkst ė ne tokiū stebūklu. Kėik begaliedams, aš jimsious anam padietė. Tam rēks daug vištas ė zoikė taukų. Meiliuosės mona panelės,— atsigręžė sodininkas į mergaites,— ka grīšite nomėi, ėiškuokėt ė, kamė tik radosės, tū rėibalū, vėn siūskėt mon... Jug patės matuot, kuokius Aduoma laukus reikies mon apteptė... Ė ne vėina karta...
Paskui, palikę leisgyvį Pranį gulėti lentinėje lovoje, visi išėjo į arklidę ir sutarė apie apdegusį Pranį kol kas niekam nieko nesakyti.
— Jē kas nuors atsėtėks, ė mona tievā sožėnuotom,— visiems girdint pasižadėjo Angelina, — vėsa kaltė ont sava petiū prisėjimsio aš vėina pati. Diel tuo ni vėns nenukėntiesėt...
— Jē kartās če anam nebelėkto vėitas, — ryžtingai pasisiūlė Alberta,— mon atruoda, ka ons galies prisėglaustė mūsa dvarė. Aš, neišdoudama mūsa paslaptėis, pasėrokousio su sava artėmāsēs...
— Nuorintās Iguoris ė īr pažadėjės duovėnuotė anam laisvė, bet ni ons nieka netor žėnuotė aple tou žmuogo. Tik toukart mes galem drousē jimtėis anou gelbietė...— perspėjo Jurgis mergaites apie tvyrantį virš jų rimtą pavojų.
Tą pačią dieną susėdusios palivarko sodo pavėsinėje, mergaitės rinko Praniui naują pavardę:
— Sudarīkem anou iš pėrmūju sosėtėkėma žuodiu,— siūlė Liudvika.
— A ėkrā?.. Vo kuokėi anėi bova?— klausė kuone choru.
— Aš, pamatiusi anou ondėnie, pmėslėjau, ka plauk šou, ė sošokau — „Šou“,— prisipažino Alberta.
— No, jau nē, šonio anuo nevadinsem...— nesutiko Angelina.
— Vo aš sošokau „Pagis“!— įsiterpė Vincenta.
— Išēt: „Šuopagis“. Vo gal ė lai būn tuoki anuo pavardie?
— Če jau išēt vėsā neprastā,— nebeprieštaravo nė Angelina,— lai anuo pavardie būn „Šopaga“.
Taip apdegusysis vaikinas, kad pavardė niekam negalėtų sukelti jokių įtarimų, sodo pavėsinėje buvo pakrikštytas Praniu Šopaga.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

Kad man gerą pabaigą sukurtum, bo būs bluoga, paveiziesi... :x :shock: :wink: :)
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendų tęsinys

Post by Edvardas »

