Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Eilis

Standartinė Edvardas » Pen 01 07, 2005, 19:49

Orvidų sodyba

Suversta — nei galo, nei pradžios
Medžių šaknys debesin įkibę
Ištrypti laukai pasigardžiuos,
Apsiverks išnykusios sodybos

Plienas suskaičiuotoms valandoms
Laiką aštrų dar labiau galando
Melioruotoms, kruvinoms valdoms
Ta sodyba kruviniausias randas

Dvasiomis iškilo virš namų,
Šiltas gniužulėlis atminimų —
Šypso saulė spinduliu ramiu,
Ties sodybom laukiančiom Sekminių...

Tyras skausmas nuostabiai gajus
Su džiaugsmu iš lėto suartėja
Kaip su rankom sukamos gijos
Nėrinys didžiajam Prometėjui

Vaikščioja sodybos mintimis,
Pečių sienom šiluma ateina
Ir sugrįžta Dievo kančiomis
Į kiekvieną išdraskytą kaimą

Supleveno ten aukštai viltis —
Su dievybės atvaizdu iš medžio
Akmenys sodybų nekalti
Jai be žodžių linkčiojo ir meldės...

Rudaskvernis vaikis toks ramus
Akmenynų dulkėm nusitrynęs
Čia pastatė rūmus — ne namus
Mūsų žemei — pavergtai Tėvynei

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 25

Standartinė Edvardas » Šeš 01 08, 2005, 20:52

25. Liūdna ateitis
— Į mūsų gyvenimą prasiskverbė kažkokia nežinoma dvasia ir ji mums gali padaryti daug vargo ir žalos. Juk ta iš mūsų pavogtoji ugnis gali mus pačias ir sudeginti... Nuo jos nebus mums jokio išsigelbėjimo...— nusiminusi pasakė raganų vyriausioji. Mum nedelsiant reikia viską, ką praradome, surasti ir susigrąžinti. Reikia būti šimtą kartų akylesnėms ir atsargesnėms, bet ir tas, kažin ar mus beišgelbės...
— Nepasiduosim, nepasiduosim,— šaukė visos draugės vienu balsu.
— Kažkas įžūliai kėsinasi į mūsų valdas, į mūsų laisvę ir reikia visoms ieškoti ir būtinai surasti — kas. Tik suradę tą pikčiurną vėl galėsim atsigauti nuo mus ištikusių nelaimių...— užbaigė Kaulo boba.— O dabar, prašau, vaišinkitės ir linksminkitės. — Kad jau sakote manęs laukėte, tai ir atšvęskime mano sugrįžimą...
Ragana, kalbėdama su draugėmis, stovėjo ant paties vaišių stalo. Ir tai ne visos ją galėjo matyti, nes buvo maža, ją užstojo lėkštės ir tortai. O kai ji atsisėdo ant duonos riekelės, kuri buvo jai padėta, liko visai nebematoma. Tai nebuvo įprasta ir nors garsiai niekas nieko nesakė, bet tyliai draugės iš savo valdovės dabar juokėsi. Kitos tarsi pajuokaudamos džiaugėsi: „Mažiau saldumynų besurys, daugiau liks mums...“ Nė viena negalėjo pripažinti ir suprasti, kad nuo šiol jų valdovė bus tokia maža ir silpna...
Besibaigiant baliui raganų valdovė paprašė visas nutilti ir dar paklausyti jos:
— Mes turime gerai apžiūrėti kiekvieną anos senos paežerės sodybos daiktą. Ypač atidžiai stebėkit ar nepamatysit tokio mažo vienakojo mėlyno žmogeliuko, tai jis prieš Kalėdas miške mane apibarė ir po to man į galvą lyg perkūnas būtų trenkęs: nieko nebeatsimenu, o kai atsibudau, tai buvau įkišta į stiklinį indą ir paversta tokiu menku vabalu, kokiu mane dabar ir matote... Mane tenai saugojo toks vaikigalis, o su juo buvo dar ir senas žmogus. To vaikigalio vardas Mantas. Per jų neapdairumą aš ir pasprukau. Kai tik atgausiu savo ūgį, aš pati juos paimsiu į nagą ir su kaupu sumokėsiu už kalinimą stikle, o jūs ieškokit to žmogeliuko ir būkit baisiai atsargios. Juk kiekvienai gali atsitikti taip, kaip atsitiko man. Ar supratot?
— Viską supratom ir rytoj pat tą nevidoną žmogeliuką suimsim ir atgabensim į tamstos urvą...— vienu balsu atsiliepė visos.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 26

Standartinė Edvardas » Pir 01 10, 2005, 0:18

26. Lovliai ruošiasi


Lovliai suprato — dabar raganos keršys ne tik Mantui ir seneliui, bet ir jiems. Jie niekada raganų keršto susilaukti nenorėjo, bet kai Kaulo boba paspruko, tai pamatė, kad visi turi ruoštis dideliems ir sunkiems išbandymams. Nė vienam jokių abejonių nebeliko. Raganos galėjo sudeginti gražiąją senelio sodybą, galėjo juos pagrobti ir paversti kokiais nors gyvuliais ar medžiais, galėjo kur nusitempusios kankinti, kol išgaus lovlių ir jų stebuklingos lazdelės paslaptį...
— Jos yra kerštingos ir gudrios. Nespėsime net pagalvoti, o atsidursime jų naguose. Dėl to mum visiem vienoje vietoje nebegalima būti, reikia išsislapstyti po visą namą ar net lauke. Kiekvienas turi turėti atskirą ir saugią savo kertelę,— įvertinęs aplinkybes, aiškino savo draugams Žalis.
— Aš galvoju,— sako Juodis,— pirmiausia mums reikia pagalvoti apie ginklą, su kuriuo galėtume apginti namus ir save. Be ginklo nieko nebus, jos mus pergudraus ir nugalės, nes jos žino kur mes gyvename, o mes apie jas kol kas nieko nežinome...
— Teisybę sako Juodis,— įsikišo Mėlynukas,— reikia gero ginklo, be jo mes visada pralaimėsime. Čia vienos Pinčiaus lazdelės neužteks, reikia kažko svaresnio ir geresnio... Mes neturime užmiršti, kad jų rankose yra iniciatyva ir laiką, kada užpulti mus, pasirinks jos, o mes nieko apie tai nežinosime...
— Pats pirmas ir pats geriausias ginklas — tai mes patys. Pirmiausia su Pinčiaus lazdele mums reikia sukietinti savo galvas, tegu jos būna iš kiečiausios medžiagos. Juk matėme ir prisimename, kaip patiesėme ant sniego Kaulo bobą. Stiprus atsispyrimas ir ragana, nieko nesupratusi, atsigula tau prie kojų,— aiškino Žalis.
Ir jie tuoj pat pradėjo ruoštis savo ir senelio namo gynybai.
— Aš manau,— įsikišo į pokalbį senelis,— mums reikia galvoti ir apie tolimesnę ateitį. Kol raganos laisvėje, tol mum doro gyvenimo prie šio prūdo nebus. Taigi kurkime planus ilgai kovai su jomis. Galutinis tikslas — visas išgaudyti ir kad ne tik mums, bet ir nė vienam žemėje gyvenančiam žmogui jų nebereiktų bijoti. Jei jau užkiršinome jas, susidūrėme akis į akį, tai ir imkimės, kaip priklauso sąžiningiems ir teisingiems žmonėms...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 01 10, 2005, 23:05

27. Stebuklingoji kibirkštis

Po to Žaliukas pasiūlė:
— Pabandykim viską deginančią kibirkštį suskaldyti į keturias dalis, kad kiekvienas turėtume po vieną. Tą svarbų ginklą reikia turėti kiekvienam iš mūsų, nes raganos gaudys mus po vieną, o ne visus iš karto...
— Na, Žaliau, nors tavo mintis gera, bet manau, kad tu dėl kažkokios priežasties kuoktelėjai... Kaip tu suskaldysi tokią baisią ugnį. Beskaldydamas pats sudegsi ir mus sudeginsi. Aš tokio darbo už jokius pinigus nesiimsiu...— suabejojo Mėlynis.
— Palauk, palauk didysis gudročiau. Nereikės nei tavo, nei mano rankų... Rankomis to ir nepadarysi... Žiūrėkit, aš tuoj pat pabandysiu kitaip, taip, kaip man atrodo geriau ir visi pamatysim, ar kas išeis, ar ne...
Žalis paėmė iš Mėlynuko Pinčiaus lazdelę, paėjo į šalį, nusikabino nuo kaklo maišiuką su stebuklingąja kibirkštimi, padėjo ją ant didelio akmens ir pasakė: „Murki — murki, tegu iš vieno maišiuko pasidaro keturi ir kiekviename — po vieną nedidelę stebuklingąją kibirkštį.“ Ir sudavė lazdele per maišiuką. Tuo pačiu akimirksniu maišiukas sprogo ir į šalis išsiskleidė ilgiausi raudonai juodos liepsnos liežuviai, o lovliai ir Mantas nuo sprogimo bangos nuskrido dvidešimt žingsnių į šonus. Paskui, kai atsitokėjo ir apsidairė, vienas kito nebegalėjo pažinti — ne tik patys buvo juodi, kaip negrai, bet į juoda anglim apsitraukė drabužiai, plaukai, sniegas, viskas aplinkui...
— Ar nesakiau, nekvailiok!— šaukė pašokęs ant kojų Juodis.— Matai, kas išėjo... Gerai dar, kad kojų nepakratėme...
— Na ir kas jau išėjo? Nusiprausi, išsiskalbsi — ir viskas. Baisus čia daiktas...— nepasidavė Žalis.
— Gerai, jei tik to užteks, man visa veido oda tarsi apdegusi būtų — taip skauda ir peršti,— atsiliepė Mantas.
— Nieko, tau atsiprausus dar reikės pasitepti kokia mostele ir praeis...— ginčijosi toliau Žalis, nes taip lengvai nenorėjo pasiduoti.
— Užteks jums rietis ir kaltinti vienam kitą!..— visus ginčus nutraukė Mėlynukas,— eikim pažiūrėti, kas iš mūsų stebuklingos kibirkšties beliko, ar bemandravodami visai jos nepraradome?..
Iš tolo matėsi — akmuo buvo subyrėjęs į mažyčius gabalėlius, kurie nuo sprogimo išsilakstė aplinkui, o jo vietoje matėsi duobė. Tik visai priėję lovliai ir Mantas jos dugne išvydo šalia vienas kito begulinčius keturis maišiukus ir kiekviename niūrojo bei raudonavo po kibirkštį.
— Valio!..— sušuko Žalis,— vyručiai, nors ir aprūkome, bet mum pasisekė...
Jis paėmė iš duobelės maišiukus ir užkabino kiekvienam draugui ant kaklo.
— Užkabinai, tai užkabinai, bet ar tos kibirkštys neprarado savo galios?— suabejojo Juodis. Juk toks stiprus sprogimas galėjo viską sugadinti...
— Reikia išbandyti ir įsitikinti,— pritarė Mantas.
Jie priėjo prie didelio akmens. Tada Žalis nusikabino nuo kaklo savo maišiuką ir užmetė ant jo kibirkštį. Tuoj pat kibirkštis sušnypštė, į šonus pasipylė baltos žiežirbos, pakilo juodas dūmas ir per akimirksnį akmens nė žymės nebeliko. Išbandė savo kibirkštis ir likusieji: Mantas be žymės sudegino nudžiūvusį didžiulį ąžuolą, Mėlynukas — nedidelį žemės kupstą, o Juodukas — miške buvusią nedidelę balą. Gera buvo kibirkštis, nes degino iš eilės viską.
—Tai bent ginklas. Apie tokį svajoja visi ginklų išradėjai, bet jiems tos svajonės įgyvendinti nepavyksta...— filosofavo Mėlynis.
— Dabar pripažįstu, kad kibirkštis tikrai gera... Net vandenį ir tą sudegina,— džiaugėsi Juodis.
— Ugnis — baisus ir geras ginklas, bet ji turi būti ir gerose rankose... Mes turim ją naudoti tik geriems darbams. Ar mes galėsime to laikytis?— klausė į visus žvelgdamas Žaliukas.
— Galėsime!— atsiliepė visi trys.— Jei kada suabejosime, tai tarsimės ir veiksime visi kartu.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 01 10, 2005, 23:06

