Edvardo kūryba

[Edvardas]

* * *
Išsisėjo mintys,
Sutrūnijo šaknys...
Nerimu ramintos
Vienadienės sakmės...
Ir sapnai prispaudžia
Akmeniu pilkuoju —
Pasiguosiu liaudžiai
Vargstančiai be kojų...

[Edvardas]

ŽIEMA

Nubėgo per žemę
Šiltas vasaros vyno geltonis...
Man šypso augalas žemas —
Apmaigytas mano adonis...
Vasaros žalią gilybę
Ir žydintį klonį
Paglostau maloniai...
Plevena erdvė amžina
Sutraukius prasmingus saitus...
Ateina mano žiema
Lyg kalnas pakalnėn — status

[Edvardas]

Išaugau, žaliavau, žydėjau...

2. Karkvabalis...

Daigelis greitai augo ir nebeatrodė panašus į žolę, po truputį virto į mažą, vos prakutusį medelį. Bet dar jis tebebuvo ne kaži kiek aukštesnis už mažąsias miško žoleles. Bet ėjo laikas ir ąžuolėlio galūnė jau iškilo sulig smilgų pražydusiomis šluotelėmis. O kai vėjas šluoteles nulenkdavo, jis jau galėjo matyti, kad auga į rytus pasvirusio kalno viduryje. Nuo jo į visas puses ėjo daubomis ir grioviais išraižytas žemės pakilimas. Šalia ąžuolėlio auga daug pilkai melsvų ir nestorų alksnių, kurių visokiais pasiraitymais lankstyti, visaip susukti, įlenkti, išskobti, pavingiuoti ir kitaip išdarkyti kamienai kilo aukštai į viršų ir neplačiai išsišakoję džiaugėsi geltonais saulės spinduliais.
Nepertolinusiai nuo ąžuolėlio šiugždėjo ir didysis skruzdėlynas, bet skruzdėlės jam nieko baisaus nedarė. Kai pilka ir sunki peteliškė ant lapo sudėjo daug mažų kiaušinių ir kad jie nenubyrėtų, priklijavo savo seilėm, didžiosios skruzdėlės greitai juos surado ir, subėgęs visas būrys, darbavosi kelias dienas, kol visus surinko, nuvalė lapą nuo perdžiūvusių seilių ir viską nusinešė. Ant ąžuolo lapų ilgiau negalėjo džiaugtis nė viena kirmėlė. Vos tik jos įsitaisydavo ir pradėdavo lapą krimsti, tuojau pat atbėgdavo kelios skruzdėlės, suimdavo tą kirmėlę ir besispardančią nusinešdavo su savim. O vieną kartą iš alksnio galūnės nukrito riebus, didelis ir storas mėlynai žalia ir juodom akim kirmėlė. Kai ji užsiropštė ant lapo, tas visai nulinko. Kai ją skruzdėlės apėjo, iš karto nieko negalėjo padaryti. Tada subėgo daugiau ir iš visų jėgų keletą dienų ėmėsi su kirmėle. Ji buvo pašėlusiai stipri ir su uodega tik švyst švyst ir skruzdėlės, turėdavo ją paleisti ir kristi žemyn. Bet pagaliau ir skruzdėlės įsiuto ir taip užpylė kirmėlę savo aštriais myžalais, kad pastaroji sustyro ir nebejudėjo. Tada visas jų pulkas sukibo ir atplėšė ją nuo lapo, o paskui, nebeatlaikiusios tokio svorio, nukrito ant žemės. Ir po to dar ilgai skruzdėlės vis atbėgdavo ir atbėgdavo į tą vietą apveizėti, ar nieko nebeliko.
Vieną vasaros pavakarę, prieš pat sutemstant, kai viso miško žolės ir medžiai, apkabinę savo rasos lašus, plūstant gaiviai vakaro vėsai, virpėjo iš džiaugsmo, o visokiausi žiedeliai ir ką tik užsimezgę vaisiai spindėjo vos įmatomu laimingu vilties šypsuliu, tą vakarą, kaip kokia mirties šmėkla, ant ąžuolėlio viršūnėlės nutūpė didelis ir sunkus rudasparnis vabalas. Jis aštriomis ir kibiomis letenomis įsikibo į ąžuolėlį ir apmirė. Paskui priekinėmis kojomis nusitrynė miško kvapų prisigėrusius ūsus, pagalando juos nuo pašaknų ligi pat į armonikas sustorėjusių galų, ir pradėjo uostinėti prie pat viršūnės augantį minkštą lapelį. Po to vabalas atsistojo prie lapo pašalio, kietu pilvu prisispaudė prie jo, išžiodė nasrus ir tojau pat suleido aštrius dantis į lapo minkštimą. Taip jis tą vakarą pradėjo vakarieniauti. Skaudžiai vabalas kando į gyvą lapą, plėšė nuo krašto gabalą po gabalo ir nekramtydamas rijo sultingus ir minkštus kąsnius. Ąžuolėlis mėgino purtytis, bet vėjo bemaž nebuvo ir jam niekas iš to neišėjo. O vabalas surijęs visą lapą, pradėjo graužti lapkotį. Medelis nebeiškentė ir pradėjo ašaroti — iš lapo gyslos pradėjo sunktis aitrios ašaros. Kai iš lapo beliko tik trumpas kotelis, vabalas pradėjo krimsti patį ąžuolėlio stiebą. Bet žievė buvo kieta ir neskani ir vabalas ją čia pat išspjovė.
Vabalas ir po to nepasitraukė, o šliaužiojo, kol surado patį galūninį pumpurą. Jis vabalui buvo kaip didžiausias skanėstas: minkštas, glitus, truputį salstelėjęs. Iš pradžių vabalas nukando pumpuro viršūnę, o paskui ir viską kitką.
Ąžuolėliui pasirodė, kad iš skaudumo jis praranda sąmonę. Nuo kiekvieno atkąsto gabalo jo kūnas nueidavo pagaugais, suvirpa kaip drebulės lapas. Kai vabalas nuskrido, medelio viršūnėje paliko lig pat šerdies išgriaužta žaizda.
Po tos nakties ąžuolėlis dvi savaites merdėjo saulėje, bet likę sveiki keli lapeliai ją maitino ir gydė. Norėjo ąžuolėlis augti, bet negalėjo, pro išgriaužtą žaizdą tryško sultys, o atskridę kiti vabalai ir musės pasiskanaudamos jas gėrė ir gėrė. Bet žaizdelė po truputį apmirė, saulėje uždžiūvo, o iš šaknų atplūstančios sultys pripildė visą liemenėlį. Ir ąžuolėlis šalia nugraužtojo pumpurėlio pradėjo auginti kitą. Neilgai trukus iš to pumpurėlio pradėjo augti nauji lapeliai ir ąžuolėlis vėl pradėjo džiaugtis saulės spinduliais, šilto vėjelio gairinimu, neretai praūžiančiu šiltu lietumi.
Vargais negalais praslinko pirmoji ąžuolėlio gyvenimo vasara, o paskui prisiartino ir ruduo...