13. Gydymas

Nors sodininkas Jurgis ir žinojo kokiais žolelių nuovirais yra gydomi nudegimai, bet niekada nebuvo gydęs tiek apdegusį ir vandeny permirkusį žmogų. Kai jis, nešinas pilnais žolinių nuovirų indais, vėl įėjo į arklidę, Pranis jau buvo suvalgęs keletą kąsnių duonos, bet pats plaukiojo tarsi kokioje tirštoje migloje ir, nejausdamas to, sunkiai dejavo. Sodininkas, kad sumažintų Pranio jautrumą skausmui, davė jam atsigerti stipriai raminančios arbatos. Kiek palaukęs, ėmė valyti nugaros nudegimus ir, sumirkęs minkštą naminę linų drobelę žolelių arbatoje, klostyti nugaros, rankų ir kojų žaizdas. Taip prasidėjo pranio gydymas.
Pirmą mėnesį šalia Jurgio, prie medinės ligonio lovos, nuolat budėjo dvi mergaitės, kurios nuo jo nesitraukdavo net tada, kai sodininkas išeidavo prie savo darbų.
Po pirmųjų dviejų mėnesių, kai merginos jau buvo išsiskirsčiusios po savo namus, sodininkas apie Pranio būklę Angelinai nesakė nei juodo, nei balto, nors pasąmonėje aiškiai jautė, kad Pranio išgelbėti jam nepavyks. Jį tik stebino geležinė Pranio kantrybė, kai tekdavo nuo nugaros plėšti prie drobės pridžiūvusius pūlingus, atmirusius kūno audinius. Keletą kartų Pranis dėl to buvo netekęs sąmonės, bet jis kentėjo mirtinai sukandęs dantis ir dejonei jo lūpos niekada neatsiverdavo. Tik kai praėjo du mėnesiai, kartą, baigęs nudegėlio tvarstymus ir išėjęs iš arklininko kambarėlio, Jurgis tarsi pats sau, tarsi šalia buvusiai Angelinai pasakė:
— Velniuonėškā stėpros vīrs, tuokių dā nikumet netaikies sotėktė... Jē ons ė tuoliau tēp pat stėprē laikīsės isėkėbės i sava gīvenėma siūla, ta torieto išsėkapanuotė...
Jurgiui, po tų kelių viltingų žodžių, pasirodė, kad Angelinos akyse švystelėjo palaimos kibirkštėlės, o iš krūtinės išsiveržė sunkus ir geras atodūsis, kuris, štai jau du mėnesius, tarsi būtų slėgęs jos gyvenimą sunkiu, nepakeliamu laukų akmeniu.
Nors nežymiai, nors dar taip pat paslikai Praniui tebegulint ant pilvo, einant trečiajam mėnesiui, rankų ir kojų nudegimai pradėjo po truputį apsikloti sveikomis apnašomis, kurios iš nenudegusios odos kraštų pradėjo trauktis raudona, kaip saulėlydžio gaisai, odele. Nugara jau nebepūliavo ir mažomis salelėmis likę nenudegę jos ploteliai pradėjo rodyti gijimo žymių. Dabar Praniui gydyti reikėjo daug vištos ir zuikio taukų, kurių pakankamai siųsdavo ir siųsdavo merginos iš kitų dvarų.
Kai Angelina, ilgai sėdėdama šalia Pranio lovos, įsižiūrėdavo į jo šonan pasuktą veidą, nors jo galva dar buvo žaizduota ir be plaukų, jai jis rodėsi mielas ir patrauklus. Gilokai akiduobėse įkritusios akys, tamsiu serbentų mėlynumu ryškėjantys vyzdžiai, tiesi ir neilga nosis, tarsi egiptietiškus bruožus išreiškiantys skruostai, platoka kakta, teikė veidui išmintingumo ir grožio. Jai atrodydavo, kad tokiame veide ir ypač akyse kitas žmogus visada gali surasti užuojautos ir supratimo, geranoriškumo ir nuoširdumo.
Praėjus dar keletui mėnesių, kai ant Pranio galvos pradėjo dygti tamsiai rudi ir švelnūs plaukeliai, o rankos baigė dengtis randuotu virvutėmis susipynusiu audinių ir odos tinklu, nugara, iš ištisos žaizdos, pamažu pravirto žaizdos lopais, tarp kurių, kaip speige šąlanti pelkė, pradėjo ryškiai matytis gijimo ruožai. Tuo laiku Angelina panoro prie Pranio budėti viena pati ir savo seseris nuo šios pareigos kartas nuo karto visai atleisdavo.
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

O kaipgi, mielas Edvardai, tos mergelės galejo apauti Pranį kelnėmis, jei jo kojos buvo supančiotos, o skausmui raminti tai tikrai veiksmingesnė degtinėlė, o ne žolelių nuoviras, kad ir koks jis stiprus bebūtų - tai tokios būtų loginės pastabėlės... :wink: :) :P
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Atsakymas

Post by Edvardas »

Man rodosi, kad iš tų moteriškų kelnių Praniui turėjo padaryti baltą sijoną, bet negi viską iki smulkmenų aiškinsi... Kita vertus, Lietuvoje yra daug žolelių, kurios žmogų veikia kur kas stipriau nei alkonholis. Tiek galėčiau pasakyti dėl minėtų loginių trūkumų. Nuoširdžiai dėkoju Darijai už pastabas.
Be kita ko, tie mano rašiniai ir pavadinti legendomis, nes bandant viską sieti su mūsų įsivaizduojama šiandienos tikrove, daug kur būtų galima rasti labai abejotinų dalykų.
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Legendos tęsinys

