Tiesiog eilėraščiai

[sraige]

Jūs šaunūs! Kad aš taip sugebėčiau.

[Alyta]

Amzinybes kelias
Mus visu dar laukia
Ar suvoks vaikelis
Rymantis palaukej

Nusipurtes nasta
Nudienos darbu
Ir atrades rakta
Proteviu senu

Dziaugsmo soki soka
Proteviu dvasia atkilus
Amzinyben veda
Musu kelias sitas

Ir istars kas zodi
Is sirdies gelmiu
Dar prides ir jausma
Lygu tukstanciui jausmu

Suvirpes mus sirdys
Kupinos troskimu
Nubanguos it vejas
Ant zoles sodybu

Tie vaikai suvoke
Jausma ta pajute
Jie gairias sau brezia
Amzinybej buti

Ir mirtis apleis
Zalia sia planeta
Zmones amziams nusiteiks
Kurti visa kita

[Alyta]

..

[Rytė]

Skambėk mintie, užgimus, iššsvajota -
Jau išsipildymas greta, visai greta.
Juk ir pavasaris išaušta nesapnuotas,
Kai švyti siela meile nemaria.

Kaip rūkas abejonės išsisklaido,
Išgirdę maldą virpant širdyje
Ji liūdesį ir netikėjimą išbaido
Ir "tebūnie" jau drąsiai liejas erdvėje!

[darja]

nu nu, biski nusiraminkit, bo dar, ziurekit, sparneliai prades dygt - kas tada bus?.. Kaip sake izymusis Karlsonas: "Ramybes, tiktai ramybes"...

[Alyta]

Sparneliai jau isdyge
Plasnoja jie lengvai
Kol kas vaikai paklyde
Bet skristi trokstame tikrai

[Alyta]

Atskris pas tave vel angelas
Pasibels i langa jis
Tyliai paprasys
Atidaryki man duris

Durys atsivers placiai
Gaivi sviesa uzlies
Sirdis suvirpes tikrai
Laimes jausmas tave palies

Pamatyt gali bet ka
Kurejas begalybe turi apraisku
Taciau tikrai zinok
As i tave kasdien einu

Sviesa ta gali naudoti
Ir ja visiems dalint gali
Gali i ateiti ja sviesti
Prigesint gali ja uzmarstim

Ja gali tu kurti
Dziaugsma ja dalint gali
Ta sviesa pats gali sukurti
Istobulinti ja gali

Jei tu tik panoresi
Viska joje sudet gali
Ir tu i ja telpi
Ir ji yra TAVI

[Alyta]

....

Sakyki angeleli
Kas tu toksai esi
Tu panasus i Kristu
Painioti mane imi

Sviesus veidas nusijuoke
Aaaa supratau
Krikscionybes mane moke
Toki Tave as pazinau

....

Ir mintis greita isskris
Aciu Tau Gintare
Uz pagalba
Atidarant man duris

[sraige]

Kaip gera žvelgt į žalią miško tylą
Į medžius ta tyla apsigobusius.
Ir apgaubia medžiai mane
Savo šlamančiais delnais
Ir vedas fėja gilyn į miško paslaptį.
Svajonę savo suvokiu kaip realybę:
Pasodinsiu medį savoj aš gimtinėj
Ir vėl man oš jie atgimusiai naujai.
O miško tyla , ji skamba krūtinėj
Lyg tūkstančiai džiaugsmingų varpų.
Jie žadina sielą- Dukrele kelkis ar girdi!
Jų žalias šauksmas- nebylus
Atveria mano sielos duris-
Duris, kur visad džiaugsmingi veidai
Kur ilgesio nebus,
Kur kiekvienas turim savo kelią, kartu ir atskirai.

[sraige]

Jūs mano draugai,
ir tokie mylimi.
Karūnuoti meilės karaliai.
Tie vainikai pinti
iš žodžių skambių
iš svajonių lakių. . .

