Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pen 06 25, 2004, 20:01

O ką, vėl ruošiesi žmogų suluošint - gal turi kokių slaptų sadistinių polinkių, kad taip patinka kurt baisybes :shock: , kad daugiau man neskriaustum nei Pranio, nei Juzefos su sūneliu, bo bus blogai - sakau rimtai... :shock: :roll: :wink:

Nu gerai jau, gero savaitgalio tau, rašytojau... :wink: :)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Legendos tęsinys

Standartinė Edvardas » Sek 06 27, 2004, 11:31

15. Išlaisvinimas

Pagaliau Juzefa ryžosi pasakyti Ancei apie savo nusistatymą. O jis buvo toks: aš taip pat noriu išlaisvinti savo sūnelį iš Mirties kalėjimo ir viską darysiu, kad jam nereikėtų mirti kartu su manim. Po to mergaitės jai smulkiai paaiškino ką visoms kartu reikės nuveikti ir kaip vaikelis turės iš čia išeiti.
Pirmiausia, daug ko naujo buvo išmokytas jos sūnus. Jam į galvelę dešimtimis, o gal ir šimtais kartų, buvo įkalta visa veiksmų seka, ką jis nuo pat šios dienos turi atsiminti ir turės daryti išėjęs už kalėjimo sienų.
— Jē to vėskuo, kāp tau sakīta, nepadarīsi,— kartkartėmis vaikui primindavo Ancė,— tā nikumet sava mamas ė nebėpamatīsi... Ana pasėlėkusi če numėrs ė būs užkasta i žemė... Bet jē to būsi gers, klausīsi ė padarīsi tēp, kāp tau mes ė tava mama lėip, tā ka nuēsi ont kalna i tus nomus, mama pati atēs pas tavi ir to so anou, kāp ka ė dabā, galiesi būtė vėsa laika...
Vaikas jau daug ką buvo išmokęs mintinai ir žinojo kada ir ką jis turės daryti. Mergaitės vis klausė ir klausėsi jo kartojamų žodžių:
— Ka nusėlēsio ont žemės, patrauksio ož joustas gala ė atrėšio mazga... Paskou... paskou nuēsio ė pasėkavuosio medie... Ka tik pamatīsio saulė, ēsio ė ēsio pri anuos... Ka pasėdarīs karštā, ibrėsio i ondėni, atsėprausio, vo paskou ė viel ēsio pagal opieli... Ēsio ė ēsio, vo pri tuos posės (vaikas pakėlė kairę ranką) būs opelis. Ka pasėsliepės medie išmieguosio par nakti, toukart sovalgīsio ontra bolvė ė viel, pamatės saulė, visa dėina ēsio pri anuos, vo opelis būs pri tuos ronkas... Ka tik pamatīsio dėdili kalna ė ont anou daug baltū pastatū, tojau pat lėpsio i anou... Psėlsiesio ė viel lėpsio, kol vėsā ožlėpsio. Ka tik pamatīsio žmogo, sakīsio, ka vakar paklīdau ė nežėnau iš kor ēto ė kamė īr mona nomā. Toukart paprašīsio, ka mon douto valgītė, ka eso baisē išalkės...
— Ons jau vėskou poikiausē īr išmuokės ė gerā žėna,— pasakė vaiko žodžių klausiusi Ancė.— Rītuo onkstėi jau anou išlēsem i laisvė. Par dvė dėinas ons noēs lig palivarka ė, tikiekem žmuoniū geromo ė Apvaizdas pagalba — anėi vāka priglaus ė išaugins...
— Dėivė, Dėivė, būk gers mona vākou...— meldė Juzefa.
