Skambantys Kedrai

Atidarau naują temą. Tebūna tai mūsų dovanėlė vaikams. Ir patys pabūkim čia vaikais. Pradedu:

Aš jau valandą galvoju,
Kodėl rudenį ant kojų
Medžiai numeta lapus.

Negi jiems nereikia palto
Žiemą, kai yra taip šalta,
Pučia vėjas atšiaurus

Ir, sukėlęs sniego pūgą,
Tiems, kas pametė kepurę,
Pripustys visus galus?

O juk vėjas tai nekaltas,
Jis tik dirba savo darbą!
Turi būt jisai rūstus

Tiems, kurie nesaugo rūbų
Ir pliki į lauką skuba.
Nori jie susirgt gripu?!

Bet išlindo štai saulytė,
Medžių šakose ji švyti,
Glosto mano žandukus.

Sužėrėjo pusnys purios.
Pasakoj aš atsidūriau!
…Ir dabar aš suprantu –

Lapai medžiuose šakotuos
Saulės spindulius užstotų,
Ir nebūtų taip smagu!

Ar sunkus sraigės namelis?

Po žolynų, kupstų šalį
Sraigė tamposi namelį.
Tas namelis susiraitęs,
O namely – sraigės kraitis.

Pasakyk man iš tiesų,
Ar keliaut taip nesunku?
Juk nelengvas tas namelis,
Dar sunkesnis sraigės kelias?

Sraigė stabteli truputį,
Į mane ji pasižiūri –
Ne atsakymą girdžiu,
O daugybę klausimų:

-Pasakyki man, vaikeli,
Ar labai sunki galvelė,
Kai ryte pabudus kelias
Sveikinti naujos dienelės?

O ar sunkios tos kojelės
Kai jos išmina takelį,
Nes pagaut veikeliui rūpi
Nuskrendantį pienės pūką?

Ir ar sunkiai rankos kyla
Kai kepi sesutei blyną,
Ar kai glostai švelniai švelniai
Katinėlio kailį rainą?

O širdutė kaip tau plaka,
Kai mamytei “Myliu” sako?
Pasakyk, vaikeli, tu,
Ar daryti tai sunku?

-Ačiū,sraige, pagaliau
Tikrą tiesą supratau,
Kad namelis nesunkus,
Nes labai labai brangus!

Karas

Tėveli, mama,
Mes skelbiam karą
Jos didenybei
Nuobodulybei.

Todėl nuo šiandien
Kasdien po šventę
Kartu sušokę
Organizuosim.

Te kriauklėj – indai,
Nešluotos grindys,
Mes atsipūsim,
Kartu pabūsim.

Pilis statysim,
Žaisim slėpynes,
Pūsim balionus,
Galvosim norus.

Paskui sugriuvę
Spausime sūrį
Ir ligi soties
Prisikvatosim.

Rytoj iš naujo
Mes vėl kariausim
Ir nesiskųsim,
Laimingi būsim.

Koks stebuklas čia įvyko?
Pievoj vasarą prisinigo.
Gal paltuką imt ir skėtį?
Tuoj nubėgsiu pažiūrėti…

Tai ne sniegas ir ne gėlės
Šitaip vasarą parėdė -
Pienių baltos kepurėlės
Ant plonų stiebelių sėdi.

Nuskinu aš debesėlį
Iš arčiau pasižiūrėti
Ten sėkliukės glaudžiai tupi,
Turi jos po parašiutą.

Taip žiūrėjau ir grožėjaus,
Net pati nepastebėjau
Kaip tie pūko kamuolėliai
Man į plaukus įsivėlė.

Dar bandžiau daryti vėją,
Tokį stiprų kaip galėjau.
Ir lengvučiai debesėliai
Į dangaus žydrynę kėlės.

O vėliau namo parvykus
Aš prajuokinau mamytę,-
Nes pūkuota, susivėlus,
Priminiau jai debesėlį.

NORIU - REIKIA

Nuo senų senovės
Žinom “Noriu” šalį.
Čia kiekvienas daro
Viską savo noru.

Bet atėjo laikas,
Padalino šalį
Ir jos vieną dalį
Pavadino “Reikia”.

Ir kariauja pusės –
Žinom mes ko norim,
“Reikia” kitką groja,
Savo dūdą pučia.

O jau tie suaugę
Vien tik “Reikia” žino.
Norus sunaikinę,
Stebi mus iš aukšto.

Bet aš taip nenoriu
Vykdyt jūsų “Reikia”
Ir, nors aš dar vaikas,
Turiu savo skonį.

Štai todėl galvoju,
Kad prijungti laikas
Šitą dalį “Reikia”
Prie gimtinės “Noriu”.

Kviečiu visus didesnius ir mažesnius pateikti pasiūlymus, kaip paversti “Reikia” į “Noriu”. Na, pabūkim burtininkais.