Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Ont Klaipiedas muolo

Standartinė Edvardas » Ket 09 04, 2003, 12:53

Paskaitykime žemaitiškai Keletas paaiškinimų: žemaičių rašyboje nėra nosininių raidžių, tik ilgosios: ū, ī, ā, ō, ē. Norint griau suprasti kas parašyta (ne be išimčių) vietoj ā, aukštaičiai turi skaityti ai, vietoj ē — ei.



Edvards Rudīs
Ont klaipiedas muolo

Rogsiejis bova sauliets ė viejouts. Laika toriejuom so kaupo - atuostuogavuom. Jau bova novakštiuotė Smėltīnės žuolelė apžielė, lėnteliems ė asfalto grīstė takelē par kuopas, jau bovuom prisėbovė viejoutamė pajūrie, prisėbraidė po saulielēdė juodingas bangelės, prisėgėrgždėnė so basuoms kuojuoms po šviežē viejė soneštas smėltelės, jau bovuom prisėpiluosuopavė ė apgailiejė joudo naptingo apnašo apdėngtū pajūrė smėltīna pluotu, ont korēs iš kažkor atpūstuos švariuos ė baltuos smėltės ruoželē dėdlē primėnė joudus laukū arėmus ė ont anū ontkrėtosi pėrmōji balta snėiga...
Ė prisėgrībavė jau bovuom, ė užtektėnā erkiu apjiestė. Jau mūsa atuostuogas ejė i pabaiga, jau po biški vėliuojė palėkta Vėlniou truoba, nebėngtė darbā... Vėina rīta, potont stėprem vakariou, aš notariau, ka ė sošlaptiuo, bet pabūtė ont jūru muolo, pabūtė akis i aki so bedūžtontė bango, so siautulingo jūras gėlomū jodiejėmo...
Vo tas jodiejėms, kāp mon išveiziejė, tou laiko bova nemėnks - pri muola, i smėltės pakrontė jūra vėn metė ė metė ne tik soplioškosės kuokės beskūrės medūzas, a kuokės mėnkas žovelės, bet ė tuokės, katruos galiejė svertė po tris, pėnkis, a dar daugiau kīlu. Jē jau tuoki žovės neatsėlaika, ta ta audra ė ta audringa jūra īr tėkrā, ka ne joukā.
No ė tou rītmeti aš išejau i tou vėskou pasėveizietė iš artiau, ė sava akims. Bovau nomatės noētė muolo bemaž līg gala - kuoki posontra kėluometra - užsėlėptė ont gelžbetuonėniu banglaužiu, ė paveizietė, kas tėn daruos, kuoks īr tas reiškinīs iš artiau. Nuors mon žmuona ė sakė, ka no tuo “nieka nepatoksi, tik sošlapsi”, no bet aš notariau ė mon vės tėik reikiejė noetė pasėveizietė...
Patiuo muola pradiuo stuoviejė kuokėi trīs, a ketorė vīrā, ė ilgesingā spėtrėjė i jūra. Nekontrē laukė, kāp mon pasėruodė, grīžtont žvejū, nuoriejė padarītė “gešepta” so sogautuoms žovims. Anėi ont muola nejė, sliepies no stėprė viejė ė skaudē kertontū smėltiu.
Viejė atgaišie, jau iš tuola maties, jūras smėltelė rūka par betuonini muola, kāp kuoks smolkos ė vėsor lendous pūguos snėigs, ė kluojė ont anou baltus smėltės “viepūtėnius”, sklaidies ontruo muola posie, kāp kuokiuoms ondėns čiorkšliems pīlies i ousta ondėni.
Vo muols, ka veiziejēs iš če, ondėnio bova līguo pėltėnā apėpėlts - par vėsa anou, kėik jau īr ėlgs, lēk ė lēk jūras bangū porslā, ė vėsos ons blizgiejė, kāp po gerā lītaus. Vies pūtė, bet debesū bemaž nebova, ė saulė švėitė, ė šėldė dā atsakontē. Tā aš, apsėvėlkės neparšlomponti drabuži, ejau drousē ė nieka neveiziedams.
Jau patiuo muola pradiuo veizo, ka tier vėsā dā pakrontie ė tuos bangas ne kažėn kuokės, bet muols vėstėik īr varvous. “Kas če par štokas?”- pamėslėjau, ė ēto pri tuos šlapiuos vėitas artīn. Veizo, ka īr betuonė pramošta skīlė ė ēt i muola apatė, vo tėn - ni ondėns duorā nier, nebėntās kuoks trikšnis patemė dognė. Matītėis, muols dā nier nodžiūvės no vakār vākara. Tatā pasėlėnkiau, ė veizous - rasintās īr kas nuorintās, kuo aš nesopronto ė nēso matės. No bet aiškē matau, ka tuo skīlie nieka nier - dognė neblėka ni tuo ondėns, kor dā bova. Bet kāp če gal būtė, ka ondėns nier, vo muols ė saulieta, ė dā tuokė viejouta dėina īr šlaps, kāp iš markuos traukts?..
Beveiziedams ė begalvuodams tik išgėrdau, ka kažkas apatiuo soborboliava, soteškiejė ė soūžė, ė tojau pat išvīdau, kā iš tuos skīlies, kāp iš kuokiuos trīškīnės, vākali, kā davė i vėršo potuota jūras ondėns pontans...
Vo kad aš bovau ne šēp sau užsėjiemės, vo gėliau ilindės tīriniejau tou skīlė ė dā bovau atsėgolės ont pėlva, tā nebsospiejau beatsėstuotė, ė ištrīškosė ondėns sruovie parlėjė moni no galvuos līg kuoju. Šē tau, ka nuori, ė tīriniek jūra, veiziek kas iš kor išlend. "Paveiziejē, žėnuomās,- mėslėjo,- bet ne be rēkala - jiemė ė atlīgėna jūra tau už uoloma, dabar laižīkės..."
Nuors parsėpliešk, išvadink savi dorno, bet nieka dabā jau nebėpadarīsi. Atsėstuojau, apsėveiziejau, a nieks nematė, kor begaliejau nosėportėnau ondėni, ė ēto tīrinietė tuoliau...
Ė jou tuoliau - jou geriau. Jūra pasėšiaušosi ė isiotusi, kāp kuoki pamuotė - ragana so sava užkerieto šlouto, tik bangou, tik tiešk ondėns vuolus i muola ė smolkė lašelē, kāp geruokam lītou dolksnuojint, be parstuojė lek par vėsa krontėnė, krimt ont monės. Aš užsėdiejau ont galvuos bašlīka ė tēp “līnuojint” galio ētė tuoliau. Jau žvalgaus, ėiškau vėitas, kor tas lītos būtom mažiesnis, ė ka ontsėlėpės ont banguolaužė aukštā pakelta "rėita", galietiuo matītė pati jūras dūkuli.
Jė, vėns banguolaužis īr pasėkuorės aukštiau už kėtus, vo sava vėina “kuojė” pakielės aukštā i vėršo, ė dā i jūras posė. Dūžtontiu bangū lītos tuos kuojės vėršaus nebėprigaun - vies anou vėn sospie nopūstė i ontrōjė muola posė. No kuo mon geresnė ė berēk. Radau karalėška, ni sapnė nesosapnouta vėita. Gerā apgalvuojės, ka nenoslīstiuo i apatė, kor siota i muola atsėtrėnkosės bangas, šēp tēp užsėruopštiau ont tuos atsėkėšosės ė aukštā pakeltuos kuojės, ė, tėik begaliedams isėkėbės ronkuom ė kuojuom, atsėsiedau. No, bovau baisē geruo vėituo! No tēp, kāp lakuns liektovė, ė maties jūras tuolē, vėsė reidė apsėstuojė laivā ė verdonti po kuojuom psiotosiu jūras bangū siausmos.
No, vākale, kuoks jausmos moni apjiemė, žuodes tou vargo a galiesio ė pasakītė. Mon ruoduos, ka tuo ni pilmė negalietomi paruodītė. Rēk sava kūno pajostė tou jūras vieji, sava akimis pasėžvalgītė po kamė nekamė baltās dabesalēs apsėdrabstiusi mielėna dongo; po inėršosės jūras pluota, kor ont inkarū ondėns mėglelės pridėngtė iš lėngva soupavuos keliė dėdliū laivū joudė siloetā; pabūtė karto so saulės no tvėskintu ė žėborioujėntiu bangu pasiotosēs smūgēs i muola; pasektė baltas bangū keteras, ė pabiegiejos karto so lekontė ė bemaž i uora pakėlosė bango pamatītė, kāp ana, tėn tuoliau, tuoliau, tīlē ė paprastā priglund pri slesna smėltės kronta; palakstītė akimis so žuviedruom ė so kirās, katrū vėsos polks sokas če pat, ė tojau sming i banga, ka sočiopto audruos i muola pritrėnkta žovi; rēk išgėrstė tou jūras bangū dusli alsavėma, katras užpėl ausis vėsuokiausiu tuonu skombiejėmo, plioškenėmo, šniuokštėmo, ondėns atsėtrėnkėmo po tava kuojuoms i banguolaužė apatė, i patėis muola stuora vėinalīti, kāp kinu sėina, betuona, katras kāp ītėmpta stīga sovėrp no anou užgolontės banguos pėrštu.
Ė ni vėinuos sekundės nieks nesostuo, vėsks lek, jod, raituos, bieg, vėrst vėns par kėta, graibstuos ė romaluojės, sosėmaiša ė viel atsėmaiša, atsėbiegiejės pol, če pat notrėnkts krimt žemīn, trīkšt ė sklaiduos, stuojės prīš vieji, ė če pat sosėsokės lek paviejou...
Tik muols ė anuo atsėkėšė banguolaužiu rėitā stuov kāp stuoviejė, tik ka dėdiausi banga doudas i anou, bėškilieli soudrebėn, vėskou, kou gal, aplej ondėnio, bet padarītė negal nieka, neīvēik. Ta bėnt...
Tēp tatā prasėveiziejau aple puora adīnu, bet galiejau veizietėis dā tėik... Ė ni vėina akimėrksni nieks nepasėkartuo, vėsks ēt vėn kėtēp ė kėtēp. Vo kou tik atejė tarpielis, ka jūra, po pat mona kuojuom, līguo aprėma, kažkāp noseka ondou ė muola apatiuo nosėstuojė bemaž jau ont patio dogno, pasėmatė somestė dėdėliausė akmėnis. Bet neėlgā - tik kuokė sekundė, a dvė. Paskou, ligu kažkas so delno par ondėni būto plekšteliejės ė šusteliejės ont tū akmėū bėški ondėns, bet tojau ė viel noseka. Vo po tuo, perkuns žėna iš kor, ka vėrta ont muola kuokiū trijū metru aukštoma banga. Ne šēp sau, bet besėpėlonti par kėtuos vėršo, vo banguos patiuo keteruo, kāp kuokėi velniokā, a baltas isiotosės lėipsnelės šuokėnie draskīdamas vėršotėnės ondėns potelės - musintās jau patīs audruos nervā - tuokėi inėršė, tuokėėi gīvė, kāp pasėšiaušosė drėgonta kartē. Ė ruoduos, jė tik kas pasėvels anėms po kuojuom, tojau pat jims vėskou ė sodraskīs i smolkius skotelius. Berēk tik biški isėvaizdoutė, kāp vėsks atruoda, ka tuoks isiotės, keliū tūkstuntiu tuonu jodous, ė saulie žalzganā sošvėtės ondėns vuols, vėso greitio isėbiegiejės, tvuojės i jūras muola, i kėita banguolaužė akmėni. Sosėmaiša uors, žemė ė ondou, nieka nebsoprasi kas kamė bier, vėsa apatie verd, pažabuojusi musintās kolkas juokēs prietaisās nesovalduoma banguos sīla. Kėik tik begal tas vėsos ondou šuok ont muola, draikuos smolkiausēs porslās, vo vies anus gen i ontra muola posė, ė iš anū sožimb saulie vaivuorīkštės spalvas...
Vo patiuo jūruo tas keists isiotės mėšinīs sokas verpetās, vėinuoms sruoviems veržas iš dogna i vėršo, vo kėtuoms čė pat - i dogna. Tam šormoliou nesospiejos dar nosėramintė, jau ont anuo važiou mažesnė bangelė, bet ana nieka negal padarītė, anou užgesėn tebšormulioujėntės ė dabėā kou tik begėistontės didiuosės banguos jiegas. Bet ka mažuojė bangelė liguo noskriausta, viel pasok atgal i jūra ė pasėskund viejou, ka kažkas išdrīsa anuos neprileistė pri muola, tojau atlek dėdesnė banga, jau oho, bet ė tā, kāp saka, pri muola pagādas nepadara, tik šėik tėik sojodėn maurus, sokel ondėns šormuli. Dā praēs kelės dešimtis sekundiu, kol pasėkartuos dėdiuosės banguos epopiejė: ana viel vėskou nogalies, nošlous vėskou no sava taka, vėskou patrauks so savėm, isoks i sava īsiūti ė iš vėsuos svēkatas driebsės i banglaužius, i muola.
Tēp, ė vėn kėtēp no mažiausės lig patiuos dėdliausės, kas kelės mėnotės - sokas ė sokas jūras simpuonėjė, gaud ė gaud anuos galings jodiejėms...
Vo viejie, kāp gīvas baltas vieliavas, išskleidosės platius sparnus sokas žuviedras: tad sostuo vėinuo vėituo nejudiedamas ė pro sparnus pralēsdamas stėpri viejė šuora, tā bėški nėrstelie i vėršo, tad sming i banguos verdonti tiršti, ė veiziek, jau snapė svimboriou blėzgontēs žvīnās apsėtaisiusi leisgīvė žuvės...
Atruoda, ka šėndėin pasiotės vies blaška ne tik jūra, bet ė saulės spindolius - anėi tvėsk vėsuo jūruo, jod, šuokėnie so banguom, iš vėsū posiu lend i akis, ė ka apakėn, nieka nebematā. Pagal kronta, kāp kuokėi eiliems sorikioutė kareivē, ēt ė ēt i smilti ė užming baltās kartēs pasėpoušosės bangas. Tėn jou i jūra - saulė paršvėit žalzganū bangū gīli, ė anuos tvėsk aki vėliuojėntė žalė gīvo ondėns spalvo. Tuoliau i jūra nebier bangū baltūju keteru, tik ondou liūliou iškėlėmās ė doubiem, kalnās ė pakalniem...
Bet tou gėlmenū jodiejėma gīvėn saulės švėisa, ons sotvėsk smaragda pėlkomo, korem slepas klastings gėlomuos griesmingoms, matuoma stebukla saldoms, nežėnuomībės ė besėkeitontiuos akimirkas virpiejėms. Vo ont tou griesmingo ondėnio klajuo neramos vakarū vies, tuolėi korizontė pasėruodou ė viel išnīkstou laivā...
Jūras kronta kalvuotė smiltīnelē ramė, lingou par vasara nošiorė karklā, no kaitrū sostabariejusi žuolie. Stuov kuopas, kāp ramībės ė tīluos simbuolis, kāp jūras siautulinga judiejėma antipuods. Veizous i tou ramībė, galvuojo: “Būto prastā, jė po kuojuoms tebūto tiktā nerami jūra. Žmuogou rēk ramībės ė tėkroma. Tuoks baisos jodiejėms - tik retkartēms, tik toukārt, ka rēk prasėblaškītė ė pajostė pasaulė ė vėskuo laikėnoma.”
Po bėški, po bėški nosėruopštiau žemīn, atsėstuojau ont akmėnėnio muolo, ė so švarė, no vėskuo pailsiejosio galvo, kiūtėno nomėi. Saulė ė vies gretā išdžiuovėna mona drabužius, ė ka vėskou pasakuojau sava anūkeliou - Mantou, ons mon saka:
- Senieli, to mon malouji, jug vėsė tava drabuže īr sausė...

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ket 09 04, 2003, 16:19

:D

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kur bakūžė samanota (I)

Standartinė Edvardas » Šeš 09 06, 2003, 21:55

Kas neprisimena savo vaikystės, kai visas pasaulis driekėsi po tavo kojomis ir jis buvo tiek didelis, kiek nueidavai, pamatydavai, ranka paliesdavai. Tas buvęs betarpiškumas lieka visam amžiui. Svarbiausias to meto žodis yra GIMTINĖ. Jai, savo MOSĖDŽIUI, ir skiriu šį rašinį.

Edvardas Rudys
KUR BAKŪŽĖ SAMANOTA...

1. TILTŲ PASAKA

Miestelis ir upė
Žemei ir vandeniui nepritinka numelioruotų, išlygintų laukų ir ištiesintų upių monotonija. Bartuvos upė ties Mosėdžiu daro įmantriausias kilpas, vingius ir vingelius, o štai čia, kaip niekur nieko, ji tiesiasi vienodai ir nuobodžiai...Ir suprask, dabar, kad geras, dėl ko taip — pono Dievo ar mums nežinomų dėsnių, o gal ir atsitiktinumų surėdyta.
Vasarą beeidamas palei apžėlusiais ir apšepusiais upės krantais pasislėpusią upės vagą, gali taip nusikamuoti ir susipainioti, kad prispaustas alsaus ir karšto saulės spindulio ir jau devintą prakaitą nuo kaktos braukdamas pasakysi: “Ir koks velnias čia mane nešė, reikėjo eiti lankos pramintu takeliu...”
Imant tik pagrindinę “kryptį” — nuo naujojo tvenkinio upė teka tiesiai į šiaurę — senąjį malūno prūdą, kurį mosėdiškiai taip ir vadindavo. Paskui atsitrenkusi į buvusios pagrindinės gatvės mosėdiškių medines trobas ir tvartus, bemaž stačiu kampu suka į vakarus, o paskui —už miestelio trobų ir malūno — vėl į šiaurę ar net šiaurės rytus. Keliose vietose upę kerta iš kitų miestų ir kaimų atsirangę keliai ir takeliai, kuriais Mosėdžio ir tolimesnių gyvenviečių bei kaimų žmonės eidavo ir važiuodavo į Mosėdžio turgų, bažnyčią, krautuves, kalvę ir šiaip jau visokiais kitokiais reikalais, kuriems tvarkyti reikėdavo viršaičio, gydytojo, mokytojo, amatininko ar kurio nors kito miestelėno rankos...
Imant nuo naujojo tvenkinio, pats pirmasis kelias supiltas ant pačios užtvankos, patogiai sujnngė senąjį Mosėdžio — Salantų vieškelį ir prieš kelius dešimtmečius nutiestą plentą su Šačių gatve. Šis tiltas kaip ir ne tiltas, o greičiau kelias ant užtvankos pylimo ir jis įkūnijo ne tiek žmonių, kiek buvusio stambaus ūkio poreikius. Šiuo keliu važiuodavo mašinos ir traktoriai, šveždavo į pieninę — pieną, į skerdyklą — gyvulius. Per dieną pralinguodavo ir vienas kitas žmogus — pėsčias ar su dviračiu...

Tvenkinio pylimas
Šis tiltas — užtvanka aukštu, kelias dešimtis metrų iškilusiu ir žolėm žaliuojančiu pylimu padalijo buvusį prūdą beveik per patį vidurį. Viskas tas padaryta ir norint pagražinti miestelio apylinkes, pagalvojus, kad didelis vandens telkinys jau savaime yra gėris ir grožis.
Ir visdėlto visais metų laikais čia dabar gražu: vienoje kelio pusėje didelis tvenkinys, kitoje — senasis prūdas, su visais pakrantės medžiais, toli miestelio centre kėpsančiais akmenimis, naujomis trobelėmis, vešlia paprūdės žaluma. O ką reiškia pavargusiam ir visą dieną išsėdėjusiam traktoriuje ar automobilyje, dirbusiam prie gyvulių štai pereiti šiuo keliu, apakti nuo veidrodinio vandens blizgėjimo, įkvėpti pavasariais ir vasaomis atmiežto drungno ir kvapaus laukų oro? Kaip gera kasdien savo akimis išvysti šį gyvą ir žalią pylimo šlaitą, kurį sušilęs dangus ir žemė pavasariais pridaigsto šalpusnio geltonai liepsnojančių žiedelių, vėliau pakylančių ir vėjy siūruojančių pilkai melsvo žolynų žydėjimo. O ten pakalnėje į miesto pusę nė nepastebi, kai ant vandens veidrodžio išsidriekia plačialapiai vandens augalai, žalia banga sulapoja pakrantės medžai ir krūmai. Ir tada vandeny tyvuliuoja ne tik šviesūs lapų žalėsiai, bet ir storais žiedlapiais aplipę ir geltonai žalią šerdies bumbulą iškėlę lūgnių, švelnūs ir ambicingi vandens lelijų, kitų augalų žiedai ir žiedynai. O ten, va, prie pat į vandenį nulinkusio gluosnio, ant pilko tiltelio, tarp dviejų baltų gulbių, vieniša mosėdiškė skalbia žlugtą. Bet naujoviškai — be kultuvės ir be prieskulto — tik išskalauja skaidriam vandeny baltą drobulę, išgręžia ir išnešusi į krantą ištiesia saulėkaitoje ant žolelės. Ir vistiek tas moteriškas judesys, tas jaunos ir raiškiai į akis lendantis figūros siluetas kiekvieną žavi ne tik pats savaime, bet ir tuo, kad laikas nuo laiko sudrumsčiamas didelis vandens veidrodis, kad į visas puses sklinda bangų ratilai, o jų lūžtančiose linijose atsispindi dangaus gelmė ir žalias pavasario potėpis ir kad viskas taip darniai susipina su matomu pasauliu, kad visa tai pavirsta skambančia šios dienos valanda... Baltomis pavasario vėliavomis plasta ant medžių padžiauti skalbiniai, arba driekiasi ištiesti ant minkštų, saulėje skęstančių žolynų.

Malūno tiltas
Toliau, ties senojo malūno prūdo pralaida, pasimato malūno tiltas. Čia pats didžiausias judėjimas. Visi nuo Skuodo — Salantų plento, norėdami patekti į miestelio centrą, akmenų muziejų, o mosėdiškiai išvykti į Klaipėdą, Liepoją ar dar toliau, turi važiuoti per jį. Čia žiemą ir vasarą šnypščia ir pyksta užtvenktasis vanduo. Jis pro mažiausias skyleles medinėje užtvaroje prasiveržia kristalinėmis, toli trykštančiomis srovėmis ir srovelėmis. Prisimenu dar paauglystės laikais, kai vasaromis palįsdavome po tiltu ir atsistodavome prieš tokią vandens tryškynę, ji negailestingai gręždavo mūsų liesus pečius ir kojas, bet vandens srovė taip sujudindavo odą, kad po to raudonuodavome, lyg kas būtų gerai kailį išvelėjęs. Patiltėje, norinčių pasismaginti smarkia vandens srove, niekada netrūkdavo, nes tas dušas, ypač karštą vasaros dieną, vaikigaliams būdavo nepakeičamas malonumas.
Didelį spaudimą šis tiltas atlaikydavo lietingais rudenimis ir staigia šiluma užkluptais sniegingų žiemų pavasariais. Tada malūno prūdas greitai pilnėdavo, nes besikaupiančio vandens nespėdavo išmalti vienintelis malūno ratas, nors tada jis sukdavosi ir dieną ir naktį, o prie malūno būriuodavosi žmonių, stovėdavo dvikinkių vežimų, kuriuose pilkuodavo kalnai gerai užrištų maišų, o pavargę arkliai, su ant galvų pakabintomis terbomis iš lėto kramsnodavo kietas ir kailiniuotas avižas.

Šėlstantis vanduo
Tada malūnininkui tekdavo pakelti papildomas užtvankos stovylas, kur pro atidarytus tarpus stora vandens masė virste virsdavo po patilte, trenkdavosi į medinėmis lentomis apkaltą patiltės pagrindą ir pavirtusi į baltų oro burbulų ir žalsvo vandens mišinį, po šio padūkusio ir aukšto šuolio, kiek begalėdama įsigreitinusi, trenkdavosi į užtiltės duburio stambius ir aukštai išsikišusius akmenis. Duburys kas sekundę surydavo tiek vandens, kad šis, nespėjęs atsigauti nuo jį pripildžiusio oro burbulų, virsdavo per jo kraštus, tvindavo į malūno žemutinę pievą, tolimesnių lankų įdubas ir upės senvages, o kartais apsemdavo visas pabartuvės lankas ir švelniu teliuskavimu atsiremdavo į dirbamos žemės rėžius. Atrodydavo, kad tilto užtvaros ir duburio akmenų sulaikytas ir dėl to įniršęs vanduo, kaip koks pasiutęs ir nejodinėtas žirgas, nesulaikomai šokinėdamas ir trankydamasis i šonus, išsiverždavo iš akmeningo duburio ir negalėdamas nurimti, drebėdamas šnervėmis ir kojų raumenimis, į visas puses drabstydamasis baltų putų karčiais, pasileisdavo į plačią malūno pievą ir čia kiek pasivartaliojęs, pasimaišęs, pasigalinėjęs su lankų platybėmis, pamažu aprimdavo. Bet ir apsiraminusi vandens gelmė spinduliuodavo žalsvai metaliniu šaltumu, virdavo ir trykšdavo didžiuliais staiga užgęstančiais ir nežinia iš ko atsirandančiais sūkuriais, maišydavosi ratilu besiveržiančiais gilmenų išsiliejimais, kol galų gale viską suimdavo savo glėbin ir nusinešdavo ištvinusios upės ir lankų tėkmė. Paupio žemė plačiomis savo krantų įdubomis ir iškilimais apkabindavo besiveržiantį vandenį ir, kaip kokį mažą ir aikštingą kūdikį, po truputį paliūliuodama pamažu užmigdydavo, pasiimdama savin didžiąją užtvankos jėgą ir siautulį. O jau koks būdavo to krentančio ir patiltėj dūžtančio vandens ūžimas, Dieve, sergėk! Prie tilto nė nemėgink susikalbėti. Niekas neišgirs tavęs, nors ir visą kakarinę išverstum. O stovėti ant tilto atrodydavo bjauriau kaip ant kokio bangų mėtomo plausto. Krentantis vanduo taip jį drebindavo ir spausdavo, kad apauta savo koja ar prie turėklų pridėta ranka aiškiai jausdavai, kaip baimingai dreba geležinėmis sijomis sutvirtintos atramos, kaip iš bejėgiškumo vaitoja ir virpa visas tiltelis, nes tas vanduo aiškiai jam būdavo per didelis. O jeigu pūsdavo stipresnis vakaris, tai ilgai į šėlstančią stichiją negalėdavai žiopsoti, nes vėjo gainiojami vandens purslai beregint taip sudrėkindavo tavo drabužį, kad, parėjęs namo, mamai turėdavai aiškintis kokioje baloje taip akivaizdžiai išsimaudei.
— O, Jezau, kaip būtų, jei įkristum į tokią marmalynę?!— rėkia kažkuris į ausį.
— Sumaltų į šipulius, kaulų nebesurinktum...— atsišaukia kitas.
Mes vaikigaliai išplėtę akis valandų valandas žiūrime į šėlstančio vandens žalias garbanas ir jose suspindinčius baltų oro burbuliukų permatomus ir čia pat gęstančius brangakmenius. Tik kelioms sekundėms juose suliepsnoja visos saulėtos dienos ir dangaus spalvos, paskui viskas užgęsta, bet tuoj pat ir vėl iš kitos vietos išnyra dar gražesnė burbulų puokštė ir vėl kelias sekundes sušvinta vandens ir oro gražioji vaivorykštė ir nė kiek netrukus vėl viskas pažaliuoja nuo iš patiltės virstančios ir bauginančiai riaumojnčios vandens srovės... Taip nė sekundei nesustodamas sūkuriuoja ir verda visas akmenuotasis patiltės duburys, o mes, grįždami iš mokyklos ilgam sustojame čia, kol galiausiai pajuntame pašėlusį alkį, nes rytmečio maistas mums jau senai būdavo viską atidavęs...