[Edvardas]

3. Pavasaris ir upė

Ant ąžuolėlio šakelių, kai jos pasidėjo vasaros drabužį, ir pradėjo miegoti žiemos miegu, užkrito alksnių lapai, o paskui ir sniegas. Jis nieko nebežinojo kaip čia bebuvo, tiktai kai į pavasarį nutirpo sniegas ir žemės drėgmė ir saulė ją prikėlė antrųjų metų žaliavimui, jis pamatė, kad žolė pradeda augti nuo pat žemės, ir jis už ją jau yra gerokai aukštesnis. Tik alksniai, kurie stovėjo iš visų pusių, sprogo anksti ir užstoja saulės spindulius. Truputį šviesiau būdavo, kai vėjas lankstydavo ilgus jų stiebus ir tarp šakų atsirasdavo tarpai.
Antraisiais ir trečiaisiais metais ąžuolėlis šakojosi ir augo ne tik į aukštį, bet ir į platumą. Jau ne tiek bebijojo ir karkvabalių, kurie pavakariais zvimbindavo po pritilusį mišką. Jis jau turėjo išsiauginęs kelias galūnes, daugiau šakų, ir kokio vieno pumpuro praradimas nebebuvo toks baisus, kaip pirmaisiais metais.
Ąžuolėliui šiame pasaulyje viskas buvo nauja ir jis ilgai veizėdavosi į tą pasaulį, kuris judėjo ir kušėjo apie jį.
Pirmiausia jis įsiveizėjo į visokias išstypėles žoles. Jos vasarvidyje pro suspaustą ir apvaliai besisukantį viršūninį lapelį išleido šakotas varpeles, kurios po kelių savaičių, prisijudėjusios ir prisibovijusios su vėju ir saule, pasipuošė visokio susiraitymo spalvotais ūseliais. O jau jų spalvingumas, Dieve sergėk — ir rusvai rožiniai, ir gelsvi, ir gelsvai žali, ir violetiniai, ir su visokiais tarpiniais niuansais... Praėjus kelioms dienoms, tos spalvotos šluotelės, judinamos vėjo ir šildomos saulės prakiuro ir parūko, pasiskleidė geltono arba rudo dūmo debesėliu, kurį vėjas išnešiojo ir išbarstė ant žemės ir žolynų. Ąžuolėliui atrodė, kad visos žolės tuo laiku linko viena prie kitos, kaip begalėdamos susiima viena su kita, apsivynioja viena ant kitos savo plonyčiais kakleliais ir šoka vėjyje ir saulėje svaiginantį ir be galo linksmą vasaros šiokį. Tas malonumas truko kuo ne visą savaitę. Matytis, tie gelsvai rudi dūmai, kaip kokie narkotikai, joms apsuko galvas, ir sukėlė pačius gražiausius jausmus.
Apie ąžuolėlį miške buvo ir kitko. Dar puikesnėmis spalvomis švytėjo žibutės, vištapienės, švitriešiai, plautės, kiškio kopūstai, plūkės ir kiti žolynai.
Pirmiausia pačia pažeme — miško kalvelėmis ir rėžiais nueidavo ir nuplasnodavo skaistus žibučių mėlynumas. Medžiai dar be lapų ir saulėtos dienos jūroje tas mėlynumas plakasi ir šviesuoja aiškiau už dangaus. O jeigu diena bus apsiniaukusi, tai debesų spalvos bus daug nykesnės už mėlynų žiedelių šviesuliavimą. Nespėjo užgesti žibučių spalvos, prasideda plukių ir vištapienių laikas. Jos miško kalnelius ir daubeles apsiuva tai švelniai geltonu, tai baltu lopu ir dėl to miško properšos ir atvašynai yra kaip saulės nušviesti.
Vėjelyje labai grakščiai ir išdidžiai ant ploniausių ir gležnų stiebelių stypčioja vištapienės. Jos žydi čia pat prie ąžuolėlio ir jis norėtų prisiliesti prie tų blyškiai gelsvų ir ilgais žiedlapiais pasipuošusių, saldžiu pavasario laukų vėju išsikvėpinusių, žalzganais ir pailgais lapais apsiklėtusių gracingų kvietkelių.
Kitos miško gėlės žydėjo po vieną ir po kelias — išsibarsčiusios po visą mišką. Bet ir tos buvo gražios — lyg žemės žvaigždės miško žemėje švietė aiškiai ir spalvotai, traukė prie savęs daug visokio plauko vabalų ir plaštakių. Kartais ąžuolėlis sunkiai beskyrė ar ten plakasi kokio drugio sparnai, ar vėjelio sujudinti kvietkelių žiedai. Ąžuolėliui rodėsi, kad ir jis žydi kaip tos kvietkos ir pūstelėjus vėjeliui, nors dar ir su nedaug lapelių, plasnoja ir lekia per kvapų pritvinusį mišką į viršų, kur mėlynuoja dangus, šviečia saulė ir iš lėto šlaistosi šviesūs pavasario debesėliai.
Tokiu ištvinusiu gražumu miškas gyveno ankstyvais pavasariais, kol pro belapes medžių šakas visą žemę galėjo šildyti ir nuauksinti saulės spinduliai. Paskui miško žemė pritemo ir gėlės užgesino žiedų liepsneles. Pažeme nuėjo vešliai sužaliavusių pamiškės žolynų lapija.
O ten toli toli pro medžius ir pro miglas girdėjosi teliūskuojant didžiosios upės vandenims. Pro į pakalnę nubėgančius medžius ir jų šakas — tą patį pavasarį ąžuolėlis matė — upės vanduo bėgo sūkuriuodamas, iš apačios iškildamas smarkiais verpetais ir vėl nunirdamas į gilumas. Iš tolo upė atrodė lygi ir jos paviršiaus veidrodyje saulė ir sidabriniai dangaus debesys švytėjo taip pat, kaip kad mėlyno dangaus gilybėje. Upės vandenys šiltomis pavasario naktimis garuodavo į atšalusią naktį ir tie garai slėnio šlaitais drėkindami pievas ir medžius kilo ir kilo aukštyn, ir kai prieidavo prie ąžuolėlio, kaip gera jam būdavo. Nebereikėdavo šaknimis gaunamo vandens, per akis užtekdavo iš nakties oro, kuris vilnimis įvilnydavo į jo šakeles, smulkiais lašeliais nusėsdavo ant kiekvieno lapelio ir pumpuro, paskui pavirsdavo į didesnius lašus ir sočiai atgaivindavo dienos vėjų ir karščio išsausintas jų ląsteles. Lapeliai pasidarydavo sunkesni, apeidavo tinguliu ir, pūstelėjus rytmečio vėjeliui, tik tik bepakrutėdavo numesdami paunksnės žolynams tik vieną kitą pertekliaus lašą...

