Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ket 12 11, 2003, 12:43

Tai buvo seniai seniai... Ta vilties gražioji pasaka pasibaigė. Visiškai, visiems laikams... Dabar juoda uola, juoda siena, juodas aisbergas... Geranoriškai pavydžiu visiems, kurie gyvena kitaip, kurių aisbergai, uolos ir sienos persišviečia, kurie yra aiškiaregiai, žino ir ramina save ir kitus. Bet ir aš apsipratęs su savo pasauliu, su savo mintimis ir svajonėmis. Aš taip pat gyvenu ir mirti nenoriu. Nes mirtis man yra beprasmė, nors plačiuoju požiūriu — apvalo pasaulį nuo nebereikalingo, sudegusio niekalo. Galimas dalykas, tokį mano požiūrį į pasaulį suponavo visa buvusi gyvenimo sankloda, kurioje ilgokai teko ridenti sizifinį akmenį... Ne vien į kalną... Taigi, sakant mūsų parlamentarų žodžiais — esu toks, koks esu. Ir džiaugiuos pasauliu, verdančiu gyvenimu, žmonėmis, su kuriais susiduriu, malonumais, kurie kartais lydi ir mane.

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ket 12 11, 2003, 14:12

Matau aš tavo veidą juodo aisbergo rūsčiam šešėly.
Tyliu, nes tavo sienos mano žodžiai-paukščiai neįveikia.
Girdžiu kaip tavo talentas ir posmai liūdesį pasėja.
Pasirinkimas tavo, ir, galbūt, tau šiandien šito reikia.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kalėdinis apsakymas