Liepto epopėja
Dar toliau, už kokio puskilometrio, puikavosi (dabar nebėra) ilgas ir gražus lieptas. Pasakoja, kai senasis supūdavo, naują atveždavo tie valsčiai ir kaimai, kurių gyventojai į Mosėdį eidavo iš Baksčių, Mikulčių, Žalgirių, Šatraminių, Igarių ir kitų kaimų. Lieptui tekdavo aukoti patį aukščiausią, storiausią ir išlakiausią apylinkės ažuolą. Jis turėdavo būti tiek ilgas, kad sujungtų aukščiausius upės kranto taškus ir kad įprastas rudens ar pavasario potvynis nesutrukdytų pėsčiajam atsigauti į miestelį.
Įspūdingai atrodydavo ąžuolinis lieptas staigiai nusileidžiančio Bartuvos kranto ir paupio pievos pakraigėje. Kol ant jo užlipdavai, reikėdavo palypėti kelioms akmenų pakopomis ir vieną jų, įkirstą iš galo, į patį lieptą. Užlipęs tuoj pat kibdavaisi ilgo nuzulinto turėklo ir drąsiai žingsniuodavai į kitą upės krantą. Pirmą kartą eidamas per lieptą pasijusdavai nedrąsiai, nes jis pasirodydavo be galo siauras, ilgas ir nepatikimas. Pro jo kraštus visada matydavai seklesnį ar gilesnį nejaukiai bėgantį vandenį, neaiškiai boluojantį žvyruotą upės dugną, plaukiojančias vandeny mažas žuveles, pasroviui linkstančius ir vėl atsitiesiančius vandens žolių laiškus. Buvo neįprasta akiai, lyg ir siauroka įpratusiai plačiai ir laisvai žengti kojai. Bet lieptas ir viliodavo. Kur, sakykite, begalėjai taip betarpiškai pabūti ant vandens, matyti, kas darosi upėje jam srovenant, koks pasaulis sukasi ir koks gyvenimas juda retai kada žmogui matomoje upės gilumoje?
Liepto medis buvo užtektinai storas ir platus ir kad koja neslystų, statytojai nuo vieno jo krašto nupjaudavo tik nestorą ir šakotą briauną. Dėl to liepto šonuose matydavosi medžio šakų augimo vietos, o išilginiame pjūvyje — kaip kokio žemėlapio kalnų linijos — per visą ilgį nutįsę medžio augimo metų įrantai. Bėgant laikui lieptas papilkėdavo, kieta ir švari mediena apsiblausdavo žiudria negilaus ir netikro paviršinio puvėsio šiurkštuma, kurią iš liepto galų paryškindavo medžio augimo žiedai. Mediena, kamuojama vasaros, rudens ir žiemos negandų šiek tiek suskilinėdavo. Taip pilkuma apsigaubęs, skalbiamas lietų, gairinamas vėjų, stingdomas šalčių ir plėšomas ledėjančios drėgmės, lieptas stovėdavo ne vieną dešimtį metų. Bet metų augimo rievės po truputį gilėdavo, mediena pradėdavo skaldytis ir džiūti, pradėdavo irti išilgosios kietai susirišusios rievės, vis didesniais gabalėliais ir vėjo pustomomis dulkelėmis ji byrėdavo į tekančią upę, į pakrantės žolynus. Kartas nuo karto nuo medinos atsiskirdavo į skiedreles panašūs didesni gabalėliai ir sudžiūvusius juos nupūsdavo vėjas arba nuplaudavo lietaus vanduo. Pagaliau liepto rąstas, atkakliai ir vienodai graužiamas laiko tėkmės, suplonėdavo, o buvusios šakvietės tartum išlįsdavo į jo paviršių ir, lyg kelio akmenys, pradėdavo kliūti pėsčiajam už kojų, nepažiūrėjus i žemę, jau buvo galima suklupti. Suklupus ant liepto, galėjo atsitikti visokių nelaimių. Ypač pavojinga čia darydavosi rudenį ir prasidėjus šalčiams: nelygus ir gumbuotas liepto paviršius darydavosi slidus, rodosi, tik ir laukdavo, kad ne taip padėta koja sprūstelėtų ir einantysis pliumptelėtų į šaltą upės vandenį... Ateidavo laikas senąjį lieptą keisti nauju.
Matė lieptas ir visokių upės išdaigų. Buvo metų, kai vanduo grėsmingai pakildavo ir priartėdavo prie pat akmenų, ant kurių jis buvo padėtas, bet nė vieno karto nepavyko potvynio vandeniui pagriebti viso tilto, nes jis buvo pakankamai aukštai. Taip jau buvo žmonių sugalvota — jeigu yra pastatytas per upę lieptas, tai jis turi būti toks, kad stovėtų visą laiką, kol pats visiškai sutrūnys ir kad praėjus kokiam atsitiktiniam pavasario potvyniui, jo nereikėtų taisinėti ir kyloti.. Kitaip, laikinai, bet kaip šio krašto žemaičiai nemokėjo dirbti.
Į Mosėdį buvo galima eiti ir per malūno tiltą, bet lieptą stačiusių kaimų pėsčiajam tai buvo jau kokio kilometro vingis, o čionykščiai žmonės laiko vertę žinojo nuo senų laikų. Be to, pievų, pamiškių ir laukų takeliais eiti į miestelį, basos kojos letena jausti minkštą, švelnią tako žolę arba suplūktą ir nuzulintą tako juodžemį, o ne ratų sutrintas kelio dulkes ir aštrius akmenis, buvo kur kas smagiau. O, be to, vasara Bartuvoje galėjai pabraidyti, atgaivinti ir nuplauti kojas, apsiauti ant peties atsineštais pačiais geriausiais bažnyčiniais batais ir, kaip sveikas, tvarkingai ir laiku žengti į vėsią, smilkalais kvepiančią bažnyčią, o paskui gal ir į kurią nors karčemą, kurios mieste, atkišusios ryškias iškabas, stovėjo ne viena ir visos "rimtam kaimo vyrui", savo alaus kvapu ir iš toliau girdimu užstalės šurmuliu, buvo patrauklios ir viliojančios.

Naujovės
Dabar vietoj gražiojo ir, rodosi, nuo Mosėdžio aplinkos neatskiriamo ąžuolinio liepto, jau kokius penkiasdešimt metrų paėjus prieš tėkmę, kur kas žemesnėje vietoje, pastatytas medinių rąstukų su geležiniu karkasu tiltelis. Dėl to, žiūrint mano seno mosėdiškio akimis, šis paupio kampelis, kažkaip nesugrąžinamai pasikeitė, supilkėjo, neteko vienos iškilios ir tradicinės savo detalės... Bet svarbiausia dar ir ne tas. Dabar net ir vasarą, kiek daugiau pakilus upės vandeniui, takas iki naujojo tiltelio atsiduria po vandeniu ir pėstieji turi eiti jau ne įprastu takeliu, o to paties užplūdusio vandens plaunama akmenimis grįsta sienele, minti nelygų daubos pakraštį. Palijus žemė darosi tižli ir, kai reikia stotis ant jos, gaila ir batų, ir rūpestingai prižiūrimų vejelių. Naujasis tiltas tapo ne tuo būtinu aplinkos atributu, o lyg ir žaisleliu, gražia išmone, kuri ne visada betinka į miestelį einančiajam žmogui. O gal ir tų pėsčiųjų yra gerokai sumažėję, ir niekas iki miesto nebesineša batų, o apsiauna jais namuose, sėda į lengvąją ir dumia kur reikia asfaltuotu vieškeliu...
Neklysta tas, kas nedirba. Priimkite, mosėdiškiai, šiuos mano samprotavimus, kaip vieną iš pastebėjimų. Juk akmenų muziejaus pieva nebūtų pasidariusi mažiau įdomi ar patraukli, jei šiame kampelyje būtų paliktas senasis reliktas — lieptas per upę. Kartais perdaug beatodairiškai kertame senąsias tradicijas ir tai, kas buvo sugalvota ir padaryta mūsų tėvų ir protėvių rankomis. Kita vertus, kur kas didesnio supratimo ir meninio skonio reikia, kai norime tinkamai suderinti esamą su naujai kuriamu. Atsirandanti iš to įvairovė yra daug kartų žavesnė ir mielesnė, ir čia gyvenančiojo, ir pakeleivio akiai bei širdžiai.

Bažnyčios kalva
Paėjėjus pasroviui — dar vienas tiltas, kurį kirsime norėdami patekti į pabažnyčio aukštėliau šoktelėjusią teritoriją. Čia per pastaruosius keliolika metų buvo pastatytas ištisas miestelio kvartalas. Šis tiltas intensyviai naudojamas, tvirtas, gyventojams nepakeičiamas, suręstas, kaip sakoma, “be jokių paraitymų” ir gudrybių.
Šios pabažnyčio teritorijos išlaki vieta akį patraukia neįprastu reginiu. Vienoje pusėje — Bartuvos vingiai ir lankos su juoda užupio plento juosta, kuria dieną — naktį, kaip įvairiaspaviai geležiniai voriukai, zuja mašinos. Dar toliau į kalvą nueinanti platuma, kurioje išsibarsčiusios sodybos su medžių ir miškelių užuovejomis už kurių, begęstant dienai, nurieda ir pasislepia raudonas saulės skritulys. Kitoje pusėje — baltas bažnyčios mūras, ūkio dengtų šiltnamių pilka žaluma, senojo Salantų kelio naujosios ir senesnės medžiais ir medeliais pasipuošusios sodybos. Mosėdiškis — trumpomis kelnaitėmis žmogeliukas — kasryt ir kasdien sveikindamasis su medžiais ir upe, su tolimuoju lankų peizažu ir bažnyčios varpų skambėjimu, su paukščio giesme ir vakarėjant lankoje nusidriekusia rūko juosta, jau niekada nebegalės būti abejingas savo gimtajam lizdui, vaikystės ir paauglystės metams.

Kapų tiltas
Pervažiavę per minėtąjį tiltą, palaukių keliuku kaip mat priartėjame prie vadinamojo Kapų tilto, kuris daugelį metų ant savo pečių laikė Bubeliškių, Udralių ir kitų kaimų gyventojų, jų arklių ir ratų, ir visko kito, į miestelį vežamo ir nešamo, svorį. Dabar tas tiltas glostomas laiko ir Bartuvos vandens sidabro, monijamas ir glamonėjamas vis arčiau besiglaudžiančių žolynų ir karklo šakų, tik retkarčiais bepabudinamas iš savo senatviško snūdulio. Nebe daug kas ir beeina per jį, gal koks mosėdiškis, kuris rytais veda į ganyklą karvę arba koks nutrūktgalvis, sugalvojęs pervažiuoti jį su savo dviračiu benzininiu birbalu. Sugirgžda jo lentos, suvaitoja tada senelis pabudintas iš gilios negalios ir vėl nurimsta, nes žino — jo dienos ir valandos skaičiuojamos jau ne dešimtmečiais, o metais ar net mėnesiais. Dabar pro išilgus tarpus, nes kažkas ir kažkur nunešė jo aptrūnijusias ir nuo vinių atšokusias išilgines lentas, matosi — patiltėje boluoja nebetekantis, rūdžių prisigėręs vanduo, be vandens palikę ir apdžiūvę maurais iškilieji patiltės akmenys ir jau visur pradėjusi lįsti ir bujoti medžių ir žolių nenugalimoji žalialapė jėga... Ir senasis, jau savo amžių nugyvenęs, kelias, kuris ėjo į šį tiltą, taip pat baigia užželti žole, karklais, o pavasario polaidžiai ir vasaros lietūs išplovė ir nunešė į griovį jo minkštąsias kūno smiltis ir dulkes. Ir iš buvusio suvažinėto lygumo, per pat vidurį riestos, iškilios, riebios bei minkštos jo nugaros, dabar liko tik giliai raityta, akmenuotu nugarkauliu pasišiaušusi ir nebegyva juosta. Žiūrėdamas į ją suvoki, kaip greitai šiame pasaulyje viskas keičiasi ir kokia sentimentali ir nebepakeičiama yra nei ano buvusiojo, nei šiandienykščio gyvenimo prasmė.
Šis tiltas buvo statytas iš akmens ir medžio, be jokių rišamųjų medžiagų. Ilgam laikui, labai paprastai ir patikimai. Upės dugne pirmiausia buvo padėtas geras akmenų pamatas ir abu upės krantai, apie pusantro metro į viršų nukrauti nemažais akmenimis. Pačiame viršuje, bemaž kelio lygyje, išilgai kranto ant tų akmenų buvo dedami du storo ąžuolo rąstai, ant jų, skersai upės, tvirtinami tilto balkiai, o ant jų, vėl išilgai upės — kalamas storų lentų grindinys. Šis statinys buvo suręstas taip tvirtai ir vykusiai, kad mes vaikigaliai, begaudydami patiltėje vėžius ir žuvis, ištisomis dienomis beritinėdami patiltės akmenis, iš to tilto tikrųjų pamato akmenų negalėjome pajudinti nė vieno. Ir ne tik mes, bet ir patys didžiausieji pavasariniai Bartuvos ledunešiai, kai prie tilto vanduo suplukdydavo didžiausias ledų sangrūdas, ir tie nepajėgė tilto nei nuversti, nei nukelti, nei sulaužyti, nei jo, rodosi ne taip didelių akmenų išjudinti. Pavasario ledunešis praeidavo, potvynis nuslūgdavo ir tiltas iš tų didelių negandų vėl išnirdavo sveikut sveikutėlis. Gaspadoriau, gali sau kinkyti arklį ir be baimės ir abejonių važiuoti į pirmus pavasarinius mosėdiškės bažnyčios atlaidus. Tilto konstrukcijos buvo gražiai išsilaikiusios iki pat paskutiniųjų metų, bet tiltas ir kelias buvo visai netvarkomi ir neprižiūrimi ir amžinai tikras viešpats laikas jau baigia įveikti ir jį. Dabar jau išneštas gerokas tarpsnis prieštilčio kelio, tilto lentos, nurūdijus vinims, susiklaipė, ranka pajudinamos. Tilto balkius giliai ir nebepataisomai įgraužė juodas puvėsis. Jis kietai ir lygiai apėmė visą rąsto apvalumą, o nesuskaitomuose plyšių ir plyšelių vietose prasiskverbė giliai į pačią medieną. Manau, kad tiltą stačiusieji Žemaitijos meistrai verti didelės pagarbos ir gražaus atminimo. Ir rašau apie šį tiltą daugiau sentimentalių nuojautų skatinamas ir aiškiai suvokdamas, kad šito tiltelio ir kelio šiandien niekam nebereikia. Bet dar ir dabar, iš įpratimo, kada užsuku į Mosėdį, būtinai aplankau senąjį Kapų tiltą, stebiu jo senatvės agoniją, pagyvenu prisiminimais tų laikų, kai šis kelias ir tiltas mosėdiškiams dar buvo reikalingi.

Užsimiršimo minutę
Ateinu prie šio grūvančio tilto šiltą vasarvydžio pavakarę, atsisėdu ant jo lentų likučių. Pasijuntu pakliuvęs į nepaprastą ir stebuklingą gyvosios gamtos rojų. Žiūriu, kaip ribuliuojantis šiltas ir švarus vandenėlis glamonėja apsamanojusius ir apglitusius slidžiais žalzganais maurais patiltės akmenis, kaip jis tyvulioja ir lėtai juda po kojomis pasiklojęs gelsvo smėlio gūbrėtą kilimą, kaip suskaičiuoja ir pačiupinėja kiekvieną jo kely gulinčią mažytę smiltelę ir atspindi palinkusius pailgus, lengvo patiltės dvelkimo judinamus, karklų lapus. Stebėkis ir gėrėkis, kaip įsibridusi vandenin karklo šakelė ir aukštos žolės stiebelis nepasiduoda lėtai slenkančiai vandens srovei, grumiasi su ja, čia abu susiglausdami ir žemai palinkdami, čia ir vėl narsiai išsitiesdami ir stryktelėję iš vandens džiaugiasi galėdami atsigauti, įkvėpti oro, pasišildyti saulės spinduliuose. O kaip muzikaliai ir raminančiai sklinda bėgančio per akmenis, susiduriančio su upės augalais, lengvutis ir monotoniškai patrauklus, vandens gurguliavimas. Visa aplinkinė žalia pieva, vos vos judantys vėjy karklai, pro jų šakų ir lapų tarpelius prasišviečiantys maži žydro dangaus lopinėliai, žemės kuždesiai, vandens ribėjimas ir žaižaruojantis spindėjimas, nepakartojami gaivinantys šio paupio vėsa ir kvapai, pro šakas be pertraukos byrantys paukščių giesmių skambantys karoliukai — sakykite, brangieji, kur begali žmogus geriau atitrūkti nuo rutina apėjusios kasdienybės, kur begali geriau pailsėti jo akys, nurimti nervai, atsigauti ir mylėti be pertraukos plakanti širdis? Išplėskite akis, įtempkite klausą, išgirskite šios pievos, upės ir dangaus kvėpavimą ir jūs tikrai nepralošite, būsite pamaloninti ne ką mažiau, kaip klausydami gerų dainininkų, girdėdami pačią žaviausią muziką. Didelė palaima nors valandėlę per metus pabūti čia, ant savo amžių bebaigiančio Bartuvos tilto...

Betonas ir upė
Ir dar vieną galingą — industrinį tiltą pasistatė mosėdiškiai. Ten, dar toliau, dar į šiaurę, dar paėjus per lanką nuo Kapų tilto kokį kilometrą. Čia jau metalas, mūras, pritaikyta sunkioms mašinoms ir traktoriams. Į geležies ir mūro rėmus griežtai ir kietai įsprausta upelio tėkmė. Tik tokio tilto ir reikia naujajam keliui, kuris sunkiasvoriais kroviniais pulsuojančia arterija sujungė Šačių gatvę ir Skuodo pusės kaimus. Aplenkdami miestelį šiuo keliu riedėjo didieji traktoriai ir automobiliai. Jie, nutiesus naują kelią, nebedrebino žemės po Skuodo, Šačių ir kitų gatvių gyvenamaisiais namais. Atsiduso lengviau žmonės nusiklratę šaižaus ir galingo mašinų ūžesio, keliamų dulkių, užtemdančio trobų langus sunkiasvorių ir didžiagabaričių krovinių judėjimo...
Naujasis tiltas ir per jį besidriekianti upės vagelė taip galingai, juoduojančia ir sumaitota žemės ir pievos burna rėkia į dangaus erdvę, į laukus, į žmogaus jausmus ir protą, kad, rodosi, ilgiau čia pabuvęs, pasižiūrėjęs medžių, augalų, visos žiauriai išdraskytos ir išniekintos aplinkos, neišlaikysi, sugadinsi paskutinius nervus. Žinoma, juokinga taip sakyti, bet ir „žaizdos žemės mūsų“, kai įsisuka melioratoriai ir kelių tiesėjai, darosi siaubingai gilios ir baisios. Rodosi, buvusios Bartuvos čia nė pėdsakų nebelikę. Tik kur ne kur galingu ekskavatoriaus kaušu sutrempta ir sumaitota, sunkiais vikšrais suminta, ji nedrąsiai suspindi dangaus atšvaitu, gaivindama dar vieną kitą netyčia likusį vandens augalą, nulaužtą ir sutremptą varpinę žolę, pražydusią ir per pusę į žemę supresuotą vingiorykštę, lankstų su nurarinta žieve besikeliantį iš purvo ir tepaluotos žemės žilvytį. Kaip visa tai subtilu ir trapu lyginant su slegiančių gelžbetonio sijų pilku kietumu, naujojo kanalo plačiai pražiotais standartiniais nasrais, betonu virtusiais prietiltės krantais...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 09 08, 2003, 19:02

Edvardas Rudys
KUR BAKŪŽĖ SAMANOTA...(II)

2. ŠALTINIŲ SIDABRAS

Šaltinių paniekinimas
Vandeniu Bartuvą maitina tie patys Mosėdžio laukai: jų paviršius ir gelmės. Kai palyja, kai sniegas tirpsta, o kitas vanduo ir iš gelmių — per žvyrą ir akmenis, kiečiausius molynus ir kitokį gruntą vis slenka ir skverbiasi, kaip tas augalas — vis į viršų, į saulę, kol galų gale atsiveria tyra šaltinio akimi. Visą išsiliejusį iš gelmių ir nukritusį iš dangaus vandenį Bartuva, kaip geroji motina, priima savo glėbin.
Dabar laukai nusausinti ir vanduo iš dirvos pavasariais ir vasaromis daug greičiau sunkiasi į drenų molinius urvelius, kurių tinklą melioratoriai, kaip kokie protingi robotai, supynė podirvyje. Iš to tinklo atsiveria didesni ir mažesni grioviai, kuriais paviršiaus drebuliu nuo skubėjimo virpėdamas, ištakose visa gerkle kliokdamas, mūsų dirvų vanduo greitai nulala į upę. Tais laikais, kai buvo klojami į podirvį moliniai vamzdžiai, visa Lietuva beatodairiškai kažkur skubėjo. Visos dirvos ir net jų vanduo buvo įjungti į tą greitai kažkur beskubantį velnio ratą. Visi vandenys skubėjo į savo pagal planą paskirtą vietą, visai netikėtai žmonėms, išsekindami jų prūdus, nuo seno telkšojusias vietines balas ir net šulinius. Visks buvo paversta sezoniniu bumu — kuo greitesne pavasario sėja, mechanizuota darbų pabaiga.

Šaltinio gyvenimas
Kai atplūsta laukų vanduo į Bartuvą, ypač rudenimis ir pavasariais, jis plačiai išsilieja į lankas, apsemia paupio pievas, atsiduria prie pat ariamųjų dirvų galų. Bet ne trumpalaikiais potvyniais upė gyva. Ši, greit praūžianti stichija gali laužyti, griauti, ardyti, bet negali būti upės nerimastingąja ir nemariąja gyvybe. Iš tikrųjų Bartuvos upę maitina kvapieji Mosėdžio, tolimesnių vietovių šaltiniai. Ištisus metus, be mažiausios pertraukos, žiemą ir vasarą. Neišsenkamomis, giliai ir toli į žemės tamsumas nueinančiomis paslaptingomis gyslomis, kurios trykšta ir ašaroja tyru, šaltu ir skaniu šaltinio vandeniu. Niekas negalėtų pasakyti kur jie prasideda, iš kokių legendarinių tolumų ateina. Šaltiniams, kaip sako mosėdiškiai, nė po kam nei ilgai trunkantys sausringų vasarų karščiai, nei stingdantys žiemos šalčiai. Vasarą pro vešėjančios žolės ir krūmų kerus, kur šaltiniuota vieta, visada raitosi plona, kaip stiklas spindinti ir šalta vandens gyvačiukė. Ji nežymiai, bet nesulaikomai prasimuša iš smėliu ir visokiomis tamsiomis nuosėdomis užgultų akelių. Rodosi, kad vanduo veržiasi iš miniatiūrinio geizerio: jis mėto į viršų balto smėlio kruopelytes, visokius šapelius, kurie krenta atgal ir nori užspausti pulsuojantį vandens judėjimą, bet šaltinio jėga jas vėl bloškia į viršų, kol galiausiai, susidariusi vandens srovelė, viską nuneša į šoną, į ten kur nusiraito gyvoji šaltinio ištaka. Juodais ir lengvais šapeliais šaltinis atsikrato daug sparčiau, nors jie taip pat inirtingai maišosi su smėlio dulkėmis ir nori pažaisti su šaltinio gyvastimi nė kiek ne mažiau, kaip ir smielio kruopelytės. Viską nugalėdama šaltinio versmė trykšta ir trykšta skaidriomis žemės gelmių ašaromis.

Neužšąlanti versmė
Žiemą šaltinio ledas visada minkštas, iškilus ir šalčiausią žiemą ištisai ašaroja, trykšta daugialypėmis, ribuliuojančiomis srovelėmis, ten po sausledžiu susiliejančiomis į didesnį ar mažesnį gyvasties latakėlį. Ištisi ledo kalneliai šaltą žiemą išauga ties garuojančiais ir gyvybe srovenančiais šaltiniais. Šaltinio vanduo visada tekantis — pro sniegus, šalčio surakintą ledkalnėlio paviršių, ledo apačią, jis veržiasi ir veržiasi į saulę ir šviesą. Prasimušęs pro visas kliūtis, milimetras po milimetro įveikdamas savo kelią, jis slenka į savąjį griovelį, ant savo pečių laiko ir neša visą pritilusios poledžio upės pulsą ir gyvastį. Tokios nenutrūkstančios ir tvirtos šaltinio ištikimybės upei gali pavydėti visas dorasis mūsų pasaulis.
Įveikdamas žiemos šalčio stingdančią jėgą, tikras šaltinis visada apauga ledo kalneliu. Tas kalnelis kartais būdavo tokio didumo, kad nuo jo į dar žemesnę pakalnę gerai slysdavo mūsų, besivažinėjančiųjų lauke, rogutės. Keistas ir neįprastas būdavo tas ledo kalnelis — kai statydavai koją, pajusdavai — kalnelio ledas yra minkštas kaip vata, jis nuo tavo svorio linksta ir lūžinėja, apavas truputį gurkštelėjęs įklimpsta į tokią keistą ledo košę ir ta pėdos įspausta duobutė tuoj pat sušlampa, prisipildo vandens. Dėl to važiuodamas su rogutėmis nuo minkšto ledkalniuko, visą laiką saugodavaisi, kad nenuvirstum, nes tuoj pat visas kelnių ar sijono dugnas būdavo iki varvėjimo sušlapę ir kai kiti ilgai dar galėdavo dūkti lauke, tu, suspaudęs kinkas, turėdavai spūdinti į trobą prie šilto pečiaus. Ir nueidavai ne šiap sau, bet palydėtas visokių kandžių žodžių, kurie tavo šlapiam kelnių dugnui apibūdinti būdavo pasakomi pasiliekančių ant ledo draugų...
Tokių ašarojančių ledo kalniukų pabartuviais gana daug. Vien palei senąjį malūno prūdą jų suskaičiuodavome visą penketą, o paėjęs žemyn už senojo malūno — dar ne viena dešimtis...Jie išsimėtę arčiau ir toliau nuo upės, bet visi savo sidabrines, gyvybe virpančias gijas tiesia į Bartuvos tėkmę.

