Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Sek 09 19, 2004, 21:09

Nežinau

Ilgumas.- O ribos kančia…
Ne amžius, o juokingas triumfas.
Nedaug mums skirta būti čia
Ilgumas baisiai baisiai trumpas.

Jau raukšlių tinklo apsupta
Gyvybinė jėga priblėso.
Diena - gal ši, o gal kita -
Kažkur žemelėje gulėsiu…

Ilgumas…Ne, tik blyksnis tai,
Užgimusi keistai sekundė
Kur gyvastim žmogaus karštai
Dėl ko - aš nežinau - nubunda…

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pir 09 20, 2004, 19:58

:wink: zinai, mielas Edvardai, sake, kad Megre naujoj knygoj rashys, kad zmogaus ir kunas, ne tik dvasia, gali but nemirtingas... :roll: Reiks paskaityt... Bet as visa gyvenima labiausiai megstu auksini rudeni, kai krinta lapai ir apima kazkoks nenusakomas jausmas, rodos, eitum ir eitum lauzo dumais pakvipusiais laukais... :)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Vaikams

Standartinė Edvardas » Sek 09 26, 2004, 22:34

Aš miegu

Du visai visai kitoki —
Baltapūkis su ragais
Ir plunksnuotas tarsi lokė,
Tuoj palesti įsigeis...

Akmenuota žemė smaigsto
Kojas, kūnus ir sapnus
Šiluma skani, kaip maistas
Jie visi kartu užsnūs...

Juk pasaulyje netrūksta
Įžymybių didelių —
Su oželiais ir su stručiais
Aš pievelėje guliu...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eiliukas

Standartinė Edvardas » Ket 09 30, 2004, 18:49

Žemė
Apvalumai kraštais išsižioję
Tarsi ryja vieni kitus —
Šitaip Žemė įsivažiuoja
Orbitoje į pietus...

Spindi rausvamėlės erdvės šventai
Bijosi akys ir kūnas
Tarsi upėj visai užtvenktoj
Pasilaigo, suskyla ir griūna...

Rutuly išopėjusios duobės
Mėlio klanais nusišypso
Lyg būtų čiurlioniškos drobės,
Ar laikas nulūžęs nuo visko...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Sek 10 03, 2004, 20:58

kiek galiu kartot - esu gimus kaip ir B.Grebenscikovas ir dar Algis Greitai, dar Markas Tvenas, E.Pucinskaite... lapkricio 27 d. - tokia visai nieko sau kompanija... :roll: :wink: :lol:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eiliukas

Standartinė Edvardas » Tre 10 06, 2004, 10:46

* * *
Lapai šokinėja — rudos vištos —
Nuo šakelių virpančios laktos...
Purvo tešlon nuplasnoję miršta —
Iškočiotos ratais, išplaktos...

Gyslos virpuliuoja — lyg guminės —
Viltį semia iš juodos gelmės...
O nulūžęs, prisiglaudęs kmynas —
Krebžda stiebui — niekad nelaimės...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Bastai

Standartinė Edvardas » Ket 10 07, 2004, 10:43

Malonu, Basta, kad nors vienam poatinka...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ket 10 07, 2004, 15:21

:wink: ir man graziai skamba, bet tik kad liudna pabaiga - nemegstu. Gal kas zinot rusiskos dainos is filmo "Gostja iz budusciavo" zodzius, anadien per televizija klausiau, bet neisiminiau:

Slyshu golos iz prekrasnava dalioka,
slyshu golos iz serebrenoj travy...

(kaip toliau - nepamenu... :( :wink:)

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pen 10 08, 2004, 15:32

...krylatyje kaceli letiat' letiat' letiat'... :P :lol:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

eil

Standartinė Edvardas » Pen 10 08, 2004, 20:47

Mėlynas peizažas

Mėlynė vaiskiai nutolus
Nuvarvėjus raudonais kutais
Seniai nupjautas atolas
Su dalgiais aštriais ir kietais...

Šaknys iškėlė iš gylių
Apvalumą suvytą žieve
Ir varva iš debesio tyliai
Medienos šakelė kreiva...