Standartinė Edvardas » Ket 12 11, 2003, 17:52

KALĖDINIS APSAKYMAS

Į šokius

Lauke svilino šaltis. Ant kaklo juostos, palto atlapų, kur iškvėpdavo garu virtusią šilumą, beveizint darėsi balta į drabužį įsiskverbusi šarma, sniegas, o paskui ir grynas balzganas ledas.
Bet kas jiems dvylikamečiams vaikigaliams tas šaltis ar ledėjanti apykaklė. Jie to net nepastebi, nes žiema visada yra žiema ir šilumos nėra ko iš jos norėti. O be to jau senai sutemo ir nei ant apykaklių, nei ant juostų nieko nesimato.
Jie tiesiog, kažko geresnio išsiilgusiomis ir sausų pamokų išsekintomis bei nualintomis širdimis, vaikščiojo miestelio gatvėmis ir iki kaklo persiėmę prieškalėdinės dienos nuotaika, negalėjo rasti sau tinkamos.vietos. Baisiausiai norėjosi kur nors išlieti tą gerą nuotaiką, kam nors ją parodyti, su kuo nors kartu pasidžiaugti. Galvas buvo apsukęs kvailas ir neapsakomai išsiskleidęs noras - tegu šįvakar kartu su jais džiaugiasi visi kiti, visas pasaulis, visa jų mokykla... Juk rytoj Kalėdos.
Tuometinėje mokykloje apie Kalėdas buvo užginta net “prasižioti”. Tiesą sakant, tų užgintų draudimų nė vienas jų nepaisė ir bemaž visą praėjusią dieną, kaip padūkę, ypač per ilgąją pertrauką, sveikino vieni kitus pačių greitosiomis popieriaus lapelyje pieštais atvirukais, arba tiesiog parašytais keliais sentimentaliais žodžiais. Tai buvo kokia nors banali, paauglio galvoje nejučia gimusi mintelė arba kuris nors labiau patikęs per rankas leidžiamo atminčių sąsiuvinio nuvalkiotas ketureilis... Nors ta paauglių sveikinimosi pasaka ir viskas su tuo susiję pasauliui buvo senai žinomi, bet jie tą jausmą pergyveno pirmą kartą ir atrodė, kad jie sveikindami vienas kitą atrado kažką naujo ir nepaprastai viliojančio.
Jų širdyse jau buvo pradėjusios sprogti būsimos jaunystės godos ir dažnai akys ir mintys, tarp visų kitų svarbių dalykų, kažkodėl užkliūdavo už mergaitės dailiai nuaugusių kojų, neįprastai sužibusių akių, lankstaus liemens posūkio, švelniai ištarto žodžio... Savotiškai išryškėjęs ir nepažintas potraukis buvo ne tik gilus, bet ir slėpiningas, priklausantis ne tik nuo tavęs, bet ir nuo kito, ligi šiol mažai vertinamo žmogaus. Tie bundantys širdy jausmai buvo tokie spalvingi, įvairūs ir stiprūs, kad vienumoje su jais paaugliai galėdavo žaisti ir džiūgauti lygiai taip pat, kaip kad prieš kelis metus džiaugdavosi ir gėrėdavosi kokiu nors nauju žaislu. Žinoma, su ta mergaičiuke susidūrę akis į akį, paaugliai niekaip negalėdavo išlementi normalaus ir paprasto žodžio. Kas kita būdavo, kai per pertraukas, imdavosi dėl šiltesnės vietelės prie sieninės krosnies šono. Tada akiplėšiškai pašūkaudavo, padūkdavo, ir arčiau vienas kito priėję, rankomis ir kūnu bandydavo nustumti, užsiimti geresnę padėtį...
Po gana arogantiškai mokykloje praleistos prieškalėdinės dienos, vakare, jie, trejetas miestelėnų, slankiojo tuščiomis ir šaltomis gatvėmis ir galvojo kur šįvakar benusidaužus, ką geresnio ir gudresnio bepadarius... Krūtinėse dar tebekunkuliavo neįprastos dienos jausmai, o aplink buvo šalta ir tamsi gruodžio mėnesio naktis
Eidami, tai viename, tai kitame, žibalinės lempos apšviesto lango keturkampyje, jie matė ant užuolaidų judant vaikų šešėlius, girdėjo prikūrentuose ir šiltuose kambariuose dainuojant ir grojant. Kai kur ten viduje blankiai degė ir kalėdinės eglelės žvakelės ir per drobines užuolaidas, tarsi gelsvai raudonos aureolės, matėsi apvalios jų liepsnos. Į tas trobas jiems įeiti nevalia, nes niekas nekvietė, niekas jų nenorėjo ir nepripažino.
O Dievulis šią prieškalėdinę naktį, kaip ir visiems kitiems, jiems į širdis buvo įdėjęs po mažą šventiško jausmo gabalėlį ir jei šįvakar nebūtų galėję išeiti iš namų ir būtų turėję vaikščioti įprastuose savo kambariuose, sėdėti prie įprasto rūkstančios lempos apšviesto stalo, būtų buvę velnioniškai liūdna ir vargu ar jie iš nusiminimo ir nuobodulio nebūtų pradėję ašaroti... Bet tam atsitikti nebuvo lemta, jiems pasisekė ištrūkti iš rutinos, šįvakar buvo laisvi kaip paukščiai.
Lauke nebuvo visai tamsu, nes juodai pilkame danguje švytėjo ir mirgėjo tūkstančių tūkstančiai žvaigždžių ir žvaigždynų, o rytų pusėje pamažu ir nedrąsiai kilo mėnulis. Kai paaugliai galvas atvertę įdurdavo akis į dangų, rodėsi, kad ten visai ne žvaigždės, o kažkokie naktyje švytintys paukščių tako ūkai, baltomis paklodėmis susivynioję spindintys debesynai... Ir jų šventiniai jausmai švytėjo panašiais sproginėjančiais svajonių fejerverkais, tiesėsi savų jausmų spindinčiais paukščių takais.
Kai jau antrą ar trečią kartą apsukę ratą vėl ėjo ta pačia gatvele, Alis netikėtai pasakė:
- Vyrai, juk šįvakar Tėveliuose šokiai, o mes kaip neraliuoti galvijai valkiojamės gatvėmis ir nesugalvojame ką daryti. Ar mes neturime kojų ir galvų?
- Kadgi bilietams pinigų neturime...
- Juokdariai nelaimingi. Kas tau bestovės prie durų, kai šokti ateini vakarui besibaigiant. Juk, kai išėjome į lauką jau buvo aštuonios... Nieko nelaukę maukime iš to suknisto miesteliūkščio... Ar jum nenusibodo klausytis tų užlanginių muzikų ir dainų?
Sumanymas buvo neblogas, bet pėsčiomis reikėjo įveikti septynetą kilometrų. Žinoma, nė vienas nebuvo bailys, prieštarauti nedrįso. Nutarė ir tyliai šnekučiuodami jau girgždina sniegą sparčiai žengdami Tėvelių link.
Paėjėjus porą kilometrų ir pakilus į kalnelį už šaltiniuoto upokšnio, kurio amžiną čiurlenimą šaltis buvo gerokai pritildęs, jie pajuto, kad rytvėjis dvelkia labai skaudžiai ir pašėlusiai svilina skruostus. Beeidami jau buvo sušilę, tik batai per pirštus visai nebesilankstė, nuo šalčio lyg sumedėjo. Pėdas lyg kas replėmis būtų suėmęs - nė krust nei į šonus, nei kitur. Bet kojos dar nešalo, greitų žingsnių įaudrintos širdys šerpiai varinėjo kraują ir šaltis į vilnonį apavą dar negalėjo įkibti. Kad ir ne po šiltu drabužiu buvo karšta, tik kvėpavimo šiluma lipo tiršta šarma ant kepurių ausinių, apykaklių.
O juk šokių užtektinai, ypač per adventą, būdavo ir mokykloje. Leido, niekas nedraudė. Trūkdavo tik vieno menkniekio, kad jie per visą vakarą nors vieną jų pašoktų... Prastypsodavo kur kertėn užsilindę, stebėdavo kaip kiti šoka.
Gracingai kairėn ir dešinėn šokio sūkuryje lankstydavosi susikibusios mergiotės, gracingai ir žavinčiai judėdavo jų dailūs liemenėliai. O kartais tyliais ir bejausmiais veideliais, padėjusios mažą rankelę ant jauno, tik šįmet pas mus atkelto mokytojo peties, jos išdidžiai sukdavosi ir lyg sakydavo: "Štai kokios mes, štai kaip mes šokame..." Kai mokytojas šnekindavo, jų akelės narstydavosi gana koketiškai, veideliai dar labiau kaisdavo, o nežymiai pasuktos plaukų garbanėlės dar labiau plaikstydavosi apie ausis, kaktą, skruostus, tarsi primindamos, koks gyvas čia judėjimas, koks nuostabus šokis, koks geras šokio sukinys...
Nedrąsu jiems būdavo eiti per salę ir nusilenkti kuriai mergiotei, o dar nedrąsiau, kai pradėjus šokti, mergaitė žengia į vieną, o šokėjas visai į kitą pusę. Bet pradėjęs šokti, salės viduryje jau nebesustosi. Raitydavosi, pėduodavo, kitų stumdomi klupdavo, bet šiaip taip ištverdavo ir tą šokį užbaigdavo... Tad daug mieliau būdavo ruoštis šokiui, žadėti sau mintyse šokti ne šį, o kitą šokį... Būtinai kitą, nes užtenka šįvakar bekiurksoti kertėje ir žiūrėti kaip tą daro vyresnieji. Bet muzikantas grodavo trečią... ketvirtą... šeštą, o jie vis tebežadėdavo...
