Durnelių kertelė

darja · Post by **darja** » Mon 10 25, 2004, 20:06

nu tiesa sakau - ne menko vargano laselio...

Agnė · Post by **Agnė** » Tue 10 26, 2004, 15:10

Darja, brangute, atsiprašau, kad sumakaliūzinau. Gal neatkreipei dėmesio, viršuje buvo paaiškinimas, kad čia sudedu gabaliukus, kurie pasirašė bendraujant kitoje svetainėje. Man pasirodė, kad jie yra ganėtinai išbaigti kaip atskiri kūrinėliai. Ne visada bučiuojamės ir glostomės. Pasimušti tenka.

Ir man tai patinka. Kaip manai, ar tai blogai?

darja · Post by **darja** » Wed 10 27, 2004, 19:51

sit kaip, brangute

, o as maniau, kad tas tekstukas tau labai artimas - kitaip sakant, juo tu nori kazka pasakyti, ar ne taip supratau?..

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 11 03, 2004, 15:06

Darjai. Kuris tekstukas? Apie kaukes? Artimas. Manau, kad visi mes turim kaukiu

Žemiau - dar vienas tekstukas apie Vėlinių vakarą.

Paauglei dukterėčiai užplaukė. Nekreipdama dėmesio į svečius, vidury dienos su naktiniais gulėjo savo kambary ant sofos, nusisukusi į sieną ir įbedusi akis į mobilaus telefono ekraną. Nutaikiusi progą įslinkau į kambarį ir atsargiai prisėdau šalia. Atstūmimo nebuvo. Lengvai uždėjau ranką ant peties. Neprieštaravo. Ėmiau švelniai glostyti plaukus, pirštų galiukais minkštai masažuoti nugarą. Ar galima tave pabučiuoti? Ironijos blyksnis lūpų kamputyje ir gailus:"Galima". Lūpomis pajuntu jos šiltą skruostą. Atsisuka. Apsikabina. Prisispaudžia. Kurį laiką sėdime susiglaudusios. Akimirka, ir jau visai kitoks balsas:"Teta, palauk." Šoka į džinsus, lenda į megztuką. Prie stalo čiauška lyg niekur nieko. Oho, kaip veikia prisilietimas. Ar tik nebūsiu saviškius apleidusi… Todėl vakare darome visiems medaus masažą. Nusiprausiam po dušu. Ir čia mus pagauna sūnaus paleista tranki muzika. Stalas, fotelis čiuožia į pakampes. Gęsta šviesa. Ir žvakės liepsnoje iki devinto prakaito šėlsta muzika ir juodi šešėliai. Kas tai? Ar tik ne Helovyno dvasios užplūdo mūsų namus Vėlinių vakarą? Nežinau. Bet visą savaitę kibę plaučiai gerokai pralaisvėjo. O pasakoju tai tiesiog norėdama priminti – būkit galingi savo prisilietimais. Ir šokite. Dėl vaikų. Dėl savęs.

Post by **Gluosnė** » Wed 11 03, 2004, 16:04

Labai.. Agne, labai daug ką reiškia prisilietimas, būčinys. Be minties jėgos čia veikia ir lytėjimas, poveikis stipresnis..
Ačiū.

darja · Post by **darja** » Wed 11 03, 2004, 20:13

nu jau nesupykit, bet per Velines sokt pagal trankias muzikas - nu gal as kokia atsilikus, bet sito niekaip nesuprantu... Per televizoriu anadien kalbejo kazkoks etnologas, kad musu senieji Veliniu paprociai sieja mus su mirusiaisiais, o trankusis Helovynas ta rysi nutraukia, dar kalbejo, kad per Velines todel visad buna prastas oras, kad mirusieji grizta tadien namo, mes einam i kapines, tad tas oras greiciau mus namo parvaro. O zinot, man intuityviai per Velines niekur netraukia eit - mama vaziuoja i kaima, kur palaidotas mano tevelis, o as jau kelinti metai nevaziuoju - tipo ner kam ukio (mano gyviu

) palikt, turiu darbo - zinau, kad visa gimine mane smerkia, bet tom dienom namie as taip jauciu teveli, kaip niekad - ir man tai buna proga pabut ramiai, paciai su savimi ir su juo - kazkokia sviesi, gera svente...

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 11 04, 2004, 12:37

Labas, Darja, Džiaugiuosi kartu, kad tavo susitikimas su tėveliu įvyksta. Tai svarbiausia. Nepyk, ant giminių. Jie elgiasi, kaip jiems geriausiai atrodo. O, gal, nelabai smekia tave? Tau tik taip atrodo... Na, bet čia - detalės.

O čia dar viena istorija. Ne mano, bet mano perpasakota.