Supasi rankos medinės
Apglėbę ir saulę, ir lietų,
Kad žmogų ant jų pasodinęs
Į aukštį pakelti galėtų...

Iš žemės juodos ir prūdo,
Iš kranto ruduojančio toly
Dangus mėlynai atsibudo
Ir teka į rūstančią žolę...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Šeš 10 09, 2004, 15:14

:wink: nepyk, Edvardai, bet reik rašyt ne "rūstančią", o "rustančią" - tipo ruduojančią, o šiaip tai gražus eilėraštis... :wink:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Atsakymas

Standartinė Edvardas » Sek 10 10, 2004, 19:24

Tikra tiesa — žodyje klaida. Ar galima už tai pykti? Aš tik ačiū tariu.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eiliukas

Standartinė Edvardas » Sek 10 10, 2004, 19:27

Kalnai

Tokie kieti, dantyti išdidžiai
Sniegų diržais sujuosę laukelius
Uolų, miškų skystėjančiais dažais
Į erdvę kelia šimtmečius kelius

Apačioje iš vandens skaidrumos
Ir iš akmens atskilusio kadais
Dienų ir metų širdgėlos ūmios
Išsivyniojo žolės ir žiedai

Ir medis nuskarėjusia barzda,
Ir apkarpytu veidu pilnatis,
Ir klonio baltai spindinti žaizda,
Ir išsiskleidus nežinia naktis

Sutvisko raudonuojančiu ruožu,
Nubėgo tolių keterom lengvai...
Akis kalnuota merkias pamažu
Kaip gelmėje nuskęstantys laivai...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 10 12, 2004, 11:21