Post by Edvardas »

14. Arklininkas

Praėjus geroms porai savaičių, kai Angelinos tėvai sužinojo apie arklidėje slaugomą ligonį, negalėjo patikėti savo ausimis, o pamatę — ir akimis. Jie buvo dori žmonės ir visko iki smulkmenų išsiteiravę ne tik dukters, bet ir sodininko, nusprendė mergaičių labdaringo poelgio nesmerkti ir ligonio gydymo netrukdyti. Juolab, kad sodininkas tėvams pasakė:
— Mona sopratėmo, tas kuo ne vėsā ognie iškepės vīrs neišgīvens. Ė gīdau anou tik dėl tuo, ka tuoki īr Angelinas valė, ė ka nenuorio paniekintė mergātiu gerų nuoru.
Vėliau, kai Pranis pergyveno visas gydymosi krizes ir pradėjo sveikti, Angelinos tėvai jau buvo pripratę prie žinios apie tą žmogų ir, palengva tarsi užsidegę dukterų geranoriškumo liepsna, jau patys buvo panorę, kad jų dukterų nuoširdūs rūpesčiai ir pačių susigalvota labdara išeitų į gerą. Tėvas, apšnekėjęs su žmona, kartą savo dukroms, rodydami bendrą susirūpinimą, prasitarė:
— Jē jūsa lėguons kumet išgys ė galies darboutėis, aš anam, jau kāp laisvam žmogui, galiesio parūpintė darba.
Tėvas pažadėjo dukterims paskirti jį palivarko arklininko padėjėju. O jei gerai išmoks to darbo ir sugebės dirbti, vėliau palikti arklininku. Dabartinis arklininkas jau buvo visai senas ir nebegalėdavo gerai visko padaryti.
Tuo tarpu Pranis, rūpestingų rankų ir šiltos užuojautos globiamas, aiškiai sveiko. Jau sodininkas neabejojo, kad šis aukštas, gražaus veido vyras, nemirs. Dabar sodininkui jau pradėjo rūpėti visai kiti dalykai. Mat Pranio sugijusios ir retėtos rankos per alkūnes nebegalėjo lankstytis. Sodininkas tai buvo numatęs ir Pranis, kai tik sugijo, turėjo alkūnes tepti sviestu ir keletą kartų per dieną lankstyti jas per jėgą, iš skausmo net ašarojant. Treniruotės vyko be nuolaidų — diena iš dienos, savaitė iš savaitės... Ir Pranis darė, kaip liepiamas, ir po truputį ištampė alkūnių randinius suaugimus: jau valgydamas šaukštu pradėjo pataikyti į burną. Kojos vaikštant tampėsi pačios, bet nė kiek ne lengviau už rankas. Bet ir ta kliūtis, didelių pastangų ir užsispyrimo dėka, po truputį buvo įveikta.
Kur kas sunkiau klostėsi reikalai su gyjančia nugara. Jos tvirtėjantys ir storėjantys odos randai, tarsi tvirti šniūrai, skausmingai rietė Pranio nugarą atgal ir jis vis labiau turėjo atsikraginti. Tokiai odos gijimo jėgai net sodininko riebalai ir patarimai, vis lankstytis į priekį, mažai ką begalėdavo padėti. Pranis vaikščiojo, žiūrint iš šono, labai „aukštai pakėlęs nosį“, kas būdavo būdinga dideliems ponams. Dėl to Angelina iš jo ne kartą geraširdiškai šaipėsi:
— Matā, nespiejē da kāp reikint išgytė ė pasėjostė laisvo žmuogo, ka prīš vėsus pradiejē tēp keltė nosi, liguo būtumi pats dėdliausis apīlinkės bajuors...
Pranis šyptelėdavo ir su dviguba jėga prievartaudamas save tempdavo nepasiduodančius ir skausmingai poškančius nugaros randus, o Angelina, pastebėjusi jo pastangas, dar kartą įtrindavo grublėtą vyriškio nugarą vištataukiais ir pridurdavo:
— Neparsėstėnk, ka iš naujė neitrūkto vuos ožsėtraukusi nogaras skūra... Aš tik pajoukavau...
