Puslapis 1316

Pasaka — 39

Parašytas: Tre 02 02, 2005, 12:34
Edvardas
39. Prie įėjimo

Pasidarė tamsu. Joks šviesos spindulėlis negalėjo patekti į uolos užverstą urvą.
— Raktas ir vėl mane kažkur traukia...— sušnabždėjo draugams Juodis.
— Sėskim ant Manto šluotos ir tegu neša,— pasakė Žalis.— Tamsoj nieko nematydami galime įkristi į kokią vilkduobę ar patekti į kitus urvo spąstus...
Vėl skrido ir nusileido dar prie vienų durų, prie kurių, prirakinti storomis grandinėmis, vaikščiojo du didžiuliai liūtai. Aplink juos mėtėsi apgraužti žmonių kaulai.
— Dabar leiskit veikti man!— šūktelėjo Mėlynis.
Jis tuoj užšoko ant vartų ir mestelėjo kibirkštį ant suriaumojusio ir arčiau stovėjusio liūto. Sušnypštė raudona rūkstanti ugnis ir nė pėdsakų neliko nei liūto, nei grandinės. Pasisukiojęs vėjas išnešiojo baltus pelenus. Antras liūtas, pamatęs kas atsitiko jo draugui ir norėdamas pasprukti, ištempė grandinę, pradėjo daužytis. Nuo grandinės trūkčiojimo suskambo visa užburtoji požemio karalystė. Tarsi bažnyčių varpai, tarsi koks požeminis dundesys. Tai truko neilgai, nes antrą kartą mesta kibirkštis sudegino antrąjį liūtą.
Po to, greitai raktu atidarę vartus, visi keturi perbėgo pievą, Pinčiaus lazdele greitai visi susimažino ir pasislėpė mažame požemio karalystę juosusios sienos plyšyje. Atskubėjusi požeminio karalystės miesto sargyba prie vartų nieko neberado ir pagalvojo, kad liūtai, kaip kartais atsitikdavo, bus nutraukę grandines ir pabėgę į kalnus.
— Niekur liūtai nepasidės, pasilakstys, išalks ir sugrįš,— paaiškino sargybos viršininkas. Taip jau ne kartą yra buvę...
Sargybiniai, apžiūrėję nesugadintus vartų užraktus ir įsitikinę, kad jokio pavojaus nėra, sugrįžo atgal į miestą.
Pamažu artėjo vakaro laikas, bet požemio karalystėje dangus mažai keitėsi. Virš miesto driekėsi ne mėlynas, o pilkas dangus, nesimatė saulėlydžio gaisų. Paskui virš miesto tarsi pradėjo švisti. Iš už bokštų pasirodė pailgas, penkis kartus už mėnulį didesnis šviesulys, o apie jį, tarsi avilio bitės sukosi nedidelės žvaigždės. Kai jos atsitrenkdavo į mėnulio kraštus, žybtelėdavo tarsi žaibo ugninis vingis. Kai vienu metu susidurdavo daugiau žvaigždžių, visas dangus nušvisdavo ir darydavosi visiškai šviesu, bet tas trukdavo neilgai ir pilkuma vėl apgaubdavo miestą.
Viskam nurimus, Žalis tarė:
— Dabar mum reikia kaip nors patekti į rūmus ir suimti arba sudeginti jų valdovę.
— Aš siūlau neskubėti,— prabilo Mantas,— kokią dieną pasidairykime po miestą, pasižiūrėkime, kaip ta karalystė atrodo, kas kur yra. Tada pamatysime kaip geriau viską padaryti.
Taip ir sutarė.
Vos pradėjus švisti kitos dienos rytui, Mantas ir Juodis pasivertė žvirbliais, o Mėlynis ir Žalis savo kojomis, išsinešdino apžiūrėti užburtojo požemio miesto. Kiekvienas pasiėmė po kibirkštį, kad kilus kokiam pavojui galėtų gintis.
Mantas su Žaliu nuskrido tiesiasi prie karalienės rūmų, nutūpė ant palangės ir žiūrėjo, kas darosi jų viduje.

Pasaka — 40

Parašytas: Ket 02 03, 2005, 11:31
Edvardas
40. Valdovės rūmai

Požemio karalystė buvo kitokesnė už žemiškąją, iš kurios jie buvo atvykę, bet jie buvo užsiėmę kitais dalykais.
Rūmų viduje žmonių dar nebuvo. Žiūrėdami pro langą jie matė — didelės salės vidury stovi tarsi koks altorius ir puikavosi tarsi pieštas, tarsi molio lipdytas ir įrėmintas valdovės portretas. Jis buvo gyvas, nes kartas nuo karto mirksėdavo akys, užkrisdavo ant kaktos ir vėl tarsi vėjas nupūsdavo plaukų garbaną. Mantas su Juodžiu gerai įsižiūrėję pastebėjo — tai buvo visai ne plaukų garbana, o į ją panaši gyvatės galva.
Prie altoriaus stovėjo paauksuota minkšta kėdė, virš jos stogelis. Žemiau prie altoriaus ant paaukštinimo suolai, o pačioje salėje — vidury suolai, o pakraščiuose — tarsi kokių rakandų prikrautos juodos priskretusios geldos. Salės sienos tviskėjo sidabru ir buvo išgražintos kenčiančių žmonių iššieptais veidais, šauksmui išžiotomis burnomis, kurios kartas nuo karto išsiviepdavo, susiraukšlėdavo ir vėl išsižiojusios kuriam laikui sustingdavo.
Devintą valandą į salę ir sceną prigužėjo žmonių. Lydima linksmų juokdarių ir pažų, bei saugoma ginkluotų kareivių, atsidarius šoninėms durims, iškilmingai įžengė požemio karalystės valdovė, Fimfa. Visi žmonės jai žemai nusilenkė. Paskui pro kitas šonines duris sargybiniai įvedė penkias merginas ir penkis vyrus. Juos visus nurengė, suguldė į pakraščiuose esančias geldas, pririšo ir tada prabilo požemio valdovė:
— Šiandien, kaip ir visada, nubausime vakar dienos nepaklusniuosius, kurie nusikalto mūsų įstatymams. Jie vakar ne tik prastai darbavosi, bet ir priešinosi mūsų įprastai tvarkai. Ana ištvirkėlė,— ji parodė ranka į gražaus ir liūdno veido mergaitę, kuri draskėsi pririšta vienoje geldoje,— išdrįso viešai įžeisti mane. Jai skiriu didžiausią bausmę — lėtą ir skausmingą mirtį. Tuoj pat įneškite mano didįjį išalkusį grifą ir, kad susirinkusiems būtų šiokių tokių pramogų, tegu pamažu nuo kojų pradeda ją lesti...
Kai įsakymas buvo įvykdytas, tada likusius pririštuosius valdovė įsakė nuplakti kietai suvytais, metalinių vielų rimbais. Vykstant egzekucijai, salėje grojo linksma muzika ir kiekvienas jos taktas buvo palydimas bizūno kirčiais. Grifas aštriu snapu pradėjo kapoti mergaitės kojas ir atplėšęs kąsnį po kąsnio tuoj pat rijo. Susirinkę salėje žmonės ne tik lankstėsi ir plojo valdovei bet, pasigirdus muzikai, iškėlė į viršų rankas ir pradėjo linksmai į taktą siūbuoti. Jiems nerūpėjo, kad šalia jų vaitoja plakamieji, rėkia grifo draskoma mergaitė...
— Aš negaliu žiūrėti į tą kraujais plūstančią auką,— sukuždėjo vos neašarodamas Mantas.— Žaliuk, reikia ją kaip nors išgelbėti...
— Pabandome, gal mums kas ir išeis...
Tada jie pasivertė mažomis muselėmis, per orlaidę įskrido vidun, tyliai nusileido ant mergaitės galvos. Žalis sukuždėjo burtažodį ir pirmiausia grifą pavertė vos bematoma dulkele, o mergaitę — vos įžiūrimu mažu mašaliuku. Abu sugriebė ir nusinešė prie orlaidės. Kai išlindo į lauką ir atsitūpė ant palangės, išgirdo — kažkuris besilinksminančių ir arčiau buvusių, sukliko ne savo balsu, ir valdovė, nulipusi nuo sosto priėjo prie geldos. Pamačiusi, kad ji tuščia, pagalvojo, kad išalkęs grifas ją jau sulesė, bet nesimatė nė vieno kankinės kaulelio, o ir paties paukščio niekur nebebuvo. Apsidairė, bet niekur nieko įtartino nepamatė. Nei ant žemės, nei ore nieko nebuvo. Tada ji, norėdama perspėti ir įbauginti gyventojus, vėl užlipo į sostą ir prabilo:
— Mūsų karalystėn atėjo didelė nelaimė ir dabar nebegalėsime nei laisvai gyventi, nei kaip norime tvarkytis. Mūsų vartų liūtai šįryt niekur nepabėgo, juos sunaikino kažkokie atėjūnai. Vargas jums, jei pakliūsite į jų nagus... Šiandien, mums visiems esant salėje, nesuprantamu būdu tie patys piktadariai išgelbėjo nusikaltėlę ir pavogė mano geriausiąjį grifą... Rytoj jie gali nusiaubti jau visą karalystę... Dėl to baikime šios dienos egzekucijas ir pradėkime ruoštis sunkiam karui...
Vėl visi pakėlė rankas į viršų, ir tarsi duodami priesaiką savo valdovei, suūžė, sujudėjo ir pradėjo skirstytis.
Išgelbėtoji mergaitė vis dejavo ir Žalis bijojo, kad ragana jos neišgirstų, ramino ją. Mantas negalėjo nė pažiūrėti į iki kaulo pralestą ir išdraskytą jos koją. Dabar jie visi trys susėdo ant šluotos ir nuskrido į sienos plyšį. Čia jie mergaitę sutvarstė ir ji, nuraminta stebuklingąja lazdele, netrukus užmigo.