Žmogus ir šaltinis
Buvusiuose Mosėdžio ūkininkų lankose šaltiniai ir jų grioveliai buvo sutvarkyti stropiai ir padoriai, vanduo nekliudomas ir vasarą, ir žiemą dailiai tekėdavo į upę. Nes kaipgi kitaip galėjo būti, jeigu kiekviena žemės pėda buvo po rokundu, brangiai kainavo ir jos dykai niekas nelaikė? Dėl to žemę užtvindyti, kad ir pačiu skaidriausiu šaltinio vandeniu, būtų buvusi didžiausia šventvagystė, nei pašalinis nei pats ūkinikas tokio dalyko nei suprasti, nei daryti negaslėjo... Toks elgesys prieštarautų ir sveikam protui.
Šaltiniuotų vietų yra ir prie pat Bartuvos. Daug jų ir laukuose tuoj pat už Mosėdžio kapinių. Sudėjus į krūvą visus čia trykštančius šaltinius ir šaltinėlius susidarytų gana didelis plotas. Vienas šaltinis bemaž įsiręžęs į kapinių zomato kampą. Šalia jo kitas, jau nuo senų laikų buvo naudojamas kaip neišsenkančio vandens šulinys kapų duobėms laistyti. Moterys, apsiėmusios taisyti kitų kapus, nuo ryto iki vakaro naščiais ir be jų tempdavo pilnus vandens kibirus į kapinių kalnelį, laistydavo vidurvasario sausros išsekintus žolynus. Ir kartais atrodydavo, kad ši barškančių kibirų industrija, per dulkėtą kelią nešamo vandens nusilaistymo pėdsakai, kelių pakopų laipteliai per zomatą, prakaituoti moterų veidai ir baltos skarelės ant jų pražilusių ir palinkusių galvų, yra tas tikrasis vaizdas, be kurio neįsivaizduojama ši mirusiųjų laidojimo vieta.
Vien buvusio ūkininko Baltiejaus lankose į upę sruvo keturi šaltinių grioviai, kurie suimdavo keliolikos šaltinių vandenis. Ta vieta, kur šaltinis įteka į upę, būdavo pavojinga ir nemaloni jau ir taip kelias valandas mirkstančiam vandeny ir sušalusiam paaugliui — žvejui. Brisdamas upe iš karto suprasdavai — pakliuvai kaip tik į tokią vietą: nudegina kūną nepaprastas vandens šaltumas. O šaltinio įsiliejimo į upę vieta būna gerokai gilesnė, nes dugno smėlį, kaip kokia pustyklė, bebėgantis šaltinio vanduo nustumia, nuneša palei upės tėkmę tolyn, nutiesdamas ant upės dugno kreivą ir nelabai pastebimą pylimą. Jis yra toks vandeningas ir purus, kad nepastebėjus ir bandant atsistoti ant jo, įklimpdavai į šaltą gylį bemaž iki kaklo. Ir tada, kaip pabaidyta antis, plumpsėdamas ir šokinėdamas per vandenį, nebežiūrėdamas kur giliau, kur ne, ieškodamas išsigelbėjimo, maudavai tiesiai į krantą.

Įspūdingiausias šaltinis
Ilgiausias Mosėdžio apylinkių šaltinio griovys buvo iš Nevočių kaimo. Žmones šaltiniuotą upeliuką buvo pakrikštiję Deinininku. Jis prasideda iš Nevočių liūnyno, kuris Mosėdžio apylinkėse ar ir nebūs pats įspūdingiausias. Tai už senojo Mosėdžio Skuodo vieškelio gerokai įlinkusi gal penketos hektarų įduba, kurią iš dviejų pusių supa aukšti daubos šlaitai, o iš vienos — lėnas pakilimas. Jis apaugęs aštria pelkės žole, kerpėmis ir kada šia žeme beeitum, žemė visada žliūgčioja. Į palikusią pėdą kaipmat pribėga vandens. Ant šaltiniuotos žemės iš medžių nelabai kas teauga, gal tik vienas kitas karklas. Įduba tik palei pat šaltinį apaugusi alksniais. Karklai pasitraukė iš šių vietų į aukštesnes ir šiltesnes. Žengęs į liūnyną basa koja, pajusdavai, kad jo pagrindas, ne kaip kitų — gana kietas ir tvirtas, nesiūbuoja, o vietomis net vienu kitu akmens pakaušiu išsišovęs. Keisčiau kaip laukuose augo čia ir alksniai — lyg kokiomis salelėmis išsimėtę. Štai šitoje vietoje susispietė jų — plonų ir ilgų — koks dešimtukas, su gana skystu šakų vainiku ten aukštai aukštai, o šaknys jų nuėjusios į šaltiniuoto grunto gelmę. Aplink nėra jokios žalios vejos, o lyg jos imitacija — šaltinio paunksmės plačialapių augaliukų ir kerpių trapus užtiesalas. Čia basą koją braižo gana aštrus rudų šaknelių raizginys. Visa ši “veja” stangri ir aštri, vandens pritilžusi, nelanksti, trūkinėjanti. Primynus koja, ant liūningo grunto ji vos vos tesilaiko, teturi visiškai trumpas ir silpnas šaknis. Iš grunto daug kur sunkiasi ir mažais latakėliais teka vandens sidabras. Atrodo, kad visas žemės kietas ir balzganas paviršius kažko ašaroja. Kiekviena versmelė vos pastebimu takeliu slenka ir nelyginant skruzdėlė neša mažytes molio ir medžio dulkių, atplyšusios žievės dalelytes. Kiekvienas latakėlis skuba vis arčiau ir arčiau prie didesniojo, prie Deinininko pagrindinės ištakos, prie didžiosios upės...
Deininiko lopšys atrodo niūrokai ir mes, vaikai, gaudydami rankomis vėgėles, retai kada išdrįsdavome prasibrauti į liūnyno vidurį. Čia net šilčiausią ir saulėtą dieną amžina šešėlių ir šalčio karalija, drėgmės ir dumblo, klampumo ir neaiškių augalų raizgalynės žemė. Nepripratęs ir iš šiltos bei saulėtos dienos pakliuvęs čia, iš karto pasijusdavai nejaukiai — pašėlusiai šaldavo basos kojos, jeigu bandydavai atsistoti aukštėliau prie kurio nors medžio, durdavo į padus juodai rudos ir stangrios šaknys. Kartą, kai mes aistros apimti, buvome sušokę į šaltą vandenį gaudyti didelės vėgėlės, pamatėme, kaip ji sekliu vandeniu, sukeldama dumblų ir visokių kitokių nuosėdų drumzles, nuvingiavo į liūnyno vidurį. Net suvirpėjome pamatę tokią didelę žuvį, kurios nugara, kai ji spruko nuo mūsų, buvo net išlindusi iš seklaus vandens. Tuoj pat, karingai nusiteikę, šokome jos vytis. Bet čia, liūnyno viduryje, pakerių erdvės buvo tokios plačios ir tamsios, kad turėjome pripažinti savo plikų vaikiškų rankų ir visų savo sumanymų, pagauti žuvį, bejėgiškumą. Ir dar labiau šios vietos pasidarė mums atgrąsios, kai tarp liūno šabakštynų ir sekliųjų versmių pamatėme lakstant dideles juodakailes vandens žiurkes. Jos, išsigandusios mūsų, taip pat suniro po didžiosiomis pakerėmis. Iš pasakojimų žinojome, kad su žiurkėmis menki juokai, nes jos, kišant ranką po pakere, vienu ypu gali pirštą perkąsti iki paties kaulo...

Šaltinio grožis ir kvapai
Dažniausiai mūsų lankomas ir daugiausiai mums žinomas buvo pakapės šaltinis, kuris tryško šalia mūsų suminto ir tiesiai į paupį vingiuojančio tako. Čia pat buvo nedidelis liūnas, prie kurio šliejosi į kalvą kylančių dirvų galai. Iš šio liūno į krepšelį ar maišą raudavome ožkai vešliai kylančią šlapių vietų žolę. Žolė budavo aštri, graudi ir lapinga ir, matomai, nelabai reikalinga šių laukų šeimininkams, nes niekas niekada jos nepjaudavo. Nežiūrint to, mūsų tvarte laikoma ožkelė ją šveisdavo taip, kad net „trupiniai“ pro ausis lėkdavo ir paskui mama savo šeimynai iš jos primelždavo daug gardaus pieno. Tarp liūno aukštos ir vešlios lapijos, iš viršaus visai nematomas, giliai į žemę įsigraužęs vinguriavo šaltinio griovelis.. Jo kraštai buvo apėję geltonai žalia kerpe, o dugne, pro praskleistas žoles, nutviekstas saulės spindulio, švytėdavo švarus ir geltonas smėlio auksas. Net akys raibdavo nuo to ryškaus švytėjimo, kuris sklisdavo iš gilokos griovio prietemos. Žiūrėdamas į tyliai ribulinga ristele bėgančio vandens kuprelę, čia galėdavai įkvėpti, kolkas neaprašytų ir turbūt neįmanomų susintetinti, bet man visų skaniausių ir pačių subtiliausių pasaulio žemės aromatų. Tai būdavo visiškai ne prancūziškų ar lenkiškų kvepalų skonis. Tai kvapai pačios švariausios žemių gelmės ir mėlynojo dangaus išgryninti, visų čia augusių augalų po truputį gardinti ir surišti į vieną nenusakomai malonų dvelktelėjimą. Jų neuodusiam niekada negalėsi pasakyti kas tai per kvapai. Lygiai taip pat, kaip nemačiusiam žodžiais neišsakysi, kas tai yra pavasario žemė, jos ūpas, jos gyvybinė energija, ir visokiais žiedais pasipuošusi vilionė... Sodrus ir gaivinantis kvapų protrūkis ypač sustiprėdavo, kai sujudindavai žolę, kojomis primindavai ilgai paunksmėje kiūtojusią ir vešliai miniatiūriniais medžio šakų pavidalais išsikėtojusią kerpę.
O kaip gera prie šio liūno šaltinių būdavo pavasariais, koks čia kildavo atgyjančios žemės ir gamtos siutas, kokie sklisdavo anksti pradėjusių sprogti žolių kvapai, iš po ledo atbundančių samanų, jau gurgančio šaltinio vandens ir pačios, šiluma garuojančios žemės kvėpavimo ir garsų šurmulys. Ta neapsakomai svaigi ir džiaugsminga nuotaika didžiulėmis ir neaprėpiamomis bangomis plūsdavo į veidą, alsindavo greitai plakančią širdį ir iš visų jėgų reikėdavo laikytis, kad pasitraukus žiemos orui, tu, atėjęs čia, neapsvaigtum ir nenukristum nuo to pavasarinio dvelksmo didybės ir saldumo. Atsisėdi, būdavo, ant pernykščia žole apgulto laukų kauburėlio, įsiklausai į amžiną, lengvai su pavasario vėjeliu plasnojantį šaltinio tilindžiavimą, į ankstyvo vyturio čyrenimą, į laukų erdvės tolumoje besivartaliojančios pempės klykavimą ir nieko daugiau nebereikėdavo, būdavai visko sotus ir laimingas. O saulės šiluma savo švelniais pirštais glostydavo veidą, o dangaus mėlynumas taip svaigiai įvilnydavo į pat akių gelmes, kad jau nebesuvokdavai savęs pasaulyje be šio didelio ir gražaus įvaizdžio, be šio mažo, gražiausiai skambančio, įvairiausiomis pavasario spalvomis besipuošiančio žemės lopinėlio.
Kas, iš mūsų čia susirinkusių, turėdavo gerą apavą, galėdavo nieko nebijodamas užlipti ant pačios liūnyno kupros, ant pačių šaltinio ištakų. Kartais ir be gero apavo lipdavome, namo grįždavome šlapiomis kojomis ir nieko neatsitikdavo, neperšaldavome — juk lauke jau būdavo ne žiema, o pavasaris. Liūnynas mus pasveikindavo triukšmingai kylančiais ir sproginėjančiais gelmių burbulais, kurie sumaišydavo nuo ramybės tarp pernykščių žolių susikaupusį rudą ir lengvą dumblą. Tada visos pradėjusios greičiau kvėpuoti šaltinio srovelės pradėdavo dumblą nešti ir ridenti jo stambesnius gabaliukus, o šaltinio vanduo pasidarydavo, kaip pabaltinta kava, šviesiai rudas. Štai tada tu ir atsidurdavai pačiuose šaltinio garų kvapuose, pirmykštės, dar niekieno netremptos gamtos mažytėje salelėje. Galėjai būti tikras, kad čia nieko dar žmogaus ranka nebuvo lietusi. Tik stovėdamas čia turėdavai būti labai budrus, neužsimiršti, nes kiekvienu momentu tu galėdavai pasidaryti per sunkus šitai murmančiai, linkstančiai ir linguojančiai po kojomis žemei. Va, jau tavo kojos pradėjo klimpti gilyn, jau jas apsėmė dumbluotas vanduo, greitai pradės lietis į klumpę ar kokį palaikį batą, nebelauk, staigiai šoktelėk ant naujo praeitų metų sausžolės kupstelio, juk jų liūnyne niekieno nenupjautų yra pakankamai. Ir mes visada laiku suspėdavome pabėgti nuo mums gresiančio įsmukimo ir nė karto neteko išbandyti liūno gylio, kuris atsivertų po kojomis, jeigu pavėluotum. Tiesa, kartą bandėme gylį matuoti kartele, bet dugno nepasiekėme. Mosėdiškiai pasakojo, kad vienas toks liūnas vos karvės neprarijęs, bet subėgę žmonės ją dar šiaip taip ištempę. Bet mum nebuvo ko bijoti, mes visada laiku spėdavome nušokti ant kito kupstinės šluotsmilgės kero, kuris, kol vėl pamažu nugrimsdavo, mes galėdavome kokią minutę ar dvi jaustis drąsiai ir ieškoti šuoliui kito pernykščios žolės kero. Bet žiopsoti nebūdavo galima, reikėdavo būti atsargiam, nes visą laiką jusdavai, kad po kojomis, pašokinėjus, visas liūno paviršius linguodavo kaip neužšalusi ugnikalnio lava. Tik tiek, kad čia nebūdavo karšta ir visada reikėdavo būti apdairiam. Šokinėti reikėdavo panteriškais šuoliais — lengvai, švelniai, kad staigiu judesiu ar atsispyrimu visko nesugadintum ir neprasmegtum liūlančioje marmalynėje. O kai pasisekdavo liūnyne surasti kiek patikimesnę salelę, tada galėdavai sau, kaip koks karalius dairytis į visas puses ir visi aplinkiniai tau pavydėdavo to malonumo. O tu, nuleidęs žemyn akis, matydavai, kaip čia pat šalia tavęs liejasi mažyčiai šaltinio vandens gyslų akivarėliai, kaip jie judina geltoną, iš kažkur atklydusią smiltelę, juodą žolės stagaro šapelį...


Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Žemaitijos atgimimui

Standartinė Edvardas » Tre 09 10, 2003, 10:12

Skiriu šiomis dienomis Telšiuose įvykusiam Žemaitijos žmonių suvažiavimui, kur buvo patvirtinta žemaičių kalbos ir kultūros teisė ne į mirtį, o į gyvenimą.

Edvards Rudīs

RODOU

Par dėina darbavaus truobuo, vuo pavakarie, ka pramonkštintiuo kuojės, ėšejau i lauka. Tik valondelė pavākštiuojau, bet ė tuo ožteka, ka parejės viel siestiuo pri stala ė jimtiuos plunksnas – tēp nuoriejau ožrašītė vėskou, kou pamatiau...
Saulelė dar bova par sėiksni nu žemės, vuo dongos mielėns mielėns, ė šėltė buobu vasaras saulės spindolē vėsus trauktėnuos traukė ėšētė ėš šešieliu, orvieliu, vėsuokiausiu naktėis slieptoviu. Kuožnam, ka ė mažiausem gīviou, žuolīneliou, šiou šėlta rodėns pavakārė bova aiško, ka šėlomelės dūkteliejėms mūsa ėlgā nebdžiogins.
Puo karštuos vasaras, tonkiū rodėns lītū atgaivinta žuolie bova joudžalė, tonki ė ėlga. Tuo žalomuo dėdlē ėšsėskīrė kiaulpėinės ė takažuolės. Pėrmuosės, nebgaliedamas atsėspėrtė šėlomā ė lītou, nuorint ont pat nuosės bova šalnas, ont ėlgo kuoto bova ėšlēdosės geltuonus žėidus. Anėi švėitė ėš tuola, ligo ont žemē kažkas būtom oždegės ė ėšmietliuojės mažas elektras lėmpelės. Vuo takažuolės ėlgė kap stuorė bėzā ontžemėnē stėibā ėštėsā bova aplėpė mažās balzganās žėidelēs. Mielsvā blīškė mažė žėidlapelē maties mažnė puo kuožno siauro ė mėnko lapelė pažastelė.
Dā galiejē pasėdžiaugtė ė žėidelēs apsėpīlosė geltuono svierie. Ė kāp to, vargšelė, ėš lauka arėmu atejē če, i miesta žuolīnus, ė dar tēp vielā pražīdā? No, a nebūn, tasgaties, stebūklu dā ė šėndėin!?
Ėšbėrbiejusiūs žuoliū stėibūs siautiejė tūkstontē vuorū ė vuorieliu. Ka pamėsliji, kuokė anū daugībė īr, je ont kuožno žuolies stėibelio, ont vėsuoms miediu šakeliems, elektras ė telipuonu laidās ė stolpās, vėsor, plaikstuos tėi vuortinkliu siūlā.
Ė, ka vėizī prīš saulė, ruoduos, ka nebier vėitas jau kor ė pėrštou dietė, ka nebier tuokė tarpelė, kor neplevento, neliekto, nedraikītomės tėi saulie blėzgou vuorū siūlā. Kuoks tatā tus vuorus īr apiemės pasiotėms platintė tou sava gėmėnė. Ka gerā īsėvėizi, ta pamatā, ka ont kuožno ėšlēsto siūlelio īr ė anuo audies – mažos vuorielis. Matā, rodėni īr ė tuoks laiks, ka vuorā lek dā aukštiau ė dā tuoliau kap paukštē. Ė lek ne šēp sau, bet kāp tėkrė uokupantā. Nosėlēdė anėi tojau pat ožjem naujės vėitas, platėn sava gėmėnies terėtuorėjė...
Vo ont tū vėsų vuoratinkliu vėršo, jau tū, korėi īr apėpīnė žuolės, saulelie zvėmb ė sokas gīva galībė vėsuokiū mosiū ė mosieliu. Al’ anū īr tėik, ka nie atsėmerktė, nie ėšsėžiuojės uora itrauktė nebgali – tujau pat anėi pol i akis, borna, lend puo sermiegā ė nimaž neveiz, ka tujau pat gal būtė ožplaktė. No ė dėrbas, no ė siautie tuos mosis, liguo būto vėsā kvankteliejosės a kuožna vėina išgierusi po šimta gramu.
Vuo tuokėi mažėlelē mosolelē lek lek, pakol sosėspėit i būrieli, liguo kuoki rūkstonti dūma, ā ėlga ė minkšta lapės oudėga. Tas „dūmu“ tomolielis kėlst kėlst i vėršo ė viel leidas žemīn, ė viel kėlst, ė viel leidas... Vuo anuo vėdou, no ė kou besakītė, tėi mažė mosolelē vėns kėtam pajuo pajuo ont sprondo, paskou nošuok žemīn, isibiegiejė vėns so kėto sosėbočiou ė besėbočioudamė so ožpakalėnė kuojė tujau pat īspėr tam, korės pasėvielė puo tako ė irgi nuoriejė kap ė anodo bočioutėis. Ė, ka anam jau nepavīkst pasėbočioutė, ons ėš pasiotėma viel ner kor vel’s īsakė kap kuoks atuoms, viel pol i tou besėsokonti mažū mosolieliu tomola, pradingst ėš akiū ė biesā bežėna kor beīlend...
Ek, ēk – i vėsa lāpa nesorašītumi tū vėsū anū ėšdaigu. Ė, sakau, dielkuo tēp īr? Mosintās ė anėi sopront, ka saulės šėlomelė jau bier tik trumpam, ė ka atejė laiks ėšsėsiostė jau ont vėsuos žėimuos...
Vuo tū kėtū vabalieliu, kažkuo saulelie ė šėlomuo beėiškontiu, irgi gīva galībė. Anū tuo pėivuo tēp, kāp ka liuob būtė osniū poukū pri daržėnies doru. Kolsem javus, vuo tėi osnū poukā ēt ė ēt be parstuojė, lek ė lek be pabaiguos. Kėtāsis vabals ėlgā ėlgā, ligo neužvesdams sava variklė, zolėnas ė zvėmbėn vėns pats ė vėn tuo patiuo vėituo. Jau paskou, ka ons maun kor nuorint i šuona, ligo anam i ožpakali būto perkūns trėnkės. Ontā dā kėts, vėskou pasaulie ožmėršės, soupoujės aukštīn – žemīn, aukštīn – žemīn, ligo kuoks vāks puo vuobėlė i parėštas soupīnies būtom isiedės. Vuo dar kėts be kuokiuos tvarkuos vėina puo kėta briež uorė dėdlius ratus. Ė galva anam nimaž neapsėsok, nimaž ons neapsėrink, nekoitėniou, vuo tik sok ė sok. Ī tamė laukė ė dā vėsuokiū vėsuokiausiu dīvu, tik muokiek, žmuogau, isėveizietė...
Saulelė jau puo biški krimt žemīn, jau grētā pasėkavuos ož kalnieliu ė pošieliu. Bet ana dā tebšvėit, ė ėš tuola matuos kap anuos geltuons auksos sklaiduos ont pošieliu vėršūniems, gėist šešielioutuos mėška īluomies, notvėisk pėlkus mūrėnius miesta daugeaukštius, atsėspind longū stėklūs, gluosta žmuoniū abruozdus.
Ont mėškās ė nomās žīdrou ė mielėnou jau ėštoštiejusi dongaus erdvie. Nebier nie tuo poikė kriegždiu nardīma, nebgėrdietė nie anū krīkštesė. Atsėmėno, prīš dvė nedielė dā anū bova. Sosėrėkious i ėlgas eilelės, sostuos ont elektras laidās, televizuoriu antenuoms. Dabā anū nebmatau – mosintās jau ėšliekė. Nebmatau nie špuokū. Ė tėi būs patraukė kor i šėltesnės vėitas... Ė muni, kap ė tus vėsus vabalus, apjem tuoki keista nīkoma, tuoks dornos ėlgesīs ė lig ašaras praded smaugtė gerklė – jau atejė laiks atsisveikintė so karšto ė sausringo šiū metu vasaro...

Kipshas
Pranešimai: 788
Užsiregistravo: Pir 06 23, 2003, 9:39

Standartinė Kipshas » Tre 09 10, 2003, 12:54

Vuo, zmuogus zemaitiska rasa, laba gera! :)))
Buvau as angelelis, ka gi man daryt
Be sparnu likau

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pilka diena

Standartinė Edvardas » Pen 09 12, 2003, 10:43

Edvardas Rudys

Pilka diena

Pats gruodžio vidurys. Dar dorai nešalo ir nesnigo, bet lauke, nors ir pačirškindamas pavažėlėmis, rogutėmis važiuoti šiaip taip galima.
Aplinkui miškai, kiek paėjėjus — ir ežeriūkštis. Iš visų pusių ir į visas puses — tartum netvarkingai sustingusios, dešimtimis metrų iškilusios didžiulės bangos — vilnija laukų kalneliai ir įdubos. Nedidelė, keliasdešimt žingsnių matuojama, lygumėlė tik kalnelių papėdėse. Vis į kalną ir pakalnėn ir vėl, ir vėl... Taip ir eini per Vilnijos laukus...
Šią priešžiemio dienelę, kai toliai ir žemas dangus migloja pilkuma ir ėda akis slegiančia drėgme, vaikštau po mūsų kalnų ir upelių sanplaiką, dairausi, stebiu žemę ir mišką. Šis pilkas peizažas ir priešžieminė pilkumu atidrėkusi diena, ir ant asfaltuoto kelio betyžtantis nakties apledėjimas, ir gausiai blizgančiais vandens lašeliais supumpuravusios medžių šakelės, ir žaliabarzdės ilgaliemenės pušys, ir artimojoje tolumoje kur ne kur subaltuojantis ant šakų ir kamienų prilipęs nakties sniegas, dar čežantis lašelių sidabro byrėjimas nuo medžių ant vingiuojančio tako ir asfaltuoto kelio, ir nuo šakos nuslydęs didesnis sniego tumulas, kuris skrenda ir neskaudžiai žnegtelėja į žemę, pramušdamas pomiškio sniege duobę, ir tas, kuris užkliuvęs už šakų pynės subyra į sidabrines baltas dulkes ir virpančia bei spinduliuojančia miglele iš lėto leidžiasi ir švelniai priglunda prie žemės, ir tos vandens lašais šviežiame miško sniege išbadytos duobutės, ir tas neįprastas slėgimas ir sunkumas, yra čia pat, įsiėdę į akis, artimai suvokiami. Drėgna pilkuma liejasi į jausmus ir mintis, ir viskas susiglosto į savotišką ekstazę, prabyla tylia ir švelnia migloto peizažo melodija, peršlapusios ir varganos žemės, siūruojančio tamsia žaluma miško liūdesiu, iš kurio sklinda ir gyvybės šviesa, ir vaikiškai linksmas šokinėjančių laukų krykštesys, ir liūdna adventinė sielos aimana, susiliejanti su einančiu žmogumi, jo mažu ir lėtu žingsneliu, jo kasdienybės gęstančia laiko sekunde...
Iš užmirštų vaizdų plynės atplaukia ir prie pat kojų išsitiesia rūškanas ir šiltas mūsų rašytojos Žemaitės vaizdų potvynis. Adventas, kaimo pirkios, kvapus medžio dūmas, žieminėmis šiaudų kepurėmis apsitūlavusios sodybos, girgždančios svirtys, mūkuojančios tvartuose karvės, šlepsintys per snieguotą purvą namų šeimininkės žingsniai, sukrankianti vieniša tarsi paklydusi varna, po po kojomis čirškiantis mažų žalzganų žvirblių pulkelis. Ir ta prieššventinės pilkos dienos nuotaika, žiemojančios žemės kentėjimas ir kažkur danguose besisukiojanti spygi pavasario viltis, vis lendanti į akis iš sniego, iš paukščių balsų, iš medžio pumpurų kvapo ir bolavimo, iš tos drėgnos pilkumos, kuri dabar pasiglemžė šviesą, kuri ir per miglas ir per pilkesį veržiasi ir banguoja, nejučia plūsta į sielą, atsispindi žmogaus, paukščio ir gyvulio akyse.
Viskas skrieja, sukasi, skuba ir vaitoja — seno medžio girgždesiu, čežančių lašų kritimu, tykaus permatomo rūko, kuris įsigėręs į tamsžalių pušų tarpušakes, bolavimu, baltai švytinčiu ir vis plonėjančiu pamiškės sniegu, iš kurio jau kyšo juodos, vos pradėjusių augti mažų medžių šakelės, ištisas žalių ir plonų mėlynių stiebų erdviškas tinklas, kuris jau nustelbė sniego baltį ir apčiuopiamai vinguriuoja kalnelio atšlaimo balzganame fone, miške gęstančia pilkuma, kurią dabar dar tarsi keistai kalbina ir gražina ne visai ištirpusios balto sniego sruogos...
Nuo kalnelio atsivėrė visas slėnio plotis ir gylis, kuris erzeliojasi, varva ir smunka nutrūkusiais bei vingiuotais miškelių, krūmynų, pačių kalnelių išsišokimais. Viskas aplinkui linksta, laigo, šokinėja, kabinasi ir persipina smailumomis, visokiausiomis netikėtomis figūromis, jų atšlaimais ir projekcijomis — besikuprinanti ir bekulvesčiuojanti prieš akis visa šios vietos nepakartojama sandara. O pačioje slėnio apačioje, darydamas akrobatiškiausias kilpas, šlamena ir klega papilnėjęs upelis. Jį iškiliai ir ramiai saugo ir supa nusidriekę alksnynai, kurie tolumoje pavirsta neryškiu šakelių ir stiebų vos beįmatomu tumulu, už kurių dar vingiuoja į šį slėnį atbėgantys kalvelių ir daubų rėžiai, retoje migloje prigesę pušų viršūnių juodžaliai serpantinai.
Į upelio žalzganai drumstą, skubantį ir lalantį vandenį be perstojo varva sidabrine dienos šviesa spinduliuojantys lašai. Visa erdvė pripildyta neramaus judėjimo, kuris sklinda į žiemai nusiteikusią pievelę, ramybe apėjusį medžių snaudulį...
Dienos pilkuma pradėjo gaubtis dar storesne sutemų marška, smarkiau pradėjo kristi smulkūs rūko lašeliai, dar smarkiau caksi ir šiugžda krentantys nuo medžių lašai ir jų išbadytas sniego korys jau baigia visai suzmegti. Pati trumpiausioji diena jau temsta, o už pušynėlio boluoja aukšti miesto namai ir geltona šviesa po truputį pražysta tolimų langų kvadratai...
Taip pamojo man pilkos dienos lengvas sparnas — brūkštelėjo per veidą ir širdį. Ir kaip daug kas — būdamas dar ir jau nebebūdamas — pažeme, pamiškėmis, pušelių viršūnėmis ir pačiu dangumi, nespėjus man nė sumatyti, nė dorai pajusti, suprasti ir apgodoti, sutirpo ir išnyko pačiose akyse, palikdamas sieloje kartėlį ir viltį — rytoj išauš kita diena...