Lovliai ir raganos — pasaka

1. Lovliai atsibunda

Mantas mažas, ėjo tik penktieji. Jo galvelę puošė gražūs, ilgi plaukai, kurie dienos šviesoje spindi gelsvu sidabru. Akelės žydros ir labai gyvos: jos viską mato, o maža burnelė užsibaigianti putliomis raudonomis lūpelėmis senelio vis klausinėdavo ir klausinėdavo:
— Iš kur tie Lovliai atsirado ir kaip jie galėjo atsigauti? Kas juos padarė ir atnešė į mano žaislų dėželę? Ar tikrai šią naktį jie buvo išbėgę į lauką?
— Buvo, buvo,— sako senelis,— neseniai prieš tau atsibundant ir tesugrįžo...
— Tai papasakok, kur jie buvo?
— Taigi, vakar vakare tie trys lovliukai — tie spalvoti žmogeliukai, kurie didumo sulig tavo rankele ir teturi vieną koją, o galvelės panašios į mažų švelnių kačiukų, kai tu užmigai, atmerkė akeles ir pradėjo šnekėtis.
— Tai kaip jie be kojų paeina?— nenustygsta Mantas.
— Jie šokinėja kaip žvirbliai, tik ant vienos kojos, bet už juos daug aukščiau. Jei gerai atsispiria, tai lengvai peršoka devynaukštį namą, o į tolį lekia tiek, kiek ilgas visas mūsų kiemas. Štai kokia stipri jų kojelė. Taigi jie pabudę ir kalbasi:
— Juodžiau,— sako Mėlynasis lovlis,— užteks tau parpti, atsibusk. Artėja Kalėdos, visi ruošiasi uždegti eglučių žvakeles, atnešti vaikams dovanų, o mes taip ir pramiegosime, nepasirūpinsime Manto eglute? Juk jis yra geras berniukas ir mus kas dieną, baigęs žaisti, gražiai paguldo į savo dėželę ir užmigdo.
— Kad jis vakar bekariaudamas su indėnais man labai šonus nubraižė ir aš dabar negaliu nė pasijudinti, visi pašaliai baisiausiai skauda... Eikite į kelionę su Žaliuku, aš pailsėsiu ir per naktį pasigydysiu...
— Na, brolau, ir nusišnekėjai. Reikia eiti visiem trims ir tai kažin ar atnešime visko, ko reikia Kalėdų šventėms ir Manto apdovanojimui?..
Jų pokalbio jau klausėsi vos akis praplėšęs trečiasis lovlis — Žaliukas. Matydamas Juodžio užsispyrimą ir nerangumą, sušuko:
— Ak, tu tinginy! Visada taip!.. Kai žaisti šiltoje troboje ir gulėti, tai jis visada pirmas, kai prie darbo — tai paskutinis. Greičiau kelkis nenaudėli, išsimiegosi kitą kartą,— ir pagriebęs už apykaklės tik švyst — išmetė iš dėžės jį į aslos vidurį. Žaliukas buvo labai stiprus ir kai jie eidavo imtynių, tai net abu sukibę negalėdavo jo įveikti.
— Pasimankštink, apšilk ir tuoj pat iškeliausime...
— O kur šuoliuosime?— matydamas, kad nebepasiseks išsisukti, klausia Juodžius.
— Kur, kur? Žinoma į mišką... Juk Pinčius sakė, kad už didžiojo prūdo pamiškėje po nakties dvyliktos valandos po didžiuoju ažuolu šiandien rinksis viso pasaulio laumės ir raganos. Jos prieš Kalėdas taip pat žadėjo linksmintis, net laužą sukurti, šokti ratelius, dalytis visokiomis stebuklingomis dovanomis... Net Pinčiaus pragaro didįjį Liuciferį yra pakvietusios pasilinksminti ir pasėdėti prie vaišių stalo...
— Gerai jau, gerai, sako Juodžius, tik neužmirškite pasiimti Pinčiaus padovanotos stebuklingosios lazdelės. Be jos mes nieko iš raganų neišpešime...
Pinčius buvo juodas gražus ir geraširdis velniukas, gyveno didžiajame prūde, kurio vienas kraštas priėjo prie pat senelio namų. Mantas dar to nežinojo, o lovliai vieną praeitos vasaros mėnesėtą naktį bešokinėdami palei prūdą jį susitiko ir susidraugavo. Pinčius tada prisiminimui ir padovanojo jiems stebuklingąją lazdelę. Jie šiąnakt į kelionę būtų pasikvietę ir Pinčių, bet po kelių šaltų žiemos naktų prūdas buvo pasidengęs storu ledu ir velniukas iš pragaro, į kurį galėjai patekti balos dugne pakėlęs didžiulį akmenį, į šį žemiškąjį pasaulį dabar išlįsti negalėjo.
Tai lovliai ir susiruošė eiti vieni, Atšokavę prie durų, pamatė — jos uždaros.
— Tai ir neikime,— vėl prabilo Juodžius,— juk matote, kad durys neatsidaro...
— Nepasakok niekų. O kam yra stebuklingoji lazdelė?
Tuoj pat Mėlynukas paėmė ją, pasakė „Murki — murki“, sudavė vienam, antram ir sau per nugarą ir jie visi pavirto į tokius mažus padarėlius, kokios yra skruzdėlytes, kurios galėjo visur užlipti ir išlįsti pro mažiausią tarpelį ar net rakto skylutę.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 2