Pasaka — 41

Parašytas: Pen 02 04, 2005, 20:54
Edvardas
41. Miestas

Juodis su Mėlynuku iššuoliavo apžiūrėti požemio karalystės. Ankstų rytmetį gatvės buvo tuščios, miestelėnai tebemiegojo. Jie nieko įtartino požemio karalystėje nepastebėjo: namai — kaip namai, parduotuvės — kaip parduotuvės. Mieste buvo labai daug kareivinių, apie kurias vaikščiojo per naktį pavargę sargybiniai — ilgakakliai, išsikišusiais dantimis, panašūs į drakonus gyvūnai. Jų buvo po kelis kiekvienoje gatvėje.
— Matai, Mėlynuk, kokie požemio valdovės gatvių sargybiniai...
—Matyt jie negali susikalbėti su žmonėmis ir geriau vykdo visus valdovės — raganos nurodymus...
Kai pradėjo gatvėse vaikščioti žmonės, lovliai šoktelėjo ant aukšto namo stogo ir sustoję ant jo kraštelio stebėjo ką darys ir kaip elgsis miestelėnai išaušus keistai požemio dienai.
Rytmetis buvo nepaprastas. Nors dangus buvo be debesėlio, bet nei saulės, nei raudonos pašvaistės rytuose nesimatė. Lovliai nebūtų galėję net pasakyti, kur yra rytai, o kur vakarai. Bet rytmetis, nors ir be saulės, buvo šviesus ir dangus kas minutę vis labiau balo. Paskui dangaus skliautas tarsi perskilo per patį vidurį ir du pilki matiniai kuplai nuslinko į horizonto pakraščius. Tik po to atsivėrė dangaus giluma ir pasimatė gerokai į dangų kilstelėjusi saulė.
— Matai, Mėlynuk, požemio karalystėje net saulė negali patekėti žmoniškai. Tikriausiai tie nuslinkę pilki skliautai priklauso nuo raganos įgeidžių. Ji gali taip padaryti, kad saulė šiame požemyje visiškai nebepasirodytų ir nebešviestų...
— Tai jau būtų perdaug,— atsiliepė Mėlynis.— Vadinasi, mums pagavus raganą, reikės iškart panaikinti jos burtų galias. Juk, jeigu ją sugavus, karalystėje niekada nebeišauš diena ir nebešvies saulė, tokios laisvės nereikės nė vienam jos gyventojui...
Neužilgo lovliai pamatė per aikštę skubiai einantį vienišą vyrą. Jis priėjo prie pakabinto geležinkelio pabėgio, sunkiu kūju sudavė į jį tris kartus. Po kiek laiko — du kartus ir galiausiai — vieną.
Po pastarojo dūžio iš namų į gatves pasipylė žmonės, visi skubėjo į aikštę ir rikiavosi į kolonas. Jos pakraščiais, kas dvidešimt žingsnių, tarsi kokie sarginiai šunys, sustojo, o paskui ir sugulė didžiosios dinozauriškosios pabaisos. Jos žmonėmis tarsi visai nesirūpino ir lovliai negalėjo suprasti, ko jie atslinko į aikštę.
Vos susirikiavus aikštėje žmonėms, gatvėse pasirodė ginkluoti kareiviai. Jie tikrino kiekvieną namą ir išvilko į gatvę keletą nenorėjusių ar negalėjusių ateiti į aikštę ir stoti į rikiuotę. Nepaklusniuosius žmones atitempė aikštėn, kurios vidury stovėjo karių saugomas ir raudona kepure pasipuošęs karininkas. Visiems nuščiuvus jis prabilo:
— Ir vėl mūsų karalystėje atsirado išgamų, kurie ardo visuomenės pamatus, laužo nustatytą drausmę... Šiandien aš pats juos ir nubausiu.
Tarnas karininkui įteikė sunkų, rytmečio saulėje blizgantį sidabrinį kirvį, o keturi kareiviai atvedė pagyvenusią moterį ir ant trinkos ištiesino jos kairę ranką. Moteris prašėsi, verkė, maldavo, bet karininkas, nieko nežiūrėdamas, priėjo ir nukirto jai pusę plaštakos. Žmonės žiūrėjo ir nė vienas nedrįso nei prasižioti, nei krustelėti, nes užtarėjui, kaip buvo čia priimta, būtų nukertama galva, o pats atiduodamas suryti dinozaurams. Paskui kareiviai vedė prie trinkos pagyvenusį, bet dar tvirtą vyriškį ir tiesė jo ranką. Jis ne maldavo, o draskėsi, nenorėjo pasiduoti.
— Užteks bežiūrėti į tą bjaurų ir neteisingą teismą ir žmonių luošinimą,— sušnabždėjo Mėlynukas.
— Pamokykim tuos niekšelius!— pritarė ir Juodis.
Kai karininkas pakėlė kirvį ir buvo bekertąs pusę plaštakos nepaklusniąjam žmogui, iš kažkur atskrido didelė mėlyna kulka, smogė jam į paausį ir tas su visu kirviu nugriuvo ant žemės. Paskui kulka be jokio garso nuskrido į dangų ir kažkur dingo.
Sujudėjo žmonės, bet niekas nedrįso išsižioti ir pasidžiaugti tokiu keistu ir netikėtu įvykiu. Daug kas nieko ir nesuprato, nes nespėjo pamatyti, kaip karininkas, vykstant plaštakų kapojimo egzekucijai, nuvirto ant žemės. Visi, kaip įprasta, aikštėje stovėjo nuleidę akis.
Nugriuvus karininkui, daugelis pagalvojo, kad jis susirgo kokia ūmia liga. Jo pakeisti šokosi kitas. Ir kai vėl pakėlė kirvį virš žmogaus ištiestos rankos, juodos kulkos smūgis į karininko tarpuakį buvo toks baisus, kad karininkui skilo kaukolė ir jis prie trinkos suklupo nė neaiktelėjęs, o pakeltasis kirvis nukrito tiesiai jam ant galvos. Tuo tarpu ant stogo jau stovėjo Mėlynukas ir buvo pasiruošęs smogti trečiajam teisėjui, bet tokio, nors karinikų aikštėje buvo nemažai, nebeatsirado.
Dinozaurai, pajutę, kad prie aikštės šįryt laukė neveltui, pašoko į kojas ir buvo pasiruošę tuoj pat suryti negyvėlius. Kareiviai bandė savo karininkų dinozaurams neduoti, bet buvo apkandžioti, nublokšti, o žuvę karininkai sudraskyti ir suryti.
Baudų egzekucija taip neįprastai ir keistai tą rytą ir baigėsi, o surikiuotus į kolonas žmones, kurias lydėjo būriai kareivių, išvarė prie darbų. Bet kareiviai pasidarė baikštūs, nebe taip drąsiai bepuolė ant žmonių, bijojo iš kžkur atskrendančios begarsės kulkos. Juk požemio mieste niekas negalėjo suprasti, kas atsitiko, iš kur atskrido tokios keistos ne iš šautuvo iššautos visiškai begarsės kulkos... Žmonės buvo patenkinti ir savo širdyse džiūgavo, nes aikštėje paliko gulėti du didžiausi ir ištikimiausi požemio valdovės favoritai, rytmečio egzekucijų vykdytojai.
Kai apie įvykį sužinojo požemio valdovė Fimfa, tuoj pat atšaukė visas viešas bausmes, nes bijojo prarasti pačius ištikimiausius savo karius. Jai ir pačiai šioje karalystėje darėsi nejauku, nes pagalvojo, kad pamažu gali atpildas ateiti ir už jos padarytus darbelius. O susidurti akis į akį su gudriaisiais atėjūnais, ji nenorėjo, bijojosi, bet nujautė, išvengti nepavyks. Kad tai atėjūnų darbas, po pastarosios dienos įvykių, ji nebeabejojo. Tuoj pat susikvietė ištikimuosius gatvių sargybinius — dinozaurus ir įsakė budėti miesto gatvėse dieną ir naktį, o pagautus įtartinuosius žmones ne suryti, bet pristatyti į rūmus.

Pasaka — 42

Parašytas: Šeš 02 05, 2005, 23:46
Edvardas
42. Mergaitė
Kai vakare Mantas ir trys lovliai susirinko slaptame sienos plyšelyje, vieni kitiems papasakojo, ką matė ir ką buvo nuveikę. Jiems besikalbant pabudo išgelbėtoji mergaitė. Ji apsidairė ir pamačiusi, kad jos kojos gerai sutvarstytos ir nebe taip skauda, padėkojo geradariams ir paklausė, kas jie yra.
— Mes atėjome išlaisvinti jūsų iš požemio karalystės valdovės nagų, nes ji yra pikta ragana ir jūs, paveikti jos burtų, vieni kitus žudote ir kankinate,— atsakė Mantas.
— Kas jums atskleidė tą paslaptį, kad mūsų valdovė yra ragana? Aš visame mieste tik viena ją žinojau ir, kad niekam daugiau negalėčiau to pasakyti, buvau uždaryta požemy ir nuteista mirti. Jums, jei bandysit apie tai viešai kalbėti, nė vienas miestietis nepatikės. Žmonės jau priprato prie vergovės ir nieko geresnio nebenori... Valdovę — raganą jie laiko tikrąja savo karaliene.
— Aš netikiu, kad prie tokio žiauraus gyvenimo gali priprasti bent vienas normalus žmogus...— šokosi Žalis.
— Šioje karalystėje jau priprato... Tam tikriausiai valdovė panaudoja ne tik savo iškalbą, bet ir slaptus burtus... Visur ir visada tesakoma apie paklusnumą ir drausmę, daugelis jau valdovę garbina ir jos garbei pastatė daug altorių, skulptūrų ir kitokių paminklų...
Lovliai ir Mantas klausėsi mergaitės ir negalėjo patikėti savo ausimis. Tačiau neseniai patys matė, kaip žmonės paklusniai vykdo valdovės nurodymus, kaip žudo savo gentainius, paklusniai susirikiavę į kolonas eina dirbti... Nepaklūsta jai tik vienas kitas drąsuolis, bet jie šioje karalystėje tuoj pat nužudomi.
— Pirmiausia mes turime sučiupti pačią valdovę. Kol ji gyva, mes niekuo žmonėms negalėsime padėti. Jie bijos net pagalvoti apie laisvę. Paskui reikia paleisti raganos kareivius, atimti iš jų šautuvus. Žmonių krauju susitepusius vadus turi nubausti patys karalystės piliečiai.
— Požemio valdovės sugavimas,— vėl prabilo mergaitė,— tebus pusė darbo. Dar reikės išlaisvinti tikrąjį karalių, kurį kažkur sunkiai prieinamuose kalnuose įkalino jo buvusi žmona — ragana. Man tą istoriją papasakojo jau prieš kelioliką metų mirusi mano senelė. Jeigu sugrįžtų tikrasis karalius, tada žmonės tikrai jo paklausytų ir panorėtų būti laisvi, kaip kad ir anksčiau gyveno...
— Matot, kiek daug žygių ir vargo mums prieš akis. Bet šioje karalystėje mes turime žengti pirmąjį žingsnį ir sugauti šio požeminio miesto valdovę. Ji mums turės pasakyti tiesą apie įkalintą karalių ir kur jį galėsime surasti...— užbaigė Žalis.
— O ką reiškia tos po miestą vaikščiojančios pabaisos?— vėl klausė mergaitės.
— Tai — ištikimiausi ir nepaperkami miesto sargybiniai. Jų yra keturios dešimtys. Jie taip pat suryja visus žuvusius gyventojus ir karalystėje apsieinama be kapinių... Su pabaisomis tesusikalba tik viena pati ragana ir jie vykdo visus jos priesakus.
— O kodėl jūsų karalystėje taip keistai aušta rytmetis?— vėl klausė lovliai mergaitės.
— Turbūt dėl to ji ir vadinama požemio, kad čia kelias dienas ar net savaites gali neišaušti diena. Dangaus skliautą uždengia ir nudengia raganos burtais valdomi dangaus kupolai. Jeigu jie nenuverčiami ir pačią saulėčiausią dieną karalystėje būna tamsu...
Mantas ir lovliai suprato, kiek daug sunkių uždavinių jiems reikės išspręsti šioje keistoje karalystėje.

Pasaka — 43

Parašytas: Pir 02 07, 2005, 13:44
Edvardas
43. Ragana ruošiasi

Po paskutiniųjų įvykių požemio valdovė suprato — į karalystę atvyko tikri ir gudrūs priešai. Tai jie įeidami į miestą kažkur pražudė ar pavogė jos gražiuosius ir ištikimuosius liūtus, išlaisvino nubaustąją mergaitę, miesto aikštėje paguldė du ištikimiausius jos karininkus. Ją ypač neramino išlaisvintoji mergaitė, kuri žinojo jos požemio karalystės atsiradimo paslaptis...
Dabar didelis pavojus iškilo ir jai pačiai, todėl nutarė kelis kartus sustiprinti rūmų sargybą, įsakė be įspėjimo nužudyti kiekvieną, kuris bandytų patekti į rūmus ir ypač į jos būnamuosius kambarius...
Ragana aiškiai prisiminė, kaip netikėtai prieš pačias Kalėdas nelaisvėn buvo patekusi jų valdovė ir dabar ji savo urve skursta kaip koks menkas vabalas, nebegali viešai rodytis, visiems sukelia juoką.
Norėdama išvengti gręsiančių pavojų, naktimis prie rūmų įsakė budėti keturiems dinozaurams, o pati, kiekvieną vakarą guldama lovon, pasiversdavo trigalviu slibinu. „Jeigu mane užpultų,— svarstė ji,— trijų mano galvų iš karto niekas nenukirs ir aš, spjaudydama ir viską degindama iš nasrų einančia ugnimi, suspėsiu sudeginti bet kokį įsibrovėlį...“
Pasivertusi slibinu ji pasidarydavo ilga, stora ir stipri. Trys ilgi kaklai ir liemuo nebetilpdavo į lovą. Dėl to ilgą uodegą ištiesindavo ant minkšto kilimo, o lovon dėdavo tik liemenį ir dideles raguotas savo galvas, kurios, pakaitomis po vieną, budriai budėdavo visą naktį. Rytmečiais, kad niekam neišsiduotų esanti ragana ir negąsdintų rūmų tarnų, ji vėl pasiversdavo įprasta, visiems žinoma ir matyta valdove.
Lovliai norėjo raganą sučiupti ir surišti dieną, kai lauke buvo šviesu, bet tuo laiku ji niekados nebūdavo viena. Su ja kartu vaikščiojo penketas kardais ir strėlėmis ginkluotų sargybinių, o kiek atsilikęs iš paskos slinkdavo ir vienas dinozauras.
— Negalime žinoti, ar sargybinių ginklai neužburti ir neužnuodyti, dėl to kiekvienas kirtis kardu ar paleista strėlė mums gali būti mirtini,— aiškino draugams Žaliukas.
— Jeigu bijosime kardų ir strėlių, mes niekad jos nepagausime ir nenugalėsime,— skėstelėjęs iš nevilties rankomis, pasakė nepatenkintas Juodis.
— O gal geriau mums ją pulti naktį, kai visi nurimsta ir ją saugantieji kareiviai suminga?— klausė ir kartu siūlė Mantas.
— Bet mes nežinome kur ji miega. Be to, ar naktį jos nesaugo dar budriau?..— tęsė savo samprotavimus Juodukas.
— Užtatai... Kol kas mums reikia ne pulti stačia galva nežinia kur, o veikti atsargiai. Dėl to siūlau pirmiausia viską išžvalgyti ir sužinoti. Turime nustatyti, kur jos miegamasis, kiek sargybinių jį saugo, kur jie būna ar miega ir tik po to rimtai pradėti savo darbą,— siūlė Žalis.
Jo siūlymams prieštarauti nedrįso nė vienas.
— Tad šį pat vakarą turime patekti į rūmus, kas kur išsislapstyti ir stebėti,— užbaigė įsidrąsinęs Juodukas.
— Man rodosi, kad pirmiausia miestelėnus reikia išgelbėti nuo tų bjaurių gatvinių pabaisų,— nedrąsiai pasiūlė Mantas.
— Jeigu tas žingsnis mums pavyktų, gyventojai suprastų, kad į karalystę atėjo tikri išvaduotojai...
Sutarė taip: Juodis pasivers kurmiu ir bandys prasiskverbti į raganos miegamąjį per kokį nors plyšį grindyse ar sienoje; Mėlynukas bus šalia ir pasivertęs žiurke, jei reikės, pragrauš grindyse skylę; Žalis su Mantu, kaip ir pirmą kartą, pasivers mažais skraidančiais vabalais ir, apžiūrėję visus langus, bandys į rūmų kambarius ir miegamąjį patekti tiesiai iš lauko ir stebės kiekvieną valdovės žingsnį.