Tas katinas buvo ypatingas medžiotojas, todėl pelės labai nuo jo kentėjo. Kartą neapsikentusios jos nusprendė nueiti pas pelių išminčių patarimo. Šitaip būdavo visada. Šimtmečius, tūkstantmečius. Išminčiai keisdavosi, o patarimas likdavo tas pats – prikabinkite katinui po kaklu skambaliuką. Kokia puiki idėja! O kaip tai padaryti? Čia išminčius susiraukdavo. Mano reikalas - patarimą pateikti, o kaip jį įgyvendinti – jūsų problema. Ir kaip daugybę kartų nusiminusios pelės išsiskirstydavo toliau savo vargo vargti. Bet šį kartą vienas peliukas, toks nepraustaburnis, išsišokėlis, ir sako:"Aš tai padarysiu!" Pasipiktinusios pelės net kalbėtis su juo nesiteikė. Koks kvailys! Pamišėlis! Beprotis! Kaip jis drįsta! Taip nepriklauso! Tai pakeistų visą istoriją! Taip negalima! …Kitą dieną nustėręs katinas vaikščiojo su skambaliuku. Pelės apspito narsuolį. Kaip tau pavyko? Labai paprastai. Nuėjau į vaistinę, pasiėmiau porą tablečių migdomųjų. Nutaikęs progą įmečiau katinui į pieną. Kai šis užmigo… Pelės stebėjosi. Vai vai, kaip tai paprasta. Kodėl mes anksčiau apie tai nepagalvojome? Kodėl? Aaaa?

darja · Post by **darja** » Thu 11 04, 2004, 20:17

Suprantu, ka norejai pasakyt, bet man visi tie is uzsienio ateje paprociai: helovynai, valentinai ir kiti, zinai, man jie visada atrode kazkokie svetimi, laukiniai, o jie dar keltus ir kitus pagonis vaizduoja kaip laukinius - geriau i save ir savo paprocius pasiziuretu... Dar amzinatilsi monsinjoras Vasiliauskas grizes is apsilankymo Amerikoje kalbejo, kad uzsienieciu prieskaledinis laikotarpis labai puosnus, linksmas ir pan., lietuviai kukliau, ramiau, labiau susikaupe ju laukia, bet uztat tas laukimas gilesnis, tikresnis, nors dabar ir pas mus jau tos laukines mados verziasi, tik kuo labiau verziasi, tuo didesnis atsiranda noras tam pasipriesinti - ieskoti tikresniu dalyku - o kas iesko, tas randa.

Agnė · Post by **Agnė** » Mon 11 15, 2004, 13:46

Aš vaidinu gyvenimą,
Žaidžiu žaidimų daugel.
Keisčiausia, aš – patenkinta
Ir sugebu net džiaugtis.

Jūs skirstykit, kaip norite,
Kaip sugebate, mokat
Ir jei priskirsit rolę man,
Išmoksiu ją ir šoksiu.

Bet, jei išmest scenarijus,
Praslysti pro paviršių,
Tai sužinai, kad galima
Net ir linksmai numirti.
20041113

***

Kol šitas ginčas neatlėgo –
Kokia būties prasmė gili,
Mes paskandinkim savo ego
Naktinio miško žavesy.

Nutildykime proto aidą
Ir užmigdykime jausmus,
Tiktai stebėkim kažką braidant
Naktinio miško takeliu.
20041113

***

Kai iš garso išsiveržia žodis
Ir pasklinda plačiai erdvėje,
Gilumoj jo esmės, pasirodo,
Jau užgimsta bežadė tyla.

Ji vis auga ir plečias iš tikro,
Griūva sienos, važiuoja net stogas,
Ir į kosmoso gilumą trykšta
Tas beribis viršgarsinis žodis.
20041113

***

Pro naktinio dangaus skylutes
Aš bandau prasiskverbt
Lyg šešėlis
Į didžiąją šviesą
Ir vidinėj tamsoj susirast,
Kaip ant plaučių šakų
Juodu katinu
Grįžulas miega.
2041114

***

Kalbėti mokiaus nuo mažens
Dabar tylėti mokaus,
Bet kaip toli iki akmens
Tylėjimo bežodžio.
20041114

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 11 17, 2004, 16:22

Ėjau kalbėt su vėju. Galingi oro gūsiai pievoj blaškės. Jie įnirtingai kūną plakė, akis primerkti vertė, raukė kaktą. Bet tai nevirto į nuoširdžią šneką. Et… Todėl aš pasukau į mišką. Čia vėjo gausmą rezonavo medžių traškesys ir juokas tirštas. Viršūnės sinusoides laužė, lingavo, vėją gaudė. Atsirėmiau į aukštą pušį. Gal, man pavyks siūbavimą pajusti. Aplinkui medžiai lankstės, kilo, o ši, lyg susigėdusi, pritilo. Tik kukliai garbanomis mojo. Išniręs iš tamsos, pribėgo šuo. Pakišo galvą po ranka. Paglosčiau. Ir čia, sugavęs vėjo jėgą, kamienas pajudėjo. Pirmyn. Atgal. Ir vėl. Ir dar. Jis vedė mane šokti. Ir kvietė jausti vėjo judesius, paklusti jo trimitų, smuikų ir vargonų muzikai, pataikyti į gūsių ritmą gaivų, išgirst didingą miško choro dainą. Ir mokė atsiduoti, susiliet, pranykti… Ir visumoj šitoj savim išlikti…
Kitą vakarą, eidama miško keliuku, įpuoliau tamsoje į nuvirtusią šakų karūną. Ne visi atlaikė šėlsmo naktį…

darja · Post by **darja** » Wed 11 17, 2004, 19:45

tas as vakar nakti sukeliau ta viesula

- tai jau prasau - nepykit...