Standartinė Edvardas » Šeš 10 23, 2004, 19:01

2. Lovliai pusnyje prie raganų

Netrukus visi jie atsidūrė lauke. Tada pasinaudoję stebuklingos lazdelės burtais jie vėl atsivertė į tikrus lovlius ir didžiuliais šuoliais nušuoliavo į pamiškę. Šokinėti jiems nelengva, nes buvo daug sniego, gilūs vėpūtiniai... Po kiekvieno šuolio jie įsmukdavo ir nuskęsdavo baltame pūkiniame sniege.
— Susikibkime rankomis,— pasiūlė Žalis,— ir šuoliuokime kartu, nes kitaip pasimesime ir miške nebesurasime vienas kito.
— Gerai,— pritarė jam kiti du.
Kai atšuoliavo į pamiškę, čia išvalytoje nuo sniego aikštelėje degė laužas ir linksminosi būrys negražių kumpanosių raganų, o joms šokį tiesiai ant sniego, visai neklimpdamos į jį, šoko gražios laumėmis paverstos mergaitės. Vėjas draikė jų lengvus baltus apsiaustus, o jos, pašokusios nuo pusnies, tarsi snaigės skraidė ore, sukiojosi, lankstėsi ir lingavo... Kažkur iš po žemės sklido graži kalėdinė muzika, jai švelniai pritarė moteriškas balsas.
Lovliai sukrito į pusnį visai netoli laužo, prasikrapštė skylutę ir žiūrėjo į šokančias laumes ir puotaujančias raganas, klausėsi ką jos kalba.
— Matot, kaip gracingai tos mano nūdvasos šoka. Kokia šventė būtų be jų? Dabar bent akis yra kur paganyti,— sako į laumes žiūrėdama vyriausioji ragana. Ji sėdi stalo gale, garbingiausioje vietoje, o rankomis tik griebia skaniausius tortus, saldainius, visokių spalvų ledus ir tik kemša į burną ir bemaž nekramtydama ryja...
Ji buvo labai aukšta ir stora, sena, pajuodusi. Pirštų ir veido matėsi tik susiraukšlėjusi oda ir kaulai, o po kaklu skrabaliavo ant ilgos vielos suverti žmonių pirštų balti kaulai. Prie ausų, kaip auskarai tintalavo dvi mažytės žmonių kaukolės.
— Tokių mažų žmonių galvelių nebūna,— tyliai abejoja Juodžius.
— Nemanyk, ji kaukoles susimažina tiek, kad tiktų auskarams. Ta jų vyriausioji tikra kaulo boba, kiek ji žmonėms nelaimių yra pridariusi...— aiškina užsirydamas Žaliukas.
— Ir man taip atrodo,— turavoja Mėlynukas.
Paskui vyriausioji ragana savo draugėms pradėjo dalyti dovanas. Tokios keistos jos buvo, kad lovliai niekaip negalėjo suprasti ar čia dovanos, ar ne. Savo paklusniausiajai ir jauniausiajai raganėlei įteikė spindintį raktą ir pasakė:
— Dabar galėsi valdyti visą Požemio karalystę, gėrėtis jos turtais, kankinti tuos neklaužadas vergus, o pati, kaip didžiausia karalienė, gyventi gražiuosiuose požemio rūmuose...
Antrajai įteikė amžiną žiburį, kuriuo pasišvietus galėdavai pamatyti visas savo draugių mintis. Trečiajai — sidabrinę šluotą, ant kurios užsižergus galėjai skraidyti kosmose ir per akimirką nusigauti į tolimiausias planetas. Ketvirtajai — saulės kibirkštį, kuri ant ko nors numesta, tą daiktą tuoj pat sudegina, o pakilęs vėjas, kad neliktų jokių pėdsakų, tuos pelenus išnešioja ir išbarsto. Po to saulės kibirkštis sugrįžta į ryšulėlį, kurį savo draugei kaulo boba dabar ir parišo po kaklu. Penktajai — žmonių valdymo žiūroną, pro kurį pamatytas žemėje žmogus darydavo viską, ką ragana paliepdavo... Buvo ir kitokių dovanų ir jas visas vyresnioji dabar dalijo savo pavaldinėms. Pasibaigus tai ceremonijai, ji vėl prabilo:
— Mano dovanas turite naudoti mūsų raganavimo valdoms stiprinti, būkit gudrios, klastingos ir žiaurios, niekam nepasiduokite, neverkšlenkite, niekada nesigailėkite menkesnių už save. Gailestingumo nė vienas žemės žmogus nevertina ir nesupranta. Ateis laikas, kai mes valdysime visą žemę, visas planetas, dangų ir pragarą...— ir nusikvatojo, kad nuskambėjo visas miškas, susigūžė medžiai, išsigandusios suvirpėjo jų šakos.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 3

