Page 14 of 16

Pasaka — 58

Posted: Thu 03 17, 2005, 19:51
by Edvardas
58. Prie durų

Neilgai trukus lovliai priėjo akliną kalno akmens sieną, kurios viename kampe nežymiai matėsi tarsi su kokiu rėžtuvu nubraižyti durų kontūrai. Iš tolo jie apžiūrėjo aklinai užsivėrusio urvo pabaigą, bet artyn nėjo, nes žinojo, kad gali atsitikti visokių nenumatytų ir nenujaučiamų bėdų.. Jie žinojo, kad raganos taip lengvai prie sienoje vos matomų durų nieko neprileis. Tą jų nusistatymą patvirtino keistas durų papuošalas, nes prie durų palubėje buvo ištiestas platus ir gražus kilimas.
— Tokių keistenybių niekur nesu matęs. Juk kilimus visi deda po kojomis, kartais kabina ant sienos, bet kad jį tvirtintų palubėje — tokio dalyko neteko matyti. Kodėl čia taip keistai padaryta, ar ir vėl neužduoda mum raganos kokio galvosūkio?— sako atsargiai dairydamasis Žalis ir ranka rodydamas į skliauto viršų.
— Gal, sakau, prie šitų durų reikia eiti ne grindimis, o lubomis ir tik tada galėsi jas atidaryti?— klausė žiūrėdamas į savo draugus ir abejodamas Mėlynukas.
— Gal ir taip, gal ir kitaip... Dėl to prie durų lai pirma pribėga pelytė. O mes visi trys, jeigu bus kas įtartino, pasiruoškime gintis...— nurodė Juodis.
Nespėjo pelytė pribėgti prie durų, kai iš karto nuo lubų kilimas atitrūko ir tarsi koks sunkus akmuo žnektelėjo ant jos. Tuoj po kilimu, tarsi ten būtų pasislėpęs suaugęs žmogus, pradėjo smarkiai judėti. Žalis, išvydęs tokį keistą dalyką, nieko nebelaukęs, metė ant kilimo degančiąją kibirkštį ir jis tuoj pat užsiliepsnojo ir per keletą sekundžių sudegė. Po juo, iškart pamatė lovliai, apdegusiomis rankomis, kurių pirštai baigėsi ilgais ir aštriais nagais, gaudydama pelę, šokinėjo ir raitėsi aprūkusi ragana. Juodis tuoj atsispyręs nuo grindų trenkė jai į tarpuakį ir kai ragana išsitiesė ant žemės, greitai ją sumažinę, lovliai surišo, suvyniojo į nedegamą popierių ir Žaliukas, paėmęs saujon, tvirtai ją suspaudė. Taip į lovlių rankas pateko ragana Durė, kuri saugojo svarbiausią įėjimą į Kaulo bobos kambarius.
— Va, kaip netikėtai sučiupome dar vieną šio urvo gražuolę...— džiaugėsi Juodis.
— Šiai dienai užteks,— pasakė Mėlynis,— grįžkime į savo duobelę. Iškvosime raganą, o rytoj pabandysime prasiskverbti už tų akmeninių durų.

Pasaka — 59

Posted: Mon 03 21, 2005, 23:30
by Edvardas
59. Išgąstis

Po trijų dienų vargo, kai pagaliau lovliai pamažu slinkdami urvu visai priartėjo prie Kaulo bobos gyvenamųjų kambarių, sutemus nakčiai, baisiai įpykusi valdovė su Tinkle ir Siene sėdėjo prie didžiojo stalo ir nebegalėjo paprastai kalbėti. Net nežinodama ant ko, bet vis šūkavo, o iš burnos su seilėmis į šonus, tarsi kalvio žaizdre perkaitinus geležį, taškėsi raudonos kibirkštys:
— Jūs tik pažiūrėkit!— iš susijaudinimo pašokusi nuo kėdės, lakstydama po kambarį ir garsiai trankydamasi bei spardydamasi arklio kanopomis šaukė raganų valdovė...— Tik pagalvokit! Per tris dienas netekau dviejų draugių, išmėginto ir patikimo urvo sargybinio — juodojo varno, sunaikintos visos keturios urvo žabangos ir jie, mes dar dorai nežinome net kas tokie, jau tuoj pat laušis į mano lig šiol niekam neprieinamus kambarius... Aš neištversiu šito... Man geriau nebegyventi... Aš jiems gyva niekada nepasiduosiu, jau geriau imsiu ir nusižudysiu...
— Nereikia taip pergyventi, valdove. Suimkite save į rankas ir apsiraminkite... Ar jau be šito nevykėlio kalno neberasime pasaulyje geros vietos?.. Maukim viską palikusios ir įsikurkim kitur... Argi mažai pasaulyje kalnų?— energingai siūlė draugės.
— Kaip aš tam nevidonui įsibrovėliui paliksiu viso savo amžiaus užvargtą turtą? Ne, to nepadarysiu, negaliu. Jau geriau sutrypkit ar užmuškit mane! Ar aiškiai supratote mano žodžius — niekam pasauly, niekam — net pačiam pragaro Liuciferiui...
— Susimildama, nepergyvenk, susirasim kitą vietą, apsigyvensim ir to turto vėl prisivilksim... Kad tik pačios gyvos ir sveikos būtume...— raganos ramino valdovę viena už kitą nuoširdžiau, vis dar norėjo ją perkalbėti.
— Ne ne, tik jums, jaunesnėms, kurios čia nevargote, kiekvieno daikto nepačiupinėjote, nesidžiaugėte turėtomis per amžių pergalėmis, tegali atrodyti kitaip, tik ne man... Visas šis kalnas, mano arkliai, žalios pievos, ugninis krateris, visas šis pasaulis yra visas mano gyvenimas... Jeigu aš tiems nevidonams atiduosiu savo urvą, jie dar ir karalių — tą baisųj: niekšą ir nevidoną, išlaisvins... Ne, nebėra man gyvenimo...— sriūbavo nebesusilaikydama Kaulo boba.
Draugės, matydamos tokią valdovės neviltį, dar labiau plonino liežuvius, visaip aiškino ir glostė ją, kol ta galiausiai patikėjo, kad dar galima ne tik gyventi, bet ir kovoti už išlikimą, apginti šitą kalną ir jos brangųjį urvą.
— Pirmiausia mum reikia pamatyti, kas yra tas atėjūnas ir iš kur jis čia pasirodė...
— Ir mum taip atrodo,— pritarė valdovės draugės.
— Kai tik suimsim juos, nė sekundės nelaukusios, sumesim juos tiesiai į kraterio ugnį... Tegu pasišildo, tegu pasiraito nevidonai karščiausioje žemės ugnyje...
— Tiktai taip,— vėl pritarė.
— Dėl to iš pat ryto pasislėpkime urve ir žiūrėkime, kas ten darosi, iš kur tas nevidonas išlenda, kaip ateina iki pat mano durų?..— siūlė kiek apsiraminusi valdovė.
— Taip mums reikėjo daryti nuo pat pradžios... Mes perdaug pasitikėjom savo žabangomis, į kurias, aš negaliu suprasti kodėl, jis ligi pat šiol dar nepateko... Per mūsų kvailumą mus ir užgriuvo visos nelaimės...
— Šįvakar visos eikim ilsėtis, o rytoj iš pat ankstumos su atėjūnu imsimės visai kitaip, ir aš būsiu ne aš, jei nenugalėsim to mėlyno snarglio, to prakeikto nykštuko, kurį jūs juoduoju žaibu praminėte...

Pasaka — 60

Posted: Wed 03 23, 2005, 0:09
by Edvardas
60 Lovliai nutaria

Lovliai, grįžę į kalno papėdėje įsiruoštą buveinę su suimtąja ragana Dure, tą patį vakarą, kiek atleidę ją suveržusias virves ir, kad nesidaužytų, virvėmis pritvirtinę prie didesnio akmens, pradėjo ją kvosti:
— Matai, kalnų urvo gražuole, visi jūsų burtai ir užsispyrimas prieš mus nebeturi jokios prasmės. Rytoj vakare šalia tavęs šioje duobelėje gulės visos likusios draugelės...— ryžtingai pradėjo Mėlynis. Visi kiti buvo pasivertę nematomais ir žiūrėjo, kaip seksis jų draugui susidoroti su užduotimi.
Ragana Mėlynio kalbos klausėsi sunerimusi ir niekaip negalėjo suprasti, kas gali būti tas vienkojis, mažas, mėlynas žmogeliukas. Ji buvo girdėjusi, kad žmogeliukas gali būti ir juodas. Tada jis pasiverčia žaibu. „Tai kaip jis gali taip greitai keisti savo spalvas?“— klausė pati savęs, bet suprasti nepajėgė. Dabar ji prisiminė, kad valdovė jo labiausiai ir bijojosi, nes jis gali trenkti kaip žaibas...
— Jeigu apie urvą pasakysi visų teisybę,— tęsė Mėlynis,— ir padėsi mums patekti į raganos kambarius, mes prižadame tavęs nežudyti, švariai laikyti, padėti tokioje vietoje, kad savo akim galėtum matyti visą pasaulį. Žinoma, tik tu turi pasižadėti, kad daugiau niekada niekam pasaulyje nebedaryti nieko pikto...
Raganai iš karto nušvito viltis: ”Jeigu liksiu gyva,— greitai sumetė ji,— tai kada nors pavyks ir išsigelbėti... Reikia jam pasakyti, ką žinau ir galėsiu kaip nors gyventi...“
— Tai jūs manęs nebepaleisite?— apsimetusi plonu balseliu cyptelėjo tarsi nusivylusi ragana.
— Tai jau ne, nes jūs žmonėms pridarėte daugybę piktadarysčių, gąsdinate jų vaikus...
— Bet aš galiu ir nedaryti baisybių, aš galiu gyventi kaip ir visi dori ir geri žmonės...— tuščiažodžiavo toliau ragana.
— Cha — cha,— nusijuokė lovlis,— tai tik dar viena gudrybė ir tušti tamstos žodžiai. Aš negirdėjau, kad kada pasaulyje raganos būtų buvusios doros ir geros, ir nebūtų skriaudusios žmonių.
— Gali būti ir išimčių... Pavyzdžiui, aš...— vėl plonu balseliu cyptelėjo ragana.
— Na, gerai, mes tuo netrukus įsitikinsime. Taigi, pradžiai pasakyk, kiek jūsų liko kalno urve ir ką esat nutarusios daryti?— rėmė ją Mėlynis.
— Buvome penkios, dabar beliko dvi mano draugės ir valdovė... Gal kartais pasikvietė urvan ir daugiau savo draugių — aš nežinau. O ką jos, vargšelės, praradusios paskutines viltis, darys — ne man žinoti.
— Kokia dar valdovė, apie ką čia mali? Visos esate vienodos raganos ir nėra čia ko išsigalvoti,— nesuprato Mėlynukas.
— Mes turime išsirinkusios valdovę, ji tvarko visus raganų reikalus... Ar tik ne pats vieną kartą ją jau buvai pagavęs ir, kaip dabarties mane, sumažinai iki vabalo... Tik Liuciferis ją bepadidino ir tai vietoj kojų jai vargšelei gavo prikergti arklio kanopas,— atsakė tardomoji.
— Tai su tomis kanopomis ji yra ir dabar?
— Žinoma, negi kas gali pasidėti nuosavas kojas?.. Tos kanopos būtų dar pusė bėdos, bet ji grįžusi po operacijos pradėjo labai bendrauti su arkliais... Gal pastebėjote pievoje ganosi jau gana didelė valdovės arklių kaimenė?..
— O kam jai tie arkliai?— kamantinėjo toliau lovlis.
— Kam, kam? Ir mums — galvosūkis. Matyt, kai Liuciferis pridėjo jai kanopas, pradėjo jausti giminystę kanopiniams padarams... Dabar jos hobis jodinėti. Ypač ant savo numylėtinės — dveigės kumelaitės... Užsisėda ir gali visą vakarą nebenulipti.
— Na gerai,— vėl prabilo Žalis,— o kur pasidėjo dar viena tavo draugė?
— Tas ir yra, kad mes nežinome. Dingo, kaip ir sargybinis — juodasis varnas — be jokių pėdsakų...
Lovliai susižvelgė ir suprato, kad raganos apie juos nieko dar nežino. Mėlynukas pasitikrindamas dar paklausė:
— Tai sakai ir sargybinis, o kur jis buvo?
— Jis tupėjo kampe prie urvo angos... Tai buvo juodasis raganos varnas...
— Šit kaip... O kas ten prie angos po žeme taškosi ir niurna?
— Aš nežinau kas. Tas žabangas padarė dingusioji pačią pirmą dieną ir pavadino jas mirties duobe.
— Na gerai, šiam kartui užteks.— pasakė lovlis.
Kitą rytą lovliai sutarė: kadangi raganos apie juos nieko nežino, dviem pasiversti nematomais ir raganoms nesirodyti, o Mėlynis bus kaip visada — matomas ir kovos su raganomis atvirai. Tokia taktika buvo geriausia, nes raganos galvos teturinčios tik vieną priešą ir kovos tik su juo, o kiti du galės veikti slapta ir niekas jiems negalės sutrukdyti.