Ir skamba žodis
tarsi arfa
lyg muzika švelni.
Ir liejas mūsų svajos
su džiaugsmo gaidele
Ir įsiaudžia juokas
ataidi iš toli.

Ir žiogeliai mums gros
smuikeliais mažais
Žalia jų dainelė
lopšinę vingiuos.
Suprasit kaip gera
žiūrėt į žvaigždes
Galaktikas kurt
toliau jau naujas.
Bet pirma jūs turit
Žemelę paguosti
Pajusti ją, ir puošti
ir puošti
Sodinti medelį, gėlelę šalia
Namelį suręsti ir kurti drauge.

[glesum]

Žodžiai tampa šviesa
ir nuskrieja tolyn...
Nuo žvaigždžių atsispindi
ir sugrįžta širdin...

Vis stipriau ima šviesti
lyg žvaigždelė, širdis
Ir jos jėgą įgauna
sumąstyta mintis...

O tada liejas eilės...
Žodžiai tampa darbais...
Tampa moterys - deivėm...
O ir vyrai - dievais...

Vyksta tai jau dabar...

Jei dar to nejauti,
Aš siunčiu tau tiek meilės,
Kiek priimt tik gali

Ir kai mintys šviesos
erdvėje susilies,
Meilės saulė skaidri
tau takeli nušvies

[Alyta]

Mintys kelia nusvies
Zengiam drauge mes visi
Beribybe suvoke isties
Busim visi amzini

Sugryzta Sviesa is zvaigzdziu
Atsispindi mano sirdi
Issilies i krastus
Neisnyks uzmarsti

Eiles skrieja erdve
Glosto sirdis visu
Pasiliks visuose
Kurie nori jau kurt

Paliesiu as Tavo meile sava
Suvirpes visatoj zvaigzde
Dvi meiles tada
Kurt gyvybe prades

[Alyta]

..

[Alyta]

Nupus vejas mums nuo veido
Senas dulkes uzmarsties
Zmonijai saule dar nenusileido
Didziai kurybai kelia jausmai nusvies

Sukursim mintimis galybe
Kureja mes dar pamatysim
Pajute savi amzinybe
Naujaip jausmais nusvisim

Sustosim mes prie kelio
Aplink apsidairysim
Jei kam pritruks jegu
Su dziaugsmu pasidalinsim

Mintis bendra pakils
Virs planetos mus zalios
Viskas visatoje nusvis
Naujom sviesiom spalvom

Paliesim saule mes delnais
Zvaigzdes visas paliesim
Zvelgsim i jas mes vakarais
Rytais i jas isskrisim

Sugrysim zemen vel pabut
Paragauti jos gerybiu
Pagyvent ir padekot
Pasidziaugti jos grozybem

Daug energijos nesubalansuotos
Kosmoso galybei
Mes jas dar sustyguosim
Pakeisim jas dorybei

Sukursim mes save kitokius
Plotmese kitose gyvensim
Pasieke begalinius tolius
Dar daugiau juos pratesim

Ir jausmu nauju sukursim
Ir zvaigzdziu nauju
Butį,nebutį sujungim
Daug gyvybiu dar zaviu

[Alyta]

Labai,labai gerai draugei ...

Paimt Tave uz rankos
Pakilt aukstai,aukstai
Ten kur sviesios mintys
Ten kur gyvena angelai
Tuos jausmus padovanoti
Ir vel savi sukurti juos
Sirdin Tavojon pabuciuoti
Deives vainiku apvainikuot
Dar niekad sitaip to netroskau
Tik sunui savo atidaviau as juos
Pakilt norejo jis ir paskrajot

Sunciu Tau laiska as erdve
Neregimas jis,oi ne
Dezutej pasto jo nerasi
Perskaitysi ji,kai erdveje surasi
Atverki sirdi Tu placiai
Iskris laiskelis ten staciai
Uzlies silta banga
Atgaivins kaip rytmeti rasa
Auksta jausma ten idejau
Kuri padovanojo mums Kurejas
Idejau rozes kvapa
Ipiniau pauksciu taka
Lietaus laseli skaidru
Erelio skrydi svaigu
Ir dar idejau,ko zodziais pasakyti negaliu
Taciau tikrai zinau,kad tai labai grazu
Ir nereik skaityti zodziu
Tik dziaugtis situom groziu