Tai ar reikėjo jiems, tokiems prisiekusiems šokėjams, tokiame pasiutusiame šalty dabar daužtis į tuos Tėvelius? Juolab, kad ten nebus nė vienos mokyklos mergiotės ir visi kiti ten bus nepažįstami... Bet jie jau traukia pro Maro kapelius, toli nuo kelio pasibėgėjusias sodybas, balkšvoje mėnesienoje nusidriekusius baltus, krūmais ir medžiais pasidabinusius laukus. Mirga šaltos žvaigždės, sproginėja nuo šalčio žemė ir įsitempę medžiai.
Štai jau ir Priešgaubės - vingiuotas kelias kerta statų kalną, prie jo iš vienos ir kitos pusės glaudžiasi tankūs krūmokšniai.
- Va, šioje vietoje,- pastebi Alis,- gulėjo nušautas milicininkas.
- Prie pat kelio.
- Nušovė bevažiuojantį dviračiu... Pavilko du žingsnius į krūmus - ir ramu. Žaliuoja miškas ir žydi pakelės žolės. Kai besurado, prieiti nebegalėjo... Smarvė, musės... Baisu.
- Tikri niekšai,- atsiliepė susimąstęs Alis, kurio brolis buvo stribas.
Naktį viskas keisčiau atrodo ir kai jie įžengė į kelio vingiais ir stačiais miškingais kalneliais išsiskleidusias Gaubes, nesidairydami į šonus, skuodė bemaž ristele. Pakilęs mėnulis snieguotas pakeles apipaišė, keverzotais ir tyliai kenčiančiais šaltį, medžių ir telefono stulpų šešėliais... Tik tie trys ant kelio nelygumų šliaužiantys ir virpantys šešėliai lyg ir nepasidavė tai laukų rimčiai ir atkakliai yrėsi per šaltą ir plačią jos ramybę. Nė vienas einančiųjų gerai nežinojo, kur yra ta mokykla, kur ir kada reikės sukti į šoninį kelią...
Išėjus iš Gaubių, pakalnėje, prie senos pakelės sodybos, sustojo pasiklausyti, bene išgirs kur nors grojant.
- Ar negirdit?- klausia Alis,- lyg žmogus šaukia, lyg bilda kažkas...
- Ir aš girdžiu,- patvirtina Zigmas.
- To dar mums betrūko, įsivelti į kokią istoriją...- niekinamai atsiliepė Paliukas, kurio brolis stribavo.- Einame į šokius, tai ir eikime nestoviniavę... Manding čia niekas negroja ir nešoka...
- Gal žmogų kas pjauna, taip ir praeisime nepadėję jam?- klausia Zigmas.
- Daug tu, prišiktkelni, jam padėsi... Greičiau patį papjaus, tiek ir naudos iš tavo pagalbos,- aiškina Paliukas.- Ne tokius sutvarko...
Daugiau nieko nebesigirdėjo, tik spengė šalta naktis ir truputį zvimbė telefono laidai. Bet kai paaugliai pajudėjo, iš kažkur ant kelio atsiradęs, vyras sustabdė juos ir paklausė:
- Iš kur ir į kur judate, ko čia sustojote?.
- Klausomės ar neišgirsime begrojant. Einame į Tėvelius pasišokti ir paklydome...- paaiškino Alis.
- Tokiu laiku į šokius... Ar neapsisuko galvelės?- nepatikėjo vyriškis ir pasitaisė po drabužiu ant peties pakabintą ginklą.
- Truputį suvėlinom, tolimas kelias, neapskaičiavome... O be to ir neskubame, nes bilietams pinigų neturime... Į pabaigą leidžia šokti ir be bilietų...
Tas šiek tiek įtikino nepažįstamą vyriškį ir jis net parodė ir pasakė kaip nusigauti į tuos Tėvelius... Sunerimę ir išsigandę paaugliai, meilei bepaleido, greitai nužingsniavo tolyn.
- Va, jum ir klausytis - kas, kur... Gerai dar, kad sveikus paleido. Jeigu būtumėt lindę į tą sodybą, būtų buvę amen,- apibendrino įvykį Paliukas.
- Gerai, kad nepaklausė, kas tokie esame...- nutaikydamas mintį į Paliuką, netyčia grybštelėjo Zigmas.
- Pavojingi laikai... Jeigu ne Kalėdos, ar į tokį kelią kas eitų?..- pateisino savo šio vakaro sumanymą Alis.
Kai paėjo dar porą kilometrų, pasuko iš kelio.
- Ar ir dabar dar negirdite,- prabyla patenkintas Alis,- dar tebegroja, atėjome pačiu laiku...
Jie visi lyg ir palinksmėja, o žvilgtelėję vienas į kitą, net susijuokia. Kiekvienam pasmakrėje beeinant buvo užaugusi graži balta barzda ir dabar atrodė gana įspūdingai. Kiekvienas kaip beįmanydamas krapštė ją žemėn, nes susirinkusiems salėje nenorėjo parodyti, kokią šaltą naktį ir kaip toli jie ėjo. Kai įėjo į prieangį, muzikantai grojo iš abiejų pusių viliojamą suktinį...
- Negali būti,- abejojo Alis.
- Kam dar dantį užkalbinėji? Atėjome tiesiai į paskutinį suktinį...
Teko, kol neatsidarė salės durys, greitai apsirengti ir vėl, neapšilus išeiti į šaltą lauką... Nors buvo gerokai sušalę ir šilumos lašas nebūtų buvęs pro šalį, bet savo vėlyvumu nenorėjo juokinti kaimo žmonių...
- Truputį suvėlinome. Ilgai užtrukome prie tos nelemtos pakelės sodybos,- nepatenkintas nesėkme ir mėgindamas pasiteisinti pastebi Alis.
- Jei būtume netūpčioję tuščiomis gatvėmis ir išėję anksčiau, galėjom gerai pasišokti,- pritarė ir Zigmas
- Galėjome... galėjome... O kas išėjo?- nepatenkintas šiuo vakaru ir visu sumanymu pamėgdžioja Paliukas.
- Nekaltinkit kitų, patys kalti būdami... Jei būtumėt atsisakę ir aš nebūčiau ėjęs,- pyškina Alis.- Visi per Kalėdas norėjom pasišokti. Nepasisekė. Ką bepadarysi. Bent gryno oro gerai įkvėpėme, tai ne miestelio smarvėj murkdytis visą vakarą...
- Tik kad ko daugiau dar neįtrauktume...- nepasidavė Paliukas
Kelias atgal buvo sunkesnis. Dar labiau spaudė šaltis, mėnesienoje laukai puošėsi ir spinduliavo tūkstančiais baltų šarmos žvaigždelių. Nors ir lengvas rytvėjis, bet lupte lupo veido odą, ledinėmis žnyplėmis kibo į nosį, veido poodį ir kaulus. Neatlaikiusios šalčio vilnonės pirštinės, leido jam prieiti prie pirštų ir nebepalankstomai stingdė juos, seniai nebesilankstė ir sušalęs apavas... Rankas paaugliai su visomis pirštinėmis susikišo į kišenes, bet niekur nebegalėjo padėti kojų, nes joms vienišoms reikėjo žengti sušalusia ir kieta kelio juosta. Jie visi trys jau ne žengė, bet bėgte bėgo, šokinėjo. Traukė iš kišenių sustėrusias rankas, trynė bebąlančius skruostus ir nosis.
- Na ir šaltukas nusidavė,- nebeiškentė nė Alis..
- Saugokime nosis ir skruostus. Vis patrinkime, pajudinkime, kad nepabaltų...-aiškino Zigmas.
- Triname, bet ar tas ką bepadės, kai taip svilina...
- Aš jau ir kojų pėdų nelabai bejaučiu, atrodo, kad kas į kietą ir ledinį gipsą būtų sudėjęs...
- Pabėgėkim, reikia joms duoti šilumos...
- Viskas gerai, kaip nors pareisime, svarbiausia prie sodybos niekas nebesulaikė,- džiaugėsi Paliukas.
- Ir visai ramu buvo, nieko nebesigirdėjo...- neprieštaravo Zigmas.
- Ramu, neramu - ne tas yra. Reikėjo tik sustoti ir būtum pamatęs visą tariamą ramybę. Eik, nestodinėk, kur tau nereikia ir niekas tavęs neužgaus... Šiais laikais tik smalsiuosius likimas negailestingai baudžia. Ir mums daug netrūko, tik bereikėjo pasukti į tą nelemtą sodybą...
Ir bėgo visi trys. Kaip begalėdami, kiek beįkabindami, bet miestelis, kaip tyčia, artėjo labai iš lėto, o šaltis nebeatsitraukė nė trupučio, nė sekundei. Vis giliau kibo į kojas, spaudė rankas, balino jų veidus...
Mėnulis, kiek kryptelėjęs į vakarus, švietė kaip švietęs, tik ryškus jo apvalumas tarsi tyvuliavo tarp šaltai mirgančių žvaigždžių ir stebėjo trejetą vyrukų, kurie greitu žingsniu ir lėta ristele prieškalėdinę naktį sutartinai girgždino sušalusį vieškelio sniegą. O jau besileisdama ryškioji Vakarė jiems šnabždėjo: "Vaikeliai, nesustokite, skubėkite namo, nes šaltis šoktelėjo daugiau trisdešimties..."