Pasaka — 61

Posted: Wed 03 23, 2005, 11:17
by Edvardas
61. Neįveikiamosios durys
Rytmety lovliai ilgu šuoliu įveikę mirties duobę, kaip ir vakar, nustraksėjo tolyn į urvą. Bešokinėdami pajuto iš urvo kylant vėją. Jis vis smarkėjo, nešė akmenis ir dulkes, ir jie nebegalėjo šokinėti pirmyn. Tik pašoka, vėjo gūsis tuoj juos neša atgal, o kai atsistoja ant žemės, skaudžiai daužo lekiantis žvyras ir akmenys. Paskui vėjas tiek įsmarkėjo, kad jie jau ir pastovėti nebegalėjo, turėjo slėptis už urvo akmenų ir iškyšulių. Kai jie nebešokinėjo, po kiek laiko vėjas nurimo. Tada jie greitai vėl pasileido pirmyn. Greitai juos vėl sustabdė pakilęs smarkus viesulas, jie turėjo vėl slėptis. Tik iš trečio karto nusikasė iki durų. Bet jų nei vakar matytoje vietoje, nei kitur nebuvo nė žymės, niekur nebesimatė.
— Jos yra ten pat,— tartum pats sau pasakė Mėlynis,— tik mes dabar negalime jų matyti. Imsiu akmenį ir pradėsiu jas daužyti. Jeigu jų ir neišlaušiu, tai bent išgąsdinsiu šio urvo gyventojas...
Raganos stovėjo už sienos klausėsi ir juokėsi:
— Ar girdit, per tas kelias dienas jis visai išprotėjo ir jau kalbasi pats su savimi,— pasakė Kaulo boba.— Nenuostabu, nes toks pyplys, įveikęs tiek gudrių žabangų pagaliau susidūrė su tokiomis, kurių įveikti jo menkas protelis nebegalės...
— Leiskit, valdove, man,— nenustygo ragana Sienė.— Aš viena ranka jį sugriebsiu ir aštriais nagais, kaip kokią plastmasinę lėlę, sugnybsiu ir sudraskysiu į smulkius skutelius... Jam savo menką dūšelę tuoj pat reikės atiduoti velniams...
— Sugnaibyk ir sudraskyk jį, bet jokiu būdu nepasirodyk, be reikalo netark nė žodžio... Pasirodysi — juodojo žaibo tuojau pat būsi paguldyta,— leido veikti, bet ir perspėjo.
Kai Mėlynis užsimojo ir trenkė į duris akmeniu antrą kartą, iš akmens sienos išlindo dvi ilgos, aštriais nagais užsibaigiančios rankos rankos, sugnybė jį per pilvą ir pakėlė į pačias palubes, bemaž į pat skliauto viršų. Pasigirdo pagiežingas kvatojimas ir griausmingas balsas:
— Štai taip tau pyply!—šaukė Sienė vis giliau smeigdama nagus į mažą lovlio kūnelį.— Štai taip tau daužyti mūsų akmenines duris ir landžioti į mūsų valdas!..— lauždama lovlį per pusę šaukė ragana.— Aš tave per akimirką sugnaibysiu ir sudraskysiu į gabalėlius... Jei tiki Dievą, persižegnok ir atsisveikink su šiuo pasauliu... Gana mus skriaudei ir niekinai, dabar tau — po keletos akimirkų galas...
Aštriais nagais perdurtas ir suspaustas Mėlynis tik raitėsi iš skausmo, inkštė ir nebežinojo ką daryti. Jo rankos, kaip ir jis pats buvo kietai suspaustos ir perdurtos aštrių nagų. Jis kelis kartus dar spėjo pamatyti besišnekučiuojančius nematomuosius savo draugus ir laukė nesulaukė jų pagalbos.
— Sudeginkim tas rankas,— šnypštelėjo Juodis.
— Negalima, kartu sudegs Mėlynis... Palauk, aš su Pinčiaus lazdele...
— Juodi, greičiau, ar nematai, kaip tos baisios rankos baigia jį perlaužti ir pasmaugti...
Ir tada Juodis pašokęs iki lubų Pinčiaus burtų lazdele du kartus sudavė per iškištas raganos rankas ir tos iš karto pavirto į mažus rankų formos bepirščius pagaliukus, kurie Mėlyniui jau nieko nebegalėjo padaryti ir jis iš palubės nukrito ant žemės...
Raganų nebeliko nė girdėti. Tik ta, kuri buvo sugriebusi lovlį, lakstė po kambarį, rodė savo draugėms vietoj rankų ir nagų prie pečių prikibusius kažkokias menkas, bereikšmes trumputes ataugas ir vis dejavo:
— Mano rankos, mano rankos!.. Tik pažiūrėkit, kas beliko iš mano rankų... Ar su tokiomis rankom aš ką begalėsiu daryti?.. Kaip kvailai aš pasielgiau, kokia kvailė buvau, kad nepaklausiau proto balso ir pagauta pykčio išlindau per tą prakeiktą sieną...
— Kam tu, kvaile, sučiupusi jį tuoj pat nepasmaugei ir nesudraskei, o paleidai blązgėti kvailą ir ilgą liežuvį... Jam tik to ir terikėjo... Dabar kaltink save... Bet nenusimink,— guodė Sienę Kaulo boba,— kai nugalėsim tą pūzrą, aš tavim pasirūpinsiu: keliausim pas Liuciferį ir jis tau vietoj buvusių raganos rankų prisiūs kokio mirusio velniuko juodas rankeles. Džiaukis, kad nepraradai kojų, nes tada reiktų prisiūti velnio kanopas... Cha — cha,— pagiežingai užbaigė valdovė, prisiminusi kaip jos pakuždom juokdavosi iš jos kanopų.
Išvaduotas Mėlynis, nors ir kraujavo dešimt nedidelių žaizdelių, paėmė dar didesnį akmenį ir nesustodamas ties pačiais užraktais daužė duris ir jos pamažu pradėjo byrėti. Pagaliau vietoj nubraukytų nežymių linijų, sienoje pasimatė tikros durys. Jos nuo smūgių buvo giliai įlinkusios ir keliose vietose skersai suskilusios.
— Nedaug betrūksta, tuoj durys visai išvirs...— tarsi pats sau tarė Mėlynis.
— Palauk,— tyliai tarė Juodis,— nors kiek pailsėk, o aš tuo tarpu pro plyšelį prasiskverbsiu į kambario vidų ir gal ką nors ten nuveiksiu...
Kai nematomas Juodis pateko į pirmąjį Kaulo bobos kambarį, berankė Sienė ir Tinklė surėmusios kupromis laikė duris, neleido jų atidaryti.
— Kol mes čia stovime ir laikome, jis gali daužyti nors ir visus metus, bet įeiti negalės,— kalbėjo raganos tarpusavy.— Aš tyčia leidau sulinkti joms, įskėliau skersai plyšį ir parodžiau jam, kad mažai betrūksta ir jis tuoj tuoj galės įeiti... Tegu galvoja daug padaręs ir nesiima nieko kito. Tegu vargšelis daužo tuo akmenėliu, o valdovė savo kambariuose netrukus jiems sukurs kitų žabangų...
Nematomas Juodis, norėdamas raganas pagąsdinti, priėjo prie raganos lovos ir metė į ją dagiąją kibirkštį. Lova suliepsnojo, parūko dūmelis ir neliko nė žymės. Po to jis sudegino didijį stalą. Raganos, nesuprasdamos, kas čia darosi, išplėtė akis ir nutilo.
Juodis, pasinaudojęs jų išgąsčiu, nieko nebelaukė, nusitaikė ir smogė berankei Sienei į tarpuakį. Kai ji nugriuvo, greitai su Pinčiaus lazdele ją sumažino, surišo ir įsidėjo į kišenę. Durė, pamačiusi, kad jos draugė nugriuvo ir susitraukė į mažytį vabalą, visa gerkle rėkdama puolė į kitą kambarį ir užsirakino. Kol prie jos atsirado Kaulo boba, lovliai jau buvo įėję ir užėmę pirmąjį kambarį. Tinklė Kaulo bobai papasakojo, kas buvo atsitikę ir dabar abi raganos drebėjo iš baimės, nes nebeturėjo vilties ne tik išgelbėti valdovės turto, bet ir ištrūkti į laisvę.

Pasaka — 62

Posted: Thu 03 24, 2005, 10:51
by Edvardas
62. Lovliai veržiasi

Lovliai, suėję į pirmąjį kambarį, pamatė, kaip gerai jis įruoštas. Tikriausiai jis buvo ne giliame požemyje, o pačioje kalno viršūnėje, nes palubėje dienos šviesą skleidė dideli langai. Ten buvo visai ne stiklas, o dideli persišviečiantys brangakmeniai.
Jie pradėjo ieškoti antrojo kambario durų. Tačiau jų visai nesimatė, nebuvo jokios žymės. Prieš akis plytėjo vientisa pilko akmens siena. Ji stovėjo gumbuota, nes ją ištisai sudarė kieta kalno uola, kuri be mažiausio įskilimo ar tarpelio plytėjo prieš lovlių akis. Žalis netyčia atsirėmė ranka į ją ir pajuto, kokia ji šilta, tarsi būtų ne siena, o koks žmogaus kūnas.
— Ką tai galėtų reikšti?— atsisukęs į raganoms nematomus draugus klausė Mėlynukas.
— Juodi, sėsk ant šluotos ir atgabenk čia pagautąją raganą. Ji, be jokios abejonės, žino ir pasakys mum, kur yra šio kambario durys,— paliepė Žalis.
Kai sugrįžo, ragana, nors nenoriai, bet, rodydama maža rankele į sieną, pasakė:
— Nuo šoninių sienų atmatuokit po lygiai, tada pataikysit į pat duris...
Mėlynis paėmęs akmenį pradėjo daužyti sienos vidurį, bet ji buvo labai kieta ir turbūt užkerėta, nes į ją trenkiant akmeniu nesigirdėjo jokio garso, tačiau akmuo atsimušęs į sieną, tarsi būtų iš gryno smėlio, subyrėdavo į smulkias dulkes, o siena pasilikdavo net neįbrėžta, be jokios žymelės.
— Čia ne mano ir ne jūsų jėgoms. Su akmenėliais nieko nepramušime, reikia kokio didelio geležinio kūjo,— pasakė Mėlynis ir atsisėdo pailsėti.
Ilsėdamiesi jie visi trys išgirdo, kaip siena, tarsi būtų koks gyvas žmogus, lengvai atsiduso ir nusikvatojo... Lovliai pagalvojo kad jiems tie neryškūs garsai pasigirdo i, ano kambario. Juodis, nieko nebelaukęs sėdo ant šluotos, išskrido ieškoti geležinio kūjo.
Netrukus jis grįžo ir Mėlynis, paėmęs įrankį, vėl ėmė trankyti sieną. Vos sudavė kelis kartus, visi trys pamatė — kūjis susiplojo į didelį geležinį blyną, nukrito nuo koto ir daužymui visai nebetiko. O siena vėl liko be mažiausio įbrėžimo. O kai Mėlynis, netekęs vilties ją įveikti, atsisėdo pailsėti, siena vėl atsiduso ir nusikvatojo.
— Kas gali būti, kodėl siena dūsauja ir kvatojasi?— Mėlynukas vėl klausė surištosios, čia pat ant grindų tyliai gulinčios, raganos.
— Ar nebus šita siena — visai ne siena? Ar nebus ant jos, kaip koks grindų kilimas, išsitiesusi ir tvirtai prisiglaudusi kuri nors ragana?.. Jūs jos su jokiu įrankiu neįveiksite. Siena mato visus tavo darbus ir laiku sustabdo smūgius... Dėl to gali nevargti ir be prasmės nenaudoti savo jėgų... Tos sienos jūs niekada, nė su kuo nepramušite ir galite grįžti atgal, iš kur atėję...
— Ar mes negalime tos raganos nuo sienos nuvaryti geruoju?— klausia gulinčiosios Mėlynis.
— Negalima. Kas pirmas ant sienos įsitaisė, tas ten visą laiką ir bus. Ji nė už ką nepasitrauks,— atsakė Sienė.
— Net jei kas nors užmuštų ar nugalabytų ją?
— Negimė dar pasauly tokių drąsuolių ir galingųjų, kurie galėtų ją nuveikti...— mestelėjusi paniekinamą žvilgsnį į mažąjį žmogeliuką, paaiškino belaisvė.
Tada Mėlynis nusikabino nuo kaklo dagiąją kibirkštį, atsisuko į sieną ir tarė:
— Įsitaisiusi ant sienos, nelaimėle, arba tuojau pradink iš čia, arba tuoj pavirsi pelenais...
Siena vėl tarsi nusikvatojo ir viskas paliko kaip buvę.
Tada Žalis laikytąją rankoje kibirkštį metė į sieną. Ji beveizint užsiplieskė apsivijo raudona ugnim ir juodais dūmais, pasigirdo graudus dejavimas ir tuoj viskas nurimo.
Kai dūmai išsisklaidė, siena pasirodė besanti baltojo marmuro, išgražinta puikiausiais ornamentais, jos vidury, kaip sakė surištoji, pasirodė gražios paauksuotos durys.
Belaisvė pasižiūrėjo į liepsnose žuvusią draugę ir graudžiai apsiverkė. Lovliai tuojau pat išgabeno ją iš urvo.
Pagaliau lovliams pasisekė įveikti Tinklę — paskutinę iš Kaulo bobai talkinusių draugių. Beliko atidaryti antrojo kambario duris.
Pradėjo temti, lovliai grįžo į kalno papėdės duobelę, kur jų nekantriai laukė Mantas. Trejetas lovlių sugulė pailsėti, o Mantas paliko stebėti, kas darysis prie urvo kai ateis naktis.