Pasaka — 44

Parašytas: Ant 02 08, 2005, 22:44
Edvardas
44. Rytmetis ir diena

Kitą rytą susirinko ir aptarinėjo, ko imtis, išaiškino vienas kitam, ką naktį buvo matę rūmuose. Žalis su Mantu visus nustebino pranešdami, kad miegamajame guli ne ragana, o trigalvis slibinas, kurio galvos pasikeisdamos budi kiaurą naktį.
— Rytmety, kai slibinas atvirto į valdovę, įsitikinome kokia ji gudri ir kaip apdairiai tvarkosi. Rūmus iš lauko ir viduje naktimis saugoja tiek sargybinių, kad jų visų įveikti mes keturiese niekaip negalėtume,— užbaigė Mantas.
— Aš manau,— vėl prabilo Žalis,— mums yra visai gera proga raganą sučiupti jos pačios lovoje ir nesukelti jokio įtarimo ar triukšmo...
— Kaip tu šitai galvoji padaryti — kol kas man galvon netelpa,— abejojo Juodis.
— Ir aš neįsivaizduoju. Juk jei nukirsime galvas, jos besiveizint gali vėl atgyti... O tada jau mums galas — sudegintų mus tą pačią minutę. Be to, kiltų triukšmas, pultų jos gelbėti durų sargybiniai ir sučiuptų mus pačius. Tad ar ne teisingiau būtų tą slibiną, nekeliant iš lovos ir nežadinant, pašventinti mūsų deginančia kibirkštimi?— siūlė Mantas.
— Savo dagiąsias kibirkštis naudosime tik tada, kai viską išbandysim. Siūlau ateinančią naktį jau mums žinomais keliais vėl nusigauti į miegamąjį. Kai jau visi sustosime savo vietose, kokiu nekaltu pokštu pabudinti visas tris slibino galvas. Kai jos ant kaklų suklus ir išsities — nekirsime jų, nes tada vėl atgys, o visi trys smogsime į kaktą, kad netektų sąmonės. Aš nudaigosiu vidurinę, Juodis — kairę, o Mėlynukas dešinę. Kai jos apkvaitusios nukris į lovą, tada prišoks Mantas su lazdele, jį sumažins ir, kietai suvyniojęs į nedegantį popierių, tampriai suraišios. Tada slibinuką paima po pažastim kurmis ir atneša į šitą mūsų plyšį, kur dabar esame įsitaisę. Urvą jūs jau pasidarėte vakar ir iš kambario išlindę atmausite tiesiai čia...
— Jei pasisektų — būtų įdomu ir nepakartojama — atsibunda rytmety sargai, kiti karalystės žmonės, o karalienės nebėra, dingo — vien ta minties jau džiugina mane,— nekantravo Juodis.
— Dauguma jų iš sielvarto raudos, nes nebežinos, kaip toliau gyventi,— įsiterpė juos girdėjusi išgelbėtoji mergaitė.
— Ar gali taip būti? Netikiu,— paprieštaravo Mantas.
— Pripratimas yra bjauresnis už prigimimą. Jei jums pasiseks, tą liūdną rytmetį pamatysite savo akimis...— bepasakė mergaitė.
—O dabar imkimės tų gatvinių dinozaurų,—siūlė Mėlynis.— Jie yra labai žiaurūs ir mums gali daug ką sugadinti.
Visų mintys sutapo. Mėlynis su Juodžiu tuoj sėdo ant šluotos ir išvyko už miesto vartų. Jie sugaudė pievines pabaisas, kurios buvo sumažintos ir paliktos prie miesto sienos. Kai grįžo, visi keturi pasivertė paukščiais ir nuskrido prie valdovės rūmų. Įsitaisė ant stogo ir tyliai pradėjo dirbti ką sumanę.
Kai nuo stogo jie paleido pirmąjį vėl padidintą pievinę pabaisą, ir jis riaumodama puolė prie kampo snaudusį miestinį dinozaurą — raganos sargybinį, kiti trys nespėjo nė atsitokėti, kai pirmasis jau gulėjo pilvą išvertęs, o iš perkąstos gerklės sruvo juodas kraujas. Pievinis dinozauras tuoj draskė nugalėtąjį ir didžiuliais gabalais malšino savo alkį.
Tuoj pat pievinę pabaisą puolė likę trys rūmų dinozaurai ir prie valdovės rūmų užvirė nuožmi kova. Kraujavo keliose vietose giliai perkąstas lovlių paleistoji pabaisa, bet perkąstais pilvais, vos ant kojų besilaikė ir du dinozaurai sergėję rūmus. Tada Žaliukas paleido dar vieną pievinę pabaisą ir kovos baigtis buvo nulemta. Prie rūmų telkšojo klanai kraujo, o juose voliojosi keturi apdraskyti rūmus saugoję dinozaurai.
Lovliai ir Mantas tą dieną dar ilgai klaidžiojo namų stogais ir skraidė ant šluotos, kol buvo surasti ir pribaigti visi miesto gatves saugoję dinozaurai.
Ėję pro šalį miestelėnai, kai dinozaurai susiimdavo su piavų pabaisomis, negalėjo savo akimis patikėti, kad siaubingieji valdovės sargai po keletos minučių guldavo skersai gatvės nebegyvi ir bemaž visai užtverdavo gatvę. Žmonės džiaugėsi, nes dabar niekas nebesurys nužudytųjų karalystės žmonių ir jie bus laidojami kapinėse.
Valdovę, kai ji sužinojo netekusi visų savo ištikimųjų gatvės sargybinių, ištiko neviltis ir šokas. Ji keletą valandų negalėjo atgauti pusiausvyros ir vis galvojo: ”Kas gi laukia manęs, jei per vieną dieną tie atėjūnai taip lengvai sudorojo galinguosius mano miesto sargybinius?.. Rytoj pat reikės skristi pas Kaulo bobą ir papasakoti, kas darosi mano karalystėje... Gal su jos pagalba kaip nors pavyks išsigelbėti nuo tų neprašytų svečių...“
Jai nė į galvą neatėjo mintis, kad rytoj dienos jos, kaip požemio karalienės gyvenime, gali ir nebebūti...

Pasaka — 45

Parašytas: Ket 02 10, 2005, 12:28
Edvardas
45. Pagrobimas

Dar visai nesutemus lovliai ir Mantas jau nusigavo į raganos miegamąjį ir nekantriai laukė pasirodant požemių karalienės Fimfos. Kol raganos nebuvo, Mantas, pasiėmęs į ranką Pinčiaus lazdelę, pasislėpė už storų lango užuolaidų, o nedideli lovliukai kitoje kambario pusėje palindo po spinta.
Pagaliau atsivėrė miegamojo durys ir įėjo per dieną nusiplūkusi valdovė. Atsisėdusi ant paruoštos miegui lovos pailsėjo, paskui pasikvietė tarnaitę ir ta padėjo jai nusirengti. Paskui ją išleido, iš vidaus užsirakino duris, užgesino šviesą, nusimetė paskutinius rūbus.
Tuoj pasigirdo lyg vėjo šniokštimas, lyg bangų mūša pajūryje ir visi keturi neprašytieji kambario svečiai savo akimis pamatė, kaip prietemoje iš raganos pradžioje pasidarė kažkoks apvalus, tarsi koks didžiulis pailgas švytintis balionas, paskui subangavo jo galai, sutraškėjo, sprogo rutulio apvalkalas ir viename gale pradėjo lįsti mažomis galvelėmis užsibaigiantys trys kaklai, o iš kito jo galo išaugo šarvuota ilga uodega. Po to galvos greitai didėjo, kaktoje išaugo aštrūs ilgi ragai, žiomenys subaltavo baltomis ilgomis iltimis. Ragana norėjo miego ir kai galvos žiovaudavo, gerklėse pasimatydavo ugnies kamuoliai, ir kambarys nušvisdavo blankia šviesa, kai slibinas kvėpavo, pro šnerves veržėsi dūmai ir čia pat stebuklingai nyko. Jie nesuuodė jokio kvapo. Slibino akys tamsoje, tarsi kokios elektros lemputės, žėravo žaliais vyzdžiais.
Kai slibinas išsitiesė ant lovos ir pasitaisė migti jo ilga uodega nusitiesė per visą kilimą, o jos galas pasidėjo Mantui ant kojos. Jis iš išgąsčio tik tik nesušuko ir išplėtęs akis, išsigandęs žiūrėjo į ją bijodamas net kvėptelėti. Uodega buvo nusėta kietais ir aštriais kaulų šarvais. Kiek apsiraminęs Mantas pagalvojo: „Jeigu tokia aštri storybė trinktelėtų man per nugarą, užmuštų kaip musę...“ Jis, kad nepabudintų besnūstančios raganos, tyliai tūnojo už užuolaidos, bijojo giliau net atsikvėpti...
Lovliai buvo pasiruošę gelbėti Mantą ir viską stebėjo nejudėdami. Netrukus dvi galvos, patogiai padėtos ant baltos pagalvės, užknarkė, o viena buvo palubėje ant ilgo kaklo ir visą laiką dairėsi po kambarį, klausėsi ar neišgirs kur nors kokio neįprasto krebždesio. Tada Mantas išgirdo, kažkas, atsitrenkęs į šarvus, nukrito slibinui ant nugaros ir tada visi kaklai su grėsmingomis galvomis akimirksniu išsitiesė ir išsižiojo. Jos visos sužiuro į langą, kur buvo pasislėpęs Mantas ir turbūt jau pastebėjo, kad kažkas kūpso už storos užuolaidos. Tuo pat akimirksniu, kaip trys kulkos, pašokę lovliai trenkė į pakeltas galvas ir dvi jų apsvaigusios nukrito atgal į lovą, o trečioji galva, kurion gerai nepataikė Juodukas, stovėjo pakelta, bet buvo nukirsta jos stemplė. Mantas pamatė — paleistas iš gerklės ugnies pliūpsnis degino ne lovlius, o paties slibino galvą. Pasklido po kambarį degančių plaukų ir kepinamos mėsos kvapas. Tuoj pat prie slibino prišoko Mantas su Pinčiaus lazdele ir sumažintą bei susitraukusį jį, tarsi kokį mažytį trigalvį driežiuką, suvyniojo į nedegamą popierių, kietai surišo.
— Kol dar tebėra naktis ir visur ramu, greičiau iš čia nešdinamės...— sukomandavo Mėlynukas.
Ir jie, tais pačiais keliais, kuriais buvo atvykę, be jokio triukšmo ir sumaišties, pasitraukė iš valdovės — raganos rūmų. Kurmis, po viena pažastim pasikišęs nedidelį ryšulėlį ir gerai suspaudęs jį, nėrė į senąjį urvą ir nesustodamas yrėsi pirmyn:
— Dabar mum jau nebebus taip sunku, kaip pirma, jau svarbiausią kelionės užduotį būsime įvykdę, — džiaugėsi jis...
— Jeigu kas, neišsigąsk, pagelbėti prikibsiu ir aš,— užtikrino iš paskos urveliu bėganti žiurkė.

Pasaka — 45

Parašytas: Pen 02 11, 2005, 10:52
Edvardas
45. Lovliai atsisveikina
— Dabar, kai požemio valdovė kažkur dingo, niekas nebepersekios, nebekankins ir nebeteis aikštėse žmonių,— kai jie sugrįžo į savo plyšelį, pratarė Mėlynukas.
Jų išgelbėtos ir laikomos mergaitės kojos greitai gijo. Ji jau galėjo pamažu vaikščioti.
— Tu dabar galėsi vėl gyventi pas savo tėvus ir pasakyti jiems, kad valdovė į šį miestą niekada nebegrįš ir visi karalystės žmonės nuo šios dienos yra laisvi...— pasakė mergaitei Mantas.
— Ar iš tikrųjų nebėra tos baisuolės? Kas su ja atsitiko?— stebėjosi mergaitė.
— Kol kas nieko. Štai, pasiklausykit, ji krebžda ir šėlsta kietai suvyniota ir mūsų saugoma,— parodė Žalis mažą paketėlį.
Mergaitė netikėjo jų žodžiais:
— Kaip jūs tokią didelę moterį suvyniojot į tokį mažą popieriuką. Čia kažką jūs paistote ir apgaudinėjate mane...
— Kai raganą gerai paėmėm į nagą, ji mūsų išsigando ir štai taip susitraukė,— juokavo lovliai.— Dabar galėsit eiti ir gyventi — kaip norite, niekas jum nebenurodinės ir netrukdys, niekas nebekapos rankų, nebežudys paguldę į kruvinas geldas valdovės — raganos rūmuose...
Kitą rytą Mantas palydėjo mergaitę namo. Su jais pasidairyti į miestą išstraksėjo ir lovliai. Jie pamatė — raganos rūmai per keletą rytmečio valandų buvo neatpažįstamai nusiaubti, sargybiniai ir tarnai išblaškyti, žmonės išėję į gatves. Mergaitė klausė sutiktųjų:
— Ko jūs taip įsisiautėjote, nebebijote net valdovės?..
— Negi, tamsta, nieko negirdėjai? Juk praeitą naktį mūsų valdovė kažkur dingo ir nuo to laiko niekas jos nebežino ir nematė... Dabar visi ieško, bet niekur neberanda. visom pakampėm šmirinėja milicija, bet viskas veltui... Tartum kiaurai žemę būtų prasmegusi... Sako, kaip vakare nusirengė, net drabužiai liko ant kėdės nepaliesti, o pačios nebėra, net lova užšalusi...
— Ar nesakėm?— džiaugėsi kreipdamasis į mergaitę Mantas.
Lovliai, nenorėdami rodytis žmonėms, iš karto pašoko ant namo stogo ir nušuoliavo stebėti kas darosi miesto aikštėje. Nemaža žmonių, suskambus mušamam geležinkelio bėgiui, vėl susirikiavo į koloną ir išėjo dirbti. Tačiau nebebuvo kareivių, kareivinių langai buvo išdaužyti, durys išlaužtos, į jas galėjo laisvai įeiti visi norintieji. Kiti žmonės vaikščiojo po miestą, triukšmavo, sustoję būreliais apie kažką kalbėjosi. Buvo ir tokių, kurie verkė ir šūkavo: „Gražinkit mums mūsų gerąją valdovę!“ Jie nežinojo, kas valdovei atsitiko ir manė, kad čia yra kokių nors nusikaltėlių netikėtai suorganizuotas sąmokslas.
— Ar aš nesakiau,— aiškino Mantui mergaitė,— nors ragana buvo bjauri ir daugelį nekaltų žmonių nukankino, bet mūsų mieste nemaža yra tokių, kurie jos gailisi ir dar ilgai minės bei ilgėsis.
— Ypač kareiviai ir karininkai, kuriems valdovė buvo suteikusi nemaža privilegijų, mokėjo geras algas...
— Oo —oo, aš jau ir namie,— tarė mergaitė, rodydama Mantui penkiaaukštį blokinį pastatą.
Kai jie įėjo vidun, motina iš laimės vos nenumirė:
— Dieve, juk čia mūsų jau palaidotoji dukrelė...— ir nespėjusi jos apkabinti, apalpo ir susmuko ant grindų.
Nustebo ir apsidžiaugė ir kiti namiškiai, dėkojo Mantui, nenorėjo jo išleisti, prašė pasisvečiuoti. Bet jis turėjo eiti. Atsisveikindamas pasakė:
— Tikriausiai niekur nedingsime ir kada vėliau pasimatysime dar ne kartą. Po kiek laiko turėtų į miestą sugrįžti tikrasis šių žemių karalius... Tada galėsit laimingiau gyventi.
Kai visi Manto draugai sugrįžo iš miesto, jie pasidžiaugė pasisekusiu žygiu ir nuėjo ilsėtis. Rytmety pasiėmė buvusią požemio valdovę Fimfą, sėdo ant šluotos, laimingai įveikė visas kliūtis ir tą patį vakarą nusileido paprūdėje prie senelio sodybos.
Vėlai vakare, šiltoje troboje susėdę prie stalo, aplenkdami vienas kitą, pasakojo seneliui apie savo neįprastą kelionę ir patirtus nuotykius.
— Pirmas žygis pasibaigė sėkmingai. Įgijote patirties. Bet tai yra tik lašas jūroje. Dabar reikia kaupti jėgas ir galvoti apie antrąjį žygį, kuris bus sunkesnis ir svarbesnis, nes reikės susirungti su visų raganų valdove — pačia Kaulo boba.