Lina
Pranešimai: 95
Užsiregistravo: Sek 09 07, 2003, 13:17

Standartinė Lina » Šeš 09 13, 2003, 11:52

Man patiko :

"Ten vieshkelis shakojasi -
Dvi ilgos baltos rankos...
Šalia neapsiklojusios
Užsnūsta nuogos lankos... ....."

ir:
"Kokia šilta
Medinio namo siena, .."
Tai juk apie Pakruostele, ar ne, Evaldai ?

ir... skaityti zemaitishkai... Idomiai ir graziai skaitosi...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Nusivylimas

Standartinė Edvardas » Pir 09 15, 2003, 19:46

Nusivylimas

Karšti saulės spinduliai pripildė visą matomą laukų erdvę, tik vešliuose žolės kuokštuose rasa dar tebedvelkė gaivumu ir drėgme, tik lengvas pietvėjis tyliai dar blaškė tą bekylantį ir besiplečiantį karštį, suteikdamas žmogui plačią regimybę, pilnatvės jausmą, pavasarinio rytmečio vilionę ir gerumą.
Po vakarykščio vakarėlio, kuris buvo surengtas mokykloje, Antanas spėjo gerai išsimiegoti ir išėjęs ant pamato, pajuto, koks nepaprastai gundantis ir geras šis sekmadienio laikas. Jam atrodė, kad dar tebėra prispausta ant peties padėtoji ranka, tebežiūri į jį jaukia sielos šiluma nugražintos akys, skaudžiai ir su jauduliu tebedrasko širdį keistas nerimas, nors ir aptildytas to rodosi atsitiktinio gerumo ir paprastu maloniu tembru pasakyto jos žodžio. O juk, rodėsi, kiek čia reikia, pūstelės vėjokšlis, susidrums ta apgaulinga ramybė, subanguos vėl viskas įprastu ritmu ir iš to, ką rodosi jau rankose turėjai, neliks nieko, tik ilgesys ir skausmas, tik dar aiškiau skambantis tas jos balso tembras, dar ryškiau ir žavingiau suliepsnoję to ir kitų vakarų, susipynę į vieną didelį spygliuotą ir skaudų nerimo kamuolį, prisiminimai. Ak, koks banalus ir nuvalkiotas jam atrodė šitas žodis.
Širyt, kaip niekada anksčiau, jis jautė širdy tą kunkuliuojančią troškimų palaimą, dėl kurios ne kartą, pamiršęs nuobodulį ir nepatrauklumą, kibdavo į lietuvių kalbos ar algebros vadovėlį, arba netyčia užsisvajojęs galėdavo padaryti tokius dalykus, kurių "normaliai" jausdamasis niekada nebūtų nei pagalvojęs, nei padaręs...
Šio rytmečio šviesos ir gerumo, ir vakarykščio plevenimo apkabintas, Antanas pajuto širdy tiek meilės ir džiaugsmo, dėkingumo pasauliui, šiems laukams ir žemei ir tam, kad yra gyvas ir gyvena, gali jausti ir džiaugtis, kad visa ta susikaupusi ir pripildžiusi sielą verdenė pradėjo lietis per kraštus, jis pajuto, kad tarpais jam pradeda trūkti oro, gali nuskęsti joje ar uždusti...
Nė nepajuto, kaip pagriebęs lapą popieriaus, išlėkė į nuo pat mažumės pamėgtą ir dabar taip spalvingai sužsliavusį ir sužydusį paupį. "Imsiu,- galvojo bėgdamas,- ir parašysiu eilėraštį... Juk negalėsiu neparašyti, kai viskas yra čia pat ir šviesos širdyje tiek daug, kai visas gerumas ir gundanti vilionė taip švelniai užgulė mano pasaulį, apėmė širdį ir protą..."
Nejausdamas nieko kito, nenorėdamas užgesinti iš kažkur sklindančios ir draskančios palaimos, ir nieko matyti, daržų ežiomis jau skubėjo link kapinių, kurių aukštuose medžiuose krankčiojo ir trūsė pavasarinius darbus varnos, o saulėje jau blizgėjo ką tik išskleistos žalsvai rausvos klevų ir liepų lapelių plaštakės, ant kapų kauburėlių pradėjo mėlynuoti ir baltuoti pirmieji pavasarinių gėlių žiedai... Smaragdine, neseniai prasiskleidusia žaluma kvėpavo kiekvienas žemės lopinėlis, kiekvienas žolės šaknele apraizgytas dirvos grumstas. Sodri ir drėgna žemė kvepėjo pavasariu, kvėpavo ir skleidėsi rytmečio saulėje vos matomais garų debesėliais, gyvybės aistromis ir kvapais.
Skubėjo vią tai pajusdamas, bet nė kiek nesusimąstydamas ir nieko negalvodamas. Skubėjo į žydintį paupį rašyti eilėraščio...
Žaliuojanti ir žydinti lanka jį pasitiko visomis, vingių vingiais nusidriekusiomis tolumomis, visa išskaidrėjusia ir saulėta pamiškių ir pakrūmių vėsa, žaižaruojančiomis žiedų spalvomis, sukėlė dešimtis ir šimtus minties posūkių, sugretinimų, staigiai išnyrančių gražiausių vaizdų ir nesugrąžinamai skaudžiai tą pačią akimirką išnykstančių ir amžinai pradingstančių.
Jis, dusdamas nuo pavasario šilumos ir sieloje plevenančio gėrio, priglaudė ausį prie neseniai pabudusios ir ir jau trumpai arklių nugraužtos pievos vejos. Norėjo išgirsti ką kalba žemė, kaip auga ir kvėpuoja jauna gležna žolelė. Žvelgdamas nuo pat pažemės pro toliau žydinčių žolynų viršūnes, matė lengvo vėjelio dvelksmu siūruojantį įvairiaspalvį žiedų pasaulį. Žolynai, tarsi gyvi, linkčiojo jam ir nedidelėmis žiedų taurelių atsimerkusiomis akimis žvalgėsi po šį saulėtą pasaulį. Pro jų nerimstantį judėjimą į akis gulėsi tolima ir skaidri dangaus žydruma. Čia visko tiek daug - stiebelis prie stiebelio - ištisas žolynų miškas ir visas jis nerimsta - tirpsta, sklaidosi, pinasi, blaškosi vėjely... Žiūrėdamas negalėjo nei pasekti, nei sumatyti, nei išsakyti žodžiu, nei apibendrinti vaizdu... Tūkstančiai želmenų, rodėsi, judėdami varinėja retus ir plonus dangaus debesėlius, surenka ir sugeria žiedo tyra spalva iš viršaus byrančius vyturio giesmės nemtomus skaidrius ledinukus, ilgai išsitęsiančius ir nejučia į širdį smingančius lakštingalos giesmės žvilgančius paliūliavimus. Rodėsi besiklausydamas ir bežiūrėdamas pats pavirto į žolės žiedus, į paukščio skambią giesmę, į smaragdiniu žalumu apsipylusius žolynus ir buvo graudžiai saldu ir nepakeliama, reikėjo virtus upeliu išsilieti į pievą, pagirdyti skaidria svajone kažko ištroškusį šį gražų ir beribį pasaulį... Kad ir kur dabar bežiūrėjo, ko beieškojo, kur mintis benešė šio rytmečio neramus dvelksmas, visur ji surasdavau plačiai savo sparnus išskleidusį pavasarį...
Į baltą popieriaus lapą Antanas įrašė:
Čiulba vyturys dangaus erdvėj,
Žemė žaluma salsva kvėpuoja...
Parašė ir išsigando. Kokie menki ir banalūs žodžiai, kaip viskas menka ir nespalvinga, jokios šilumos ar spindėjimo... O visko tiek daug danguje ir žydinčioje pievoje...
Nėrėsi iš kailio, žodžius dėjo šiaip ir taip, bet niekaip negalėjo išreikšti dienos žėrėjimo, pavasarinio šėlsmo, sieloje siaučiančios šviesos ir gerumo... O juk viskas yra ir Antanas yra, ir jis niekaip šėlstančių jausmų širdy negaliu sutalpinti... Juk viską savo akimis mato, juk viską širdimi jaučia, juk nešioja širdy tą gerą vakar vakaro nuotaiką, girdi gražiai ir širdingai ištartus žodžius. Juk nuo to, ką šiandien turi, ne tik mintis, bet ir belapis medis, ir žiemovidy supustyta pusnis galėtų ugniniais žiedais pražįsti... O kur visa tai dingsta, kai jo pieštukas paliečia balto popieriaus lapą?..
Čia pat šnekučiavo per virbynus ir akmenėlius seklų vandenėlį nešdama upė. Žvilgtelėjo į upės vingį - visas jis siūbavo nuo vėjelio dvelkimo. Tartum žaisdamos tarpusavy virbuliavo ir mirguliavo šviesžaliai gelsvos, žemės sulčių ir saulės šilumos prisisotinusios ilgos žilvyčių vytelės. Vienos sviro pavėjui, kitos jau tiesėsi, trečios tebestovėjo ramios ir apmirusios. O vėjo dvelksmas klydinėjo tarp švytinčių saulėje vytelių, švelniai kuteno jų laibus ir lanksčius liemenėlius, glostė viršūnes, sklaidė tokią spigią saulės šilumą, kad neperdžiūtų ir vešliau sužaliuotų. Vėl ir vėl jie linksta ir tiesiasi, sustoja, pasidairo ir vėl vienas per kitą juda ir linkčioja, tarsi norėtų susitikti, apsikabinti, prisiglausti ir nebeatitrūkti...
Iš viso to saulėtoje erdvėje žalzganai gelsvų vytelių svyravimo susidarė toks žalzganai spindulingas keistai į gilumą nueinančios ir nuolat žaižaruojančios minkštos ir judančios sienos įspūdis, kad nuo viso to keisto saulėtos dienos stebuklo jis negalėjo atitraukti akių. Priėjo arčiau, nes norėjo pamatyti iš kur judančiuose žilvyčiuose užsižiebia ta gelsvai žalia saulėtos dienos ugnis, ta nepakartojama gyvų spalvų pašvaistė. Bet priėjęs napamatė nieko, tik lengvo pavasarinio vėjelio dvelksmo judinamos vytelės šnekučiavo viena su kita, joms porino giedodami vyturėlis su lakštingala, kaitri saulė, dangaus mėlynė, vingiais nubėgusios paupio tolumos.
O jau koks sūdrus tų žalzganų vytelių kvepėjimas, kaip jame susitelkęs ir dabar veržte veržėsi pasklisti po pasaulį pabudimo svaigulys, sprogstančių pumpurų sakingas kvėpavimas, per šakeles sklindantis atgijusios žemės jėga ir gyvybė.
Ir tai buvo vienintelis kartas, kai žilvyčių vytelės taip skaidriai ir matomai liepsnojo žalzgana pavasario ugnimi. Po keletos dienų, kai jos apsikudlojo pirmais lapeliais, visas grakštus jų svyravimas ir žėrėjimas užgeso. Liko lengvas žalių lapelių šiugždėjimas, liko nebeįdomi, jau visose platybėse vilnyjanti ir siaudžianti laukų ir medžių žaluma.
Jis dar kartą palinksta prie lapo ir bando rašyti, bet posmelyje visiškai nedegė žalzganoji žilvyčių ugnis, nedvelkė pavasarinis vėjelis, viskas buvo sustingę, numirę ir nejudėjo... Antanas nerimastingai kramtė pieštuko galą, susierzinęs niekino save, savo nesugebėjimą užrašyti net to, ką aiškiausiai mato ir jaučia ir gali net ranka paliesti...
Šalia vis virvėjo ir sūkūriavo skaidriu vandeniu po pavasarinio šėlsmo nurimęs upelis, po truputį jau bundantis jo gelmių pasaulis. Veltui jį vėsindavo gausūs į upelį įtekantys žemės šaltiniai, nes saulė nesitraukdavo, graibštinėjo vandenį kiekviename duburėlyje, kiekviename neužžėlusios pakrantės tarpsnyje, gaudė ir šildė jį ir po retomis, dar gerai nesulapojusiomis karklų šakomis.
„Užteks besidairyti ir besvajoti.“— pabudo iš pavasarinio stingulio Antanas. Bemaž nelaimingas nuo jį ištikusios nesėkmės, atsistojo, giliai kvėpė aromatingo pavasario vėjo, dar kartą žvilgtelėjo į paupio tolumą, į plačius upės slėnio šlaitus. Visas matomasis pasaulis vilnijo ir džiaugėsi bundančiu gyvenimu, bet jis visiškai nieko negalėjo minties pavidalu nutupdyti į baltą popieriaus lapą. Kas iš to, kad džiaugtis šiandien galėjo jis vienas ir niekas kitas? Kas iš to?..
Vienišas, nusiminęs ir palaužtas kumbrino namo. Po kojomis driekėsi žydinti pieva, nužalėjusios dirvos, bet dabar jis tik ėjo ir nieko nebematė...
Paskui begalinis jaunystės optimizmas ir tai, kuo tada gyveno, jam atnešė užsimiršimą, suteikė naujų vilčių, nuvedė nematytais ir dar nevaikščiotais paauglystės takeliais...
Dabar, jau po daug metų prisiminęs tą rytmetį, Antanas negalėjo nepasigėrėti ta puikia pavasario nuotaika ir tuo skaudžiu nusivylimu, kurį pajuto gyvą žalią lanką ir skaidrią pavasario saulę kreiva rašysena norėdamas sukimšti į išplėšto mokiniško sąsiuvinio puslapį...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 11 04, 2003, 0:34

Kur bakūžė samanota (III)

Edvardas Rudys

3. ŽALIOJ LANKOJ SRAUNI UPIS...

Akis į akį

Negali nesistebėti Bartuvos krantais. Ta maža, galima sakyti, laukinė, nežabota upelė prikrečia visokiausių išdaigų. Kaip laiką ji nuplukdo didžiuosius rudenio ir pavasario potvynius, lėtą vasaros vandens tėkmę, vos gyvą, ledų sukaustytą, seklų žiemos čiurlenimą. Jos žalia ir žydinti lanka — tai plati plati, tai visai susiaurėjanti, čia pat atsiremianti į ariamų dirvų galulaukes. Arčiau upės ir jos juostoje — žemės ir vandens stichija. Vienur krantas malonus, baltai gelsvu ir minkštu smėliuku pagražintas, lėnu paplūdimėliu iškylantis, į ramų ir gilų duburį nueinantis kitoje upės pusėje. Ir rodosi, ne šiltas ir skaidrus vasaros vanduo, o dykumų vėjas supustė tą dugno smėlį į mažas terasas, miniatiūrinius, banguojančius barchanėlius, kurie gelmėje, kur vandens tėkmė ramesnė, pereina į lengvų, puveningų sąnašų tamsią ir klampią lygumėlę...
Skaitytojau, valandėlei sustokime, pabraidykime po mano Bartuvą. Basai kojai čia vėsu ir gera. Smėliukas, dedant pėdą, truputį šoktelėja į šonus ir pažaidęs su vandeniu, vėl leidžiasi ant dugno. Viskas švaru ir skaidru, judinant koją net gurgžda. Jeigu tik nori, gali pabristi gilėliau. Ir čia viskas švaru ir tyra, neklimpsta koja, neišsiteps ji nei dumblu, nei kuo nors kitu. O sugalvojęs gelmėje ilgiau pasimėgauti, pajusi, kaip sulig pirštu didumo smalsios žuvelės pradeda tau ribenti kojų blauzdas, žiūri jos į neįprastą vandeny daiktą, smagios ir drąsios plaukioja aplinkui, vejoja viena kitą. Sukaitęs ir išsimaudyti gali, užteks gilumo, skaidrumo ir erdvės. Bet tokių sietuvėlių ne taip jau ir daug. Jos per vienus kitus metus gali būti užnešamos arba pagilinamos. Kuriame nors vingyje pragraužus naują vagą arba taip įsigraužus į pakrantę, kad pastaroji visu ūgiu įvirsta į upę, užlygina buvusį duburį. Ir niekas negali upelio vandens suvaldyti — nei ta sužėlusi lankos veja, nei kibios karklų ir alksnių šaknys. Ana ten, visai šalia mūsų, upės dugne jau ne skaidrus smėliukas, o grynų gryniausias juodžemis, kuris dar šį pavasarį suvirto į upę. Bėgantis vanduo jį lengvai ir gražiai išardė, paskleidė, surūšiavo. Veja tvirtesnė ir pačiame kranto paviršiuje dar laikosi, dar nepasiduoda, tik kiek pasislinko, nulinko žemyn, pridengė visą išneštą pakriaušę, bet neilgam. Didesnis vandens pakilimas ir ją, dar nespėjusią gerai prie pakrantės priaugti, nuplėš ir tada atsidengs rudai rausvos karklų ir alksnių šaknys, o po jomis gilus duburys. Iš lankos bus pagrobtas gerokas gabalas kranto, o duburys, kaip įpykęs žvėris, murmės tėkmės vingiu, sūkuriuos pilkai žaliomis gilmenomis. Čia visą vasarą matysi atplaukusią stambesnę raudę ar kurią kitą, giluma ir saule besimėgaujančią žuvį. O padugne, kai viskas nurims ir nutils žmogaus žingsniai iš gilumos atplauks beveik keturkampos piršto storumo ir ilgumo žuvelės, kurias mes vadindavom rubuiliais.. Tai dūks jos saulėtame vandenyje, tai vartaliosis blykčiodamos veidrodinėmis papilvėmis, knisinės smėlį taip ir anaip, virpins pelėkais ir uodegytėmis, kol vėl kas nors barkštelės ir jos strimgalviais viena per kitą slystelės į pakerės nepermatomą gelmę...

Upelio šėlsmas

Ir koks tarpais būna to nedidelo upeliuko šėlsmas, kad net didžiuliai alksniai neatlaiko: palinksta ir pasvyra į vagos pusę, o paskui atsigula skersai upės tėkmės. Ir tada dairosi, vargšai, nustebę, dar klestėjimui žiedus sukrovę — kas čia po paraliais atsitiko, kad net neilgo savo amželio šioje derlingoje Bartuvos lankoje kaip reikiant nugyventi negalėjo... Bet medis, ypač karklas, jau su velniu gajus ir iš karto niekaip nenudžiūs, nepasiduos, nenumirs... A niekaip, net atsigulęs, dar nepradės džiovinti savo šniūrais nutįsusių šakų — iš paskutiniųjų barzdotais šakniaplaukiais kibsis į drėgną smėlį ar net, dar geriau, kur beprigautą kranto juodžemį ir tvirtinsis, ir skubinsis kiek begalėdamas. Bet, ak, neilgam — iki pirmojo didesnio potvynio, kol, ūžtelėjęs smarkus vanduo, savo galinga srove ir gūdžiai kliokiančia jėga nenutrauks jo paskutiniųjų ryšių su motina — žeme, kol pasidžiūgaudamas, tėkmėje, kaip ant delno, visaip visą jį vartaliodamas ir vilkdamas nenuneš, neišplaus, visiškai neapnuogins jo šaknų ir nepaliks kur nors saulėkaitoje, pakėlęs ir užmetęs ant suneštos žabų ir vandens šiukšlių krūvos... Ana vandenyje mirksta dievaži iš kur atplukdytas, jau visiškai išdžiūvęs ir palėgęs didžiulis karklynas. Jis tebeturi švariai nuo žemių išskalautas šaknis, tebeturi visas, kiek apdraskytas šakas, bet jau gyvybinės jėgos nebeturi ir rudų pumpurų šį pavasarį nebesprogina... O štai pasroviui plaukia ir kitas, jau sudžiūvęs į kietą juodmenį, jau senai atplėštas nuo gimtojo kranto. Ir net nuo kranto dar visai neatplėšti karklynai nebegali išmaitinti visų savo šakų ir pradeda džiūti, nes srauni upės tėkmė, atsimušusi į jų šaknimis apkabintą krantą, išnešė derlingą žemę, daugelį jų jau visiškai apnuogino. Rodėsi karklui, kad šiame pasaulyje su vandeniu tik draugauti ir džiautis, kad jokių pavojų nėra ir jų negali būti. Ir jis džiaugėsi, kai šiltas ir sūdrus tėkmės vanduo jį pamažu glostė. Bet vanduo beglostydamas karklo šaknis, vis po mažą dulkelę, po mažą trupinėlį, po šapelį ar net mikroskopinę dalelę, bet kas sekundę, kas minutę ir valandą vis trynė ir glamonėjo, čiupinėjo šaknų apglėbtą gruntą ir kai karklas pajuto, kad jo šaknys jau visiškai apsinuogino, viskam jau buvo amen — vanduo lengvai jį atplėšė nuo kranto ir su kadarojančiomis iš vandens šaknimis nusinešė tolyn. Ir skubiu žvilgsniu slystelėjęs paupio sąnašynais ne visada tesuprasi, kodėl štai prie pat vandens styro sudžiūvusios karklo šaknys, nebesprogsta gajūs jų stiebai, kodėl karklai styro sausi, purvini ir pajuodę, ir užgriozdina upę plonų sudžiūvusių stagarų šiurkštumu, atsiremia ir beprasmiškai įsipina į minkštai suvešėjusį lankos žalumą...

Potvynių grožis

O, va, ir žvyruotas, akmenuotas upės slenkstis. Kai vandens nedaug — maloni ir skambi tyro vandenėlio ir akmens šnekta, ausiai malonus almėjimas. Kai vanduo pakyla — grėsmingas ir veržlus ūžimas, didžiulė jėga, draskymasis. Tada laužiami medžiai, tikrinami krantai ir silpnesnieji tuoj pat ardomi, sklaidomi, lyginami su dugnu, kol galiausiai vandens takas pasidaro toks, kad vanduo galėtų tekėti ramiai, nešokinėdamas, nesirūpindamas. Bet visiškos ramybės upė niekada nepripažįsta: čia štai duburys, toliau akmeningas susiaurėjimas, dar toliau — rami ir plati tėkmė, netikėtas vingio posūkis, kranto lūžis ar pasvirimas, didžiulė žabų krūva, kuri lyg pieno koštuvas filtruoja visą upės vandenį — ištisas nerimo pasaulis, nepakartojamas ir įdomus judėjimo gyvenimas.
Kai nuo vasaros lietų padaugėja vandens ir jis klioktelėja per upės kraštus, Bartuva išplatėja, teka visomis senvagėmis, visais lankos įlinkimais. Pakilęs vanduo kedena ir sklaido ilgąją lankos žolę, ieško trumpiausio kelio nuotėkiui, ardo ir griauna susidariusias kliūtis. Kai vanduo nuslūgsta, pamatai: visiškai pasikeitė senoji vaga, dar vienas upės vingis tapo senvage. Naujoji vaga keičiasi ir platėja pamažu, kol visiškai prisitaiko prie vasarinio ir rudeninio vandens debito, kol čia išplinta vandens augalai, pripranta žuvys, atropoja medžiais ir žvyru apsilipdžiusios kirmėlaitės, atslysta vandens žiogai, susiranda sau prieglobstį ir gyvenimo terpę kiti vandens gyvūnėliai. O štai ana senvagė, taip arti prisiglaudusi prie upės, dar daug metų prisimins buvusį judrų savo gyvenimą ir kai tik upė išsilieja, o paskui ir vėl nurimsta, ji ilgesingu likusio joje vandens atšvaito žvilgsniu dairosi po šį pasaulį, gedi, kol ją vis glaudesniu ratu apsups ir užguls žolės ir medžiai, ir pribers rudenimis jos dugną lapų, priguldys žolių stiebų ir galų gale ši nejudri, į dangų besidairanti akis, vis labiau seklės, drumsis, kol vieną gražią vasarą visiškai užsimerks... Taip po keliolikos metų buvusi senvagė pasidarys įdubusiu karklynų lopinėliu, o gal ir derlinga pieva. Tokių visokio amžiaus senvagių Bartuvos lankose labai daug.
Pavasariniai Bartuvos potvyniai nulaistyti šiltos ir geltonos saulės bei mėlyno dangaus spalvomis, nuplaukia per visą lankų plotį. Žvelgiant nuo pakapės kalvelių į tą gyvai judantį pavasario ežerą, kuris visu rimtumu urzgėdamas ir putodamas darbuojasi ties pačia upės vaga, negali nesižavėti. Vandens didybė, į jį subridę belapiai dar medžiai, kurių vandeninių atšvaitų juodus šešėlius laužo ir liūliuoja į tolį banguojantis ir šėlstantis pavasarinis išsiliejimas, tyras, jau pavasario kvapu sušildytas oras, visur — medžių pumpuruose, žolės daigeliuose, mažiausioje sėklytėje susikaupęs laukimas ir veržlumas. Greitai jau greitai, nuslūgus šiam šviesiai mėlynam ir saulėtam Bartuvos potvyniui, žaliu tviskėjimu, įvairiaformio augalo lapo gležnu skambėjimu, kūrybine visatos energija užsilies visa žemė, visi jos gyvieji padarai. Ir nueis bedžiūstančia lanka ne tik šviesiai žalia augalo lapelio daina, bet ir spalvotų jo žiedų siautri muzika, kurią nuo ryto iki vakaro rėks saulėtos ir šviesios dienos, tykios, gyvybės atgimimo prasmės prisotintos naktys, kurias ir senas ir jaunas pasveikins prasmingais žodžiais: “Štai ir atėjo dar vienas pavasaris...”