Matydamos motinos nusiminimą ir ašaras, visos mergaitės buvo ne savyje ir, kartu tramdydamos ir savo slogią nuotaiką bei nenugalimą liūdesį, visaip ramino Juzefą. Jos labiausiai bijojo, kad motina neįveikusi atsiskyrimo kančios, atsisakys išleisti savo sūnų į laisvę ir visi jų geri norai nueis perniek...
Paskutinė košmariška naktis buvo nepakeliama. Juzefa nė sekundei neatsitraukė nuo savo sūnelio, nors jis miegojo saldžiai ir nepabusdamas. Kelis kartus per naktį žiūrinėjo ir peržiūrinėjo jo trejetą marškinėlių, kuriais aprengs išleisdamos vaiką, sudėjo į tris kišenes dvi virtas bulves ir džiovintos duonos riekelę.
Auštant rytmečiui mergaitės prikėlė vaiką. Juzefa, liedama ašaras, atsimylavo, atsibučiavo — visam laikui atsisveikino su savo sūneliu. Visos, nepakeldamos šios minutės skaudaus tragizmo, nusisukdamos ir nepasirodydamos Juzefai, graudžiai ir nesulaikomai ašarojo... Paskui Ancė pririšo per pažastis vaikelį prie suplėšytos ir suraišiotos drobulės juostos. Prisilaikydamos rankomis akmens sienos lipo viena kitai ant pečių, stojosi ir ketvirtoji jau pasiekė siaurą pastogės lango plyšį. Jis atsidūrė ties pačia krūtine. Po to į viršų prie lango buvo pakeltas pririštas vaikelis, kurį Ancė atsargiai iškišo pro siaurą langą ir nuleido ant žemės laukutinėje sienos pusėje. Vaikas atsistojo ant žemės ir tuoj pat, patraukęs už juostos galo, atrišo ją nuo savęs, o Ancė tuoj pat ją įtraukė į vidų.
— Vėsks... Dabā žėnau — mes tava vāka išgelbiejuom no baisiausės mėrtėis tamė kaliejėmė. Džiaukės, Juzefa, ta dėina tor būtė pati pokiausi ė iškėlmingiausi dėina tava gīvenėmė...— atsistojusi ant tvirtos žemės norėjo pradžiuginti motiną, nulipusi nuo draugės pečių, Ancė.
Visos merginos juokėsi ir verkė, juokėsi ir verkė. Joms visoms labai trūko mažojo, nuolat čiauškėjusio aplinkui, vaikelio ir klaiki širdgėla plėšė dabartinio buvimo valandas... Bet jų protas aiškiai suvokė, kad padarė didelį žygdarbį — išgelbėjo nuo mirties Jonelį, Juzefos sūnų. Bet Juzefa buvo prislėgta tokios baisingos kančios ir jos veidas buvo taip iškreiptas skausmo, kad visi paguodos žodžiai nuo jos atšokinėjo tarsi žirniai nuo sienos.
Kai tekėjo saulė, atsistojusi ant merginų pečių pro siaurą pastogės langelį į plačias Erlos pievas žiūrėjo ašarodama motina ir ji paskutinį kartą matė, kaip jos mažasis žmogeliukas — jos sūnelis,— mažesnis už aukštą žolę, laužiasi ir brenda į saulės pusę. Ji žiūrėjo ilgai, kol ją belaikančios merginos visai pavargo, kol mažą judantį žmogeliuką paslėpė tolumos ir krūmai...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Sek 06 27, 2004, 17:35

