Edvardo kūryba

V.Megre knygų skaitytojų kūryba.
Svajonės, eilėraščiai, mintys...

Moderatorius: Visi tvarkytojai

Skelbti atsakymą
Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 06 07, 2004, 23:30

3. Nusikaltimų atpirkimas

Prieš patenkant į mirties kalėjimą, nusikaltusioms mergaitėms buvo paskiriamos nerašytos, bet būtinos procedūros, kurios turėjo užtikrinti Dievo ir Igorio skirtą teisingumą.
Kai jau pasimatydavo, kad nelaimingoji mergaitė yra nėščia, kaimo tikinčios senyvesnio amžiaus moterys (dažniausiai niekad su vyrais nesimylėjusios senmergės) organizuodavo mergaitės nuvesdinimą pas artimiausios bažnyčios kleboną, kur ji, kaip didžiausia nusikaltėlė, turėdavo prieiti išpažinties ir priimti Švenčiausiąjį Sakramentą. Klebonas, turbūt nebus per aštriai pasakyta, nusikaltėlę Dievo „akivaizdoje“ iškvosdavo ir sužinodavo visas pasimylėjimo paslaptis: kada ir kokiomis aplinkybėmis „nelaimė“ atsitiko ir kas yra jos kaltininkas. Po to, ne be pagrindo, o remiantis „gyvu pavyzdžiu“, klebonas per pamokslus viešai dergdavo ne tik Dievo malonę praradusius pasileidėlius, bet ir bet kokius jaunimo susiėjimus, vadinamuosius, patalkius, bet kokius jaunimo pasilinksminimus.
Kai apie pasileidėlius viskas iškildavo į dienos šviesą, tolesnį jau fizinį arba kūniškąjį bausmės vykdymą į savo rankas paimdavo Igoris.
Mergaitę prieš pat gimdymą uždarydavo į akmeninį Mirties kalėjimą, kur neretai įvairios trukmės ir ne tokias sunkias pasileidimo ir Dievo negerbimo bausmes atlikdavo ir daugiau baudžiavinio kaimo merginų. Čia gimdyvės niekas nekankindavo, tik neduodavo valgyti. Kalėjime ji turėjo pagimdyti ir, kaip mirtiną nuodėmę padariusi ištvirkėlė, iš bado žūti kartu su savo nuodėminguoju naujagimiu. Nei pagimdžiusi bevainikį paleistuvė, nei jos vaikas iš mirties kalėjimo į laisvę niekada nebebuvo išleidžiami.
Ištvirkusio vaikino bausmė buvo žiauresnė ir trumpesnė. Rankomis ir kojomis surištą, jį stumdavo žemyn į pirmą daubą, iš kurios, jau kitu šlaitu, jis turėdavo iškopti, kad tuoj pat nuriedėti į antrą daubą. Tai kartodavosi tris kartus (buvo trys viena po kitos einančios daubos), kol jis prieidavo prie paskutinės — giliausios, grįstosios akmenimis, nuo kurios nusiritęs patekdavo į Erlos dumblo pelkę.
Ir tuo Igorio išradingumas dar nesibaigė. Vykstant vaikino bausmės egzekucijai, paskutinės akmenimis grįstosios daubos šlaitas, kas dvidešimt žingsnių skersai buvo pertveriamas nestorais rąstais, ant kurių buvo sukraunamos ir uždegamos sausos krūmų šakos. Kai ugnis visu gražumu įsiplieksdavo, tada vargšą pasileidėlį ir nustumdavo nuo pastarosios daubos šlaito.
Nuodėmės atpirkimas būdavo taip organizuojamas, kad jaunuoliui išlipus ant pastarojo šlaito, sausšakių ugnis liepsnotų visu gražumu. O prieš egzekucijos pradžią Igoris nuteistajam dar pasakydavo tokius žodžius:
— Jē tas jauns žmuogos, nuēs sava bausmies kieli, atpėrks kaltė ė palėks gīvs, ons sava nuodiemė būs atpirkės, ė aš anou vėsam laikou atlēsio no baudžiavuos!..
Tačiau jaunuoliui išsigelbėti vilčių nebūdavo. Nusiritęs nuo ugnimi užsiplieskusios daubos šlaito, jis būdavo tiek apdegęs, kad vienintelė išeitis bebūdavo — kuo greičiau pakliūti į Erlos dumblą ir, malšinant nudegimo skausmą, po keliolikos sekundžių amžinai užgesti...
Žvelgiant į tuos įvykius, atrodytų, koks gi jaunas padaras begalėjo ryžtis paleistuvybei? Juk atskleista paleistuvybė buvo tolygi mirčiai — mergaitei su kūdikiu Mirties kalėjime badu, vaikinui — ugnyje ir Erlos pelkių dumble.
Bet ar kas gali sulaikyti ir neleisti pavasariais prasiskleisti žiedui, ar kas gali nugalėti ir suturėti du jaunus žmones, kurie įsimylėjo ir greičiau pasiryžę numirti, negu išsižadėti vienas kito?..

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 06 08, 2004, 14:34

Zinai, Edvardai - vargsas tas Igoris - nepavydziu as jam to, ka patyre po mirties (o neaisku ir kokia mirtim vargselis mire - nemanau, kad jam pries mirti buvo lengva), nes isivaizdavo, kad zino geriau uz pati Dieva, kas kaltas, o kas ne - shitos teises niekam dievulis nesuteike. Pasakyta: neteisk ir nebusi teisiamas...

