Tiesiog eilėraščiai

[Iveta]

Stai treja vinas eilerastis jei tiks.
Tiesos angelas lai aplanko kiekvienus namus
sventu velyku diena-ir atveria sirdis geriui.
Kad zmones subrandintu jose zmogiska meile,
o po to ja paleistu i pasauli.
Kad meile paliestu kiekvieno zmogaus sirdele,
kurioje dar tamsu ir labai salta.
Iziebtu ta mylincia ir sildancia ugnele,
kad saltis pradinktu,o zmogus atgimtu.
Ir iziebtu kitu zmoniu sirdyse sviesa ir tiesa.

[Alyta]

Dziaugias linksminas visi
Pavasario jau vidurys
Imk marguti,ridinek
Zemei busti tu padek
Sok linksmai kartu i takta
O jei ne...marguciu praskels tau kakta

[loreta]

Brangieji eilaraščių kūrėjai: sukurkite ką nors velykoms! Noriu uzrašyti atvirutėse kokius grazius velykinkius sveikinimus,mintis ar zodzius .......ir neturiu.......O pačiai šiandien nesigalvoja....
Būčiau Jums labai dėkinga!

Sventu Velyku sviesu ryta
Pasveikinsim bundancia Zeme!
Saulute linksmai uzprasyta
Maloniai mums spindulius zeria!

Marguciais vaikai apsikeite
Zavesis spalvingaisiais rastais
Lauke dabar daug ka bus veikti
Ziemuzes nusimetem nasta!

[Trėja]

dėkui,dėkui............Visus su šv .Velykomis...........
kokia nuostabi jūs kūryba........

[glesum]

Atgimstančios žemės delnuos
atgimki... rami ir saugi
Jos meilė po kojom dainuos...
dainuoja...
ar tu ją girdi?

Kai pėdos į dirvą įaugs
šaknim... aš paliesiu tave
Ta meilė, kurią tu neši
Vešliai sužalios širdyje...

Gyvybė lyg šokis nušvis
Užlies visą gyvą šviesa...
Ir ratas tolyn nusiris
Vienybėje neš ir tave...

[Toltik]

Dabar man vakaras kiekvienas
Apsunkęs degančiu saulėlydžiu virš pelkės
Dabar kas vakarą ne vienas
Manasis draugas žemas šlaitas
Apaugęs smilgomis, erškėčiais vainikuotas
Kas rudenį apsipilantis riešutų riedėjimu
Pavasariais - bordo žiedų šereliais

Ten aš prasitęsiu, padauginu ir sutelkiu save
Pažadinu kas turi būt prikelta
Karpau, kas atmirė, kas prie ano pasaulio jau prikalta

Ir vėjas gyvas čia, tik prisimink suklusti
Nerimstantis judėjimas
Kas rytą ir kas vakarą nurimsta
Sugrįžęs svečiuose neužsisėdi
Kartu per artimiausią viensėdį į kelią lydi
Kartu priglaudęs žemės kylantį atodūsį

Lėtai čia slenka laikas, turiningai
Vorai nupynę supynes, įsups žydrynę
Į lengvą balto šilko nosinaitę
Iki kitų pavasarių
Iki lietaus ir naujo auksaspalvio spalio

Per amžius amen
Ir nuoširdžiai gyventi
Pajautus būtį, kurti savo buitį
Kan drebantis dvipoliškumas nenupultų

[loreta]

Nuostabusis Zmogau!
Tave sukuriau dar seniai
pries Tau ateinant,
Kol laukei soduose anapus
debeselio,
Pavadinau graziausiais zodziais,
Ar matei -
Pasauli virs baltu berzu iskeliau?

Ilgai ir kruopsciai sosta Tau ruosiau
Is samanu minkstu, ziedu paparcio,
Kad rupesciu turetum kuo maziau,
O as Tau zemuoges ant smilgos verciau...

[Toltik]

...Ir nieko neatverčiau,
Nes niekada pasaulis Tau nebus užvertas
Tik būki suvokimo džiaugsmui atsimerkęs...

