Štai Vladimiras parašė septintoje knygoje dvi istorijas apie mergina Sonia, bei ateities zoną. Labai malonu skaityti.
Jeigu kam nors kylą įsivaizdavimas ir ateities vaizdai situacijos parašykite būtinai.
Pasakos, istorijos iš ateities
Moderator: Visi tvarkytojai
-
Irena-irocka
- Posts: 460
- Joined: Thu 02 27, 2003, 14:50
- Location: Vilnius
Pasaka apie šviesą.
Nežinau kada tai buvo. Gal vakar, gal rytoj, gal gilioje praeityje, gal ateityje?
Gyveno viena moteris. Jos vardas Alina. Nieko ypatingu ji nesiskyrė nuo aplinkinių. Atsikeldavo, valgydavo, dirbdavo, verkdavo, svajodavo – tiesiog gyveno.
Bet vieną naktį…
Atsibudau nuo akinančios šviesos. Atsimerkiu. Jaučiu nuostabią šilumą ir nieko aplinkui, tik šviesa. Net negalvojau, kad šviesa gali būti tokia švelni, ji tiesiog glosto mane, ji minkšta. Aš galiu ją pačiupinėt?
Alinutė ištiesė ranką…
Mano ranka! Ji tokia mažytė. Ji šviečia. Žiūrėk! Judinu pirštelius ir spindulėliai paskui juos nušvinta. Cha-cha-cha… Oi, mano balsas! Jisai skamba?
- mma, mma…, - cha-cha-cha. Tai mano balsas!
- maaa-maaa…
- Taip, mano brangioji. Ko norėjai, saulelė?
- a. kas čia? Mama?
- Tai, brangioji, tai aš.
…tyla… Dar niekad tyla nebuvo tokia švelni… Gal aš sapnuoju?.. Šis mano balsas?.. Kodėl taip gera?..
O rankytės? Va gi jos… ir šviečia taip įdomiai… Na gal pagulėsiu tyliai… Taip gera čia…
- mama…
- Taip, mano meilė?
- Ar aš galiu atsistoti?
- Gali.
Mergaitė atsargiai atsikėlė…
- mama! Ant ko aš stoviu?
- Ant ko norėtum, saulelė?
- Kad ir ant žemės…
- Pažvelk žemyn.
- Tikrai, ant žemės stoviu.
O kur tu?
- Aš čia.
- Kur?
- Aš čia, tu žiūri į mane, ir tėvelis, žiūrėk, šalia stovi.
- Labas dukrytė – girdžiu vyriška balsą ir pasirodė lyg kas nusišypsojo, šviesa suvirpo.
Nesuprantu, aš gi žiūriu į šviesą… o kur mama? Ir tėvas sako, kad yra? Pasuku galva į kairę… aa… tikrai, žiūrėk, dar vieną šviesą. Va, viena priešakyj, o kita iš kairės. Įdomu. Bet vis tiek nieko nesuprantu.
- mama, aš matau tik šviesą ir dar vieną šviesą, bet kur jus? Ir kodėl apskritai aš nieko nematau aplinkui? Tik šviesa.
- O ką norėtum matyti, saulelė?
- Na, nežinau… medžius… lapelius šlamančius ant jų, ir dangų, saulę, debesėlius… dar paukščius, žolę ir gėles, gal drugelius…
O Dieve! – tesugebėjo ištarti Alinutė. Iš kur toks grožis? Dieve mano, jei tai sapnas tegu jis tęsiasi amžinai… Šiltos ašarėlės nubėgo per skruostą. Alinutė nukrito ant keliukų ir taip nuoširdžiai verkė. Tai buvo stebuklingos ašarėlės, krentant pro pirštelius ant žemės juos pakeldavo gyvybei dar vieną gėlytę. Alinutė pakėlė galvą ir pamatė, kad aplinkui dar gražiau pasidarė, viskas buvo gyva! Gėlės jai šypsojosi, mojavo savo rankutėmis-lapeliais, medžiai dainavo dainą, paukščiai aukštai-aukštai danguje suko ratelius ir staiga: “Aš myliu tave” – užrašė jie. Kaip pradėjo plakti Alinos širdis, ji net rankytes pridėjo prie krutinės, kad nors trupučiuką ją sulaikyti. Ašaros. Ašaros pradėjo kristi iš dangaus mergaitei ant veido, ant kūnelio – tai buvo džiaugsmo ašaros. Saulytė ištiesė spindulėlius ir prisilietė prie Alinos veido. Šilta ir gera pasidarė. Meilė supo šį pasaulį, meilė buvo ir mergaitės viduje, meile buvo ji.