Pasaka — 46

Parašytas: Pir 02 14, 2005, 23:08
Edvardas
46. Nesusipratimai

Raganų valdovė po sėkmingos operacijos pas Liuciferį vėl laiminga ir patenkinta apsigyveno kalno urve. Jai dabar gyventi buvo kur kas maloniau, nes, kaip visi paaugę žmonės, buvo didelė. Šiokių tokių sunkumų iškildavo, kai reikėdavo po ilgu sijonu paslėpti arkliškas kanopas, bet kol kas jos kojų niekas nepastebėjo ir viskas ėjosi kaip iš pypkės.
Tiesa, iš pradžių buvo sunkiau vaikščioti, bet paskui priprato ir galėdavo lėkti, kaip žmonės sako, pasispardydama. Ragana, būdama su arklio kojomis, labai pradėjo domėtis arkliais, ją tiesiog pradėjo traukte traukti gražūs jauni arkliai, ją vilote viliodavo arklidžių skleidžiamas kvapas. Ji ne kartą jau pagalvodavo, kad jai būtų kur kas maloniau ir smagiau net miegoti kokioje nors arklidėje. Jai tvartų pakratams skirti šiaudai atrodė mielesni už baltomis paklodėmis uždengtą lovą ir pūkinę pasipūtusią pagalvę...
Kartą, būdama mieste, pakliuvo į arklių jomarką ir tada taip įsižiūrėjo į vieną dveigę kumelaitę, kad salo širdis ir nebegalėjo atitraukti nuo jos savo raganiškų akių. Ir galiausiai, paklojusi ūkininkui didelius pinigus, parsigabeno ją prie kraterio į kalnų pievas. Po to dar ir dar turguose pirko gražių arklių ir dabar prie jos urvo jau ganėsi jų visas velnio tuzinas — trylika.
Visa tai neliko nepastebėta kitų raganų. Jos netrukus pajuto, kad jų valdovė pasidarė kažkokia įtartina, nebenorėjo su jomis artimiau bendrauti, visokius neatidėliotinus reikalus siūlė dirbti ne bendrai, o kiekvienai atskirai savosiose valdose ir savo namuose. Retai kada jos besusirinkdavo pas Kaulo bobą aptarinėti savo reikalų, retai kartu prie bendro vaišių stalo bepuotaudavo.
— Turbūt valdovė nebedrįsta mūsų, nes, po sijonu, kiek man žinoma, slepia savo dideles, kaip medžio trinkos, kanopas?..— sakė viena.
— Eik eik, ar tu kartais nesapnuoji? Iš kur bus kanopos, jei prieš keletą savaičių aiškiai mačiau, nors ir menkokos, bet buvo tikrų tikriausios kojos...
— Kokia nors dingstim pakelk bent kiek jos sijoną ir pažiūrėk — akys ant kaktos išlips... Vaikšto ji ne ant žmogaus kojų, o ant arklio kanopų...
— Būtinai rikės žvilgtelėti...— pažadėjo netikinčioji.
Kitam būrely susiėjusios raganos jau plepėjo apie kitką:
— Mūsų valdovė mus visai pamiršo, dabar užsiėmė ūkiu, augina arkliokus.
— Kokiu ūkiu, kokias nesąmones dabar čia tauški?— netikėjo kita.
— Nesąmones, nesąmones...— pagiežingai atsiliepė pirmoji.— Nuskrisk ir apsuk ratą, apžiūrėk kraterio žalias pievas ir pamatysi kokia arklių kaimenė ten ganosi...
— Matyt pasijodinėjimui jai nebeužtenka šluotos, pasidarė per kieta... Žinoma ant gerai išsiėdusio arklio nugaros nepalyginamai minkščiau, bet juk ir kur kas lėčiau... Ar su arkliu tiek apskriesi ir apeisi, kaip su šluota? Niekada.
— O kiek rūpesčių žiemą?. Kur tvartai, kur pašarai?.. Matyt greitai mes pavirsime samdinėm mergom ir nuo ryto iki vakaro ganysime jos arklius...
— Ir kas, ir kodėl ją taip patraukė prie tų arklių? Ar ne geriau būtų karvės ar ožkos? Bent šviežio pieno gautume atsigerti, kai sukviestų kokių reikalų tvarkyti. O dabar?.. Kam mums arkliai, kai turime skraidomąsias šluotas...
Nesuprato draugės savo valdovės, bet viena išmintingesnė matė toliau ir dabar įsiterpė į pokalbį:
— Esat velnioniškai nesupratingos ir atsilikusios... Jeigu pačių kojos pavirstų kanopomis, kažin ar tada neieškotumėt į save panašių padarų? Kojos ieško kojų, kanopos — kanopų. Taip nuo amžių surėdyta ir nieko čia nepadarysi...
— Cha — cha,— žvengė kita ir klausė:
— Gerai, jei tik kanopomis viskas ir pasibaigs, tai dar nieko... Juk, galų gale, tie jos arkliai mum netrukdo. Tegu sau laksto po tą jos pievą nors ir dar keliskart daugiau...
— Na jau... Pletkavojat tarsi kokios pasileidėlės...— užstojo Kaulo bobą ketvirtoji,— Tik liežuvauti ir tesugebat. Jums kad tik ką nors apšmeižti, ką nors apkalbėti... Imsiu nuskridusi ir persakysiu visas jūsų pramanas pačiai valdovei, tada žinosit...
— Sakyk, sakyk, bet pirma pakelk jos sijoną ir įsitikink kas teisus, o kas liežuvautojas...
Po šių kalbų raganos išsiskirstydavo lyg mėšlo kandusios. Tačiau jų valdovė vis labiau tolo nuo bendrų reikalų, iki kaklo grimzdo į arklininkystę...

Pasaka — 47

Parašytas: Ket 02 17, 2005, 0:02
Edvardas
47. Aistros
Kaulo boba po operacijos kartas nuo karto užeidavo į ketvirtą kambarį pažiūrėti savo kalinių, pasityčioti iš jų ar kuom nors dar įgelti. Ypač pagieža užvirdavo jos širdy ir susiraukdavo į gilias raukšles jos senyvas veidas, kai sustodavo prie savo buvusio vyro, kuris kažkada, dar būdamas Karaliūnu, už jos baisią išdavystę ir vaikų pagrobimą, buvo nuteisęs ją mirti. Ji prisiminė, kaip baisiai liepsnojo laužo ugnis ir kaip ją, nuteistą mirti, surištomis rankomis vedė artyn to laužo, ir jau rengėsi įmesti į pasiutusių, vis labiau kylančių liepsnų karštą šokį...
— Kol gyva būsiu, tegu jis kankinasi ir galvoja, koks yra menkas ir bejėgis prieš mane ir mano burtus...— pusbalsiu kalbėjo vaikščiodama po kambarį. O balsu, kad girdėtų karalius — kankinys, dar pridurdavo,— Tu, prakeiktasis, niekad neištrūksi iš mano nagų, kaip ir tavo vaikai, kurie šalia tavęs kankinasi dviejuose karstuose ir tu visą laiką turi klausytis jų skaudžių, nei dieną nei naktį nenutilstančių dejavimų...
Raganai niekada neateidavo galvon mintis, kokia baisi buvo ji pati, nes išvykus karaliui į karą, ji pagrobė ir žvėrims suėsti miške paliko du jo vaikelius. O kai jie grįžo nesuėsti ir sveiki, bet labai suvargę, atidangino juos į savo urvą ir amžinai uždarė karstuose. Karalius, nors prie uolos buvo pririštas grandine, išbadėjęs, kasdien kankinamas, vis negalėjo užmiršti savo vaikų: jam girdėjosi jų verksmas, matėsi bejėgiškumas, ašaros ir skausmas, kai žiemą palikti miške buvo priversti klaidžioti. Ir dar baisiau buvo tai, kad dabar, girdėdamas savo vaikų aimanas, yra bejėgis ir niekuo negali jiems padėti. Jam atrodė, kad jo skausmas, palyginus su vaikų, yra menkas, atrodė, kad niekas jam neskauda ir valgyti nenori, nes girdėjo savo sūnelių graudžias aimanas ir dejavimą, kurie sklido iš pasienyje padėtų didelių juodų karstų. Širdy daug daugiau skaudėjo ta žaizda, kurią buvo atvėrusi raganos išdavystė ir jo neatsargus žingsnis, kai į savo žmonas paėmė piktą raganą...
Paskui ragana, gerai užrakinusi durų spynas, pašėrusi kambarį saugantį ugninį šunį, apžvelgusi ar savo vietoj yra ir ar budriai urvą saugo juodasis varnas, sėdo ant šluotos ir išskrido į lauką. Apsuko plačias savo pievas, apžiūrėjo besiganančią kaimenę gražių arklių ir jai pakilo pasiutęs noras pasijodinėti ant riestakaklės savo kumelaitės. Ji dailiai, neskubėdama priskrido prie savo dveigės, kuri pajutusi atskrendant raganą, pasileido lėkti didžiuliais šuoliais. Kai tik ant šluotos skrendanti ragana susigretino su kumelaite, ragana tik strykt ir peršoko ant jos minkštos ir šiltos nugaros. Kumelaitė, žiūrint iš šono, atrodė nuo raganos bėgosi, lėkė, kiek beįkabindama, bet nuo šito raitelio jai pabėgti niekada nepavykdavo.
— Na, ir ko taip siunti, patrakėle, kad net šonai nuo kvėpavimo vilnimis eina, plečiasi, kaip pučiami balionai, o iš šnervių drimba baltos putos, o širdis duoda kaip koks mušamas būgnas?.. Ar aš ką blogo tau darau, mano gražuole? Nagi apsiramink ir meiliai pasitik savo globėją ir saugotoją... Pajodinėsim po žalią, žiedais kvepiančią pievą, pasismaginsim lėkimu abi kartu, paskui ir vėl galėsi plūtauti su kitais bandos arkliais, paleisiu tave ir lėksiu tvarkyti kitų savo reikalų...— ramino ji savo keturkojį gyvulį ir be galo buvo laiminga, kad štai sėdi ant šiltos kumelaitės nugaros, kad šuoliuoja po pievą, kad kartu su jais lekia ir kiti kaimenės arkliai.
Kumelaitė lėkdama kiek įkabindama, kiek leido jos jėgos, tik karpė ausimis ir į jokias kalbas su ragana nėjo. Vis spraudėsi į bandą prie kitų arklių, norėdama numesti savo naštą, kaip beįmanydama šokinėjo į viršų , į šonus, bet ragana buvo prie jos nugaros tarsi svilte prisvilusi, ir nieko ji negalėjo padaryti. Kiti arkliai, tarsi ko išsigandę, kažkodėl traukėsi nuo jos, sklaidėsi į šonus ir dažnai su ragana ji likdavo viena pati. Ragana pajodinėdavo, pajodinėdavo ir paskui staiga stryktelėjusi ant savo šluotos netikėtai nuskrisdavo, o kumelaitė pailsusi ir uždususi grįždavo prie kitų arklių...
Ir dabar ragana, pajodinėjusi ant kumelaitės, tarsi pajuto, kad ne be reikalo gyvena šiame pasaulyje, kad turi malonų užsiėmimą ir gali juo kada panorėjusi naudotis. Tie jos jodinėjimai labai ilgai netrukdavo, bet jai kurią dieną nebegalėdavo pajodinėti, subjurdavo jos nuotaika, darydavosi dar piktesnė ir kerštingesnė.