Pabartuvio vakarai

Ak, jūs Pabartuvio vakarai... Nuo pat vaikystės taip giliai atmintin ir širdin įaugę. Čia ir tų dienų lengvutis nerūpestingumas, kai ten už krūmų ir kalnelių leidžiantis didžiulei raudonai saulei, ligi gimtosios odos su žvyru, muilu ir skuduru nudrengtomis nuo nešvarumų kojomis ir išplautomis galvomis visu šeimos būreliu grįždavome iš paupio namolio. Tada dar mes plasnodami rankomis kaip paukščiai skrisdavome nuo vieno plokščiai perskelto pakelės tako akmens ant kito, o mama ir tėtis, dar gana jauni, šnekučiuodami eidavo paskui mus. Jau išsprogę ir neseniai baigę nužydėti karklai kvepėdavo tuo lengvu, šnerves ir širdį kutenančiu kvapu, kuris vėliau, kai ūgtelėjome, vis viliodavo mus čia ateiti ir būti iki išnaktų. O drėgna dienos šiluma kvėpuojanti lanka ir besikalantys žalumu žolynai, o svaigus neaprėpiamas ir nepagaunamas dvasios polėkis vis padilginamas ir nulaistomas griežlės rypavimo ir skardžiai mielų lakštingalos giesmių. Ne, ne viena, o dešimtys jų suskrisdavo į paupio rasotus karklynus ir kaip pasakoje skambindavo auksiniais drėgnais varpeliais, švilpaudavo užburtomis fleitomis, čiauškėdavo ir caksėdavo visa įmanoma ir neįmanoma suvokti garsų gama. Tik suprasdavai, kad ta kiekviena mėnesienoje žybsinti ir skambanti garso šukelė sminga į širdį, į vos pradėjusius bujoti jaunyste jausmus ir tu tų skambančių skeveldrų draskomas ir raižomas, plūsti ne krauju, o išnyksti, pasklindi toje pavasario garbanomis nuėjusioje pievoje, tame vos kylančiame balzganame rūke, mėlynai rausvame danguje, lyg ir pats būtum visai ne žmogus, o tai, kas nesuvokiamo ir nepagaunamo protu aplinkui žydi, kvepia, skamba aukštuose dangaus skliautuose, mirguliuojančiame upės vandenyje, pačiuose pirmuosiuose pavasario žieduose... Ech, jūs pabartuvio vakarai...
Vasaros pavakary ant upelio vandens ištisas tuntas visokiausių gyvių ir padarų. O kiek čia išdaigų, vyvavimo, šokinėjimo, svyravimo, lėkčiojimo, bėginėjimo, plaukiojimo, meistriško čiuožimo ir ko tik nori dar. Tik žiūrėk, lekiantysis padare, neapsnūsk, neapsvaik ir neužsimiršk besidžiaugdamas ir besimyluodamas su panašiu į save, neprarask vikrumo ir budrumo, neužsimiršk kur esi. Tave seka daugelis budrių akių ir išžiotų išalkusių burnų ir ant vandens ir pačiame vandenyje. Visa tavo linksmybė beregint gali tapti didelės žuvies ar vandens žiogelio — čiuožėjo skaniu kąsneliu. Labai greitai, nereikės nė poros sekundžių... Taip džiaugiamasi ir mylimasi šiltą vasaros dieną, kur prie ramesnio duburėlio, kur nedvelkia joks vėjelis, o pro vešliai sužėlusius karklynus didesniu plotu pomiškio erdvėn įsrūva platesnis pluoštas saulės spindulių ir kur niekas net vabalui ar sparnuotam skraiduoliui netrukdo būti savimi — maža pasaulio visatos dalele. Taip ir gimstama, ir mirštama — apsvaigus nuo į vandenį nulinkusių žolynų žiedų, nuo aitraus nupjauto ir bedžiūstančio šieno kvapo, nuo saulės kaitros, nuo šiltame vandenyje atsispindinčios dangaus begalybės, nuo didelio gyvenimo džiaugsmo...

Lankų toliai ir artuma

Žvelgiant į lankų tolius, jie taip pat kvėpuoja vešlia, vandens gaivos ir saulės prisigėrusia augalija. Kai matai pačią mažiausią žolelę, mažytį švelniai mėlyna ar geltona akele į erdves besidairantį žiedelį ir čia pat didelius surambėjusia, juoda ir suskeldėjusia žieve prisidengusius medžių kamienus ir pagalvoji kas buvo ir kas yra, vėl tave priverčia susikaupti, galvoti, gretinti, prisiminti...
Bartuvos lankos ne tik laukų, bet ir medžių ūgių nelygumais tai priartėja, tai nutolsta nuo dangaus, tai plačiau skėsteli vienon, tai kiton pusėn. Anksti pavasarį rudais, vėjy besikadaruojančiais sliekeliais pražysta alksniai, geltonomis puriomis avelėmis blindės ir karklai, o ką tik žiemos vandenis sugėrusi žemė pakyla varpinės žolės smailiu laivelio pirmgaliu, sulinkusia vėdryno lapo žąslepše, storu, riebiu purienos lapo karpytu apskritimu, gležnai geltona, drėgme saulėje spindinčia vištapienės žiedo penkiakampe žvaigždele. Praeis pavasario mėnuo ir viskas čia subujos, suklestės, išsirąžys, kaip jaunamartė per vestuves — nebepraeisi tarp karklynų, nebepralįsi tarp aukštų žolių ir medžių tankmės, nebenubrisi upelio tėkme. Čia ištisomis raganų šluotomis susipins vandens augalų šaknys, tarp kurių ir šviesžaliai ajerai, ir aštriojo vilkdalgio, ir kvapios vandens mėtos, ir žiaudrieji vandens asiūkliai, ir kietastiebės, bet švelniai kvepiančios vingiorykštės, ir bulvažiedžiu prasiskleidęs saldkartis karklavijas, ir didžioji kandžioji dilgėlė, ir švelniastiebė mėlynakė neužmirštuolė, ir daug dar, daug kitokių augalų. Ir viskas taip pasinešę į saulę ir erdvę, taip nusiteikę kilti ir augti, kad ir pats perkritęs į minkštą pievos patalą, žiūri į baltais debesėliais pūkuotą mėlynę, klausaisi tylaus upelio gurguliavimo ir vyturio giesmelės, ir visas šis žalias, žieduotas ir saulėtai mėlynas pasaulis tau taip arti, kad beveik viską užmiršęs nuskęsti jame, sušyli ir, atgavęs protarpiais kvapą, vėl išplėtęs akis stebiesi — negi tai ne mamos dar vaikystėje susėdus apie šiltą pečių sekta pasaka, ne nepaliestas ir jaunas žemės ir mėlyno dangaus nuogumo stebuklas...
Paupio pieva — mūsų vaikystės takeliai. Visos atostogos, visos auksinės saulėtos pavakarės čia prie sidabrinio upelio prabėgdavo.Taškydavomės skaidriame ir šiltame vasaros vandenyje, voliojomės ir išdykavome erdvioje pievoje. Akyse iki šiol tebemirguliuoja geltoni papūtžandžiai lankos burbuliai, rausvos, medum kvepiančios žiognagės, smulkiažiedžiai, geltoni išstypėliai — aitrieji vėdrynai, rožinėmis liepsnelėmis užsidegę rūgčių sultonėliai, išplaukėjusios ir vėjy ant laibučių kotelių pabėrusios plačias pilkai rausvas varpeles, smilgšluotės, šalia jų, lyg amžiną šaltį kenčiančios ir visą laiką virpančios, kiškio ašarėlės, avižuolė, pievinis pašiaušėlis ir daug daug kitų...

Lankos išniekinimas

O štai dabar, jau vasaros vidurys, o lankoje, žiūrėk, dar tebetelkšo balos, nebeišsausėja įlinkiai, vanduo nebesusigeria į žemę, nebesuteka į upę įprastais grioviais ir grioveliais. Buvo užarta, išsidraskė ir užgriuvo vandens takai, nutrūko lankos ryšiai su upe. Kiek daug dabar lankoje tų nebeišdžiūstančių, užpelkėjusių plotų. Imant nuo buvusio Kapų kelio į Igarių pusę, geros pievos gal koks penktadalis belikę. Ir želia užvandenėjusiuose lankos plotuose gyvulio nemėgstamas vilkdalgis, kupstinė šluotsmilgė, vandens asiūkliai, viksvos. Kai daug saulėtų dienų ir pelkių stovintis vanduo įšyla, nesiartink prie jų — įklimpsi, apteksi juodu, stovinčio vandens troškumoje besikaupiančiu dumblu. O jei bus gražus ir šiltas vakaras, tave "pasveikins" milijonai čia balose besiveisiančių ir grobio beieškančių uodų. Lankoje, ypač šlapesniais metais, kemsynų arealas plečiasi, geroji pieva jau seniai sunaikinta...
Prie pakapės šaltinių melioratoriai iškasė didelius griovius, išmestos iš jų žemės dirbtini pylimai gana aukšti, o kai ant jų suveša dilgėlės, balandos, usnys, visokiausios kitos daugiametės ruderalinės piktžolės, tai nei saulės, nei dangaus nebematyti. Tarp išilgųjų griovių jau suminti takai ir suvažinėti lauko keliai. Grioviuose, kurie per praėjusius metus bemaž užako, kaupiasi stovintis vanduo ir išbujojusių piktžolių pavėsyje, gamtos ir ne vien jos darinius ir tvarinius, gaubia nešvari, mauruota paslaptis. Senos išvešėjusios pamazgų duobės bjauresnio šleikštulio nesukeltų Šis gražus žemės kampelis virto nykia dykviete dėl to, kad jo podirvyje buvusios kalkės keletą metų buvo naudojamos laukams kalkinti...
O prisimenu, kai vaikais dar būdami, šokinėdami lėkdavome šiomis vietomis prie upės. Tada mus stebindavo, kodėl po plona vejele tokia balta žemė. Čia augdavo tik vienas kitas šalpusnis ir, kur patogiau įsitaisęs, švyturiuodavo baltųjų dobilų lopinėlis. Visa ši baltžemio ilga ir neplati pievelė nuo paupio lankos buvo atskirta medžių guoto ir negilaus griovelio, kuriuo čiurleno į upę kvapus ir skaidrus šaltinio vanduo. Pavasariais ši siaura pamiškės juostelė ir papieviai klestėdavo ir kvepėdavo ryškiais geltonžiedės ir baltažiedės plūkės, kur prie griovelio šlaito prisimetusios purienos žiedais. Vasarą čia aukštai aukštai virš žolynų mėlynai violetinių žiedynų skietelius iškeldavo ilgakočiai valerijonai. Aplipdavo griovys ir žaliastiebėmis švendrių lazdelėmis, prie duburėlių puikuodavosi šviesžalių ajerų smailaviršūniai lapai. Ir rodosi, kad skambėdavo gyvulių nugraužta lankos pieva nuo saulės, medžių ir dangaus darnumo, lengvo žemės kvėpavimo ir mūsų, paauglių, alaso...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kur bakūžė samanota (IV)

Standartinė Edvardas » Sek 11 09, 2003, 23:55

Edvardas Rudys

4. UŽTVINDYMAS...

Pasivaikščiojimas

Senojo malūno prūdo viduryje — didoka žaliuojanti sala.Čia ne tik žemoji augalija, bet ir medžiai. Prūdas turi “L” raidės formą. Jos į pietus nutįsusioje atšakoje (raidės viršuje) būtų naujoji užtvanka, apačioje — prūdo vidurys ir šiaurinė pusė, dešinėje prie raidės galo — senasis malūnas, tiltas ir senoji užtvanka. Vasarą prūde daug ančių, ypač prasidėjus medžiojimo sezonui. Paukščiai suvokia, kad čia jų niekas nenaikina, tai ir renkasi į Mosėdžio prūdą.Yra visokių ančių — ir įprastinių, ir labai nusigražinusių, blizgančiomis plunksnomis, pasidabinusių aiškiai raudonais ir kitokių atspalvių galvos plunksnelėmis — papuošalais, mažesnių ir didesnių. Peri čia ir kelios poros gulbių. Jos išdidžiai, pasipūtusios sparnus ir uodegas, iš lėto plaukioja, stebi, kas darosi aplinkui, užkliudytos pyksta, nenuplaukia, pasiruošusios su kiekvienu nepažįstamu pakovoti.
Gerokai toliau, už mokyklos ir kareivių kapinių boluoja naujoji užtvanka. Kairiąja prūdo puse į ją nusitęsia ir pažvyruotas takelis. Čia yra ne vienas šaltinio akivaras ir takelis, tarsi ką tik būtu nuliję, vietomis gerokai pražliugęs. Beeinantiems šiuo taku, šakelėmis pamos blizgalapiai gluosniai, paprūdės drėgnoje ir derlingoje žemėje suvešėję alksniai. Čia jų daug — didelių, vidutinių ir ką tik praknibusių.
Tyliai į viršų savo žalias piramides kelia ūsuotalapiai maumedžiai, kurie sukaitę gaudo gaudo vėjo dvelkimą ir vis tuščiai — vėjelis lengvai prasikošia pro jų lapų neilgas minkštas adatytes ir rimčiau tesusiima tik su šalia augančiais lapuočiais. O, va, štai priėjome ir iki vešliaspyglės mėlynai žalios eglaitės, prie kurios prigludo lanksčiastiebis, balzgana žieve apsirėdęs žilvytis — visas įdomus, kvapus, ištisomis dienomis bežaidžiantis su saule ir šešėliais. Čia ir žolynų privešėję, prisimušę — ištisi patalai — visokių visokiausių.
Žavi grakščios baltų ir rožinių taurėlapių ežiuku pasipūtusios vandens lelijų salelės, įspūdingais pusapskritimiais lapais apklojusios vandens paviršių geltonžiedės lūgnės... Atvašynuose auga įvairiausios varpinės žolės, o tarp jų net plačialapės varnalėšos (kibio) saulėn iškelta išsišakojusi viršūnė žiedo vidurio rausvai — violetine — mėlyna gama atrodo kaip tikra šių vietų gražuolė, į kurią akių nanuleisdamas tik žiūrėk ir žiūrėk, kaip į kokį vienintelį ir nematytą šio pasaulio stebuklą. Ir net sosnovskio barštis iš viso čionykščio žalumo taip išsistiebęs ir lenda į akis gremėzdišku ir plaukuotu viršūninio žiedo skiečiu, kad net už keliolikos metrų augantis karklas atrodo daug menkesnis už jį. O jau išdidumas, o jau mandrumas tų storų, bemaž geros lazdos storio ir spygliukais pasišiaušusių stiebų, kad baisu net prisiartinti ir, rodos, nutvilkys tave aršiau už dilgėlę. Ir svyruoja sau vėjy tokia žolė — tytaras iškilusi aukščiau visų paprūdės žolynų...
Gal kas pasakys: “Didelio čia daikto — gerai išauginta kiekviena piktžolė gali atrodyti puikiau už įstabiausią darželio gėlę.” Negalėtum nesutikti. Juk tas ir yra menininkas, kuris iš mūsų kasdienybės paprastųjų trupinių po mažą gabaliuką atrenka visokius dalykėlius, juos “vykusiai išaugina” ir štai jau pamatome ne piktžolėmis apėjusią dykvietę, ne beprasmiškai sudėliotus žodžius, sumaišytas spalvas, o gražų paprūdės taką, puikiai atrodančius parko medžius, akį patraukiančius žolynus, menišką eilėraštį, spalvingą ir įdomų paveikslą. Viskas yra iš tos pačios kasdienybės, tik menininko ranka ir širdimi atrinkti ir pakylėti prie žmogaus, kitaip pamatyti ir pajausti...
Ir norėdamas negalėtum eiti palei priartėjančią ir nutolstančią prūdo vagą, nes per aukštus žolynus neišbrisi, o jei vanduo pakilęs, tai užtektinai rasis ir klampaus pakrantės dumblo, ir viso to, kas būdinga žmogaus ranka neliestai gamtai, kad joje galėtų ramiai ir saugiai jaustis krykštaujantis vandens paukštis, iš kur nors atklydęs žvėrelis ir kad čia atėjęs žmogus, ir geranoriška akimi žvelgdamas į visą tai, galėtų atsigauti, įkvėpęs tyra drėgme įgėlinto oro, pasakyti: “Kaip čia paprūdėje gražu ir gera...”

Naujasis tvenkinys

Kol mes svajodami ėjome paprūde, takas jau pasibaigė ir jau kopiame į naujosios užtvankos pylimą. Ant jos dulkėtas kelias. Prieš akis suspindi didžiulis, tolumoje į dvi kiškas išsišakojantis naujasis tvenkinys. Šniokščia ir čiaudi nuo perlaidos krentantis vanduo. Siauru, turėklais saugomu tilteliu, priėję prie šulinio, matome, kaip čia baugiai gilu, kaip krenta ir apačioje smulkiais baltais pursleliais pražyla tamsiai žalsva vandens srovė, kaip gelžbetoniniame rentinyje jis riaumoja, kol pavargęs ir prislopęs, be prasmės praradęs kritimo energiją, išslysta pro apatinę angą į senąjį malūno prūdą.
Štai atbilda keliu traktorius su priekaba, žvalgosi pro dulkiną langą dar dulkinesnis ir saulėje įdegęs žmogaus veidas. Tuoj pat praūžia lekiantys ir keliantys dulkes automobiliai. Žiūrint koks vėjas — dulkės leidžiasi šiapus arba anapus užtvankos, kur sutryptam ir nušiurusiam žolynėly sugulę švetinasi negausūs vasarotojai. Sudėti ir jų rūbai, sustatyti vaikų vežimėliai, kita manta. Galima kraustytis toliau nuo kelio, bet ten žemiau ir greitai pajunti, kad begulint pradėjo drėkti šonai. Toliau eiti ir neapsimoka, nes maudytis reikės grįžti prie užtvankos. Tik čia pakankamai švarus dugnas, mažiau dumblo.
Vaikai ir paaugliai krykštauja prie pat užtvankos, lėname užtvankos vandenyje — taškosi, nardo, kuliaversčiuoja, kaip mosėdiškiai sako — nuo pralaidos šulinio tiltelio skelia niurkas.Ir kas jiems tos, kad ir tirštos dulkės, tas iš sudegusių varikliuose degalų išsiskiriantis dūmas ir švinas, kai gali iš visos širdies mėgautis saulėje atšilusiu vandeniu, visiems besantiems ant kranto parodyti, ką tu gali ir ką tu moki šitame giliame vandenyje... Naudokis, vaike, proga, juk vasarėlė trumputė, o saulėtų ir karštų dienų dar mažiau.
Žiūriu į tą veidrodinę vandens didybę ir iš tikrųjų pajuntu — anksčiau Mosėdyje to nebuvo. Tuštoka didybė, jeigu jos visaapimančiu turiniu nelaikysime negausių vasarotojų ir vieno kito žvejo. Kiek kartų aš čia beatėjau, nepastebėjau to šurmuliuojančio jaukumo, kuris buvo būdingas tam žemiau plytinčiam malūno prūdui. Žinoma daug vandens jau savaime didu ir gražu, pridursime daug bemaž stovinčio vandens. Užtvankos pakraščų kontūruose kasmet auga besikaupiančio dumblo sluoksnis. Nejudančio, mirusio, nes juk per tą pralaidos šulinį, kad ir kokios liūtys bepliauptų kad ir kažin kokie potvyniai liūliuotų, jis iš užtvankos nebus išneštas, nė vienas jos krislelis nepatręš pavasariais užliejamų lankų. Prieš tokias užtvankas ne tik dugno dumblas, bet ir bet kuris, prieš srovę judantis gyvis yra bejėgis — tai ir jų migracijos mirties zona. O tvenkinį nuolat papildo paviršiniai vandenys, kurie prisotinti trąšų, herbicidų, neretai naftos ir daug dar ko kito...
Didžioji užtvanka nebespėja apsivalyti nuo viso to, ką jai atneša paviršinis ir gruntinis vanduo. Neįdėmiu žvilgsniu ir be jokių prietaisų galima pastebėti — nebėra čia to krištolinio švarumo, tos natūraliai vykstančios apsivalymo pusiausvyros, kurios reikia šio pasaulio augalijai, gyvūnijai, žmonėms.
Dabar, mielas skaitytojau, sėskime į valtelę ir pasiirstykime po senąji malūno prūdą, prisiminkime koks jis buvo be tos didžiosios užtvankos. Nuplaukime toliau už miestelio į vadinamuosius prūdgalius, pažiūrėkime kaip viskas čia atrodė tada... Juk nei mažieji mosėdiškiai, nei čia atvykstantieji svečiai to jau niekada nebematys...

Gyvenimas verda

Kiek stipriau pasiyręs į prūdo vidurį, paleidau irklus. Valtelė nosgaliu tyliai skrodė vandenį, į jos šonus vos girdimai teliuskavo iš prūdo vidurio atbėgančios bangelės. Užsimerkęs, atsivertęs prieš saulę, aš vidurinės mokyklos aštuntokas, tą tylią, šiltą pavasario dieną, sėdėjau valandai kitai nugvelbtoje valtelėje, kvėpavau kvapniu, pirmųjų žiedų aromato prisigėrusiu vėju. Ir pavasario šilumai, ir pavasario saulei meldžiausi kaip didžiausiai palaimai, nes ir mano širdyje buvo taip pat jauku, šviesu ir gera. Valtelei sustojus, tarp pirmųjų dar vandens paviršiaus nepasiekusių ir besidraikančių lūgnių ir kitų gležnų vandens augalų stiebų, visai netikėtai, ant paties negilaus tvenkinio dugno pamačiau tamsią, didelę žuvį. Tarsi geras pagalys ji gulėjo ant minkšto dumblo, o auksiniai saulės spinduliai, nuo menkiausio vandens paviršiaus ribuliavimo pavirtę į plonus, toli skrendančio paukščio pavidalo zuikučius, judėjo dugnu ir ant jos, apšviesdami gelsvai rudą juodumu atsimušančią nugarą, į visiškai tamsų gelstelėjusį poodį nueinančius didesnius ir mažesnius taškus. Kai aš atidžiau įsižiūrėjau į žuvies plačią galvą, nedidelius, rodėsi, negyvų akių išsprogusius taškelius, pastebėjau, kad ji iš lėto ryja gana didelę, žvynų sidabru žiburiuojančią raudę. Vargšelė dar šiek tiek bandė spurdėti, bet bemaž trečdalis jos jau buvo praryta. Negailestingai, iš instinkto šiek tiek žiopčiojant didžiosios žuvies nasrams, atsiveriant ir užsiveriant žiaunoms, raudė vis labiau ir labiau slinko į didžiosios žuvies vidų. Dabar aš nebejutau nei kaitrios saulės šilumos, nei aplink šviežiu žalumu apsipylusių kalnelių, nei senojo malūno, kuris vakarinėje prūdo pusėje rudai kietos sienos akmeniu ir metalo šalčiu blizgančios skardos stogu akiplėšiškai rėžėsi į skaidrios mėlynės pakraštį, nei anapus prūdo pro šviesiai žalio klevo žiedų dulksną ant kalno dar gana ryškiai įžiūrimos ir baltais langų rėmais rėkiančios mūsų vidurinės mokyklos, nei toli toli mėlynais, vos įžiūrimais vingiais boluojančių ir akyse nykstančių šio prūdo kanalų vos besuvokiamo spindinčio bangavimo. Aš suvokiau baisų raudės likimą, kai jai gyvai ir grakščiai ši didelė žuvis sugriebė už galvos, ir kai pamažu iš lėto ji pradėjo trokšti vis labiau ir stipriau apimama jos žvynus ir odą smeigiančių aštrių dantingų žiomenų. Ir dabar jai, jau nebesugebančiai suvokti to, kas įvyko, reikia pamažu išnykti rajūnės nasruose ir kad tie jos neprasmingi spurdėjimai — tai tik agonija ir jai jau niekas ir niekuo nebagali padėti...
O koks po šaltos, vargais negalais iškentėtos žiemos, po storiausiu pusmetriniu ledu sukaustyto prūdo atsigavimo, raudei atrodė puikus ir saulėtas šis pavasaris, jau pradėjęs sprogti ir iš minkšto bei lengvo dumblo kylantis vandens augalų pynulys, tie lengvučiai dugno šapeliai, kurie sklaidosi ir sūkuriuoja, kai tik drąsiau mostelėji tvirta ir stangria uodega, skanus pavasario želmens kąsnelis, dar ne visai supuvusi ir išminkštėjusi pernykštės žolės šaknelė, jau atgijęs ir drąsiai vandens platybėje besišvaistantis vėžiška uodegyte vienas kitas vandens gyvūnėlis... O jau saulė saulė!— Diena iš dienos, diena iš dienos... Seniai nebebuvo tokio saulėto pavasario, tokių šiltų vandenų, tiek daug jame ištirpusio deguonies, kai rodėsi ir kvėpuoti nebereikia, o pavasarinės pabudimo jėgos pilni raumenys ir gyslomis teka ne šaltas kraujas, o pati karščiausia ugnis. Dėl to greitai įšilo kūnas, nenurimdamas pulsuoja kraujas — nardyk į sveikatą auksinėje skaidrumoje, tik viliok iš gelmės stambesnę sidabražvynę draugę susirask seklesnę ir šiltesnę vietą, kur visu ūgiu galėtum išsitiesti didžiąjai gamtos kūrybai...
Apmaudžiai skaudu buvo matyti rajūnę ir tą, kuri jau nebejudėjo. Aš, instingtyviai nebesuvaldydamas savęs, pakėliau irklą ir iš visų jėgų atsivėdėjęs, trenkiau į vandenį, o kai jo paviršius, kiek pabangavęs, nurimo, gelmė, kaip ir pirma, atrodė tyrai ir viliojančiai. Netrukus čia atplaukė kitų raudžių pulkelis ir jos ėmėsi krapštinėti dumblą, skanauti vandens augalų želmenėlius, vartaliotis ir švytėti saulės spindulių nuauksintais papilvės ir šonų žvynais.
Slogaus nusiteikimo varomas, paėmiau irklus ir užguliau juos iki braškėjimo. Pro šalį slinko didžiuliais klevais, vinkšnomis ir liepomis apaugusi mokyklos kalva; gili ir plati, šimtais kartų nubėginėta ir nuvoliota šonais didžioji dauba; siauras, medžiais apžėlęs ir į daubą atsiremiantis status upės šlaitas, kur nutirpus sniegui, saulės ramioje atokaitoje beveizint prasiskleisdavo gležna žaluma, ant savo viršūnių pakeldama į dangų ankstyvus miško paunksmės pavasarinius žiedus.