[Edvardas]

4. Paauglystė ir mergelė

Kai ąžuolėlis paugo į šiokį tokį miško medelį, kai jo viršūnė išstypo aukščiau už šeivamedžio apvalias ir tankias šakas, tais metais jis ne vieną kartą pajuto, kažkas atnešdavo ir užpildavo ant šaknų vandens. Tai nebuvo lietus. Kada karštoms dienoms paskutiniai vandens lašai išgaruodavo pro lapus, palaistytos šaknys atgaivindavo subliūškusią medelio žalumą, ir jis galėdavo vėl ištempti lapo ląsteles ir karališkai plūdoriouti vėjuotoje ir kaitrioje dienovidžio akyje...
Ta mergaitė ne tik laistė ąžuolėlį, bet ne vieną kartą nuraudavo ir įkyrią žolę, kuri surydavo baisiai daug išpiltojo vandens. O jeigu litutis tebus mažesnis, veizėk, lig ąžuolo šaknų nebenueis nė vienas to lietaus lašas. Kai trūkinės raunamų žolių šaknys, kokia erzelynė kildavo žemėje, kiek šauksmų ir aimanų sklisdavo į visas puses... Supurenta, lengva žemė kaip koks žvėries kailis uždengdavo ąžuolėlio šaknis, ir vanduo iš žemės ilgai neišgaruodavo. Jau nuo to paauglystės laiko ąžuolėlis suprato, kokia gera yra žmonių draugystė.
Ta mergaitė ne vieną kartą švelnia ir šilta ranka glostė ploną ąžuolėlio liemenėlį, o kartais plonais ir švelniais pirštais paglamonėdavo jo žalias garbanas. Koks kiaurai smelkiąs buvo tų šiltų rankų gerumas... O vieną kartą, kaip vos juntamas tolumoje laukų peteliškės plevenimas, kaip į pačią mediena prasiveržęs svaigus ir glamonėjantis saulės spindulio šiltumas, kaip saldžiai malonus pumpurų sprogimas pavasarį — toks jaudulys nuėjo per visą ąžuolėlio liemenėlį. Ąžuolėlis giliai atsiduso iš laimės, nes ta mergaitė tada ne tik stovėjo prie jo, bet buvo apkabinusi liemenį, priglaudusi šiltą ir švelnią savo galvelę. Medelis pajuto, kad mergaitės vidus yra sklidinas keistos šviesos ir stiprybės, kuri plūste plūdo į jo medieną. Ąžuolėlis jai atsilygindavo tuo pačiu. Kai mergaitei būdavo negera, jis visą savo šviesą ir stiprumą, kurie buvo sukaupti ir paslėpti po nestora žieve, atiduodavo jai.
Praėjus dar kelioms vasaroms, tas jau buvo paskutinis kartas, atėjo ne tik mergaitė, bet ir dar vienas žmogus su arkliu. Tada mergaitė mažai bendravo su ąžuolėliu, ji buvo nusiminusi ir ąžuolėliui atrodė, kad per jos skruostus ritosi ašaros. Paskui jie abu priėjo, pridėjo rankas prie ąžuolo liemens ir sukalbėjo tokią maldą:
— Ąžuolėlį, esi mudviejų išsiskyrimo liudininkas, būk liudininku ir mudviejų susitikimo... Aš lauksiu ir lauksiu kol mano bernelis sugrįš iš karės...
Paskui mergelė paliko viena, o tas žmogus, skambindamas pentinais ir šarvais, nujojo į kalną. Duslus kanopų bildėjimas, tarsi laidotuvių būgnas, dar ilgai drebino miško žemę, kol pamažu nutolo ir užgeso... Ąžuolėliui atrodė, kad tas atsisveikinimas jiems buvo paskutinis...
Nuo to laiko daugiau niekada nei žmogaus ranka, nei kas nors kitas nebebuvo tokie šviesūs ir geri, nebeskleidė tokių laimės spindulių, kaip ta mergaitė, kuri augino ir mylėjo ąžuolėlį paauglystės metais.
Praėjus daugeliui vasarų, kai ąžuolas išaugo į didžiausią medį, jis vis prisimindavo tą mergaitę, kuri jį mylėjo, laistė, globojo ir malonino skaidriausia pasaulio šviesa...

[Edvardas]