Pasaka — 48

Parašytas: Pen 02 18, 2005, 13:11
Edvardas
48. Sujudimas

Praėjus savaitei po lovlių grįžimo iš požemio karalystės, raganų pasaulyje pasklido žinia, kad neaišku kaip ir be jokios žinios yra dingusi jauniausioji ragana — valdovės numylėtinė Fimfa. Tada jos visos nekviestos suskrido į Kaulo bobos urvą, domėjosi kaip visa tai galėjo atsitikti, tarėsi kaip ir kur reikėtų ieškoti savo kažkur dingusios draugės...
— Tarsi kokia dantyta kirmėlė tyliai, bet nenumaldomai graužia ir drasko mūsų valdas, žudo mūsų artimiausius draugus.Štai jau nebeliko Fimfos, greitai gali nebelikti bet kurios iš mūsų štai čia susirinkusių... Ar begalime dar ko tikėtis ir laukti? Atėjo pats kritiškiausias momentas, kai dar galime ir turime be gailesčio keršyti — deginti, žudyti ir išvyti iš savo valdų prakeiktus neprietelius!..— žiūrėdamos į savo valdovę šaukė raganos viena už kitą garsiau.
— Jūs teisingai sakote, bet visa bėda, kad to priešo nė viena jūsų nei kada matėte, nei girdėjote... Priešą mes matome tik iš jo darbų, bet kur jis yra ir kaip atrodo, mes nežinome. Aš per savo kančią jau tarsi buvau suradusi jį, bet aną dieną žiūriu — jis kažkur su visais namais ir medžiais pasitraukė... Dingo tyliai be jokio triukšmo ir mes nė viena nepamatėme kada ir kaip tas atsitiko... Dabar pirmiausia reikia ieškoti ir surasti tuos namus. Juk kiaurai žemę jie negalėjo prasmegti... Ar matėte kuri, kad tuos namus kas nors būtų griovęs, ar kad jie būtų sudegę?.. Nematėte, negirdėjote... Tai ir ieškokite, o kai surasite, tada ir bus kita kalba. Tada jais užsiimsiu aš pati. Dabar, kad neįvyktų kokių nepataisomų dalykų, aš norėčiau požemio karalystėn skirti kitą valdovę...
— Nereikia, nereikia!— sukruto ir suskato šaukti visos,— surasim buvusiąją valdovę ir sugražinsim į sostą... Mes negalim taip be niekur nieko ir lengvai, išduoti savo draugių ir taip sau imti ir lipti į jos dar šiltą sostą...
Jos kiekviena norėjo būti požemio karalystės valdove, bet dabar bijojo eiti ten karaliauti, nes nežinojo kas atsitiko Fimfai. Be to, buvo prarastas karalystės raktas ir į požemio miestą galėjo patekti visai nežinomi atėjūnai... ”Kažin,— klausė kiekviena savęs,— ar ne su to rakto dingimu ir yra susijusi ta nelaimė?...“
— Kai tik surasim tą sodybą, vėl susitiksim ir nutarsim ką daryti su jos nepaklusniais ir neaiškiais šeimininkais. Toje sodyboje, nenustebsiu, atrasite ir mūsų dingusiąją draugę — Fimfą...— užbaigė susirinkimą Kaulo boba.
Raganos išsiskirstė nutarusios apieškoti visus pašalius: vandenis, kalnus, lygumas, daubas ir miškus. Juk negali tokia didelė sodyba dingti be jokių pėdsakų.

Pasaka — 49

Parašytas: Ant 02 22, 2005, 1:49
Edvardas
49. Lovliai bando sužinoti

Kitą dieną, po kelionės į požemio karalystę, gerai pailsėję, lovliai ir Mantas susirinko į senelio būnamąjį kambarį.
— Iš visų protingiausias,— iškilmingai tarė Žalis,— yra mūsų senelis. Tegu jis pasako, ar mum reikia nuo raganos burtų galutinai išvaduoti tą surastąją požemio karalystę ir jos Karaliūną, ar geriau palikti juos ir tegu gyvena kaip išeina?..
Senelis pagalvojo, pagalvojo ir atsakė:
— Jeigu tebėra gyvas tikrasis karalystės valdovas ir jūs, nors ir daug pavojų patyrę, galit jį sugražinti į sostą, aš siūlau daryti žygių jam išlaisvinti... Juk svarbiausias dalykas pasaulyje, nors ir kažin kiek tas kainuotų, yra teisybės ir laisvės sugražinimas tiems, kurie ją yra praradę.
— Valio, valio, valio!..— suvaliavo, pritardami senelio sprendimui, lovliai ir Mantas, o Juodis dar pridėjo:
— Ir mes taip galvojome, bet nutarėm pasiklausti ir paklausyti jūsų žodžių. Dabar, galvoju aš, tas dalykas jau yra aptartas iš visų pusių.
Tada lovliai ėmė kamantinėti buvusią požemio karalystės raganą — mažą trigalvį driežiuką — Fimfą, kurią neseniai parsigabeno iš požemio karalystės. Teisingiau driežiukas bebuvo dvigalvis, nes viena galva buvo sudegusi.
Kai tik parsigabeno, driežiuką perkėlė į stiklainį ir kai jis per keletą dienų atsivertė į mažytę raganėlę, nunešė ir padėjo į lentyną senelio rysyje. Prieš tai su burtų lazdele užbūrė, kad ji apie save niekam nieko pasaulyje negalėtų pranešti. Dabar atėjo laikas išgauti iš jos paslaptį apie Kaulo bobą ir dėl to lovliai pradėjo ją kamantinėti.
Buvusi požemio valdovė apie save ir savo drauges mažai ką beprisiminė, nes sudegus vienai galvai trečdaliu sumažėjo jos protas ir išmanymas. Kai lovliai į stiklainį nuleido indelį su vandeniu, ragana negėrė, o tik sugriebė abiem rankom, vandenį ištaškė ir indą trenkė į stiklainio šoną.
— Tebeniršta. Ji negali priprasti prie to, kad yra nebe Požemio karalystės valdovė, o mūsų belaisvė... Matyt pyksta ant savęs ir už tai, kad taip be jokio pasipriešinimo pasidavė sugaunama ir kad dabar niekas nežino kur ji yra... Jai vis atrodo, kad ji dar tebėra karalienė ir tebegali valdyti... Jai yra sunku suprasti, kad nebėra ką valdyti, niekas jos nebeklauso... Ne veltui sakoma, valdymas ne tik raganas, bet ir žmones gadina... Dar keletą dienų teks palaukti. Lai apsipranta, lai pamato, kokia dabar ji menka ir bejėgė...— ieškodamas išeities ir įvertinęs padėtį kalbėjo Mėlynis.
Po trejeto dienų ragana aprimo, nebesispjaudė ugnimi, gulėjo paslika ant stiklainio dugno. Tik akys dar spinduliavo pykčio kibirkštimis. Bet kai lovliai pradėjo ją kalbinti, visai nurimo ir pamažu pradėjo atsakinėti į klausimus.
Jie parodė raganai jos požemio karalystės raktą ir pasakė, kad visiems laikams ji liks stiklainyje, į karalystę niekada nebegrįš... Paskui pažadėjo, jei pasakys kur yra visų raganų valdovė — Kaulo boba, ją perkelti į didesnį indą ir pastatyti ant palangės, kur pro langą ji galės matyti viską, kas darosi lauke.
— Jeigu nepasakysi, ko mes tavęs prašome, paliksime uždarytą tamsiame rūsyje ir tu niekada nebematysi nei dienos šviesos, nei bepasišildysi dienos saulėje. Gyvensi visą laiką tamsoje ir būsi visiems mirusi, dingusi be žinios...
Ragana prisiminė, kaip ji kankindavo ir mušdavo požemio karalystės žmones ir pabūgo, kad ir jos dalia nebūtų tokia pat. Kiek pasispyriojusi, ji lovliams papasakojo, kur gyvena jų valdovė, kur uždarytas tikrasis požemio karalystės karalius, kaip jis kankinamas ir saugomas ketvirtajame kambaryje...
Kitą dieną Lovliai atnešė didelį stiklinį indą, perkėlė į jį raganą, pastatė ant lango antrame aukšte ir ji galėjo šildytis saulėje, žiūrėti į mišką, skraidančius paukščius, didelį žalią kiemą, prūdą, mėlyną dangų. Ragana giliai širdyje turėjo paslėptą viltį, kad prie prūdo kokių nors reikalų genamos kada nors pasirodys jos ištikimos draugės ir ji kokiais nors ženklais ar žodžiais prisišauks jų greitos pagalbos... Jai niekas nepasakė ir nežinojo ji, kad būdama šiuose iš lauko nematomuose namuose, ji net raganoms yra nei matoma, nei girdima ir kad jos svajonės dėl to niekada neišsipildys.

Pasaka — 50

Parašytas: Ket 02 24, 2005, 22:55
Edvardas
50. Antras žygis

Pagaliau lovliai ir Mantas išsiruošė į antrą žygį. Šį kartą jie nutarė pagauti raganų valdovę ir išlaisvinti tikrąjį požemio karalių.
Susitaisę į kelionę, kaip ir pirmąjį kartą, visi susėdo ant raganos greitosios šluotos ir išskrido. Dar sodybos kieme su Pinčiaus lazdele užsibūrė taip, kad skrendant jų neveiktų raganų burtai ir kad skrendant Manto negalėtų paveikti nei šaltis, nei karštis. Šluota tebebuvo tokia pat gera ir per keletą valandų jie perskrido aukščiausius sniegynais apdengtus kalnus ir juoduojančius iš tolo giliausius tarpeklius, tamsiausius miškus ir liūnynus, sraunias upes ir plačius ežerus ir galiausiai išvydo toli kalnynuose rūkstantį ir ugnim spjaudantį didelį kraterį, kurio priedangoje ir turėjo būti Kaulo bobos nuolatinė buveinė.
Atskridę prie kraterio, jie keletą kartų iš lėto apsuko kraterio įdubą, paskui nusileido žemiau ir pamatė pievoje besiganančią kaimenę gražių arklių. Vidury pievos šuoliavo vienas atsiskyręs arklys, o ant jo nugaros sėdėjo keistas raitelis. Arklys kiek įkabindamas lėkė tolyn, ir jie pagalvojo, kad jam atsitiko kas nors negero. Tada nusileido dar žemiau ir tik tada pastebėjo, kad buvusi ant žirgo žmogysta visai nenušoko ant žemės, o kažkaip neįprastai, kai tik atsiskyrė nuo arklio, oru nuskrido prie juoduojančios kalne skylės, kurią dengė tiršti kraterio dūmai ir iš jo besiveržianti ugnis.
— Ar tik tuo raiteliu nebuvo apsimetusi mūsų ieškomoji raganų valdovė — Kaulo boba?— balsu galvojo ir kartu klausė iš Manto kišenės galvą iškišęs Žalis.
— Bet apie arklius mums niekas nieko nėra užsiminęs. Net Fimfa nieko nesakė. Argi Kaulo bobai kam reikalingas arklys. Ji iki valiai gali prisijodinėti ne ant arklio, o ant skraidančios šluotos?— suabejojo Mantas.
— O ką rodo krateris ir prie pat jo esantis urvas? Juk tai pati tikriausia raganos buveinė— įsikišo Juodis.
— Vieta tarsi ta pati, bet ant žirgo galėjo jodinėti ir atskridusi į svečius kokia jos draugė, kuri, pamačiusi mus, ko gero, išsigando ir nuskrido pranešti, kad prie kraterio pasirodė kažkas įtartino...— apibendrino Mėlynis.
— Jei ji mus pamatė ir dėl to nuskrido, mums bus ne kas...— nusiminė Žalis.
— Bus sunkiau, bet mes savo darbą vis tiek turėsime atlikti. Nėra ko perdaug ir nusiminti. Juk šiaip ar taip, mes vis tiek turėsime lįsti į tą jos lizdą ir susidūrimo su raganos galybe neišvengsime. Valanda vėliau ar anksčiau — nedidelis skirtumas,— ramino Mėlynis.
— Bet dabar geriau Kaulo bobai nepasirodyti, aš staigiai leidžiuos žemyn ir tuoj pat visi kokiam plyšy pasislėpkime,— pasakė Mantas ir jie tuo pačiu momentu atsidūrė ant žemės.
Tuo tarpu Kaulo boba iš tikrųjų, kai lovliai atskrido, jodinėjo ant savo dveigės kumelaitės. Tą rytą jai gerai sekėsi ir kumelaitė prie jos tarsi pradėjo priprasti. Ir kai ji, maloniai nusiteikusi jojo per pievos vidurį, kažkas, ji pajuto instinktyviai, keletą kartų pro ją praskrido. Bet ji buvo pakerėta jojimo malonumo ir nepakėlė akių apsižvalgyti. Ji tik pagalvojo, kad praskrenda koks didelis kalnų paukštis, bet paskui, kai tas kažkas nusileido žemiau, jai pasirodė — skrenda visai ne paukštis, o tarsi ir koks žmogus. Ji persigando, kad nebūtų čia pat sugauta ir pievos vidury viską metusi, ji staigiai nėrė į savo urvą. Apie netikėtai atsiradusį pavojų pasakė besnaudžiančiam savo sargybiniui — varnui, įpuolusi patikrino kambarius, durų užraktus, pasiruošė kovos ginklus, patogiai šalia varno įsitaisė urvo angoje ir stebėjo kas darysis toliau. „Jeigu per dieną bus ramu, sutemus pasiųsiu savo juodąjį varną, kad pakviestų kokias keturias pagalbininkes. Joms priešų nebėra ko toli ieškoti, jie patys atsikraustė pas mus."