Standartinė Edvardas » Pen 10 29, 2004, 22:34

3. Numatoma dovana

Taip raganų šventė ir pasibaigė, bet dar jos nesiskirstė, džiaugėsi dovanomis, gėrė vyną, žiūrėjo į žiemos pusnyse bešokančias laumes, klausėsi vėjo šoruose besiplaikstančios muzikos, tylaus eglių ošimo...
— Aš nematau nieko, ką mes Mantui galėtume parnešti Kalėdų dovanoms...— bežiūrėdamas į raganas prasitarė Juodžius.
— Žinai, imkim, parneškim ir padovanokim jam pačią kaulo bobą,— kiek pagalvojęs pasakė Žalis.— Kai Mantas ją turės savo rankose, tai visada dovanų, kokių tik panorėjęs, galės turėti tiek ir tiek...
— Bičiuli, juokus paistai,— atsiliepė Juodžius.— Kad ir stiprus esi, bet kaip tu ją nugalėsi ir per tokias sniego pusnis parvilksi iki senelio namų? Ar nematai, kokia krūva senų kaulų yra aptraukta ta pajuodusia raganos oda? O porą arklių pakinkytų į roges, vargu ar šiąnakt kur rasi... Be to, ar mums, mažiems lovliams, prasidėti su viską galinčiomis raganomis?... Tai, mano galva, labai prastas užsiėmimas ir niekas nežino kaip jis mums, Mantui ir jo seneliui gali baigtis...
— Niekus pliauški,— nepasidavė Žalis.— Aš per akimirksnį tą raganą visu ilgiu patiesiu ant sniego vienas pats, o jei dar trūks, man padės Mėlynukas, tau bereikės pribėgti su Pinčiaus lazdele, ją sumažinti, paskui suimti, suspausti saujoje ir palaikyti kol pribėgsime mes.
— Jeigu tiek iš manęs tereikia — galit daryti kaip norite, neprieštarauju,— pasidavė Judžius.— Tik niekaip nesuprantu, kaip jūs tokie nykštukai galėsite ją patiesti...
Pagaliau, kai jaunosios raganos po puotos išsiskirstė, o vyresnioji paliko tvarkyti miško aikštelę, prasidėjo lovlių operacija. Žalis paėmė stebuklingąją lazdelę, pasakė „Murki — murki, padaryk mano galvą kietą, kaip geležis“ ir sudavė lazdele sau per galvą. Pakui tą patį padarė su Mėlynuko galva. Po to pasakė:
— Dabar, Mėlynuk, žiūrėk kaip aš trenksiu raganai ir tu trenk taip pat, tik ne į kaktą, o tiesiai į ausį. Tik pasispirk iš visų jėgų. Ir pamatysit, viskas bus gerai.
Juodžiui truputį virpėjo kinka, bet nebedrįso nieko sakyti ir truputį abejodamas laukė — kaip čia bebus?