PS o tu, Edvardai, gal dar paieskok pasakojimu, kaip viduramziais raganas, visokias zolininkes kankino ir degino - irgi labai idomu, naudinga ir pamokoma jaunajai kartai. Zinok, kad uzdraustas vaisius visada saldesnis :wink:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 06 08, 2004, 16:29

Visiškai su Jum sutinku — vargas Igoriui.
Niekas pasauly tiek bėdų nepridaro, kaip žmonės, ėmęsi įgyvendinti teisingas ir šventas idėjas (o komunistai?..).
Gėris, kaip rasa — pabandai ją "surinkti ir įgyvendinti" — belieka vanduo, kuriame begali skandinti gyvuosius...
Štai, kur šuo pakastas ir daug kas, kaip ir Igoris, to nesuvokia. O kiek mūsuose dar igorių šiandien? Ar nebus 15 — 20 proc. visuomenės narių? Net tokie išsilavinę, kaip V.Bielinskis, N. Černyševskis dar anais laikais propagavo: žmones į gerą reikia vesti suduodant bizūnu...
Nors jau patį Kristų šios žemės galingieji vedė — ir nieko neišėjo.
Kiek tie galingieji "veda" dar šiandien, kiek dar ves rytoj?...
Amžina tema, o žmones tik tuščiažodžiauja sakydami, kad jie mokosi iš istorijos... Štai koks yra tas pasaulis... šalia žydinčių ir kvepiančių pavasarių, šalia tėvų meilės, šalia to gėrio, kurį pasauly jaučia ir žino esant gyvųjų žmonių širdys...
Pagarbiai.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 06 08, 2004, 17:26

Gal todel man labai patinka B.Grebenscikovo dainos:

...za mnoj pridut volki da orliki... :shock:
No puskaj oni idut - ja i sam ptica ciornaja,
mne nekuda bezat' - jescio metr i ldy,
no ja prikroju - da (shito zodzio nesupratau, bet turbut "sues")
menia volki da orliki,
shtob kto nibud' doshiol do cistoj zvezdy... :wink:

Sekmes tau, Edvardai - neliudek taip del viso pasaulio - nepaisant visko, vis tiek viskas bus gerai... :) :)

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 06 08, 2004, 21:46

Dievaži, neliūdžiu. Argi mąstymas ir kokios nors gyvenimo filosofijos gali būti priskirtos liūdesio kategorijai? Kažin. Greičiau toks yra mano gyvenimo suvokimas ar gyvensenos būdas. Ir nieko baisaus — gyvenu, kaip ir šimtai kitų, nesijaučiu nei nuskriaustas, nei užgautas, nei užguitas. Tokia yra tiesa ir no jos nebėgu.
Pagarbiai. E.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Tre 06 09, 2004, 11:52

4. Mergaičių susitarimas

Tuo metu ašarojančiame mirties kalėjime kalinamos buvo keturios merginos: Anastazija, Marė, Magdalena ir Uršulė. Jų pasileidimo nuodėmės nebuvo labai sunkios ir pirmosios dvi iš kalėjimo turėjo būti išleistos po dviejų mėnesių, o kitos dvi — po pusmečio.
Juzefą, su didžiuliu, bemaž pailgo bulvakasio krežio pilvu, čionai įstūmė ankstyvo pavasario pavakarę, kai Erlos pelkių pakraščiais jau po truputį pradėjo baltuoti ievos, o pačioje pelkėje burbė šimtai žaliūkių, kartas nuo karto jau pasigirsdavo ir vienas kitas lakštingalos trelis. Buvo pats žemės, laukų, pievų ir miškų smagumas. Veržte veržėsi iš jos gyvybė, skleidėsi saldus gyvenimo siutas, dailinosi ir puošėsi visa žemė: gyvis — plunksna ar kailiu, augalas — spalvingu žiedu, gražesniu lapu...
Juzefa buvo čia uždarytų merginų pažįstama ir draugė. Jos jautė ar bent žinojo, kad su ja taip ir atsitiks, tik negalėjo numatyti, kurią valandą ar dieną. Padėtis buvo bjauri ir nelyginama: jos, ją pasitikusios, netrukus bus išleistos, o Juzefa su savo kūdikiu turės čia mirti badu ir niekada nebeišeis...
Gražų, juodaakį, tamsaus atlaso matine odele aptrauktą, bemaž keturkampio veidelio garbanotą berniuką, Juzefa pagimdė lygiai po mėnesio. Tuo metu tarp verkiančių akmens sienų dar tebebuvo visos keturios draugės ir jos kiek ir kaip sugebėdamos padėjo gimdyvei. Labai šiai progai tiko dviejų, jau greit į laisvę išeisiančiųjų, merginų dovanoti lino marškiniai, kuriuos išardžius ir sutvarkius, buvo padaryta keliolika vystyklų. Kad kūdikėlis nesušaltų, savo drabužį ir kūno šilumą dabar vaikui dalijo visos penkios. Kampe pamestų šiaudų patale, kūdikis buvo panašus į kalėdinį naujagimį, tačiau prie šio nebuvo jokių piemenų su gyvuliais, neatėjo su dovanomis jokie karaliai...