[Toltik]

Nera tiktai tusciu minciu, iseinanciu ir tiek. Iseina jos tik ta prasme, kad gimusios mumyse ikunija save minciu erdvej, visatos amzinam kiausinyje. Ir gryzineja, laiko kai sulaukia sugryzimo, kai surikiuojamos i viena vora aplinkybes, kurios pades igauti minciai forma zemiska ir pirstais jauciama. Kaip viskas paprasta, ir kaip grakstu. Pasaulis nei akimirkai nestoja savo kelionej erdvemis, alsuoja zmonija, geretis nesustoja, nors isore nevisada guvi, taciau siela atodusiu nenori ir visada pirmyn, kad ir ratu. Kiekvienas zybtelejimas - amzinybe, ar ziba pinigo metalas, varveklio ar nutirpes lasas plauna basa, pripratusi ilgetis vasarojaus pada. Siame taske susiliecia visatos erdves, apjungia viena kita dziugesio zaidimui ir asaromis laisto tik nesuvokimas. Kaip sunkiai protas skinasi pamirses, kad tarnauja, kiek tam nestabilumui paaukojama sirdies ir alksta nesuspejanti apglebt koralo formos siela. Geneti, retinti ir priziureti kas ismoko, o teisingiau prisimine, to sodas tesiasi i begalybe, naujom ir deranciom sakom, nestojant prie kiekvieno posukio, neprasant atleidimo ir be baimes prasyma istarti.

[Vileine]

Ačiu, Toltik. Kaip iš Dievo lūpų .

[Toltik]

Buvau pamiršęs ir negalėjau gervės mostams atlapot širdies
Per patį tirštį, vakarės saulės pievos aplietos šviesos
Pabudo pirštai ir bėgt pradėjo skruostais vėjo šiluma
Per laiko grožį, per žemės atmintį, per gęstančias tiesas

Pražydo ašarom sukaustyti, privarginti jausmai
Nustojo plėšytis tarp taip ir ne užgrūdinti vaikai
Ir plieno pasaka, kaip ir kiekvieno kalvio išliūliavusio dienas
Parvirto poilsiui, į samanas, į sutemas, į sirpstančias pakrantes vakare

Tysojo, glaudėsi, prie meilės, prie tikrumo, prie širdies
Bangų užmėtyta, purslojo ant eilinės netekties
Ir pasiilgusi gelmės ir rymasties vandens namų
Sugrįžo tiesėmis į uždarumą sietuvų

[loreta]

...Ir nieko neatverčiau,
Nes niekada pasaulis Tau nebus užvertas
Tik būki suvokimo džiaugsmui atsimerkęs...

Tik buki suvokimo dziaugsmui atsimerkes,
Nes Tau atvertos visos durys
Nebedergia jau tie, kas derge
Ir nebegal gyvu uzmuryt...

[Liūtaširdė :)]

Tyla
Tu nori mano zodziu is lupu,
As tenoriu,kad pajustum is mano sielos gelmiu grynuju.
Tai zodziai skaidriausi,
Nuolankiai skambiausi.

Tyliai istari:
- Kalbek...
As mintimis pasiunciu tau jausmingai:
- Tu nori tik garsiai,o ne nuostabiai tyliai sneket...

Tau nereikia manes klausyt,
Tik pajaust ir nepaklyst.
Nepaklyst tarp mano zodziu trapiu,
Kuriui tu nepazeisi,tik pajusdamas tylumos skambesi ju.

Istaisyki klaida,kuria padarei,
Tu mane neteisingai supratai.
As pasakojau simtus istoriju idomiu.
O tavo protas nesuprato,kaip tai svarbu.

Bet tavo dvasia aukstoji,
Suprato.
Tik tau pranest negalejo,
Nes tu jos klausyt negalejai.

Sirdis verke is liudesio,
Kodel jos seimininkas tyluma zlugdo...
Kuri gelbejo nuo kerpejimo,
Nuo kerpejimo sielos gelmiu...

[Liūtaširdė :)]

Meile-tai pasaka liudesio.
Pievu zvilganti rasa.
Tai zaliu lapu gludesio,
Gaivi tyluma.
Tai lyg paukscio skrydis,
Kerintis kaip melyna banga.
Tai roziu grozis
Sapnu maldoje.
Ji sukurta is laimes ir dziaugsmo,
Liudesio denyje pilkam.
Tai sirdies duzesio,
Narsi taikos darna.
Zodziu skambesio kuriamo,
Kaip eiliu giluma.
Tai liauno daigelio,
Tyli siluma.