27. Stebuklingoji kibirkštis

Po to Žaliukas pasiūlė:
— Pabandykim viską deginančią kibirkštį suskaldyti į keturias dalis, kad kiekvienas turėtume po vieną. Tą svarbų ginklą reikia turėti kiekvienam iš mūsų, nes raganos gaudys mus po vieną, o ne visus iš karto...
— Na, Žaliau, nors tavo mintis gera, bet manau, kad tu dėl kažkokios priežasties kuoktelėjai... Kaip tu suskaldysi tokią baisią ugnį. Beskaldydamas pats sudegsi ir mus sudeginsi. Aš tokio darbo už jokius pinigus nesiimsiu...— suabejojo Mėlynis.
— Palauk, palauk didysis gudročiau. Nereikės nei tavo, nei mano rankų... Rankomis to ir nepadarysi... Žiūrėkit, aš tuoj pat pabandysiu kitaip, taip, kaip man atrodo geriau ir visi pamatysim, ar kas išeis, ar ne...
Žalis paėmė iš Mėlynuko Pinčiaus lazdelę, paėjo į šalį, nusikabino nuo kaklo maišiuką su stebuklingąja kibirkštimi, padėjo ją ant didelio akmens ir pasakė: „Murki — murki, tegu iš vieno maišiuko pasidaro keturi ir kiekviename — po vieną nedidelę stebuklingąją kibirkštį.“ Ir sudavė lazdele per maišiuką. Tuo pačiu akimirksniu maišiukas sprogo ir į šalis išsiskleidė ilgiausi raudonai juodos liepsnos liežuviai, o lovliai ir Mantas nuo sprogimo bangos nuskrido dvidešimt žingsnių į šonus. Paskui, kai atsitokėjo ir apsidairė, vienas kito nebegalėjo pažinti — ne tik patys buvo juodi, kaip negrai, bet į juoda anglim apsitraukė drabužiai, plaukai, sniegas, viskas aplinkui...
— Ar nesakiau, nekvailiok!— šaukė pašokęs ant kojų Juodis.— Matai, kas išėjo... Gerai dar, kad kojų nepakratėme...
— Na ir kas jau išėjo? Nusiprausi, išsiskalbsi — ir viskas. Baisus čia daiktas...— nepasidavė Žalis.
— Gerai, jei tik to užteks, man visa veido oda tarsi apdegusi būtų — taip skauda ir peršti,— atsiliepė Mantas.
— Nieko, tau atsiprausus dar reikės pasitepti kokia mostele ir praeis...— ginčijosi toliau Žalis, nes taip lengvai nenorėjo pasiduoti.
— Užteks jums rietis ir kaltinti vienam kitą!..— visus ginčus nutraukė Mėlynukas,— eikim pažiūrėti, kas iš mūsų stebuklingos kibirkšties beliko, ar bemandravodami visai jos nepraradome?..
Iš tolo matėsi — akmuo buvo subyrėjęs į mažyčius gabalėlius, kurie nuo sprogimo išsilakstė aplinkui, o jo vietoje matėsi duobė. Tik visai priėję lovliai ir Mantas jos dugne išvydo šalia vienas kito begulinčius keturis maišiukus ir kiekviename niūrojo bei raudonavo po kibirkštį.
— Valio!..— sušuko Žalis,— vyručiai, nors ir aprūkome, bet mum pasisekė...
Jis paėmė iš duobelės maišiukus ir užkabino kiekvienam draugui ant kaklo.
— Užkabinai, tai užkabinai, bet ar tos kibirkštys neprarado savo galios?— suabejojo Juodis. Juk toks stiprus sprogimas galėjo viską sugadinti...
— Reikia išbandyti ir įsitikinti,— pritarė Mantas.
Jie priėjo prie didelio akmens. Tada Žalis nusikabino nuo kaklo savo maišiuką ir užmetė ant jo kibirkštį. Tuoj pat kibirkštis sušnypštė, į šonus pasipylė baltos žiežirbos, pakilo juodas dūmas ir per akimirksnį akmens nė žymės nebeliko. Išbandė savo kibirkštis ir likusieji: Mantas be žymės sudegino nudžiūvusį didžiulį ąžuolą, Mėlynukas — nedidelį žemės kupstą, o Juodukas — miške buvusią nedidelę balą. Gera buvo kibirkštis, nes degino iš eilės viską.
—Tai bent ginklas. Apie tokį svajoja visi ginklų išradėjai, bet jiems tos svajonės įgyvendinti nepavyksta...— filosofavo Mėlynis.
— Dabar pripažįstu, kad kibirkštis tikrai gera... Net vandenį ir tą sudegina,— džiaugėsi Juodis.
— Ugnis — baisus ir geras ginklas, bet ji turi būti ir gerose rankose... Mes turim ją naudoti tik geriems darbams. Ar mes galėsime to laikytis?— klausė į visus žvelgdamas Žaliukas.
— Galėsime!— atsiliepė visi trys.— Jei kada suabejosime, tai tarsimės ir veiksime visi kartu.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 01 10, 2005, 23:09

27. Stebuklingoji kibirkštis

Po to Žaliukas pasiūlė:
— Pabandykim viską deginančią kibirkštį suskaldyti į keturias dalis, kad kiekvienas turėtume po vieną. Tą svarbų ginklą reikia turėti kiekvienam iš mūsų, nes raganos gaudys mus po vieną, o ne visus iš karto...
— Na, Žaliau, nors tavo mintis gera, bet manau, kad tu dėl kažkokios priežasties kuoktelėjai... Kaip tu suskaldysi tokią baisią ugnį. Beskaldydamas pats sudegsi ir mus sudeginsi. Aš tokio darbo už jokius pinigus nesiimsiu...— suabejojo Mėlynis.
— Palauk, palauk didysis gudročiau. Nereikės nei tavo, nei mano rankų... Rankomis to ir nepadarysi... Žiūrėkit, aš tuoj pat pabandysiu kitaip, taip, kaip man atrodo geriau ir visi pamatysim, ar kas išeis, ar ne...
Žalis paėmė iš Mėlynuko Pinčiaus lazdelę, paėjo į šalį, nusikabino nuo kaklo maišiuką su stebuklingąja kibirkštimi, padėjo ją ant didelio akmens ir pasakė: „Murki — murki, tegu iš vieno maišiuko pasidaro keturi ir kiekviename — po vieną nedidelę stebuklingąją kibirkštį.“ Ir sudavė lazdele per maišiuką. Tuo pačiu akimirksniu maišiukas sprogo ir į šalis išsiskleidė ilgiausi raudonai juodos liepsnos liežuviai, o lovliai ir Mantas nuo sprogimo bangos nuskrido dvidešimt žingsnių į šonus. Paskui, kai atsitokėjo ir apsidairė, vienas kito nebegalėjo pažinti — ne tik patys buvo juodi, kaip negrai, bet į juoda anglim apsitraukė drabužiai, plaukai, sniegas, viskas aplinkui...
— Ar nesakiau, nekvailiok!— šaukė pašokęs ant kojų Juodis.— Matai, kas išėjo... Gerai dar, kad kojų nepakratėme...
— Na ir kas jau išėjo? Nusiprausi, išsiskalbsi — ir viskas. Baisus čia daiktas...— nepasidavė Žalis.
— Gerai, jei tik to užteks, man visa veido oda tarsi apdegusi būtų — taip skauda ir peršti,— atsiliepė Mantas.
— Nieko, tau atsiprausus dar reikės pasitepti kokia mostele ir praeis...— ginčijosi toliau Žalis, nes taip lengvai nenorėjo pasiduoti.
— Užteks jums rietis ir kaltinti vienam kitą!..— visus ginčus nutraukė Mėlynukas,— eikim pažiūrėti, kas iš mūsų stebuklingos kibirkšties beliko, ar bemandravodami visai jos nepraradome?..
Iš tolo matėsi — akmuo buvo subyrėjęs į mažyčius gabalėlius, kurie nuo sprogimo išsilakstė aplinkui, o jo vietoje matėsi duobė. Tik visai priėję lovliai ir Mantas jos dugne išvydo šalia vienas kito begulinčius keturis maišiukus ir kiekviename niūrojo bei raudonavo po kibirkštį.
— Valio!..— sušuko Žalis,— vyručiai, nors ir aprūkome, bet mum pasisekė...
Jis paėmė iš duobelės maišiukus ir užkabino kiekvienam draugui ant kaklo.
— Užkabinai, tai užkabinai, bet ar tos kibirkštys neprarado savo galios?— suabejojo Juodis. Juk toks stiprus sprogimas galėjo viską sugadinti...
— Reikia išbandyti ir įsitikinti,— pritarė Mantas.
Jie priėjo prie didelio akmens. Tada Žalis nusikabino nuo kaklo savo maišiuką ir užmetė ant jo kibirkštį. Tuoj pat kibirkštis sušnypštė, į šonus pasipylė baltos žiežirbos, pakilo juodas dūmas ir per akimirksnį akmens nė žymės nebeliko. Išbandė savo kibirkštis ir likusieji: Mantas be žymės sudegino nudžiūvusį didžiulį ąžuolą, Mėlynukas — nedidelį žemės kupstą, o Juodukas — miške buvusią nedidelę balą. Gera buvo kibirkštis, nes degino iš eilės viską.
—Tai bent ginklas. Apie tokį svajoja visi ginklų išradėjai, bet jiems tos svajonės įgyvendinti nepavyksta...— filosofavo Mėlynis.
— Dabar pripažįstu, kad kibirkštis tikrai gera... Net vandenį ir tą sudegina,— džiaugėsi Juodis.
— Ugnis — baisus ir geras ginklas, bet ji turi būti ir gerose rankose... Mes turim ją naudoti tik geriems darbams. Ar mes galėsime to laikytis?— klausė į visus žvelgdamas Žaliukas.
— Galėsime!— atsiliepė visi trys.— Jei kada suabejosime, tai tarsimės ir veiksime visi kartu.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 28