Laikinai uždarytoms atneštą menką maistą ir vandenį, visos keturios bemaž visą atidavinėjo Juzefai, pačios tenkinosi menkais trupiniais:
— Jimk ė valgīk, ka vāks gīvento... Vo mes atsėjiesem, ka išēsem iš če... Kou sodžiuovėnā ė sosėdiejē, lai būn, nerošiuok... Kā paliksi vėina ė nieks nieka nebatneš, sospiesi sojiestė toukart...— patarinėjo Uršulė.
Išėjusios laisvėn Anastazija ir Marė, kaip išeidamos ir buvo pažadėjusios, išsigudrino per savaitę prie mirties kalėjimo sienų ateiti du — tris kartus ir ryšulėly surištos duonos, virtų bulvių ir kitko įmesti pro aukštai, bemaž pastogėje esančias pailgas langų skyles. Niekas negalėjo pasakyti ar sužinoti — ar išėjusios į laisvę merginos susitarė su sargu Raudžiu, kad tas naktimis jų nematytų, ar ateidavo niekam nežinant ir nematant... Kalinės nieko nežinojo, tik jau priprato, kad prieš vidurnaktį iš Erlos pusės pro lango skylę įskristų ryšulėlis ir bamptelėtų į minkštą kalėjimo žemę.
Kartą ryšulėlis buvo gerokai didesnis ir Juzefa jame rado medinį šaukštą, molinį dubenėlį ir keletą naujų marškonių vystyklų. Matyti, atnešančios maisto mergaitės, girdėdamos kalėjime virkaujant vaikui, suprato, kad Juzefos sūnelis tebėra gyvas ir jam dabar daug ko trūksta.
Prieš pat išeinant į laisvę paskutinėms kalinėms, Magdalena išsigudrino prasimanyti kalėjime nuosavo vandens. Ji paėmė medinį šaukštą ir molinį dubenį ir prie pat akmens sienos durpėje pradėjo kasti gilų urvą. Kasė dvi dienas ir kai urvas pasidarė per rankos ilgį, durpė tapo bemaž varvanti. Kitą dieną urvo gale buvo prisirinkę keturi dubenėliai švaraus geriamo vandens.
— Kuoki stebūkla, Magdalena, to padėrbā— sušuko Juzefa ir ašarodama puolė jai ant kaklo.— Dabā mona vāks mėiguos švaros ė balts... Ė gertė galiesem kėik tik telp...
Tai ir buvo tikras stebuklas motinai, kuri jau du mėnesius buvo auginusi kūdikį neplaunamuose vystykluose, tik išdžiovindama juos ir kiek besugebėdama ištrindama... Dabar viską galės išskalauti tikram vandeny ir jos vaikeliui bus daug geriau...
Jos vaikelis buvo mielas ir gražus. Ne tik motina, ir kalėjimo mergaitės buvo jį įsimylėjusios ir dievino. Magdalena ir Uršulė, jei tik būtų galima, buvo linkusios vietoj jo pasilikti kalėjime, o jį išvaduoti ir išleisti. Tačiau to padaryti niekas negalėjo, niekam nebuvo leista. Tad, kai Juzefa turėjo atsisveikinti su dviem paskutinėm kameros draugėmis — nusidėjėlėm, kurios rytojaus dieną jau bus išleistos iš kalėjimo, jos visos graudžiai verkė ir prisiekė viena kitai amžiną ištikimybę. Ta ištikimybė turėjo reikštis pagalba, kurią nuolat Juzefai ir jos sūneliui teiks išėjusiosios iš kalėjimo.
— Sauguok ė augink sava vāka, mes, kuri nuors, atēsem kuožna dėina ė atnešem tau dounas ir bulviu...— sakė ašarodama Magdalena.
— Par vasara mes tau prvėlksem vėsuokiu skarmalū, ka rodėni so sava mažėlelio nesošaltumi ė galietumi gīventė...— žadėjo Uršulė.
Nereikėjo motinai tų pamokymų, nes ji ir taip buvo pasiryžusi pati mirti, bet savo vaiko nežudyti. Na, o jeigu truputį padės žmonės, tai ar gali jos galvoje net tokia mintis kilti?
Mirties kalėjimo istorijoje anksčiau jau ne kartą buvo taip atsitikę, nors niekas to nematė, o tik spėliojo, kad pasileidėlė motina, negalėdama žiūrėti į liesutį iš bado mirštantį savo vaikelį, išgyvenusi pusmetį ar kiek daugiau, pati pribaigdavo jį, o paskui išėjusi iš proto ir pati nusižudydavo... Dėl to Magdalena ir Uršulė, išeidamos į laisvę, kalbino Juzefą, kad ji neprarastų vilties ir augintų savo vaiką, kol tik galės, kol tik turės kaip...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Tre 06 09, 2004, 19:50