Pasaka — 63

Posted: Fri 03 25, 2005, 19:55
by Edvardas
63. Pirmasis nakties nuotykis

Raganų valdovė užspiesta galutiniuose savo kambariuose, galiausiai įsitikino, kad nežinomas atvykėlis yra gudrus ir galingas. jis ne tik išvengė visų urvo žabangų, bet kas dieną laužiasi vis arčiau jos ketvirtojo ir paties svarbiausio kambario, kur buvo grandinėm prie sienos prirakintas buvusios požemio karalystės karalius, o karstuose šalia jo kentėjo uždaryti du jos sūnūs. Ji neįsivaizdavo, negalėjo suprasti, kad tas didžiausias jos priešas su savo vaikais galėtų būti kada nors išlaisvintas. „Jau geriau mirsiu, bet jo iš šio urvo gyvo niekada nepaleisiu ir niekam neatiduosiu...“— galvojo ji ir iki kraujo kramtė lūpas, nes matė, kad pačios juodžiausios jos mintys netenka galių. Dabar ji vis dar kūrė planus kaip iš čia pasprukti ir persikelti su visu turtu ir belaisviais iš šio urvo į kitą, saugesnę vietą...
Kai į naktį viskas nurimo, ir lovliai nuo durų pasitraukė, ragana sėdo ant šluotos ir nutarė pasižvalgyti po pievą, paieškoti, kur slepiasi tas atvykėlis. Ją labai traukė ir pieva su gražia arklių kaimene, kurioje lakstė ir jos numylėtinė kumelaitė. Šiąnakt Kaulo boba buvo labai atsargi, nes žinojo, kad išeidama pro duris, su neprašytu svečiu gali susitikti kiekviename žingsnyje...Dabar jos jau niekas iš anksto nebeperspės, nes urve nebebuvo nei juodojo varno, nei pačių ištikimiausių draugių. Bet vis tiek ji atsisėdo ant šluotos ir tyliai, dairydamasi į visas puses, neskubėdama skrido iš urvo.
Kai tik pasiekė angą, ją tuoj pamatė Mantas ir nutarė, pasivertęs nematomu, paskraidyti kartu ir pasižiūrėti ką raganos veikia naktimis. Manto šluotelė buvo greita, paklusni ir jis be vargo galėjo skristi visur, kur skrido raganų valdovė.
Pirmiausia ji apsuko tarpukalnių pievas, paskui, nusileidusi žemiau, apžiūrėjo arklių kaimenę ir priskridusi prie kumelaitės, nors ta lėkė smarkiu šuoliu, patapšnojo ranka ją per nugarą, pabraukė per riestą kaklą ir galiausiai, palikusi skristi šluotą šalia, užšoko lekiančios kumelaitės nugaros. Mantas matė, kokia patenkinta buvo ragana, kaip žėrėjo jos žalios akys, kaip ji džiaugėsi, kai kumelaitė, atsiskyrusi nuo bandos, lakino ją per plačią pievą. Tik ūkčiojo, tik skaninosi lėkdama šuoliais ant arklio, o jos sijonas, kaip išpūstos laivo burės, sklaidėsi pilkšvos nakties vėjyje.
Mantas savo akimis pamatė, kad raganos kojos yra visai nepanašios į žmogaus, o jų vietoje yra arklio kanopos. „Ar tik ji nėra kilusi iš arklių,— paabejojo jis,— bet paskui prisiminė ką buvo sakiusi sugautoji ragana ir suprato, kad ant kumelaitės jojo raganų valdovė.“ Paskui Mantas nutarė pavogti šalia raganos skrendančią jos šluotą, bet kai tik ištiesė ranką, šluota cyptelėjo ir sudavė jam per nagus. Ragana iš karto apsižvalgė, pačiupinėjo šluotą ir jojo toliau.
— Ko cypčioji, kvaišė, jei aplink nieko nėra,— subarė valdovė savo ražą.
Tada Mantas nutarė raganos šluotą sudeginti ir metė į ją kibirkštį. Vietoj šluotos mėnesienoje pasidraikė juodas dūmelis, ragana, greit skrisdama, jo nė nepastebėjo, tik kai iki valiai prisijodinėjusi šoktelėjo nuo arklio ant šluotos, kurios nebebuvo, krito ant žemės ir kelis sykius sukosi kulversčiais, o kai galva atsitrenkė į gulėjusį akmenį, iš akių pasipylė žiežirbos. „Tai nevidonas ir sukčius... Net pievoje iš pat mano panosės pavogė mano šluotą...— sudejavo ragana,— Vadinasi, jis yra šalia manęs, jis visur persekioja mane...“
Tuoj pat pasivertė paukšteliu ir greitai nuskrido į urvą.
Mantas vėl įsitaisė prie urvo angos ir žiūrėjo, kas bus toliau.

Pasaka — 64

Posted: Sat 03 26, 2005, 23:00
by Edvardas
64. Antrasis nakties nuotykis

Ragana, grįžusi atgal, pasiėmė kitą šluotą ir vėl išskrido. Prieš tai ji užbūrė karaliaus kambario duris saugojantį šunį. Pasruvo krauju jo akys ir pakilo įsiūtis draskyti viską, kas stovi ar juda aplinkui.
Ragana pagalvojo: „Naktimis tas nykštukas ilsisi, dabar galiu skristi be jokios baimės... O jei kas bandys įsilaužti į mano kambarį, tą didysis šuo akies mirksniu sudraskys į gabalus... Mano sargas geras... Man, kad ir kas bebūtų, reikia skristi ieškoti kitos vietos ir ši! pat naktį persikelsiu į ją... Čia man gyventi nebeįmanoma...“
Raganai būtinai reikėjo skristi, nes matė, kad nuo to mažo vienkojo žmogeliuko arba juodojo žaibo urve pasislėpti tikrai nebegalima. „Aš turiu ne tik surasti vietą, bet šiąnakt, kol niekas netrukdo, su diduma savo daiktų ir brangenybių bei karaliūnu persikelti ten...“
Mantas, pamatęs kad ragana vėl išskrido iš savo urvo, nutarė nebesekti paskui ją, o pasinaudoti proga ir gerai apžiūrėti visą urvą. Jis turėjo slaptą viltį: gal kartais jam, niekam nieko nepasakius, pavyks iš raganos pavogti užburtąjį ir raganos kambariuose paslėptą karalių...
Atskridęs ant savo gerosios šluotelės prie trečiojo kambario durų, jis, pasinaudodamas Pinčiaus lazdele, susimažino, pasidarė nematomas ir tebesėdėdamas ant savosios šluotos, per rakto skylutę įskrido į trečiąjį kambarį. Prie ketvirtojo kambario durų pamatė didelį ir bjaurų, ugnimi spjaudantį šunį, kuris, priėjus arčiau, galėjo jį sudraskyti, praryti arba sudeginti. Bet šuns po kambarį skridusios musės visai nedomino. Tačiau Mantas buvo atsargus, nes besiartinant prie šuns reikėjo labai saugotis iš nasrų einančios ugnies. Jeigu jis būtų patekęs į liepsnas, būtų nudegę ne tik sparnai, bet ir pats kažin ar bebūtų išlikęs gyvas...
Dėl to Mantas pačia palube, kai šuo atsigulė ir prisnūdo, atsistojo ant ketvirtojo kambario durų ir išsitraukęs lazdelę sušnibždėjo:
— Murki — murki, kas prie tavęs prisilies, tepavirsta mažu besparniu vabalėliu...
Raganos šuo, išgirdęs šį šnabždesį, pašoko į kojas, apsidairė aplinkui ir pradėjo garsiai loti ir daužytis ant grandinės. Iš jo burnos tiško kibirkštys ir veržėsi liepsnos. Mantas nutarė nerizikuoti ir prie šuns nesiartinti. Jis padidino savo lazdelę, kuri tarsi iš dangaus nukrito šalia šuns nosies. Šuo su baisiausiu įniršiu puolė prie lazdelės, norėjo sugriebti ją dantimis ir sukrimsti. Tačiau nebespėjo jos net sukąsti, kai tik jo nosis prisilietė prie lazdelės pavirto į mažą, gailiai cypčiojantį šuniuką — vabalą. Kai dar kartą, jau būdamas mažas, griebė, dar labiau sumažėjo. Mantas atsivertė į didesnį, sugriebė miniatiūrinį nors ir labai piktą šuniuką už pakarpos ir įsidėjo į švarko kišenę.
Po to, pasinaudojęs lazdele, Mantas pateko į ketvirtąjį kambarį. Greitai išlaisvino baisiai storomis grandinėmis prie sienos prirakintą karaliūną, sumažinęs jį įsidėjo į kitą švarko kišenę ir nedelsdamas išskrido atgal. Jis labai nenorėjo vienas pats susidurti su grįžtančia ragana...
Beskrisdamas iš urvo pajuto karštį ir netrukus pamatė kad dega viena švarko kišenė. „Matyt paskutinius šposus krečia man tas šunėkas,“— pagalvojo ir išmetė jį ant urvo grindų. Šuo, nors ir mažas, tebebuvo piktas ir kiek įkabindamas vijosi beskrendantį Mantą. Bebėgdamas prie urvo angos pateko į mirties duobę ir jį, net nekramtęs, prarijo didysis krokodilas.
Jau greitai turėjo aušti. Mantas, niekur negaišdamas, nusileido į duobę kalno papėdėje. Rytmety pabudusiems lovliams papasakojo viską apie naktinius nuotykius.
— Tai ar mums bereikia čia gaišti, jei jau išlaisvinome karalių? Gal jau pats laikas ruoštis namo?..— klausė Žalis.
— Bet urve yra daugiau kankinių. Argi juos paliksime?— klausė Mėlynukas.
— O ragana? Ar leisime, kad vėl kankintų nekaltus žmones?— klausė Juodis.
Sutarė, dar pasilikti ir neišskristi tol, kol nepagaus raganos ir neišlaisvins raganos kambariuose likusių belaisvių.

Pasaka — 65

Posted: Tue 03 29, 2005, 16:54
by Edvardas
65. Karaliūno pasakojimas

Iš urvo išgelbėtasis ir ilgai raganos kalėjime grandinėmis prie akmens sienos prirakintas Karaliūnas buvo liesas kaip skiedrelė. Besimatė tik vešli žila barzda ir giliose akiduobėse blizgančios mėlynos akys. Kai Mantas jį perrenginėjo kitais drabužius, matė,— iš jo belikę oda ir kaulai. Pailsėjęs ir pavalgęs, karalius papasakojo:
— Kai ragana, pasivertusi skrendančiu slibinu, suleidusi nagus į mano pečius ir nugarą nešė į kalnus, aš visas buvau apšalęs storu ledu ir bemaž jau miręs. Kai atsigavau, jau buvau kalėjime ir stora grandinė žlegėjo apjuosusi mano kaklą, rankas ir kojas. Šalia geldoje, kaip kokiam šuniui, buvo pamesta keletas apgraužtų dvokiančių kaulų. Aš nieko nevalgiau, nes man akyse iki pat šiol vis vaidenosi nekaltai nužudyti mano vaikai ir aš negalėjau sau atleisti, kad taip nepagalvojęs ir neištyręs vedžiau gražią mergaitę, kuria buvo pasivertusi pikta raganų valdovė. O — oo, kokia ji man tada, kai buvau dar jaunas, pasirodė neapsakomai graži, aš ištisomis valandomis negalėdavau į ją atsižiūrėti. Dabar žinau — ji buvo mane apkerėjusi ir aš nieko aplink save nebegalėjau nei matyti, nei suprasti. Kai supratau, jau mano vaikeliai buvo pagrobti, o gal ir nužudyti, o aš pats atsidūriau jos požeminiame kalėjime.
— Per savaitę,— tęsė Karaliūnas,— po du kartus į kalėjimą užeidavo pati ragana, buvusi mano žmona, ir visada surasdavo kaip nors mane įskaudinti ar kankinti. Vieną kartą ant kaklo esančią grandinę taip suveržė, kad nebegalėjau kvėpuoti ir nukritau be sąmonės, kitą kartą — surišo rankas ir pakabino ant geležinio kablio sienoje, trečią — šukavo galvą su šukom, kur vietoj dantų buvo aštrūs peiliai ir taip supjaustė galvą, kad aš per akis užlietas krauju nieko nebegalėjau matyti... Visada išeidama primindavo:
— Mano vyre, aš tave taip globosiu, kol gyva būsiu... Niekada nepamiršiu tavo išmintingo karališko nuosprendžio, kai buvai nuteisęs mane myriop...
— Aš nieko jai nesakydavau, nes aš buvau pusgyvis ir man jau nebeskaudėjo. Tik akyse vis rodėsi mano nekalti vaikeliai. Vis smerkiau save, kad per mažai dar kenčiu, o jie pagrobti ir išvaryti iš namų kentėjo daug daugiau...
Karalius apsiverkė, skruostais ritosi didelės skausmo ašaros. Paskui tęsė:
— Šalia manęs kambaryje, kaip didžiulės pailgos dėžės, buvo sudėti kažkokių nelaimingųjų karstai. Ragana, užėjusi į kambarį, kiekvieną kartą prieidavo prie jų, pabelsdavo ir ausį pridėjusi klausydavosi, ar kas begirdėti. Tuoj iš karsto pasigirsdavo tartum koks krebždesys ar aimana, o jos lūpas ištempdavo pagiežinga šypsena...
— Tikriausiai, ten yra uždaryti kokie nors jos paniekinti ir ką nors blogo jai padarę kankiniai,— pastebėjo Žalis.
— Ir man taip atrodydavo,— pridėjo karalius ir, nuo aiškinimų pavargęs bei iš naujo viską perkentėdamas, nurimo.
— Tai mums būtinai reikės dar ten įeiti ir apžiūrėti ir išlaisvinti nelaiminguosius...— samprotavo Mantas.
— Būtinai,— pritarė jam lovliai.