Vaizdai iš prūdo

Kitoje prūdo pusėje pro šalį slinko Šačių gatvės namai, į žemę besmengančios ir pažemėjusios trobos ir trobelės, kurių skiedriniai ir šiaudiniai stogai prašyte prašėsi pagelbėti, perdengti. Į prūdo pusę, nuokalnės horizontaliajame viraže, kaip ant delno matėsi dailiai supurentos ir išlygintos, juoda drėgme malonios akiai, daržų vagos ir lysvės, vienur kitur jau pasigražinusios pirmaisiais žirnių, kopūstų ir kitų daržovių daigais. Keistai ir neįprastai žaižaravo saulėje, subraižydamas tyrą pavasario mėlynę šakų verpetu, kreivasis paprūdės senuolis — palinkęs gluosnis. Jo apskritą, vienur kitur šakelėmis nuvarvėjusią galvą, kartas nuo karto pakedendavo šiltas vėjelis. Ir rodėsi, kad tas tylus ir švelnus šakelių judėjimas, vėjota šiluma stebuklingai budina iš snaudulio pavargusį ir aptingusį medį, liepia nieko nelaukiant atsimerkti, dar kartą pasauliui parodyti kvapnius geltonus žiedelius, plonus žalių lapų blizgučius. Tik stori ir nelankstūs obelų stagarai, jau šiek tiek pastorėję jų pumpurų taškeliai, prietrobio daržuose stovėjo susikaupę ir ramūs, tarsi dar negalėdami patikėti, kad ir šio šilto ir saulėto pavasario gyvybinga sauja žeria į žemę judėjimą ir pabudimą...
Netrukus krantai pažemėjo, pasimatė tolumos. Vienoje pusėje žvilgsnis atsirėmė į senąjį Salantų kelią ir miškingą šios kelio pusės Naujokų kaimą, o kitoje — pavirto į nutolusius įvairiausios konfigūracijos, kieta ir trumpa pievos vejele apžėlusių krantų kontūrus. Iš prūdo vagos, kur dabar buvo mano plukdoma valtelė, žiūrėdamas į juos, mačiau, kaip ten toli kalne ganosi miniatiūrinės kaip maži žaisleliai karvės ir visai į minkštus ir judrius taškelius pavirtusios pilkos avys ir ėriukai.
Iš čia matyti, kaip kranto linija savo viršūne — tai gražiu lankeliu įsigaubia, tai švelnia, vos pastebima linija įlinksta, tai vėl netikėčiausiai šoktelėja ir susiduria iš kitos pusės žemėlesnės terasos ateinančia statesne ir aukštesne atšlaimo banga ir sudaro nepaprastai įspūdingą ir originaliai vingiuojantį smailiaviršūnį kontūrą, kuris, kaip įsivaizduojama radijo banga, mėlyno dangaus begalybėje, skamba nepakartojamai gražiu ir švariu akordu. O tarp tų atšlaimų, nubėgančių į tolį terasų kyšo juodos, įvairiaformės, dar belapės šermukšnio ir alksnio šakų sielos, kurios virpėdamos ir tirpdamos pilkam ir šviesiam dangaus debesėlyje ir mėlynuojančioje erdvėje, tą žemės skambėjimą kelia aukštyn, sklaido jį ir tau bežiūrint pradeda virpėti visa erdvė, o žmogaus akys ir širdis suvokę tai, nebegali atsitraukti nuo žemės, saulės, dangaus, besprogstančio medžio pumpuro, nes visa tai yra jis pats, jo paties sukurtas pasaulis...
Tokie natūralios gamtos dariniai, rodėsi, yra nepakeičiami, ilgalaikiai ir dėl savo likimo nekėlė niekam jokių abejonių. Ir taip visur, taip iki pat ten, kur malūno prūdas susiaurėja iki neplačios vagos.

Malūno prūdas

Į malūno prūdą vanduo tekėdavo iš dviejų upelių. Jie įveikdavo didžiulius akmenynus, kartais tarp jų ir medžių vandens mėlis vos beįmatomas, lig valios prisigėręs lankų žalumos ir pievų žydėjimo aromato. Viena atšakų — tai pati Bartuva, atsistojus prieš tėkmę — kairioji ir kita — Eiškūnas — dešinioji. Einant tolyn, prasideda miškingi krantai, upės tėkmę užgulę akmenynai. Čia augančių medžių šakų ir šaknų raizgalynai nulinkę prie pat vandens, nusidriekę palei patį krantą. Ana, senas karklas iš paties kamieno išleido gausybę šviesiai rudų šaknų — čiuptuvėlių ir geria per visą gerokai pailgėjusią pavasario dieną drungną ir tyrą upės vandenėlį. Ir kaitink tu jį, kad geras, bandyk įveikti spiginančiu saulės karščiu, nieko iš to vargo nebus; jis tik dar labiau kėsis į šonus, leis didesnius ir vešlesnius lapus, iš visų jėgų stengsis nusmelkti vargšę pavėsio žolelę arba panašų į save, kuris, deja, ištisoms dienoms negali priglusti prie upės gaivinančio sidabro. Nė nemėgink ne tik su valtimi, bet ir vienas pats, net žiemą su pačiūžomis pralįsti — nieko neišeis.
Senasis malūno prūdas iki pat prūdgalių buvo gyvas. Jis kvėpavo tai įtraukdamas į savo vagą ir pralaidžias atakas (įdubas, atsišakojusias nuo pagrindinio kanalo) daug bėgančio pavasario, vasaros ir rudens potvynių vandens, tai iškvėpdamas jį besukant senojo malūno girnas. Vasarą, kai sausesnis metas, bemaž visos atakos išdžiūdavo, gerokai nusekdavo ir prūdo vanduo. Ir galėjai tada eiti palei raitytą prūdo vagą ir patakiui tavo žvilgsnį švelniai ir minkštai paglobos medžių goteliai, žaliuojantys prūdgalių toliai, pro juos prasišviečiantis vanduo. Atakos priželdavo aukštos aštrios žolės, o jų, kaip ir pačios vagos, pakraščius sutvirtindavo ajerynai. Jų storuliai šakniastiebiai, apsmaigstyti adatos storumo šakniaplaukiais, prakirsdavo molynus, kitokį vagos šlaito susigulėjusį kietmenį, gerai įsitvirtindavo grunte, pindavosi ir raizgydavosi baltai rožiniu atspalviu į šonus ir gilyn į vandeningas pakeres, pakol tų šaknų ir šviesžalių lapų sunki ir tvirta masė nusvirdavo nuo vagos šlaito žaliomis ir storomis žieminio drabužio apykaklėmis. Jos ne tik pridengdavo molingus vagos krantus, bet ir apsaugodavo juos nuo irimo. Jau nekalbant apie lietų, judantį vandenį, bet ir mes, vaikigaliai, taip ajerynų pridengtam krantui nieko negalėdavome padaryti. Tik galėdavome ant ajerais atbrizgusio pakraščio suptis kaip valtelėje ir nieko neatsitikdavo. Gal kiek giliau tuo momentu į vandenį nugrimzdavo ajerų apykaklės, bet po kelių minučių, kai tu nubėgdavai susižavėjęs kitkuo, jos išnirdavo iš vandens ir stovėdavo kaip stovėjusios — žalios ir blizguriuojančios.
O vagos vandenėlis vasarą būdavo šiltas šiltas, kiek drumzlinas nuo kranto molio, bet tekantis ir sveikas. Tas drumstumas nebuvo atstumiantis, nes jis tik ir priminė, kad vanduo teka ne stikliniame inde, o gyvame žemės rėžyje ir kad tai tėkmei pritinka gelsvo ar žalsvo atspalvio koloidinė būsena. Jeigu esi įkaitęs nuo vidurdienio saulės deginančių spindulių, ant žaliosios ajerų apykaklės gali ir atsisėsti, nuleisti į vandenį kojas, teliuskuoti ir žaisti, varinėti vandenį kairėn ir dešinėn, pirmyn ir atgal, gali pasitaškyti ir viskas bus gerai. Tik jauti kojomis tada lengvą ir virpantį gaivinančio vandens pasipriešinimą, vėsos palaimingą gerumą, kuris, kaip laumė ryto miglose, užliūliuodavo visus įdrėskimus ir mėlynes ir po keliolikos minučių vėl išgydavai, pasijusdavai žvalus ir sveikas, vėl galėdavai, kaip paleistas nuo lenciūgo šuniukas, lėkti ir strakalioti paprūdės takeliais, žaliomis jos pievelėmis.
O jeigu visai perkaitai ir diena nežada nė mažiausio šešėlio ir jeigu jau moki plaukti, tu nuo pat ryto gali šokti į vagos vidurį ir maudytis kiek tik lenda. Vandeny ir norėdamas nepavargsi, nes pakraščiais visur į rankas lenda ajerų šaknys — įsikibai, pailsėjai ir taškykis sveikas toliau. Pavargęs gali atsiversti aukštielninkas ir plaukti ant nugaros, tada be jokių pastangų plūduriuoji, gaudai akimis grakščiai erdvėje nardančias kregždes, tik pasisaugok, neapžlibk nuo be krašto spindinčio erdvių mėlynumo. O kai jau vandens ir jo vėsos būsi persisotinęs ir rankų pirštai pabals ir pasidarys pritilžę vandens, kur panorėjęs, iš vandens galėsi išlįsti. Nereiks nieko saugotis, visur švaru ir būsi ajerų šaknelėmis ir vandens gaiva pakvipęs.
Prūdo ajeras mus paaugliams geras būdavo ir tuo, kad praalkę, o prie progos ir ne visai, galėdavome pasmaguriauti jų vidurinių, baltų ir gležnų, dar saulės nemačiusių ir nesukietėjusių lapelių. Jų skanumas buvo visų paauglių pripažintas, bet ir maistingumas neprastas ir jei jie nebūtų buvę tik maži plonyčiai lapeliai, tai mes daug kartų savo alkį būtume patenkinę jais ir visai būtume pamiršę, kad jau laikas namo, nes pilvas yra visai tuščias, o saulė gerokai išėjusi iš vidurdienio.
Nemokėdamas plaukti iš ajerų galėjai pasidaryti plūdę ir ja apsivyniojęs apie liemenį nirti nors ir į patį vagos vidurį — ir nieko, visiškai nereikia bijoti, nenuskęsi, tik kabarokis rankomis, spardykis kojomis ir garantuotai prisiirsi prie ajeringojo kranto. Žinoma, kol išmėgindavai ir įsitikindavai, kad taip yra, kinkas reikėdavo padrebinti. Kokia nupiepusi mergelytė, kai ją įmesdavo į vagą, žiūrėk, dar ir pašūkaus. Ir ne tik ji, bet po to, kai jau suprasdavai, kad ajeras neleis tau panirti po vandeniu, tada visai drąsiai krisdavai į vandenį, plaukdavai kaip mokėdamas ir visada nusikasdavai kur reikia. Iš ajero pašaknies stiebo galėjai net dūdelę pasidaryti ir čirpinti ją kiek tik eina, kiek sveikatos užtenka linksminti žolynus, vagos nurimusį vandenį, dienos saulėje pritilusius laukus ir medžius.
Vandens, dumblo, molynų riebumo ir saulės spindulių prisigėrusios gelsvažalės ajerų girliandos supo bemaž visą prūdgalių vagą. Tik kur ne kur nedideliais priebėgiais užleisdamos krantą aštriai šlapios lankos žolei, kurios mes, plikabambiai, bijodavome iš tolo. Užsilėkęs, užsišėlęs, nepastebėsi nei kaip, nei kada, o jau reikia krapštytis su perrėžta kojos blauzda, ar kuriuo nors kojos pirštu. Čiulpsi susirietęs sūrų kraują, o kiti tuo tarpu gaudys vėžius ir dar pasijuoks: “Tai skystablauzdis, dėl kokios menkos žolelės susirietė į bitį...” Ir šaknys šių žolių kietos ir aštrios, kaip kokie sudžiovinti kadugio krūmai — nubraižys sužalos ne tik rankas, bet ir nugarą, ir pilvą, jeigu tik tu bandysi nirti po pakere gaudyti vėžių, neįvertinęs šio pavojaus.
Ajerynai palei prūdo vagą išaugdavo aukšti, stamantrūs iš smagumo siauresniojo lapo pašonėje išaugindavo kietas rupias aveles, o kur šlapiau — ir toliau į krantą išbėgdavo kietastiebiais, su vėjokšliu besigalinėjančiais, žaliais karčiais, kurie vagos vandens mėlyną skaidrumą paslėpdavo posavo gūsingu ir lanksčiu švytavimu ir tu tik kur ne kur, pasistiebęs, begalėdavai jį pamatyti. O ten toliau prie vagos tiesiasi puiki ir sausa laukymė. Nei ajerų, nei ko nors kito, tik trumpa pievažole apėjusi aikštelė, kurios pakrašty sustojo apskritagalviai gluosniai, neaukšti karklai. Čia žemė kieta, nepažliugusi, gali prie pat vagos prieiti ir su geresniais batais, nesusipurvinsi, gali maudytis šiltame giliame vandenyje, o po to apsirengęs, kad ir į šokius eiti, į kokią gegužinę, kur jau koks pusvalandis, dūdoriai pučia dūdas ir jų vingiuojamos kimios, prislopintos, širdį jaudinančios melodijos sklinda toli toli...
Per visas vasaras prūde vandens būdavo tiek, kiek reikia. Jis per vagos kraštus toli nesiliedavo. Tie, kurie projektavo ir statė senąją malūno užtvanką, žinojo ir gerai buvo apskaičiavę, kiek vandens reikia palikti prūdui ir jo toli nusidriekusiai vagai: ir kad ajerui užtektų — galėtų per vasarėlę žaliuoti, žydėti, puošti vagos krantus, ir kad žmonėms į malūną atvežtus grūdus galėtų malti, ir kad nebūtų užlieti prie vagos besišliejantys pasėliai... Geri hidrologai ir architektai buvo statę senąją Mosėdžio malūno užtvanką.

Prūdgaliai

O jau koks gerumas būdavo prie prūdgalių vagos vingių pavakariais, kai susirinkdavome su tinkleliais gaudyti vėžių. Ne vienas, bet visas būrys. Ir visiems užtekdavo gerų vėžingų vietų, visi būdavo patenkinti.
Lanka į naktį atrodydavo, kaip ir dangus, pilna stebuklų. Dar anksti anksti — vos nusileidus saulei, tuoj pat zuikiai užkurdavo "pirtį" ir lankoje tirštai prisirinkdavo jos garų. Po kojomis pradeda džeržgiančiai rypuoti griežlė, iš užupio sodybos atsklinda vienišo šuns lojimas, o šviesiuose vakarų debesėliuose, neseniai nukritusi saulė, paliko dar pusę liepsnojančio dangaus. Jis šviečia raudonu purpuru, šviesiu jau brėkštančio dangaus mėlynumu, retsykiais nubąlantis atskiestos geltonos spalvos potėpiais, kurie, žvelgiant aukštyn, po truputį gęsta ir sklaidosi, ir galiausiai pereina į vasarvydžio mirksinčiomis žvaigždėmis toli spindinčią dangaus girliandą.
Jau ana ir mėnulio pilnatis pasirodė ir vis aukštyn kyla — didelė, bemaž rausvai geltona, lyg ir išsigandusi savo ankstybumo, dar ne visai užgesusio vakaro žarų...Į naktį, slinkdama aukštyn, ji mažėja, gelsta ir iš tolimos erdvės bejausmiu veidu žvelgia į lankos padarus, kurie, rodosi, ne žeme vaikšto, o, kaip kokie vaiduokliai, neturi kojų ir plaukioja tirštame miglos piene. Suprunkščia arklys, kažkas sukrebžda, krenta ir pliumptelėja atgal į vandenį pabaidyta apsimiegojusi žuvis ir vėl miglotus tolius apgaubia vasaros nakties ramybė.
Tolėliau jau baigia užgesti nedidelė ugnelė, kurią dėl jaukumo buvome užkūrę senoje laužavietėje. Apie ją dar sukiojasi keletas šešėlių, jie krapšto anglis, kyla į viršų neryškios kibirkštys... O tu esi basas, jau gerokai pavargęs — vis eini ir eini per žoles ir ajerynus, tik tau vienam tamsoje žinomu takeliu, keli iš vandens ir vėl tyliai merki vandenin tinklelius, imi iš jų čežančius vėžius.
Besidarbuodamas pamatai, kad jau ne vakarai, o visa šiaurė šviečiasi, o į atšalusį nakties orą vis tirščiau garuoja perdien įšilęs vanduo, traukia ant žolės lapų storą ir sodrią rasą, tik vienodai spindi mėnulio pilnatis virš ūksmingų pievų ir miškų, nebeįmatomo, jau visus slėnius pripildžiusio rūko. O jeigu tu turi dar vieko ir, belaukdamas kol į tinklelius sulips vėžiai, pabėgėsi sustirusiomis kojomis ir įkopsi į aną aukštą skardį, pamatysi visą prūdgalių apylinkę. Ten, kur nuvingiuoja upės vaga, visos paupio daubos pritvinusios nakties miglos, ji nusidriekė į tolumas, maišosi su neryškia mienesietos nakties pasaka, iki aušros užsnūdusiais medžiais. visas prūdgalių pasaulis driekiasi čia pat po tavo šlapiomis ir pavargusiomis kojomis, o akys kiek prasiplėtusios, vėl traukiasi snūduliu. Ana ten, į kitą pusę, kur upės vaga išsilieja į malūno prūdą, neryškiai tamsiu ruoželiu šviečiasi Mosėdžio namų horizontalus brūkšnys. Kaip toli man šią naktį iki jo, koks aš pavargęs ir išalkęs esu. Jau reikia eiti namo, nes prieš aušrą vėžiai vėl sulenda į savo urvelius ir be reikalo tikiesi dar ką nors ištraukti. Ir štai ant vieno peties užmestas čežantis vėžių maišelis, ant kito — tinkleliai. Pajudu į namus. Sapnuoju savo gerą lovą, traukiasi snauduliu akys, stačiai einu jau lyg snūduriuodamas. Ir džiaugiuosiu, kad vis trumpėja kelias, kad jau greitai galėsiu lovoje ištiesti per dieną pavargusias kojas...

Didysis vanduo

Didysis vanduo, kaip ta juodoji žuvis, prarijo viso to, kas čia anksčiau buvo, jaukumą, mosėdiškiams pažįstamą pavadinimu “prūdgaliai”. Didysis vanduo prarijo žaliuosius pakrančių ajerynus, uždusino juos ir pūvančiu — nesupūvančiu rudai juodu kietuliu pavertė jų baltas, gyvybės kartulio pritvinkusias šaknis, sunaikino gražiąsias žuvavietes, saulėtas ir grynumu aidinčias maudykles. Didelis vandens gilumas ir bemaž nepermatoma juodžalė tamsa užgulė vėžius ir kitus vandens gyvūnus, kurie buvo įsitaisę molio urvuose, ajerynų pakerėse. Jie, ištikimi savo įprastam gyvenimui, nebeišlindo iš urvų, pasiliko ir žuvo juose. Didysis vanduo išsiurbė, pavertė nieku, smirdančiu užkonservuotu puvėsiu ir storas, krantuose augusių gluosnių, drebulių bei alksnių šaknis, mažiausių sausumos žolelių, patekusių po vandeniu šakniastiebius — visą tą pasaulį, kuris čia žaliavo, žydėjo, dauginosi, gyveno, judėjo, gaudė ir šlamėjo daug daug metų iki mūsų. Niekas nebepamatys ir tų vos gyvų upokšnių, akmenimis grįstų jų vagelių, miškais ir krūmais žaliavusių krantų... Viską prarijo didysis vanduo.
Dabar tas vietas ir ypač buvusią vagą storai kloja dumblas. Jis kaupiasi visuose įlinkiuose, užgula buvusią vagą. Čia neužklys ir neieškos prieglobsčio anei žuvelė, anei kuris kitas vandens gyvis, nes iš chemikalais atmiežto, uždusinto dumblo dar ilgai sklis į vandenį visokia bjaurastis. Šie gyliai tik dumblui ir nešvarumams, tik mirčiai ir tam, kas jau mirė ir tyliai vartaliodamasis leidžiasi į gelmės kapą — buvusią šviesią, pilną saulėto vandens prūdgalių vagą...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Keletas eilių

Standartinė Edvardas » Tre 11 12, 2003, 12:26

* * *
Dienos ramybė
Sukas saulėj,
Ji tyliai švyti lig nakties...
Lyg ją laikai
Savojoj saujoj,
Ir spaudi prie pačios širdies.

Žmogaus kelionė
Baigias tyliai —
Dainų nei šokių nebėra...
Tamsi mintis
Į dangų kyla,
O žemė spindi lyg žara...

Rankas padėjai
Vėl ant žemės —
Tavęs jau nieks nepakartos...
Ir ką buvai
Savin paėmęs,
Paliksi jau kitoms kartoms.

* * *
Susikaupęs, iškentėjęs
Daug dienų, ilgų naktų,
Ir suskirstęs, ir sudėjęs —
Perkrovęs kelis kartus

Atsisėdau parašyti
Apsidžiaugęs per anksti...
Lenda žodžiai netašyti,
Nupešioti, sulenkti...

Ir pasaulis toks beprasmis —
Nuo pradžios lig pabaigos...
Kažkas pasiglemžia esmę
Neatvertus nė vagos...

—Eik, žmogau, nejuokink svieto
Neieškok, nekurk daugiau...
Taip neradęs žemėj vietos
Savo laiką atvargau...

* * *
Nuo lengvų snaigelių
Žemė vėl pabalo,
Žiedui šaltis gelia
Ir žaliam lapeliui...

Čia troboj nešalta,
Šilumos užtenka
Ko paklodės baltos
Visą žemę dengia?..

Kai pavasarėlis
Į miškus pabėga,
Šaltis kaip pašėlęs
Pila baltą sniegą...

Neilgai lig ryto
Pakentėsim tyliai...
Snaigėmis apkritę,
Šaltyje pamėlę...

Paskubėk saulele,
Duok rankelę šiltą,
Lai laukų upeliai
Neša šviesią viltį...

* * *
Širdyje aš pykčio nenešiojau,
Keršto drumzlės nedengė akių.
Iš vaikystės pastato išjojau
Permainingu laikmečio taku.

Panorėjau daug ką padaryti
Ir jėgų darbams geriems sukaupt.
Žemė sukos senoje orbitoj,
Mums nuo jos reikėjo pasitraukt.

Ir į kalną ritome didžiulį
Akmenėlį iš senų sakmių...
Ir miegoti per vėlai atgulę
Audėm sapną ryt dienos sėkmių...

Visa, kas žmogaus protu sukurta —
Tai ir daug, ir velniškai mažai...
Nuo pat Dievo ligi pat Mankurto,
Nuo tiesos lig melo su laužais...

Sizifiniais vieškeliais plačiausiais
Nuo aušros lig sutemų juodų
Nesiskundę ėjome ir jautėm —
Troškų dvelksmą skleidžiamų nuodų.

Nulingavo daug dienų ir metų,
Nelengvai išlikti savimi...
Išdraskytą, kenčiantį kaimietį
Ponai laikė tvarto avimis...

Iš didžiulio mūsų palikimo,
Net iš mūro fermų išlakių
Teišėjo dalgio paplakimas
Ir sklypelis baudžiavos laikų...

Svetimi nedraskė mūsų lizdo —
Paklausyk vienuolio Dotnuvos...
Akys mūsų pavydu sublizgę
Ką kaimynui, broliui dovanos?..

Gal gaisrelį, gal ir didį gaisrą
Su keptais tvartely gyvuliais...
Ak, žmogau, kada beužsigeisi
Dirbti ir gyventi su gyvais?

Laikas laikas nugalėt piktybę
Ir širdy, ir savo galvoje...
Juk ne veltui rankomis sukibę
Laisvėn ėjom, grūmėmės už ją

Ir tegu tikėjimo gerumas,
Atleidimo, gailesčio šviesa
Gaubia mūsų varganąjį rūmą,
Spinduliuoja aiškiai akyse...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai

Standartinė Edvardas » Pen 11 21, 2003, 1:17

Kaimo vaizdai (I)

Žemaitijos krašto žemė ir žmonės

Trauka

Per atostogas visi kur nors kruta. Neatsilieka ir Zigmas. Užtenka laiko ir su žmonėmis pasirodavoti, pasipasakoti, pasižvalgyti aplinkui, viską pačiupinėti, kaip sakoma, savo rankomis. Traukia širdį gimtasis pašalys: upeliai, kalneliai, lankos, saulėtų dienų plynės, mėnesėtų naktų pilkasis sidabras. Bevažiuodamas susitinka ir senų pažįstamų, išgirsta apie žmogaus gyvenimo dangus ir pragarus. Žinoma, į viską atsiliepdamas, tegali tik pasiraukyti ar nusijuokti... Bet užtenka jam ir to. Ir pats, ir širdį išliejęs žmogus, palieka laimingesni, nebe taip spaudžia ir graužia...
Mažai dabar klausančių, visi nori tik aiškinti, garsiai tarškinti savo mintis, savo politiką... Vertina kaimo žmogus tokius, kurie dar moka ano pasiklausyti. O Zigmui, žinoma, tiktai to ir tereikia. Kalbėk, žmogau, jis ne tik išklausys, bet ir papasakos apie tave kitiems...
Zigmui dingojosi — prie kiekvieno kaimo žmogaus trobos slenksčio ką tik atsistojo nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Niekas nieko nebeklausia — kažką padaro, sukelia, na jau to persitvarkymo bangas, ir virsta anos per žmonių galvas, laukus ir trobas. Beeidamos verčia namų sienas, laukų rėžius, nunešė kolchozinių karaliukų šiltus krėslus ir sostelius, į dulkes trynė ir traiškė per daug gyvenimo metų žmonių uždirbtus pinigus, didžiuosius ūkių tvartus ir net kultūros namus...
Tos bangos ir dabar dar visus kažkur neša: vieni šiaip taip dar kapstosi reformų vandeny, bet nesuvokia kur plaukti, neberanda kas ir kada jiems bepadės išlipti ant tikro ir tvirto kranto; kitieji iš tos didelės laimės nebesuspėjo nė viauktelėti, užsirijo ir čia pat, visų akyse, užslopo arba iš didelio džiaugsmo, atgavus seniai atimtą žemę, namus ir kūteles, persprogo širdys...
Vienam kitam, ne didžiuoju vieškeliu pasukus, pavyko ir prie lito prisiplakti, sublizgėti naujomis, ne visai patraukliomis proto ir moralės spalvomis. Didysis ir skaidrusis nepriklausomybės krištolas po truputį jau apsinešė kasdienybės, politinių ir ekonominių intrigų, nemokėjimo ir nežinojimo dulkėmis, pasidarė nebeįžiūrimas ir nebeaiškus. Vienų skausmas ir kitų pasitenkinimas tarpais vos nevirsta staliniškos klasių kovos kakofonija, o nemokšos politikai vis galanda kovos kirvius, vis ragina žengti pirmyn... Betrūko tarpais apginkluoti mases, kaip atsitiko Pakaunėje, ir būtų prasidėjusi tikroji nepriklausomos Lietuvos pertvarka...
Kaip mažai ko, mąstė Zigmas, mus teišmokė istorija, kuri greitas visuomenės pertvarkas, nepribrendusius sprendimus seniai išmetė į istorijos šiukšlyną, bet niekaip to nesugeba suvokti vienos dienos politikai. O darant politinius posūkius ir viena diena būna lemtinga, nes prastų sprendimų pataisyti nebegalima. Sudaužytos taurės purvan sumestų šukių ir žemėn išsiliejusio vyno niekas nebesusems, nebeišvalys ir nebesuklijuos...
Vaikščioja Zigmas gimtinės takais ir keliais, klausosi žmonių, kalbina sutiktuosius....