Standartinė Edvardas » Tre 01 12, 2005, 20:49

28. Senelio sodyba

Senelio sodyba buvo senų laikų. Pasakojo, kad prieš kelis šimtus metų čia buvusi garsi smuklė ir žmonės apsilankę joje patirdavo visokių nuotykių.
Iš vienos pusės palei namą buvo didelis senas sodas, o prie kitos, visai netoli, šliejosi didelis prūdas. Krantas vietomis buvo apaugęs medžiais ir ilga žole, kitur — plynas apžėlęs neaukšta minkšta žolele. Čia buvo ir gerų paplūdimių, kur maudydamasis galėjai rasti seklesnių ir gilesnių vietų.
Pats namas buvo tarsi iš dviejų dalių, kurių kampai buvo sudurti ir vidinio kiemo kampe styrojo keturių aukštų bokštas. Jame buvo gyvenami kambariai. Po namu ir bokštu buvo dideli rūsiai. Visas namas, jei neatsižvelgsime į bokštą, buvo trijų aukštų.
Nežinia kada, nežinia dėl ko, bet šito prūdo dugną buvo pasirinkęs pragaro Liuciferis ir po visu tvenkiniu, giliai žemėje buvo įruošęs pragarą. Išėjimas iš pragaro buvo prūdo dugne po didžiuliu niekieno, išskyrus velnius, nepakeliamu ir nepajudinamu akmeniu. Jei kas išeidavo iš pragaro į žemę, pirmiausia pragaro sargas atverdavo vartus, o paskui, pakėlęs didįjį akmenį, norintįjį išleisdavo į žemę. Išleistasis patekdavo į vandenį ir turėdavo, išnėręs į paviršių, plaukti į krantą. Dėl to žiemą, kai prūdas užšaldavo, Liuciferis iš pragaro nieko neišleisdavo. Norintysis išeiti turėdavo gauti paties Liuciferio leidimą. Tokiu leidimu kartais pasinaudodavo jaunas pragaro velniukas Pinčius.
Dabar lovliams ir Mantui teko spręsti patį sunkiausią uždavinį — kaip nuo raganų keršto apginti senelį ir jo gražiuosius namus. Raganos galėjo bet kada atskristi, pasiversti kokia niekinga musele, įskristi į trobą ir čia, pasinaudojusios savo burtais, pridaryti visokių nelaimių ir piktai atkeršyti.
— Ir mes net nežinosime, kad troboje šalia mūsų gyvena ragana, klausosi mūsų kalbų ir viską žino...— išplėtęs išsigandusias akis aiškino Mantas.
— Aš šiuo metu nieko kito nesugalvoju, kaip visą sodybą perkelti į kitą vietą ir užbūrus Pinčiaus lazdele padaryti raganoms ją nematomą. Tegu sau ieško kiek nori, o sodybos ir senelio nebematys ir niekada nebesuras...— siūlė Mėlynukas.
— Čia tai bent. Gerai sugalvojai. Bet ar tikrai taip galima padaryti?— nepatikėjo Mantas.
— Su ragana ir stiklainiu tai kaip tik taip padarėme, o kodėl negalėtume to paties padaryti su sodyba? Juk lazdelės dar nepametėme...— užtikrintai kalbėjo Mėlynis.
— Štai ji, kaip tik dabar mano rankose — atkišęs rodė ją Juodis.
— Bet šiandien to padaryti nebespėsime,— abejojo Mėlynukas,— juk reikia viską seneliui paaiškinti ir jis turi mums pritarti...
— Taip pat sodybai reikia parinkti naują vietą. Ji turi būti ne tik patogi, bet ir visiems patikti,— pridėjo Mantas.
Sutarė sodybą į naują vietą perkelti rytojaus dieną, o šįvakar viską aptarti su seneliu. Ilgai gaišti jie negalėjo, nes, galvojo jie, raganos jau seniai yra pasiruošusios veikti. O kai jos atsidurs sodyboje, ką nors daryti bus beprasmiška ir vėlu...
Kai seneliui Mantas viską papasakojo, jis tuoj pat apsisprendė, nes savo akimis buvo matęs kokia gudri yra ragana ir kokių baisių dalykų ji gali pridaryti. Senelis nedelsdamas pasiūlė sodybai vietą:
— Ten kitapus miško, kur iš ežero teka skaidrus upeliukas, lankoje auga šakotas gražus ąžuolas, prie jo gražiai atrodytų iš naujo pastatyti mano namai...
Tą paskutinę naktį, kol sodyba tebebus senojoje vietoje, lovliai ir Mantas nutarė budėti ir saugoti namą.
Kad laiku suskubtų vienas kitam pagelbėti, visi trys lovliai ir Mantas nutarė per naktį burnoje laikyti mažyti švilpuką. Kuriam nors papūtus į jį, tuoj kiti trys išgirs jį ir atskubės pagalbon. Švilpynės buvo užburtos ir niekas kitas to garso girdėti negalėjo, tik jie keturi.
Pagaliau, palinkėję vienas kitam ramios nakties, visi nuėjo miegoti. Tik lovliai išsiskirstė kas kur: Mėlynukas užšoko ant aukšto ir įsirausė į spalius, Juodžius nušuoliavo į atskirai paprūdėje pastatytą nedidelį namelį, kur buvo įruošta jų vasarinė virtuvė, o Žalis pasiliko Manto troboje ir atsigulė žaliojoje žaislų dėžutėje.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 29

Standartinė Edvardas » Pen 01 14, 2005, 16:47

29. Nerami naktis
Raganos, kaip buvo pažadėjusios savo valdovei, sulaukusios nakties, visu būriu atskrido prie senelio sodybos. Aplink visur buvo ramu. Baltavo užšalęs prūdas, juodais kampuotais šešėliais ant balto sniego krito mėnulio pilnaties nušviesti sodybos namų kontūrai. Šalia jų, susivėlę į vieną praretėjusį šakų tumulą, driekėsi medžių šešėliai. Raganoms pasirodė, kad sodyba, tarp baltų sniegų ir toliau juoduojančių miškų, miegojo tyliu ir saldžiu nakties miegu.
— Kas galėjo pagalvoti, kad tokioje vienišoje pamiškės sodyboje atsiras tokių drąsuolių, kurie išdrįs užkliudyti mūsų motinėlę?..— tyliai tarė geriausioji raganos draugė — požemio valdytoja Fimfa.
— Išdrįso, bet už tai turės skaudžiai ir brangiai sumokėti... Neužilgo sužinos, kaip mus erzinti ir valdovę skriausti...— degė niršuliu kita ragana.
— Ir dar taip nežmoniškai pasityčiojo, taip sudergė vargšelės kūną, kad nebėra į ką net bežiūrėti... Dabar sarmata ir tarp žmonių pasirodyti. Tikri nekrikštai, kaip jie patys kad kartais sako...
— Taigi, taigi,— atsiliepė Fimfa.— Tik nepamirškit kartu sučiupti to seno skrabalo ir jo niekingo vaikigalio. Tik nieko nedarykit, valdovė pati su jais atsirūkuos. Mes tik apeikime ir apšniukštinėkime namus... Gal kartais pasiseks surasti eglelę ir ką nors panašaus į valdovės paminėtą mėlyną žmogeliuką. O paskui griebsime juos į savo nagus ir skrisime...
— Gerai, gerai,— pritarė visos.
— Dabar apšniukštinėkime ir po geros valandos vėl susitiksime ir nutarsime ką kuri turėsime padaryti.
Raganos pasiskirstė kuri kur eis ir pasivertusios dvasiomis, kuri per langą, kuri per rakto skylutę, kuri per orlaidę ar kaminą supleveno į namo vidų. Kai jos skrido, nesigirdėjo jokio garso, tik kai atsimerkdavo ir kur nors žiūrėdavo, jų akys švietė raudona, tarsi liepsnotų pats kraujas, ugnimi.
Jos gana greitai apšmirinėjo visus sodybos pašalius, išlandžiojo po rūsius, apėjo namų palėpes, bet nieko gero nesurado. Senelis miegojo savo kambaryje, Mantas — savo, bet mažųjų žmogeliukų nė viena niekur nepamatė. Tik kai vėl visos susirinko, pati jauniausioji, norėdama, kad ją pagarbiai paminėtų, panarstė akis ir ištarė:
— O aš kai ką radau...
Visos sužiūro į ją, bet ta toliau maivėsi ir tylėjo.
— Tai sakyk, jei radai, nėra čia ko maivytis... Gal tą seną skrabalą su vaikiuku? Juos ir mes radome...
— Radau mūsiškę miške puoštąją eglelę. Bet ji įvyniota į baltą popierių ir iš pradžių pagalvojau, kad ten nieko nėra. Tik praplėšusi, pamačiau...
— Tai laimė... Atsiimsim ir kibirkštį, ir požemio raktą... Kas galėjo bent pagalvoti, kad eglelė yra tokioje nupiepusioje sodyboje,— bemaž kartu sušuko savo brangius daiktus praradusios raganos.
— Čia gali būti ir dar ko daugiau... Prisiminkit, ką sakė mūsų valdovė... Ar to mažojo mėlyno neūžaugos žmogeliuko kuri nors nepamatėte? Prisiminkite perspėjimą — mums reikia būti labai atsargioms... Bet eglelę, nežiūrint nieko, turime pasiimti tuojau pat,— susirūpinusi klausė ir nurodinėjo kaip elgtis požemio valdovė Fimfa.
Ne, nė viena nieko daugiau nematė ir beliko visoms džiaugtis surasta eglele...
Senelį ir Mantą šiąnakt nutarė palikti ramybėje, pasiims kitą sykį... Juk jie yra ne iš cukraus — neištirps...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 30