O aš perrašysiu kitokią istoriją:

Vilkas - žmogaus draugas. Amerikietė Meri Kreinik tuo šventai įsitikėjo išgyvenusi stulbinantį nuotykį. Šios dvidešimt ketverių metų moters istorija į "Weekly World News" puslapius pateko 1994-aisiais. Kūdikio besilaukianti Meri važiavo namo į Telkyto miestelį Aliaskoje. Automobilį vairavo pati. Įsisiautėjo sniego pūga. Matomumas darėsi vis prastesnis. Staiga moteris pajuto, kad mašina jos neklauso ir slysta į šalį. Kadangi iki gyvenvietės tebuvo likę keli kilometrai, Meri ilgai nesvarsčiusi išsiropštė iš griovyje atsidūrusio automobilio ir tokiau patraukė pėsčiomis. Klampoti per sniegą buvo nelengva. O dar ir vėjo gūsiai gniaužė kvapą. Paėjėjusią kokias penkias minutes ją sustabdė aštrus skausmas. Meri išsigando supratusi, jog greičiausiai prasideda gimdymo sąrėmiai. Šiaip ne taip nuslinkusi iki iš po sniego styrančių krūmokšnių ji prarado sąmonę.

"Po kurio laiko atsipeikėjau, - pasakoja Meri. - Atsimerkusi pamačiau aplink mane sutūpusius vilkus. Glaudžiai prisišlieję vienas prie kito mano išdrikusiam kūnui jie atstojo šiluma alsuojančią antklodę. Kūdikis veržėsi į pasaulį, niekas negalėjo jo sustabdyti, mano baimė - irgi. Pagimdžiau sūnų. Mano akušeriai buvo vilkai. Jie perkando bambagyslę, aplaižė naujagimį, o paskui snukiais švelniai pristūmė jį man arčiau prie krūtinės, kad galėčiau jį pamaitinti. Žvėrys elgėsi su manim taip, lyg būčiau viena iš jų būrio. Saugojo ir globojo, kol pajuto, kad artėja žmonės. Jeigu ne vilkai, mano vaikelis būtų žuvęs, o aš paprasčiausiai sušalusi". :) :) :)

PS gyvūnai dažnai būna žmogiškesni už žmones...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Tre 06 09, 2004, 23:33

Įdomi istorija. Ko tik nebūna. Arba — po saule nebūna nieko naujo, tik mes nežinome. Tas ir yra, kad labai dažnai žvėrys yra kaip žmonės, o žmonės virsta žvėrimis. Bet jiems atrodo, kad jie yra patys geriausi, patys nuostabiausi... Ar gali tas kada pasikeisi?