* * *

Mokykloje Kalėdų dieną, kaip ir visas kitas, buvo pamokos. Tik mokytojai buvo gerėlesni, neklausinėjo, nerašė dvejetų, nedavė sunkių namų darbų. Bet to niekas nežinojo, niekam nieko nebuvo sakoma.
Įdomesnis buvo tik vienas dalykas - pasirodė mokykloje trys draugai apšalusiais ir nesveikai paraudonavusiais skruostais, pamėlynavusiomis nosimis. Bet dėl ko jie apšalo prieškalėdinę naktį, nebuvo paaiškinta ir niekas nieko, nors ir smalsu, negalėjo nei sužinoti, nei pasakyti...
O susirinkę į savo būrelį trys paaugliai vis aptarinėjo keistą ir patį lemtingiausią tos nakties nuotykį:
- Ar ne mano tiesa?- klausia pašiurpęs Paliukas.
- Ar kas sako kitaip?- klausimu į klausimą atsikerta Zigmas.
Tą dieną visa apylinkė išgirdo - už Gaubių pakelės sodyboje Kalėdų naktį išžudyta šeima ir jų mažamečiai vaikai...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ket 12 11, 2003, 18:00

:lol: Agne, aš esu, kaip ir visi kiti (pilki žmoneliai)... Draugai ir šiaip sutikti skiria mane prie judriųjų ir didelių optimistų. Pasirodo, kad ne tik išorė, bet ir vidus gali būti apgaulingi. Šis pasikeitimas minčių nuotrupomis buvo malonus. Manau ir mano "aisbergus" kiek nuspalvino artėjančių Kalėdų spalvomis. Dėkoju.

Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Standartinė Mindaugas » Ket 12 11, 2003, 21:59

Agnė rašė:Matau aš tavo veidą juodo aisbergo rūsčiam šešėly.
Tyliu, nes tavo sienos mano žodžiai-paukščiai neįveikia.
Girdžiu kaip tavo talentas ir posmai liūdesį pasėja.
Pasirinkimas tavo, ir, galbūt, tau šiandien šito reikia.
Ale pataikyk taip :D :?

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Pen 12 12, 2003, 11:42

Jaučiu – minkštėja akmenėlis kietas.
Ir tai ne mano nuopelnas – širdies tavos.
Esi vienintelis ant šito svieto
Net savo pilkumu ieškotojo dainos.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilės

Standartinė Edvardas » Šeš 12 13, 2003, 17:57

* * *
Šarmos baltumo šakos pilnos,
Siūruoja spindulys skabrus...
Tartum vestuvės būtų kilnios —
Užpiltos šalčio sidabru...

Ant kalno baltliemenis suka
Vėjelio šokį su dangum...
Nuskrido lengvas šarkos juokas
Per slėnį virpesiu rangiu...

Ir pyška mėlyna tolybė
Išsivadavus nuo lietaus...
Kol žemės ir dangaus nuogybę
Sniegu užneš, pusnim priglaus...

* * *
Tošys juodos baltame veide,
Nuplasnoję lapai raudonuoja —
Žalio grožio mirusi rauda
Sukas saulėj prie manųjų kojų…

O į tolį rudenio ledu —
Lauko rėžis, namas, pilkos kūtės
Dar takelis tįstančiu medum
Į žolynų stagarus įsiūtas...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Dar du

Standartinė Edvardas » Pir 12 15, 2003, 14:12

* * *
Bevainikė, bevainikė
Prie dulkėto kelio...
Kaitroje prie jos prilipo
Rožinis drugelis

Ištiesė straublelį ilgą,
Bet medaus nerado...
Nuskubėjo išsiilgęs
Savo Šecherzados...

Ramunėlė plačiaakė
Linkčioja žolyne —
Gelsvas liežuvėlis laka
Saulės šiltą vyną...

* * *
Saulėlydis raudonas
Į debesėlį gūžias.
Be druskos ir be duonos
Atskrido vėl Gegužis...

Tos gražumos lig valiai
Ir giesmių, ir suokimo...
Apsidengė kalneliai
Žiedų margais kilimais...

Iš naujo atsigavę
Į kiemą slenka seniai
Ir geria vėjo gaivą
Kaip rūsio vyną seną...

Jie šnekomis suvilgo
Praėjusią jaunystę.
Jinai kaip vėjy smilga
Belūždama pražysta...

Ach, tas gegužio ūpas
Visiems pasauly skirtas...
Ir teka laiko upė
Atgal per pačią širdį...

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Ant 12 16, 2003, 18:17

Kaip man džiugu,
Kai spalvom nušvinta
Eilėraščių eilutės.
Matau, girdžiu,
Kaip atgal per širdį
Gurgena laiko upė.
:D

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Agnei

Standartinė Edvardas » Tre 12 17, 2003, 12:00

Dėkoju. Sveikinu Jus ir visus kitus su laiko vingiais jau atskrendančiomis Kalėdomis ir Naujaisiais. Linkiu visokeriopos sėkmės.
Nėra atskirai imant tik giedros ir tik debesuotumo. Viskas kinta ir mainosi, šviesėja ir pritemsta... Dėl to ir ištarti žodžiai būna skirtingi. Tai nėra nei privilegija, nei nuopolis, nei mirtis, nei prisikėlimas. Toks yra žmogaus (ir ne tik jo) gyvenimas. Tuo jis ir geras, ir sunkus, ir laukiamas, ir net keikiamas... Malonu, kai mūsų tarpe yra saulės zuikučių, kurie puošia, gražina, džiaugiasi ir myli. Malonu juos pažinti ir jausti
.