Standartinė Edvardas » Sek 01 16, 2005, 23:19

30. Eglelės pagrobimas

Eglelės pasiimti nuėjo dvi raganos: požemio valdovė ir buvusi stebuklingos kibirkšties saugotoja.
— Tu mane pasergėk, o aš, kad mažiau šnarėti, apkabinsiu eglelę rankomis ir kaip yra su visu popierium pamažu išnešiu į lauką,— pasisiūlė Fimfa.
— Gerai. Tik nešk atsargiai, kad nenukristų nė vienas žaisliukas ir ypač mūsų pavogtosios dovanos...
Jos tyliai įsigavo papastogėn, abi pamatė padėtą kampe eglelę ir kai viena jų apkabino ją, sutraškėjo baltasis popierius ir tada pabudo spaliais apsikasęs lovlis. Iš slėptuvės iškišo galvą prasikrapštė akis ir aukštai pastogėje pamatė dvi ugnines nemirksinčias akis. „Tai ne kas kita, o pas mus įsibrovusi ragana. Ko jai čia reikia?“— šoko mintis į galvą. Paskui jis pamatė, kad jų eglelė tartum sušnarėjo ir pradėjo judėti. Jis pagalvojo, kad viską daro tos nemirksinčios ugninės akys... „Bet jeigu yra akys, turi būti ir kakta, ir nosis...“— dingtelėjo kita mintis. Ir jis nieko nelaukęs nusitaikė tarp švytinčių akių, ir iš visų jėgų atsispyręs, trinktelėjo ton vieton. Smūgis išėjo stiprus ir taiklus. Jis krisdamas ant žemės išgirdo, kaip ne savo balsu kažkas sucypė ir nugriuvo ant žemės, o paskui išgirdo duslų ir stiprų trenksmą į stogą ir po to pamatė jame atsivėrusią skylę, pro kurią ant aukšto spalių nusidriekė mėnulio šviesa. Lovlis matė —dangus buvo giedras, tolumoje mirgėjo ryškios nakties žvaigždės. Jis greitai pro skylę iššoko ant stogo ir pamatė tolumoje išnykstant tartum varnų pulkelį, kurios nešėsi kažkokią baltą drobulę. Nušokęs vėl į vidų ir žvilgtelėjęs kampan, pamatė, kad nebėra eglelės „Matyt per silpnas buvo mano smūgis... Kad ir apkvaitusi, dar sugebėjo pralaužti mūsų trobos stogą ir pasprukti... Nepasisekė man, nepasisekė...“ Ir lovlis grįžo į savo vietelę, vėl apsikasė spaliais ir pradėjo snausti... Jis nė nepagalvojo, kad antroji ragana yra pritrenkta ir guli nugriuvusi visai šalia jo.
O gulinčioji ragana, praėjus pusvalandžiui, po truputį pradėjo atsigaivėti. Apsičiupinėjo savo kojas, pilvą, ausis, lūpas, nosį... Tik niekaip nekilo ranka prie labai skaudančios kaktos, o kai išdrįsusi palietė ją, sudejavo ir apčiupinėjo tokį guzą, kuris galėjo būti ilgesnis už jos netrumpą nosį. „Čia jokių žmogeliukų nėra, čia žaibai trankosi, nors man atrodo, kad lauke dar tebėra žiema... Taip ir pasakysiu visoms — jokie čia žmogeliukai, o kerta tiesiai į akis iš kažkur atskridę juodi žaibai...“— galvojo atgaudama sąmonę. Po to ji tyliai atsisėdo, vargais negalais įsispraudė į tarpukojį šluotą ir išnėrė pro tą pačią stogo skylę. Mėnulis jau leidosi, o rytuose po truputį pradėjo rausvėti dangus. „Jau aušta,— pagalvojo šalto oro praskaidrinta galva.— Mat kaip, be sąmonės būsiu išgulėjusi mažne visą naktį. Niekas iš žemiškųjų padarų neturi tiek jėgos, kad taip mane iškirstų iš kojų... Čia buvo žaibas ir niekas daugiau. Taip ir pasakysiu valdovei...“— vis kartojo galvoje susirezgusį sakinį.
Iš karto ji nudūmė prie kalnų urvo. Čia tebeklegėjo ir kitos raganos.
— Ve, ir dingusioji atsirado...— nustebo jos,— kaip tu beištrūkai? Mes jau pagalvojom, kad tavęs ir gyvos nebėra, taip baisiai tu sucipai... O kai atskrido Fimfa su eglute glėby, ir pamatėm taip baisiai nubrozdintą jos veidą ir sudaužytą galvą, movėm kuo toliau nuo tos prakeiktos sodybos... Ir valdovei sakom, kad daugiau ten nei pati belįstų, nei mūsų besiuntinėtų...
— Baisi vieta,— suaimanavo ir sumuštgalvė...
— Bet iš kur stoge galėjo atsirasti tokia skylė? Ar tik ne tu su savo kaktele bakstelėjai į jį, nors į tave perkūnas ir netrenkė?..
— Tavo klyksmas buvo baisesnis už perkūną. Aš vos bespėjau pačiupti eglelę...
— Ten jokių žmogeliukų nėra, tik juodi žaibai trankosi... Ir kerta ne kur kitur, o tiesiai į galvą. Kai man davė, beatsimerkiau po kelių valandų. Klausaus, visur ramu ir tyku. Apsičiupinėjusi pajutau, kad kaktoje iššokęs didžiulis gumbas... Gerai, kad vietoj nenudėjo... Tiek betrūko...
Ji nusirišo skarelę ir visos pamatė, kaip žiauriai buvo sumaitota jos kakta: antroji „nosis“ buvo pačiame tarpuakyje ir pritvinkusi juodo kraujo.
— A — ja — jai,— sudejavo visos kartu.— Kaip tu begalėjai atsigaivėti po tokio sutrenkimo? Čia tai bent... Gerai, kad naktis buvo ir tavęs nepamatė gulinčios... Tada jau būtų reikėję atsisveikinti visiems laikams...
— Ar aš nesakiau, kad būkit atsargios... Dabar pačios pamatėt,— įsiterpė valdovė.— Į tuos namus mum kol kas eiti negalima, nes nežinome, kas ten trankosi... Gerai, kad nors gyvos grįžote ir eglelę atgavote...
— Tai nelaimė, tai nelaimė,— nutraukė kalbas įpuolusi viena raganų.— Eglelėje nebėra nei požemių karalystės rakto, nei stebuklingosios kibirkšties... Turbūt pramušdama stoge skylę būsi nutraukusi ir kur nors pametusi...
— Bet kiti žaislai nenukrito?..
— Kiti tebėra...
— Dabar laukim dar didesnių nelaimių...— bepasakė nusiminusi ir susigraužusi raganų valdovė.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 31

Standartinė Edvardas » Ant 01 18, 2005, 17:21

31. Žiemos rytmetis

Kai išaušo ir visi keturi draugai susirinko į senelio kambarį, Mėlynukas papasakojo apie savo nakties nuotykius.
— Tu veikei drąsiai, bet neprotingai. Man atrodo, ten jų buvo ne viena, o kelios raganos. Vieną tu nudaigojai, o kitos pagrobė eglelę ir paspruko. Ir dar matai kokią skylę stoge pramušė... Reikėjo dūdele švilptelėti mum, kartu būtume nuveikę daug daugiau. Gal kokią būtume vėl stiklainin įkišę...— apibendrino Žalis.
— Man rodosi, kad čia jų buvo tik viena, nes tamsoje temačiau tik vienas ugnines akis. O dėl vienos negi aš galėjau drumsti viso namo nakties ramybę...
— Nors tu ir drąsus, bet, brolau, ne taip pasielgei. Nesilaikei susitarimo ir gerai neapgalvojęs leidai jai pabėgti. Jos namo sugrįžo dar gudresnės ir mum visiem nuo to bus tik sunkiau...— nepasidavė Žalis.
— Mes visi turime žinoti — kitas raganų antpuolis bus dar įžūlesnis ir mum tokių klaidų daryti nevalia,— užbaigė Juodis.
Paskui jie apžiūrėjo, apšniukštinėjo visą aukštą ir pamatė, kad čia buvo atskridusios ir darbavosi nemažiau dviejų, nes dviejose vietose buvo surausti spaliai. Ten, kur buvo padėta eglelė ir ten kur gulėjo Mėlynuko pritrenktoji. Ji spaliuose buvo priraususi duobelių, nes vos atgavusi sąmonę apgraibom ieškojo iškritusios šluotos, o paskui nevalyvai sėdo ant jos.
— Tikriausiai buvo ne viena,— apžiūrėjęs spalius, suabejojo ir Mėlynukas.
— Be jokių abejonių,— patvirtino ir Mantas.
— Kas buvo — pražuvo. Dabar, kad jos niekada čia nebegalėtų beįkelti kojos, paslėpkime senelio sodybą,— užbaigė nakties įvykių aptarimą Juodis.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 32

Standartinė Edvardas » Tre 01 19, 2005, 13:05

32. Dienos triūsas

— Su visų namų perkėlimu bus daug vargo. Kažin ar paskui begalėsime viską sustatyti kaip buvo... Be to, naujojoje vietoje žemė kalnuota, pastatyti namai gali sukrypti ir sugriūti. Ar ne geriau būtų juos perpus sumažinti, paversti nematomais ir palikti čia pat?— filosofavo Žalis.
Kiti pasiklausė, pagalvojo ir pritarė.
— Žinoma, troba — ne kokia sudžiūvusi ragana, su ja reikia elgtis atsargiai. O jei sugriūtų, kur per šaltą žiemą bepakištume galvas...— pritarė sumanymui ir Mantas su seneliu.
— Namą tai aš pats mažinsiu, esu labiau įpratęs, o, be to, ji man ir priklauso — pasišovė Mėlynis.
— Gerai, jau gerai — varyk, o mes pasižiūrėsime, kad tas gudročius kur nesuklystų...— sutiko likusieji.
Jis tuoj pat išsitraukė Pinčiaus lazdelę ir pradėjo:
— Murki — murki, sumažink per pusę visus namus ir sodybos medžius ir tegu raganų akys jų niekada nebemato. Ir nebemato daiktų ir žmonių, kurie įeis į tuos namus...
Tada jis trinktelėjo lazdele į sodybos žemę ir kiekvieną namą ir viskas akimirksniu sumažėjo. Senelis, įėjęs į trobą atsigerti, net nepastebėjo, kad viskas jau yra pasikeitę. Jam atrodė, kad viskas tebėra toks pat, kaip buvęs, nes sumažėjus trobai, sumažėjo medžiai, sumažėjo jis pats ir viskas aplinkui ir dėl to žmogaus akis negalėjo suprasti, kad viskas jau yra kitaip. Tik kai senelis išėjo pro duris, pamatė, kaip viskas yra pasikeitę: medžiai už sodybos buvo dideli, o sodyboje — per pusę mažesni... Sumažėjusi sodyba buvo stebuklinga ir niekam netrukdė: nuėję toliau į laukus, visi jie pasidarydavo didesni — tokie, kokie buvo anksčiau, žengę žingsnį į kiemą, tarsi kieno nematomos rankos suspausti — vėl sumažėdavo. Dėl to ir lovliai, ir senelis, ir Mantas galėjo gyventi kaip gyvenę, tik sumažėjusios sodybos niekas nebegalėjo matyti ir atskridusios raganos veltui būtų plėtusios akis ir ieškojusios.
— Sumažėt tai sumažėjo, bet aš viską, kaip kad ir anksčiau — tebematau. Lygiai taip, kaip anksčiau...— kažko nesuprato Juodis.
— Taip ir turi būti,— aiškino jam Mantas.— Jei nematysi, tai kaip besurasi sodybą ir beįeisi į mūsų trobą?
— Bet tada ir raganos įeis...
— Tas ir yra, kad mes įeisime, o jos — ne. Juk Juodžius kaip tik taip ir užbūrė, kad mes matytume, o jos nebematytų...
— Aha, dabar tai supratau...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 33