Už dešimtį dolerių

— Dabar mūsų miestelis,— pradėjo kalbą Juozas,— yra visai užkvėžęs — bendrais dalykais niekas nebesirūpina. Bet man ir tokiais suknistais laikais pavyko pakliūti į Amerikos muziejų. Visi iš manęs juokiasi, bet aš galvoju, kad taip lengvai pakliūti į muziejų niekam dar nepasisekė.
Tu žinai, aš čia dirbu visokiausius darbus. Kas tik po ranka bepakliūva, kas tik ko bepaprašo.
Ne taip seniai pas mus buvo didelė šventė. Buvo dideli atlaidai ir buvo atvažiavęs kažkoks svarbus kunigas, dirmavojo vaikus. Kaip dabar sako — teikė sutvirtinimo sakramentą.Vienas kunigas buvo ir iš Amerikos. Ar jis buvo jau koks vietinis, na, iš čia kilęs, ar ten jau kaip kitaip buvo, aš nežinau, bet jau tose iškilmėse buvo ir jis.
Na, o prieš tai, kaip įprasta, reikėjo apsigramdyti, apsišvarinti, apsiskusti, kad nebūtų gėdos ir kad gerai atrodytume. Man buvo liepta apie miestelio prūdą apipjauti aukštąją žolę. O praeitą vasarą, šviečiant saulei ir dar prie vandens, žolė augo kaip pablūdusi. Pjovėm ir visur kitur, bet ten pirmiausia, nes iš karto keliu važiuojančiam krenta į akis.
Vieną rytmetį ir ėjau su dalgiu ant peties. Jau pasiraitojau kelnes, pasibraidydamas po šiltą vandenį, pasiblaškydamas su kvarkiančiomis antimis, jau pajaunu tą žolę. Vienu tarpu prišoko prie manęs apylinkės viršaitis ir sako:
— Jėzusmarija, tu esi senas miestelio gyventojas, ar kartais nesugalvotum, kur galėčiau gauti dalgį?
— Kokį dalgį?— klausiu.
— Na, tą geležinį, kur dabar laikai rankose.
— O kam tau reikia, ar kas nori karvę pjauti?
— Jėzusmarija, tie amerikonai mirtinai užsinorėjo tokio geležinio dalgpalaikio. Jiems kad ir iš žemės iškask, nori vežtis į Ameriką.
Aš tuos amerikonus jau buvau matęs. Jie buvo prie manęs privažiavę, sustoję, žvalgėsi net iš mašinos buvo išlipę. "Prūdas gražus,— tada pagalvojau,— ir užsieniečių akis traukia..." Visi yra jau rimti, paaugę vyrai, ne kokie piemenys. Paskui jie pradėjo filmuoti, spragčioti su tais aparatais, o aš sau pjaunu žolę ir kas man durniui rūpi. Gramdau žolę, ir tiek. O matai, jie akis išsproginę veizėjo, kaip aš su tuo geležiniu dalgiu pjaunam žolę... Nebūčiau nė pamislijęs...
Aš viršaičiui tada ir sakau:
— Jėzusmarija, aš tų geležinių dalgių namuose turiu ne vieną...
— Tad bėk ir greitybėj atnešk,— paliepė jis mane.
Tie dalgiai, kaip ir viskas, dabar yra pasiutusiai pabrangę. Gero dalgio niekas niekam dabar nenori atiduoti. Aš, kaip žinodamas, jau anksčiau už stogo kazilo buvau užsikišęs ne vieną. Kai parbėgau, ištraukęs gerai apžiūrėjau, su drėgnu lakatu, kiek begalėdamas nutryniau rūdis ir tuoj nulėkiau atgal. Juk amerikonui neįduosi kokį surūdijusį ar įtrūkusį. Nuo skubėjimo nespėjau nė atsipūsti, tuoj vėl prisistatė viršaitis:
— Dėkui Dievui, kad tu radai, dėkui ir tau, kad atnešei. Tu nė pats negali suprasi, kaip tu mane išgelbėjai, kiek tu man padėjai. Palieku tau baisiausiai skolingas.
Ir bemaž ristele nubėgo nešinas tuo mano dalgiu.
Jo, jo, nepraėjo nė gero pusvalandžio, jie, brač, čia į paprūdę pas mane atvažiuoja su visomis savo išblizgintomis mašinomis, su visais amerikonais ir kitais svečiais. Išlipo iš mašinų ir jie į mane, o aš į juos sustoję žiūrime, kaip į kokius dyvus. Tas vienas amerikonas priėjo prie manęs ir sako:
— Dėkojam už tą dalgį. Visai dar naujas. Labai gerai, labai...
Ir, vaikeli, vienas po kito spaudžia man dešinę, dėkoja, linkčioja. O paskui tas pirmasis amerikonas man sako:
— Mes tą dalgį ne dovanoms ir ne dėl savęs paėmėm. Tu busi žinomas visoje Amerikoje. Su visu dalgiu busi įdėtas į muziejaus eksponatus. Tas dalgis pavožniai bus prisegtas prie sienos ir bus smulkiai užrašyta iš kur jis gautas, kada ir kas su juo darbavosi...
Tatai tas dalgis, kame jau ten, bus pakabintas ir prie jo bus tam tikras užrašas. Matai, kaip išeina — jie ten jau nebeįsivaizduoja, Jėzusmarija, kad lietuviai dar tebepjauna žolę su tokiais dalgiais. Jie nori, kad visi amerikiečiai galėtų bent pamatyti, kas per vabalas yra tas dalgis, kur žmogui savo rankų jėga reikia pjauti žolę. Vaikeli, jie čia pat tuoj užsirašė mano vardą ir pavardę, iš kur esu, ką dirbu.
Prie manęs buvo tatai tokie ponai, o aš tada buvau su ta pačia lupačiausia darbine sermėga, apdryžusiom, sulopytom kelnėm. Tas amerikonas paskui dar priėjo ir savo ranką tik šmūkšt man į kišenę.Aš tuojau pat griebiu pažiūrėti kas ten toj mano kišenėj yra. Veiziu — dešimts dolerių. "Na, jetitararai,— galvoju,— gerai yra... Dabar galėsiu nusipirkti dar bent keturis tokius pat dalgius..."
O senoji Juozo motina klausėsi, klausėsi mūsų pokalbio ir čia pat, nebegalėdama tverti, pradėjo pasakoti savo bėdas:
— Ir ši vasara jau buvo nognai sausa. Kokie daržai bėra. Per visą vasarą išdžiūvo, išbuvo, lapų nebėra... Lapai nukrito, susiraitė ir sutrupėjo. Žmonės sakydavo: "Jau batvinių lapai nukrito, jau bus lietaus." Ne, kur tau... Visa žemė yra sudžiūvusi į ožio ragą — tik skyla, tik aižėja. O čia dar visur aplinkui yra tokie smiltynai. Ten kaime, kur anksčiau gyvenom, žemė buvo visai kitokia. Ana niekada tiek neišdžiūdavo. O čia ant to lyg ir kalnelio, kur pasibudavojo žentelis, iš tų batvinių visai nieko nebėra...
Jei nori, nagus nusigraužk, bet vis tiek geriau nebus. Dar retkarčiais taip lyg ir pakrapija iš to dangaus, bet to lietaus tiek tėra, tik — tik rasą uždeda ir pasibaigia. Ir vakar, kaip nabašninkui per budinę — pakrapino lietus, bet ar tokio gali užtekti, ar jis gali sudrėkinti perdžiūvusią žemę? Aš nebeatsimenu, man rodosi, kad mano augime nėra buvę tokių sausų metų. Tai taip... O obuolių po truputį yra, buvo ir vyšnių, bet jei būtų liję, visko būtų buvę daug daugiau...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (II)

Standartinė Edvardas » Ant 11 25, 2003, 12:44

Laukai ir namai

Iš pat ryto — saulė ir baltapūkiai debesėliai. Su trimečiu anūkėliu — Mantu Zigmas keliauja į paupį. Pasiėmė traukinėlį, peilį, kamuolį ir važiuoja. Sulankstomi rateliai jau išklerę, bet kai Mantas nuvargsta, tuoj sėdasi ir Zigmas jį veža. Jaučiasi karališkai, lyg sėdėtų ant minkšto suolelio. O čia dar ir senelis yra kartu, ir veža jį. Geriau nebereikia..
Pūkšnoja gaivus vėjelis. Antai prie kelio naujas gražus namas. Visas kiemelis kaip patalais apklotas ką tik nupjauta, minkšta žalia vejele. Visur pridaigstyta medžių ir krūmų. Po veją bėginėja ilgauodegė kielė, žvitriai kraipo uodegą ir gaudo muses. Mantas įsikibęs į ratelius eina šalia.
Darželiuose rusvuoja ir mėlynuoja dideli astrų žiedai. "Seneli, antai guli karvė." Iš vešlių rausvai violetinių dobilų žiedų dūmo tekyšo tik jos ragai ir ausys. Kiemuose pririšti šunys loja kaip pasiutę. Po žalio klevo skiečiu, didžiuliais ir purvu aplipusiais ratais mėlynas traktorius.
Pro obelis, namus, aukštai pakilusius daržų augalus matosi tolimi laukai. Jie suraižyti į ilgas ketvirtainiškas figūras, kruvinai nuganyti, bemaž nebežali. Kregždės nardo ir sukiojasi aukštai ir rodosi, kad dangaus mėlyname antvože jos maišosi iš vieno su lengvais baltais debesėliais... Raudona vijoklinė rožė išsidrėbė ant visos baltų plytų namo sienos – išsitiesė, išsirąžė, apsikabino spygliuotomis šakelėmis kuo didesnį plotą ir klesti saulėje šimtais žiedų. Kelelis ir kiemas išasfaltuoti – juoduoja šiltas ir kietas paklojimas. Viskas atrodo taip lengvai, žaismingai ir gerai, kad vilioja užsukti, pabūti, pagyventi iš vieno su tų sodybų šeimininkais.
Darže — obelaitės, pro stambius juodžalius lapus gelsvai raudonu auksu spindi benokstantis obuolių sultingumas. Koks tas rudeniu atsiduodančios dienos keistumas, kiek atsiminimais nuskaręs tas rasotų daržų, paaugusiu morkų, mėlynu žalumu išstypusių aguonų, šviesžalių burokų lapų, didelius obuolius beauginančių obelų pilnatvės gaivus ir švelnus bolavimas, pilkų namo sienų ir langų stiklo blizgėjimas, kad būdamas ir tolių toliausiai nuo vaikystės namų, atminties drobėje kaimo vaikas Zigmas kartkartėmis žiūri į juos, kaip į kokį gero piešėjo nutapytą paveikslą ir, kol jo akys visai užsimerks, galės tam vaikystės paveikslui melstis ir godoti pačias gražiausias mintis...
Štai stovi dar vienas gražuolis. Iš tų pačių baltaplyčių, bet taip, kad išmislo dabartiniams statytojams galėtų pavydėti ir senųjų bažnyčių meistrai. Papastogės, viršulangiai, jų šonai ir apačios, trobos gibgaliai taip sudėlioti, kad išeina puikiausi ornamentai ir vis kitoki, ir vis puikesni už puikų. Zigmas ilgai žiūri į to namo dakanotas sienas ir vis tiek akis, kaip ir prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, pasiklysta tų išraitymų margumynuose...
Šalia nejaukiai, lyg išsigandęs ir nuo gyvenimo blogybių pašiurpęs, stovi apleistas namas. Kiemo plotas pasišiaušęs žaliomis balandomis, sėklas išbasčiusių ir jau nulūžusių žolių gelsvai rudais stagarais ir iš tų žolių išlindusiomis juodai margų vištų uodegomis. Stovinčią sodybą apsiautė šakom aukštos ir plačios liepos ir prietrobio darželyje tvyro slegianti paunksnė.
Keliu atvažiuoja vežimas. Dėdė sustoja prie pakely stovinčio aukšto suolelio, paima kaną su pienu, susipila jį į savąjį. Kaip koks stebuklas, kitoje kelio pusėje sumėlynuoja daugybė besirpstančių slyvų. O Zigmui pasidingojo, kad dabar į šį pašalį atėjo pavasaris ir jau pražydo tamsiai mėlynos ir pašėlusiai kvepiančios alyvos...
O ten toli laukuose auga didelis plačiašakis medis ir stirkso plonom juodom linijom pažabojęs jį pakelės kryžius. Šalia prie pat žemės pritūpusi, pilkom sienom ir šviesesniu stogu, mažų obelaičių ir didžiulių medžių žalia skara apsisiautus, ilsisi vieniša trobelė. Dar toliau — kalneliai, ant kurių, kaip įrėminti laukų kraštai, boluoja tamsesni krūmokšniai ir pasistiebę į saulę medžiai. Tolumos remiasi į snauduliu apėjusius debesėlius.
Ant juodo asfalto kelio iš kiemo išbėga graži, baltaplaukė, papurgalvė mėlyna suknele mergytė. Atvažiuoja mašina ir ji sprunka atgal į kiemą. Kai jos nebesimato, visas juodas, ryto saulės spindulių užpiltas kelias, lyg ir sustingo, nes taip keistai ir netikėtai užgeso mėlyna ir judanti jo švieselė.
Prie namo sunkūs rasoti putino žiedai linksta žemyn, gulasi ant minkštos žalios vejos. Atrodo, kad prie namo atsigulė žalia baltais lopais dėmėta karvė.
Išsidraikiusios beržų šakos lengvai supasi vėjy. Prie vieno namo apiplyšęs šiltnamis ir likę celofano draiskalai sklaidosi ir traškiai barasi su vėju, tartum prašo pasigailėjimo, kad taip prastai atrodo čia, tos gatvės vešlioje žalumoje...

Juodasis angelas

Už kryžkelės mirusio mokyklos draugo Teodoro tėvų namai. Zigmas vaiku dar būdamas dažnai nueidavo pas jį. Čia prabėgo Teodoro vaikystė ir pirmieji jaunystės metai. Čia jis su mažomis vaiko rankelėmis pirmus darbelius dirbo, mokėsi skaityti ir rašyti. Kokios didžiulės obelys ir eglės nuo to laiko išaugo. Dar vaikas būdamas Zigmas matė, kaip jie visi sukibę, sukritę ant kelių sodino tą sodą. Tik senasis kiemo klevas tebestovi nepasikeitęs — platus ir aukštas, nors ir jo šakos apdžiūvo, praretėjo. Dabar tame name gyvena Teodoro sesers sūnus. Jis daug ką čia pertvarkė. O sūnėno žmona visiškai užvėrė kiemo vartelius ir Teodorui, ir jo broliams. Prieš pačią mirtį Teodoras Zigmui papasakojo:
— Paskutinis mano apsilankymas tėvų namuose buvo juokingai graudus ir netikėtas. Aš su savo sūneliu vaikščiojau po savo rankomis sodintąjį sodą, mes rinkome į mažą krepšelį obuolių. Jau prisirinksime ir eisime pas seserį, kur apsistodavome atvažiavę į tą pašalį. Neisi gi obuolių į turgų, kai yra toks tėvų sodas ir tiek jų prikritę. Taip bevaikštant po sodelį, vienu momentu pajutome, kad kažkas čia keistai ir nesuvokiamai pasikeitė. Supratom tik tada, kai kiaurame, dar neįrėmintame statomo namo lange, visoje juodoje grožybėje, į mus, kaip didžiausius vagilius, nenuleisdama akių, nesuktelėdama galvos, nepratardama nė vieno žingsnio, bežiūrinti to sesers sūnaus, visai neseniai čia parsikrausčiusi gyventi, jaunoji žmona...
Lango keturkampė skylė, žiūrint iš saule užpilto sodo, atrodė juoda juoda. O tos keistosios jaunos moteriškės sustingusi ir negyva figūra tvyrojo toj juodumoj dar juodesnė. Ir niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl taip atrodė: ar nuo jos keisto pavydulingo spoksojimo, ar nuo nepamatuoto noro kaip galint greičiau tuose namuose viską užgrobti, ar nuo to, kad, mes su Simonėliu, saulėtos dienos vidury vaikštome čia ir renkame obuolius... Ji namo lange atrodė, nė kiek neperdedant, kaip Juodasis angelas. Nesakė ji mums nei sveikas, nei sudie, tik kaip plėšri lūšė sekė kiekvieną mūsų judesį. Bet mudu buvome drąsūs vyrai, vaikščiojame po savo sodą dviese ir nieko nebijojome, rinkame krituolius, šnekučiavome tarpusavy, juokavome... Juk ir baugiai atrodant, žinojome, ji nepasivers į piktą šunį ir mum neįkąs...
Ir kol tik mudu buvome čia, Juodasis angelas lange juodavo ir juodavo... Išeinant iš sodo aš ir sakau savo sūneliui: "Matai, Simonėli, mudu į tą sodelį, kol iš tų namų neišlėks juodoji piktoji dvasia, nebegalėsime beateiti. Mudu obuolių gausime pas svetimus gerus žmones, nes ten languose nėra Juodų angelų..." Simonėlis dar zyzeno: "Dėl ko mes neisime, man patinka tame sodelyje..." Aš savo vaikui turėjau ilgai aiškinti, įtikinėti jį, kol jis pagaliau suprato, kad į tėvų namus įsimetė juodas babaužis ir kad naktimis jis galėtų ramiai miegoti, į tuos namus ir šitą sodą nebegalima užeiti. Kai kitą sykį ėjome pro gimtąją sodybą, Simonėlis buvo daug ramesnis ir santūresnis. Žinoma, man galvoje sukosi visai kitokios mintys, o širdyje degė karšta ir keista ugnis, bet, kaip žmonės sako, mus turi valdyti ne jausmai ir širdis, o šaltas protas.
Tų namų Juodosios dvasios tėvas prie visko, kas jau buvo, dar pridėjo ir savo brūkšnį. Kartą jis užėjo pas sunkiai sergantį Teodorą ir, bemaž pasiruošęs kibti į atvartus, pasakė: "Išsiraukite ir išsivežkite tas obelis kur tiktai norite, o mano dukters kieme daugiau kad jūsų ir kvapo nebūtų..."
Nedažnai jie ir teužeidavo į tėvo sodybą – per metus vieną — kitą kartą, kai atvažiuodavo atostogų. Obelų jie neišsirovė, nebuvo dar virtę laukiniais, jas išpjovė ir iškirto sesers sūnus. O ligonis dar, prisimindamas tą įvykį, pridėjo: "Matant tėvo sodą, kartais nejučiomis užverda kraujas ir įkaista nervai. Kaip mano sesuo galėjo taip keistai ir neapdairiai pasielgti – viena pati sugalvojo ir tėvų namus, kaip kokį savo turtą užrašė visai svetimiems žmonėms, keistais godumo matais nudėliojantiems giminystės ryšius ir žmoniškumo sampratas." Ir, kiek pailsėjęs ir sunkiai dusdamas, dar pasakė: "Kai pasižiūriu į saviškius ir į svetimus, kai pasiklausau, kiek jie vargsta ir pergyvena, kiek žudosi ir kariasi, norisi jiems visiems sušukti: "Nesijuokit iš savęs ir iš savo Dievo. Jei atėjote į šį pasaulį, nesidraskykite, nevokite, nekabinkite lauk artimam akių. Gyvenimo pasaka tėra trumpa, žmogus per savo amžių nesuspėja padaryti nė pačių geriausių darbų..." "Pasakė,— pagalvojo Zigmas,— kaip kunigas per pamokslą ir trūksta, kad žmonės pradėtų mielaširdingiau gyventi..."

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Ruduo

Standartinė Edvardas » Ket 11 27, 2003, 23:44

* * *
Rudeniniam toly
Žvilgsnis pasiklysta,
Valkų minkštą molį
Miname ir slystam...

Iš pilkos tolybės,
Iš lygaus rudumo
Rankomis apglėbi
Laužo kvapnų dūmą...

Kalnas, pilkas klonis
Ūkanoj prisnūdo —
Apverstas ant šono
Rudo molio bliūdas...

* * *
Šarmotos beržų šakos
Sušildė liūdną mišką
Ir medžiai, krūmai šoka
Begarsį linksmą tvistą...

Iš debesų nukaręs
Pilkumas pasibaigia...
Snieguotos baltos skaros
Plevena tartum snaigės...

Į klonį leidžias kelias,
Žolė sušalus snaudžia.
Pušyno spalvos žalios
Į žiemą įsiaudžia...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Viena istorija

Standartinė Edvardas » Šeš 11 29, 2003, 22:32

Šią liūdną istoriją man papasakojo viena senyvo amžiaus moteris. Jos nebėra, mirė.
Tai jaunuolių meilės istorija, kurią negailestingai sutrypė kaustytas praėjusio karo batas...
Ji prieš mirtį prašė, kad aš tą liūdną pasakojimą pateikčiau žmonių teismui.

MANO V-ELIS

Šiandien esu vėl niekam tikusi. Vėl baisus nerimas graužte graužia širdį. Naktį blogai miegojau, neprisimenu jokio sapno, visą laiką mėčiausi vietos nesurasdama. Jau po pusryčių, J-ė plauna indus, o aš pašokau į palėpę, rašysiu - gal, sakau, perkelsiu į dienoraštį nors kiek savo graužaties... Pala... o juk tokią pat širdies graužatį jau turėjau. Tai buvo prieš karą. Buvo atvažiavęs V-ys, sakėsi nerimęs visą dieną ir vakare užvažiavo pas mane pažiūrėti ar kas neatsitiko. Oi, V-eli, kad taip tu dabar atvažiuotum... Tą baisų ilgesį padėtum įveikti... O kokie baisūs įvykiai... Šiandien viskas iškilo lyg dygliuotas eršketys... Užteks, eisiu vėl į Mi-kę, gal laukuose palengvės...
Kaip suspausti širdį, kad ji nesidaužytų taip? Kaip nusiraminti?.. Kaip nuo akių nustumti tą vaizdą, kuo jį uždengti? Pasigailėk mūsų, pasigailėk mūsų, Viešpatie... Ne, nerimas nepaliko manęs nė laukuose. Išėjo su manimi ir buvo šalia visą dieną. Parėjau, kai jau buvo pietūs ir saulė svilinte svilino, nė valgyti nenorėjau. Įsidėjau saują uogų į vandenį ir užsinešiau ant aukšto. Paskui griuvau ant lovelės ir tuoj užmigau. Ir pamačiau jį, savo V-ių... savo brangiausiąjį visame pasauly. Aš jį mačiau, bet jis, atrodė, manęs nemato. Stovėjo, pati nežinau kame ir ne tai man rūpėjo. Tik žiūrėjau ir žiūrėjau į tą brangų man veidą ir vis jį kalbinau, klausiau kaip ten B-se gyvena, ar sveikas yra, ar jo nesužeidė per susišaudymus? Prašiau, kad atvažiuotų pas mane, sakiau kaip baisiai jo ilgiuosiu... O jis visai į mane nepažvelgė, nė akių į mane nepasuko, tarsi nė negirdėjo. Bet buvo gyvas, mačiau, kaip kilnojosi krūtinė nuo alsavimo ir akys mirksėjo kaip gyvo žmogaus... Man pasirodė, kad jis klausosi kažko kito, labai įtemptai klausosi. O aš jau verkdama - iš tikrųjų ir mintyse - glosčiau tuos jo juodus vešlius plaukus, rankomis liečiau tą gražų veidą ir žiūrėjau į tamsias akis. Ir staiga jis krūptelėjo, veidas iškrypo nuo kančios, o akių lėlytės ėmė pastebimai plėstis, didėti ir pavirto giliomis juodomis duobėmis. Ir vėl išvydau nušautosios žydaitės J-tos akis ir jose sustingusį klausima: "Už ką?" Tokios pat išraiškios pasidarė ir V-iaus akys... Jėzau Kristau... Kad ėmiau rėkti nesavu balsu ir nubudau jau stovėdama prie savo lovos. Gretimoje lovoje miegojo sesuo J-ė ir barėsi ant manęs:
- Jau vėl pradėsi blūdyti. Liaukis ir leisk miegoti...
O aš nežinojau, kur dėtis, prieš akis tebestovėjo V-ys su baisiausiomis nuo kančios išplėstomis akimis... Atsisėdau ant sesers lovos, purčiau ją ir prašiau, kad ką nors man pasakytų, kad kalbėtų su manimi, nes aš išeisiu iš proto...
- Jei jau neišėjai, tai ir nebeišeisi,- sako J-ė.- Jau visi baisumai praėjo...
- J-ė, aš taip baisiai sapnavau V-elį, taip baisiai...
- Jo čia dar ir betrūko...- pasakė ir įsikniaubė į pagalvę.
Pamurkdžiau tą šviesiaplaukę galvą, o pati nuėjau prie laiptų. Namelyje buvo tylu, visi miegojo pakaitį.
Kodėl tave pasapnavau šitokį? Kodėl? Kokį skausmą Tu patyrei, gal sužeidė tave šią valandą, o gal nušovė? Ne. Ne. Viskas galėjo nutikti, tik ne tai, tik ne tai...