Agnė
Pranešimai: 402
Užsiregistravo: Tre 02 19, 2003, 13:17

Standartinė Agnė » Tre 12 17, 2003, 13:55

Gal visiškai kvailai atrodys ryt,
Bet šią minutę drįsiu pasakyt,
Kad mano šypsena ligi ausų,
Širdis plazdena drugeliu linksmu.
Ir, patikėkit, ima juokas-
Visi aplinkui, rodos, šoka.
Džiaugsme visa sutilpti negaliu,
Nes pavadinta saulės zuikeliu.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Gerai

Standartinė Edvardas » Ket 12 18, 2003, 21:29

Jeigu kokios nors palaimos šviesa pasklinda po žmogaus širdį — geras ženklas. Gera ir vieniems, ir kitiems. To gero jausmo galima tik pavydėti ir džiaugtis kartu.
Kiek daug yra pilkumos, kuri neretai virsta abuojumu ir apatija. Ir to taip pat neįmanoma išvengti. Ir visa, kas daroma ar padaryta atrodo taip menka ir bjauru, kad nežinai kur dėtis... Bet rytas už vakarą šviesesnis ir viskas nusitrina, praeina. Šviesos kupina sekundė, žinoma, yra didelė patieka. Linkiu, kad laikas (Kalėdos, N. Metai) ant savo sparnų ir neštų daugiau tokių valandų
...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilis

Standartinė Edvardas » Ket 12 18, 2003, 21:45

* * *
Plaukė per padangę
Juodas debesėlis
Buvo jis be rankų
Ir storai apžėlęs...

Nesimatė veido,
Nei ausų iš šonų
Jis be rankų žaidė
žvaigždėmis geltonom

O prie prūdo supos
Apvalainis gluosnis
Buvo jis be lūpų,
Šakos vėją glostė...

Ir pamatęs juodo
Debesėlio šokį
Vėjui pasiguodė:
—Aš skraidyt nemoku...

Liūdną gluosnio žodį
Debesėlis girdi...
Nutūpė ir guodė
Jo medinę širdį...

— Neliūdėk, bičiuli,
Mes abu sukibę
Skrisim vėjo šuoliais
Tolių begalybėn...

Pasikvietęs žaibus,
Viesulų galybę,
Supo medį, žaidė,
Net liemuo išklibo

Debesiui vaidenos
Linksmos medžio šakos
Viesulo verdenėj
Pasišokę lekia

Visą dieną džiaugės
Gluosnį skrist išmokęs,
Ir per dangų plaukė
Jo skardingas juokas...

Nuogas gluosnis styro
Rytmetį rasotą
Ašarėlės byra
Apdraskytais skruostais

— Ak, vėjeli, vėjau
Skristi nebenoriu...
Niekad nederėjau
Audrai aš į porą...

Jei nenusigręši,
Su tavim šlamėsiu
Ir pasaulį gražų
Džiuginsiu pavėsiu...

Niekada nuo plento
Nenorėsiu skristi
Man stovėti lemta,
Tik ne kilt ir kristi...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Sek 12 21, 2003, 21:01

* * *
Geltonas, kaip gintaro lašas,
Kvapus, kaip darželio gėlė...
Vis siautėja blaškos ir blaškos,
Ir niekad manęs negailės...

Man sielą lyg magnetu traukia,
O kas — aš lig šiol nežinau...
Nurimusio juoko teiraukis,
Negimusio mano sūnaus...

Ateina, kaip šmėkla spalvota,
Užgęsta, kai džiaugtis imu...
Ir lygus, ir baisiai kuprotas —
Gyvena keistu mirimu...

Aš jojo buveinės nei rūmų
Surasti, įžvelgt negaliu...
Toks ėdantis jūros sūrumas
Matuojamas juodu gyliu...

Ir dienos ir naktys paplūsta,
Palaimos saldybe svaigia,
Ir žiedlapių sniegą vėl pusto
Pakilusi jausmo pūga...

Pavargęs, laimingas, nužuvęs,
Atkėlęs į laimę vartus...
O viltys lyg pasakų žuvys
Man žada didžiausius turtus...

Ne, niekad ramybės nebūna —
Geltona ir juoda diena...
Suspindusi saulėj lagūna
Rimties ir mirties kupina...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Dėkoju, sveikinu

Standartinė Edvardas » Tre 12 24, 2003, 0:17

Visiems mieliems skaitytojams, kurie žvilgteli į mano rašinius, didžiausia pagarba. Dėkoju tiems, kurie dar parašo ir kritinę pastabą.
Gerų Jums Kalėdų ir Naujųjų — 2004—ųjų.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Naujiems

Standartinė Edvardas » Šeš 12 27, 2003, 17:59

* * *
Juodai melsvi voratinkliai
Už miško tolio kybo
Suskydo saulės ratlankis
Į plokštą, balsvą grybą...

Cigaras — juodas kaminas
Su ilgu dūmo šleifu
Saulėlydį nudailina
Linksmųjų elfų kaifu...

Vėjelis guodžiasi šalčiu
Atstumtas ir benamis...
Nuslysta klonin pašlaičiui
Sprogimų skardžios gamos...

Išauš tas rytmetis Naujų,
Ar laukiam, ar nelaukiam...
Ir bepaliks visiem iš jų
Dažyta juoko kaukė...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Kaimo vaizdai (III)