Ka man išgelbėtom i Juzefą, labai prašau, gerai?.. :? :wink: :)

O kaip Pranis - argi visai neprisiminė Juzefos ir nesidomėjo jos ir vaikelio likimu, o tik rūpinosi savo sveikata :?: ...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Atsakymas

Standartinė Edvardas » Sek 06 27, 2004, 19:41

Deja, deja...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pir 06 28, 2004, 17:41

kas deja?..

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Atsakymas

Standartinė Edvardas » Pir 06 28, 2004, 22:25

Kalbu apie Juzefą...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Legendos tęsinys

Standartinė Edvardas » Ant 06 29, 2004, 12:14

16. Iki pietų

Juzefos sūnelis Jonas, kaip buvo daugelį kartų mamos pamokytas, kai tik atsistojo į aukštą ir šlapią žolę prie mirties kalėjimo laukutinės sienos, tuoj patraukė už ryšio juostos galo ir atsirišo nuo juostos. Jam net dabar nepasidarė baisu ar ilgu, nes jis visą laiką būdamas su mama, nesuprato ir nežinojo, kas yra ilgesys ir vienuma. Jį pritrenkė tik tokia didelė ir stangri žolė, tokia žemės platybė ir tokie keisti tos platybės kvapai ir garsai. Kai jis atsistojo ant žemės pašėlusiai čirškavo į žolių stiebus įsikorę žiogai. Jis juos girdėjo, bet nė vieno nematė.
Žengė pirmą žingsnelį ir pradėjo didžiąją savo kelionę į nežinią, nes dabar plačioje ir laisvoje, jau į rudenį pasidavusioje žemėje, niekur ir niekas jo nelaukė. Tik motina, likusi tarp keturių akmens sienų, pajutusi širdyje nenugalimą ir geliantį ilgesį, laužė savo rankas, iki kraujo kandžiojo lūpas, bet jau nieko padaryti nebegalėjo. Tuo tarpu jos sūnelis brido per aukštus žolynus ir šito motinos skausmo nei suprato, nei žinojo.
Pamažu jis nuėjo ligi paupy augusio seno karklo. Įlindęs į šakas, pamatė kokios jos storos ir tvirtos, ir kiek daug ant jų blizgančių pailgų lapų, kurie buvo panašūs į žalias paukščio plunksnas. Laikas netruko praeiti, nes jis užsižaidė su tomis šakomis, lipo aukštyn, judino jas, lingavosi ir šokinėjo ant žemės. Iš viršaus vienas po kito sukiodamiesi ore krito nugeltę lapai, o Jonelis, vis netardamas nė žodžio, gaudė juos, bet sugauti niekaip negalėjo. Jam rodėsi, kad tie lapeliai yra gyvi, kaip žvirbliai, bet, nutūpę ant žemės, kažkodėl jie nebepakildavo ir nebeskrisdavo...
Staiga vaikas pro šakas pamatė, kad iš tolių į jį žvelgia didelis raudonas saulės rutulys. Tai buvo ženklas ir jis tuoj pat turėjo eiti prie jos (į tą pusę). Išlindo iš krūmo ir per pievą patraukė į rytus. Ėjo ir ėjo, o pieva buvo plati ir galo nesimatė. Vis žolės ir žolės. Paskui beeidamas išgirdo kažkokį keistą garsą, tarsi mama piltų ant žemės vandenį. Jis pasuko į garso pusę ir greitai išvydo per akmenuotą seklumą bėgant daug vandens. Atsargiai priėjo, atsisėdo pailsėti, įmerkė į vandenį vieną, paskui antrą koją. Upelio šilta sraunuma švelniai kuteno kojų padus. Jonelis pradėjo mėtyti mažesnius akmenukus, o vanduo tiško į šonus, bangavo, bet vis tiek nesustojo bėgęs ir vis kuteno jam kojas.
Prisiminęs mamos žodžius, jis vėl leidosi tolyn. Dabar ėjo palei upelį, vis sustodamas pasižiūrėti, kaip bėga vanduo. Bet ne visur jis bėgo, kame ne kame jo buvo daugiau, ir jis, tarsi dideliame bliūdelyje, stovėjo ramus ir buvo toks pat tolimas, gilus ir mėlynas, kaip dangus. Jonelis bijojo to vandens, nes nenorėjo į jį įkristi. Juk įkritęs nebegalėtų eiti prie saulės...
Paskui jis pamatė besiganantį pievoje arklį ir labai išsigando, nes tas didžiulis (Joneliui taip pasirodė) gyvulys, bežiūrėdamas į tokį mažą vabalą, kai jam nurimus, musių spiečius gerai sukuteno nosį, garsiai suprunkštė. Jonelis, kiek įkabindamas, veldamasis į ilgus savo drabužius ir žolę, nubėgo tolyn. Paskui jis pateko į dilgėlyną ir skaudžiai išsidilgino rankų delnus ir kojų pėdas. Teko grįžti atgal ir tas skaudžias žoles aplenkti. Labai skaudėjo ir Jonelis gailiai pravirko, bet ir verkdamas nestovėjo, ėjo toliau.
Atėjo vėlyvųjų pietų laikas ir jis pasijuto labai išalkęs ir pavargęs, nuo ėjimo skaudėjo į žoles nusitrynę kojų padai. Buvo tvanku ir karšta. Tada suradęs bėgantį seklų vandenį įsibrido į jį ir atsiprausė. Jam pasidarė geriau. Tada nagu, kaip buvo išmokytas, nusilupo bulvę ir skaniai pavalgė. Bevalgant užėjo toks nuovargis, kad jis besėdėdamas užmigo, nuvirto į aukštą žolę ir ilgai miegojo.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ket 07 01, 2004, 17:45