5. Medžiai ir miestas

Po ąžuolėlio kojomis keitėsi ne viena miško medžių karta. Daugiausiai griuvo alksniai, kurie labai greitai mesdavosi į viršų, nemokėjo auginti kietos ir stiprios medienos, praėjus vienam kitam dešimtmečiui, čia pat, kaip stovi, išsitiesdavo ant pavėsingos miško žemės ir tojau pat supūdavo. Toje pačioje vietoje dygdavo ir beveizint kildavo kiti, bet ir jų likimas buvo toks pat. Tik ten truputį tolėliau, vienoje ir antroje daubos pusėje, augo du tokie pat galingi ir išlakūs medžiai, kurie gyveno ir augo tiek pat ilgai, turėjo toli į šonus paėjusias šakas ir rudenį po jais, kai pradėdavo byrėti gilios, susirinkdavo ir žvygaudavo daug kiaulių. Ąžuolėlis džiaugėsi, kad daubų ir slėnių išraižytame kalne, netoli didžiosios upės, augo ne vienas jo brolis...
Jau aukštai aukštai iškilo ąžuolėlio šakos. Jos buvo kietos ir stiprios, augo pasigarbanodamos ir užlinkdamos bemaž stačiais kampais, storos ir plačiai nuėjusios į šonus, dailiai rievėtos ir apvalios. Jos pasididžiuodamos raitėsi miško erdvėje ir joks kitas medis negalėjo jų nei užstoti, nei nurungti.
Dar ir dabar nė pačiom aukščiausiomis šakomis ąžuolas negalėjo matyti, kas yra už didžiosios kalvos į vakarų pusę. Ten tamsavo alksnių miškas ir vakarėjančios dienos išsiskleidęs rausvumas tik dar daugiau išryškindavo žalią alksnyno galūnių piešinį. Jis savo neįprastais pasiraitymais gilioje ir mėlynoje dangaus drobėje buvo tiek skirtingas ir patraukiąs, kad ąžuolas užsižiūrėjęs viską užmiršdavo. O kai pradėdavo pūsti smarkesnis vėjas, tai alksnių sutankėjančios ir išretėjančios galūnės taip glostydavo ir šukuodavo saulės geltoną ratą ir mėlynus tolius, bešlitinėjančius apie ją debesis ir belakstančius apie ją juodus paukščius, kad ąžuolo šerdyje, nuo tos dangaus tolumos ir besiblaškančių medžių judėjimo, pradėdavo spengti keistas garsas, kuris galėjo priminti vienišos gitaros stygų melodingą dūzgesį.
Kai jau atšildavo ir bemaž paukšėdami imdavo skleistis alksnių pumpurai, o iš pailgėjusių, ir kaip pavasario vėliavos vėjyje besidraikančių rudų ir lengvų žiedynų virvagalių imdavo byrėti geltoni miltai ir kaip kokia rudai geltona ūkana kartkartėmis nueidavo per mišką, tojau po to iš pumpurų išsirąžydavo šviesžaliai, stori, į dumples panašūs alksnių lapeliai. Jie kaip žalios ugnelės maišydavosi su vakarėjančio dangaus švieselėmis ir tada miško viršūnės mirgėdavo tokia dangaus, jo šviesaus debesėlio ir išsprogusių medžių gyvo paveikslo žalumu, kad ąžuolas, kaip girtas žmogus, nebesuprasdavo kokie dyvai dedasi šio miško pakalnėje ir jam vis dažniau imdavo dingotis, kad ne lakštingala gieda pasikavojusi žalių ir kvepiančių šakų tankumynuose, ne špokas miklina savo čiuldantį balsą, o kad toks geras yra pats pavasaris, to kalno žemė, ir visi, kurie čia gyvena ir juda.
Palei didžiąją upę, kaip grakščiausias liemuo, nusilankstydami į tolių tolius, nueina žaliais kalneliais sušvitę ir skardingi jos vingiai. Už upės pasklidęs didelis ir žalias pušynas. Vakaro saulėje rudai raudonuoja susiklaipę pušų kamienai. Jie ilgais ir sulinkusiais brūkšniais subraižo žalią užupio peizažą. Pušų vainikuose juoduoja varnų lizdai ir kai iš ten papučia vėjas, girdisi juodų, kaip popieriaus lakštai vėjyje besivartaliojančių paukščių šaižus krankimas. Pušyno prieglobstyje, iš ryto apsiklosčiusios plono rūko marlėmis, visokiausiomis spalvomis šviečia judėdamos miesto mašinos. Tarp namų plačios ir gilios gatvių įraižos atrodė kaip tiesūs ir ilgi kalnų tarpekliai. Iš ryto ramiam vėjui pūkšnojant girdėdavosi ir tolimų garvežių švilpavimas...
Dar toliau už pušyno tirštai sustatyti miesto namai, kurie kalnelių bangomis pakelti vis aukščiau ir aukščiau. Tolumon su namais eina krūmai ir medžiai ir horizonto lengvus debesėlius paremia visi kartu. Toluma ąžuolui buvo ne kaip negyvas paveikslas, o kaip tikrasis pasaulis, kuriame jis gyveno ir augo, pasitikdavo šaltas žiemas ir puikius pavasarius...

[Edvardas]

6. Žydėjimas...

Tas pavasaris ąžuolui įsiminė visai ne dėl saulės, kurios spinduliai taip anksti pradėjo slydinėti medžių šakomis ir toli matomu kalnelių ir slėnių plotais, ir ne dėl to, kad šiltas vėjokšnis tyliai šnekino lig pavasario iškentėjusias žoles ir rudus medžių pumpurus, kad jie nieko nelaukę paskubėtų atsiverti žaliomis savo gelmėmis, spalvingiausiais žiedais...
Ąžuolas visada po žiemos gerokai vėliau teatsibusdavo, vėliau beįsiliedavo į pavasarinį miško šurmulį. Ir po to dar prireikdavo kelių savaičių, kol jis visai išsijudindavo tikros vasaros gyvenimui.
Pirmiausia jo visos šakos nurausvėdavo mažais ir gležnais lankeliu karpytais ir kudrėtais lapeliais, kurie greitai augdavo ir įgaudavo rausvai žalsvą, o paskui ir šviesžalį atspalvį. Ąžuolas nesuprasdavo, kaip švelniai ir minkštai jo lapelių mirgėjimas nuspalvindavo ir pagražindavo pakalnės miško pavasarinę paletę. O ką jau besakyti, kai prie to prisidėdavo gyvas, dangaus šviesos priputęs debesėlis, kuriame ištisai mainydavosi visas pasaulio spalvų virpėjimas.
Šį pavasarį kieta kamieno mediena ir plačiomis ąžuolo šakomis nuėjo aidžiai viltingas gundymas, skambi amžinybės virpėjimo prasmė, kuri pagavo ir sujaukė visą įprastą ąžuolo gyvenimą, pakeitė jo esmę ir sampratą. Šis pavasaris visą mišką tarsi lakino nežinomomis, protu nesuvokiamomis kūrybos erdvėmis, ir tas lėkimas buvo artimas pačiai beprotybei ir amžinam apsvaigimui, kai nebesi sau joks valdovas, o pačiam viduje tyliai tvenkiasi tos keistos beprotybės skaidri ir viltinga ašara. Kažkas sopulingai ir nesulaikomai kėlė ąžuolo šakas į saulę, į dangų, į žvaigždes ir jis tą pavasarį darėsi ne tik panašus į tokias keistas savo suvokimo būsenas, bet ir jautė, kad jo požieviu, ilgais vandens indais kyla į šakas ne įprastos žemės sultys, bet raudona ir geltona spalva nudažytas baisiausias karštis, nematytas ir negirdėtas pasiutimas.
Tos spalvos smulkiausiose ąžuolo šakelėse pradėjo virti ir kunkuliuoti, keistai maišytis, saldžiai karšta ugnimi deginti didžiuosius pumpurus, kurie, dar visai lapams neišsiskleidus, pirmą kartą keistai trūkinėdami, į saulėtos dienos šiluma paleido neilgus, vėjyje besiplaikstančius žalius siūlelius, ant kurių galų buvo prikibę geltonai rausvi, į galus sustorėję rutuliukai.
Karštais ir spalvingais kunkuliais verdančiu ąžuolo kamienu požievio pavasarinė sulčių pasaka skambėjo ir skambėjo. Ji saldžiu skausmu degino įdiržusia žieve apvilktas šakas, o saulės spindulys, kaip kokia Adomo ir Ievos rojaus gyvatė, per kiaurą dieną glostė ir glostė visą stora ąžuolo kamieną ir smulkiausias jo šakeles. Ir ąžuolas, nebeturėdamas savo įprasto gyvenimo ir įprastos tvarkos, pasidavė tam akimirkos jausmui ir beprotiškam vidiniam siautėjimui, ir vieną gražią saulėtą rytmetį iš didžiausio dūkulio susprogdino geltonai rausvus žiedynų burbuliukus.
Tą saulėtą rytą ąžuolo šakos, lapeliai ir žiedai nuskendo saulėtam geltonų žiedadulkių rūke. Tas mirgąs, lig visiško išsekimo traukąs ir svaigus plaukimas per auksinius saulės spindulius, per krūpčiojantį ir virpantį dangų, per šilta ir minkšta palaima bei karščiu viliojantį pragaro ugnį tęsėsi visą savaitę.
Tarsi mažos elektros iškrovos — žaliais ir geltonais žaibais — sproginėjo kiekviename žiedyno siūlelyje, kiekvieno žiedo taurelėje. Tie žybčiojimai atsišvietė ąžuolo kamiene ir jaudulio bangomis ėjo iki pat šaknų.
Ąžuolas nežinojo kiek tas pašėlęs klajojimas truko, tik paskui pajuto, kad geltonai raudoni žiedynai nuo to degimo ir siautulio parudavo, raudonosios ir geltonosios požievio sultys išseko. Ąžuolas pajuto, kad yra labai pavargęs ir išsekintas, ir jo visai nebeveikė nei dangus, nei saulė, nei kas nors kitas.
Po to atėjo pilnatvė, ramybė ir gyvenimas tapo geras ir drungnas. Praėjusios savaitės didybė skleidėsi šakose mažytėmis gilių užuomazgėlėmis, kurias, ąžuolas suprato, jis turės auginti ir maitinti ligi pat žiemos...