Standartinė Edvardas » Pir 12 29, 2003, 23:20

Bemaž sukilimas

— Nedaug,— sako Juozas,— tos tėvų žemės mums beišėjo. Tik šeši ir pusė hektaro. Atskirai dar trys hektarai miško. Kai apeini, paveizi, vaikeli, tos žemės yra ne taip jau mažai. Geras gabalas... Tik nė vienas negali suprasti, ką dabar mums su ta žeme reikia daryti. Toli nuo namų ir visi padargai — dvi plikos rankos. Gavau už savo kolchozinį pajų seną kombainą, bet su juo nei arsi, nei sėsi...
Smetonos laikais visa Juozo žemė buvo dirbama, bet per penkiasdešimt metų nemažai jos apaugo mišku, krūmais. Dirbamos kaip ir nebeliko. Buvusių sklypų pakraščiais išliko didžiulės akmenų tvoros ir visi riboženkliai — kaip ant delno, bet rajono matinikams tas nieko nereiškia.
— Vis tiek jį, velnią,— aiškina Juozas,— reikėjo parsivežti ir jis viską matavo iš naujo. Žinoma, ne už dyką — įdėjom į kišenę ir kaip reikiant įpylėm į gerklę. Tatai taip išeina pagal nerašytus, bet visur priimtus mūsų įstatymus. Nuo vieno galo du hektarus atrėžė ir kitai pretendentei. Jai priklauso pagal naujuosius Seimo įstatymus. Už jos sklypo prasideda mūsų miškas. Dabar jau viskas yra sutvarkyta taip, kaip priklauso pagal popierius.
— O iš mūsų gerojo kolchozėlio,— keičia pokalbį Juozo žmona Elė,— dabar jau nebeliko, galima sakyti, visai nieko. Ale visai... Jo į krūvą jau nebesuvarys ir nebesukibys niekas. Nebenori patys žmonės. Tik pirmininkas su savo čeleda raštinėje dar tebesėdi. Vieną dieną ir mūsų žmonės buvo sukilę. Buvo, buvo. Jėzusmarija, kas čia dėjosi. To mūsų miestalyje dar nėra buvę. Tikras sukilimas. Kaip kokiame filme. Ir moteriškės, ir tos nebeiškentė. Kokį pusdienį buvo pasiutusios ir draskėsi kaip ir vyrai.. Visos iš vieno ėjo prieš pirmininką, jau prieš tą senąją valdžią. Ir per tą visą pas mus nei čia kokia bendrovė besusikūrė, nei kas. Bet ir po to jie mums vis tiek tebevadovauja, kaip vadovavę, tartum viskas tebėra kaip buvę... Visą ūkio turtelį baigia praleisti per savo rankas. Jeigu kada į kolchozo kasą beįkrenta koks pinigėlis, anie visi tuoj nuslysta į jų kišenes... Tebeima dideles algas.
— Gyvena čia pas mus viena tokia našlė,— tęsia žmonos pradėtą mintį Juozas.— Ji ėmė sau ir viską sužinojo. Viskas išėjo iš to, kad bemaž visi iš kolchozo išėję ūkininkauti buvo šedvydiškiai. Jie ir sukūrė tokią kaip atskirą, velnias bežino kokį, lyg naujovišką kolchozą, bet pavadino jį bendrove. Kai išdalijo ūkio karves, žmonėms kliuvo ir tų sergančių leukozinių, bet jų žmonėms į rankas niekas neatidavė. Pasakė:
— Negalima, reikia saugotis, kad ta liga neapkrėstų sveikų gyvulių. Leukozines parduosim valstybei ir jums bus atiduota pinigais...
— Žmonės kaip ir sutiko. O raštinės mergos vieną rytą iš mėsos kombinato pakvietė atvažiuoti du gyvulių vežimo furgonus. Kaip aiškino, tatai toms leukozinėms išvežti. O ta smarkioji našlė ima, turbūt per savo šnipelius, ir viską sužino. Ji pati jau turi tokį liežuvį ir tokią gerklę, kad be jokių virvių žmogų galėtų apsukti ir pasmaugti. Anos visi ir pas mus, ir rajone bijosi ir iš tolo. Ji tą rytą ir sužinojo, kad iš fermos bus išvežti du furgonai gerų neleukozinių gyvulių. Kai jau furgonai atvažiavo, į fermą atėjo ir ūkio viršininkai. Ir jie į furgonus neduoda vesti tų leukozinių karvių, o veda tuos didžiuosius ir pačius geruosius bulius. Tuos gyvulius, kurie yra jau kaip vien reikiant, katrie sveria po penkis šimtus kilogramų ir už kuriuos jau galima paimti gerą pinigą. Matai, ta dingstimi ką jie norėjo padaryti. Na, ir kai ta našlė sužinojo, ji tuojau pat pasakė vienam, pasakė kitam. Prie fermos tuojau pat sulėkė daugybė žmonių. Vaikeli, kas pėsčias, kas su dviračiu, kas ant arklio, kad subėgo, kad suvažiavo, tiesiai prie tų furgonų. Didieji buliai jau buvo suvesti į mašinas, pririšti ir greitai vien jau būtų ir išvažiavę...
Susirinkę žmonės tuojau pat tuos ūkio veikėjus paėmė į nagą. Ir pirmininkui, ir zootechnikui, ir pavaduotojui tiesiai šviesiai pasakė:
— Visus gyvulius iš furgono tuojau pat veskite laukonais ir kad daugiau nebūtų jokių pokštų. O jeigu ne, tai bus pakeltas toks ermyderis, kad visi tie kolchozo viršininkai išlėks po šimto velnių ir net savo kaulų nebesurankios...
Ir tos mašinos tuojau pat buvo patuštintos, visi gyvuliai suvesti atgal į kūtalę. Žmones buvo atsivedę ir policiją, ir apylinkės pirmininką — surado ir juos. Po to žmonės dar pasakė:
— Kad jau taip mandriai dirbatės, iš tvartų nebeišvešite nė vieno gyvulio ir niekur nieko nebeišvešite.
Pakui tie viršininkai, kai žmonės truputį apsiramino, sako:
— Blogai padarėt. Už furgonų iškvietimą vis tiek reikės užmokėti dvyliką tūkstančių talonų.
Tatai, kad jie turėjo tušti grįžti į kombinatą. O žmonės pasakė:
— Jeigu jau reikia, mokėkit, daryti kaip norite, bet gyvulių iš fermos daugiau nebepajudinsit.
Sau tie furgonai tušti ir ištašė atgal, žmonės nebenusileido.
Po to žmonės buvo susirinkę dar vieną kartą ir pasakė tvirtą savo žodį:
— Viską, kas yra žmonių, jiems ir atiduokit: ir techniką, ir gyvulius, ir kitką. Su tokiais veikėjais mes nebenorime turėti jokių reikalų. Atiduokit ir viskas bus užbaigta.
Kaip tų gyvulių nebeleido išvežti, nepraėjus nė dviem savaitėms, raštinės moterys pasakė:
— Greičiau pasiimkite tuos gyvulius, dabar jais niekas nebesirūpins. Kad jau taip baisiai norite, šerkite ir prižiūrėkite juos patys.
Dabar, jau yra po tų sukilimų,— tęsia Juozas,— niekas nieko nebeveizi, o iš paties kolchozo beliko vieni niekai. Dabar fermos visai tuščios, nebėra gyvulių. Apie ūkio skolas žmonėms niekas net nebegalvoja. O kiek gyvulių per tas dvi savaites žuvo... Jėzusmarija, buvo pilnos mėšlų duobės, pilni pagrioviai. A Jėzusmarija, kas pas mus čia dėjosi...