Pasaka — 66

Posted: Wed 03 30, 2005, 17:42
by Edvardas
66. Raganos įniršis

Kaulo boba į urvą skrido gerai nusiteikusi, niūniavo kažkada pas Liuciferį išmoktą dainelę:
Gyvenimas visas — šiukšlyno duobė,
Į peklą pakliūti — didžiausia garbė...
Užvirinsim smalą — putos kaip alus,
Viliosim užsukti protingus kvailius...
Jai, tolimam snieguoto kalno plyšyje, pasisekė surasti dar gilesnį ir platesnį urvą. Grįždama galvojo: „Jei šiąnakt su visais senojo urvo vergais ir rakandais pavyks ten persikelti, tai niekas niekada mano naujos buveinės nebesuras. Nuo šiol galėsiu laimingai gyventi ir niekuo nebesirūpindama jodinėti ant savo kumelaitės, kaip tinkama tvarkyti visus namų reikalus...“
Bet nebuvo lemta išsipildyti šitoms svajonėms: senajame urve neberado savo didžiojo šuns, kažkas buvo pagrobęs ir jos buvusį vyrą — karalių. Ketvirtajame kambaryje, kaip niekšingiausios gyvatės, tįsojo ant žemės pamestos buvusios karaliaus grandinės... Karaliūno nebebuvo. Ragana žiūrėjo, žiūrėjo ir negalėjo savo akimis patikėti. pagaliau, kai suprato, kas buvo atsitikę, pykčio ir nevilties perkreiptu veidu sustaugė kaip šimtas vilkų. Sudrebėjo visas kalnas, o nuo urvo sienų ir lubų atitrūko ir pradėjo byrėti didžiuliai akmenys. Šis urvas dar nebuvo matęs taip įpykusios šeimininkės ir tarsi susigūžė, susitraukė, sumažėjo. Raganos įniršio niekas nebegalėjo sustabdyti ir ketvirtojo kambario nebylioms sienoms pasirodė, kad greitai čia atsitiks nematyti dalykai.
— Na, palaukit,— lyg išprotėjusi staugė ragana,— dabar išvysit — ko nematę, išgirsit — ko negirdėję!..
Siuto iš nevilties nieko aplink nebematydama, pamiršusi visus savo ketinimus.
— Nėra gyvenimo man, nebus niekam... Tuoj, prakeiktieji, pamatysit ką aš dar galiu, tuoj pamatysit ir pajusit savo kvailomis ir nelaimingomis galvomis...
Pasiėmė ragana į rankas didįjį užburtą savo kastuvą, užskrido ant stačios ir aukštos urvo uolos į pat jos viršūnę, didžiuliais luitais pradėjo kirsti kalno uolą ir versti viską žemyn. Didžiuliai akmenys dundėdami krito kalno papėdėn, o smarkiau mestieji pasiekdavo kraterį ir nukritę į jį toli taškydavo raudonai ištirpusią magmą, kuri ugniniu lietumi krito į pievas ir degino viską aplinkui. Pasibaidę ugninio lietaus raganos arkliai gailiai žvengdami lėkė kuo toliau nuo kraterio, o jos gražioji kumelaitė, užtiškus didžiuliam magmos pliūpsniui, čia pat pievoje sudegė ir susilydė į didelį juodą sustingusios arklio pavidalo lavos gniužulą.
Daug akmenų krito prie pat urvo angos ir aptaškyti kraterio magma vienas su kitu susilydydavo į vientisą uolą ir įėjimas į kalno urvą iš visų pusių pradėjo smarkiai siaurėti. Ragana darbavosi taip triukšmingai kirsdama ir šaukdama bei ūkčiodama, visai nieko nebepaisydama ir nebematydama, kad Mantas ir visi trys lovliai išgirdo ir, iškišę iš duobės galvas, nustebę žiūrėjo ir negalėjo suprasti, kas čia darosi. Pamatę kalno viršūnėje besidraskančią ir jau gerokai kalną nuardžiusią raganą, jie sunerimo.
— Nejaugi raganų valdovė pasiuto, o gal ko prisirijusi išėjo iš proto?.. Ar matot, ką ji daro? Nori visus, kurie liko jos urve, palaidoti gyvus ir ne tik sunaikinti visą kalną, bet ir amžinai paslėpti įėjimą į savo urvą...— pastebėjo Mėlynis.
— Tegu, tegu... Juk pradėjusi tokius darbus, ji pati lenda mums į nagus... Atėjo pats laikas ją nuraminti ir priglausti mūsų kišenėn...— aiškino Juodis.
— Tik greičiau imkimės veikti. Turim suspėti, kol senė tebesiautėja, nes kai atsikvošės, prie jos nebeprieisime,— skubino Mantas.
— Pasiverskime nematomais ir kai tik ji pasilenks prie žemės, visi trys kirskim į kvailą jos makaulę... Nudardės nuo kalno kartu su savo uolomis, o Mantas, kaip ir kitas jos drauges,— beveizint sumažins, suriš ir įsikiš į švarko kišenę,— siūlė ir skubino Mėlynukas.
Ir jie, palikę karaliūnui saugoti surištąją raganą, išlipo iš duobės, pasivertė nematomais ir susėdę ant Manto šluotos nuskrido į kalno viršų. Pūtė šaltokas rytmečio vėjas, visas kalnas dundėjo ir šokinėjo nuo raganos kastuvo kirčių.

Pasaka — 67

Posted: Fri 04 01, 2005, 12:07
by Edvardas
67. Kalno viršūnėje
Kai lovliai, užskridę ant pačios kalno viršūnės, nusileido per dešimt žingsnių nuo raganos, pamatė, kiek daug kalno uolų ji jau buvo nuskaldžiusi. Ir vis, nesustodama nė vienai sekundei, kirto ir kirto, o seilės taškėsi aplinkui ir kur nukrisdavo, kalno akmeny tuoj įskildavo keli gilūs grioviai.
— Žiūrėkit, žiūrėkit,— tyliai kuždėjo Žalis,— tas jos kastuvas kerta pats, ji tik nutaiko kur turi kirsti ir spjaudosi. Kad mes turėtume tokį kastuvą, galėtume kalnus nuversti...
— O gal neužilgo ir turėsime,— šyptelėjęs pridūrė Mantas.
— Ko gero, taip ir bus,— ištarė ir Juodis.
— Na, tai imamės,— paragino Mėlynukas.
Jie iš trijų pusių apsupo raganą. Pirmas į pat tarpuakį šoktelėjo ir trenkė Žalis. Ragana, sustaugusi, kad net sudrebėjo visi kalnai, suklupo ant kelių. Antras į paausį trenkė Juodis. Ragana suvaitojo ir ištiesusi kojas atsisėdo. O nuo Mėlynuko smūgio — ji neteko sąmonės ir, pavirpinus kojas, išsitiesė šalia savo, ore, tarsi pūko, plaukiojančio didžiulio, storo metalo, saulėje sidabru švytinčio kastuvo.
Mantas užburtąja lazdele tuoj ją pavertė raganą į mažą vabalą, kietai suraišiojo, apsupo nedegančiu popierium ir įsidėjo į švarko kišenę. Ragana buvo minkšta, suglebusi ir Mantas, apžiūrėjęs ją, pamatė, kad vietoj kojų sijono apačioje kyšojo pačios tikriausios arklio kanopos. „Ne, neapsirikome, ji yra ta pati, kurią mačiau naktį jojant ant kumelaitės,— pagalvojo jis, bet niekam nieko nesakė.
Lovliai netrukus atsigaivėjo, nes atsitrenkę į kietą raganos galvą kurį laiką irgi buvo kiek apkvaitę. Kai Mantas išėmęs iš kišenės parodė ryšulėlį, visi laimingi spaudė vieni kitiems rankas, nuoširdžiai džiaugėsi.
— Tai va, ir būsime įvykdę seneliui ir sau duotus priesakus,— laimingas ir besišypsantis pastebėjo Mantas.
— Neskubėk,— nesutiko Žalis,— dar bus vargo. Juk nežinome, kas mūsų laukia tuose kambariuose, kur sukrauti raganos rakandai.
— Bet vis tiek, jau grįžti namo ne gėda, o džiaugsmas,— pritarė Mantui Juodis.
— Dabar grįžkime į savo buveinę. Mantai, nepamiršk, pasiimti raganos kastuvo. Kiek sumažintas ir sureguliuotas ne uoloms kirsti, o žemei kasti, jis bus naudingas ir seneliui, ir mums.
Visi susėdo ant Manto šluotos ir nusileido nuo kalno.

Pasaka — 68

Posted: Sun 04 03, 2005, 12:28
by Edvardas
68. Raganos kambariai

Kai jie vėliau prisiartino prie kalno, lovlius ir Mantą labiausiai nustebino bemaž visai užverstas urvas. Dideli akmens luitai buvo sukritę vienas ant kito, o ištiškusioji kraterio lava sušaldama juos taip sulipdė, kad rankomis nebegalėjai jų nei pajudinti, nei atskelti vieną nuo kito.
— Be raganos kastuvo jau nebeapsieisime. Mantai, tuoj pat skrisk ir atsinešk jį,— paliepė Žalis.
Kai kastuvą paleido iš rankų, jis iš karto perskaitė lovlių mintis, tuoj įsmigo, atplėšė didžiulį akmens luitą, o kai sukibę norėjo ridenti jį, kastuvas pats iškart jį nurideno į šoną.
— Tokio kastuvėlio savo rankose dar neturėjau,— džiaugėsi Mantas.
— Žinote ką,— sušuko Juodis,— meskime akmenis į mirties duobę, kad daugiau niekas pasaulyje į ją nebegalėtų įkristi ir žūti...
— Teisingai,— pritarė Mantas,— ji nei dabar, nei anksčiau, niekam nebuvo ir nebus reikalinga.
Urvo anga netrukus buvo atvalyta, mirties duobė užversta ir jie, sėdę ant šluotų, nuskrido urvo gilumon į raganos kambarius.
Durys buvo užrakintos, bet pasinaudoję Pinčiaus lazdele, jie netrukus jas atidarė ir nieko įstabaus neradę antrame ir trečiame kambariuose, suėjo į ketvirtą. Čia ant žemės tebegulėjo karalių rišusioji grandinė, o pasieniais buvo sukrautos dėžės — karstai, apie kurias buvo pasakojęs karalius.
— Atidarykime ir pažiūrėkime, kas jose yra,— pasiūlė Mantas.
— Bet ar atidarydami į kambarį nepaleisime kokios piktosios dvasios, kurios paskui negalėsime atsikratyti?— rūpinosi Mėlynis.
— Pamėginti vis tiek teks, juk neišeisime nieko nenuveikę...— ryžtingai tarė Žalis.
— Pirma pabarbenkim į karstą ir pasiklausykim, gal ką išgirsim,— šokosi Mėlynukas. Ir kai visi nutilo, Mantas rankos krumpliais pabeldė.
Ilgoje dėžėje kažkas sušnypštė, paskui pasigirdo tyli žmogaus dejonė ir po to iš lėto vėl viskas nurimo. Tada jie truputi pakėlė antvožą ir pravėrę plyšelį baisiausiai išsigandę atšoko. Dėžėje pamatė paguldytą mažą baltą vaikelį, į kurį buvo įsisiurbusios didžiulės juodos siurbėlės, o kaklą, galvą ir rankas buvo apsivijusios storos ir tarsi juodais dažais ištatuiruotos margos nuodingosios gyvatės.
Kai galiausiai dėžę atidarė iki galo, gyvatės sušnypštė, aukštai pakėlė galvas ir pasiruošė kirsti kiekvienam, kuris tik prisiartins prie jų saugomo vaiko.
— Ką su jomis darysim?— beviltiškai nusiminęs klausė Mantas.— Juk tos pabaisos, jeigu jas įpykinsime, galį įgelti tam karste gulinčiam ir vargu ar begyvam kūdikiui...
— Reikia skubėti, nes dėlės baigia išsiurbti to vaikelio paskutinį kraujo lašą,— nekantravo Mėlynukas.
— Juodi, duokit man lazdelę,— ryžtingai sušuko jis ir tuoj sušnibždėjo:: „Murki — murki, kas palies tave, tuoj pavirs į mažytį sliekelį...“ Mantai, ir visi kiti būkim pasiruošę tuojau pat sumindyti jas. O gal jų pribaigimui, kai jas išmesiu iš karsto, pasitarnaus tas pats raganos kastuvas?
— Mes pasiruošę,— atsiliepė choru Mėlynio draugai.
Tada Mėlynis priėjo prie dėžės ir atkišo lazdelę, visos gyvatės, nuodinguoju dantimi tuoj kirto į ją ir čia pat virto mažyčiais, ant karsto dugno besirangančiais kirminukais. Mantas, apsimovęs ranką pirštine, mėtė juos ant žemės, o lovliai, raganos kastuvas šokinėdami ant grindų jas kapojo, mindė ir traiškė. Po to atėjo eilė dėlėms. Jos buvo taip prisisiurbusios prie vaiko kūnelio, kad atitraukiant trūkinėjo per pusę ir vis tiek nepaleido savo aukos. Vėl teko griebtis lazdelės ir jas sumažinti. Tik tada pasisekė jas atplėšti nuo kūdikio rankų, kaklo, kojų ir kitų vietų.
Kai vaiką išlaisvino, jis, tarsi būtų didelis suaugęs žmogus, karste atsisėdo ir pradėjo šnekėti:
— Raganos siurbėlės gėrė mano kraują ir aš negalėjau augti, o gyvatės saugojo ir nieko prie manęs neprileisdavo. Kas tik pakeldavo viršų, juos tuoj įgeldavo, o negyvėlį palikdavo suryti tam pasiutusiam šuniui...
— O kas tu toks esi ir kaip atsidūrei šiame karste?— pasidomėjo Mantas.
— Mes čia esame du karaliaus vaikai. Kitas guli anam karste, jį taip pat saugo gyvatės, o kraują čiulpia siurbėlės...
Tada jie iškėlė vaiką iš karsto ir paguldė į raganos lovą. tuoj pat atidarė kito karsto viršų ir išlaisvino antrąjį karaliaus sūnų. Tą dieną jie išlaisvino ir kitus uždarytuosius karstuose ir nusivedė į duobę kalno papėdėje.

Pasaka — 69

Posted: Tue 04 05, 2005, 16:37
by Edvardas
69. Karaliūno susitikimas su sūnumis

Karalius, pamatęs savo vaikelius, iš karto juos pažino, tuoj pat ašarodamas abu paėmė ant rankų ir tvirtai prispaudė prie krūtinės. Paskui netverdamas laime, graudžiai apsiverkė, nesigėdijo nei lovlių, nei čia pat ant žemės gulinčių suraišiotų raganų.
Surištoji raganų valdovė, matydama, kad jos burtai nieko nebereiškia ir kad tiek daug nuveikė tokie maži žmogeliukai — lovliai, nors ir surišta, pašėlusiai draskėsi ir ėjo iš paskutinio proto. Kiekviena karaliaus laimės ašara jai kirto tarytum ugninis kardas ir ji raitėsi iš skausmo ir bejėgiškumo.
Karalius, kaip apkabino abu savo sūnelius, taip ir nebepaleido iš rankų visą dieną. Jiems nereikėjo net kalbėtis, kalbėjo jų išlaisvintos ir iš kančių išvaduotos širdys. Ir ta kalba buvo daug prasmingesnė už sakomus žodžius.
— Dabar, kol gyvi, visada būsime kartu ir niekas pasaulyje mūsų nebegalės išskirti.
— Tėte,— šūkčiojo protingi, bet kūdikiškai atrodantys vaikai,— tu daugiau su raganomis nebesusidėk ir mes galėsim laimingai gyventi...
— Aš daugiau su niekuo nebesusidėsiu, judviejų laimės man užteks visam amžiui, visiems laikams...
Jie nesiskyrė net naktį ir miegojo vienoje lovoje. Bet kai Karaliūnas rytmety pabudo, šalia jo miegojo jau ne du kūdikiai, o du gražūs jaunikaičiai. Karalius nebegalėjo pažinti savo vaikų, nes jie per vieną naktį išaugo tiek, kiek būtų galėję išaugti per dešimtį metų. Per kitą naktį jie išaugo dar penkiais metais ir tapo gražiais jaunais penkiolikamečiais vyrais. Vienas buvo labai panašus į karalių, o kitas į seniai mirsią karaliaus pirmąją žmoną, berniuko motiną. Taip, nukritus raganos burtams, jie atgavo karste prarastus metus ir dabar galėjo jaustis ir gyventi kaip visi žmonės.
— Kokie judu vyrai, greitai jau galėsit mane užvaduoti,— džiaugėsi karalius ir vis nenorėjo atsitraukti nuo savo vaikų.
— Tai ragana įkišusi mus į karstą neleido augti ir gyventi, ir dėl to mes buvome maži. Bet dabar, tėte, mes esame suaugę, bet visiški nieko nežinome, nemokame jokio darbo, mūsų akys ir rankos nepripratusios prie žemiškų dalykų. Mes nemokame net kardo paimti į rankas ir jo laikyti. Kas begalės mus visko išmokyti?..
— Aš visko jums suteiksiu ir man bus malonus tas vargas, kuris neš jums mokėjimą ir žinojimą. Nepraeis ir metai, ir jūs turėsite viską, kas reikalinga jūsų amžiui.