[Edvardas]

7. Pilnatvė

Gyvenimo vidurys — pats jėgų ir galybės suklestėjimas. Metai skrenda, o diktybės ir kūrybos monotonija pilasi pavasario žiedais ir rudens gilėmis. Begalinė tvirtybė, karališka nuotaika, viskas įveikiama, sveika tvinsta prūdais. Visos dienos, mėnesiai ir metai užimti, persipildę rūpesčiais ir darbais, puikiausiomis viltimis ir vešlaus augimo. Dėl to laikas, kaip koks skrajūnas paukštis, lekia lengvai, gracingai, pasiklykaudamas iš laimės ir pilnatvės. Nebėra kada sustoti, apsiveizėti, akių pakelti, šakomis pamojuoti, o laikas jau ir pralėkė, jau nuplasnojo, nei begirdėti, nei bematyti... Tik vienumoje pasiklausęs kartais dar gali išgirsti, kaip kažkur erdvėje skamba skaudūs ir viltingi jų klykesio aidai...
Ąžuolui tada atrodė, kad pasauly visuomet taip buvo ir visuomet taip bus: juk čia jis yra išaugęs, čia gyvena, čia yra jo kalnas ir čia, nieko apie tai net negalvodamas, niekam apie tai neužsimindamas, gyvensi ir gyvensi… Nė iš tolo neateina net mintis, kad didžioji gyvenimo upė po truputį nusineša ir skausmą, ir džiaugsmą, kad ji nepastebimai nuplauna ir nuzulina tą puikųjį pavasario gražumą, tą stiprų ir kietą liemens apvalumą, nutrina tą gražiai rievėtą pilkai šviesrude spalva apėjusią žievę, kuri žiemomis saugo nuo šalčių, vasaromis nuo ligų, vabalų ir kitų negandų. Tuo laiku ąžuolas negalėjo suprasti, kad ateis ir tokia diena, kuri bus sunki ir vargana, ir kurią žmonės yra pavadinę senatve.
Ąžuolas, plačiai išskleidęs šakas, puikavosi ir klestėjo, nepasidavė nei žemės, nei dangaus gaivalingoms jėgoms — saugojo savo didybę, žalumą, žydėjimą, savo kietą ir sveiką kūną.
Bet ir iš tų laikų ąžuolas ilgai negalėjo užmiršti vienų metų.
Buvo baisiai vėjuotas ruduo, trankėsi žaibingi perkūnai. ir vieną naktį prieš pat užšąlant per alksnyną be pertraukos šuoliavo audringas viesulas — iš kalno į pakalnę ir atgal, iš vieno miško šono į antrą ir vėl iš naujo. Nebežinojo ąžuolas iš kurios pusės ir belaikytis, kaip beglaustyti savo dideles ir ilgas šakas, kurios svyravo ir blaškėsi, kaip vandeny skęstančio ir nebegalinčio plaukti žmogaus rankos.
Ligi pat žemės linko tratėdami alksniai, o ąžuolas dar nelinko ir nedejavo, spyrėsi prieš viesulą stipriomis ir drūtomis šakomis. Tik lapinga viršūnė ir toli į šonus paėjusios plonesnės šakos, kai lėkė labai smarkus viesulo šoras, kažkaip neįprastai ir netikėtai imdavo virpėti. Vienas audros kvėptelėjimas buvo nepamatuotai stiprus ir smarkus. Jam besiartinant prie ąžuolo, dejavo ir lūžinėjo visi senieji miško alksniai, kiti medžiai. O kai su juo susirėmė ąžuolas, tą pačią akimirką į jo viršūnę susmego ugninė žaibo strėlė. Išsišakojusi žaibo ugnis perskėlė ąžuolo šerdį ir požievį, ir pasilaigydama per visą ąžuolo ilgį nuėjo iki pat šaknų. Tada ąžuolas ne tik susvyravo, bet ir pajuto, kad visai nebetenka pusiausvyros, kad apsvaigo ir pavirto į nusigėrusį žmogų. Jis skaudžiai pajuto, kaip vienas trečdalis storiausio ir stipriausio kamieno, su visomis ant jo buvusiomis šakomis atplyšo nuo kieto jo kūno. Žaibas daug medžio suaižė į smulkiausius skutelius, kurie pabiro ant žemės. Nuo jų, tarsi nuo iškritusio sniego, apie ąžuolą pabalo visa žemė.
Ąžuolui net dingtelėjo mintis, o kas būtų buvę, jeigu žaibas būtų nuėjęs per visas jo šaknis? Tą baisią ir sproginėjančią ugnį į šoną nutraukė prie pat ąžuolo kamieno gulėjęs didžiiulis akmuo. Žaibui susidūrus su juo, sprogo ir akmuo. Į šalis pasipylė skeveldros bei dulkės ir šalia ąžuolo dabar jau voliojosi trys didžiuliai suskaldyto akmens luitai. Atskilusią ilgą kamieno dalį, įsiutęs viesulas, tuojau pačiupo ir kaip stovi, truputį panešęs, nurarindamas smulkiąsias šakeles, tėškė ir susmegdino giliai į žemę.
Rytmetį, kai jau viską apžvelgė dienos akis, ąžuolas atrodė labai liūdnai. Nuplėšto kamieno vietoje baltavo kietos medienos šviesiai rudas margumas. Nuplėštas kamieno plotas kaip koks ežys buvo pasišiaušęs daugybe stipriai prikibusių ir aštrių atplaišų. Aplinkui sudarkyti alksniai išrautos ir išsuktos iš žemės jų šaknys rodė, kad jie niekada nebeatgys ir nebesužaliuos. Panašiai buvo atsitikę ir su ąžuolu. Atrodė, kad ir jis niekada nebeužgydys didžiulės žaizdos, nebeatgaus savo didybės, nebeatgys ir neilgai trukus nudžiūs...
Bet laikas parodė, kad miško galiūnui tą kartą dar užteko stiprybės.
Per kelerius metus kamieno žaizdą ąžuolas užsipylė ir užlipdė savo augimo syvais. Nuo krašto ruda žievė pradėjo riestis ir artėti į vidurį iš vienos ir antros nuskilusio kamieno pusės, ir po keliolikos metų ta suaugimo rievė, tarsi koks iš kamieno besiveržiantis vulkanas, ėmė ir užtraukė visą baltavusį plotą. Žinoma, ąžuolo kamienas nebeturėjo to jaunatviško ir gražaus apvalumo, bet medis buvo kaip medis ir niekuo nesiskyrė nuo kitų.
Sugijimo žiedas taip greitai iš visų pusių siautėsi, kad visokį netinkantį gaivalą nustūmė į šalį, užlygino, palaidojo medienoje arba po žieve, nelyginant kaip buldozeris, kai lygina duobėtą žemę lygiam keliui tiesti. Po keletos metų tik gerai įsižiūrėjęs begalėjai pasakyti, kad ąžuolo kamienas iš vienos pusės yra kiek plokštesnis ir tarsi čia kažkada lig yra buvęs koks skilimas.
Joks aštriasnapis paukštis, joks išalkęs ar įkaitęs ir giminę panoręs medienoje išauginti vabalas, negalėjo prasigraužti nė mažiausio urvelio, kuris per kelis vasaros mėnesius nebūtų aklinai užsitraukęs, o to vabalo palikuonis taip suspaudęs, kad iš jų nieko nebeliktų. O juk ir vabalai nėra tiek kvaili, kad nesuprastų kas ir kaip šiame pasaulyje yra ir kur jiems galima sukti lizdą, o kur ne.