Leisk ir mum pasirokuoti

— Kai kūrėsi ta didžioji kolchozinė bendrovė,— vėl vyrui padeda žmona Elė,— žmonės nepriklausomai mūsų valstybei grynais turėjo sumokėti pusę milijono talonų. Valdžia tatai paėmė iš mūsų vien už tą įsikūrimą, tartum ir jie, ten Vilniuje, prie mūsų turto būtų kaip nors prisidėję. Aš tada visiems girdint sakiau:
— Tų dešiniųjų valdžioje sėdi vieni sukčiai. Jie knisa ir knisa tą kaimo žmogų, lupa ir lupa nuo jo jau keliasdešimtą kailį, nebespėja nei beužgyti, nei beataugti...
Renkasi tie vargšai žmonės ir duoda už nieką valdininkams tuos savo prakaitu uždirbtus grašius. Bjauru net veizėtis, kaip valdžia iš visų jėgų ramsto savo valdininkus. Kad jie kur nupamptų, nelabieji... Kolchozininkai gaišta laiką, neša pinigus į kolchozo kasą. Nuo pat ryto vienuolikos lig vakaro septintos. Na, ar tokie dalykai gali būti madoj atgavus nepriklausomybę?..
— O paskui,— tęsia Juozas.— rinkomės į visuotinį susirinkimą... A —jei, a — jei... Pirmininkas užkopęs į pakylą aiškina:
— Jūs visi kiekvieną dieną iš kolchozo kaip tik begalėdami vogėte ir vogėte, o mes , raštinės darbuotojai, nieko nevogėme, mes nuprakaitavę dirbom ir dirbom, ir vis veizėjom, kad niekas nieko nevogtų ir kad jums geriau būtų...
— Jėzusmarija,— komentuoja jis toliau,— po tokių žodžių kad pasiuto susirinkusieji. Kas gyvas ir dar galis... Pirmininkas, matai, rankose laikė tokį garsiakalbinį bliūdą ir visus peršaukia, tų žmonių visai nebesigirdi. Ir niekas neklauso, ką žmonės sako. O pirmininkas, nieko nežiūrėdamas ir neklausydamas, toliau meldžia ir meldžia pradėtąją maldelę:
— Mes raštinėje visi geri, o jūs vagys ir tinginiai...
Žmonės įsiuto ir įkaito lyg raudonumo. Drąsesnieji tuojau pat plykt, pašoko ant paaukštintos scenos, tuojau pat tik trinkt pirmininkui iš rankų tą garsiakalbio bliūdą ir tada sako:
— Papūni, dabar sėskis už stalo. Leisk per keturiasdešimt metų bent vieną kartą susirinkime pasirūkuoti ir mums, ir pasakyti kas yra tie tikrieji ūkio turto vagys... Mes negalim suprasti, kokius niekus tu čia mums dabar tauziji, kur tu jų išmokai ir kas tau taip pasakė?..
Ir tada žmonės tiesiai į akis išdėjo visą teisybę, viską jau kaip yra: kas ką susirinkime rinko, kaip rinko, kas ir kaip visą laiką vogė. Tada pirmininkas, matydamas, kad jokios sovietinės demokratijos ir tikros kolchozinės prievartos nebeliko, o atsirado tikroji žodžio laisvė, kuo ne ant kelių perklupęs, pradėjo prašyti:
— Aš jau seniai esu invalidas, jūs manęs daugiau neberinkit, aš pirmininku daugiau nebebusiu. Mane paleiskite ir gyvenkite, ir darykite kaip tik sau benorite...
O žmonės sako:
— Nė velnio, taip nebus. O kodėl tu prieš tris metus neišėjai, juk ir tada jau buvai tuo invalidu? O kodėl dabar nori išeiti?
Ir visoms pirmininko kalboms padėjo tašką:
— Papūni, taip nieko nebus. Pirmiausiai, kaip pridera su mumis atsiskaitysi, atiduosi mums, kas priklauso. O tada, jei viskas bus gerai, busi išleistas į užtarnautą poilsį. Pirmininku reikės dar pabūti iki kolchozo gyvenimo pabaigos...
Atsisakyti iš pareigų tame susirinkime norėjo ir visi kiti raštinės ponai:
— Išsirinkite naujus specialistus, tegu jie su jumis ir atsirūkuoja, o mes dingstame, nusiplauname rankas ir išeinam...
— Ne, ne,— sako žmonės,— kas iki šios dienos buvote, kas tą košę užmaišėte, tie patys ir kabinkite ją iki pabaigos...
— Ir paliko tie patys viršininkai. O pirmininkas tą dieną vos ne verkdamas tik kartoja ir kartoja:
— Kaip aš, kaip aš būdamas invalidu begaliu dirbti? Ko jūs iš vargšo invalido benorite, ką aš begaliu jums padėti?
O žmonės jam kerta į pačius ragus:
— O kodėl tu pirma, kol buvo ko vogti, galėjai? Kai dabar nebeliko, matai, reikia jau greičiau išeiti, sausą ir švarų savo kailį išnešti... Taip, ponali, nieko nebus.
— Ir paliko visi buvusieji, kaip ir buvę. Ir po to jau kitą savaitę išdalino žmonėms gyvulius ir kitą turtą.


Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Tre 12 31, 2003, 13:00

* * *
Sutemos vyniojasi kaip šilkas
Į storesnę antklodę nakties —
Vakaras toks minkštas, gailiai šiltas
Kaip užmigęs vaikas ant peties...

Lyg pavargę su dangum sukimba,
Medžiai, krūmai, žolės ir kalnai...
Nyksta toly rausvas saulės nimbas
Po plonyčio debesio delnais...

Greit kelelio balsvas siluetas
Tarp žolynų rustančių aplink
Į vakarę tylą pakylėtas
Naktį švelniai švelniai apkabins...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilis

Standartinė Edvardas » Šeš 01 03, 2004, 0:08

* * *
Prie pat prie pat manęs
Šakeles suglaudęs
Žalią ir geltoną
Sapną beržas audžia...

O alyvos krūmas
Tiek žiedais aplipęs
Net sumėlynuoja
Namo sienos plikos...

Vėl pavasarinės
Spalvos glosto dangų
Lyg vėjelis šiltas
Suptų jas ant rankų...

Išsimėtę kalvos,
Pilkas lauko kelias —
Snūduriuoja toliais
Mingantis vaikelis...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Išaugau, žaliavau, žydėjau...

Standartinė Edvardas » Šeš 01 10, 2004, 20:48

Išaugau, žaliavau, žydėjau...