[Neringa]

Ir aš buvau ten - senolių žemėje
Kaip motina sava
Žydrom akim
Neramus buvo laikas
Nujautimas nepaliaujamai artėjo
Migs užmigs didi tauta

Kai visi skubėjo, kai pro šalį ėjo
Dainius baltas žilas pakelėj sėdėjo
Kankliais atitardams pynė amžių giesmę
Palydėjo mus žodžiais nemariais
Kaip bangų sūpavimas
Tylus nepaliaujamas
Dar ir šiandien mano dvasioje giesmė ši skamba
Šviesų aukštą dangų dainius mums dainavo
Ramią gilią naktį su žvaigždėm papuoštą
Ilgą plačią upę per tėvynės širdį
Meilę begalinę
Vėl visus apjungiančią
Tyrą vaiko juoką
Motinos ramybę
Dūzgesį bitelių soduose po liepom
Ir tvirtybę amžių ąžuolų platybėj
Dainius mums įdėjo į tą ilgą kelią

Po galybės amžių ant baltųjų kopų
Mergelė skaisčioji
Vienumoj vaikščiojo
Bangos šurmuliuoja
Kojeles nuplauna
Ir po kojom meta gintaro vainiką
Dainiaus apdainuota
Marelių platybė
Kaip kankleliai aidi
Budina praamžį

Skaisčioji mergelė
Į platybes žvelgė
Lenkė savo galvą
Vainikėlį dėjo
Savo sielos stygom
Dainą uždainavo
Tautos dvasią žilą
Iš sapnužio kelia

Iš bangų atgimsta
Keliasi ir tiesias
Daug seselių, brolių
Jie vainikais puošias
Sudėtais iš saulės
Iš dangaus skaistybės
Žemę motinėlę
Vėl į saulę kelia

Į aukštybes širdis
begalybėn žvilgsnius
Tai tautos atgimstant
puošias lino rūbas

Ant kalnelio šoka
Rankos pinas, audžia
Sutartinėm slėniai
Ir sodybos gaudžia

Tavo siela šoka
Džiaugiasi be galo
Su tavim ir dainius
Amžiais kur dainavo

Tavo delne žiedas
Pasodink į žemę
Teatgyja ainių
Dvasia-
Ir Čia - amžinai gyvena!



Štai kas gavosi tęsiant jūsų eiles...

[Alyta]

Dainius eiles ramiai eiliavo
Lopsine zmonijai jis niuniavo
Mintis ieskojo ryto
Pasauli siam dar nematyto
Ir nelinksma dainiui buvo
Skruostais asaros pasruvo
Nes nakti ilga jau zadejo
Tie,kas ja tada pradejo
Lopsine ir sau niuniavo jis
Ji irgi gaube ta naktis
Vaikaitei savo pakuzdejo:
Tikrai pabaiga dar neatejo
Ateis dar rytas,jis ateis
Basas ir palaidais plaukais
Iseis is sibiro taigos
Ir zemeje vel geris stos
Nusisypsojo dainius vakare
Uzmerke jis akis,kurejo patale
Minti paskutine jis isleido
Zmonijai saule dar nenusileido
Su pirmu spinduliu ausros
Zmogum jis vel ant Zemes stos

[glesum]

Pabus lai dainius Širdyje
Ir manoje... ir tavoje...
Juk mintyje kiekvienoje
kruopelė gėrio jau yra...

Žinau, kad palaikai mane...
Juk šviesą nešt lengviau drauge

[glesum]

[Alyta]

Sviesa nest kartu
Be abejo labai smagu
Ir Kurejui tai patinka
Kad vaiku jo mintys
Kurybai bendrai jau sutinka

Is pradziu mintis
Ir zodis skris erdve
O tada ir ziedas
Issiskleis Tavam delne