- Mamytė! Pažiūrėk kaip nuostabu! - spindėjo džiaugsmu Alinutės veidas, - Mamytė, kaip nuostabu! Ar aš sapnuoju? Ar tai sapnas? Iš kur visa tai?
- Tai padarei tu, saulelė.
- Bet kaip?!
- Tai tavo pasaulis, brangioji, tu jį sukūrei savo mintimis.
- Nejaugi aš galiu?! Ar tai tikra?
- Kaip nori tu, mieloji?
- Aš noriu, mama, noriu! Kad būtų viskas tikra!
Kaip gera čia, kaip mūsų žemėj! Ir ji tokia šilta. Mamytė, tegu tai būna tiesa, tegu tai būna amžina, tegu tai tik tai būna…..
- Tai ir yra tikra, dukrytė.
- Mama, ačiū tau! Ačiū už visą tai, ačiū!
Alinutė pradėjo suktis, suktis. Ji juto gėlių aromatą, juto kaip oras patenka į jos vidų, juto Sulės prisilietimus, juto, kaip visas Pasaulis džiaugiasi, juto, kad viskas sukasi aplinką ją. “Laimė! Aš žinau, kas yra laimė!” Užsimerkė ir nukrito į minkštą žolę. “Kaip mamos rankose,” – pagalvojo ji.
- Mama, o kur tu?
- Aš čia.
- Kur? – Alina apsisuko keletą kartų aplinkui, ieškodama akimis.
- Aš čia brangioji, tavo širdyje.
Mergaitė priglaudė rankytes prie širdies, stengdamasi įsiklausyti. “Kaip keista. Tikrai, nieko nematau, bet kažkodėl jaučiu, kad neviena esu. Kažkas širdyj yra. Ar tai mama? Iš jos taip plusta šiluma…”
- Mamytė, ar tu busi visada su manimi?
- Visada.
- Ar aš galiu pakviest draus čia.
- Gali.
Alina jau bepradedant bėgti, sustojo.
- Palauk, o kaip juos rasti?..
- Jie šalia tavęs.
- Kur? – vėl Alinutė pradėjo sukinėti galvą.
- Pažvelk atidžiau, einam truputuką į šoną.
Alina priėjo prie pievos krašto ir pamatė… Pasaulis nepasikeitė, va, skuba Algis į darbą, Jolita pavargusi ruošia pusryčius, mašinos, triukšmas…
- Kaip taip, nejaugi jie nežino ką gali? O gal neturi mamos?
- Jie turi, saulelė, mamas. Jie tiesiog pamiršo kur ieškoti.
- Tai bėgam pasakysim jiems.
Alina nubėgo į pilką miestą. Švitėdama pribėgdavo prie žmonių, pasakojo kaip gera gali būti, ką žmonės moka, ką kiekvienas galėtų padaryti, kur ieškoti mamytės!…
- Mama, kodėl jie negirdi?
- Jie girdi, saulelė, tik netiki. Jie turi savo tiesą.
- Mamytė, ką daryti? Ką daryti?
- Nepamiršk ką gali, dukrelė.
Alinutė susimąstė… “O ką aš galiu? Svajoti… Mylėti… Mąstyti… Kurti…
- Aš sugalvosiu kaip! Aš sugalvosiu!
Svajonės mano mielos, skriskit į Pasaulį, dainuokit ir mylėkit visą žemę! Tegu Šviesa mus supa, mama, tėtis! Tegu kiekvienas bunda ir pamato Tiesą. Kalbėk Širdie, kalbėkis! Aš šviesiu jums kiekvieną rytą, šviesiu, takelius į Tikrovę tiesiu, aukseliu ir sidabru pabarstysiu ir jus jį atpažinsit!..
Alinutė svajojo, svajojo. Kurdavo nuostabų pasaulį, tiesdavo takelius ir pamažu išmokė kalbėtis per žmonių širdis. Ji supdavo meilėje dukrytes ir sūnelius, kurie įleisdavo ją, ir padėdavo sukurti jų nuosavą gražų Pasaulį… Ją supo Šviesa, ta amžina, beribė Šviesa, kuri yra visko pradžia.
- Mamytė, o jei pamiršiu vėl kur tave ieškoti?
- Tiesiog užmik su gera nuotaika, ir aš pasitiksiu tave…
Nežinau kada tai buvo, bet tai buvo tiesa.
Nežinau kada tai buvo. Gal vakar, gal rytoj, gal gilioje praeityje, gal ateityje?