[Edvardas]

8. Senatvė

Prie pat didelio ąžuolo gulėjo pernai metų rudais lapų ruzgais aplipusi, didelė šaka. Jos storgalys atsirėmęs į kamieną, pro žaliuojančių alksnių tankmę, juodavo kaip pakeltas patrankos vamzdis, kurį, atsirėmusios į minkštą miško žemę, laikė kažkokia daugiakojė pabaisa — antraeilės šakos. Ant storo ąžuolo kamieno žiojėjo ruda ir patilžusi praeitos vasaros šakos lūžio vieta. Lūžimo vietoje mediena buvo trapi. Lūždama šaka nebeatplėšė nuo kamieno nei medienos, nei žievės plaušų, o nuskilo taip, tarsi kas ją būtų dailiai nukirtęs. Trapi bebuvo ir giliomis išilginėmis raukšlėmis išvagota žievė. Dar gyvos medienos ir žievės ląstelės buvo pavandenėjusios ir nelanksčios. Ąžuolo šaknys nebeturėjo jėgos skverbtis gilyn į žemę, ieškoti maisto. Senosios iš aplinkinės žemės buvo jau viską paėmusios. Ąžuolas gyveno pusbadžiu ir begalėjo laikytis tik trečdaliu kamieno ir nedaugeliu žaliuojančių šakų.
Praeito laiko ir geresnio gyvenimo prisiminimai, kaip paklydusios kapų liepsnelės blaškėsi pačioje, jau pradėjusioje apmirti medžio šerdyje. Jos šildė apmirštantį ąžuolą, kaip vaistai malšino lūžimų ir apmirimo skausmą…

