Dabar man vakaras kiekvienas
Apsunkęs degančiu saulėlydžiu virš pelkės
Dabar kas vakarą ne vienas
Manasis draugas žemas šlaitas
Apaugęs smilgomis, erškėčiais vainikuotas
Kas rudenį apsipilantis riešutų riedėjimu
Pavasariais - bordo žiedų šereliais
Ten aš prasitęsiu, padauginu ir sutelkiu save
Pažadinu kas turi būt prikelta
Karpau, kas atmirė, kas prie ano pasaulio jau prikalta
Ir vėjas gyvas čia, tik prisimink suklusti
Nerimstantis judėjimas
Kas rytą ir kas vakarą nurimsta
Sugrįžęs svečiuose neužsisėdi
Kartu per artimiausią viensėdį į kelią lydi
Kartu priglaudęs žemės kylantį atodūsį
Lėtai čia slenka laikas, turiningai
Vorai nupynę supynes, įsups žydrynę
Į lengvą balto šilko nosinaitę
Iki kitų pavasarių
Iki lietaus ir naujo auksaspalvio spalio
Per amžius amen
Ir nuoširdžiai gyventi
Pajautus būtį, kurti savo buitį
Kan drebantis dvipoliškumas nenupultų