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 4

Standartinė Edvardas » Pir 11 01, 2004, 20:56

4. Lovliai imasi
Žaliukas tuoj pat pykštelėjo iš sniego pusnies tiesiai prie raganos kojų ir sušuko:
— Kas tau, sena nenaudėle, leido vadalotis po mūsų gražų mišką?! Mauk, kad tavo ir kojos čia nebūtų, o tai, kad pakelsiu vėją, savo kaulų nebesurinksi...
Ragana, nesuprasdama, kas čia gali atsistoti prieš jos galybę, apsidairė, bet nieko nepamatė. Tada pasilenkė ir išvydo sniege mažą vienkojį poros sprindžių didumo žalią, katinagalvį žmogeliuką.
— Nerėkauk, nelaimingas vabale. Jei nepasitrauksi, tuoj pat būsi sutraiškytas...
Ji pakėlė koją ir visa jėga šoktelėjo ant lovlio. Jau galvojo primynusi, bet vienkojis žmogeliukas, kaip koks žiogas, striktelėjo į kitą vietą ir vėl pareikalavo ją greičiau nešdintis iš miško:
— Ak, tu nususėli,— šaukė jau įpykusi ir seilėmis taškydamasi ragana,— aš tave tuoj pat suimsiu ir nors esu persivalgiusi, kaip varliūkštį nekramčiusi prarysiu!.. Galėsi šūkauti šokinėdamas po mano pilvą tarp suvalgytų tortų ir mėsos gabalų...
Ir ji, ištiesusi ranką, dar žemiau pasilenkė prie Žaliuko jau pasiruošusi jį sučiupti savo aštriais kaip peilis nagais. Žalis tik to ir laukė: gerai nusitaikė raganai į tarpuakį ir iš visų jėgų atsispyrė nuo žemės. Geležinė jo galva, kaip iš šautuvo iššauta kulka, žiebė raganai į tarpuakį. Ragana sukliko, jai iš akių pasipylė baltos ir raudonos kibirkštys ir apsisukusi galva nusviro ant peties. Po to atsišokėjęs į ausį, kaip antra kulka jai trenkė Mėlynasis ir ragana, spėjusi klyktelėti dar kartą, be sąmonės nugriuvo į sniegą. Tada prie jos akimirksniu prišoko Juodis, pasakęs „Murki — murki", sudavė Pinčiaus lazdele gulinčiajai kelis kartus per nugarą ir ragana pasidarė tokia maža, kaip juodas žemės vabalas. Po to lovlis greitai paėmė ją į saują, tvirtai suspaudė ir stryktelėjo atgal į pusnį.
Išgirdusios senosios kaulo bobos klyksmą, tarsi nusileidus kokiai rūko uždangai, iš miško aikštelės pradingo visi burtai: nutilo vis dar grojusi muzika, o į miško aikštelę vėl sugužėjo neseniai prie stalo sėdėjusios jos draugės. Apsižvalgė, viską apšniukštinėjo, bet nieko įdomaus ir įtartino nepamačiusios, pagalvojo, kad šūktelėjo kokia apsimiegojusi pelėda, vėl išsiskirstė po savo buveines. Greitai pusnyje prie Juodžiaus atsirado Žalis ir Mėlynukas ir susiėmę rankomis trys draugai tiesiai per pusnynus nušuoliavo namo...
— Dabar tą kaulo bobą duok man,— paprašė Žalis.— Ar dar neatsigavo?
— Guli, kaip stabo ištikta... Ale ir sugalvojai, Žaliau, tokią drimbą patiesti ant sniego. Ir dar taip, kad vos visai neišmušei iš jos gyvybės ženklų. O Mėlynukas visai ją pribaigė... Broliai, aš nespėjau net mirktelėti, o ji jau gulėjo ant sniego... Velniškai gerai suveikėte...
— Kai dirbi, tai dirbk, kai miegi, tai miegok... Kitaip pasauly nieko nepadarysi...
— Žinoma,— patenkintas draugo žodžiais atsiliepė Mėlynukas.
— Bet nesuprantu kur jūs dabar dėsit tą mirionį? Juk, jei visai nenugalabysim, atsigaus ir dar parodys ką gali... Ji ne iš piršto laužta, o patyrusi, gudri, visokių burtų moka... Dėl manęs tai kas, bet ar Mantas norės tokią juodą džiūsną priimti už kalėdinę dovaną?.. O kas atsitiks, jei ji ištrūks į laisvę — gali ne tik gražiuosius senelio namus paversti krūvele pelenų, bet pridaryti visokių kitokių bėdų ir nelaimių... Juk ji yra pikta ir klastinga... Ar negirdėjot kokį pamokslą apie žmones savo draugėms pasakė?
— Žaliau, ar tau neatrodo, kad Juodžius šį kartą sako teisybę?— pagaliau sunerimęs prašneko ir Mėlynukas.
— Ei, vyrai, vyrai — ko judu verti? Pasiklausius tokių kalbų, rodosi, gulkis į žaislų dėželę ir niekada iš jos neišlipk. Taip tuščiai, tik žaidžiančių vaiko rankų vartaliojami praleistumėt visą savo gyvenimą ir prieš mirtį neturėtumėt kuo pasidžiaugti ir pasididžiuoti... Aš į jūsų kompaniją netinku. Man gyventi reiškia visą laiką ar tai su raganom, ar su kokiu kitu nenaudėliu imtis ir imtis. Ir ne tik imtis, bet ir nugalėti. Jeigu ragana būtų laisva, nemanyk, grobstytų žmones, visokias šunybes išdarinėtų. O dabar ji mūsų rankose ir niekam pikto negali daryti. Ar nematot kiek žmonių mes išgelbėjom nuo visokių nelaimių?
— Gal tu ir teisybę sakai, bet aš niekaip negaliu suprasti, kur šįvakar mes ją padėsim?
— Čia tai nedidelė bėda. Parėję namo įkišim ją į litrinį stiklainį, tvirtai viršeliu uždarysim ir prie namo kampo užkasime į sniegą. Kad tikriau būtų, dar prispausim dideliu akmeniu...
— Bet ar ji nesudaužys stiklo, juk atsigaivėjusi pradės taip siusti, kad ne tik gyvieji, bet ir visi numirėliai kapuose atsibus ir pradės keltis...
— Tokia menkysta, kokia ji yra dabar, niekur nenušoks... Tegu sau, kaip koks vabaliukas, ropinėja stiklainio sienomis, ar, kaip koks musulas, skraido ant savo šluotelės. Kol ji uždaryta, jokio pavojaus nėra. Tik, žinoma, negalima jos paleisti į laisvę...
Kaip lovliai tarė, taip ir padarė. Paskui sušoko į savo dėželę ir sugulė, lauke jau švito rytas.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 5