Standartinė Edvardas » Ket 01 20, 2005, 12:11

33. Pragaras

Pamiškės sodyboje pavasaris jau išskleidė žalius sparnus, parviliojo iš šiltųjų kraštų čiulbuonėlius, atgaivino upelius ir prūdus. Taip neseniai buvo žiema ir visi glaudėsi prie šilto pečiaus, o dabar visus viliojo laukas, dygstanti žolė, paprūdė, kur plaukiojo suskilusios, prisigėrusios pilko vandens, saulės spinduliuose kasdien vis labiau nykstančios ledo lytys.
Pavasario laukė ir raganų valdovė. Ji tebebuvo panaši į mažą žemės vabalą ir kol kas niekam nedrįso rodytis. Netrukus su savo bėdomis ir nelaimėmis ji išsirengė pas Liuciferį. Išskridusi iš savo urvo ir nusileidusi paprūdėj, kad ir kiek dairėsi aplinkui, suko galvą šiaip ir taip, vartaliojo akis, markstėsi, trynė jas abiem rankomis, prausėsi su šaltu prūdo vandeniu, bet savo akimis niekaip negalėjo patikėti — prūdas buvo kaip prūdas, o sodybos niekur nebesimatė. „Keista ir nesuprantama — nei kokių degėsių matosi, nei ko, o namų ir medžių nebeliko... Lyg vėtra viską būtų nupūtusi... Bet kad uraganiniai viesulai čia būtų kada nors siautėję, negirdėjau...“
Vis tiek ilgiau negaišavo, tuoj pasivertė žuvim ir nėrė prie didžiojo akmens, kuris gulėjo įsmukęs į dumblą prūdo dugne. Pabraižė dantimis į jį, paplekšnojo uodega, ir netrukus velniukas — durų sargas — pakėlė akmenį, ir pažinęs Kaulo bobą, įleido ją į pragaro požemį.
— O — oo, seniai nematyta mūsų brangioji ponia... Tai kur buvot dingusi, kad tiek laiko nesirodėte? Visas pragaras jau pasiilgo jūsų...
— Negi žiemą pas jus įeisi? Kas man prakals storą ledą? O, be to, dar kas išgirs, pamatys, susidomės... Ar patiktų tas jūsų valdovui Liuciferiui, kuris iš savo buveinės net nosį bijo iškišti?
— Teisingai, nepatiktų... Ir nemalonių galėtų susilaukti…
— O ar šiandien jis yra?
— Yra, yra. Kaip tik dabar kabinete karšia kailį dviem nepaklusniems velniukams.
— Ir ką tokio jie vargšai padarė?— pasidomėjo ragana.
— Cha, toks pasiutėlis Pinčius nesiklausęs šiąnakt norėjo išsprukti iš pragaro ir pabūti lauke, pavaikščioti prūdo pakrantėmis. Jam, matai, atėjęs pavasaris neduodąs ramybės ir jis norįs pakvėpuoti kvepiančiu laukų oru, pasiklausyti lakštingalos giesmių... O kitas bekurstydamas ugnį, matyt naktį girtuokliavo, ėmė ir užmigo... Atšalo smala, kurioje dieną — naktį turi be pertraukos virti žemėje nusižengusių žmonių sielos...
— Na, gerai dar, kad suradau jį patį vietoje. Nors ir sutrukdysiu, bet vis tiek einu tiesiai pas jį.
Tik dabar, kai ragana, kaip voras pradėjo rėblinti grindimis, velniukas pamatė, kokia ji sunykusi ir menka.
— Oi, tetule, ir sudžiūvai gi tamsta per žiemą... Gatvėj sutikęs tikrai nebūčiau bepažinęs... Tokia rimta ir graži buvai, o dabar net kauleliai sunyko...
— Na ir kas jau dabar?— piktai dėbtelėjo viešnia.
— Ne, nieko, tik, sakau, labai jau sudžiūvai... Ir to ūgio kaip ir nebeliko, ir kitko... Tai nustebs Liuciferis, tai nusiminęs aimanuos...
— Ateis laikas, vėl pariebėsiu. Gyvenant visko pasitaiko...— pasakė nueidama.
Velniukas dar pasižiūrėjo į ją ir galutinai įsitikinęs, kad neapsiriko ir į pragarą įleido tikrąją Kaulo bobą, grįžo saugoti pragaro vartų didžiojo akmens.
Ragana, žengdama pragaro praėjimais ir ilgais koridoriais, pastebėjo — visur dykinėjo ir šlaistėsi išsiėdę ir stiprūs velniai. Čia buvo karšta, smirdėjo degančia smala. Dėl to dauguma velnių buvo nuogi. Kai kurie buvo užsiauginę trumpas barzdeles, kaktoje styrojo po du ragu, o iš paskos vilkosi arba muturiavo ore ilga stangri uodega. Velniai išdykavo ir jodinėjo ant nelaimingų pragaran pakliuvusių žmonių sielų ir negailestingai raižė jų šonus aštriais geležiniais pentinais arba pliekė aštriais iš vielų susuktais botagais... Tamsesniame kampe susispietę būrin velniai žiūrėjo kaip du stiprūs jų draugai, tarsi buivolai, badosi vienas su kitu aštriais ragais ir stengiasi vienas kitam pradrėksti kuo gilesnę žaizdą... Kiti, tarsi tikri būtų tikri sirgaliai, susiskirstę į dvi grupes, plojo tai vienam, tai kitam.
„Neduok nedavęs po mirties pakliūti į jų baisius nagus,“— galvojo ragana ir matydama pragaro vaizdus, šiurpinosi visu kūnu. Beeidama užsižiopsojo ir netyčia atsistojo ant pagrindinio tako, kuriuo vienas po kito zujo velniai. Tuo pat metu, kažkur skubiai lėkdamas velnias taip vožtelėjo jai savo kieta kauline uodega, kad ragana vos nenulėkė ugnies pakuron. Ji suklykė ne savo balsu, o velnias atsigręžęs:
— Paveizėti nėra į ką, bet klykia, kad ją kur, kaip didelė...
Abipus praėjimo stovėjo didžiuliai katilai, velniai po jais kurstė ugnį, o iš jų kyšojo sielų kaukolės, konvulsijų traukomi rankų pirštai ir girdėjosi graudus vaitojimas. Kitur, tarsi būtum atsidūręs kaulėtų rankų miške ir kokiam garsiam dainininkui dainuojant, — siūbavo šimtai virš katilų iškeltų kaulėtų rankų ir girdėjosi tokia sutartinė ir graudi, pačią širdį verianti aimana ir verksmas, kad raganai pasidarė baisiai nejauku. Kiti katilai buvo tvirtai uždengti ir iš ten, kaip iš po žemių, taip pat girdėjosi vos gyvų kenčiančiųjų šnabždesiai, atskiri vos beištariami žodžiai...
Nors ragana viską matė nebe pirmą kartą, bet visada pragare jai širdį pradėdavo ėsti keistas nerimas: „Po galais, nė mes, žemės raganos, taip baisiai žmonių nekankiname... Jei jau kartais pasitaiko, tai greitai iškepame ir suvalgome. O kad taip ilgai — metų metais, tai niekad... Išimtį darome tik nedaugeliui, kuriuos aš esu uždariusi savo ketvirtajame kambaryje. Bet jie prieš mane yra ranką pakėlę, o čia kankina visus iš eilės, nė vardo nepaklausia, nė nusikaltimų nepaiso... Nėra teisybės nei žemėje, nei pragare...“— užbaigė sunkius apmąstymus ir jau atsidūrė prie pat pragaro valdovo Liuciferiaus durų.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pir 01 24, 2005, 22:07

...grazus eilerastis apie Orvydu sodyba - is ten liko paskutine mano tevelio nuotrauka - zvilgnis isskaidrejes, susimastes, jau zvelgiantis ne i si pasauli, bet as i ja per daug nemegstu ziuret - man labiau patinka tos, kurios nepazenklintos mirties zenklu, kur jo zvilgsnis gyvas, savas ir siltas, nors kartais ir pazenklintas kancios...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 34