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ket 06 10, 2004, 11:23

Pasikeisti tai gali ir reikia, kad keistumes, o gerausia pavyzdys yra gamta: juk saule sviecia ir sildo visus -nerusiuoja kuris "nusidejelis", o kuris ne, medis pavesi suteikia taip pat kiekvienam po juo prisedusiam, net jei tas pries tai jo zieve lupo (kaip kad mano medelio, kurio nuluptos sakos dabar verkia... :cry: ), o gyvunai tai isvis atsidavimo pavyzdys - skaiciau nemazai istoriju, kaip sunys gelbedami zmones ar ju vaikus patys zuvo, nors tie zmones daznai su jais blogai elgiasi, net laukiniai zverys uzaugina rastus vaikus, globoja ir priziuri kaip savus, savo pienu ismaitina - ir neklausia kieno tas vaikas - ar jo tevai susituoke buvo (nors is tikruju ka tas antspaudas pakeicia...), ar siaip, kaip dainuoja BG:

"nekatoryje zheniatsia, a nekatoryje tak... :wink: "

Nu bet, Edvardai, jei jau pradejai ta savo istorija, tai ir pabaik - kaip ten tai mergaitei su vaikeliu - ar pavyko isgelbeti?

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ket 06 10, 2004, 12:13

5. Žmonės

Išėjusios iš Mirties kalėjimo mergaitės papasakojo viena kitai ir daug kartų perpasakojo kitiems besikuriančio Igarių kaimo žmonėms, kaip sunku Juzefai kalėti ir auginti savo gražų ir mielą berniuką. Jos savo pasakojimą papuošdavo tokiais mielais pasiaukojimo ir gailestingumo vaizdais, kad suvirpėdavo kiekvienos motinos širdis ir ji būtų atidavusi kažin ką, kad tik išlaisvinti nekaltą Juzefos kūdikėlį. Kadangi keturios mergaitės buvo pasiryžusios kalinei teikti pagalbą, tai nė viena motina neprieštaravo, kad jos retkarčiais užeitų į jų namus ir jos, kuo galėsiančios, padėsiančios Juzefai ir jos kūdikiui... Dėl to keturios buvusios kalinės bekalėdodamos po igariškių kiemus, netrukus surinko tiek maisto ir visokių drabužėlių, kurių jau buvo gana daug. Reikėjo galvoti ir sugalvoti, kaip visą surinktą maistą ir kitą mantą perduoti Juzefai ir jos vaikeliui.
Sunku buvo nepastebėtam ir gana dažnai lankytis prie kalėjimo sienų. Kitos išeities nebuvo — reikėjo tartis su kalėjimo sargu Raudžiu, kuris buvo griežtas ir visiškai atsidavęs Igoriui. Bet kadangi pagalbos reikėjo ne kokiam nusikaltėliui, o kalėjime gimusiam kūdikiui, labai priešintis mergaitėms nedrįso ir jis. Raudys tik garantuotai norėjo apsidrausti nuo atsakomybės. Jis sutiko, kad, mergaitės pagalbą teiktų tarsi jam visiškai nieko nežinant, geriausia naktimis. Jos galinčios ateiti prie kalėjimo, bet iš to neturi kilti ir pasklisti jokių kalbų.
— Jē tas dalīks kumet iškėltom i aikštė, Iguoris muni gyva sojiesto... Diel tuo aš aple tou dalīka nieka nežėnau... Jūs darboujaties vėinas patės, be mona žėniuos ė sotėkėma,— pasakė Raudys.— Vo je kėls kalbas, ta aš, nieka jums nesakės, sočiupsio pirma mon po ronko pakliovosė ė už karta, jau kāp nusėkaltielė atėduosio i Iguorė nagus...
— Gerā,— pažadėjo Uršulė,— lai būn tēp. Mes neprasėtarsem, aple tou dalīka nieks nieka ė nikumet nesožėnuos...
Igoris, valdydamas daug žemių, neturėjo laiko domėtis kalinių ir pasmerktųjų tolesniu likimu. Jam nerūpėjo kada ir kas jo dvaruose mirė, kaip mirė, kur palaidotas. Tuos reikalus, jeigu prireikdavo, tvarkė žemesnio rango pavaldiniai, o jis savo rankų į tuos baudžiauninkų „nešvarumus nesipurvino“. Buvo šventai įsitikinęs — jo žodis yra įstatymas ir nė vienas pavaldinys niekada jo nedrįsta peržengti. Tad ir uždaręs į mirties kalėjimą Juzefą, jis galvojo savo pareigą visuomenei ir bažnyčiai atlikęs ir jos likimu daugiau nebesidomėjo. Jeigu kas jo būtų paklausęs, atsakytų: „Numirs su savo pavainikiu vaikigaliu ir, kaip visi, bus palaidota...“
Į rudenį, jau gerokai atšalus orams, į Mirties kalėjimą įžengus nemaloniai žvarbai, Juzefa su savo kūdikėliu turėjo ne tik vandens, duonos, virtų bulvių, bet ir šiltesnių drapanų. Motina buvo pilna vilties, kad su savo kūdikiu galės gyventi ir išgyventi ne tik šį vėjuotą rudenį, bet ir šaltą žiemą.
Tą rudenį pas ją buvo įstumtos dar dvi kalinės — ištvirkėlės. Neilgam, tik vienam mėnesiui. Išeidamos į laisvę, Juzefai paliko porą ilgų kailinių. Likusioji kalėjime galvojo ir suprato, kad ši geradarystė padaryta ne be anų keturių merginų — buvusių kalinių — rūpesčio. Juk dar nebuvo šalta, o jas į kalėjimą įstūmė su ilgais vyriškais kailiniais, kurie tą pačią dieną buvo atiduoti jai ir jos vaikeliui. Juzefa puolė geradarėms ant kaklo ir ašarodama dėkojo:
— Nēso verta tuokiuos duovėnos, nēso verta...
— Jug nė vėns nežėna, kuo ons īr verts... Mes nuorem, ka žemie somažieto kėntontiū žmuoniū, ka nekėntieto nekalts tava vāks.
— Dėivė, Dėivė, kāp aš eso tau nusėkaltusi... Dėivė, Dėivė, pasėgailiek mona nekalta vāka...— beišlemeno ašarodama Juzefa, o kalinės, žiūrėdamos į nelaimingą ir pasmerktą myriop motiną taip pat nubraukė akyse susikaupusias ašaras.
Juzefa paskui tarsi suprato, kad šitos kalinės buvo tyčia prasikaltusios, nes tiek trumpai tekalėjo ir išeidamos pasakė, kad Igarių žmonės jos ir jos kūdikio dar nepamiršo.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ket 06 10, 2004, 12:28