nu tai ką, Edvardai, nieko nerašau, tai ir tu nerašai toliau savo istorijos - tai jau pabaik vieną kartą, pribaik ten tą Juzefą ar ką... :roll: Reikia pabaigt visus darbus - ir gerus, ir blogus, jei jau kartą nusprendei juos padaryt... :wink: Kaip ten dainuoja Grebenščikovas:

...a jesli nam ne pet', to sgoret' v pustate,
a pet' i nedapet', to za mnoj pridut orliki,
s belymi glazami, do po mutannoj vode... :shock:
No puskaj oni idut - ja i sam ptica čiornaja -
mne nekuda bežat' - eščio metr i ldy...
no ja prikroju - do ...(šito žodžio nesuprantu, bet manau "suės")
menia volki da orliki -
štob kto nibud' došiol do čistoj zvezdy... :wink: :P :)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Legendos tęsinys

Standartinė Edvardas » Pen 07 02, 2004, 9:53

17. Vakaras ir naktis

Pavakario saulė nebebuvo tokia karšta ir, atsidususi po dienos vidurio šilumos, žemė, tarsi pradėjo kvėpuoti vilkšna vėsa. Kai Jonelis atsibudo ir pravėrė akis, pamatė vėjely siūruojančias aukštos žolės varpeles, tolumoje mėlyną dangų ir jo platumoje besidraikančius balzganus debesų skutus. Tas vaizdas buvo neįprastas ir jis, tarsi visko išsigandęs, pirmą kartą po išėjimo sušuko: „Mama!..“. Tą garsą greitai nuslopino vėjo šiurenimas, jis prisiminė, kad mamos nėra ir, norėdamas su ja vėl susitikti, palei upelį turėjo eiti tolyn, turėjo surasti didelį kalną su baltais trobesiais ir kaip nors ant jo užlipti.
Pamažu ilgėjo šešėliai, artinosi vakaras, vėso lanka. Saulelė greitai pasislėpė už aukšto Erlos skardžio, o mažasis žmogelis vis tęsė savo kelionę į nežinomybę.
Pradėjo temti. Lyginant su diena, paupy kažkas pasikeitė. Jonelis nebegalėjo įžvelgti daiktų ir jo širdin, tarsi netyčia, tarsi kažkokio keisto baimės instinkto sukeltas, įsibrovė keistas nerimas. Per dieną nusiplūkęs, jis visa savo esybe pajuto pasiilgęs mamos. Jam norėjosi su ja pasikalbėti, daug ko paklausti. Juk ji viską žino ir jam viską pasakytų...
Net nejausdamas to, tarsi tęsdamas tylių savo norų išreiškimą ir savo skausmo mamai sakymą, beeidamas jis pradėjo tyliai inkščioti. Paskui, matydamas, kad niekas nuo to nesikeičia, ir ne tik mama, bet absoliučiai niekas tose aukštose žolėse jo neišgirsta ir niekas nieko neatsako, jis pravirko ir vis kartojo: „Mama!.. mama!.. Mama, kur tu esi?.. Mama, ateik, aš tavęs labai noriu...“ Bet naktis buvo kurčia Jonelio prašymams, tik čirškė aplinkui žiogai, kažkur paupio baloje švilpavo kurklys, jam retu, bet ryškiu tarškesiu atliepė baloje varlė...
Jonelis vėl atsisėdo į aukštą žolę, trynė kumšteliu bėgančias ašaras, ilgai, viską užmiršęs, šaukė ir šaukė mamą. Tarpais jo balsas keitėsi, virpėjo nuoskauda ir pykčiu, buvo labai aukštas, o po to vėl pereidavo į maldavimą ir nykų nusiminimą. Jis nieko nenorėjo, jis buvo mirtinai sučyžęs ir pavargęs... Joneliui neatrodė, kad jis yra dėl ko nors nenusiminęs, jis net pamiršo kišenėje turįs dar vieną virtą bulvę, jam nieko pasaulyje nebuvo, jo paties nebuvo, visame pasaulyje tebuvo tik vienas vienintelis, nenugalimas, negęstantis, žodžiais neišreiškiamas noras. Jam dabar terikėjo tik vieno žmogaus — mamos. Bet jos nebuvo ir su šiuo žodžiu lūpose beverkdamas, o paskui tarsi šunytis beinkšdamas, jis ir užmigo.
Miegas buvo kietas ir sunkus, nes buvo išsiverkęs, pavargęs ir alkanas. Patekėjęs ir pakilęs į dangų mėnulis apšvietė jį nukritusį tirštoje, rasos prisigėrusioje žolėje. Jis miegojo susirietęs į mažą gumuliuką, su trejais ilgais marškiniais, jam nebuvo šalta, nes, ilgus metus gyvendamas Mirties kalėjime, buvo pripratęs prie vėsių ir net šaltų naktų...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pen 07 02, 2004, 18:40