Standartinė Edvardas » Pir 01 24, 2005, 22:52

34. Liuciferis
Kaulo boba pasibraižė, pakrebždeno į geležinių durų apačią ir laukia.
— Įeikit!— sugriaudėjo anapus durų, bet ragana negalėjo pasiekti durų rankenos.
Vėl pakrebždeno ir pastukseno.
Nebeištvėręs Liuciferis prišoko prie durų ir atidarė jas.
— Kas, po paraliais, sugalvojo čia juokus krėsti!?— suriaumojo iškišęs galvą Liuciferis, bet nieko nepamatė, nes ragana nespėjo pasitraukti ir su durų kampu gavusi per veidą ir pilvą, kulversčiais nulėkė į kitą koridoriaus pusę...
Jau susinervinęs buvo beuždarąs duris, bet vėl tarsi iš po slenksčio ar iš po žemės išgirdo lyg ir gerai pažįstamą balsą:
— Čia gi aš, negi nebepažįsti? Aš — žemiškojo pasaulio valdovė...
Liuciferis nuleido akis ir žvilgtelėjo žemyn. Koridoriaus kertėj krutėjo kažkoks žmogaus pavidalo net ne nykštukas, o tik geras vabalas. Tada susidomėjęs pritūpė, pasižiūrėjo arčiau ir nesunkiai pažino savo žemiškąją draugę — Kaulo bobą.
—Jerumarija,— sušuko jis,— jei mane atmintis ir akys neapgauna, tamsta pasakei gryną teisybę. Bet kaip tamsta, būdama tokių stambių kaulų sugebėjai taip susitraukti? Ir kaip atėjai iki čia? Juk tave tie mano kanopėti pargalviai galėjo negyvai užmindyti... Būtų suploję į blyną ir net aš nieko nebūčiau nutokęs, kas čia buvo ir kas atsitiko... Kai jau pasisekė ateiti, įeik, svečiu būsi... O gal, kad geriau tave matyčiau ir girdėčiau, pasikelsiu tave tiesiai ant savo didžiojo stalo. Štai šoktelk į mano saują...— ir nuleidęs juodą kaip smala ranką, padėjo ant grindų.
Ragana, sužavėta Liuciferio mielaširdyste ir kilnumu, nieko nelaukdama striktelėjo į delną ir jis ją nunešė ant savo didžiojo stalo.
Liuciferis, kaip ir anksčiau, tebebuvo stambaus sudėjimo galingas vyras. Kaktoje styrojo du į šonus išsirietę ir ilgi ragai, kurių šaknys užėmė vos ne pusę kaktos. Jo oda buvo juoda ir truputį atsidavė smalos tvaiku. Kojos, užsibaigiančios tvirtomis ir sunkiomis kanopomis, priminė dvikojį arklį. Jos galingomis šlaunimis buvo priaugusios prie liemens, ant kurio buvo užvilktos geros odinės kelnės, iš kurių užpakalyje pro specialiai prakirptą ir atsiuvinėtą skylę buvo išlindęs storas dvimetrinis uodegos stimburys, kurį Liuciferis nuolat judindavo į šonus ar kilnodavo į viršų, o atėjus geresnei nuotaikai, nejučia, kaip koks šuo, vizgindavo smulkiu drebuliu.
—Na o jūs, britvonai,— pasakė dviem velniukams,— tuoj pat marš pro duris. Ir jei dar kartą man į rankas pakliūsit — žinokit, švelniųjų odos kutenimų nebeužteks, prisikasiu iki pat baltųjų kaulų ir taip juos paspirginsiu, kad nuo jūsų šauksmų skambės visas pragaras...
Velniukai, labai apsidžiaugę egzekucijos pabaiga ir kažkokiu į žmogų panašiu vabalu, kuris ramiai stovėjo ant stalo, kraujuojančiais ir giliai įdrėkstais šonais, spruko iš Liuciferiaus kambario.
— Ale ir baudi, susimildamas, visai be gailesčio ir nežmoniškai... Juk abu išdundėjo kraujais apsipylę... Baisu ir pačiai matyti, ir kitam pasakyti...
— Turi būti tvarka. Nusikaltę gulasi štai ant šitų aštrių akėčių,— rodė ranka,— ir aš juos po truputį pašukuoju, tampydamas iš vieno galo į kitą... Pas mus pragare, juk žinai, žaizdos gydomos greit, tai ir kentėjimai neilgi. Nebuvo nė vieno atvejo, kad žaizda negytų ar supūliuotų. Rytoj pat abu bus sveiki kaip ridikai. Kita vertus, koks gi čia bebūtų pragaras, jei imtų ir niekas nekentėtų?
Liuciferis, baigęs kalbą apie pragaro reikalus, vėl atsisuko į stovinčiąją ant stalo viešnią ir paėmęs kažkokią naujai sukurtą nešvankaus turinio knygpalaikę padėjo šalia jos:
— Kad geriau ir patogiau būtų tęsti pokalbį, gal malonėsite atsisėsti... Na, o dabar norėčiau išgirsti, ko mano viešnia atkeliavo ir ko iš manęs pageidaus? Tikriausiai, užklupo kokios rimtos bėdos, nes šiaip jau į svečius be jokio reikalo žemės tvariniai pas mane neateina. O gal kartais apsirinku, juk taip seniai besimatėm...— ilgesingai atsiduso Liuciferis.
— Ar tokia nugaišusi aš begaliu kur eiti?— į klausimą klausimu atsakė Kaulo boba.— O visos mano bėdos kuo aiškiausiai matomos, juk ir tamsta nesusirietęs nebeįžiūrėjai ant žemės perkritusios manęs...
Po to ji papasakojo, kas prieš Kalėdas su ja buvo atsitikę, kad niekaip nebegali pasidaryti normalaus dydžio, kad dabar visi ją užkabinėja ir nusisukę arba ir atvirai juokiasi...
— Cho,— atsiduso velnių karalius.— Kad nei ligos kilmė, nei patologija visiškai nežinomos, kažin ar ir aš ką galėsiu padėti? Pabandyti, žinoma, galima, bet niekas negali pasakyti, kas iš to bandymo išeis… Ar po to nepasidarys dar blogiau?..
— Nesakyk jau nesakyk... Jei tamsta labai panorėsi, tai ir padarysi... Juk ne veltui esi paskirtas pasaulio mirusiųjų valdovu...
Liuciferis, sužavėtas jo adresu pasakytais gražiais žodžiais, šios moters atžvilgiu pasidarė dar lipšnesnis ir dėmesingesnis, ir pats sau prisižadėjo pasistengti ir jai padėti visomis pragaro galiomis.
Ragana, bestirksodama ant stalo, tuoj pat prisiminė, kaip pirmą kartą velnių draugijoje sėdėjo prie to paties didžiojo stalo ant tikros kėdės, kokia tada buvo nedrąsi, kaip drovėjosi, bijojo ne tik Liuciferiaus, bet ir kitų velniukų, kurie šmirinėjo aplinkui, nešiojo patiekalus, pilstė į taures skanų raudonąjį vyną ir vis jos atžvilgiu, kaip kokie prancūzai, laidė malonius komplimentus... Praėjo keli šimtai metų ir visi jau buvo kiek apsenę, vieni prie kitų pripratę... Bet Kaulo bobai vis tiek čia būdavo nejauku, nes niekur negalėjo matyti nė vienos moteriškės, vis vyrai ir vyrai... Tik, žinoma, su ragais ir ilgomis juodomis uodegomis...
Liuciferio kambary buvo labai karšta ir ragana, jei kas būtų pasiūlęs, taip pat būtų nusimetusi savo viršutines drapanas, bet šeimininkas šį kartą kažkodėl buvo ne toks svetingas ir nieko jai nesiūlė.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Darjai

Standartinė Edvardas » Pir 01 24, 2005, 23:06

Skaudoka, kai net nejausdamas ką nors užkliudai. Atleiskite, nes jis nežinojo, ką daro.
Tai Jūs iš tų kraštų, nuo Salantų? Iš ten kilę ir mano tėvo tėvai. Dėl to šiek tiek žinau apie tą pašalį. Gražios vietos, ypač Kalnalis ir jo apylinkės, Plateliai, Mosėdis ir t.t.
O Orvidų sodybą lankiau, kai ji dar tik kūrėsi, bet jau tada traukė šimtus smalsuolių, kurie negalėjo suprasti kas tai. Ilgai žiūrėjau į viską ir aš. "Literatūroje ir mene" buvo net mano straipsnis atspausdintas. Labai nenorėjau, kad tuometinė Kretingos valdžia suniokotų tą muziejų, nors ir gerokai jį apdraskė... Jeigu kam būtų įdomu, tą straipsnį "Kedruose" paskelbčiau dar kartą. Et, perdaug užsišnekėjau, atleiskite. Iki.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 01 25, 2005, 19:54

...ne, Edvardai, tu tikrai manes neuzkliudei - tiesiog iskelei is atminties viena mano gyvenimo etapiuka - mano tevelis ne is ten - is Suvalkijos, nuo Prienu, Marijėėėmpolės... :wink: Mes tiesiog tada keliavom po Lietuva, bet gal as ir klystu, gal tai buvo ne Orvydu sodyba, gal Into akmenu sodyba - tiesiog atminty isliko paskutiniai su teveliu susije prisiminimai ir nuotrauka is to didziulio akmenyno ir suverstu medziu saknu - viskas dvelke amzinybe ir kartu laikinumu - tevelis ten buvo labai susimastes, kas siaip jam nebudavo itin budinga, tiesiog viskas buvo labai simboliska. Aciu tau, Edvardai, kad iskelei is atminties lobyno ta vieta - visko reikia, nieko nevalia uzmirsti, nes viskas turi prasme...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 35

Standartinė Edvardas » Tre 01 26, 2005, 17:35

35. Pirmoji operacija

— Kad jau įkritai į tokią gilią duobę, iš kurios savo jėgom nebegali išsikrapštyti,— tarė Liuciferis,— mėginsime padėti. Bet kartoju, kas iš to išeis, niekas negali pasakyti. Ir tu man, jeigu kas atsitiks, paskui jokių priekaištų nereikši...
— Gerai jau gerai. Ar šiaip, ar taip — man, tokiai menkai ir sudžiūvusiai, vis tiek nėra gyvenimo. Daryk, kaip išmanai,o gal kartais pasiseks... Juk tavo burtai, nors ir nėra dangiški, bet vis tiek yra daug stipresni už žemiškuosius...
— O kas gali pasakyti, ar tamsta nesi užburta pragaro burtais, prieš kuriuos, kaip ir tu, aš esu bejėgis?
— Na, jau... Kas iš pragaro gali ką išnešti ir ypač burtų paslaptis? Tokia tvarka, tiek sargybinių, tokia cenzūra ir tokios baisios bausmės...
— Taip tik atrodo žiūrint iš šono... Aš niekam negalėčiau garantuoti, kad per tiek metų, koks velniukas, nors aš juos į žemę teišleidžiu retai, nebūtų kaip nors sugundytas ar papirktas... Dabarties už gerus pinigus ne tik žemėje, bet ir pekloje gali šarpiau suktis. Kaip tik vieną iš tokių neklaužadų prieš tamstai čia ateinant ir auklėjau. Norėjo, supranti, be leidimo ištrūkti į lauką... Sakosi pavasario pasiilgęs, medžių žalumos... O kas gali žinoti, ko jam ten reikia, su kuo yra susidėjęs , ar nekuria kokių nors planų ir negalvoja apie kokias nors melioracijas... Kas atsitiktų su pragaru, jei imtų ir nusausintų šitą balą? Man net plaukai ant galvos pasišiaušia, kai apie tai pamąstau, naktimis nebeužmiegu, niekur sau vietos nebesurandu...
— Matai, matai... Ir čia, kaip ir nuodėmingoje žemėje, yra visokių visokiausių rūpesčių, o aš maniau, kad jūs gyvenat kaip inkstai taukuose — tik vartaliojatės nuo vieno šono ant kito — ir tiek... O dabar išgirdau, kad ir pas jus gali tvarkos pritrūkti.
— Taip jau išeina... Po truputį ta prakeikta civilizacija lenda visur... Ir kaltas čia ne kas nors kitas, o tas prakeiktas žmogaus protas... Na, ar galėjo kas ką nors kvailiau sugalvoti už protingą žmogų? Neturėtų proto, vaikščiotų po pasaulį, kaip riebios kiaulės, knistų žemę, ką išknisus surytų — ir amžinai viskas savo vietoje, o dabar visur lenda tas prakeiktas protas, ardo visą pasaulį ir net pragaran leidžia savo metastazes... Už protą ir civilizaciją nieko kvailesnio pasauly nesu matęs...— su giliu kartėliu balse kalbėjo Liuciferis.
Ragana, nebenorėdama niekams gaišti laiko, paragino pragaro valdovą:
— Na, užteks mums beplepėti, imkimės darbo...
Liuciferis tuoj pat atsinešė juodais ir storais puslapiais, iš velnių, o gal žmonių odų susiūtą knygą, kuri tartum krauju buvo primarginta raudonų ženklų. Ilgai žiūrėjo į jos rašmenis, vartė puslapius, tarsi repetuodamas pats sau šnabždėjo raganai nesuprantamus žodžius. O kai baigė repetuoti, uždėjo abi rankas raganai ant galvos ir pradėjo kalbėti keistą, turbūt pragaro žodžiais ir mintimis išreikštą maldą. Tai truko kokias penkioliką minučių. Paskui Liuciferis visa gerkle sustaugė, sudrebėjo ne tik kambario, bet ir viso pragaro sienos... Dar išlemeno tarsi kokį prakeikimą ir ragana pajuto, kad jos kaulai tarsi atsiskyrė vienas nuo kito, o pati, tarsi koks balionas, pradėjo storėti, ilgėti, plėstis į visas puses... Matėsi — Liuciferis dirbo sunkų darbą, per jo juodus skruostus tekėjo dideli prakaito lašai.
— Kiekvieną akimirką stebėk savo didumą,— kriūktelėjo jis raganai,— ir sušuk, kai jo tavo akimis jau bus gana. Kai jau mum pasisekė pajudėti iš mirties taško, aš tave galiu didinti kiek tik tu panorėsi...
— Perdaug nereikia, kas perdaug — nesveika. Padaryk tokią, kokia buvau anksčiau...
— Aš ir sakau, nemiegok ir stebėk save... Kai bus gana, duok ženklą...
Po gerų penkiolikos minučių ragana šūktelėjo: „Jau“, ir operacija buvo sustabdyta. Bet kai ragana bandė stotis, nieko neišėjo, nugriuvo tiesiai į aslą. Pažvelgusi apačion pamatė — kojos liko nepadidėjusios ir prie didelio raganos pilvo jos matėsi tarsi kokios mažos ir niekam nereikalingos ataugėlės... Kai jie aptarinėjo operacijos pasekmes, ragana nusiminusi pasakė:
— Vis tiek geriau būti tokiai, negu būti visai mažai. Tik, perkūnėlis, negalėsiu ant skraidomosios šluotos įsitaisyti... Tarp tokių kojų ji nestovės... Įsitaisysiu invalido vežimėlį ir švilpiu kur tik panorėsiu... Būtų gerai ką nors sugalvojus ir dėl tos šluotos…— vis gedavo ir nerimo ragana.
— Po galais, juk šluotą puikiausiai gali apsikabinti rankomis. Prispaudei prie pilvo ir varaisi kur tik panorėjus...
— Žinai, skrendant šluotos vieta ne prie pilvo, o tarp kojų... Taip priimta visame pasaulyje. Be to, taip šluota lengviau valdoma…
— Nieko daugiau savo burtais aš tamstai padėti nebegaliu. Gausi apdrožti šluotos kotą ir kaip nors ją pritvirtinti...
— Bet, sakyk, brangusis, kodėl taip teišėjo, kodėl kojos nepadidėjo?— nerimo ragana.
— Man rodosi, po paraliais, kad tamstos kojos buvo burtų labai stipriai paveiktos ir joms skirtas burtažodis yra atėjęs iš pačios peklos. Ar aš nesakiau, kad dabar visur blatas ir nieko nežinosi, kas ką, kaip ten jie sako — „auksijone“ ėmė ir pardavė... Dabar savo kailiu įsitikinai, kad aš liežuvio nelaidau ir sakau tik gryną tiesą...
— Taip jau taip... Bet, patark susimildamas, ar nėra dar kokios nors naujos operacijos toms kojoms pataisyti? Juk tamsta esi visų burtų burtininkas ir savo galiomis turėtum visus perkirsti... Gal aš neteisybę sakau?— maldavo nusiminusi ragana.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 36