Pasaka — 51

Parašytas: Šeš 02 26, 2005, 18:04
Edvardas
51. Pasiruošimas

Lovliai ir Mantas, kol nepasirodė ragana, greitai netoli urvo kalno papėdėje, tarp akmenų nuolaužų išsikasė duobę, iš viršaus pridengė ją didesniu plokščiu akmeniu, pasinaudoję lazdelės galiomis visi susimažino ir, sulindę į ją, galvojo kaip veikti toliau.
— Pirmiausia turime, kaip ir požemio karalystėje, viską gerai apžiūrėti, nustatyti kas kame yra, o tada aptarsime, kaip pagauti raganą ir išlaisvinti karalių,— siūlė Mantas.
— Gerai sakai,— pritarė Juodis,— bet patekti į urvą bus kur kas sunkiau negu buvo patenkant į požemio karalystę. Nemanykit, ragana urve bus pridėjusi visokių mums nepraeinamų žabangų...
— Reikėtų Mantą su šluota ir ugnimi palikti šioje duobėje, kas darysis prie urvo, tegu stebi iš lauko o mes visi trys, pasivertę žiogelio didumo padarais, pasiėmę visus galimus ginklus, žingsnis po žingsnio, pasinaudodami sienomis, lubomis ir grindimis šokuosime gilyn, bandysime pralįsti pro visus užraktus, surasti visus raganos kambarius, ir gal pasiseks iš karto užbaigti visą šį žygį...— aiškino Žalis.
— Nė nesapnuokit taip lengvai viską užbaigti ir įveikti. Gerai, jei užteks kokio mėnesio, o gali prireikti ir dviejų. Ir niekas negali pasakyti, ar išvis įveiksime gudriąją Kaulo bobą. Po visų patirtų nelaimių ji pasidarė atsargi ir saugosis mūsų kaip bemokėdama... Tikriausiai, prieš mus stos ne ji viena, o kelios...— atšaldė pernelyg didelį savo draugų pasitikėjimą Mėlynukas.
— O jei kuriam atsitiks nelaimė, sušvilpsime savo slaptuoju švilpuku ir pagalbon ant šluotos atskris Mantas...— pritarė jau atvėsęs ir susimąstęs Žalis.
— Tik tu, Mantai, jei prisieis skristi pagalbon, jau būk pasiruošęs mesti kibirkštį ir deginti viską, kas tau kliudys... Jau ir tau žvalgybos bus pasibaigusios, nes tarp raganų ir mūsų bus prasidėjusi žūtbūtinė kova,— mokino Mėlynukas.— O mes, jei kuris ir pakliūtume į raganos nagus, iš karto nepulsime dūduoti, pabūsime tyliai, tegu ragana galvoja, kad jau tą įsibrovėlį pagavo ir toliau jau gali gyventi laisvai ir ramiai... O mes, kai ji nusiramins ir suduosime patį skaudžiausią smūgį. Tik taip mes galime tikėtis surasti ir išlaisvinti karalių...— samprotavo Mėlynis.
— Gerai,— pritarė Mantas ir kiti du Mėlynio draugai.
Tą vakarą jie nieko nebelaukę nuėjo ilsėtis. Tik Mantą, kadangi jis rytoj turėjo likti jų duobėje, paliko sargyboje ir liepė nenuleidžiant akių stebėti urvą.
Kai tik pritemo ir lauke nebegalėjai dorai nieko matyti, Kaulo boba, prie urvo nieko įtartino nematydama, išskrido iš urvo ir apsuko keletą ratų virš savo pievų ir kalnų.
Visur buvo ramu, danguje mirgėjo žvaigždės, jos arkliai ėdė vešlią žolę, pievoje nesimatė jokio kito gyvio, jokio žmogaus. Bet ragana buvo atsargi ir grįžusi į urvą tuoj pat paliepė juodajam varnui nulėkti ir pakviesti į urvą keturias sumaniausias savo drauges.
— Reikia sustiprinti urvo apsaugą... —kalbėjo pati sau — Kai būsime penkios — tai ne aš viena. O tas, kuris yra čia atskridęs ir nepabijojo įžengti į mano valdas, nėra koks ištižėlis ir laukia tik geros progos... Jis kiekvieną minutę gali sugrįžti ir nežinia dar ar nėra perkandęs mano burtų... Reikia būti be galo atsargiai, nors vakare apskridusi savo pievas ir nieko įtartino nepastebėjau...
Dar neatėjo vidurnaktis, o viešnios jau susirinko. Kaulo boba nusivedė jas į savo miegamąjį ir paaiškino, ką pavakary buvo mačiusi, išsakė savo samprotavimus.
— Gerai,— atsiliepė jos draugės,— paskirstyk urvą į keturias dalis ir leisk mums kiekvienai pagalvoti ir pasidarbuoti savo išmone. Mes tavo urvą padarysime jokiam gyviui nepraeinamu ir nepraskrendamu kliuviniu. O jei tas gyvis bus žmogus, tai jis pražus iš karto, kai tik prisiartins prie urvo angos...

Pasaka — 52

Parašytas: Sek 02 27, 2005, 17:18
Edvardas
52. Urvo žabangos

Pirmoji ragana — Duobė — prie pat urvo angos iškasė gilią duobę, prileido ją išalkusių nuodingųjų gyvačių, didelių ir mažesnių drakonų, o pačiam vidury padarė gilią balą, kurioje plaukiojo penki didžiuliai krokodilai. Iškastos ir paslėptos duobės, eidamas į urvą, niekas negalėjo nei matyti, nei nujausti, nes ji buvo uždengta, apiberta akmenukais ir žemėmis, o jei koks nelaimėlis ant jos netyčia užeis, iš karto prasmegs kaip į vandenį ir niekada nebeiškils, nes apačioje jo laukė daug išalkusių ir grėsmingai išžiotų nasrų...
— Kas tik eis į urvą ir savo kojomis remsis į žemę,— paaiškino ragana Duobė,— nors jis būtų pats menkiausias šio pasaulio padaras, tuojau paklius į mano spąstus ir išalkę gyvulėliai jį bematant sugels, sudraskys ir surys...
Antroji ragana — Tinklė — urvo gilumoje, kur buvo tamsiau, paleido dešimtis didžiųjų nuodingų vorų, kurie visą urvą nuo viršaus iki apačios apipynė storais voratinkliais. Tinklai buvo tokie stiprūs ir lipūs, kad jų negalėjo sutraukyti net patys didžiausi paukščiai. Kol jie susivėlusiame voratinklyje kapanojasi ir blaškosi, tuoj pat prišoka keletas didelių vorų, įkanda, įleidžia nuodų ir paukštis po minutės sutirpsta, pavirsta maistingomis sultimis, kuras voras tuoj pat pasiskanaudamas sugeria...
— Pro mano spąstus negalės praskristi jokie muselė, joks paukštis ar kitas padaras, jį tuoj pat pagaus ir sudoros mano nuodingieji draugai — voriukai,— atskleidė savo žabangų paslaptį Kaulo bobai ragana Tinklė.
— O man ginti skirtoje urvo dalyje,— aiškino trečioji ragana Sienė,— jūs nieko įtartino nepamatysite, net nieko prasto nepagalvosite, o kai tik čia įeisite ir atsiremsite ranka į sieną ar arčiau jos atsistosite, iš karto pakliūsite į mano rankas... Ir grindys, ir sienos pritrauks jus ir taip laikys, tarsi jūsų rankos, kojos, pilvas būtų suraišioti šimtu stiprių virvių. Tada aš atėjūnui pasirodysiu ir priėjusi prie jo, kaip kokį prinokusį obuolį nusiskinsiu ir dėsiu jį kur tik panorėsiu, kur mano širdis užsigeis...
Ketvirtoji ragana — Durė, pasivertusi į vampyrą, saugojo svarbiausią vietą — valdovės kambario pirmąsias duris. Ji, tarsi koks platus ir ilgas skraidantis kilimas, išsitiesė urvo palubėje, ir pasirodžius priešui tyliai nukrenta jam ant galvos, paverčia ant grindų ir greitai, kol jis neatsitokėjo, suvynioja, suparalyžiuoja, o tada jau ragana įsisiurbia jam į kaklą ir išgeria visą kraują...
— Tegu dabar kas nors pabando eiti urvu ir prieiti iki mano kambario durų,— dėkingu žvilgsniu apmetusi savo drauges, pastebėjo raganų valdovė. O paskui, kiek pagalvojusi, dar pridėjo,— o aš įsitaisysiu savo kambariuose ir kai juodasis varnas man praneš, kad koks gyvas padaras skverbiasi į urvą, aš pasiversiu tokiu plėšrūnu, kuris tais gyviais minta ir atbėgusi tuoj pat, net nekramčiusi, jį surysiu...
Taip pasiruošusios raganos sulaukė rytmečio ir buvo pasiruošusios sutikti savo nežinomus ir ligi paskutinės minutės vis dar nematomus ir neįsivaizduojamus priešus.

Pasaka — 53

Parašytas: Pen 03 04, 2005, 19:05
Edvardas
53 Prie urvo
Rytmety, kai lovliai sukilo, Mantas jiems pasakė, kad naktį iš urvo buvo išskridusi, panaši į raganą, žmogysta, ir keletą ratų apsukusi aplink kalnus ir pievas grįžo atgal. Po to iš urvo išskrido didelis juodas paukštis ir po kiek laiko į urvą atskrido dar keturios raganos, o paskui grįžo ir juodasis paukštis...
— Nemanykite, per naktį jos pasiruošė mus garbingai sutikti ir tikėkimės jų urve rasti visokių nemalonių siurprizų. Juk kol kas jos nežino nei kas mes, nei iš kur, nei kiek mūsų,— samprotavo susirūpinęs Žalis.
— Man atrodo,— pasigirdo Juodžio balsas,— mes raganoms taip pat turėtume paruošti siurprizų. Vienam, kuris į urvą eis pirmas, reikia pasiversti nematomu. Jei kas jam ir atsitiktų ar kiltų koks triukšmas, jos atskridusios vis tiek nieko negalės pamatyti ir joms bus sunku suprasti kas čia darosi...
— Teisingai, bet jūs turit vengti bet kokių pavojų. Aš bebudėdamas naktį sugavau trejetą pelių, tris šikšnosparnius, keletą varlių. Visus juos štai sudėjau į dėželę ir įteikiu jums. Neškitės ir pirmus žingsnius dėkite ne patys, o leiskit tegu prašuoliuoja varlė, praskrenda šikšnosparnis. Jei jie laimingai praeis ir praskris, tada ir jūs eikite, o jei kas atsitiks, palaukite, nepulkite, žiūrėkite, kas darysis po to...— siūlė ir bemaž įsakinėjo savo draugams Mantas.
— Atsargumas — gerai, bet mūsų kelionė gali pasidaryti labai ilga ir dievai žino kiek užtrukti... Mes juk nežinome kiek visokių žabangų raganos sugalvojo...— susirūpino Žalis.
— Geriau ilga kelionė, negu greita nelaisvė ar mirtis,— pridūrė Mėlynis ir pasisiūlė pasiversti nematomu ir pirmam žengti į urvą.
— Aš dar siūlau mums visiems trims, kaip daro alpinistai, susirišti ilga plona ir lengva virve. Jeigu kas, tai vienas patogiausių būdų greitai ištraukti iš duobės ar pagelbėti kitokioje nelaimėje. O reikalui iškilus, virvę galima greitai nupjauti,— pradėdamas rytmetinį žygį, paragino Juodis.
Po to jie pasiėmė savo dagiąsias kibirkštis, Pinčiaus lazdelę, tik jiems girdimas švilpynes, Manto sugautus gyvius, ir tylutėliai, saugodamiesi neįkristi i verdantį ugnimi kraterį, priėjo prie juodos urvo angos.
Ji buvo aukšta ir plati, iškirsta kalno uoloje. Nebuvo jokio takelio, nes pėsčias į urvą niekas niekada nevaikščiojo. Kai tik lovliai prie urvo angos sustojo, nors ir nedideliais žiogeliais pasivertę, ir bandė tarpusavy šnibždėtis, tuoj sukrankė juodasis varnas ir jie suprato, kad jis pranešė raganoms apie jų pasirodymą. Nors nei varno, nei ko kito nesimatė, jie tuoj išsislapstė urvo uolos plyšeliuose. Kiek palaukę, jie į urvą paleido pirmąją pelę. Vos tik ji nubėgusi kelis žingsnius, tuoj kažkur dingo, prasmego į žemę, o po kalno uola, kažkur jo gilumoje, pasigirdo lyg vandens taškymasis, keistas krebždėjimas, kažkas cyptelėjo. Po keletos minučių viskas nurimo ir urve, kaip ir prieš tai, įsiviešpatavo tyla. Bet lovliai dar nejudėjo, dar vis tebelaukė. ir teisingai darė, nes iš urvo gilumos ant šluotos atskrido viena ragana. Ji padėkojo varnui už akylumą ir garsiai pasakė:
— Laiku, mielas brolau, pranešei, pirmasis atėjūnas vos žengęs keletą žingsnių į mūsų urvą, jau pateko į mirties duobę ir mano gyvulėliai jį negaišdami surijo...
— Kar — kar,— atsiliepė po urvo skliautu pasislėpęs varnas,— aš surėksiu kiekvieną kartą, jei kas bandys čia eiti, skristi ar šokinėti... Būkit ramios, aš nepraleisiu nieko...
Ragana, gerai viską apžiūrėjusi ir įsitikinusi, kad jokio pavojaus nebeliko, palengva nuskrido atgal į urvą, o varnas, suplasnojęs sparnais ir kiek atsivėsinęs, vėl įdūrė akis į urvo angą.
Lovliai tyliai susirodė pirštais, nes šnabždesiais nenorėjo beišsiduoti. Jie dabar aiškiai pamatė kur tupi akylasis urvo sargybinis.Jie pasitraukė toliau nuo angos ir sutarė — nematomasis lovlis Mėlynis pašoks ant sienos atsikišusio akmens, gerai apžiūrės, kur yra varnas, ir tada jie dar kartą sutars, ką su juo daryti.