Standartinė Edvardas » Tre 11 03, 2004, 10:41

5. Nerimas
Netrukus po baliaus miško aikštelėje, kai jaunosios raganos pasiilgo savo valdovės ir ėmė domėtis, kur ji galėjo dingti, kodėl nebepasirodo ir nebeaplanko jų, visos sulėkė būrin ir aptarinėjo, kas galėjo atsitikti:
— Ar tik neišskrido į kitas planetas pažiūrėti kas ir kaip ten?— sakė viena.
— Ir man apie tai neseniai yra užsiminusi...— pritarė kita.
— Bet kodėl nė vienos neperspėjo, juk žino, kad pergyvensim, rūpinsimės...
— O gal nuskrido pas Liuciferį į tą balą, kur dugne po akmeniu įtaisytas pragaras... Atsimenat, anais metais ji su pragaro tėvu taip buvo užsiuliojusi, kad kelias savaites nežinojom kur ji yra dingusi...
— Gal ir yra teisybės jūsų žodžiuose, bet man pati širdis sako, yra kažkas kita, — balsiai mąstė pirmoji ir geriausioji raganos draugė.— Prisimenat, tada miške tie keisti ir mum nesuprantami šūktelėjimai, ir dabar tokia ramybė, kai prieš Kalėdas yra atėjęs pats laikas užpuldinėti ir kankinti nepaklusnius mum žmones...
— Juk buvom sugrįžusios į miško aikštelę, bet nieko neradom... Nei kokio šuns, nei žmogaus, nei kokio kito kvapo nebuvo. Aš garantuoju — nieko jai negalėjo atsitikti...
— Garantuok, garantuok, kad paskui nereiktų gailėtis...
Dar pasiginčijo, pasipyko ir nutarė dar dešimt dienų palaukti.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 6

Standartinė Edvardas » Šeš 11 06, 2004, 13:19

6. Ragana atsigauna
O raganų valdovė pamažu atsitokėjusi ir atsibudusi stiklainyje nieko negalėjo suprasti. Rodos buvo miške prie vaišių stalo, o dabar iš visų pusių ją gniaužė ledinis šaltis... Tuoj šokosi bėginėti, bet vis nosimi atsitrenkdavo lyg į stiklą, lyg į ką...Jos perdaužtoje ir sušalusioje galvoje mintys vos judėjo ir ji nieko negalėjo suprasti. Užšokusi ant šluotos bandė skristi į viršų ir vėl nieko neišėjo. Dar kartą į kažką skaudžiai atsitrenkė, suaimanavo ir vėl nukrito ant kietos stiklinės žemės.
— Ale kaip čia dabar yra,— balsu mintijo,— buvo sniegas ir sniego nebeliko. Sniego nėra, lyg vasara būtų, bet iš kur tas pasiutęs šaltis? Nieko nesuprantu... Nieko...
Paskui ji norėjo prisiminti, kaip viskas atsitiko. Lyg iš miglos išniręs prieš jos akis pasirodė mažas žalias žmogeliukas, prisiminė, kaip ji lenkėsi ir norėjo jį sučiupti ir nuo to momento nieko nebeatsiminė. „Ar tas varlys nebuvo koks apsimetęs raganius,— galvojo ji,— juk jis taip drąsiai kibo prie manęs, varė iš miško... Oi, kokio didelio atsargumo reikia imtis gyvenant šiame pasaulyje... Nepagalvojusi žingtelėjau ant to varliūkščio ir, še tau, nė pati nebežinau, kas man atsitiko, kur dabar atsidūriau...“
O laikas bėgo ir jau nuo jos uždarymo stiklainyje buvo praėjusios dvi dienos. Baisiausiai išalko valgyti, dar labiau sušalo ir pradėjo nežmoniškai šaukti ir šėlti. Nebežiūrėjo skaudančios galvos ir šonų — lėkė, šuoliavo, daužėsi skraidydama su šluota, bet stiklainis atlaikė visus jos smūgius, nes ragana buvo maža ir nestipri. Bet vis tiek ją išgirdo po senelio kiemą šmižinėję žiemos vėjai ir nors jie nieko neįtarė, kad po sniegais yra užkasta ragana, bet tas raganos triukšmas jiems lyg antrus sparnus pridėjo ir jie, senelio kieme pradėjo taip siautėti, kad dangus su žeme ėmė maišytis...
Mantas tuo laiku buvo išėjęs į balkoną pasidžiaugti iš miško parsinešta kalėdine eglele, bet pajutęs koks viesulas pakilo, greitai įbėgo į kambarį ir uždarė balkono duris.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka - 7