Standartinė Edvardas » Pen 01 28, 2005, 16:44

36. Antroji operacija

Liuciferis giliai susimąstė. Tarp ragų ir nosies išryškėjo gilios raukšlės. Jam kažkodėl pasirodė, kad ragana lyg ir juokiasi iš jo pragaro visagalybės ir dėl to jo galvoje dabar sukosi aibė visokių minčių ir idėjų, bet visos, kaip žirniai nuo sienos, tuoj pat atšokdavo. Jis nebežinojo, kaip padėti savo žemiškajai draugei. Bet vienu momentu jo veidas tarsi kiek prašviesėjo, lūpas papuošė neryškus šypsnys ir jis, tarsi tarp kitko, prasitarė:
— Neseniai, už ilgalaikį kyšių ėmimą iš vargšų, pas mus pakliuvo žymaus chirurgo siela. Gal pasikvieskim ir pasitarkim su juo? Aš galiu jam pažadėti individualų smalos katilą ir vienu kitu šimtu laipsnių mažesnę kaitinimo temperatūrą... Jis, man rodosi, iš kailio nersis, bet, jei tik galės, tamstai būtinai padės. Tai kaip?
— Ko ir beklausi? Žinoma, kvieskime,— atgavusi šiokią tokią viltį apsidžiaugė ragana.
— Jis būdamas žemėje yra ne vienam žmogui ne tik širdį operavęs, bet ir net persodinęs, o čia tik kojos… Manding, daug paprastesnis ir įmanomesnis dalykas... Bet perspėju, pas mane sandėly nėra žmogaus kojų, tik velnių, o jos, kaip pati matai, užsibaigia kanopomis...
— Ma jį šimts... Bus gerai ir tokios, kad tik paeiti galėčiau ir kad būtų didesnės už dabartines... — net truputėlio neabejodama pasakė ragana.
— Iš pradžių, kol priprasi prie tų kojų ir išmoksi grakščiai vaikščioti, gal ir bus kiek sunkiau, bet pavargsi, pasitreniruosi, priprasi ir eis kaip iš pypkės... Na o greičio, aš šitą garantuoju visu pragaru, tai jos bus šimtą kartų greitesnės ir stipresnės už buvusias žmogiškąsias tavo kojas. Tik pasižiūrėk, kaip mano velniai duodasi po pragarą ir pati įsitikinsi…
— Tai gerai, kvieskim tą gudrųjį žmogėną ir tegu dirba... Aš sutinku...— iš pasitenkinimo ragana ne tik sušuko, bet ir norėjo šoktelėti aukštyn ir čia pat, kaip rusiška medinė lėlė, vėl nugriuvo ant šono.
Atėjęs chirurgas pirmiausia, kaip kad būdavo ir žemėje, tvirtai susitarė dėl atlyginimo, o paskui ėmėsi praktinių reikalų. Apčiupinėjęs raganos kojas ir įvertinęs situaciją, pasakė:
— Che, brolyčiai, nieko nebus, nėra kur tų kojų prisiūti. Ar nematote, kad dubens kaulai liko nepakitę... Čia prisieis keisti ne tik kojas, bet ir pusę liemens ir visą kitką pertvarkyti. Dėl to man bus daug darbo ir užmokestis turi būti dar bent penkiais šimtais laipsnių padidintas...
Liuciferis pašnairavo į chirurgą ir pažadėjo katilo temperatūrą sumažinti pagal pageidavimą.
— Kadangi iš esmės viską suderinom, tai negaišdamas imuos dirbo.
— Dirbk, bet, kad būtų padaryta gerai. Prisimink, žmogau, jei išlįs kur nors tavo darbo brokas, tai katilo temperatūra nuo pat to momento ne tik bus atstatyta, bet ir padidinta...
Chirurgas, prisiminęs žemiškuosius įgūdžius, dirbo rūpestingai ir su azartu, nes buvo to labai pasiilgęs. Pirmiausiai sujungė nervus, paskui kraujagysles, limftakius, dailiai susiuvo pilvo ir nugaros raumenis ir po gerų dešimties valandų atsitiesė nuo raganos, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir čia pat stovėjusiam ir jį stebėjusiam Liuciferiui pasakė:
— Ką galėjau padariau. Galit atgaivinti ir, kol sugys, tinkamai slaugyti. Yra gerokai supjaustyta ir kol atsistos ant naujų kojų, prireiks ne vieno mėnesio...
— Slaugo ten pas jus žemėje, o ne čia... Pas mus yra kitaip ir tuo niekas neužsiima. Tamsta operavai pusdienį, mes išgydysime ją per gerą valandą...
Nors chirurgas Liuciferio žodžiais nepatikėjo, bet prieštarauti ir atsikalbinėti neišdrįso. Greitai išėjo iš kambario ir vėl įlipo į savo katilą. Karštis buvo gerokai mažesnis ir chirurgas džiaugdamasis galvojo: „Dar kelios tokios operacijos, ir pekla man bus visai ne pekla… Tupėsiu savo skardinėje tarsi žemiškoje šiltoje vonioje... Tik vieno bus gaila, kad čia ne vanduo, o lipni, juoda smala...“
Kol Liuciferis pasiplepėjo su chirurgu, paskui užsivirino ir išgėrė puodelį kavos su konjaku, ragana ne tik pasikėlė nuo kruvino stalo, bet jau pradėjo mokytis vaikščioti.
— Sunkūs tik pirmieji žingsniai... Netrukus lakstysite kaip dveigė kumelaitė...— aiškino linksmai nusiteikęs ir patenkintas Liuciferis...
— Dėkui, jau dėkui,— Prieš Liuciferį lankstėsi vos ne dvilinka,— dabar aiškiai matau, jokių invalido vežimėlių man nereikės... O ir kojos yra stiprios, ant jų stovėdama tiesiog nebejaučiu savo svorio...
— Kitaip ir būti negali… Kiek prisimenu tos kojos liko nuo dikto ir storulio velnio, kurį buvau trumpam išleidęs į žemę. Ten kažkas sprogo ir iš viso jo didelio kūno beliko tik tos kojos… Žinoma, tau iš pradžių bus kiek neįprasta, bet paskui gyvensi ir džiaugsies... Vėl galėsi sėsti ant savo ražo ir skraidyti kiek tinkama...
— Tiek liko per žiemą nenudirbtų darbų, parskridusi tuoj pat imsiuos...— atgavusi gerą nuotaiką ragana jau rūpinosi savo reikalais.
— Neskubėk: darbas — ne zuikis, niekur nepabėgs. Grįžusi namo pailsėk, apgalvok, žiūrėk, kad vėl nesuklystum, kaip prieš Kalėdas... Žmonės išgudrėjo ir klaidų nei raganoms, nei velniams nedovanoja...
— Šventi tamstos žodžiai...
Paskui ragana padėkojo Liuciferiui, atsisveikino ir laiminga išdulkėjo į savo buveinę...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 37

Standartinė Edvardas » Šeš 01 29, 2005, 19:26

37. Rimtas pokalbis
Lovliai, paslėpę nuo raganų senelio sodybą, nesėdėjo sudėję rankų. Jie žinojo, kol raganos klaidžioja po pasaulį ir ypač, kai su jomis susiduri akis į akį, gyvenimas netenka įprastos ramybės, gyventi darosi vis sunkiau ir pavojingiau. O jiems būgštaut reikėjo dar labiau, nes jau buvo įsivėlę su raganomis į artimą ir tikrą kovą. Be to, vieni apie kitus daug ką žinojo, buvo susidūrę akis į akį. Seneliui, Mantui ir lovliams beliko tik dvi galimybės: arba bėgti kur nors toli nuo tų vietų, kur dabar gyveno ir pasislėpti, arba tęsti pradėtą žygį ir ryžtis raganas nugalėti.
— Arba visas raganas turime išgaudyti ir uždaryti stiklainiuose, arba gausime joms pasiduoti… Kitaip jos mus iki pat mirties persekios, neturėsime ramybės, kentėsime nuo jų išdaigų ir kerų…— ryžtingai pradėjo kalbą Žalis.
— Ar pagalvoji, žmogau,— kur jas dėsime, kas jas paims, laikys ir prižiūrės?— klausė Mėlynis.— Tau čia ne kokie žaislai, kad suguldyti dėžėje per dienas gulėtų…
— Atiduosime kokiam istoriniam muziejui, kad žmonės galėtų pamatyti ir įsitikinti, kad pasakos apie raganas nėra išgalvotos,— siūlė Juodis.
— Arba užkursime didelį laužą ir sudeginsime, kaip su jomis darydavo senovėje,— samprotavo Mėlynukas.
— Sudeginti — taip, sutinku ir aš, bet į stiklainius uždaryti ir saugoti — tai jau ne. Tau, Juoduk, niekad neužtenka vienos pamokos. Prisimink, dėl ko mes dabar vargstame ir nebegalim kaip visi žmonės gyventi... Ar ne per mūsų pačių išmislus tas atsitiko?— smarkiai paprieštaravo Žalis.
— Bet mes juk negalime gyventi be savo tikros istorijos... Sakykit, ko žmonės būtų verti, jei viską, kas bloga praeityje, būtų sudeginęs ir pelenus išbarstę į balas? Tada mes nežinodami savo praeities būtume kaip tie vienadieniai vabalai... Nemanyk, tuoj pat atsirastų ir tokių, kurie pasakytų: „Kokios ten raganos, nei jų kada buvo, nei ko... Tai vien žmonių prasimanymas...“ Kad žmogus, ypač vaikai, patikėtų, jie viską turi savo akimis pamatyti, savo rankomis pačiupinėti...— samprotavo Mantas
— Teisingai sakai,— pritarė Mantui Mėlynis,— bet palikti jas gyvas taip pat baisiai pavojinga... Kas nors netyčia paleis ir vėl viskas prasidės iš naujo...
— Vyrai, klausausi jūsų ir nieko nebesuprantu,— pagaliau įsikišo senelis.— Neįsivaizduoju, kaip gyvus padarus jūs galėtumėt imti ir deginti? Ar suvokiat, ką reiškia gyvybės sudeginimas? Tegu ji būtų pati blogiausia, bet taip daryti aš niekada nesutikčiau ir jums nepatarčiau…
— Senelis, be abejo, teisus. Bet jei jau stiklainiuose jas laikytume, tai tik vien pažiūrėjimui iš tolo, uždarę devyniais užraktais… Niekas neturi galėti jų net ranka prisiliesti,— vėl įsakmiai prabilo Juodis.
— Aišku, visais tais dalykais turėtų pasirūpinti valstybė...
— Ar ne per toli mes nusifilosofavome?..— tarsi pabudęs klausė visų Juodis. —Paukštis dar medyje, o čia jam jau toks iešmas drožiamas... Juk jūs kol kas nežinote nei kur tos raganos yra, nei kiek jų yra... Žodžiais esame narsūs vyrai, nieko nepasakysi... Tik neaišku kokie bebūsime, kai kuriam nors įkibs į kuodą kelios raganos...
— Tai pirmiausia ir sudarykim rimtą veiklos planą, kurį žingsnis po žingsnio galėtume įgyvendinti,— pasiūlė Mantas.
— Čia jau kita kalba,— vėl prabilo senelis.— Aš dabar žinau tik vieną, kad gerai būtų nuo raganų kaip nors išsivadavus, o kaip tai reikės padaryti, kol kas net neįsivaizduoju...
Visi suvokė — atėjo raganų gaudymo laikas, nes kol jos yra laisvėje, šių namų gyventojams reikės slapstytis ir jų gyvenimas bus sunkus ir apgailėtinas...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Pasaka — 38