Gyveno viena moteris. Jos vardas Alina. Nieko ypatingu ji nesiskyrė nuo aplinkinių. Atsikeldavo, valgydavo, dirbdavo, verkdavo, svajodavo – tiesiog gyveno.
Bet vieną naktį…
Atsibudau nuo akinančios šviesos. Atsimerkiu. Jaučiu nuostabią šilumą ir nieko aplinkui, tik šviesa. Net negalvojau, kad šviesa gali būti tokia švelni, ji tiesiog glosto mane, ji minkšta. Aš galiu ją pačiupinėt?
Alinutė ištiesė ranką…
Mano ranka! Ji tokia mažytė. Ji šviečia. Žiūrėk! Judinu pirštelius ir spindulėliai paskui juos nušvinta. Cha-cha-cha… Oi, mano balsas! Jisai skamba?
- mma, mma…, - cha-cha-cha. Tai mano balsas!
- maaa-maaa…
- Taip, mano brangioji. Ko norėjai, saulelė?
- a. kas čia? Mama?
- Tai, brangioji, tai aš.
…tyla… Dar niekad tyla nebuvo tokia švelni… Gal aš sapnuoju?.. Šis mano balsas?.. Kodėl taip gera?..
O rankytės? Va gi jos… ir šviečia taip įdomiai… Na gal pagulėsiu tyliai… Taip gera čia…
- mama…
- Taip, mano meilė?
- Ar aš galiu atsistoti?
- Gali.
Mergaitė atsargiai atsikėlė…
- mama! Ant ko aš stoviu?
- Ant ko norėtum, saulelė?
- Kad ir ant žemės…
- Pažvelk žemyn.
- Tikrai, ant žemės stoviu.
O kur tu?
- Aš čia.
- Kur?
- Aš čia, tu žiūri į mane, ir tėvelis, žiūrėk, šalia stovi.
- Labas dukrytė – girdžiu vyriška balsą ir pasirodė lyg kas nusišypsojo, šviesa suvirpo.
Nesuprantu, aš gi žiūriu į šviesą… o kur mama? Ir tėvas sako, kad yra? Pasuku galva į kairę… aa… tikrai, žiūrėk, dar vieną šviesą. Va, viena priešakyj, o kita iš kairės. Įdomu. Bet vis tiek nieko nesuprantu.
- mama, aš matau tik šviesą ir dar vieną šviesą, bet kur jus? Ir kodėl apskritai aš nieko nematau aplinkui? Tik šviesa.
- O ką norėtum matyti, saulelė?
- Na, nežinau… medžius… lapelius šlamančius ant jų, ir dangų, saulę, debesėlius… dar paukščius, žolę ir gėles, gal drugelius…
O Dieve! – tesugebėjo ištarti Alinutė. Iš kur toks grožis? Dieve mano, jei tai sapnas tegu jis tęsiasi amžinai… Šiltos ašarėlės nubėgo per skruostą. Alinutė nukrito ant keliukų ir taip nuoširdžiai verkė. Tai buvo stebuklingos ašarėlės, krentant pro pirštelius ant žemės juos pakeldavo gyvybei dar vieną gėlytę. Alinutė pakėlė galvą ir pamatė, kad aplinkui dar gražiau pasidarė, viskas buvo gyva! Gėlės jai šypsojosi, mojavo savo rankutėmis-lapeliais, medžiai dainavo dainą, paukščiai aukštai-aukštai danguje suko ratelius ir staiga: “Aš myliu tave” – užrašė jie. Kaip pradėjo plakti Alinos širdis, ji net rankytes pridėjo prie krutinės, kad nors trupučiuką ją sulaikyti. Ašaros. Ašaros pradėjo kristi iš dangaus mergaitei ant veido, ant kūnelio – tai buvo džiaugsmo ašaros. Saulytė ištiesė spindulėlius ir prisilietė prie Alinos veido. Šilta ir gera pasidarė. Meilė supo šį pasaulį, meilė buvo ir mergaitės viduje, meile buvo ji.
- Mamytė! Pažiūrėk kaip nuostabu! - spindėjo džiaugsmu Alinutės veidas, - Mamytė, kaip nuostabu! Ar aš sapnuoju? Ar tai sapnas? Iš kur visa tai?
- Tai padarei tu, saulelė.
- Bet kaip?!
- Tai tavo pasaulis, brangioji, tu jį sukūrei savo mintimis.
- Nejaugi aš galiu?! Ar tai tikra?
- Kaip nori tu, mieloji?