* * *
Jau kelios dienos be perstojo pūtė drėgni ir šilti vakarų vėjai. Jie vis judino ir lankstė toli į šoną ir aukštį iškeltą vienintelę likusią ąžuolo šaką. Ji lingavo, traškėjo, o tarpais cypavo kaip seniai neteptos vaikų sūpynės. Iš viršaus atrodė, kad nebegalėdamas pakilti didelis juodas paukštis beprasmiškai plaka vieninteliu žaliu savo sparnu, nes jam pakilti nebėra jokios vilties. Nors ąžuolą užstojo vakarinis kalno šlaitas, bet jo šaką stiprus vėjas siūbavo vis plačiau, o jos atsitiesimas užtrukdavo vis ilgiau. Vėjo gūsiai ėjo vienas po kito ir šaka linko vis žemiau ir žemiau. Pagaliau tarp žaliojo ąžuolo sparno ir medžio kamieno ląstelės nuo ilgo supimosi ir šakos svorio pradėjo traiškytis ir trūkinėti, po truputį skirtis viena nuo kitos. Netrukus jos pradėjo slydinėti ir trintis tarpusavy, negyvi tarpeliai tarp jų pradėjo greitai didėti. Galų gale šakos suaugimo vietoje kamieno mediena ir žievė pradėjo skaidytis išilgai. Bet šaka, kad ir kiek nusvirusi, dar laikėsi, dar nesiskyrė nuo kamieno, nekrito žemyn. Tik po to, kai atskridęs labai stiprus gūsis pasuko šaką į šoną, tada sutrūkinėjusios medienos ląstelės išsiskyrė ir jau užteko šakos svorio, kad išretėjęs prisirišimas visai nutrūktų. Nežmoniškai sucypusi ir sutraškėjusi paskutinė didžioji šaka, visai atplyšo ir atsigulė ant žemės.
Ant ąžuolo kamieno rudavo laiptuota žaizda. Vasaros saulė per šią žaizdą sausino kamieno medieną, o lietus nemaloniai ją merkė. Nuo šilumos ir drėgmės, nors kol kas ir negiliai, požievis pradėjo šusti ir pūti. Aštrus šutimo kvapas viliojo miško muses ir drugius, visokiausius miško vabalus ir blakes. Tos negandos vis daugiau ir daugiau niokojo medį. Ąžuolas dar nepasidavė, ėmėsi iš visų jėgų — iš kraštų siaurino atsiradusias ir puviniu apėjusias žaizdas, bet trūko medžiagų, ryžtingumo ir energijos: mažai bebuvo lapų ir mažai jis bepaimdavo saulės energijos, šaknys vis mažiau benešė vandens ir maisto. Atneštas maistmedžiages išgyvenimui naudojo mažos ir gyvosios ąžuolo atžalos. Dėl to puvimas po truputį skverbėsi gilyn į mediena, slinko požieviu, o keliose vietose jau nusidrėkė ligi pat šerdies.
Nusilpęs ąžuolo kamienas nebegalėjo pernešti žiemos šalčių — šiaurinėje pusėje suskilo patrapėjusi žievė, į požievį sunkėsi vanduo, kuris šaldamas dar labiau platino įtrūkimus. Vis didesnis kamieno plotas pradėjo juoduoti. Kai kur tarp kamieno ir žievės atsirado tarpai, kur susikaupė tiršta, gliti, ruda puvinio masė ir jos vis daugėjo.
Vasaros viduryje daug kur žievė lengvai skyrėsi nuo kamieno. Pūstelėjus vėjui ir sausinant saulei, iš atstojusio požievio rūko rudos dulkės. Kur saulė ir vėjas nepriėjo, toliau kaupėsi ruda puvinio košė, o apie ją savo ribas piešė gelsvai žalias pelėsis. Medienoje savo takus ir urvelius drąsiai tiesė miško vabalai. Mirties ir ramybės rėžiai, vis plačiau apimdami požievį, smaugė ąžuolo kamieną vis ryžtingiau ir plačiau.
Jau baigė išlūžinėti visos aukštosios šakos. Kamieno viršuje styro aštrios buvusių šakų liekanos.
Ąžuolas ir dabar dar nėra visai bejėgis. Prie puvinio pakraščių tai vienoje, tai kitoje vietoje užsidega ir suplevena gyvybės ugnis. Čia plonu rando siūleliu ąžuolas ėmė ir uždarė jo plitimą. Negyvoji mediena pradėjo apaugti gyvu randu, nebeleisdama toje vietoje plisti puviniui, tarsi stumia jį iš medžio, siaurina jo dirvonus. Bet gyvybės apsireiškimas yra toks lėtas ir menkas, kad nugalėti pasklidusiam apmirimui prireiktų daug metų. Jeigu ąžuolui ir pavyktų ant kamieno užtempti ploną medienos sluoksnelį, tai vis tiek jis būtų jau ne stiprus medis, bet tik jo iškamša, apgaubusi po plona žievele trūnėsius ir tuštumą.
Po apdžiūvusias ąžuolo šakas šeimininkauja zylės, dažnai vis atlekia ir margasis mišką sanitaras — genys. Jie pešioja ir knibinėja ąžuolo žievę, o radę įtartiną urvelį, aštriu snapu pradeda kapoti suminkštėjusią medieną. Iškapotų duobelių ant ąžuolo šakų ir liemens yra gyva galybė. Aukščiau jau yra ne viena didesnė skylė, o iš jų galveles iškišę šnekučiuoja jau išperėti ir paugę varnėnai.
Pačioje kamieno viršūnėje, kur styro smailios šakų nuolaužos, iš žievės properšų išlindusios parazitinių grybų ausys. Jų šaknys požieviu pinasi kaip žemėlapių mėlynos upės. Tik jos kyla ne vien paviršiumi, bet yra sulindusios ir į pačią medieną. Dabar grybų kepurės matos iš tolo ir atrodo kaip įdomūs ir nematyti kamieno papuošalai.
Ąžuolas nebeturėjo jėgų bepasipriešinti negandoms ir, kaip vilkų užpultas ir ant šono pergriautas briedis, gyveno paskutines savo ilgo gyvenimo dienas...

[Edvardas]

9. Paskutinis pavasaris

Tos nedidelės šakelės, kurios vasaromis dar žaliuodavo ir atkakliai laikėsi įsikibusios į kamieną, vis sunkiau ir sunkiau begalėdavo išsprogti. Daug medžio sulčių dabar sugeria vabalai ir grybai, o vasaromis išsausina saulėtų dienų vėjai. Trumpėja ir takai, kuriais sultys pakildavo į ąžuolo šakas. Juos užkišo grybų ir pelėsių šaknys, nuo medienos atšokdindama žievę, uždžiovino saulė... Po truputį pradeda apmirti ir dar žaliuojančių ataugų galūnes. Kai gyvybė užgęsta, jų plona žievelė greitai susproginėja, sutrupa ir nubyra. Jau daug kur baltuoja tokiu nudžiūvusių šakelių voratinklis. Tas džiūvulys vis apkerpa ir apkerpa žaliąjį medžio vainiką ir valkus gyvybės judėjimas — didžioji žemės jėga — po truputį virsta ramybe, nekaltu dūlėjimu, pinasi ir aidi skambiu ir trapiu išnykimo akordu.
Kaip ir kitais metais miško atkalnėje aušo pavasaris. Ir kai jau jis įsibėgėjo, kai pilnomis rieškutėmis žarstė po mišką žalumą, visokių žiedų atspalviais dažė atkalnes ir lygumas, miško tankumynuose ir laukuose dūko paukščiai, ieškojo ir kariavo dėl geresnės vietelės lizdui, kvietė pasidžiaugti pasauliu ir pavasariu vienas kitą, ąžuolo kelios stipresniosios šakelės dar praknabino savo pumpurus. Pasirodė saulėje rausvi ir gležni lapeliai. Iš žiedinių pumpurų, nors kiek ir vėlėliau, dar išsiskleidė žiedynų šluotelės. Kaip ir ankstesniais metais jos nuraudo ir nugelto pavasario auksu. O po to viskas sustojo ir apmirė, užgeso visiems laikams. Į vasarą pumpurai visai sudžiūvo ir vėjai, kaip kokius pūkus, jų sausas liekanas išnešiojo ir išbarstė po mišką.
Šaknims dar atrodė, kad ir tas pavasaris bus toks, kaip ir kiti. O kai atšilo orai, šaknų traukiamoms sultims nebebuvo kur dėtis — saulės pakaitinti nutrūko paskutiniai vandens takai. Šaknys dar traukė drėgmę, siurbė iš žemės vandenį, ieškojo pabudusio pumpuro, bet nutrūkę takai viską sustabdė. Po to užsistovėjusiu vandeniu pradėjo tilžti dar likusios gyvos šaknelės ir greitai visai apmirė. Vietoje traukiamo vandens į šaknelių vidų pradėjo skverbtis mažieji žemės gyvūnai ir maitintis čia dar likusiomis maisto medžiagomis. Šaknelės pradėjo pūti ir visai suiro…
Praeis dar keletas metų ir visos ąžuolo šakos po truputį nupliks, nubirs nuo jų žievė. Paskui laiko ir paukščių knibinėjamas nusilups ir visas kamienas. Baltai ruda ąžuolo mediena skeryčiosis žalio, į vakarus kylančio kalno pagairėje. Kelioliką metų kietas ąžuolo kamienas, tarsi bažnyčios bokštas, baltu, nusmailintu aštrumu kyšos iš žalia gyvybe apklėstos žemės. Ir viską, ką medis per daug metų iš dangaus ir žemės buvo paėmęs į savo glėbi, jiems ir sugražins...