Standartinė Edvardas » Pir 01 31, 2005, 0:05

38. Sunki kelionė

Kitą dieną lovliai ir Mantas susirinko dar kartą ir aptarė ką darys toliau.
— Nepamirškite, aš turiu stebuklingąjį požemio karalystės raktą ir jis mus nuves pas karalienę —apsimetėlę...— pradėjo Juodis.
— Tai ir bus pats pirmasis mūsų darbas,— pritarė Mėlynis.— Juk ten tesusidursime tik su viena ragana, kuri valdo požemio karalystę. Ją nugalėję galėsim kibti į kitas.
— Grįžę iš karto imsimės Kaulo bobos,— tęsė Mantas.
Kai draugai viską papasakojo seneliui, jis pritarė, bet įspėjo:
— Ar jūs gerai įsivaizduojate į kokias pinkles įsivelsite?
Jie bemaž vienu balsu atsakė:
— Vis tiek kito būdo išsigelbėti nėra, mes esame pasiryžę.
Sumanymas buvo sunkus, bet lovlių manymu įveikiamas, tik reikia būti labai atsargiems ir gerai apgalvoti kiekvieną žingsnį.
Į kelionę jie pasiėmė stebuklingas kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, paslaptingųjų švilpukų, skraidomųjų lazdų, maisto.
— O dabar,— sumojo Žalis,— tegu Mantas mus visus sumažina, susideda į švarko kišenę ir sėda ant savo greitosios šluotos. Kelią mum parodys stebuklingasis karalystės raktas.
Kai atsisėdo skristi, Mantas vos spėjo pagalvoti, šluota tuoj pakilo aukštai į dangų ir nėrė į tolį. Atrodė, kad apačioje traukėsi atgal miškai, upės, snieguotų kalnų keteros, ežerai... Kiek paskridus, sukilo šalti ir stiprūs vėjai, visi sužvarbo. Mantui apledėjo rankos ir šluota. Jo pirštai slidinėjo ir jis vos begalėjo išsilaikyti. Paskui netikėtai šaltį pakeitė karštis. Mantą suėmė toks pasiutęs miegas, kad jau užsimerkė ir buvo bepradedąs sapnuoti, bet lovliai pro kišenės kraštą, pamatę jo užmerktas akis, pradėjo šaukti ir jis pabudo.
— Mantai, leiskis žemyn, taip skristi negalima. Mes čia pat pražūsime... Ar tik nebūsim pamiršę, kad skrendame užburton karalystėn... Ten viskas užkerėta ir tave jau pradėjo veikti raganų burtai...
Mantas, tarsi būtų apdujęs, ar nesupratęs savo draugų perspėjimo, lovlių visai nebenorėjo klausyti, bet, kai visi trys pradėjo šaukti, nenoromis pakluso ir nusileido. Nusileido blogai — iš karto visi sukrito į dvokiantį ir karštą liūną ir tuoj pradėjo grimzti gilyn. Iš šalies rodėsi, jiems nebebus išsigelbėjimo, tuojau visus prarys liūno pragarmė ir jų kelionė pasibaigs...
Mėlynukas pirmas suprato, kas jiems atsitiko, tuoj išsitraukė stebuklingąją lazdelę, sumurmėjo burtažodį ir sudavė į karštą liūno košę. Liūnas ties juo tuojau prasiskyrė ir jis, storai aplipęs maurais, išsiropštė ant žydinčios pievelės krašto. Šoko gelbėti kitų. Žalį ir Mėlynį išvilko nesunkiai, bet Mantas buvo toliau nuo kranto ir jis pats tarsi snaudė ir nė kiek nesirūpino, kad nedaug betrūksta ir jo burną apsems liūno tirščiai.
Draugai sutartinai šaukė, kad jis kibtųsi į nulenkto krūmo šaką, bet Mantas jų negirdėjo. Tada Juodukas, balansuodamas ant nulenktos šakos, nušliaužė iki jo galvos ir abiem rankom įsikibęs į ausis, pradėjo tempti į viršų. Bet Mantas, tarsi būtų negyvas, snaudė ir vis tiek niekuo nesirūpino. Tada Juodis suklykė jam tiesisi į ausį ir Mantas atsimerkė, pradėjo klausinėti, kas nutiko. Nenoromis, bet pagaliau pats pradėjo ropštis iš liūno. Vis murmėdamas, kaip jam čia gerai ir šiltai buvę, ir ko jie neleidę jam taip pavargusiam nors kiek pailsėti... Dar kurį laiką apdujęs Mantas vis dar pyko, ko jie visai be reikalo čia nusileidę, kad nebuvę jokio liūno, ir jis tik norėjęs truputį nusnūsti...
Mėlynukas, matydamas, kad su Mantu nebegalima susikalbėti, tuoj sumurmėjo burtažodį ir su lazdele sudavė Mantui per nugarą ir galvą. Tik tada Mantas tarsi pabudo iš gilaus miego ir pradėjo domėtis, kas su jais buvo atsitikę.
— Kokie mes kvailiai,— pyko ant savęs Mėlynukas,— skrendame į užburtą raganų karalystę ir nė truputėlio neapsidraudėme nuo jų burtų... Taip skrisdami jau seniai galėjom išbarstyti savo kaulus... Ant šluotos užsnūdusiam Mantui betrūko tik stipresnio vėjo gūsio ir mes visi būtume nuslydę nuo šluotos ir nukritę į kokią prarają...
— O man rodėsi,— aiškino Mantas,— kad aš esu namuose, guliu savo lovoje, yra vėlus laikas ir senelis liepia mane ramiai miegoti... Kai jūs pradėjote šaukti, pabudau ir tarsi atsiminiau, kad skrendame, bet tuoj ir vėl pamiršau, ir senelio palieptas jau vėl norėjau migti... O miegas buvo toks geras ir saldus... Toks pat geras atrodė man ir šiltas liūnas...
Mėlynukas vėl paėmė Pinčiaus lazdelę, ir visus užbūrė iš naujo. Taip jis visus apsaugojo nuo raganų burtų, kurie buvo skirti keliaujantiems į požemio karalystę.
Neilgai betrukus šluota pradėjo leistis žemyn. Aplinkui plytėjo aukšti kalnai, pilkai spindėjo saulėje jų ledinės kepurės, baltavo sniegingos viršūnės.
Nusileido dideliame įlomyje, kur žaliavo ir žydėjo pieva, o toliau ganėsi kažkokie nematyti gyvūnai, panašūs į didžiulius dinozaurus. Pamatę atvykėlius, jie visi atsisuko, pasigirdo baisus riaumojimas ir dantų kalenimas. Ir tuoj pat, tarsi mušant didžiuliams būgnams, pasigirdo žemės dundėjimas, nes visi tie namo didumo sutvėrimai pasileido į jų pusę. Mėlynis dabar jau buvo gudresnis Jis tuoj pat pačiupo užburtąją lazdelę, atsistojo visų priekyje ir, atkišęs ją, laukė neišvengiamo susidūrimo. Buvo baisoka, nes besiartinantys gyvūnai dar labiau didėjo ir rodėsi tuoj pat visus, kaip mažas museles, sumins į juodą žemę. Mėlyniui irgi buvo baisu, bet jis didvyriškai stovėjo priekyje ir tarsi mojo lazdele, kad žvėrys greičiau prisiartintų.
Susidūrimas buvo tarsi perkūno griausmas. Visiems pasirodė, kad juos užgriuvo kalnų lavina ir jie, kur stovėję, nuvirto ant žemės. Tik Mėlynis stovėjo kaip stovėjęs ir tebemojavo savo lazdele. Jis nejautė jokio baisumo, negirdėjo visur besklindančių griausmų.
Gi žvėrys, tik priartėję prie Mėlynio, tuoj pat virto mažyčiais vabaliukais, kurie po pievos žolę šokinėjo lyg mažos bluselės, kurias lovliai ir Mantas galėjo čia pat negailestingai sumindyti.
— Neskubėkime jų sunaikinti. Tokie maži jie mums nieko negalės padaryti, o jų piktumas ir jėga mums dar gali praversti ateityje. Juk mes nieko nežinome apie požemio karalystę ir kas mūsų ten laukia.
— Dabar,— tarė Mantas,— Juodi, tavo eilė — imk raktą ir ieškok kur požemio karalystės durys...
Raktas juos pradėjo traukti pirmyn. Ėjo valandą, ėjo kitą, o kelio galo nesimatė. Mėlynis vėl suabejojo:
— Ar tik nesame suklaidinti? Gal sėskime ant šluotos. Tegu Juodis laiko raktą ir sėdi priekyje.
Jie vėl pakilo ir kiek paskridę nusileido akmeningoje dauboje. Buvo ramu, tik kalnuose šniokštė ir gailiai dejavo vėjas. Raktas juos atvedė prie didžiulės uolos. O kai raktu pabeldė į ją, traškėdama ir girgždėdama atsivėrė. Jie greitai subėgo urvan, o uola užvirto atgal.

Skelbti atsakymą