va matai, Edvardai, nori numarinti Juzefą, tai ir Anuškai prastai klojasi - namuose vėl blogi reiklalai: tikras jos tėvas jai linki mirties, daktarė draugui kažko prišnekėjo - tipo, kad jai gimdyt labai didelė rizika, tai ir tas ant jos pyktį lieja, nekelia ragelio, tai vargšė paskambino man ir verkia, sakosi nenorinti gyventi... Va taip ir būna gyvenime - jei galvosi, kad bus blogai, tai ir prisišauksi tą blogį, bet vis tiek sakau, kad Anuškai ir jos vaikeliui bus viskas gerai - kitaip ir būt negali, nes kitaip - dievo nėra.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pen 07 02, 2004, 23:38

Žmonės plaukė, plaukia ir plauks per vargo jūras... Toks, galima sakyti, kvailas yra tas mūsų pasaulis... Jeigu vargo nėra žmogus pats jį susikuria, sugalvoja, pasidaro... Žmogus — gerumo (dievybės) ir baisumo (velniavois) mišinys. Atimk vieną, neliks ir kito, neliks žmogaus... Didelė, sunkiai suvokiama, bet kiekviename žingsnyje pasitvirtinanti aksioma. Bet visada reikia būti humanistu, užjausti ir padėti...

Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Standartinė Mindaugas » Pen 07 02, 2004, 23:52

na ... :roll: yra ir kitokių nuomonių

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Atsakymas Mindaugui

Standartinė Edvardas » Šeš 07 03, 2004, 11:59

Net neabejoju. Mes visi turime save ir savo mintis, kaip ir gyvenimus, ir visą kitą.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Šeš 07 03, 2004, 14:55

Vakar vakare atsigulus pasakiau - viskas, s menia chvatit - nebeturiu jegu ir nieko daugiau nebegaliu padaryti, viska tau, dievuli, atiduodu, as jau nieko nebegaliu... Ryte atsikeliau, paskambinau vienai draugei, klausiu, kur man kreiptis, ka daryti, gal bandyt ja apgyvendint kokiuose globos namuose, kol pagimdys ir sutvirtes, jei namuose tokia atmosfera, o ta drauge patare paskambint - mažu šiandien viskas kitaip, gal čia tik vakar tokia diena buvo, paskambinau - ir i tikrųjų: Ania visai kitos nuotaikos, ir draugas vakar vakare pas ją buvęs, ir šiaip atrodo, kad visi debesys išsisklaidė kaip nebūta, na, reikia tikėtis, kad daugiau tokių kritinių situacijų nebus, nes ir aš ne geležinė (nors dažnai tokia ir deduosi... :wink: ), vakar tik vaistų prisigėrus užmigau - durna esu, pasak mano mamos, neturiu dėl ko nemiegoti, ar ne... :wink:

Bet vakar grįždama iš darbo galvojau apie Anią, pakeliu akis ir matau - dvi vaivorykštės viena šalia kitos - tai juk labai geras ženklas... :wink: :P :) :) :)

