Tiesiog eilėraščiai

[Agnė]

Jis vėl atėjo ir yra kažkur arti.
Nors nematau, tačiau žinau, girdžiu, jaučiu,
Todėl darau vartus, atmerkiu aš akis:
-Užeik, prašau, ir būk šiuose namuos svečiu.

-Jisai šalia, - širdelė tyliai tuksi vis.
Ką reiškia tas šalia? Aš nematau. Kur tu?
O gal prie durų laukia paslaptingasis svetys?
Atidarau. Bet čia – tamsa, drėgmė, lietus…

O viduje taip šilta. Židinio ugnis
Plevena vaiskiai, tyliai traška savo kalbą…
Aš juk kviečiau tave…Bet tu… Prašau, išdrįsk
Parodyt savo veidą, pasakyti vardą.

Niūri tamsa pro langą žiūri į mane.
Neįprastai šis vakaras man susiklostė.
Jaučiu, kad pabendravome. Keistai, ar ne?
O gal pati pas jį-nežinomą buvau svečiuose…

[darja]

Graziai jus cia visi eiliuojat, va, o cia mano geriausias eilerastis:

Rudeninių lapų kvapas,
Pelkes primena ir naktį,
O mėnulis, kaip vaiduoklis,
Bando pasaką man sekti

Nepykit, sukuriau pries kelerius metus, kai tamsia rudenio nakti sliukinau miske pro toki lapu prikritusi rava, tai ta atmosfera, matyt, buvo tokia maloni dushiai, kad ikvepe net eilemis prabilt

[Agnė]

Nepykstam, o giriam už drąsą. O dabar tu nepyk, kad aš tavo ketureilį pratęsiu

Čia Darjos:

Rudeninių lapų kvapas,
Pelkes primena ir naktį,
O mėnulis, kaip vaiduoklis,
Bando pasaką man sekti

Tęsinys:

Ir, pasekęs šitą sakmę,
Su aušra jisai pranyksta
Lieka tiktai lapų kvapas
Ir medelių šakos plikos,

Ir žinojimas, kad šičia
Vėl kartosis sakmės tylios,
Sužydės, žaliuos, nukris vėl,
Kvapas vėl plevens palikęs.

Tik aš būsiu vis kitokia
Tai linksma, tai nusiminus,
Susimąsčiusi, kvatoklė
Ar nutaisius kvailą miną

Pasaką aš savo šauksiu
Ir gyvenimą aš šoksiu,
Ir pagausiu laimės paukštę,
Nes esu čia ne vaiduoklis.

[darja]

Taigi ne as cia vaiduoklis, o menulis , nors kai naktimis po miska vedzioju savo kale, tai zmones kartais pamano, kad vaiduoklis Viena karta drauge taip isgasdinau, kad iki siol prisimena, kaip ji vakare drebedama grizo pro ta miskeli ir pamate mane, nors is tolo nepazino, menesienos nutvieksta kaip kokia vele besileidziancia nuo kalno, ot buvo merginai isgascio
Va, o eiliuot ziurau jus cia mokat, kitaip sakant eilerasciu kaip karstus pyragelius tik kepat, kur cia jau man, prasciokei, iki jusu lygio
Na, sekmes kuryboje, o as geriau jau nesamones rasysiu

[Agnė]

Kas šoka, tas moka,
Kas kepa, tas tepa.
Sukurpsiu, eiliuosiu
Pažaisiu poetę.

[darja]

[Dina]

Gražūs Tavo eilėraščiai, Agne, labai patiko.
O čia visi gali po kokį eilėraštuką savo idėt?

[Agnė]

Sveikute, Dina,
Aišku, kad gali. Labai laukiam tavųjų. Jei nori, atsidaryk naują skyrelį "Dinos kūryba", o jei tai daryti dar nelabai drąsu, tai tam ir yra "Tiesiog eilėraščiai". Pažaiskim poetes

[Marius]

oi kaip linksma ir puiku
paskaityt eiles draugų.

šaunuolės mergičkos, pripynėt tarp žodžių linksmumo

[Agnė]

Mariau, kaip tu gražiai išsireiškei:”pripynėt tarp žodžių linksmumo” Net dainuoti norisi

Mes – amžinos mergaitės
Po pievą žodžių laigom
Ir skinam žodžių žiedus,
Ir puošiam jais kasdieną.

Vainiką žodžių pinam.
Žiedų linksmumo pynę
Paleisti šiandien skubam
Į skambią žodžių upę,

Kad žvaigždeles atradus,
Suvirpinus visatą
Skubėtų Žemėn grįžti,
Į mylymojo širdį,

Į daigą žalio grūdo,
Į debesėlį pūstą,
Į ašarėlę karčią,
Pripildyt meilės erdvę.