Dabar Pranis, baigęs tos dienos ryto procedūras, visą dieną sekiodavo paskui arklininką Petrą, stebėdavo jo darbus ir rūpesčius, kartu dirbdavo. Ko nesupratęs po keletą kartų klausinėdavo ir kamantinėdavo senąjį arklininką, kol pats išmoko prižiūrėti, mankštinti ir šerti arklidės gyvulius. Atėjo laikas, kai dėl ko nors sunegalavęs senasis arklininkas, jau be jokios širdperšos, arklidėje leisdavo darbuotis Praniui. O sykį, kai į palivarką atvažiavo ponas ir atsivežė arklių pirkėją, Petras jam pasakė:
— Aš arklidie jau kāp ė nebrēikalings. Pranis vėskou padara už muni geriau.
— Būkėtau abodo. Iš arkliū ēt gers biznis ė algas aš muokiesio abodom. Tik abodo veiziekėtau, ka arklems nieka netrūkto,— pasakė šeimininkas iš eržilo pirkėjo tą dieną paėmęs gerą pinigą.
Taip, poniškai atsikraginęs, Pranis, įgijo laisvę ir darbą.
Bešerdamas ir bemankštindamas arklius Pranis sustiprėjo, pasitaisė. Vis lengviau, padedamas sodininko, lankstė rankas ir liemenį.
— To ėlgiau juodiniek, tas tau ēt i nauda. Ka juodams valdā arkli ė siedi ont anou, nuoruoms nenuoruoms jod visė pašalē, tompuos vėsė skūruos soaugėmā. Vo tau dabā tik tuo ė berēk. Ta īr pati geriausi monkšta...
Pranis klausė patarimų ir po pusantrų metų treniruočių jau maža kas begalėjo pasakyti, kad jo nugara yra randuota, nes jodavo ne atsikraginęs, o pakumpęs priekin, kaip ir visi kiti raiteliai.
Pasikeitė ir Pranio veidas, kuris šalia mąslių akių, simetriškų ir nesudarkytų veido bruožų, dabar turėjo garbanotą, tamsiai rudą ševeliūrą. Tiesa, užpakaly nuo kaklo iki pakaušio pradžios plaukai nebeataugo, bet tą vietą visiškai uždengdavo ilgi ir stori plaukai augę ant galvoviršio.
Į palivarką per mėnesį po keletą kartų su tėvu, o kartais ir viena pati atvažiuodavo Angelina. Ji čia visada susitikdavo su Praniu ir jie vaikščiodami arba jodinėdami ant žirgų apie daug ką šnekučiuodavo. Nors šiai kilmingai mergaitei nepritiko toks elgesys, bet visi žinojo — Pranio ir jos suartėjimo istoriją ir niekam nekildavo jokių neigiamų emocijų ar smerkiančių minčių. Kartais dvariškiai pašnabždomis užsimindavo, kad Angelina nėra abejinga Praniui, bet kiti tai griežtai paneigdavo:
— A iš pruota išejuot? Jims, matā, tuoki baguota ė garbinga merga painiuotėis so tokio vuos neiškepto paleistovio...
darja
Posts: 2703
Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
Location: Vilnius

Post by darja »

:) nu iš moteriškų kelnių sijonas tai tikrai be siuvimo neišeis, o be to, jo ir rankos juk buvo supančiotos, tai geriausia būtų rašyt, kad merginos apsiautė Pranį kokiu nors dideliu rankšluosčiu arba marškiniais ir parvedė :) Bet vat as nelabai tikiu, kad jam tie randai tokie susidarė, kad net rankų nelankstė - reiks paklaust draugės medikės, ji tai žinos... :wink:

O as, beje, ne Darija, o darja... :P
Edvardas
Posts: 291
Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
Location: Vilnius
Contact:

Atsakymas Darjai

Post by Edvardas »

Įtikinai — ateeity vyniosim jį į rankšluostį... Ačiū.
Post Reply