Pasaka — 54

Parašytas: Sek 03 06, 2005, 0:23
Edvardas
54. Juodasis varnas

Kai viską apžiūrėjęs Mėlynis tyliai nušoko nuo sienos atsikišusio akmens, jis jau viską buvo pamatęs ir nutaręs ką daryti:
— Leiskit man, aš su tuo varnapalaikiu susiimsiu vienas pats ir beveizint jį nugalėsiu... Jūs kol kas nė nesirodykit, kad nebūtų jokio judėjimo ir nekiltų jokių įtarimų.
— Neskubėk, pirmiausia visiems paaiškink, kas ir kaip ten yra,— paprašė Žalis.
— Suprantate, jis tupi viršuje, pačiam tamsiausiame kampe pasislėpęs už didelio plokščio akmens. Ten tur būt yra ir varno lizdas. Nieko kito nesimato, tik vienos žalsvai juodos ir apvalios jo akys. Iš apačios atsispyręs į jį niekaip nepataikysi, tik galvą į akmenį prasiskelsi ir pats vietoj varno krisi ant žemės. Pirmiausia reikia užlipti aukščiau ir atsistoti ant kito sienos iškyšulio. Tada atsidursi prieš pat varną ir, gerai atsispyrus, galima ją iš karto nutrenkti. O kai kris žemyn, jūs apačioje žiūrėkit ir klausykit, kas su juo atsitiks, ar nespės, velnias, prieš nusprogstant dar kvarktelėti ir pranešti raganoms apie savo žūtį? Gal jums pavyks pamatyti ir nustatyti, kas yra to urvo grindyse ir kur pradingo mūsų paleistoji pelė...
— Ar tu esi visiškai tikras, kad vietoj varno nenukrisi ir nepradingsi pats?— klausė Mėlynukas.
— Taikysiu taip, kad po to atsimuščiau į sieną ir palikčiau bestovįs varno vietoje, o varnas, netekęs pusiausvyros, kris žemyn. Jeigu jis dar spurdės ir rodys gyvybės ženklų, apačioje jį sučiupkite ir neleiskite krankti.
— Jei tu esi toks įsitikinęs sėkme, tai darome taip, kaip esi numatęs... Dabar tas juodas varnas laido gerklę ir mums neleidžia nė pajudėti,— pritarė Žaliukas.
Mėlynis tuoj pasivertė vikriu aštrianagiu driežiuku ir uolėtos sienos iškyšuliais nuropojo į viršų. Sienos uola buvo drėgna, slidi, kad galėtų geriau įsikibti ir nenukristų, jis ieškojo rupesnio uolos paviršiaus. Per kelioliką minučių Mėlynis atsidūrė ant palubėse esančio sienos iškyšulio. Lovlis dabar aiškiai matė — raganos varnas buvo labai didelis, storu pilku snapu ir niekur nesidairydamas spoksojo į urvo apačią. Jo kojos buvo tvirtos ir storos, o ant nugaros sudėti sparnai, stiprūs kaip erelio. „Kaži į kurią vietą jai trenkti,— galvojo taikydamasis Mėlynis,— juk jis nuo mano smūgio turi kristi net nekranktelėjęs...“ Nutarė smogti į pagurklį, kad nutrauktų garso stygas ir varnas, nesukėlęs jokio triukšmo, šleptelėtų ant žemės. Pagaliau nusitaikė ir iš visos jėgos atsispyrė nuo tvirto iškyšulio. Truputį per stipriai, nes iš karto nukirto varnos kaklą ir, skaudžiai atsitrenkęs į sieną, užsigavo pečius. Kai atsikvošėjęs iš skausmo pagaliau Mėlynis atmerkė akis, varno niekur nebesimatė, visur buvo tylu, o šalia jo gulėjo nukirsta varno galva.
Tačiau po keliolikos minučių, lyg vejama prastos nuojautos, užsėdusi ant šluotos atskrido ragana Duobė. Ji atidžiai apžiūrėjo angą, užslėptą mirties duobę ir niekur nematydama juodojo varno, pradėjo jį šaukti:
— Varne, varne, kur tu pasislėpei?! Atsiliepk! Man reikia su tavim aptarti vieną svarbų ir neatidėliotiną dalyką!..
Tačiau urvo angoje buvo ramu ir ragana, negalėdama patikėti, kad varnas nepasirodys ir neatsilieps, atsistojo ant aukštojo sienos iškyšulio ir nutarė truputį luktelėti.
— Aš būtinai turiu pasinaudoti tokia gera proga, aš niekaip negaliu jos bepraleisti,— šnabždėjo pats sau Mėlynis. — Kur kitur, jei ne čia, aš be triukšmo galiu ją nudėti...
Karštligiškai svarstė ir galiausiai, nepasitaręs net su draugais, nutarė smogti prie pat nosies atsistojusiai raganai. Taip ir padarė. Kirto tiesiai į tarpuakį ir ragana Duobė, nespėjusi beįsikibti į šalia stovėjusią skraidomąją šluotą, krito stačia galva žemyn ir prasmego į jos pačios iškastą mirties duobę. Pateko tiesiai į nasrus krokodilui ir tas, pasigardžiuodamas, visai nekramtęs, ją ir prarijo.
Mėlynis, numušęs raganą, sugriebė jos šluotą ir užsėdęs ant jos nusileido pas apačioje laukiančius draugus.
— Aš po pirmojo smūgio į varną buvau truputį apsvaigęs ir nebemačiau, kaip benukrito ir kur jis bepasidėjo. Papasakokit,— paprašė Juodis.
— Varnas, kaip ir pelė, kai tik prisilietė žemės, tuoj žemė atsivėrė ir ji prarijo... Po to po kojomis uoloje kaži kas sukunkuliavo, tartum pasitaškė vanduo ir nurimo... Bet mes nebesupratome, kas dar po to nukrito, o kad nukrito ne varna, o žmogus, tai jau aiškiai matėme...
— Aa — aa...— nutęsė Mėlynis.— Čia jau mano kaltė. Net su jumis nepasitaręs nuduobiau vieną iš urvo raganų. Ji atsitūpė beveik man ant sprando ir aš vienas pats nutariau ją pribaigti... Turbūt ji ir šlepterėjo po varno. Štai ir jos šluotą dar pasičiupau.
— Teisingai nutarei. Bus viena mažiau ir mūsų kelionė palengvės. Tu tiesiog šauniai padarei, nes šitai dingus be žinios, kitos raganos dar labiau pradės bijoti mūsų. Jos nebežinos nei kur dingo jų varnas, nei kur — viena iš jų draugių,— postringavo Žalis.
— O šita pavojinga vieta mum visai nežinoma ir reikia pagalvoti, kaip ją perlipti. Bet mes nežinome, kiek ji tęsiasi.
— Šiai dienai užteks. Rytas gudresnis už vakarą. Rytoj rytą ir nutarsim, kaip eiti toliau,— patarė Juodis ir jie netrukus, vėl palikę Mantą budėti prie urvo, nuėjo ilsėtis.

Pasaka — 55

Parašytas: Pir 03 07, 2005, 23:36
Edvardas
55. Sąmyšis

Kai atėjo vakaras, susirinkusios pas valdovę raganos laukė — nesulaukė urvo apžiūrėti išskridusios bičiulės Duobės— urvo angos saugotojos.
— Ji niekur negalėjo pasidėti, varnas man tuoj pat būtų pranešęs. Palaukim dar — turi pasirodyti,— žvilgčiodama į duris vis dar tikėjosi Kaulo boba.
Jos šnekučiuodamos gurkšnojo juodą kavą ir laukė, bet nieko nesulaukė. Atėjo laikas, kai valdovė pati skrisdavo apžiūrėti savo valdų, ir ji jau ruošėsi skristi.
— Surasiu ir parsivesiu Duobę, pakeliui pasikalbėsiu su savo bičiuliu varnu... Jei viskas bus tvarkoje, dar apžiūrėsiu savo gyvulius.— tarė išskrisdama. Ir apsidžiaugė pagalvojusi: ”Būtinai pajodinėsiu dar ant savo gražiosios kumelaitės...“
Kaulo bobai, skrendant iš urvo, kilo nemažai abejonių, bet pati save ramino: “Per tiek metų jau paseno tas mano ištikimasis juodaplunksnis... Ar nebus kartais toj savo skylėj nelaiku užmigęs, nes tokios ilgos tylos dar nėra buvę... Juk per visą dieną ir vakarą prie urvo angos negalėjo būti tokia įtartina ramybė, neišgirdau nė vieno jo kranktelėjimo.“
Nerimas kamavo ir kitas tris raganas. Bet Kaulo boba ramino jas ir sakėsi netrukus sugrįšianti:
— Neskubėkit, pirma pati apžiūrėsiu ir išsiaiškinsiu, o išvadas darysime, kai grįšiu...
Šį vakarą raganai buvo neramu ir dėl arklių kaimenės — ar kas nepagavo ir nenusinešė jos gerosios kumelaitės? Juk pastarosiomis dienomis nė karto nebeteko jai smagintis maloniu jodinėjimu. Nė pati sau pasakyti ir paaiškinti nemokėjo, kaip būdavo gera vakarais pajodinėti po plačią pievą... Kai kumelaitė lėkdavo šuoliais, raganai rodėsi, kad ji paukščiu skrenda, kad jos šluota tėra pasigailėtinas, ir raganų valdovės nevertas įrankis... Ji net svajojo, gal kada nors įtaisys kumelaitei sparnus ir vietoj kietos ir nutriušusios šluotos galės naudotis savo geidžiamo ir mylimo gyvulio šilta nugara... Tada skraidys su ja ne tik po pievas, bet ir padangėmis, virš mėlynuojančių kalnų... „Man reikia tik nusigauti pas Liuciferį ir pasitarti su juo...“— galvodavo valdovė.
Ragana labai nustebo, ją tiesiog trenkte pritrenkė vaizdas, kai ta vieta, kur tupėdavo juodasis jos varnas, buvo visiškai tuščia. Ji negalėjo patikėti savo akimis ir keletą kartų krapštė jas, nes negalėjo patikėti, kad nebėra urvo sargo.”Jeigu jam reikėjo kur nors skristi, tai kodėl nė karto nekranktelėjo ir neperspėjo manęs?“— klausė pati savęs, bet atsakymo surasti negalėjo.
Apžiūrėjus urvo angą, Kaulo bobą užgulė dar bjauresnė nuojauta: „O prakeiktosios dvasios, vadinasi, visą praėjusią dieną mūsų urvo niekas nebesaugojo ir nieko nebežinome kas čia darėsi, kas ir kur vaikščiojo, ar ką kitą darė... Jokio garso, jokio pavojaus signalo... Bet kur, be mažiausio garselio, be jokio triukšmelio galėjo pasidėti mano ištikimas urvo sargas?..“— vėl grįžo šiurpi mintis ir nusiminusiai bei išsigandusiai valdovei pradėjo tirtėti kojos.
Niekur nesimatė ir dingusios draugės Duobės. „Ar tik nelaboji dvasia jau nebus įsimetusi į patį mano lizdą“— užbaigė vienišus apmąstymus ir išskrido iš urvo. Paskraidė ant šluotos gryname ore, apžiūrėjo savo arklius ir ji niekaip nebegalėjo susilaikyti nepajodinėjusi ant gerosios kumelaitės. Pasivijo ją, užsėdo ir laiminga, kaip mažas vaikas, pasileido šuoliais po drėgme ir gaiva dvelkiančias kalnų pievas. Kumelaitė, kelias dienas pailsėjusi, lėkė kaip vėjas. Išsidraikė nušiurę raganos plaukai, išsiplėtė akys, ji, tarsi jokių rūpesčių daugiau pasaulyje nebebūtų, pagauta ekstazės, šokinėjo ant kumelaitės nugaros ir tik šūkčiojo, tik džiaugėsi... Bejodinėdama atsiminė, kad urvo niekas nebesaugo, greitai vėl persėdo ant šluotos ir parskrido į savo kambarį pas drauges.
— Kas darosi prie mano urvo, man visiškai nebeaišku... Laužau galvą, kalbu pati su savimi, bet atsakymo nerandu — kas tai galėtų būti, kur dingo varnas ir Duobė? Prasmego kaip į vandenį... Keisčiausia, kad neaptikau jokių pėdsakų, jokių neįprastų kvapų, jokios plunksnelės ar ko nors kito. Viskas — tarsi nieko ir nebuvę. Dėl to dabar visos būkime ypač dėmesingos, plačiai išplėskime akis, viską darykim atsargiai... Atėjusi prie urvo nelaimė mus gali užklupti kiekvieną sekundę. Nespėsim nė aiktelėti, — žemė apsivers ir mūsų nebeliks...— kalbėjo susirūpinusi Kaulo boba.
— Ar begali būti kas bjauriau, kad žmogus net savo urve nebegali būti saugus?— aimanavo pritardamos draugės.
— Ar tik nebus pas mus atsibastęs tas nelemtas Mėlynasis žmogeliukas, kuris mėto juodus žaibus? Jei kur jį pamatysite, į jokias kalbas neikite, nes jis iš pradžių ką nors pasako, o paskui trenkia kaip žaibas. Kai po to beatsigauni, jau yra vėlu, esi jo rankose ir nei ko bepadaryti, nei pasprukti begali...
— Pasaulis vis gudrėja, greitai visi mūsų burtai taps beverčiais,— nusiminusi pratarė Durė.
— Ne ne, tiek jau nenusiminkite, nepasiduokite liūdnoms mintims... Jie šitame urve, jei laiku nesustos, tikrai gaus galą. Man rodosi, kurioje nors urvo vietoje, net ir tas mėlynasis žmogeliukas suklups. Na, o tada mes jau žinosime ką su juo daryti. Kad ir ne kiek iš tokio nususėlio mėsos, bet ir vieną jo kąsnį prarysiu pasigardžiuodama.Tegu tik pakliūva, nelabasis...
— Sudorosime be jokio gailesčio...— pritarė vienu balsu ir kitos trys.
Tuo tarpu nieko geresnio šįvakar nesugalvojusios, raganos nuėjo ilsėtis.