nezinau, kaip kencia dabar tas Igaris - nezinau, ar kokia motina noretu toki vaika (t.y. buvusi Igari praeitam gyvenime) pagimdyt ir prie savo krutines shildyt -smerkit mane ar ne, bet ash tai negaleciau - jau geriau auginciau shuniuka ar kaciuka. O juk jis negaledamas atgimt negali ir savo kalciu nuplaut - vargsas, tegu dievas jo pasigaili...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Tęsinys

Standartinė Edvardas » Šeš 06 12, 2004, 9:35

6. Metai bėga

Tuo tarpu gyvenimo upė plukdė tolyn savo vandenis nusinešdama žmonių kančias, ašaras, giesmes, dainas, vaikų krykštesį, motinų nerimą ir trumpas laimės akimirkas...
Jau praėjo keturi ir pusė metų, kaip Juzefa gyveno tarp keturių drėgme rasojančių akmens sienų. Jos sūnelis jau buvo didelis ir ne tik gražutis, bet ir protingas. Mama jam buvo viską pasakiusi apie kalėjimą, apie save, tik nė karto neužsiminė, kad iš šito keturkampio akmeninio kambario nei jai, nei jam išeiti niekada nelemta, kad jiems abiem čia, taip sunkiai brendantiems per gyvenimo brūzgynus, kada nors, gal net labai greit, reikės numirti.
Juzefa dažnai vaikeliui pasakodavo, kaip atrodo tikras pasaulis, kuris yra už šio kambario sienų. Ji aiškino, kad visai netoli yra Erlos upelis, kad jame yra daug vandens, kuris bėga ir bėga, ir niekada nesustoja... Kad galima po jį braidyti ir net plaukioti. Prie upelio auga daug žalialapių didelių medžių, kurie pavasariais pražįsta, juose suka lizdus ore skraidantys visokiausi paukščiai... Daug ką žinojo jos vaikas, bet negalėjo įsivaizduoti tikro pasaulio, kuris ūžė ir šlamėjo už akmeninių kalėjimo sienų.
Kiek paprasčiau buvo Juzefai paaiškinti apie mišką ir paukščius, nes vieną kartą mergaitės su maistu pro langelį Juzefai įmetė žydinčią ievos šakelę ir retkarčiais pro lango skyles praskrisdavo vienas kitas žvirblis. Jos sūnelis gerai žinojo, kas yra dangus ir saulė, nes saulėtą vasarvidžio dieną, per pačius pietus, siauras jos spindulėlis suraibuliuodavo ant pilkos akmens sienos. Jis buvo aukštai ir Juzefa, kiek beturėdama jėgų, laikydavo ant rankų aukštai pakeltą savo sūnų, kad jis kuo ilgiau galėtų pasimėgauti saulės šviesa ir šiluma.
Šį pavasarį į mirties kalėjimą, po gero pusmečio vienatvės, pas Juzefą vėl buvo įstumtos keturios paleistuvės. Jos buvo labai nusiminusios, nes turėjo kentėti keturis ilgus vasaros mėnesius ir išeiti iš mirties kalėjimo galės tik rudeniop. Visos draugės, o ypač Ancė, išklausiusios liūdno Juzefos pasakojimo ir pamačiusios, koks skurdus yra, suspaustas tarp keturių akmens sienų, pasaulis, labai nusiminė.
Ypač jos gailėjo nekalto, labai dailaus ir protingo vaikelio, kuris buvo ne tik mielas pažiūrėti, bet taip susigyveno su įstumtomis kalėjiman mergaitėmis, kad šios retai jį bepaleisdavo iš rankų. Vaikas, pajutęs merginų užuojautą ir plazdančią širdžių bei rankų šilumą, tiesiog kaip kačiukas vaikščiojo aplinkui ir puria garbanota galvele glaustinėjosi prie jų marškonių drabužių. Juzefa ne vieną kartą pastebėjo, kad Ancelė, užsižaidusi su jos sūneliu, negalėdavo sulaikyti ašarų. O vieną pavakarį, kai visi dienos rūpesčiai jau buvo užbaigti, Ancė tarsi savęs, tarsi savo draugių pusbalsiu paklausė:
— No a tėkrā nikāp negal tuo maža vāka ištrauktė iš baisiuos mėrtėis nasrū?
Visos, pilnomis siaubo ir nesupratimo akimis, sužiuro į Ancę ir pagalvojo, kad jai kažkas negerai pasisuko galvoje. Bet Ancė po keletos valandų tamsoje vėl pakartojo savo klausimą ir tą vakarą nieko daugiau nebesakė. Tačiau tas vakaras ir naktis visoms merginoms pavirto tikru pragaru. Nė viena iš jų nebesudėjo akių, kažkas aštriais nagais draskė širdį, suko ir suko neaiškiais ir deginančiais rūkais apsnūdusias nakties mintis, nežmoniškai graužė ir gabalais skaldė protą.
Ypač sunku buvo Juzefai, nes jai per visus keturis metus net menkiausio tokios minties šešėlio nebuvo užklydę galvon — ar ji kada nors galėtų išsiskirti su savo vaikeliu. Ji suprato — kada nors, gal net labai greitai, gali viskas pasibaigti, juk amžinai taip nebus... Ir tada liks tik mirtis. Mirtis, mirtis... Kokia ir kaip ji ateis pas ją ir jos vaikelį? Kada ji ateis, ar toli ji dabar, gal jau beldžiasi į duris?..
Sunkiai, palikdamos širdyje negyjančius randus, praėjo dar kelios dienos ir naktys. Merginos buvo tarsi apmirusios, mažai besikalbėjo, ypač jautriai lietėsi prie vaiko, švelniai jį pamyluodavo ir ilgai glostydavo jo nugarą ir garbanotą galvelę. O tas, tarsi niekur nieko, šnekino jas, bėgiojo sumintu ir kiek pradžiūvusiu kalėjimo durpžemiu, džiaugėsi pro aukštai esančius langų plyšius įeinančia vasaros šiluma.
Ilgai taip negalėjo tęstis, nes atsiradusi baisi ir draskanti širdį nežinia bei abejonės darėsi nebepakeliamos. Reikėjo dar ir dar kalbėti, viską aptarti ir išsiaiškinti, eiti toliau arba visai sustoti ir grįžti prie to, kas buvo žinoma ir įprasta. Ir Ancė ryžosi, nes ji buvo sugalvojusi, kaip tai reikėtų padaryti. Ji ir vėl vieną pavakarį, kai visos nusiramino ir ruošėsi miegui, stačiai kreipėsi į Juzefą:
— A to galietumi so sava vāko išsėskėrtė, žėnuodama, ka ons, gal vėskuo būtė, iš če išēs ė anam nebrēks mėrtė karto so tavėm? Nesakīk tojau pat, pagalvuok, ė tik toukart atsakīk — ā galietumi?
Juzefa graužėsi ir nieko nebegalėjo suprasti.
Ne, ji jokiu būdu nesiskirs su savo mažyliu. Niekas jos negali išskirti — tik viena mirtis, bet ir po to ji su savo vaikeliu amžinai gulės šalia vienas kito. Jie būtinai gulės abu kartu, viename kape...
Bet kam tada aš taip vargau ir užauginau jį tokį didelį... Ar nereikėjo iš karto?.. Juk dabar jis tiek daug visko išmoko ir žino... Jis jau žino visą pasaulį, nors niekada jo nematė. Jis norėtų ilgai ilgai gyventi, bet gyventi negalės. Jis niekada nepamatys to, ką aš jam esu paaiškinusi... Ar nepamatys? Juk Ancė sako... Ne, ji tik svaičioja... Kaip mano sūnelis bus be manęs, savo mamos, kaip aš būsiu be jo?..
Bet jis nori ir turi ilgai gyventi. Dieve, Dieve...Jis net čia, tarp keturių akmens sienų, nieko nematydamas, nori gyventi ir žaisti, kaip jis laksto ir linksminasi tarp tų keturių šaltų sienų...
Dieve, Dieve, kam tu atsiuntei tą prakeiktą Ancę, kuri nori sudraskyti ir suniokoti ir taip jau nebepakeliamą mano gyvenimą?
Palauk, palauk, Juzefa, neskubėk — vėl lindo galvon mintis — ar tu nori savo sūnaus mirties tarp tų keturių sienų, ar tu nenori matyti jo laisvo ir laimingo, ar tu nenori jo išleisti į laisvę? Noriu, aš labai noriu, kad jis būtų laisvas ir laimingas, bet aš nežinau ar tai galima padaryti... Angelina sako, kad galima... Dieve, Dieve... Ar aš dėl savo sūnaus laimės ko nors pabūgsiu, neiškentėsiu. Aš viską pakelsiu, viską iškentėsiu... Aš išsaugosiu savo sūnelį nuo mirties, aš išsaugosiu...
Kankino save Juzefa ir nejuto, kaip teka iš akių ašaros, kaip praeina diena ir naktis ir dar kelios... Pagaliau ji sako merginoms:
— Pasakīkėt kāp žadat išgelbietė, ė aš, gal vėskuo būtė, sotėksio...
Po to visos merginos pradėjo ruoštis vaiko išlaisvinimui.