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Šeš 07 03, 2004, 14:58

:) o tu, Edvardai, rašyk tą savo istoriją - gražiai, vaizdžiai rašai, gali rašytoju būti (tik nepabaik blogai, ką... :wink: )

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Darjai

Standartinė Edvardas » Šeš 07 03, 2004, 21:13

Negaliu negerbti tokių žmonių, kurie rūpinasi kitais. Malonu žinoti, kad šalia yra, kurie parems tave, kad nesukluptum, nepargriūtum. Jei būčiau Dievas, pirmiausia tokius priimčiau į dangų...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Legendos tęsinys

Standartinė Edvardas » Sek 07 04, 2004, 12:19

18. Kita diena

Vaikas pabudo tik tik rytuose pradėjus skleistis pilkai melsviems aušros sparnams. Pilvelį jam maudė skausmingas alkis. Išsiėmė iš kišenės bulvę ir kiek lupęs, kiek nelupęs, mažais kąsneliais, skaniai pasigardžiuodamas ją suvalgė, semdamas saujelėmis, atsigėrė upelio vandens. Dar pridėjo keletą nuolaužėlių nuo sudžiūvusios riekelės, kuri buvo kitoje kišenėje. Galėjo dar valgyti, buvo skanu, bet prisiminė kaip kartais norėdavo valgyti Mirties kalėjime, bet jie tada nieko neturėdavo ir tekdavo kentėti... Dabar taip nebuvo, jis jau pavalgė ir užsiskanino sudžiūvusia gardžia duona... Juk mama daug kartų buvo prisakiusi, kad valgyti reikia ne po daug, bet du ar tris kartus per dieną...
Su šia mintim vėl į mažą galvelę atplaukė mamos įvaizdis, kurios baisiai jam trūko vakar vakare ir visą naktį, trūksta ir šį rytą. Vėl skausmingai išsiviepė mažos lūpelės ir jis graudžiai pravirko. Atsistojo ir verkdamas palei upelį pradėjo eiti tolyn.
Jam labai nusibodo eiti, skaudėjo kojos, pynėsi apie jas žolės rasoje peršlapę ilgi marškiniai. Verkdamas ne ką tematė ir dėl to dažnai griuvinėjo. Kėlėsi ir verkdamas vėl ėjo. Jis nebesidomėjo nei žolėmis, nei medžiais, nei paukščiais, nei kuo nors kitu. Viskas plaukė pro šalį, bet jo nekliudė, nekrito į akis, nebuvo jam reikalingi ir įdomūs.
Sunkiai įsivaizduojamas tas mažo vaikelio ėjimas per rasotas rytmečio pievas. Be motinos, nė kieno neraginant, su verksmu akyse ir lūpose. Turbūt Mirties kalėjimo dvelksmas visą laiką lydėjo jį ir ragino eiti ir eiti... Juk ten ne kartą buvo kentėjęs badą ir šaltį, buvo matęs daugiau juodo negu balto ir visa tai buvo skaudžiu iešmu įsmigę į mažą vaiko širdį ir mamos paskutiniai pamokymai, tarsi koks kasdieninis, jau įprastas dalykas, stūmė jį pirmyn, vertė dėlioti mažus žingsnelius ir dairytis — bene kur nors, kaip kokį išganymą, pamatys tą aukštą kalną ir ant jo daug baltai dažytų pastatų...
Kai beeidamas vėl pavargo, keletą kartų pasėdėjo įsibridęs į upelį, paskui vėl ėjo. Nebeverkė, nes suprato — nieko negali išverkti — nei krūmai, nei žolės, nei kas nors kitas, jam neištarė nė vieno paguodos žodelio. Bet verkė jo maža širdis, nes jai buvo neramu, ji pajuto, kad šiame pasaulyje galima verkti kiek nori, bet niekas tavęs nepaguos, niekas nieko nepasakys... Tik viena mama galėtų jį užjausti, nuraminti, pamaloninti... Jam su mama visada būdavo gera, jis jos glėby visada galėdavo sušilti, mama saugodavo jį nuo visko, kas skaudino ir draskė jo mažą vaikišką širdelę. Bet dabar mamos nebuvo ir jam vienam bristi per plačias pievas buvo be galo sunku...