[Dina]

Sveiki visi,
Mano eilerasciai liudni, nes visad rasau kai bunu pripildyta labiau liudesio nei dziaugsmo....

……………..
Dienos, krintančios man į rankas
Prisipildančios sunkumo.
Kai ilgiesi Jo.
Ir lengvumo.
Stebint žmonių veidus.
Sunkumas - lengvumas…
Ar tai ir yra meilė?

Tapti kūdikiu.
Pirmąkart reginčiu.
Liečiančiu daiktus.
Pasaulio paslaptį.
Ar tai ir yra meilė?

………………
Kaštonų žiedai
Liūdni
Liečia vakarą švelnų
Iš aukštai
Žvakutės pavasario

Lyg niekad nebuvo pavasario
Tokia tuščia esu
Supainiojusi kažkurią giją
Nežinia kur einanti
Lyg žaizda nauja
Maudžianti

Jau rašiau apie tylą
Žiemos šaltį
Džiugesio nuojautas
Bet to negana…
Ieškau rakto?
Dievo veido?
Žmogaus artimumo?

O beržai žaidžia su vėju
Amžinai taip pat
Ir vis naujai
Katės raivosi prieš saulę -
Kaip prieš tūkstantmetį

.......
Nors būna liūdesys
Ir eina žmonės vis po vieną
Viskas praeina
Ir vėl kartojasi.

Karčiausios dienos
Turi naktis
Kai persipildęs gėlos
Grimzti į miegą kaip į mirtį.

Liūdniausios dienos turi ašarų
Kurios išplauna mane visutėlę
Iki kūdikio
Iki Tabula Rasa.

Ir vėl būti vienai
Reiškia auginti tikėjimą
Kaip augalą žiemą.

Kad po to ateinantys žmonės
Neliestų manęs kaip per stiklą.

………
Išsinešu
Iš lapkričio - gruodžio ribos
Gėlą kaip aštrią stygą
Priglaudusi prie akių

Išsinešu
Iš šviesotamsos ribos
Tavo akis
Amžiams likusias augti manyje

………..
Aš įkvepiu nuolankumą
Šilku ataustą
Aukščiausiojo rankose
Ir jaučiu vėsią ramybę
Pripildančią mane.

Aš įkvepiu gruodžio nakties blyškumą
Net siela susitraukia.

Aš įkvepiu Tavo prisiminimą
Ir rauda užpildo mane.
Apdovanojai, mylimasis, mane
Amžiams pažymėjai
Meilės gėla ir laikinumu.

………..
Žuvėdriukas alkanas
Mano mylimasis
Pasiskolinęs jūros žalumo akis
Lizdelyje miega
O aš čiūčiuoju
Per visą ilgą gruodžio naktį
Jo sugertą jūros aitrumą

…………
Sako, saldžiu raganos pienu
Maitino mane Pramotė
Ir lopšinę Gimtinės Sode
Seniausioji kriaušė niūniavo

Kai mokiausi piešti ant akmenų
Ilgesio - nerimo dainas

…………
Mano Sizifas
Meilę ridena
Per šviesotamsos ribą
Bando pernešti

Mano Sizifas
Meilę ridena
Ledu ataustą Saulės spinduliu palytėtą
Amžinybės link

Mano Sizifas
Pasiskolino iš jūros žalias akis

[Agnė]

Dina rašo:

“Lyg niekad nebuvo pavasario
Tokia tuščia esu
Supainiojusi kažkurią giją
Nežinia kur einanti
Lyg žaizda nauja
Maudžianti”

_ _ _ _ _ _ _

Pajusti tuštumą savy-
Tai mūsų Tėvo dovana,
Nes kai visai tuščia esi,
Kai būsena tokia duota
Tu susiliet pilnai gali
Su Kosmoso tuščia erdve.

Ir kaip jautiesi? Ką girdi?
Kokia tikros tylos spalva?
Ar tuštumos daina graži?
Aštri žaizda, gyva gija,
Tu tuštumos dalis esi.
Neužmiršta, o išjausta.

Ar nežinai, kur tu eini?
Tai neskubėk, pabūki čia.
Ir aš bandysiu savimi
Sušukti spengiančia tyla.
Gal susitikti mums pavyks
Ir gal mažiau skaudės tada...