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Pir 06 14, 2004, 10:30

7. Pasileidėlio kančios

Grįžkime prie puspenktų metų senumo įvykių, kuriuos palikome aprašydami mirties kalėjimą ir jo kalines.
Pasileidusiems ir mergaites apgavusiems vaikinams Igoris skirdavo griežtesnę ir trumpesnę bausmę. Jie surakinti grandinėmis mažais žingsneliais turėdavo įveikti dvi daubas ir sudegti ant trečiosios šlaito. Nusiritę nuo paskutinio šlaito, dažniausiai jau apimti priešmirtinių konvulsijų, jie įkrisdavo į Erlos upelio pelkę ir, atsigaivėję nuo ką tik deginusios ugnies karščio, ramiai nuskęsdavo.
Mačiusieji šią egzekuciją, o tokių vis dėlto buvo nedaug, nes retas kuris tegalėdavo ištverti matydamas, kaip dega nuo šlaito nustumtojo jaunuolio plaukai ir drabužiai, pasakojo, kad, nusiritus nuo paskutiniojo daubos šlaito, vaikinas nebebūdavo panašus į žmogų ir geriausia išeitis jam bebūdavo mirtis šaltiniuotame Erlos upelio pelkės dumble.
Juzefos prigavėjui Praniui, nors ji pati, net būdama mirties kalėjime, šio gražaus ir, jos akimis, doro vaikinuko ir nelaikė tokiu, už savo nuodėmę, kaip ir kitiems, teko nueiti visą kankinio kelią ir patirti paskutiniojo akmenimis grįstojo šlaito liepsnojančių sausų šakų ugnies karštį.
Paskirtąją egzekucijų dieną daugiausia ponų ir baudžiauninkų susirinko prie pastarojo šlaito, kuris buvo pats baisiausias ir grėsmingiausias. Žmonės, nors jų akyse turėjo sudegti gyvas ir gražus vaikinas, tą saulėtą rytmetį jautė savotišką euforiją. Daug kas tai turėjo matyti tik pirmą kartą ir neįsivaizdavo kaip tai atrodys.
Didžioji dauguma čia atėjo jausdami gailestį, bet ir ramindami save, kad skirtoji bausmė yra pelnyta, nes ir Igoris, ir bažnyčios klebonas per pamokslą ne kartą jau buvo sakę, kaip sunkiai jie nusižengė Dievo Įsakymams, buvo juos net prakeikę, nes bepaleistuvaudami padarė mirtiną nuodėmę...
Einant pasroviui, už keliolikos kilometrų nuo daubų, ant gražaus Paerlės kalno, stūksojo Žalgirių palivarko trobesiai. Keletos didelių dvarų savininkas čia buvo įkūręs savotišką vasaros poilsinę, kur vasaros karštymečiu pramogaudavo ir ilsėdavosi jo dukros, svečiuodavosi giminaičiai ir artimi kaimynai. Čia taip pat, šalia gyvenamųjų trobesių, buvo pastatytos didelės arklidės ir veisiami bei auginami pardavimui lenktyniniai arkliai.
Tuo laiku, kai buvo paskelbta Pranio egzekucija, šio palivarko dvarininkaitės taip pat panoro pasižiūrėti reto reginio ir paįvairinti nuobodoką vasarinio poilsiavimo monotoniją. Tėvas dukterims tą dieną važiuoti prie daubų nedraudė, tačiau griežtai įsakė nebūti arti pastarosios daubos, nes tokie reginiai ne mergaičių akims.
Dėl to egzekucijos vykdymo rytmetį, ant aukštesnės kalvelės, tarsi koks atskiras Paerlės laukų ir miškų papuošalas, baltavo būrelis dvarininkaičių, o virš jų galvų kadaravo spalvoti saulės skiečiai.
Surakintą pančiais Pranelį jau atvedė prie pirmosios daubos šlaito. Iš tikrųjų tai buvo aukštas, stiprus, klasikinių veido bruožų, plačiapetis vyras. Jo veidas tą rytmetį nebuvo iškreiptas skausmo ar liūdesio, bet buvo rimtas ir rūstus. Jeigu kas būtų pasižiūrėjęs į jo tamsias akis, būtų pamatęs — jose degte degė susikaupimas ir noras gyventi. Ir šį rytmetį, nors naktį nebuvo sudėjęs akių, jis pajuto drėgną rytmečio saulės šilumą, išgirdo į žalias pievas bebyrančius vyturio giesmės skambius burbulus. Saulės šviesa jį akino, tačiau priešaky aiškiai matė žalia veja apėjusias daubų bangas, kurios turėjo arba pražudyti, arba išgelbėti jį.
Igorio budelis, suspaudęs rankoje ilgą ir kietą baudžiauninkų plakimo bizūną, turėjo lydėti nelaimingąjį iki pat ugninės daubos ir ten, atėjus laikui, nustumti jį žemyn. Budelis žinojo, kad per pirmas dvi daubas nusikaltėliai eidavo ir klupdavo mažai raginami, užtekdavo vieno kito kirčio bizūnu, tačiau prie pastarosios daubos, tekdavo griebtis visko ir būti labai atsargiam, kad į ugnies prarają nenuriedėtų kartu su nusikaltėliu. Juoba, kad nusikaltėlio rankų pirštai buvo laisvi ir jis galėjo į budelį įsikibti tokia jėga, kuri, be jokios abejonės, būtų abu nubloškusi į liepsnojančią pakalnę. Todėl budelis kitoje rankoje laikė medinį dvišakį, kuriuo, visiškai neliesdamas pasmerktojo savo rankomis, lengvai galėjo pastūmėti pakalnėn.
Igoris pasmerktajam vaikinui pasakė mums jau žinomą priešmirtinę bausmės vykdymo kalbą ir davė budeliui ženklą pradėti apeigas. Kai tas pasuko ore bizūną ir pliaukštelėjo nestiprus garsas, Pranis žengė pirmuosius žingsnelius. Tik dabar jis pajuto, kaip grandinės buvo nugraužusios jo kojas ir kaip sunku buvo pradėti šį paskutinį savo gyvenimo žygį.
— Gētiau, gētiau, nemėiguok!..— šaukė budelis ir perliejo Pranio nugarą kietuoju bizūnu. Pranis susirietė dvilinkas, nugriuvo ant žolės ir tarsi rąstas pradėjo riedėti pakalnėn.
Kelias stačiu antruoju daubos šlaitu į viršų truko pusvalandį. Antros daubos nusileidimo šlaitas buvo įveiktas lengviau — Pranis, nors trukdė rankas surakinusios grandinės, susirietė į kamuolį ir kūlversčiais, nelyginant apvalus ratas, pakalnėn nuriedėjo labai greitai. Lydintis budelis gerokai atsiliko nuo nubaustojo, bet Pranis, tarsi kieno genamas, tuoj atsistojo ir skubiai ėmė ropštis į antrąjį šlaitą. Netrukus susirinkusieji išvydo jį viršuje.