Kai labai pavargo ir išalko, vėl, atsilaužęs pusę riekelės duonos, pasiskanaudamas valgė. Bet tik pusę kietai sudžiūvusio gabalėlio, nes niekur nematė to užburtojo kalno ir žinojo — dar reikės eiti... O kišenėje daugiau nieko nebebuvo. Paskui, nė nepajutęs kaip, jis vėl užmigo ir, nulinkęs į aukštą žolę, išsitiesė visu ūgiu. Jį maloniai vėsino upely sušlapę marškiniai, gaivino lengvas ir šiltas laukų vėjelis...
* * *
Per tuos keturis su puse metų Pranis palivarko aplinkoje jau tvarkėsi kaip tikras šeimininkas. Dvarininkas, kaip kokiam ūkvedžiui, jam buvo patikėjęs tvarkyti visus žirgyno reikalus. Jis pats besirūpino tik žirgų pardavimu.
Pranis dabar gyveno laikydamasis griežtos dienotvarkės. Baigęs darbus arklidėje grįždavo į savo kambarėlį (senasis arklininkas prieš dvejus metus mirė), tepdavo riebalais ir treniruodavo savo rankų sąnarius ir nugarą. Stori randai, jei tik atleisdavo, buvo linkę trauktis, kietėti ir skaudėti.
Šiandien buvo ta diena, kai Pranis jodavo pasidairyti po apylinkes. Iki pietų jam knietėjo nukakti prie tų daubų, kuriomis, andai, jis supančiotas grandinėmis buvo stumiamas į mirtį. Jis ten jau buvo ne vieną kartą ir tas pabuvimas, tie apmąstymai tarsi nuplaudavo palivarko gyvenimo smulkmenas, ir jis, dar ir dar kartą, išgyvendavo ne tik patirtą skaudžią savo nelaimę, bet ir ryškiu, rankomis ir akimis apčiuopiamu vaizdu, vėl pabūdavo su Juzefa, pasižiūrėdavo į gundančia gelme viliojančias jos akis, vėl tarsi žingsnis po žingsnio nueidavo tą sunkių ir skaudžių išmėginimų kelią. Jam tos valandos būdavo nepakeliamos ir sunkios kaip švinas, skaudžiai dreskiančios, kaip kulkos sprogimas, bet teikdavo jėgų, tarsi atnaujindavo, smėlio aštrumu nuvalydavo laiką, suteikdavo jo buvimui pasaulyje kažkokios nesuvokiamos, tikros prasmės.
Šį rytą su juo žadėjo joti ir Angelina, bet ji kažkodėl nepasirodė. Ji, nors ir būdavo šalia, niekada jam nekliudė — suprato, žinojo, užjautė, gododavo jo godas, tarsi padėdavo eiti ir nesuklupti...
Tad Pranis sėdo ant Raudojo eržilo, paleido nuo grandinės savo ištikimą draugą Brisių ir nusileidę nuo palivarko kalno nušuoliavo plačiomis Erlos pievomis. Jo mylimas šuo, kaip visada, bėgo greitai, jo pakelta, geltono ilgo plauko, uodega plaikstėsi vėjy ir tarsi kokia nerami liepsna, tarp žydinčių atolų švytuliavo tai kairėje tai dešinėje, tai priekyje, tai kažkur užpakalyje.
Dar gerai neįsismaginus ir dorai neapšilus, Pranis išgirdo lojant savo šunį. Lojo keistai ir kitaip, nei lodavo pamatęs ir vydamas kokį žvėrelį. Lojo be pykčio, tarsi kviesdamas pagalbon Pranį. Lojo vienoje vietoje, nieko nesivijo. Netrukus Pranis išgirdo išsigandusį vaiko verksmą.
— Kuoki če daba beišlīs mundrīstė... Iš kor tuo Erlas pievuo, tuoliausē no nomū, galiejė atsėrastė kuoks kriuokous vāks?— klausė pats savęs ir nevalingai pasuko arklį ton pusėn iš kur girdėjosi lojimas ir verkimas.
Šuo nesustodamas lojo, o vaikas verkė. Prijojęs pirmiausia nuginė šunį, ir kartu žolėje išvydo kokių keturių metų juodbruvį gražų berniuką.