Pasaka — 56

Parašytas: Šeš 03 12, 2005, 17:35
Edvardas
56. Voratinkliai

Kitą rytą lovliai vėl tarėsi, kaip sveikiems ir gyviems patekti į urvą ir nusikasti iki pat raganos buveinės durų. Tai padaryti, atrodė jiems šįryt, bus nelengva, nors vakar ir pasisekė kai ką nuveikti.
— Aš pasivertęs driežiuku rėblinsiu siena tolyn į urvą ir mėtysiu ant žemės akmenukus. Kai jie nukris ant žemės ir nebeprasmegs, ten jau galėsime atsistoti ir šokinėti savo kojom. O per tą užburtą ir viską ryjančią žemę jus perneš arba Mantas ant šluotos, arba, jei tas ruožas nebus labai platus, jį paskui galėsite peršokti patys,— siūlėsi Mėlynis.
— Gal ir teisingai sakai. Bet ar to urvo sienos nėra tokios pat rajos kaip grindys? Tu eik atsargiai ir pirmiausia, kaip koks neregys, prieš žengdamas žingsnį pabaksnok sieną lazdele...— susirūpinęs perspėjo Mantas.
— Taip ir darysiu,— pažadėjo Mėlynis.
Kai jie vėl priėjo prie urvo angos, jis užšokęs ant sienos akmenų ir pasivertęs nedideliu vikriu drieželiu pamažu nurėpliojo į urvo gilumą.
Paėjęs apie dvidešimt žingsnių, Mėlynis pamatė, kad žemė numestų akmenukų neberyja. Tada pabandė prisiliesti prie jos lazdele, paskui viena koja. Čia žemė buvo kieta, tokia, kaip ir visur kitur, ir jis, atsistojęs ant jos, vėl pasivertė lovliuku. Rankomis parodė saviškiams, kur jau galima stotis.. Kadangi lovliai vienu šuoliu lengvai nušokdavo po penkiasdešimt ir daugiau žingsnių, tai peršokti dvidešimt jiems buvo vieni niekai. Manto šluotos neprireikė ir jis sugrįžo į savo slėptuvę stebėti, kas prie urvo darysis šiandien. Lovliai atsargiai, žingsnis po žingsnelio, nušuoliavo į urvo gilumą. Jie nežinojo, kokios žabangos jų laukė ir todėl, kiek paėję, urvan leisdavo bėgti pelei, skristi šikšnosparniui, kuris dažnai įsikibęs į sieną ilsėdavosi ir patikrindavo ar ji nėra užburta. Kai jie sveiki sugrįždavo, lovliai judėdavo tolyn.
Taip jie pamažu priėjo jau iš gana toli matomus pilkus voratinklius, kuriuose pražioję nuodingus nasrus savo aukų laukė, didumo sulig žmogaus galva, vorai.
Netoli benuskrido jų paleistasis šikšnosparnis. Netrukus ant žemės jie pamatė pabirusius baltus jo kaulelius. Žalis, norėdamas įsitikinti, ar tai tiesa, šoktelėjo prie jų, ir nė juste nepajuto, kaip pakibo ir įsivėlė į stipraus ir kibaus voratinklio siūlus. Kad ir kiek spardėsi, viskas veltui. Tik dar laviau įsipainiojo vienintelė koja ir tarsi klijais aplipo visas liemuo.
— Tu nejudėk ir nesiskeryčiok!— šaukė Mėlynis,— juk matai, kad vis labiau įsipainioji ir greit visai nebepajudėsi...
— Dabar nelįskit prie manęs!— savo ruožtu šaukė Žalis.— Jei lįsite, pakliūsime visi — ir tada jau būsime žuvę... Atidžiai žiūrėkit, kas bus toliau ir būkit pasiruošę, jei nebegalėsiu aš pats, man kaip nors padėti.
Mėlynis ir Juodis pasislėpė po akmens nuolauža, pasiėmė į ranką dagiąsias kibirkštis ir žiūrėjo, kas bus toliau. Kai tik Žaliukas pakliuvo į tinklą iš tamsaus kampo pasirodė ir po truputį, tarsi apgalvodamas kiekvieną žingsnį, artinosi didelis voras. Jis pamažu, galąsdamas aštrius dantis, apčiupinėdamas priekinėmis kojomis įtrūkusį tinklą ir leisdamas iš užpakalio naują, kabaravosi artyn prie lovlio. Voro akys buvo didelės, juodos ir liepsnojo piktumu. Žalis, tarsi būtų visai nebegyvas, apmirė, nebejudėjo.Kai tik prisiartinęs voras pražiojo burną ir buvo bekandąs į vienintelę lovlio koją, jis, nieko nebelaukdamas, nors ir suraišiotas, taip spyrė vorui į pražiotų nasrų dantis, kad visi jie, tarsi būtų stikliniai, pabiro ant žemės. Voras išsigandęs, nesupratęs, kad prieš jį stovi protingas žmogeliukas, kiek atšoko, bet netoli. Vėl pamažu pradėjo artintis, bet dabar ne priekiu, o atbulas, ant užpakalinių kojų laikydamas storą voratinklį, kuriuo norėjo pirmiausiai lovlį apvynioti gličiais ir stipriais siūlais, o sudoroti jį po to, kai nebegalės pajudėti. Lovlis žiūrėjo į ilgas bjaurias, mažais ir kibiais plaukeliais apaugusias voro kojas, jo didžiulį į kuprą susimetusį pilvą ir nebematydamas kitos išeities, kai voras visai priartėjo, mestelėjo ant jo dagiąją kibirkštį... Pokštelėjo raudona liepsnelė, parūko juodas dūmelis ir voro tarsi visai nebūta. Tada prišoko draugai ir greitai jį ištempė iš kibiojo voratinklio.
— Atrodo, kad pirmas šios dienos nuotykis man pasibaigė laimingai,— valydamasis nuo savęs kibius voratinklio siūlus prašneko žadą atgavęs Žalis.— Kad dar kiek, galėjau be jokių pėdsakų ir aš sutirpti voro burnoje, kaip sutirpo mūsų šikšnosparnis...
— Na jau...— paprieštaravo Juodis,— bent nešnekėtum. O kam čia esame mes visi trys? Tu, Žali, visai nevertini savo draugų... Jei žūsime, tai visi kartu, jei laimėsime — taip pat visi... Tiktai taip, nes aš kitaip mūsų draugystės neįsivaizduoju.
— Gal iš susijaudinimo kiek ir pasikarščiavau,— nusileido Žalis.— O dabar pasakykite, ką su tais vorais darysime toliau... Man regisi, kad ten, gilyn į urvą, jų bus dar daugiau ir visi bus alkani ir nuožmūs...
— Geriausia būtų į visus tuos vorus ir raganas nusispjauti ir grįžti... Bet mūsų tam urve laukia nesulaukia nelaimingos karalystės valdovas...— tarsi per prievartą pro dantis iškošė Juodis...
— Aišku, kur kas maloniau gulėti Manto žaliojoje dėžutėje ir kiaurą dieną ilsėtis, bet dabar ne tas mum turi rūpėti... Reikia kaip nors išdraskyti tuos bjaurius voratinklius, sunaikinti vorus ir judėti tolyn...
— Kam juos draskyti ir kelti dulkes? Ar neturime savo rankose kibirkščių? Sudeginkim iš karto tuos bjaurybes ir baigtas kriukis,— pareiškė Mėlynukas.
— Kažin ar degs?— suabejojo Juodis.
— Nepaistyk niekų... Kibirkštis net vandenį sudegina, o čia kažkokie voro siūlai. Vieni niekai,— užbaigė ginčą Mėlynukas.
Pabandė — be jokio spragtelėjimo, tarsi kokia iš tinklo nupinta žvaigždė, sudegė pirmas voratinklis
— Che,— susiprotėjo Žalis,— sudeginam voratinklius, ir vorų, kaip nebūta. Jie be voratinklio, kaip žuvis be vandens...
Ir tikrai, kai supleškėjo voratinkliai, vorai kas sienomis, kas urvo skliautu, tarsi kokie bespygliai ežiai, išsigandę pasileido urvo gilumon.
— Tik nebereikia leisti jiems sustoti, kad vėl savo šniūrais neužpintų mums kelio,— pasakė Žalis, ir jie paskui bėgančius vorus sparčiai nudrožė pirmyn.
Su vorais jie pravargo visą dieną. Atėjo vakaras, temo ir lovliai, susėdę ant Juodžiaus šluotos, nutarė grįžti į savo duobelę, kur jų laukė Mantas.

Pasaka — 57

Parašytas: Ant 03 15, 2005, 13:29
Edvardas
57. Urvo siena

Kitą dieną, anksti atsikėlę ir pasiruošę žygiui, lovliai grįžo prie urvo, peršoko mirties duobę ir paėję pamatė, kad visi vorai, tarsi kas būtų juos surikiavęs į eilę, sustojo ant sienos ir niekur nebejuda.
— Atsargiai,— tarė Žalis,— kai prieisime, jie gali šokti ant mūsų ir mirtinai įkąsti.
Nors vorai ir buvo gyvi, bandė judinti ilgas kojas, bet paeiti negalėjo.
Netrukus lovliai į priekį pro vorus paleido pelę ir šikšnosparnį. Abu jie netoli tenusigavo, pirmasis pakibo ant šoninės sienos ir nors bandė atsiplėšti nuo jos ir skristi, bet negalėjo.Siena jį, kaip ir vorus, buvo tvirtai pritraukusi ir nepaleido. O pelė, visai šalia didelio voro,taip pat tvirtai buvo prilipusi prie grindų. Kiek pelė nebandė judėti, kiek šikšnosparnis nesiplakė sparnais — viskas veltui. Besiplakant prikibo prie sienos ir vienas jo sparnas, o antras, kaip juoda liepsnelė, matė lovliai, vis dar plakėsi.
Priėję arčiau prie pelės, pamatė — ji buvo prie grindų tarsi priaugusi. Jie dailiai paėmė pelę už pakarpos, norėjo jai padėti, bet nieko iš to neišėjo. Smarkiau tempiant, greičiausiai būtų nutrūkusios ir palikusios į grindis įaugusios jos kojos, bet atitraukti jų nuo žemės lovliams nebūtų pavykę.
— Aš jau supratau, kodėl visi vorai čia sustojo į eilę,— atsisukęs į draugus tarė Žalis.
— Ir mes supratome,— atsiliepė kiti du.— Jie visi, kai tik atsistojo toje vietoje, tuoj pat priaugo prie sienos...
— Šitų burtų tai jau ir mes nebeįveiksime, nes nesimato jokio priešo, jokio žmogaus, jokios raganos, kuri tai būtų padariusi. Grindys ir sienos yra tokios pat, kaip ir tos, ant kurių dabar stovime, o, žiūrėkite, kas su visais darosi, kai prisiliečia...
— Na ir bjaurūs tie didieji vorai,— atidžiau pasižiūrėjęs į juos susigūžė Mėlynukas.— Kaip, Žali, tau galėjo būti bjauru, kai vienas jų buvo taip arti prilindęs ir norėjo įkąsti, o tu karojai pakliuvęs į jo tinklą ir negalėjai niekur pabėgti...
— Jau nedidelis tebuvo malonumas, bet dėl kilnių tikslų buvau ir esu pasiryžęs viską iškęsti... Kad tik pasisektų laimėti...
— Dabar, kai jie nebejuda, reikia visus sunaikinti... Kai tik raganos juos paleis nuo sienos, jie tuoj pat mums vėl apipins voratinkliais,— siūlė Mėlynis.
— Ir man taip atrodo,— pritarė Juodis.
Jie iš eilės pradėjo mėtyti kibirkštis ir naikinti nuodinguosius vorus. Paskui Juodis netyčia numetė kibirkštį ant urvo grindų ir lovliai persigandę šoko atgal, nes pilnas urvas prisipildė raudonos ugnies ir juodų dūmų, kažkas suūžė ir sutraškėjo, o paskui viskas užgeso ir kažkur netolėse pasigirdo žmogaus vaitojimas ir verksmas. Po to jie pamatė, po savo kojom bebėginėjančią atkibusią pelę ir nuo sienos atitrūkusį ir vėl skraidantį šikšnosparnį. Jie buvo sveiki, neapdegę ir net neaprūkę.
— Kas do stebuklai čia atsitiko?— žvelgdamas į savo draugus, stebėjosi Žalis.
— Jokie stebuklai. Aš netyčia numečiau kibirkštį ant grindų ir visas urvas prisipildė ugnies,— paaiškino Juodis.
Jie pabandė prisiliesti prie grindų, skliauto, sienų, kurios anksčiau buvo tokios kibios — jos nebetraukė nei rankų, nei kojų ir pasidarė tokios pat, kaip visos kitos. Lovliai pamažu ir atsargiai nuėjo į urvo gilumą.