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Pir 06 14, 2004, 10:47

Klausyk, Edvardai, gal gali greičiau rašyt šitą savo istoriją - ir tu mus čia biški kankini rašydamas po gabaliuką... :wink:

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Standartinė Edvardas » Ant 06 15, 2004, 12:18

8. Liepsnojantis šlaitas

Atsistojęs ant trečiosios daubos krašto Pranis keliose šlaito vietose pamatė ryškiai iškilusias sausšakių liepsnas. Greitai sumetė — matyt pavėlavo uždegti, nes jis, riedėdamas kūliu, abi daubas įveikė labai sparčiai.
Nors ir baisu buvo, bet ilgesnis laukimas ant šio krašto reiškė neabejotiną mirtį. Ir jis, neraginamas ir nestumiamas budelio, nuo akmeninio šlaito nedelsdamas stačia galva nėrė žemyn. Budelis prie jo nespėjo dar net prieiti, o gal tyčia delsė laukdamas kad visam šlaite šakos geriau įsiliepsnotų...
Kiek begalėdamas savo kūną Pranis surietė į kamuolį, plačiomis rankų plaštakomis užsidengė akis ir veidą ir, kol dar turėjo tikrą sąmonę, pats sau visomis jėgomis griežčiausiai prisakė: „Nuors ė gīvam no nogaras ė ronku lopto žemīn skūra, nuors ė mėrtiuo patiuo karštisusiuo ugnie, bet no bornuos ronku nikuokio mado neatėtrauksio... Nē, nē neatėtrauksio!...“
Susirinkusieji suūžė, nes buvo pritrenkti pamatę, kaip niekieno nepastumtas Pranis pats puolė į ugnį. Susirietęs į lanką žmogaus kūnas iš pradžių riedėjo per dar nespėjusias gerai įsiliepsnoti šakas, paskui pateko į pirmąją ugnį ir greitai perlėkė per ją. Dabar žmogaus kūno kamuolys jau buvo pajuodęs. Netrukus jis įriedėjo į antrą ugnies ruožą ir kai beriedėdamas vėl išniro iš liepsnų, degė jo lininiai drabužiai, ryškiai liepsnojo užsidegę plaukai. Bet žmogaus kūno kamuolys dar neišsitiesė ir beriedėdamas kiek prislopino ir nubloškė degančių drabužių liepsnas.
Susirinkusieji nustebę laukė, kas atsitiks, ar ir toliau taip pat jis greitai riedės, kai pateks į trečiąjį, labiausiai įsiliepsnojusį ugnies ruožą ir kas bebus su tuo kamuoliu po to, kai išriedės ir ar beišriedės iš trečiojo ugnies ruožo?..
O susirietęs žmogaus kūnas, kaip įriedėjo, taip išriedėjo ir iš trečiojo ruožo, tik dabar ant riedančio kamuolio nugaros nebesimatė jokio drabužio, rudai baltavo apdegęs kūnas. Nebesimatė plaukų, jie taip pat buvo nudegę, o plaukų degėsiai beriedant nubyrėję, tad rudai mirguliavo apdegusi žmogaus kaukolės oda.
Daugiau nieko susirinkusieji nebespėjo pamatyti, nes lanku susirietęs kūnas, taip pat greitai riedėdamas, tėškėsi į pelkę, sukėlė didelę kritimo bangą, sujaukė, sudumblino vandenį, minutei kitai išgąsdino varles ir po to viskas nuščiuvo... Nebesimatė nei susirietusio žmogaus, nei ko nors kito. Viską prarijo Erlos gili ir dumblėta pelkė.
Susirinkusieji skirstėsi. Vieni ašarojo, kiti nežinojo nei ką sakyti, nei kaip reikšti savo nuomonę. Bet visus apėmė nubausto ir sudeginto žmogaus kančios šleikštus prieskonis, kuris, tarsi rūkstančios mėsos kvapas, driekėsi į galvą ateinančiomis mintimis, nemažėjo atsisėdus prie valgių stalo...
Dauguma stebėjusių paskutinę Pranio kelionę buvo įsitikinę, kad jo nebėra gyvo, nes jį, kaip ir kitus, apdegusį ir leisgyvį prarijo Erlos pelkė. Tačiau kai kurie jauni vyrai reiškė abejonę, nes tik gyvas žmogus galėjęs laikytis susirietęs lanku ir taip greitai riedėti pakalnėn... Kiti manė, kad iš pradžių tikrai taip ir buvo, bet paskui, kai jau nudegė drabužiai, kūnas taip pat sudegė ir tik dėl to jis ir liko susitraukęs į kamuolį. O juk būdamas negyvas jis ir nebegalėjo išsitiesti...

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 06 15, 2004, 12:35

Kai zmogus stiprus viduje ir tiki savo teisumu - tai niekas negali jo sunaikinti - zinau ta is asmenines patirties...

Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Klausimėlis

Standartinė Edvardas » Ant 06 15, 2004, 13:16

Kaip Jūs manote — sudegė Pranis, ar ne?

darja
Pranešimai: 2703
Užsiregistravo: Šeš 02 07, 2004, 20:04
Miestas: Vilnius

Standartinė darja » Ant 06 15, 2004, 13:43

Aisku, kad ne - ir ta jo mergaite su vaikeliu issigelbejo - kitaip ir but negali, nes jie tvirtos dvasios - tikri karzygiai :!:

PS bet baik man su tuo Jus - jau sakiau, kad as ne kokia ponia, mano drauges dukryte visad mane tujina, tai karta drauge ir sako: "Kaip tu cia kalbi, ji tau ne bendraamze?", o ta kad isverte akis: " Taigi cia juk Dangerute?..." Jai net i galva neatejo kitaip mane vadinti, nes as visai ne rimta, vos ne kvailesne kartais bunu uz vaikus... :wink:

Mindaugas
Pranešimai: 1311
Užsiregistravo: Pen 09 27, 2002, 23:01

Standartinė Mindaugas » Ant 06 15, 2004, 17:35


Edvardas
Pranešimai: 291
Užsiregistravo: Šeš 08 02, 2003, 10:25
Miestas: Vilnius
Susisiekti:

Širį glosto...

Standartinė Edvardas » Ant 06 15, 2004, 18:20

Širdį glosto gerumo vėjai — šios mano legendos, nors netiesiogiai, padėjo surasti pagalbą nuskriaustam (gal ir ne), bet vargstančiam žmogui. Nors man nepriguli, bet reiškiu didžiausią pagarbą visiems, kurie prisidėjo prie tos gerosios akcijos, ir ypač Mindaugui, kuris sutelkė globą teikiančiuosius į vieną vietą.

Skelbti atsakymą