Pasaka —70

Posted: Wed 04 06, 2005, 22:52
by Edvardas
70. Raganos turtai

Kitą dieną lovliai ir Mantas grįžo į raganos kambarius ir viską atidžiai apžiūrėjo. Jie surado daugybę brangakmenių, aukso, sidabro, visokiausių brangių papuošalų. Kambarių langai palubėse buvo ne iš stiklo, o iš kalnų krištolo.
— Čia suvilkti ištisos karalystės turtai,— tarė Žalis.— Ką mes su jais darysime?
— Už savo vargą ir darbą nors kiek pasiimsim dabar, kad grįžę nebūtume beturčiai. Paskui, pasitarę su seneliu, žinosime, ką daryti su kitkuo,— samprotavo Mantas.
— Paklauskime karaliaus, ar tik ne jo karalystės geras čia yra atsidūręs? O juk, jei ir ne jo karalystės, vis tiek mes turime skirti turto jo sugrįžimui į sostą, padėti atstatyti sugriuvusią karalystę. Juk ji dabar nuniokota iki paskutiniųjų ir daugelis jos gyventojų paversti tikrais vergais...— samprotavo Juodis.
— O ką darysime su arkliais? Jie tokie gražūs... Nemanykit, kokį ketvertą neprošal būtų dovanoti ir seneliui. Ir karaliaus rūmams jų sugrįžimui reikėtų bent keletos...— skaičiavo Mėlynukas.
— Daug ką turėti būtų gerai, bet kaip viską nugabenti tokį kelią, viską per tiek kalnų, ežerų ir upių pernešti?...— abejojo Žalis.
— O man rodosi,— pertarė Mantas,—viskas įveikiama. Juk kiekvienas skridimui galime pasiimti po šluotą, o Pinčiaus lazdelė padės sutvarkyti visą kitą...
— Nieko nebesuprantu...— nusivylė Žalis.
— Ko čia nesuprasti? Sakysim arklius sumažiname ir susidedame į vieną dėžę. Ją pasiimu aš,— aiškina Mantas,— brangakmenius duodame kitam, auksą — trečiam... Paskui sėdame kiekvienas ant savos šluotos ir skrendame namo...
— Žinai — auksinė tavo galva, tuoj pat imamės tvarkytis,— patenkintas šūktelėjo Mėlynukas.
Kitą dieną visi tvarkėsi, aiškinosi, kas ką neš, bandė skraidyti su raganos šluotomis, taisė dėžes, užkalinėjo jų viršus, dėjo diržus ir tvirtino prie pečių, kad beskrendant niekas neiškristų. Galiausiai, baigiantis dienai, viskas buvo sudėta. Kaulo boba pasiprašė, kad ją įdėtų į tą pačią dėžę, kur buvo arkliai. Durė ir Sienė purkštavo ir sakė, kad joms arklių kvapas pykinąs širdį. Jas lovliai įtaisė tarp brangakmenių.
Auštant kitai dienai, visi išlipo iš duobelės kalno papėdėje, susirikiavo į eilę.
— Betgi daug ko dar liko valdovės urve, visko mes nepaėmėme. Ar tai ir paliksime likimo valiai?— klausė savo draugų Žalis.
— Teisingai. Turim pagalvoti kaip sutvarkyti likusį turtą. Kol mes besugrįšime, atskris kitos raganos ir viską išsinešios...
— Padarykim taip, kaip padarėme su senelio sodyba. Tada ši raganos buvimo vieta pasidarys visai nebepažįstama ir likusios gyvos raganos nieko nebegalės atrasti...
Visi trys lovliai ir Mantas nuskrido prie kalno, sumažino jį ir pavertė nematomu. Dabar prieš ugnimi ir lava burbuliuojantį ir pusiau užverstą kraterį į visas puses plytėjo didelė lyguma, joje žaliavo pievos, žydėjo gėlės.
Sugrįžus prie buveinės Mėlynis dar kartą visus apėjo, patikrino ar gerai supakuota ir pririšta. Tada su Pinčiaus lazdele visus užbūrė ir panaikino būsimos kelionės raganų burtus, sau ir kitiems palinkėjo laimingo kelio ir visi pakilo į orą. Nuskrisdami apsuko dar vieną ratą apie kraterio pievą, kuri tapo visiškai nebepažįstama, paskui kilstelėjo dar aukščiau ir nusitaikę į namų pusę, pralenkdami kalnų vėjus, nušvilpė tolyn...

Posted: Fri 04 08, 2005, 16:22
by Edvardas
71. Sutiktuvės

Pagaliau, laimingai įveikę tolimą kelią, vienas po kito lovliai ir Mantas pradėjo leistis prie senojo tvenkinio.
Raganų valdovės akyse suspindėjo viltis, nes ji žinojo paslaptį — senojo tvenkinio dugne, po akmeniu yra jos draugas Liuciferis. Tik dabar ji negalėjo nei pajudėti, nei nusigauti pas jį, buvo surišta ir užkalta dėžėje.
Lovliai ir Mantas buvo laimingi vėl kvėpuodami gimtosios vietos oru, matydami savo gražųjį tvankinį, senelio namus. Nespėjo nusileidę dorai apsidairyti, kai, išėjęs į lauką, juos pastebėjo senasis šeimininkas. Lovliai keliais šuoliais atsidūrė pas jį, o Mantas, nors lėkė kiek įkabindamas, toli atsiliko nuo šuoliuojančių savo draugų. Jie visi džiaugsmingai apsikabino ir vieni kitus pasveikinę papasakojo kiek atsivežė gerų draugų ir visokio turto.
Netrukus senelį supažindino su išlaisvintu ir jau kiek atsigavusiu karaliūnu ir jo sūnumis. Ta proga namų šeimininkas nutarė suruošti iškilmingą vakarienę. Mantas, pasididinęs atskraidintus arklius, tuoj kinkė juos į ratus ir ruošėsi važiuoti į miestą. Senelis iš nuostabos net išsižiojo:
— Iš kur tokie puikūs arkliai?
— Iš ten pat.
Teko ne tik papasakoti, bet ir parodyti kiek turtų rado raganos urve ir kiek jų atsivežė. Žinoma, didžiąją dalį jų atiduos karaliui, kurį jau kitą dieną lovliai ir Mantas žadėjo skraidinti į jo tikrąją karalystę.
Paimtas nelaisvėn tris raganas tą patį vakarą išlaisvino ir uždarė stiklainiuose. Jų iš viso dabar buvo keturios ir jos nenuleisdamos akių spoksojo viena į kitą, kažką rodinėjo pirštais, bet susikalbėti negalėjo. Tačiau matydamos, kad visų likimas vienodas, kiek apsiramino. Jos, ypač valdovė, aiškiai suprato, kad šįkart iš stiklainių taip lengvai ištrūkti nebepavyks, nes kiekvienas stiklainis, kad nebenukristų, dabar buvo apvyniotas virvele ir pririštas prie vinelės.
Tą vakarą senelis paruošė tikrą balių. Buvo pripirkta ir prikepta visokios mėsos, tortų, iškilusių ir kaip pusnis baltų pyragų, saldainių ir net skaniausių gėrimų. Susėdus prie stalo, senelis tarė:
— Įsipilkit ko nors į taures. Pirmiausiai sveikinu visus laimingai sugrįžus, išlaisvinus karaliūną ir jo sūnus ir nugalėjus žiaurius žmonių priešus — piktąsias raganas. Linkiu laimingai užbaigti žygį ir padėti karaliui grįžti į jo karalystę. O dabar anūkėlį, lovlius ir visus svečius kviečiu skaniai pavalgyti, išgerti ir tęsti pasakojimą apie savo sėkmingą žygį.
Kai nuėjo miegoti, senelis niekaip negalėjo suprasti, kad savo tvarte turi ketvertą gražių arklių, stebuklingą kastuvą, aukso ir kitų brangenybių. „Dabar galėsiu laimingai gyventi ir gerai tvarkyti savo ūkį,“— galvojo jis ir niekaip negalėjo užmerkti laimingų, nuo mąstymo bei patirtų įspūdžių išsiplėtusių akių.
O Mantas ir lovliai miegodami vis krūpčiojo, nes jiems vaidenosi, kad apie lovas raitosi nuodingos karstuose matytos gyvatės ir kažkas į jų lovas paleido dideles juodas dėles. Bet perkėlę akis ir apsidairę prisimindavo — miega senelio namuose ir jokio pavojaus nėra.
Rytmety, kaip ir buvo žadėta, karalius su sūnumis, lovliai ir Mantas išsiruošė į kelionę. Jiems reikėjo aplankyti požemio karalystę ir į sostą sugrąžinti karaliūną.

Pasaka —72

Posted: Sun 04 10, 2005, 23:05
by Edvardas
72. Karaliūno sugrįžimas

Prie požemio karalystės juos vėl atvedė stebuklingasis raktas. Dabar jį savo rankose laikė Karaliūnas. Kai tik jis, suradęs kalno uoloje rakto skylutę, pasuko raktą, visi požemio karalystės plotai, tarsi koks didelis ir lengvutis balionas, pamažu pradėjo kilti į dangų. Kai bekildami susilietė su buvusiais virš jos požemio valdovės užburtais kupolais, jie, tarsi pavasario ledas, pradėjo aižytis ir pavirto į keistą, vos matomą rūką, kuris pamažu tirštėjo ir galiausiai pavirto juodu debesiu. Tas debesys nesisklaidė, o telkėsi, spaudėsi užstodamas saulę ir temdydamas viską aplinkui. Pagaliau jis pasidarė panašus į juodą devyngalvį slibiną ir kai tik jo galvos pažiūrėjo į buvusios požemio karalystės plotus, žmonės pamatė aštuoniolika raudona ugnimi švyturiuojančių akių... Netrukus padangių slibinas į žmones paleido žaibų ugnį ir norėjo viską sudeginti... Tik ta ugnis, netekusi turėtų burtų galių, kilo viršun ir ryškia liepsna sudegino juodąjį devyngalvį slibiną...
Po to pasirodė saulė ir sutvisko miesto bokštai bei namų langai. Pragydo paukščiai, o miesto žmonės, lyg išvydę kokį stebuklą, prisidėję rankų delnus virš akių, dairėsi į dangų ir negalėjo suprasti, kas šią minutę atsitiko.
— Aš nebūčiau niekada patikėjęs, kad iš mano karalystės žmonių buvo atimta net saulė...— su nuostaba ištarė Karaliūnas.
Nušvitus saulėtam dangui, iškart pasikeitė Karaliūno ir jo sūnų apdarai. jis dabar vilkėjo gražia karališka mantija, o ant jo galvos sužibo auksinė karūna. Jo sūnūs — karalystės princai, taip pat vilkėjo princų mantijomis, o prie šonų kabėjo aukso rankenomis švytintys kardai.
— Dabar jau galime keliauti į karaliaus rūmus,— bepasakė nustebęs Karaliūnas.
Lovliai juos sulaikė. Jie parinko tris pačius gražiausius arklius, padidino juos ir paliepė visiems trims atsisėsti ant jų. Kai karalius su sūnumis įjojo į miestą, jį žmonės iš karto pažino. Gandas apie karaliaus sugrįžimą pasklido ne tik po miestą bet ir visą karalystę. Prisirinko minios žmonių, sveikino karalių, linkėjo jam gerų metų. Miesto aikštėje karalius žmonėms papasakojo, kaip jį buvo pavergusi piktoji ragana, kiek jis ir jo sūnūs iškentėjo, kas juos išlaisvino.
Pabaigdamas pažadėjo:
— Dabar mes laisvi ir gyvensime kaip laisvi žmones. Mūsų gyvenimas priklausys nuo mūsų pačių. O tai yra pats svarbiausias ir pats gražiausias žmogaus siekis.
Vakare karalius pasitikusiems jį žmonėms surengė puotą ir mieste visą naktį skambėjo muzika ir dainos.


PS.
Tai paskutinė šio ciklo pasaka. Kas turėjo sveikatos perskaityti, gal parašys keletą apibendrinančių žodžių.
Iš anksto dėkoju. Pagarbiai E.

Apie Orvidų sodybą (1)

Posted: Wed 04 13, 2005, 12:26
by Edvardas
Orvidai

Pasaulio pažinimas nevienalytis. Jo urvus suriša labirintai ir erdvės. Rodosi lyg ir į priekį einama, o iš tikrųjų tūpčiojama toje pačioje vietoje ar net pasitraukiama atgal. Neveltui sakoma: "Nežinomi Viešpaties keliai." Mąsliai ir apgalvotai sakoma. Kas galvoja, kad vienas žmogus judėdamas neklysta ir gali mokyti visus kitus, tas pridaro daug kvailysčių. Apie tai ryškiai byloja mūsų vakarykštė diena.
Prievarta, kraujas, šaudymai, kalėjimai ir konclageriai, visas tas rachmetovinio tipo pasiaukojimas ir savęs aukojimas kovojant už "gražesnę ateitį", visų vienybę ir gerovę - buvo ir lieka pastangomis į vargą, pražūtį, istorinį niekadėjiškumą.
Dažniausiai mes gudresniais tampame tik tada, kai pasukame galvas atgal ir žvelgiame į nueitą kelią. Tik tada atsiveria burna pasakyti: "Tik pagalvok, kiek kvailysčių būta..." Bet blogiausia yra tai, kad ne taip seniai tas kvailystes ir paikiojimus vadinome didžiausia pažanga, vos ne naujų amerikų atradimu...
Ir tarp visų tų „darbų“ šventu išlieka tik vienas dalykas - humaniškumu ir atgaila besiremiantis žmogus. Tas žmogus, kuris savo veiklos vėliavą nudažė svarbiausiais veiklos principais: neprievartauk, nežudyk, būk gailestingas, padėk savo artimui...