[Edvardas]

* * *
Po nubrizgusio
Debesio tošim
Lino rankšluostis
Austas mamos...
Raudonskruostę simfoniją ošia
Miškas, saulė ir blyksnis dienos...

Grįžta varnos
Nakvoti į miestą
Snaudžia toly
Prisnigę kaimai
Šiltas draikalo jovalas vėsta
Horizonto tamsybėj žemoj...

[Edvardas]

Giesmė

Antakiai, veido oda —
Per amžių tarsi nesiprausę...
Giesmė, tartum sielos rauda,
Lyg atpildas žmogui geriausias...

Numiręs guli greta
Gėlėm ir vainikais apdėtas —
Ir ši, ir anoji karta
Išėjo giesmėm palydėtos...

Traukė lyg kirsti rugių —
Susėdo prie ilgojo stalo...
Iš likusių jiems pareigų
Svarbiausias šisai ritualas...

Ranką tarytum paspaus
Kaimynui geram, ilgamečiui...
Ir nieko nėra čia kraupaus —
Taip žiemą pakurstomas pečius...

Sukasi laiko ašis
Nusineša žmones į kapą...
Giedorius visų paprašys
Atversti maldaknygės lapą...

[Edvardas]

* * *
Pagauk pasaulį kiek kitaip,
Nei aprašytas knygų lapuos —
Jam savo šypseną suteik
Ir mintį, kur laikai paslėpęs

Ir daiktus lauko ir miškų
Nupiešk spalvom dar nematytom
Nėra vienodų ir aiškių
Minčių, jausmų ir viso kito...

Ir tas žiūrėjimas savu
Žvilgsniu į gražią žemę savo
Tikriausiai paprastas, naivus,
Iš pilkumos išsivadavęs

Visus sukrės ir sužavės
Kartosis naujesniais pasviečiais
Neplėškim nuo minties žievės
Tik ji pilkybėje ir šviečia....

[Agnė]

Apie “Savu žvilgsniu”

Atrodo, susitikom…
Ir vėjo sutaršyti
Plaukai tau puikiai tiko.
O erdvios mintys šitos
Nukratė knygų šydą
Ir gaivuma pakvipo.
Jaunyste dvelkė rytas!
Stovėjome basi mes
Ant pievos žalio šydo...
...Jaučiu, lyg man rašyta,
Ir man labai patiko.

[Edvardas]

* * *
Balti dangaus kolibriai —
Tos lengvos tyros snaigės
Šakosna susilipo
Ir tylutėliai baigias...

Ak, mūsų kaimo žmonės —
Tos senučiukės geros…
Be šūksnių, be dejonių
Baltuoja juodos skaros…

[Edvardas]

* * *
Pilkybė ir ramybė –
Dvi geros erdvių fėjos
Šlapiu sniegu nudribo,
Upeliais išsiliejo...

Viduržiemį užkliudė –
Suniekino orumą
Ir baltą jo paklodę
Jau paslėpė po krūmais...

Pašildyti aprimo
Alksnynai bekepuriai...
Nubundantis arimas
Melsvom akim sužiuro...

[Edvardas]

* * *
Saulė įdiržino ledą
Spindulio balta žvaigžde
Tvinksi pavasariui kredo
Pilko varveklio žaizda.

Sniego nupilkusi sruoga
Virpa laiptuotais krantais
Krykščia kaip kūdikis nuogas
Veržlūs upelių srautai

Saulė, kaip didelis rėtis
Gobias raudona spalva
Miško žalsviu pakerėta
Šypso snieginga kalva

Lengvas boluojantis rūkas
Vartos miškingais šlaitais
Mėnuo išskydęs, nublukęs
Spindi virš klonio šaltai

Rimo nurimo užgeso
Vidurdieniniai garsai
Spindinčio džiugesio rasos
Blyksi ledokšnių gaisrais

[Edvardas]

* * *
Raudonos saulės šnekos -
Ant mūro sienos dreba...
Šešėliais medžių šakos
Čia vaikščioja kaip krabai...

Ir tas pilkumas mūro
Per kiemą nusitiesęs,
Į sielą mano žiūri
Gražių kaimų griuvėsiais...

[Edvardas]

* * *
Smulkus lašelis į akis
Į stiklą priekinį sudūžta.
Rudens dienos šviesa blanki
Iš kelio purvo spindi rūsčiai...

Į tolį nieko nematai.
Migloj nematomas likimas
Ties nuodėmingais pamatais —
Kritimai ir prisikėlimai...

Pilkos dienos liūdnoj aky
Kaip miškas — nežinia tanki...

[Agnė]

Pažaiskim Truputuką pakeiskim matymo kampą

Smulkus lašelis į akis,
Į stiklą priekinį sudūžta,
Ir tūkstantis krislelių savimi
Atspindi dangų, o ne kelio purvą.

Į tolį lėkime kartu,
Svajonių taką aš paklosiu.
O nuodėmes nuplaus lietus,
Paliks jausmai, verti kelionės.

Pažvelki dienai į linksmas akis
Ir pabandyk svarbiausią pamatyt.