Pranis pradėjo šūkauti, ieškoti ir dairytis po pievą — bene iš kur nors atsilieps ir pasimatys suaugęs žmogus — to vaikelio tėvas ar motina. Juk berniukas čia negali būti vienas.
Vaikelis tebeverkė ir pakėlęs į Pranį plačiai atmerktas pilnas baimės akis, negalėjo ištarti nė vieno žodžio. Niekur daugiau nematydamas nė gyvos dvasios, Pranis nusėdo nuo žirgo ir, palikęs jį, priėjo prie vaiko.
— Kāp to če atsėradā, iš kor atejē ė kor īr tava mama ė nomā?— užvertė Pranis vaiką krūva klausimų.
— Aš paklīdau, nežėnau kor īr mona nomā, aš eso išalkės ė nuorio valgītė...— tarsi kokią išmoktą maldelę pasakė užsirydamas vaikas, nė sekundei nenuleisdamas akių nuo nepažįstamo ir nematytai apsirengusio storabalsio žmogaus.
— Ak, to varga pelie,— žiūrėdamas į išgulėtą žolėje įdubimą,— stebėjosi Pranis ir jo širdį sugriebė skaudus nusistebėjimo graudulys.— Tad to, vākali, če esi vėsā vėns ė nežėnā ni kamė īr tava nomā... Ė to tuo išgolietuo žuolie a tik nebovā ožmėgės?
— Noj, aš mėiguojau.— prisipažino vaikas.— Aš nežėnau, kamė īr mona nomā...— dar pridėjo.
— A senē to če esi?
Vaikas atkišo du pirštelius ir pasakė „Dienas“.
— Ak, to Viešpatie!..Tad tėkrā, ka mon to nemalouji — esi išalkės... A tiktā nerēks vedom so mona arklio juotė karto? A esi kumet miegėnės juotė ont arklio? Vedo juosiau ontā i tou kalna, kor baltou daug pastatū...
— Gerā, bet aš bėjau tuo,— jis parodė ranka į arklį,— aš anuo nikomet nēso matės...
— O!..— nustebo Pranis,— To nebėjuok anuo, ons īr gers ė nieka vākams nedara. Vo ka atsėsiedi anam ont nogaras, nebrēk beētė, ons nuneš žmuonis kor tik anėi nuor... Vo kuoks tava vards? Muni vadėn Pranio.
— Aš eso Juonielis. Mama muni tēp liuob šauktė...
Joneliui labai patiko sėdėti ant šiltos arklio nugaros ir joti per aukštą lankos žolę. Bejodamas, kai apsidairė į šonus, išvydo didelį kalną, ant kurio baltavo pastatai ir dar kartą įsitikino, kad nei mama, nei tos keturios mergaitės jam nemelavo, o sakė gryną teisybę. Dabar jis yra ten, kur eidamas ir norėjo pakliūti. Jis pasidarė drąsesnis, be jokios baimės glaudė savo purią galvelę prie Pranio marškinių, jie abu , palengvėjusiomis širdimis, apie šį bei tą šnekučiavo. Jonelis tvirtai žinojo, kad netrukus į šituos baltus namus turės ateiti jo mama ir jis vėl galės džiaugtis ir būti laimingas...
Pranis, pamatęs, kad vaiko kišenėje yra sudžiūvusi ir apgraužta duonos kriaukšlelė, dar aiškiau suprato, kad pievoje jis tą vaikelį surado neatsitiktinai ir dėl ko jo niekas nelydėjo ir buvo vienas pats...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Sek 07 04, 2004, 13:50

nereik man, Edvardai, to dangaus - man ir žemelėj neblogai, bet geriau pasakyk, kaip kitam padedant pačiai nesuklupti, man neišeina...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pir 07 05, 2004, 16:08

o ko gi nerašai toliau - negi reikia, kad kiekvienąkart paraginčiau... :wink:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

darjai

Standartinė Edvardas » Pir 07 05, 2004, 17:46

Turėk kantrybės. Neina taip greit. Rytoj jau bus. Ir vos ne paskutinis...

Skelbti atsakymą