Standartinė Edvardas » Ant 11 09, 2004, 12:12

7. Viesulas išnešė eglelę
Už lango viesulas ir pūga dar labiau įsisiautėjo, pagriebė iš balkono jo gražiąją eglelę ir pradėjo nešti į dangų. Mantas pradėjo šaukti:
— Seneli, seneli, viesulas mūsų eglelę išnešė!..
Kai senelis atbėgo, eglelė, lyg nenorėdama niekur skristi, dar keletą kartų kiemo vidury leidosi žemyn, bet paskui smarkiai nėrė į viršų ir sniego sūkuriuose dingo iš akių.
— Ar tu būsi matęs,— aimanavo senelis.— To dar mano amžiuje nebuvo... Ėmė ir išnešė mūsų gražiąją eglelę... Ar tu galėjai net pagalvoti?..
Paskui jie išėjo į kitą kambarį, ir pro langą pažiūrėjo į kitą kiemą. Čia buvo giedra, pro debesis tarpais spingčiojo saulė.
— Jau ir audra praėjo,— atsiduso nusiminęs Mantas, — bet eglelės nebeturime...
— Kaip praėjo, ar negirdi, kaip vėjas staugia?— atsiliepė įsiklausęs senelis.
— Bet pažiūrėk pro langą, tuoj pat saulė švies...
Mantas buvo teisus, bet kažkur visai netoli baisiai stūgavo vėjas... Pažvelgė pro kitą langą ir pamatė, kad antrajame kieme tebesiautė didysis viesulas, nešė ir blaškė daugybę sniego ir balkonas jau buvo pripustytas ir užverstas iki pat langų viršaus.
— Ak, Tu Dieve šventas, kas čia dabar darosi?.. Pro vieną langą žiūrint — audra, pro kitą — saulė... To dar nebuvo... Ar ne pasaulio pabaiga atėjo, kad tokie stebuklai dedasi? Nieko nebegaliu suprasti, nei pasakyti...
Mantas išplėtęs akis žiūrėjo į senelį ir taip pat baiminosi.
— Persižegnokim ir pasimelskim, kad piktosios dvasios nusiramintų... Čia niekas kitas — tiktai jos...
Tuo laiku ragana jau buvo tiek prisišėlusi, kad stačiai nukrito ant stiklainio dugno ir nebegalėdama pajudėti elsėjo. Jai nurimus, tuoj pat ir viesulai, tarsi jų visai ir nebūtų buvę, nurimo. Tik aukštos sniego pusnys viename kieme liudijo, kas čia darėsi prieš keletą minučių. Senelis pagalvojo, kad nuo pikto viesulo juos išgelbėjo malda. O gal taip ir buvo, nes kažkas iš raganos atėmė paskutines jėgas, ir ji pagaliau turėjo nurimti.

Skelbti atsakymą