1. Vaizdas nuo Salantų kelio ir iš artumos

Pirmą kartą į Orvidų sodybą užsukau prieš trejetą dešimčių metų.
Pro mašinos langą matėsi melioruojamų laukų vidury ne tai kokie bokštai, ne tai medžiai, ne tai namai. O gal tiesiog žemių ir akmenų krūvos.Tas visas pakilimas iš toliau atrodė kaip pūlingas šių lygių žaliuojančių laukų skaudulys. Keisčiausia - vietoj žaliųjų medžių vainikų kažkas juodavo, pilkavo ir baltavo. Jeigu žmogus būtų milžinas, atrodė, kad ten galėtų kyšoti apipjaustytos jo rankos, išskiesti sustingę pirštai, nulaužtos kojos, sudarkyti šonkauliai. Bet kodėl visa tai ne palaidota, bet kaip pakliuvo užversta akmenų luitais, žemėtomis vejomis, medžių nuolaužomis?..
Keliukas prie sodybos per žalią lauką ėjo kaip lininis ir dar neišbalintas audeklas. Siauras, neapsilenktų nė du arkliniai vežimai. Artėjant prie sodybos iš nuostabos mūsų akys vis labiau „lipo ant kaktos“. Čia viskas buvo keista, neįprasta, nematyta, protu nesuvokiama. Tokių dalykų net įsivaizduoti negalėjome. Bet kažkas čia mus tarsi užhipnotizavo, traukte traukė akis, keistai dilgino mintis. Viskas keistesnis už keistą, painesnis už painų, niekaip nesusiejami daiktai, skulptūros, medžiai, luitai žemės, skaldyti ir neskaldyti laukų akmenys, iškasti ir pribėgę vandens grioviai ir tvenkiniai, ir tarp visko dar išlikę gyvenamieji namai ir kiti normaliam žmogaus gyvenimui reikalingi statiniai...
Visoje toje maišatyje dūzgėjo ir keletas kelmų bičių. Niekaip negalėjome suvokti bendro vaizdo, nes jo lyg ir nebuvo. Paėjus tolyn nuo sodybos - ryškiau pasimatė nudžiūvę ir šaknimis į viršų pastatyti didžiuliai ąžuolai, suversti į krūvą kiti melioruojamų laukų medžiai...
Tikra pragaro velniava, negalėjome suprasti, kam tai reikalinga, kas norima pasakyti. Nei čia koks etnografinis muziejus, nei čia kas nors, kam nors reikalinga. Iš visur, kas pakliuvo suvilkta, netvarkingai sukrauta, supainiota, vielomis ir virvėmis apraizgyta, suraišiota - nei pradžios nei pabaigos, ir kultūringam tų laikų žmogui nėra čia ko ir į ką žiūrėti...
Nebent tų aukštai į viršų pakeltų didžiulių kerų, karikatūriškai suniokotų medžių, galingų ir jau pradėjusių nužievėti ąžuolų kamienų, kurių šakos ir laužytos, ir pjaustytos, ir kitaip sumaitotos, sugręžtos ir susuktos... Bet ar mažai mes matėme sudarkytų sodybų, vėjo varstomų ir gailiai girgždančių namų durų, kurių šeimininkus išvežė į Sibirą, ar neužtektinai braidėme po visokiausias lūženas, ar neprisižiūrėjome miestelių aikštėse Vėtrovo divizijos kareivių nužudytų ir sušaudytų ir po kelias dienas saulėkaitoje laikomų ir šimtais musių puolamų mūsų žmonių lavonų?.. Tai kuo, sakykite, susimildami, mums bepasigėrėti šitoje Orvidų sodyboje?

(bus tęsinys)

Apie Orvidų sodybą (2)

Posted: Mon 04 18, 2005, 11:08
by Edvardas
2. Keista trauka

Klausi ir kamantinėji save šitais ir šimtais dar kitų klausimų, bet vis tiek dairaisi ir eini keistu, akmenimis nužymėtu takeliu, vos nenuslysdamas vandenin, šliauži siaura, per tvenkinį permesta ir siūbuojančia, be jokių turėklų lenta, lipi drobynomis į klėties papastogę, kur kvepia deginamos žvakės vašku ir kur kukliai įruoštas katalikams žinomas namų altorėlis...
Visos tos keistenybės lyg ir stumia nuo savęs, bet kartu verčia ir ieškoti prasmės, traukia, masina. Stebina ne tik keisti takai, krūvos skaldos ir pačių didžiausių akmenų, netvarkingai išsimėtę nupjautų ir išrautų medžių kelmai, bet ir iš kažkur pro visas tas beprasmybes praaugusi, sužaliavusi ir pražydusi ilga karklo šaka, vėjely bemaž žmogaus drebuliu virpantis nenupjautos žolės kuokštas, prie tvarto prunkščiantis arklys, aptvare kartas nuo karto savo grėsmingą triūbą pučiantis asiliukas ir čia pat mekenantis ožys, po kojomis tviskantis skaidriavandenis tvenkinys ir, po galais, ne viena medinė ir akmeninė skulptūrėlė, viena kita ir gana monumentaliai atrodanti. Bet besistebėdamas ir beeidamas įmantriais ir sudarkytais sodybos takais, žmogau, kartu ir saugokis. Šiandie saulėta ir iš avilio virste virsta bitės, žiūrėk, kad kuri neįsiveltų į tavo vešlias ir prakaituotas garbanas... Yra ir kitų pavojų, dėl to kiekvieną žingsnį dėk atsargiai, įvertink save ir pasirinktą taką.
Kažkokia mistiškumo nuotaika gaubia šitą pašalį, o gal ir tave patį, kai įžengei į šią teritoriją: nes matai, kad kartu sustoję Praamžiai išsižiojo ir gieda amžinybės giesmę, susispietę Rūpintojėliai neramiu žvilgsniu palydi praeinančiuosius ir vietoj rankos tiesia pagalbos aurą, o ana ir pats Kristus neša savo šventą kryžių ir iškėlęs į viršų du pirštus kažką sako susirinkusiems ar net laimina juos...
Mūsų pasaulį tuo laiku storu apvalkalu gaubė supuvusi brežnevinė ramuma. Toje sudarkytoje sodyboje ne kaži kaip tesijausdavo miesto ir kaimo žmogus, o ką jau besakyti apie valdžios klapčiukus, rajonų ir miestų partorgus...

3. Praregėjimas

Ta baisioji Orvidų sodybos betvarkė yra ne kas kita (kas mum tokį dalyką galėjo taip aiškiai parodyti ir apie viską pasakyti?), o mūsų pačių sujaugtumas, sulūžimas ir mūsų pasaulio, ir mūsų gyvenimo išniekinimas (daug didesnis už Dievo išniekinimą). Juk Lietuvoje buvo išniekinti dešimtys ir šimtai tūkstančių sodybų, karštos pertvarkytojų galvos buvo apimtos draskymo ir maitojimo ugnies. Tos bekraštės ir beprasmės (sizifinės) niekadėjystės ir skausmo, netekus kiekvieno žmogaus, būta visur, būta kiekviename mieste, kaime, sodyboje ir šeimoje... Kur beeisi, kuriuo Lietuvos takeliu besuksi, kokiu urvu tarp didžiulių užkastų medžio šakų belįsi, į kokį Orvidų statomos piramidės aukštą beįkopsi - sudraskytas žmonių pasaulis visur kyšote kyšo, akis draskyte drasko, kabinasi už rankos, veliasi po kojomis...
O jei esi apybukis ir dar neišvadavai savęs iš dogmatiškojo gyvenimo narvo, ir negali dar suvokti penkiasdešimt metų draskiusio viesulo baisybės ir pražūtingumo, tai šioje sodyboje tau akis greitai prakrapštys kokia nors aštriai nulūžusi medžio šaka ar kelmo nuolauža, ar gal net užtvos tiesiai į tarpuakį sunkus traktoriaus vikšras, kuris, traukomas skersvėjo siūbuoja ir laukia tavęs pačioje netikėčiausioje vietoje... Suspėk laiku pasilenkti, pastumti ranka, atsiklaupti, pašliaužti keturpėsčias. Čia tau ne japonų arbatos gėrimo ceremonialas ar, kai į ritualini kambarėlį turi įeiti vos ne dvilinkas, čia garsioji Orvidų sodyba, čia viskas daug aštriau ir kiečiau, čia viskas iš ašaromis ir skausmu aplaistytos degančios ir griaunamos lietuviškosios sodybos, iš pakūtėje sušaudytų ir kalėjimuose nužudytų žmonių tylių aimanų, iš išniekintos upės ir šaltinio užgesusio grožio...O jei tu nusiteikęs pompastiškai ir eini nežiūrėdamas į žemę, niekindamas tuos kurie apačioje, tu beveizint nukrisi į prarają ir išsisuksi koją ar net sutrenksi savo atpratusius galvoti ir apibendrinti smegenis ir galbūt tada jie pajudės, pradės žmogiškai virpėti ir pergyventi, pamatyti ir suprasti... Neaimanuok, nes praregėjimas niekada nebūna lengvas, ypač tiems, kurie iš prigimties neakli, o realaus pasaulio, kad ir labai keista, matyti nebegali, nebeįstengia, tapo lietuviškaisiais mankurtais... Neaimanuok (kartoju), nes tiems, kuriuos gyvuliniuose vagonuose vežė į Sibirą, arba kurių namus degino stribai, o pačius čia pat pakluonėje šaudė, atėmė žemę ir varė į kolchozus, arba kuriuos ašarojančius melioracijos cunamis ginė į miestą - daug baisiau buvo...
Orvidų sodyboje visi eina per žemę, kuri papuošta buvusiojo išniekinto gyvenimo pačiomis tikriausiomis grožybėmis ir kurių tik mikroskopinę dalelę žmonės tegalėjo sutempti į šį nesąmonių muziejų. Tai ir yra realiai parodytas tas tikrasis mūsų gyvenimas, kurį sukūrė kolchozmetis, chemizavimas, plius elektrifikavimas, plius trėmimai ir savo istorijos niekinimas, plius moralinė priespauda ir vergavimas, plius klasių kovos teorija ir beprasmis tūkstančių kankinimas ir žudymas, plius mūsų ženklų ir dievų niekinimas... Čia, šioje vietoje, dar trūksta garsinės imitacijos, kurią girdėjome Sausio tryliktosios naktį prie televizijos bokšto, iš jį gynusių žmonių: "Budeliai, smaugikai, fašistai, judos, kraugeriai!.. Lie-tu-va, Lie-tu-va!.."

Apie Orvidų sodybą (3)