- Aš noriu, mama, noriu! Kad būtų viskas tikra!
Kaip gera čia, kaip mūsų žemėj! Ir ji tokia šilta. Mamytė, tegu tai būna tiesa, tegu tai būna amžina, tegu tai tik tai būna…..
- Tai ir yra tikra, dukrytė.
- Mama, ačiū tau! Ačiū už visą tai, ačiū!
Alinutė pradėjo suktis, suktis. Ji juto gėlių aromatą, juto kaip oras patenka į jos vidų, juto Sulės prisilietimus, juto, kaip visas Pasaulis džiaugiasi, juto, kad viskas sukasi aplinką ją. “Laimė! Aš žinau, kas yra laimė!” Užsimerkė ir nukrito į minkštą žolę. “Kaip mamos rankose,” – pagalvojo ji.
- Mama, o kur tu?
- Aš čia.
- Kur? – Alina apsisuko keletą kartų aplinkui, ieškodama akimis.
- Aš čia brangioji, tavo širdyje.
Mergaitė priglaudė rankytes prie širdies, stengdamasi įsiklausyti. “Kaip keista. Tikrai, nieko nematau, bet kažkodėl jaučiu, kad neviena esu. Kažkas širdyj yra. Ar tai mama? Iš jos taip plusta šiluma…”
- Mamytė, ar tu busi visada su manimi?
- Visada.
- Ar aš galiu pakviest draus čia.
- Gali.
Alina jau bepradedant bėgti, sustojo.
- Palauk, o kaip juos rasti?..
- Jie šalia tavęs.
- Kur? – vėl Alinutė pradėjo sukinėti galvą.
- Pažvelk atidžiau, einam truputuką į šoną.
Alina priėjo prie pievos krašto ir pamatė… Pasaulis nepasikeitė, va, skuba Algis į darbą, Jolita pavargusi ruošia pusryčius, mašinos, triukšmas…
- Kaip taip, nejaugi jie nežino ką gali? O gal neturi mamos?
- Jie turi, saulelė, mamas. Jie tiesiog pamiršo kur ieškoti.
- Tai bėgam pasakysim jiems.
Alina nubėgo į pilką miestą. Švitėdama pribėgdavo prie žmonių, pasakojo kaip gera gali būti, ką žmonės moka, ką kiekvienas galėtų padaryti, kur ieškoti mamytės!…
- Mama, kodėl jie negirdi?
- Jie girdi, saulelė, tik netiki. Jie turi savo tiesą.
- Mamytė, ką daryti? Ką daryti?
- Nepamiršk ką gali, dukrelė.
Alinutė susimąstė… “O ką aš galiu? Svajoti… Mylėti… Mąstyti… Kurti…
- Aš sugalvosiu kaip! Aš sugalvosiu!
Svajonės mano mielos, skriskit į Pasaulį, dainuokit ir mylėkit visą žemę! Tegu Šviesa mus supa, mama, tėtis! Tegu kiekvienas bunda ir pamato Tiesą. Kalbėk Širdie, kalbėkis! Aš šviesiu jums kiekvieną rytą, šviesiu, takelius į Tikrovę tiesiu, aukseliu ir sidabru pabarstysiu ir jus jį atpažinsit!..
Alinutė svajojo, svajojo. Kurdavo nuostabų pasaulį, tiesdavo takelius ir pamažu išmokė kalbėtis per žmonių širdis. Ji supdavo meilėje dukrytes ir sūnelius, kurie įleisdavo ją, ir padėdavo sukurti jų nuosavą gražų Pasaulį… Ją supo Šviesa, ta amžina, beribė Šviesa, kuri yra visko pradžia.
- Mamytė, o jei pamiršiu vėl kur tave ieškoti?
- Tiesiog užmik su gera nuotaika, ir aš pasitiksiu tave…
Nežinau kada tai buvo, bet tai buvo tiesa.
Tegu svajonės pildosi! -
Olga
- Posts: 145
- Joined: Sat 02 22, 2003, 14:26
- Location: Vilnius
Re: Pasakos, istorijos iš ateities
Gal tai jums atrodis nekaip, bet turiu toki jausma, kad tai ne ateities vaizdai, o tiesiog ....художественный образ.Mindaugas wrote:Štai Vladimiras parašė septintoje knygoje dvi istorijas apie mergina Sonia, bei ateities zoną. Labai malonu skaityti.
Jeigu kam nors kylą įsivaizdavimas ir ateities vaizdai situacijos parašykite būtinai.
Ateity matysim