Linkiu tokio jums jausmo...

[Toltik]

Smiltelė riedanti
Šlaitu uolėtu
Asfalto kaitruma
Grublėtu delnu

Rasos lašelis
Lapo išlinkime
Krislelis sniego
Vienišam perone

Klajoklis vėjas
Pasakas nešioja
Padraiko tolimus
Užmirštamus jausmus

Trobelė obelies pavėsyje
Sustojo
Šaknis įleido žemėje
Žmogus

Stebėjo bangą
Vakarais žavėjos
Bučiavo paukščiais
Skraidančius vaikus

Mylėjo skambesį
Girdėjo pievos grožį
Ramiai užuosdavo
Kada prapliups lietus

Kas rytą saulėtą
Ar ūkanotą
Jį pasitinka
Ežeras tylus

Kas vakarą
Pušis saulėlydyje šoka
Kas nakty žvaigždės
Prašo nepaklyst

[Alyta]

Vejas atnesa delnuos
Ziedadulkes,kvapus,garsus...
Zmogui viska atiduos
Kad jis toksai grazus

Pusis ir daina jam suos
Vakarais lakstingala pritars
Ezeras ramiai banguos
Myliu tyliai jam istars

Ir zvaigzdes jam sypsosis
Kelia ateitin nusvies
Jam mylimosios grozis
Kilima jausmu nuties

[glesum]

Pavasaris...
Pilnas meilės...
Taip lengva mylėt...
Juk pavasaris...
Ir teka rasa...
Džiaugsmo ašaros
Toks vakaras...
Tik patylėt....

Suvilgyta saule ir vėju...
Ir permirkus sodų žydėjimu...
Tuo šokiu... jėga.... ir virpėjimu...
Kas dar gali taip pakylėt?

Lakštingalos persmelkė sielą
Giesme... Jos pilna tarsi upė
Teku iš savęs į tą vieną
Venintelę tikrąją Būtį -

MEILĘ...

[loreta]

Cia taip zalia aplink, net dziugu!
Ir vaivorykstem mainos dangus,
Saule kelia karvute ragu
Sis kampelis be galo brangus!

Takeliu, kurs pramintas zveriu
Patylom i laukyme einu
Pakelej uogeles sau veriu
As - mergele is tavo sapnu!

Nedvejodamas beki cionai,
Kur vainika ramuniu pinu,
Kur drobeles isaustos plonai
Ir nera po langais kibinu.

Mes pradziuginsim visa aplink
Savo tyro laukimo dvasia
Meile savo visus apdalink
Kas ieskos, as rami, kad suras ja!

[Toltik]

Kai nuvysta po pietų, visos rytmečio linijos
Ir užlūžta seni traukiniai
Aš sulaukt nebeišstenu, kol mane tu per Prištiną
Pakviesi kur braškės ir namai

Kai nurimsta šiurenimas, miško lapų ir nerimas
Pasklinda miesto plaukuose
Aš galėt nebeišgaliu, tau į sielą su bildesiu
Palydžiu nebaigtas svajones

Ir kai vakaras žiovauja, debesų butaforija
Mano pirštai seniai ne mani
Jie į plaukus istorijai, kimba ne kaip teorijoj
Grimsta tarsi giliam šulinį

Pasiimk ir neskaldyki, mano-tavo ar amžina
Juk ne tam šiam pasauly esi
Žiūri džiaugsmas rodyklėmis, dulkės šoka taupyklėmis
Na o mes svaigiame sūkury

Į tą bildesį lašinam, savo virpantį rašinį
Užsikaišom šautines žaizdas
Kupidonas pramazino, o planetos pagražino
Kelio vingius žaidimų kančia

Nesvarbu kaip kreivai, tik prašau vakarais
Kad šypsotų dvi poros akių
Židinys mestų kibirkštį, lūpos slystų į bučinį
Na o rankos vėl lauktų darbų

[loreta]

...Kai atsliaus sulauzytu sparnu erelis
Ir pabels i kiemo vartelius
Neburnosime daugiau, kad blogas kelias
Ar kad akmenys nubrozdino kelius.

Kai Dievaitis Meiles astrins strele
Ir nutaikys plazdancion sirdin
Mums nustos sudirze pedos gele
Susitike vel - vadinsim tai lemtim...