1. Šalia skruzdėlyno

Nuo didelio banguoto kalno riedėjo žemyn sunki ir pilna, kaip apvaliais galais bačkelė - ąžuolo gilė. Vis užkliudydama žolių stiebus, nulūžusių ir nukritusių ant žemės medžių šakeles, įkrisdama į žvėrių pėdų įspaustas duobeles, ir vėl atsitrenkusi išlėkdama iš jų. Kalnas buvo status lyg stogas ir ilgas. Tas riedėjimas ir buvo gilelės išsigelbėjimas nuo aštrių vovers dantų ir nuo viską apšniukštinėjančios šerno knyslies, iš kurios tuojau pat pasirodydavo minkštas, kaip sumirkęs skuduras liežuvis, ir viską, kas valgomas, įvilkdavo į burną, padėdavo ant danties ir tuojau pat sutraiškydavo į miltus. Gilelė matė ir girdėjo kad taip ant kalno atsitiko su daugeliu jos seselių. Kūlversčiais beriedėdama gilelė užšoko ant minkšto didelio žemės kauburio ir dar truputį pariedėjusi į gilesnę vietelę, visai sustojo. Tuojau pat prie jos prišoko kelios karingos miško didžiosios skruzdėlės, apveizėjo, aplakstė, apuostinėjo ir dėl viso pikto aptraiškė bjauriai smirdančiu ir ėdančiu savo pasturgalio skysčiu. Bet pamačiusios, kad tas daiktas yra negyvas ir nejuda, pasitraukė prie kitų reikalų.
Pavasarį, saulėje tirpstant sniegui, vanduo drėkino visą kalną. Smelkėsi jis ir į skruzdėlyną, bet negiliai. Nuo dailiai sutaisytų skruzdėlyno šapelių, kaip nuo kokio stogo, vanduo bėgo pakalniui, tiesiai į tą duobelę, kur buvo atriedėjusi gilelė. Vanduo po truputį pradėjo mirkyti nestorą, bet kietą gilės apvalkalėlį. Juo daugiau kaitino saulė, juo daugiau buvo duobelėje vandens ir jis po truputį pradėjo sunktis per gilės apvalkalėlio galinę skylelę. Vanduo ir pavasario šiluma taip suskystino ir pasaldino gilelės vidų, kad jis pažadino iš miego mažytį gilės daigelį. Ir čia pat prie didžiojo skruzdėlyno baltai žalia daigelio adatėlė, pavirtusi į gilės šaknelę, pradėjo greitai raustis į žemę. Šaknelę buvo kieta ir stipri, bet niekaip negalėjo pradurti po gile gulėjusio alksnio žievgalio. Po kelių dienų saulės šildoma šaknelę tiek ištįso, kad pakėlė į viršų vieną gilės galą, o paskui ji griuvo ant šono ir apsivertė aukštielninka. Ir išleistoji šaknelę, kaip kokia vabalo koja, paliko išsitiesusi į saulę
Ne kaži kiek betrukus sugrumėjo pirmoji pavasario perkūnija ir ant kalno pradėjo piltis liūtis. Ji ir išgelbėjo gilės gyvybę. Nuo kalno pasipylė dumblino vandens upeliai. Jie iš apačios labai apardė skruzdėlyną, atsitrenkę į jį skyrėsi į du srautus ir jau dviem atšakom ritosi pakalniui. Tas pavasario vanduo pradėjo plauti atsikišusią šaknelę ir judinti visą gilelę. Paskui už atsikišusią šaknelę užkliuvo stora ir plati medžio atplaiša ir šaknelė už ją užsikabino. Dabar vanduo ir dumblas virto per gilę, spaudė, tampė ir trūkčiojo ją, bet kumpa šaknelė buvo gerai užsikabinusi ir negalėjo atsikliudyti. O pati gilelė kaip iš proto išėjusi pyko ir barėsi su bėgančiu vandeniu, riedančiais žemės gabalais , medžių šakelėmis. Tarpais gilei atrodė, kad nuo tokio draskymosi šaknelė nutrūks ir pasibaigs visas jos gyvenimas. Po korio laiko prieš pat gilę pradėjo tvenktis vanduo ir jo dugne sėdo didesni žemės gabalai. Paskui viskas pradėjo eiti per viršų ir gilei truputėlį palengvėjo. Ir tada liūtis pradėjo mažėti ir kai visai vanduo nuslūgo, gilė paliko gulėti apnešta žemėm, mažom šakelėm ir dumblu.
Daug kame įlenktas ir apdaužytas gilės kevalas dar tebebuvo stiprus ir kai jau šaknelė įlindo giliau į minkštą žemę, ir išleido pirmuosius šaknies plaukelius, pradėjo iš žemės traukti visokių medžiagų pritirpusį vandenį, pirmiausia iš dumblo į saulę buvo pakelta visa gilė. Ji turėjo perplyšti pusiau ir iš jos vidaus, toje vietoje, kur yra prisikabinusi šaknelė, išleisti pirmąjį lapelį. Ir šiaip, ir taip spaudėsi į šonus ir rungavosi gilės sėklaskiltės, bet pajuodavęs apvalkalas tebebuvo stiprus ir neplyšo. Gilės kevalą saulės šiluma dar daugiau sustiprino ir sėklos vidus buvo suveržtas kaip su virve. Kiek gilės daigelis nevargo, kiek jis netraukė iš žemės vandens, sermėgėlė stovėjo kaip stovėjusi. Dvi sėklaskiltės, kaip tamsiame požemy, be šviesos ir oro pradėjo gelsti ir dusti. Naktimis, nukritus rasai ir atšalus orui, joms truputį palengvėdavo, o dieną, pašildžius saulei, vėl susitraukdavo ir susiverždavo. Sumenkėjo ir šaknelės stiprumas, ji nebegalėjo beaugti, trūko saulės šviesos. Pradygusi gilelė kentėjo ir merdėjo, kol pagaliau per pavasario mišką nenušlamėjo lengvas ir gaivinąs lietutis. Tik jo ir betrūko. Nuo vandens atsileido pajuodusio apvalkalo spaudimas, sėklaskiltės, iš oro prisitraukusios šilto vandens dar daugiau sustorėjo, išsipūtė ir galų gale apvalkalėlis vienoje pusėje įtrūko. O kai vėl švystelėjo saulė ir jis mėgino dar suspausti besiskleidžiančius ir sustorėjusius vidurius, plyšo ir antroji jo pusė. Ir tada abi gilės pusės susiėmė ir pyškėdamos atšoko viena nuo antros. Dabar sėklos kevalas bejėgiškai išsiskleidė ir vėjeliui pūstelėjus nukrito ant žemės.
Abi gilės sėklaskiltės jau virtusios pirmaisiais lapeliais pažaliavo ir iš jų pradėjo skleistis ir augti pirmieji tikrieji būsimo medžio lapeliai.
Pro miško žolės šešėlių svyravimą lapeliai išvydo saulės spindulius, pajuto malonią šilumą ir žiūrėjo į miško pasaulį, į dangų ir tuojau pat juose pradėjo plisti ir sklaidytis žalia spalva. Ką tik dienos šviesą išvydęs ąžuolėlis dar nieko nežinojo apie šį pasaulį, nieko nesuprato, kas darosi apie jį...
...

Skelbti atsakymą