* * *

Šiandien miego diena, dangus apniukęs, lyja ir šalta.. Norisi lįsti atgal į šiltą lovą ir miegoti. Šįryt miegojau ilgai, lauke darbų nėra, nežadino. Prieš nubusdama sapnavau keistą sapną: mačiau tą vokietį, kuris man asistavo per tas kruvinąsias žydų šaudymo dienas, tą Paulį... Matau, jie važiuoja motociklais ir kur tiktai pravažiavo abejose kelio pusėse liko daugybė kartuvių su jose kybančiais žmonėmis. Važiuodamas Paulius mojo man ranka, o aš stovėjau kitapus kažkokio tvenkinio ar upės ir, baisu, visas to vandens paviršius raibuliavo krauju. Tartum tai būtų ne vanduo, o didžiulė kraujo valka. Baisiai išsigandusi žiūrėjau į tai, net akis užsidengiau ir tik šaukiau:
-Dieve, Dieve!..
Ir iš tolo girdėjau, kaip kvatojasi važiuojantys vokiečiai. Mano sapnas kiek ir išsipildė - teko vokiečių pamatyti iš tikrųjų. Nuėjau į miestelį nusipirkti duonos ir man bestovint eilėje prie krautuvės atvažiavo pilnas automobilis vokiečių. Du jų tuoj nubėgo į kooperatyvą ir nors žmonės seniai eilėje laukė duonos, niekas krautuvės neatidarė. Vokiečiams atidarė duris be eilės ir įsileido kaip "garbingus pirkėjus". Pasakojo, kad aplinkiniuose miesteliuose jau yra įvestos maisto kortelės. Taip bus ir čia. Per mėnesį galėsi prekių nusipirkti su kortele tik už 25 rublius arba dvi ir pusę markės...
Vakar buvom išvažiavusios į kaimą. Ir J-ė, ir mažoji O-ga. Tai gražumėlis tos dėdės P. dukrelės... Užėjus vokiečiams jie vargšai niekur ir nebeišvažiavo, visus suėmė. Storąjį P-į ir kelis komjaunuolius jau sušaudė, o dėdė jiems iš panosės pabėgo.Tada suėmė jo žmoną su dviem mažais – O-gele ir A-uku ir visus tris pasodino į kalėjimą. Vaikus per dieną išleidžia, jie daugiausiai ir glaudžiasi pas mus. Vakar važiuodami ir paėmėm tą O-gelę. Važiavom pas puodžių. Jis sakė: "Prisirpo daug braškių, jei norite, važiuojame - prisirinksite, prisivalgysite..." Taip ir buvo. Oi, kad prisivalgėm... J-ė iš ten išėjo į Ž-us - pas dėdę B-kį, o mudvi su O-ga, tempdamos krepšį uogų - namo. Kad būtų cukraus, kokios uogienės prisivirtume... Dabar belieka suvalgyti... O-ga pusę krepšio nusinešė į kalėjimą - motinai su A-uku


* * *

Ar tai jau paskutinis mano kančių įrašas, ar begalėtų būti kas daugiau? Ne, man gyvenime nebebus nieko baisesnio. O va, tebesu gyva. Nei širdis plyšo, nei iš proto išėjau. Nieko nebesuprantu. Tub8t mažai mylėjau, juk Džiuljeta peiliu pervėrė savo krūtinę, kad nueitų pas Romeo... Ar aš galėjau taip padaryti? Tarpais galėjau, tarpais bijojau... Bijojau, nes abejojau, ar sutiksiu jį tenai... Antrą kartą per tokius ilgesio mėnesius buvau jį susigrąžinusi, ar besusigrąžinsiu trečią kartą? O jeigu ten mudviem bus skirtingos buveinės, jei jo nepasieksiu nė žvilgsniu? Užteks. Besvarstydama iš proto išeisiu. Geriau apie viską iš eilės.
Praėjęs šeštadienis buvo be galo karštas. Grėbėm šieną, baigėm ravėti daržą, parėjau nuvargusi lyg šuo. Vakaras buvo šiltas, nutarėm išsimaudyti. Pilna vonelė saulės įšildyto vandenėlio jau laukė mūsų. J-ė įsikraustė į ją pirmoji. Aš kažką tvarkiausi kambary, kai priemenėje kažkas pasakė:
- Labas vakaras.
Pakviečiau į kambarį ir kai pamačiau, kas atėjo, sustojau lyg stabo ištikta. Valandėlę jaučiau stipriai spaudžiamą savo ranką, o paskui išgirdau senai pažįstamą "Bi-ėle..." Tai buvo Simonas, mano pirmoji meilė... Keistas buvo jo apsilankymo tikslas, bet sumanymai neprastai pavyko.
Lyg visai nežinodamas, kad mano tėtis seniai paleistas iš kalėjimo, atėjo mums pareikšti užuojautos ir nuraminti, kad vis dėlto tėvelis grįš. Tėvai tuo patikėjo ir apsidžiaugė, kad toks žymus vokiečių policininkas taip rūpinasi jais. O aš tik kramčiau lūpas, kad nesijuokčiau... Vėliau tas "ramintojas" sumišo, matyti pritrūko žodžių reikšti "užuojautai". Jis buvo atvažiavęs su dviračiu, sakėsi važiuojąs pasitikti sesutės, kuri turinti kažką parsinešti...
Pasiūlė man valandėlę pasivažinėti ir pasišnekėti. Supratau, kad tik dabar jis pasakė savo vizito tikslą. Kažkaip instinktyviai mano akys nukrypo į jo rankas ir vėl persmelkė mintis: "Kaži kiek žydų nužudė tos rankos..." Nužvelgiau jį visą. Ne, šį sykį neturėjo jokio žudančio daikto ant savęs, jokio ginklo.
- Ko tu, Bi-ėle, taip keistai apžiūrinėji manę? – paklausė.
- Įdomu, kaip atrodo žmogus, nužudęs tiek žmonių,- pasakiau ir net pasitraukiau nuo jo per žingsnį.
- Ką tu nori tuo pasakyti? Kokių žmonių?
- Tu pats žinai. Aš juk jų nemačiau, o tu regėjai į ką šaudei.
- Eime, pasišnekėsim ir išsiaiškinsim, kas neaišku. Negi tu užmiršai praeitį, negi visai užmiršai? Juk tik trys metai tepraėjo... – jo balsas buvo toks švelnus, kaip ir tada, kai dar mylėjom vienas kitą ir aš negalėjau to neprisiminti, ir aš negalėjau to nejausti – savo skaisčios Pirmosios Meilės.
Iš lėto ėjome keliu iš miestelio ir kalbėjomės. S-mas viską papasakojo man, kaip nuo pat pirmųjų dienų kariuomenėje pateko į nagus tokiam niekšeliui puskarininkiui, kaip jis, dažnai būdamas girtas, ne tik juos ilgai muštruodavo, bet ir ieškodavo priekabių prie vaikinų ir net snukius talžė... O kai vieną dieną, juos ligi devinto prakaito prigainiojęs, dar papildomai norėjęs išvaryti kažkur, S-mas pasakęs, kad tam jis neturi teisės, kad jis skųsis. Tada tas niekšelis taip sumušęs S-mą, kad vos, draugų padedamas, į kareivines beparėjęs. Ir tada visi taręsi, kaip jam "užmokėti" už tai. Simas tikro žemaitiško charakterio žmogus: lėtas, kantrus, bet neužmaršus. Ir štai proga pasitaikė. Vieną vakarą jis pamatė savo kankintoją žirgliuojantį girtą, kaip maišą. Norėjęs dar kažką Simui daryti, bet tas nieko nebelaukęs ir atsimokėjęs jam už visus.
- Bet vis dėlto sudrebėjo mano ranka... Išsilaižė jis. Oi, kaip gailėjausi, kad nepribaigiau. Dabar gyvena sau ir dar pensiją ima, žaltys.
Man lyg akmuo nuo širdies nukrito – tai, vadinasi, jis nenužudė jo. O paskui papasakojo, kaip jį suėmė... Kiek iškentė smūgių ir visokio pažeminimo. Nebuvo galima S-mui sudaryti bylos, nes vis nebuvo aišku – išgys jis ar numirs. Jei būtų miręs, S-mą būtų sušaudę. Ir taip savaičių savaites abu kentėjo: tas - ligoninėje, S-mas - kalėjime.
Pasakiau jam, kaip ieškojau jo Kaune, sunkiųjų darbų kalėjime. Viešpatie, paėmė mano ranką ir kaip kadaise nubučiavo visą... Man rodėsi, kad mačiau jo akyse ašaras.
– Kodėl, S-mai, tu taip netikusiai apsivedei? Negi negalėjai rasti sau lygią merginą? Valandėlę tylėjo galvą nuleidęs, o paskui vėl ėmė kalbėti:
- Parėjau iš kalėjimo su vienais skarmalais. Bijojau žmogų sutikti. Namie nieko neberado, tėvas viską ištampė ir pragėrė. O toji mergina turėjo pinigų ir tuojau pat jį aprūpino visu kuo. Na ir trauk velniai. Naktį ji, kaip ir visos kitos, o dieną - mažai į ją žiūriu. Man svarbu gyventi dieną, o jai aš reikalingas naktį. Taip mudu išlyginam vedybos trūkumus.
– Gerai, kad tu taip gali, – pasakiau.
Mudu jau buvome pakilę į kalną. Ant pakelės griovio augo didelis beržas. Atsirėmiau nugara į jį ir paklausiau:
– O kaip ten buvo su tais raudonarmiečiais? Gal ir į juos tu nešaudei, gal tik išgalvojo?
– Na ko tu kimbi prie manęs su tokiais klausimais? Juk vyko susišaudymas. Šaudžiau, aišku, bet aš jų nemačiau, gal aš kažkurį ir nušoviau, o gal kuris kitas. Lygiai taip pat ir jie šaudė ir galėjo mane nušauti, kaip nušovė anuos du vaikinus...
Taip, juk jo tiesa ir čia buvo. Čia ne žudymas, o dviejų ginkluotų būrių susirėmimas – kuris kurį. Simas žydų nešaudė ir buvo giliai pasipiktinęs tomis žudynėmis. Ir staiga jis kalba:
– Ir su tais suimtaisiais komunistais ne visai teisingai elgiasi. Nėra teisingo teismo jiems. Tu komunistas ar tik prijaučiantis jiems – prie duobės ir baigtos kalbos. Oi, kiek nekaltų žmonių žūsta dabar. Aną dieną pasakojo vienas, parvažiavęs iš Ma-ių, kas ten dedasi P. Tūkstančiais ten žūsta. Sakė atvežę tą dieną pora vyrukų iš S-os, jie abu ylakiškiai buvę, batsiuviai Br-os. Aš juos irgi prisimenu. V-ys buvo puikus vyrukas, mano metų, o pastatė prie duobės...
Įsikibau su nagais į jo švarko krūtinę.
– Meluoji. Meluoji, S-mai. To negali būti, negali, – man rodėsi, kad visa žemė vartaliojasi po mano kojomis. Tuoj atsivers praraja, ne, ji jau atsivėrė, aš jau krentu į ją... S-mas stipriai laikė suėmęs abi mano rankas ir baisiai nustebęs žiūrėjosi į mane.
– Kas tau, Birute? Kas? Na, jei man melavo, tai ir aš meluoju. Ar tu irgi jį pažinojai? Palauk... kas jis tau?
- Jis, mano vyras, mano mylimasis. S-mai, na, pasakyk, kad tai netiesa...
Mane kiaurai vėrė negirdėta, nepatirta kančia, bet vis dar, lyg gaivių vandens lašelių, pilna vilties - o rasintais tai neteisybė? Aš vos bepastovėjau. S-mas stipriai apkabino mane ir laikė, o paskui nuvedė ir pasodino po beržu.
- Štai, kaip išėjo... Štai, kaip gali būti... – kalbėjo jis.
Pirmosios meilės partneris laikė rankose raudančią savo karalienę... Bet ji buvo mirštamai sužeista, netekusi savo mylimojo... Ir ji ne S-mo raudojo, o jo konkurento - V-iaus... Man rodėsi, kad iš mano pačios perplėštos širdies teka kraujas... net persibraukiau ranka per krūtinę - ar nekraujuoti mano rūbai...
– S-mai, kas tasai žmogus, kuris juos matė? Pasakyk man, aš pati jį pasiteirausiu,- maldavau.
– Nesakysiu. Su juo tu nepasikalbėsi, jis nieko tau nesakys. Ir, iš viso, tu niekam verčiau nesigirk, kad buvai su tuo vaikinu pažįstama. Visi kiti į tai pažiūrės ne taip, kaip aš.
– O man tas vis tiek. Na, nueik ir pasakyk jiems, ko dar lauki? Pasakyk ir tegul rytoj pat išveža ir mane ten pat, kur ir jį padėjo, – šaukiau rankomis įsikibusi į savo plaukus, plėšiau aš juos , kad net galva tratėjo. Ir vėl Simo rankos švelniai suėmė manasis, vėl ramino ir prašė nurimti, aš juk nieko nepakeisiu, kad ir kiek draskysiuos.
– S-mukai, ar tu turi kokį šaunamą ginklą pasiėmęs? – po kiek laiko paklausiau baisiai ramiu balsu.
– Turiu, o kaipgi?
Sudėjau rankas lyg maldai. Ne, nieko savo gyvenime taip nemaldavau, kaip jo šį vakarą.
– S-mai, nušauk mane! Pasigailėk manęs ir nušauk. Štai aš atsiklaupsiu prie tavo kojų, maldauju tavęs, kaip Viešpaties Dievo... Nušauk, pasigailėk manęs. Niekas to nesužinos, niekas to nematys... Aš mirdama laiminsiu tave už tai... – ir susmukau prie jo kojų.
Ak, kokia tai būtų buvusi palaima - mirtį nešanti kulka šį baisų momentą. Bet pasijutau pakelta stiprių rankų ir nešama... O paskui stovėjau prie jo prigludusi. Jo veidas glaudėsi prie manojo. buvo visas šlapias nuo ašarų...
Ir taip pamažu parėjome namo. Vėl jaučiau jo lūpas ant savo rankų, vėl tylius, švelnius žodžius, prašančius nusiraminti. O paskui stovėjau šiltoje priemenėlėje ir negalėjau susivokti - tikrai buvo šis vakaras, ar tik sapnavau jį?..
O sekmadienio rytą tėvas rado mane ant kopėtėlių paskutinės pakopos besėdinčią, sustėrusią nuo šalčio ar nuo tos vidinės kančios, kurią kenčiau. Ir nebegalėjau atsikratyti minties – kaip man daryti, kad greičiau numirčiau, kad aname pasauly vėl susirasčiau jį...
– Tėve, jie nužudė jį, mano V-ių. Ten, P-se, prie M-ikių juos sušaudė. Tėti, kaip man dabar gyventi?- klausiau taip, tarsi klausčiau: "Kaip man dabar numirti?" Tie du klausimai man buvo vienodos reikšmės, vienodai sunkūs ir neįveikiami.
O paskui mane ėmė krėsti drebulys; taip ėmė drebėti rankos ir visas kūnas, dantys barškėjo, kad ir sukandusi negalėjau jų išlaikyti. Vargais negalais, tėvo padedama užsiropščiau ant aukšto. Atėjo mama ir jos padedama nusirengiau. Apgailestavo, kad man vėl "kažkas nutiko". Po valandėlės tėvas atėjo su puodeliu karštos arbatos, o iš kišenės ištraukė į popierių suvyniotą šaukštą pilną medaus.
– Laikiau krislelį juodai dienai... Juodesnės dienos tau vargu ar bebus, vargšas mano vaike,- liūdnai kalbėjo tėvas.
O aš gėriau karštą skystį, stipriai atsiduodantį degtine, ir kandau iš šaukšto po gabalytį medaus. Ir nuostabus lengvumas išplito visame kūne, praėjo drebulys, sušilau ir atsileido visas baisus įsitempimas nuo pat vakar vakaro, nuo pat tos minutės, kai išgirdau tą siaubingą žinią. Tėvas sėdėjo ant mano lovos kraštelio ir kažką man vis kalbėjo, o aš gulėjau ir lepinausi ta šiluma, tuo lengvumu.
Ir staiga pamatau, kad čia ne tėvas sėdi, o senasis dėdė Jon-bas, o aš guliu jo valties dugne, pečiais atsirėmusi į galinę lentelę. Saulė tokia šilta, valtis siūbuoja ant upės vandenų, o dėdė Jokūbas kinkuoja pirmyn - atgal, traukdamas irklus, ant jo nugaros atsikiša liesos pečių mentės ir vėl priglusta, ir vėl, ir vėl... Man neišpasakytai gera... žiūriu į mėlyną dangų, praplasnoja dvi antys, kažkur klykia pempės, baltos žuvėdros nardo apie mus...
Ne, bet čia ne senasis Jokūbas. Čia Gu-tis sėdi priešais mane, juokiasi kažko... ir toks gražus jis, juokiasi tos gražios jo lūpos, juokiasi žydros akys. Vėjas šiaušia šviesias garbanas ant galvos... O čia ne Jokūbo senoji valtis, o Gu-čiaus šmaikšti baidarė ir kaip mes lekiame. Lygu paukščiai viršum vandens, o abipus mūsų kelio pilna vandens lelijų. Gu-tis tik traukia jas saujomis ir meta ant manęs.
- Nusipink vainiką. – šaukia jis man, o aš tingiu ir ranką pakelti, – taip man gera gulėti ir nieko neveikti. Gu-tis ima po žiedą ir kaišioja į mano kasas, sudeda apie visą galvą, juntu, kaip aitriai kvepia vandens lelijos.
– Tu kaip indų Meilės deivė, – sako Gu-tis. Ir vėl skrieja baidarė.
– Gusčiau, kur mes skrendame?
– Į Paršežerį. Pažiūrėsim, ką tie paršai ten padarė, – atsako jis.
Ir girdžiu, kaip žvygauja ir kriuksi kiaulės, aš pasikeliu ant alkūnių ir matau, kad visuose netolimuose ežero kraštuose daugybė kiaulių, didelių ir mažų, sugulusios į vandenį jos knyslėmis varpo pakrantę ir stumiasi vis tolyn ir tolyn. Staiga pajuntu, kad valtis stovi ir Gu-čiaus visai nebėra joje, aš viena pati esu tame ežere tarp tų kiaulių ir baimė paima – o jei jos pamatys mane ir visos supuls ant manęs? Čiumpu irklus ir įbedu į vandenį, bet tai jau ne vanduo, o tirštas dumblas, tarsi purvas koks. Nė iš vietos negaliu pajudinti laivelio. Man rodos, kad net pabudusi buvau, bet tuoj vėl nuplaukiau už realybės ribos.
Matau didžiulį lauką, V-ys aria jį, vagą po vagos verčia riebias žemės riekes, o aš mėtau iš krepšio bulves. V-ys baltais marškiniais, palinkęs ant plūgo eina paskui jį, o žemė tik verčiasi, tik verčiasi tokia juoda, blizganti, o aš metu į vagą dideles baltas bulves. Atsigręžiu – tai nuostabu – visas laukas jau žaliuoja.
- V-y, žiūrėk, bulvės jau sudygo, – šaukiu aš jį. Atsigręžia ir prisėda ant plūgelio skersinio, žiūri, šypsosi. Toks gražus, toks gražus... Veidas šviesus, kažkoks baltas, marškiniai prasegti, matosi kaklas ir krūtinė, vėjelis plazdena marškinių apykaklėlę. Stovime abudu ir žiūrime į savo lauką ir tokie laimingi esame abudu... Jis apkabina mano pečius, priglaudžia ir sako:
- Tai gerai. Čia tokia ankstyva veislė, jos tuoj pat ir užauga. Reikia bulvių, labai reikia, kad žmonės turėtų ko valgyti. Ar ne taip? – klausia žiūrėdamas į mane ir šypsosi, regisi jo lygūs gražūs dantys.. Ir staiga, tarsi iš dangaus ima kriste kristi varnos, juodi kovarniai... jų baisi daugybė ir visos puola žalius bulvių daigelius, peša ir rauna savo juodais snapais bulveles, o aš ploju rankomis ir vaikau juos, bet jos manęs visai nebijo. O galiausiai susisuko tarsi debesis ir krito ant V-iaus, ant galvos, ant pečių... Jis gynėsi rankomis, o jos kapojo jo rankas, pešė jo plaukus ir lakstė skutais jo balti marškiniai. Aš puoliau rankas iškėlusi, šaukdama ir rėkdama ant jų, bet nieko negalėjau padaryti, aš nebegalėjau nė prieiti prie V-iaus, tiek apie jį buvo tų kranklių. Ir čia mano ausis pasiekė kažkoks negirdėtas garsas, tartum "a-a-a-a" kas šauktų. Atsigręžiau ir pamačiau, kad visa rytų pusė, nuo šiaurės ligi pietų, visas horizontas tarsi užtvenktas kareiviais. Jie dar labai toli, bet artėja ir artėja, ir tai iš jų atskrenda tas nenusakomas "a-a-a-a-a-a", lyg kokia aimana, lyg rūstybės ir jėgos pilnas tas šauksmas. Jau regiu, kaip jie priėjo mudviejų bulvių lauką, jau regiu išsižiojusias kareivių burnas ir raudonas žvaigždes ant jų kepurių, o tas baugus "a-a-a-a-a-a" man siaubą kelia. O varnos blaškosi, traukiasi ir krenta negyvos ant žemės. O V-iaus nebėra... Tik vėl žaliuoja jo suartas laukas, o kai kur jau ir žiedai baltuoja.
– Sužydės tavo laukas V-y, o tu jo neregėsi, – šaukiu jam, o ašaros bėga man iš akių ir bėga, braukiu jas delnais ir einu, ir skubu, kad neužgriūtų ant manęs ta lavina su savo tuo klaikiu šauksmu.
Nubudau - kas dabar rytas, o gal vakaras?.. Negi būčiau visą dieną ir naktį pramiegojusi? Eisiu į apačią, tarp žmonių nebus taip baisu.

* * *

Nepasisekė mano planas , nepasisekė... O gal tikrai to nereikia? Gal ir tu to nenori? Ko reikėjo tėvui įeiti, juk atrodė, kad nieko nėra, aš viena buvau namuose.
Visą naktį prasibasčiau lauke. Norėjau nueiti lig mudviejų ąžuolo. Ten perkristi ant tos pačios žolės, kur dar taip neseniai buvome abu. Ten dar Tavo kūno kontūrai tebėra atsispaudę, tavo kūno kvapas susigėręs į žolės stiebelius, ant kurių gulėjai... Ir aš bėgau lyg ištroškęs prie šaltinio atsigerti. O ant kelio stovėjo tie su šautuvais ir užriko ant manęs. Jie jau buvo nebe jauni, galbūt žydus šaudę... Baisiai persigandau, norėjau bėgti atgal, bet sustabdė perkūniškas:
-Stok!
Kur aš ėjusi, ko ieškanti?
- Simo A-kaus, jei norite žinoti,- sakau.- Pasimatymą buvom sutarę čia...
Pati stebėjausi, iš kur į galvą atėjo tokie žodžiai. Jie nepažino manęs, juokėsi, kad A-kus turįs gerą skonį. Bet jo, pati matanti, šį vakarą čia nėra. Teksią pakentėti šią naktelę... Jie pasakysią jam ir aš galinti ateiti rytoj naktį...
Apsigręžiau ir lydima begėdiško juoko nudūmiau atgal. Vadinasi, naktimis budi keliuose ir aš negalėsiu ten nueiti. O dieną? Dienomis galima kur tik nori...
Kitą dieną susirinkau visus peilius kiek tik radau. Ir nė vieno nebuvo tinkamo. Tai bukais galai, tai visai maži, neaštrūs... Užkliuvo akys už balkio virtuvėje. Ten buvo užkištas ilgas mediniu kotu peilis. Su juo nudurdavo kiaules. Išsitraukiau jį, išvyniojau iš skuduro. Vos neįsidūriau delno, ašmenys aštrūs. Tik baisiai ilgas, jis išlįs man kiaurai per nugarą... argi tai svarbu? Nueisiu prieš vakarą ten, kur žydėjo mudviejų meilės rožės ir krisiu ant šito peilio smaigalio ir užsibaigs viskas. Gyventi aš jau neturiu jėgų, be jokios vilties, be jokios vilties...
Staiga kažkieno ranka paima ir ištraukia peilį iš mano rankų.
- Ką tu čia ketini daryti? Bene kiaulės eisi pjauti, bet vasarą jų niekas neskerdžia,- kalba ironiškai tėvas. O paskui pamatė ant stalo išrikiuotus ir kitus peilius. Jo akys sužaibavo ir žvilgsnis lyg perkūnas trenkė į mane.
- Ištiža. Užjaučiau tave, maniau - verta gero žmogaus rankos. O tau ne užuojautos, o diržo reikia. Ir ką gero tavyje rado tas žmogus. Jis galvą padėjo už savo siekius, o tu kaip avis bėgi vos vilko uodegą išvydusi. Tu jo darbą tęsk, už jį gyvenk, o ne peilius rankiokis!..- šaukė tėvas net išraudonavęs ir toks įtūžęs, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Stovėjau lyg prie gėdos stulpo, o tėvas plakė mane žodžiais lyg rykštėmis ir ligi gyvo kraujo. Nesigailėdamas nėmaž, nežiūrėdamas į mane.
- Tuoj marš į Mi-kę,- pabaigė jis.
- Juk šienas jau visas sukrautas, ką ten veiksiu?
- Kelmus ir krūmus rausi. Darbo visada rasis. Eik!..
Nuo to karto patrako mano tėveliukas visai. Varinėja mane kaip kokią svetimą samdinę mergą. Nė minutės laisvos nebeturiu. Iš ryto anksčiausiai einu karvės melžti, o po pusryčių tempiasi į Mi-kę ir abu rauname krūmus ir nupjautų medžių kelmus. Bet ir tą darbą dirbant neleidžia vienai man sau pabūti, o vis seka jau vaikystėje girdėtas pasakas. Ir daug jis jų moka, oi daug...
O man rodosi, kad aš suprantu kodėl jis taip užsėdo mane. Neduoda man galvoti ir liūdėti dėl V-elio. Protingas tu, tėveli, bet širdies mano tu nežinai...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

1993

Standartinė Edvardas » Ant 12 02, 2003, 11:35

1993 metų eilėraštis

Mirga dienos ir valandos - vėju, pūga, besilankstančiomis beržų šviesrudėmis šakelėmis, pilkais langų stiklais, namų sienų mūru, žvirblio ir balandžio nekantriu skrydžiu, besidraskančiu dėl pabertų trupinių, lengvais jų sparnų viražais, lėtu juodos žmogaus figūros brūkšniu baltame kiemo sniege, vaiko balso spigiu aidesiu, dangaus buka pilkuma ir properša debesy, iš kurios veržiasi spalvota banguojanti šviesa... Jau baigiasi vasaris.
Skeryčiojasi ir spygauja virš žmonių galvų keista nežinomybės dvasia, beviltiškumo klystkelis. Nevilties mintis sunki, kaip švinas - iki kol ir kiek žemai dar ji lenks mus? Aklagatvių tūkstančiai ir kiekvieno pralauža - tai šuolis į pačią prarają. Visi tyli ir nejuda - gal kas nors, kaip nors padės ir patars? Bet pranašų nebėra, pranašai išniekinti...
Lengvo nuodingumo gana ilgas laikmetis pavergė, apakino ir mes jau keletą metų besiblaškydami tik vienas kitą sukruviname ir patys iš to girtų balsais kvatojamės...
Nesimato išeities. Nėra visiems išeities. Tik kai kam, kas eis, dirbs, sugebės daugiau paimti, negu duoti. O gal tai ir yra mūsų tikroji dabartis, ir mūsų viltis? Į tokią viltį, oi, kaip sunku mums įtikėti. Ką bedarys seniai ir nuskurėliai, ką bedarys likimo pasmerktieji? Argi juos gyvus, kaip japonų filme, ant savo nugarų turėsime nunešti į mirties slėnį?! O, Dieve!..
Viltis. Svajonė. Žmogus. Humanizmas. Laimė. Gyvenimas ir išgyvenimas. Tie susišaudymai ir žudynės. Už keletą grašių parduotos sielos, jauni dar gyvenimai. Visai netoli, visai čia pat - brolvaikiai ir anūkai. O, Dieve! Ir ne viena ar penkios, o tūkstančiai šeimų, visa Lietuva. O narkomanija ir girtuoklybė... Argi tai jau ir viskas, kuom apvainikuotas ir iš ko sumūrytas mūsų Vilties pamatas? Dieve, ar jau viskas? Darbo dešimtmečiams. Ir patiems su savimi: mitingai, barniai, pamokymai pjautis ir keršyti, gyvenimiški pamokymai - ištisas klaidynas, klystkelių raizgalynė. Popieriniai dučės ir tautos vadai, besmegenių nurodymai...
Och ir ilgas išėjo šios dienos eilėraštis ir nėra jame poezijos, o tik prakaitas, dantų griežimas, nekaltų mirtys, kraujo spalva ir švininė, tamsi viltis...
Tu mano, Lietuva, tu nuostabi Tėvynė!

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Vasara

Standartinė Edvardas » Ant 12 09, 2003, 19:37

* * *
Koks kvapnus pavakarys —
Išsilijo, išsidūko...
Dundesiais dangaus karys
Švaistėsi tarsi bildukas...

Vėl iš naujo laukuose
Medžiai žaluma plevena...
Juodas žvilgančias kasas
Pasitaiso varnas senas...

Paukščiai pamažu užkims,
Vėjas tilo ir nutilo...
Bemirksės tik erdvės gilios
Balto spindulio akim...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Likimas

Standartinė Edvardas » Tre 12 10, 2003, 20:12

* * *
Žiburiuoja, kol nukris ant žemės
Gal lašu pavirtus išgaruos...
Saujoj dailiai pakeli paėmęs,
Nekvėpuok, nejudink — lai pagros...

Toks trapus likimas balto grožio —
Ne, ne snaigės, o žmogaus lemties...
Meteoru sušvytėjęs ruožas
Erdvėje išnyksta be minties...

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ket 12 11, 2003, 11:05

O aš - tikrai ne meteoras,
Ir nors visai trumpai nušvinta
Gyvenimo trapusis ruožas,
Esmė mana pagimdo mintį -

Paukštužę drąsią ir svajonę,
Bei uždega ugnelę-viltį,
Kad, po žvaigždynus paklajojus,
Galėsiu vėl į Žemę grįžti.

Skelbti atsakymą