[jasmin]

Gražiai rašai apie tas žalias akis

[darja]

Zinai, Dina, poetishkai man nelabai kaip iseina, tai parashysiu proziskai: grazios ir tikros, nors liudnos tavo eiles, bet va, pavasaris tai tikrai simet ateis As jau vienakart rashiau, kad vedziodama savo kale sutinku toki pagyvenusi ismintinga zmogu su dviem kudliukais (jis, beje, ir Anastasija skaites ir siaip labai ismingas zmogus, labai jauciantis ir gamta, ir zmogu, kai jam reikia pagalbos - viena vakara, kai buvau labai nusiminus, prislegta rupesciu, ir velai isvedziau Lese, tai ir ji sutikau, klausiu: ko jus taip velai vaikstot?, o jis sako: jus pamaciau ir isejau , tai mes tiesiog pasikalbejom apie ora ir man palengvejo, o kita diena viskas susitvarke ). Va, tai tas zmogus tiesiog nuostabiai pasako ora: praeita pavasari, atsimeni, kai buvo atsile, vos ne su trumpom rankovem vaiksciojom, jis sake kiemsargiams, kad nesleptu lopetu, nes dar bus sniego, tai anie juokesi, o paskui, atsimeni, kiek prisnigo Nuo to laiko visad klausiu jo apie ora, tai visad tesingai pasako, dar rudeni klausiau, kada bus ziema, tai juokais atsake, kad kovo menesi, o dabar paklausiau, kada bus pavasaris, tai sake, kad kova , bet pries tai dar biski papustys, pasnigs, bet jau didieji salciai praejo O kuryba tavo tai tikrai grazi, gali drasiai rasyti, ir nepaisyk, kad liudna - reikia visokios

[Dina]

Dekui visiems uz atsiliepimus, vis tik idomu isgirst nuomone kieno nors, nes niekas daugiau ir neskaite eilerasciu siu.
Apie tustuma ir pavasari buvo pries keleta metu ir toje tustumoje is tiesu daug kas gime-Anastasijos idejos, astrologijos, meditacijos atradimas, zalios mylimos akys, o po to ir isiskyrimas su jomis, matyt, ratas sukasi vel..

[darja]

Visada, Dina, pirma turi buti tustuma, kad ji galetu uzsipildyt , o gyvenimas - toks daiktas, kad viskas taip ir sukas ratu, pasikartoja, kaip metu laikai, menulio fazes, menesines ir pan. Cia taip jau buna visoms, bet juk ir gerai, kad taip, ar ne Kaip ten sakoma:

Pad aknom cvetiot akacija,
radujetsia vsia semjia,
u menia sevodnia menstruacija -
znachit ne beremenaja ja

[Rytė]

Moterys, mergaitės,
Mylimos princesės,
Būkim kiekviena
Stipri,
Laisva,
Graži!

Būkime,kas esam
Ir kas norim būti,
Nebijokime
Savęs
Ieškot
Savy!

Kiek mes turim
Meilės,
Gėrio
Ir švelnumo.
Net po atleidimą
Saugome
Širdy...

Moterys, mergaitės,
Deivės visos būkim –
Jei ir nenumanom,
Kiekviena kažkam
Be galo
Esame
Brangi...


Te šylant žemei, šyla ir mūsų širdys, te skleidžiasi svajonės, te puošia kiekvieną mūsų dieną meilė, šypsenos, supratimas... Dalinkimės su kiekvienu sutiktu žmogumi tuo,ką turime gražiausio savyje ir ... pavasaris nuo mūsų šilumos netruks ateiti.

[Agnė]

Jei viens kito glėby
Tapsit objektu vienu,
Pabandyk pamatyt
Kaip prasiplečia sienos
Ir pasaulis išsyk
Į šią būtį subėga
...O Dievulio aky –
Šypsena mėnesienos.

[Agnė]

Aš numirštu akimirką šią
Su visais patyrimais ir norais,
O gyvenimas stumia mane
Galimybėm, spalvom apsigobęs.

Būtyje raibuliuoja jausmai,
Pilnatis įsiskverbia į protą
Ir, nuplovusi viską, naujai
Visumos paslaptis rutuliojas.

Taip nuvysta žiedai praeities,
Pumpurais sproginėja rytojus...
Ir akimirką šitą išties
Per mane taip gyvenimas klojas.

[glesum]

Kiekvieną akimirką gimstam ir mirštam...
Visa amžinybė sekundėj sutilpo...
Kažkuo vis nauju, kas akimirką virstam...
Pagaut ją banžiau...
nesuspėjau...
ištirpo...

Ir keista suprast, kad nėra ateities
Nes visa, kas tikra yra šis buvimas...
Tik noris pajaust jį giliau, iš širdies,
Net žinant,kad visa yra tik žaidimas...