Posted: Wed 04 20, 2005, 15:24
by Edvardas
4. Detalės
Bet nenusiminkime, eikime toliau ir eidami susimąstykime. Ar ne šio muziejaus stereotipai aštriu žvilgsniu žiūri į mus iš aplinkinių laukų ir miestų, ar to muziejaus nuolaužų nenešiojame kiekvienas savo širdyje, galvoje, ar ne ant jų buvo, o neretai ir dabar yra kuriami mūsų įstatymai ir nusistatymai, tradicijos ir įpročiai? Deja, deja nėra tvirtas tas gruntas ant kurio stovime ir norime statyti laisvą Lietuvą.
Atidžiau įsižiūrėkime į pačią muziejaus sodybos viršūnę. Ten, kaip pražudytų gyvenimų simboliai, kyšo apipjaustytos, aplaužytos mūsų šventų ąžuolų sausos, nužievėjusios ir žmogaus kaulais baltuojančios šakos. Nors jas sunkiai prislėgė kritusių "brolių" liemenys, nors buldozeriai užvertė juos žemėmis, didžiuliais akmenimis, kuriuos Orvidai čia dar sutvirtino, kad dar kartą krisdami nesužalotų praeinančių žmonių... Nors visa tai juoda ir niūru, sopulinga ir kraupu, bet kaip šviesos ir vilties simbolis, nuo pat piramidės viršūnės tiesiai į mus žengia - žengia per lūženas, neviltį, kritusiųjų kaulus - Išganytojas, neša ant pečių didelį medinį kryžių ir, iškėlęs į viršų dešinę, mum skelbia: "Nežudyk, nevok, nepavyduliauk, būk doras ir sąžiningas..." Jo veide nematyti liūdesio ir ašarų, tik spindi viltis, ryžtas, atpirkto gyvenimo prasminga laimė. Ne veltui Urbšys yra sakęs: "Ir Sibire išgyvenau, nes mokėjau maldą ir meldžiausi..." O kas padėjo trempiamai Lietuvai? Ar ne tikėjimas ir malda, šventės ir atlaidai, mirusiųjų budynės ir jų palydos į kapines, senuolių atmintis ir tradicijos?..
Ir juk tas Kristus su praeities kančių kryžiumi ant pečių jau žengia ne į Golgotos kalną, o leidžiasi nuo jo. Vadinasi, jau atkentėjęs ir atpirkęs Lietuvą. Ar ne Orvydai, dar tebesant poliarinei nakčiai ir priespaudai, talentingai įkūnijo mūsų Atgimimą, Laisvę, Nepriklausomybę? Kančių ir didžiojo kraujo kelias jau nueitas, anas - buvęs mūsų gyvenimas - jau bemaž visai atblokštas, nustumtas, paniekintas ir net prakeiktas. Jo skeveldros ir lūženos po mūsų pačių, po Kristaus, nusileidžiančio nuo Orvidų muziejaus Golgotos piramidės, kojomis...
Didelis ateities įspėjimas, atsiskleidęs paprastų Žemaitijos akmentašių darbuose. O jie juk tenorėjo neleisti, kad visiškai pražūtų melioracijos naikinami žmonių gyvenimai, ištisi kaimai, laukų gojeliai, daug metų auginti medžiai, namų rakandai - visa mūsų buvusio kaimo idilija, kultūra, tradicijos, prasmingumas.
O dabar žiūrėkime, nors ir neregio ar gėdos už savo veiklą primerktomis akimis į tą siaubo vaizdą, liūdėkime ir atgailaukime, nes tik tokio pažinimo žingsneliu mes tesugebame eiti į ateitį ir praregėjimą, taip tegalime gauti išrišimą už savo rankomis per kelias dešimtis metų padarytus didžiuosius darbus...
Žinoma, žinoma - negalėjo viso to nepastebėti ir kagėbistinė valdžios apsaugos akis. Buvo surasta būdų ir priekabių, buvo gauti griškevičinio centro slapti nurodymai. Neleisti, bet kokiu pretekstu uždrausti, ištampyti ir, kaip įprasta, giliai palaidoti... Negalėjo jie žiūrėti į tokią išraiškingą, akis badančią tikrovę, kuri ir už sodybos ribų buvo tokia, kaip du kart du. Juk visa šios sodybos manta ne iš dangaus nukrito ir ne iš JAV atvežta, o sutempta iš tų pačių Salantus supančių laukų, sodybų, iš pokario Lietuvos kraujuojančių žaizdų, su visu nukirstu, išdraskytu, negyvu ir beveik dar gyvu „inventoriumi“, su žmogaus tikėjimu ir kančia. Teisybė ne tik badė akis, bet ir blaivino žmonių protą, vertė mąstyti, stiprino tikėjimą, budino iš pokario kruvinos nostalgijos. Nuo tokių tikrovės suvokimo kirčių, nueinančių iki pat širdies gelmių, niekas negalėjo pabėgti, kaip nors pasiteisinti, užsimerkti ar nusisukti... Ir visa tai šalia Salantų, plynų melioruotų laukų viduryje, baisiai gerai matomoje vietoje, su lino rankšluosčio formos siauru pilku kaliuku... Smalsiam ir nustebusiam žmogui belieka tik kiek vairą pasukti ir atsiduri prie pat muziejaus...
O gandas, jau didelis gandas griaunančiomis bangomis sklido po Lietuvą ir dar toliau. Štai jūsų naujojo gyvenimo darbai - darbeliai - pasigrožėkite, išsibadykite akis, pašliaužiokite po urvus, nusibrozdinkite rankas, išsilaužykite kojas. Gal ką nors suprasite, kai geležinis traktoriaus vikšras užtvos per makaulę. Pavaikščiokite po „nesąmonių“ muziejų ir išvyskite tikrą išvystyto socializmo Lietuvą! Ne tą, kurią piešia menininkai ir rašytojai, partideologai, kuri liaupsinama iš tribūnų. Tikroji Lietuva - baisi ir nyki, lyg po atominės bombos sprogimo. Štai matote, kaip per Lietuvą ėjo sunkieji užkariautojų tankai, jojo raudonieji raiteliai, plevėsavo „už nuopelnus“ padovanojamos raudonosios vėliavos, kūrė ir skatino naujoves tarybinis mokslas...
Buvo nelygi kova, buvo visokių ponų ir pusponių atvažiavimų, buvo net „Ogonioko“ korespondentai, kurie stojo ginti šią sodybą nuo vietinių tarybinių aktyvistų. Och, ta vietinė iniciatyva, tas dievukų kalbėjimas liaudies lūpomis - istorija turbūt niekada nematė ir nebematys didesnių išdavysčių ir didesnių neteisybių už šitas...
Bet vis dėlto nuo Golgotos kalno jau žengia Kristus. Ši sodyba, kaip ir visa Lietuva, nemiega letargo miegu. Gyvybės, nerimo, vilties ir laukimo virpulys, kad ir mažais lašeliais, kad ir vos suvokiamu kvėptelėjimu dvelkia į mus iš po sutremptos žemės, iš po sunkumu besigardžiuojančių akmenų, namų griuvėsių, išniekintų šventųjų ąžuolų, iš netikrumo ir žabangų, mirties ir kančios spazmais iškreipto ir suluošinto gyvenimo.
Ta viltis - tai mūsų istorija, tai mūsų Praamžiai, tai mūsų dar galutinai neužnuodyta žemė, tai jos įsčių vanduo, tai žmonės, kurie nešė sunkią tarybinio mankurtizmo naštą, gyveno, meldėsi, tikėjo ir išgyveno. Jie visi Orvidų sodybos gyvom ir negyvom akim žiūri į mus, jie sustingę nevilties ir skausmo glėby, jie pajutę tikrą netekčių pragarą, jie veržiasi iš jo, jau atgyja, jau keliasi...
Žvelgiu į Praamžio veidą, jo pridengtą lengvu marškoniu sausą ir susenusį kūną. Jo rankose žmogaus kaukolė - giliom akiduobėm, lygia ir kieta kakta, atvira, įgriuvusia burnos ertme. Kiekvienam žvelgiančiam į ją vis sako ir visko nepasako... O ta tiesa kiekvieno sodyboje gyvenančio senolio akyse, kiekvienoje šventoje knygoje užrašyta: žmoniškasis gyvenimas trunka neilgai - tik kelias sekundes, nors mes jas ir įvardijame metais. Atlaisvinkite gobšumo spazmo sutrauktus pirštus, neišduokite savo žemės ir tėvų tikėjimo.
Kitas Praamžius tiesiai iš Maironio kūrybos puslapių nužengęs į šios sodybos griuvėsius, o jo ilga, į linų sruogas panaši barzda, ilgi ir žili plaukai - kaip laiko migla leidžiasi iš kosmoso ir tįstančiais sakais vyniojasi žemyn, varva ir lengva, kaip žydintis linų laukas, vilnijančia, vos vos suvokiama srove teka į mūsų akis ir ta žmogaus balta kaukolė jo rankose tarsi atgyja ir mums, gyviesiems, išsako tikrąją gyvenimo ir mirties paslaptį, nušviečia tikrąją tiesą.
Lūktelėk dar kelias sekundes ir pasuk galvą į dešinę ir į kairę - visai greta kitas Praamžius - vaidila. Jis visa burna traukia nežinomą melodiją ar giesmę. Jo ploni rankų pirštai jautriai susmigę į kanklių stygas ir visas oras, visi medžiai ir akmenys, lyg įsiaudrojusi jūra pradėjo ošti ir virpėti, veržtis iš krantų ir vaitoti... Jam birbyne pritaria kitas vaidila ir jie gieda lietuvišką melodiją - tik įsiklausyk, palauk truputį ir į širdį, į ausis atplauks iš tolumų mamos niūniuota lopšinė, liūdnos liaudies sakmės apie karus ir marą, Perkūną - dievaitį, Herkų Mantą, apie mirusiuosius, kurie krito Lietuvos žemėje bekovodami su kryžiuočiais ir prie Medininkų muitinės, kuriuos palaidojo tremtyje Sibiro šalčiai ir pūgos. Ta Praamžių vaidilų giesmė visiems mirusiems ir gyviesiems, kurie ateina į Orvidų sodybą ir susimąstymo rimty valandėlei sustoja prie šių talentingai išskobtų skulptūrų.
O čia į akis įsirėžė dvi į dangų užlaužtos rankos - liūdesio ir netekties užpiltas žmogus - kaip laukinis žvėris patekęs į geležinį narvą - beviltiškai prašo ir meldžiasi Aukščiausiajam, kad atsiųstų vilties kibirkštėlę, kad išgelbėtų į nelaisvę ir vargą patekusią tautą ir giminę, apgintų nuo Sausio tryliktosios tankų ir sužvėrėjusių žudikų! Ne tik Lietuvoje, bet ir Kinijoje, ir Jugoslavijoje, ir visur kitur, kur žmogaus mintis užnuodyta komunistinio ir fašistinio antžmogio idėja įstengė į valias prigaminti ne tik tankų, bet ir mankurtiškų kareivių, raketų ir bombonešių...
Ar ne jiems meldžiasi mūsų Praamžiai, ar ne mums, sėdėjusiems prie televizijos ekranų, nebegalintiems suvaldyti savo bejėgiškumo, kai esame pavergiami brutalumo ir niekšybės. Juk rydami kruvinas nevilties ašaras tada žiūrėjome į užgęstančius televizoriaus ekranus - ar ne mes patys kartu su Praamžiu, negalėdami sulaikyti iš krūtinės besiveržiančio skausmo ir beviltiško priespaudos sunkumo, laužėme į dangų rankas ir kartas nuo karto nesulaikydami raudos virkavome... Ar ne Praamžiaus rauda aidėjo iš kiekvienų lietuvio ir nelietuvio namų?! O iš mūsų raudos ir žuvusiųjų sardoniškai kvatojosi panašūs į Gojos haliucinacijų pabaisas generolai, burokevičiai ir švedai bei jų šutvės, po to dar visą savaitę važinėję Vilniaus gatvėmis ir iš kariškų mašinų garsiakalbių skelbę savo pergalę... Ech, Praamži, Praamži, iš visos krūtinės šauk nevilties giesmę, šauk,kad visi Lietuvos gyventojai susilydytų į plieninį monolitą ir neįveikiama dvasia liktų stovėti ir gintis - išdidūs ir garbingi.
Stovi čia ir karys su kardu. Jis ramus ir tvirtas, bet dar neatėjo laikas, o gal užteks jo tik stovinčio ir gal ne vien žvanginant kardais į žemę ateina laisvė, galbūt jai užteks Praamžiaus ašaras spaudžiančios giesmės.
Ana iš pat akmeninės tirštumos jau išsiveržęs, bet niekaip dar negalintis išsivaduoti jaunuolis. Graži garbanota jo galva, tvirtos jaunos rankos, lankstus ir grakštus kūnas ir žingsny sustingusi poza. Jį tebekausto akmens tamsa, dar negali judėti, bet jo veide spindi ryžtas ir skausmas. Teks lūktelėti, keletą minučių pastovėti, o po to pamatysite, kaip jis atgis ir išsiverš iš akmens, pasiklausys Praamžio giesmės ir rūstus nueis į gretą prie kario su kardu ir jau jie abu ir daug kitų iš Orvidų sodybos akmenuotais takais iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, Dzūkijos ir Vilnijos kraštų išeis jauna ir nepalenkiama dvasia ir tvirta ranka gintis nuo priešų ir darbais šlovinti savo žemės.
O moterie! Ir tau Orvydai paskyrė nemažą savo sodybos kampą. Kokios dailios, minkštos ir viliokiškos tavo kojos, kiek žavesio mažą žingsnelį žengiančioje tavo pozoje, kaip giliai įgniaužta mergiška tavo talija, puikiai ir gundančiai iškelta krūtinė. Visi, ypač vyrai, stabteli čia, pasigrožėja. Nė vienas nelieka abejingas. Jeigu ne tiesmukai, tai akies krašteliu, tarsi nežiūrėdami į tave, bet nuglosto tavo gražų kūną nuo galvos iki kojų. Visi pastebi ir mini sijoniuką, kuris, kaip nekeista, užsibaigia dviem, rodos nė jokia jėga nenuplėšiamais metaliniais ratlankiais. Nematyti moters galvos, o gal jos ir nereikia, nes, kad ir kiek graži ji bebūtų, ar galėtų labiau žavėti, kaip žavi tai, kas matoma. Vietoj galvos yra lyg ir trobos stogelis. Sutilpo orvydiškoje moteryje viskas - ir humoras, ir patrauklumas, ir kietas vienuoliškumas, ir maironiškas „Oi, neverk, Motušėle...“
Ta moteriška figūra didelė, o už kelių žingsnių nuo jos - atsikišę orvydiškosios piramidės rąstų ir sąvartų galai, tolėliau - išstypusios ir bedžiūstančiais spygliukais retašakės eglės. Keistoji moteris eina, net strėnos kryptelėjusios ir rodosi pamažu ji perlips akmenų krūvą ir išeis į Salantų apylinkes. Ar yra vietos tokiai moteriškei šioje nevilties sodyboje? Ar ji pati išeina, ar yra išvaroma, kaip Ieva iš Rojaus?.. O gal mūsų atgimimui tereikia vien angelų, šventųjų ir tikrojo tyrumo? Šio kampelio sarkastiškas ir tikroviškas potėpis yra pamatuotas mūsų pačių skaudžiu gyvenimu ir dėl to jis puikiausiai čia tinka.
O ar viskas ir visur tinka ką mes darėme ir dabar darome? Ar mūsų klaidų didumui pamatuoti ir įvertinti užtenka šios moters alegoriškai išreikštos nuodėmės ir suklydimo? Tokie netikėti muziejaus ekspozicijos rakursai sodybos temą dar labiau išbaigia, pakelia iki natūraliosios mūsų gyvenimo „aukštumos“. Rinkis, vertink, žvelk visapusišku žvilgsniu, semkis išminties, nešk ją savyje, gal padės geriau suprasti mus supantį pasaulį.
O kiek čia visokių rūpintojėlių: jie sėdi, stovi, suklupę meldžiasi, sustingusiu žvilgsniu žiūri į tolį, į šį sugriautą pasaulį, į čia vaikštančius ir rodosi, kad jie ne žmogaus rankų kūriniai. Tai dieviška išmintis susilydžiusi iš kosmoso, žmogaus minčių krikščioniškojo prado, iš žmogaus vargo ir džiaugsmo akimirkų, iš viso gyvento ir gyvenamo laiko. Tas lydinys švyti stebuklinga dvasia ir viltimi, tikėjimu ir gėriu, negęstančia amžinybės ugnele, kuri skleisdama savo šilumą ir ramybę saugojo mūsų kelius, derlingus laukus, tvartus ir namus, suaugusiuosius ir vaikus.
Orvidų muziejuje ne vien akmenys, nuolaužos, skulptūros. Galima pastebėti – visas šio muziejaus pasaulis sudėtas ant mūsų derlingos žemės. Ji čia pat virva Salantos upele, tilindžiuoja žydraisiais Platelių ežerais, skamba paukščių giesmėmis, sklinda žaliuojančių ir žydinčių medžių ir žolynų verpetais, garbanojasi Žemaitijos slėniais ir kalneliais, tįsta įsiterpusiomis neplačiomis lygumėlėmis... Miniatiūrinį šios žemės vaizdą išreiškia ši sodyba.
Čia du tyravandeniai prūdai. Kaip jie beišsiteko tokiame užverstame ir suspaustame kieme - tarp akmenų, melioracijos sudarkytų medžių ir sujaugtos žemės kakofonijos? O išsiteko: spindi dangaus žydra akimi ir kai pūsteli vėjelis, jie atgyja tokiu pat paviršiaus ribuliu, plaikstosi tokiu pat vandens žolės išstypusiu šeriu, skraido įvairiaspalvių drugelių pūku kaip ir bet kurioje kitoje kaimo sodyboje. Prie kai kurių pastatų prūdo vanduo priėjęs taip arti, kad nesižvalgydamas į šonus, gali pagalvoti - ar ne vandeningojoje Venecijoje atsidūrei ir ar nereikia šauktis gondolininko... Bet pamatęs, kad prie pat kojų permesta siūbuojanti lenta ir jei esi drąsus, nelaukdamas ženk į aną pusę. Žinoma trūkčiosi ir bijosi, ne kartą giliau atsidusi, ir akyse švyturiuos saulėtas tyro vandens skaidrus geltonis, žalios gyvybės kupini augalai, anas krantas, apvaliagalvis gluosnis, pilka klėtelės siena, apvalus pamato akmuo, retsykiais atsiveriantys tolimi ir lygūs laukai... Prie klėties tau pasivaidens praeities košmarai, kai tu žiūrėjai į išvežtų žmonių jau apleistą sodybą, kur žemę raižė išdaužytų langų stiklai ir lėkščių šukės, baltavo pavėjui kažkieno paleisti patalų pūkai ir daug kitko. Bet labiausiai įsirėžė tas keistas vėjo varstomų trobos durų virkavimas, kuris sopulingai sklido iš sodybos, nustelbdamas lapų ošimą, juodų varnų krankesį, užgesusią sodybos rimtį... O kiek gyvenimų tokiose sodybose buvo nugyventa, kiek pasikeitė šeimininkų, kokios istorijos ir Kalvarijos pereitos, kiek viltingų atminimų dovanojusios jų vaikams - nebegalės niekas nei aprašyti, nei apsakyti. Ardėme ir griovėme negailėdami, pasitelkę įstatymus, didelius buldozerius, teisūs bridome per žmonių kraują ir ašaras, statėme žmogui nei gyvuliui nereikalingą gigantišką ūkį...
O kiek čia paukščių. Vien ant tvarto galinės sienos suskaičiuotum nemažiau trisdešimties visokių visokiausių inkilų ir inkilėlių. Jų yra visur, kur bebuvo vietos - ant kiekvienos šakos ir rąstgalio. Jie pirmieji pajuto laukų tylą, kai gojelius nuskuta aštrus melioracijos buldozerio peilis. Jie pirmieji norėjo susigrąžinti paukščius, bet negalėjo aprėpti visko.
O ant tvenkinių, žydromis ir mėlynomis spalvomis plazda laumžirgiai. Jie kabinasi už žolelės ar kokio šapo ir vėl kyla, sukasi, virpa nenustygdami saulėtoje vandens plynėje. Tas judėjimas susilieja su vandens bangelėmis, besiblaškančiais žilvyčio lapais. Ir tarp griuvėsių šiugžda gyvybė. Ji spalvinga, gaivi, džiugina akį. Ji kalasi pro sutremptą ir užnuodytą žemę. Dygsta sėkla, kalasi ir žaliuoja žolės ir medžio daigas. Nenulaužk jo, nesutrempk kietu bato padu, nekliudyk dalgio ašmenimis, neužpilk nuodais. Apsaugok jį ir per griuvėsių, lūženų, akmenų ir sąvartų kalnus pradės augti žalias ir gražus augalas. Jam nedaug tereikia - sprindžio žemės, lašo vandens, saulės šviesos ir tavo gerų rankų. Tie sodybos nužievėję ąžuolai, nors ir ašaromis juos laistytume, niekada nebesužaliuos, dar kelioliką metų pabus muziejuje ir pradės dulkėmis dūlėti, nykti... Bet jei turėsime dešimtmečiais nesibaigiančios kantrybės ir gerumo, tai mūsų rankų šiluma tuščiuose laukuose vėl ataugins šventuosius mūsų medžius, vėl sugrįš išvaikytieji paukščiai ir giedos mums padėkos giesmes.
O štai prie šios klėtelės viskas lyg ir labiau padailinta, papuošta. Jos viduje, pačioje palėpėje mažas altorėlis kvepia senove ir vašku. Virš durų boluojančio piešinio spalvingumas, nedidelės statulėlės ir po būsto prietemą klajojantis jų dvasingumo spindesys, tas dangiškai jaukus iškalbingumas ir stebinantis paprastumas iškart įsmingantis į krikščionio mintį ir širdį ir yra, šalia didžiojo dievo su kryžiumi, pati iškiliausia sodybos vieta, pats didžiausias vilties ir drąsumo simbolis. Kur beieškoti gyvenimo prasmės, kai prie organizuotai niokojamo žmogaus buvo pradėti niokoti jo dievai, namai, gimtasis židinys... Iki tikrojo atgimimo dar turėjo praeiti visas dešimtmetis. Valdžia visus anuos metus vargo ir vargo ne padėdama žmogui, o draskydama jį, vesdama dirbti ne taip, kaip jis žinojo ir mokėjo, o taip, kaip buvo nurodę „genijai“.
Klėtelės priestate, kuris be sienų, o tik su karčių užtvaromis, surinkti ir sudėti visokiausi senųjų sodybų rakandai, kaimo amatininkų įrankiai ir net jau savo amžių nugyvenę muzikos instrumentai. Pūstelėja vėjas ir kažkokia nematoma mistinė ranka užgauna instrumentų stygas, spaudžia apdulkėjusius baltus klavišus. Pasigirsta atskiri garsai, po truputį pradeda skambėti visas priestatas, atsigauna išdraskytų ir buldozeriais nugriautų sodybų namai ir medžiai, pradeda judėti žmonės, suktis arpai ir fukteliai, sugirgžda pelinė kuliamoji, skamba kalvio sunkiu kūju kalama raudonai įkaitusi geležis... Ir vėl ūmai viskas nutyla, tik vėjas judina dulkėtus voratinklius ir vėl pamatai besąs varganoje besienėje klėtelėje. O dulkėmis nugulti daiktai - šio muziejaus eksponatai - lyg šiam krašte gyvenusių žmonių darbo antkapiai. Kol kas apleistos šios kapinės, nepasodinta ir nežydi čia nė viena gėlelė, nepastatytas nė vienas paminklinis kryžius...
Lauke tebespinduliuoja ta pati saulėta diena. Saldžiai vilioja pasipliuškenti skaidrus prūdelio vanduo. Suvilgome rankas ir nubraukiame prakaitą. Už klėtelės - gyvulių aptvaras. Su vėju atplaukia gyvulių ir mėšlo kvapas. Visi slepiasi nuo karštos saulės, tik bitės nenuilsdamos skrenda į laukus, renka nektarą ir neša į avilį. Žvelgiame į matomąjį pasaulį, toli nusidriekusius laukus ir nežinai ar tikėti, ar ne. Girdėti, kaip kažkas tašo akmenį, kalbasi žmonės. Pro lūženas ir akmenų sąvartas kyla žolių ir medžių ūgliai. Matai stebuklą, pagaliau juo patiki pats ir ramus išeini iš šios, žmogaus dar neužbaigtos statyti ir visokio skausmo ir nerimo patyrusios sodybos.

Eilės

Posted: Mon 06 20, 2005, 18:28
by Edvardas
SEKA

Kietumas žemės pasišiaušęs
Pilkais krumpliais į dangų gilų
Kur akmenyno pilko laužas
Dirvagalio plyšy prisvilo

Į ranką rašto smailės kietos
Duobelėse dievams laikyti
Įsuko vieškelį dulkėtą
Ir skambančią lininę nytį

Nusvirusios kalnelių šakos,
Šlaitais nukritusios pakalnės
Per juos įmintas meilės takas –
Kaip gilios linijos į delną...

Senasis Mosėdis

Posted: Thu 08 03, 2006, 23:43
by Edvardas
Išplerusi gatvė purvynu gličiu akmeny išsiminkius
Namų medinės dėžutės į lauką stiklinėm akim įsispokso
Nužievintas kaminas kvepiantį dūmą aplinkui
Iš saldrūgštės duonos išmėto lyg klegantį juoką
Sekmadienio popietė trinksi gaižiais restoranais
Dviaukščio balkonas nuo šokio siūbuoja kaip rūkas
Kaimietiškas vyras šokdina gracingai sumitusią paną
Nevočių griežėjas klarnetą valsuojamais ratais vis suka
Iš ryto bažnyčios vargonai įtraukia šiūruojančius žmones
Dvivėrės durys tuojau po sumos plačiais nasrais išsižioja
Siūbuodamas varpas po miestą išblaško skausmingą dejonę
Kristus šventasis į gatvę kelioms valandom išvažiuoja
Vėjelis nešaltas nuo prūdo malūno gūsingai atplaukęs
Su ajero virpančia sauja pasėmęs saulėto ir šilto skaidrumo
Bangelių perliukais išmargina vandenio plynąjį lauką
Ir dieną ir naktį su griūvančio kranto smiltelėmis grumias
Po užtvankos tiltu vaikų liesašonių skambi ir ilga maišalynė
Į nugaras rėžia juodo gilumo storą čiurkšlę suspaustą
Žolyne baltuoja punktyru numestas rankšluostis lino
Nutaško jį pieva kaip bėgančiu vandeniu plaustą
Kuprotos suskilusios šalkelio lentos girgždėdamos linksta
Nušiurintos blizgesiu galvos vinių į padą odinį įsminga
Kai vaikosi tarpnamiai kylantį juoką ir klegesį linksmą
Vaikių ir mergių kalbėjimo stačio ir baisiai žaismingo
Sankryža gulinčio vyro ties galva ištiestos rankos į šonus
Ten gatvė į Skuodą, o ten stačiai susilanksčiusi Šačių
Sujungė jas kryžius kalne nudažytas geltonai
Į aikštę miestelio centrinę didingą keturgubai plačią
Kitapus kur vyriškos kojos lyg gugoje balno pašokus
Dvibokštė aukščiausia raudonais klojimais bažnyčia
Vienodai garbi ir Mosėdžio ponui ir kaimo prasčiokui
Švento Mykolo vartais į gatvę toli išsikišus
Per šimtmečių tvorą dygliuotą perlipę ir daug ką suvokę
Parapijos žmonės sudėjo, surinko, pastatė medinę mokyklą
Prie valsčiaus prie prūdo prie menko vaikelio pirmoko
Kad šviesų ruoželį istoriniam Mosėdžio kalnui paliktų
Iš nuotraukos žiūri į mus tų laikų vaikai mosėdiškių
Jų kaulai smėlėtam kape užumiesty tyliai suiro
Tik jųjų svajonės vis auštančiais rytmečiais tviska
Vaivorykštėm Daukanto šviečia ties pamario giriom
Žingsniavo bažnyčios klebonas kas dieną per tiltą malūno
Ne vaikiškai kalė į galvas pirmokams per kančią gyventi
Vis traukė sušilęs šią šventąją žemę iš nuodėmių liūno
Ir lipdė gyvenimo rojų iš meilės šventų sakramentų
Kapinių gatvelė toliausiai nutįso į Mosėdžio šiaurę
Nosis sudūrė šiaudastogiai davatkų nameliai į kelią
O liepų alėjos geltonai pasklidusi vasaros aura
Bitelėm dūzgėjo ir lydinčiais karstą dejonių varpeliais
Virš kryžių, virš medžių ramiausiai dangus karaliavo
Nutolę bolavo Bartuvos vingiai, banguojantys krūmai
Ir tylios sodybos kaimiečių, ir nuokalnėj bręstantis javas
Švytėjo, almėjo kalnelių pastogių geltonom karūnom
Saulėlydžiai skaudžiai raudoni nugremždavo kapinių tylą
Koplyčią vienbokštę, gaisruojančius spinduliu langus
Ir medžių kamienai per liūdesio rūką giliausiai suskilę
Ir šakos sustingę lyg jūros bekraštės žaliuojančios bangos
Į šituos kapus į bažnyčiąkas dieną ateidavo Tumas
Ilgai nekentėjęs ramiausios būties klebonijoj
Gyvenimo tikro liūliuojantis šaltas kartumas
Tekėjo per širdį per žmones per žodžio rašytinio giją
Lentinę trobelę mažytę lyg vasaros poilsio vietą
Skaros sodo gale jis buvo knygelėms ir raštams įruošęs
Kad skaidrų lietuvišką žodį rašyti ir skelbti galėtų
Ir laikraščio lapais papuoštų kiekvieną žemaičių kermošių
Ir suko jis dieną ir naktį skaudžiausią ir nuožmų žaidimą
Ir basas vis ėjo carinių tiesų aštriu ir painiu akmenynu
Nuslydo per širdį per miestą per kaimus visi sužeidimai
Ir kruvinas pėdas čia Mosėdžio žemėj giliausiai įmynė
Prie arklo sulinkęs išspaudęs po kruviną nuovargio lašą
Ėjo šios žemės žmogus prieš carą prieš kardą ir mirtį
Kaip bitė žodį po mažą raidelę vis nešė ir nešė
Per upę per širdį per amžius kad niekad daugiau neiširtų
Kartodami rytmečio atspalvį rusvą viržynai žydėjo
Nuo Erslos nuo Kalniškių miesto plačiausiais miražais ištvinę
Tos Žydų ganyklos lyg amžinos laiko ir grožio idėjos
Į Mosėdžio žemę įaugo kvapniais ir žaliais serpentinais
Šilalės didysis akmuo tarp beržynų peniūkšliu giliai atsigulęs
Prie Erlos, kur slėniai velėnom toli ir plačiai nusidriekę
Legendom pagonių storai apipintas jo amžinas guolis
Vilioja kaip duonos ruginės žemaitiška kvepianti riekė
Sunkėsi debesio pilkšvo spalva nudažytas šis kraštas
Horizontų eglynais ir alksniais juodais apvyniotas
Tik širdys žemaičių kaip aukuras degantis karštas
Jį šildė išaudė ir nešė per amžius Dievų dovanotą