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 11 18, 2004, 18:31

Darja, kas atsitiko, ko siunti. Kas darosi šį vakarą? Klaipėdoje užlyja ne tik išviršaus, bet ir iš apačios

Agnė · Post by **Agnė** » Fri 11 19, 2004, 16:12

Šviesi širdies dama, o kad nors kart sutiktų !
Ir kad pasveikintų jaunuolį jau kaip vyrą.
(LinasPL)
Jaunuoli,tu ne damoms verki širdį,
Mergaitė nekalta tegu ją liečia,
Nes šiandien tavyje jau gyvas vyras,
Ir sako jai: ‚Tu - mano karalienė ‘.

Agnė · Post by **Agnė** » Fri 11 26, 2004, 14:18

Vakariniai pasivaikščiojimai palei upę ima mane veikti kaip narkotinės medžiagos. Darausi priklausoma? Gal būt. Einu viena, nes tai… individualus susitikimas. Su pirmapradiškumu, tyrumu, ramybe, jėga, išmintimi, begaliniu judėjimu, amžinumu, neapsakomu grožiu… Ir savimi. Tokia pat. Pirmapradiška, tyra, dvelkiančia ramybe ir jėga, išmintinga, besikeičiančia, amžina, neapsakomai gražia. Jūs manęs tokios nepažįstate? O ar savy tokius atradote? Ne? Tai pabandykite…

Agnė · Post by **Agnė** » Wed 12 01, 2004, 12:16

Papasakosiu tikrą istoriją. Dalyvavau vienos kompanijos pristatyme, kurio pabaigoje vyko loterija. Pagrindinis prizas – romantiškas savaitgalis dviems prabangiame viešbutyje Palangoje. Kartais būna akimirkų, kai jauti nukreiptą į tave vamzdį. Tąkart būtent taip jaučiausi. Kitiems dalino rankšluosčius, dar kažką. Artėjo kulminacinis šūvis. Bac! Pro šalį. Bet ne. Nelaimingasis (laimingasis?) anksčiau nusiplovė. Dabar jau – į mane. Nebeerzino…
Parvykau namo ir pranešiau brangiausiajam:“Turiu dvi naujienas. Vieną gerą, kitą blogą. Nuo kurios pradėti?“ Nepasitikintis žvilgsnis. Pradėjau nuo…: „ Laimėjau romantišką savaitgalį dviems!” Susiraukė. „Nepergyvenk! Iškeičiau į rankšluostį“. Tik burbtelėjo:“Na, ir puiku“. Tie vyrai niekada deramai neįvertina moterų. Kiek man reikėjo įdėti pastangų, subtilumo, išmonės, gudrumo draugei įtikinti, kad mano namuose susišluostė visi rankšluosčiai.

Incognito · Post by **Incognito** » Wed 12 01, 2004, 12:56

))))))))

Post by **Gluosnė** » Wed 12 01, 2004, 13:40

Na kur jau ten draugei suprasti, kad jums Palangos tikrai nereikia

Va jei aš taip padaryčiau kaip Agnė, tai mano brangiausias varytų atgal su tuo rankšluosčiu

Bet aš taip nepadaryčiau

Agnė · Post by **Agnė** » Thu 12 02, 2004, 11:21

Mano kiemas

Vakar mano kiemas buvo
Pieva ligi upės,
O dabar jau įsisuko
Paupio keliukas.

Priartėjo miško galas.
Matot, koks nachalas!
Pakrašty jau kojas valos,
Šiepias, sako:”Labas!”

Upė pamiškėn priklydo,
Niurna savo brydę.
Gurgtelėti man išdrįso:
“Aš tave pažįstu!”

Net dangus naktinis staipos,
Šypsosi į ūsą –
Mano vyzdžiuose išraižė
Tūkstantį žvaigždučių.

Ir dabar jie tartum vynas
Veikia ir svaigina,
Taip kvailai mane nuskynė
Ir prisijaukino.
20041130

darja · Post by **darja** » Thu 12 02, 2004, 22:26

Agnė · Post by **Agnė** » Mon 12 06, 2004, 10:38

Apie mėšlavabalį

Jis nemąsto apie tarnavimą kitiems. Tai tiesa. Priropoja prie kažkieno paliktų išmatų, atkrapšto gabaliuką, suvolioja jį ir nuritina. Bus vaikučiams. Ir šūdo pasaulyje sumažėja. Todėl senovės Egipte mėšlavabalį laikė šventu.

***

Apie pagalbą kitiems

Vieną kartą, išeinant iš prekybos centro, mane sustabdė senyva moteriškė ir paprašė centų. „Ar batono nori?“ – paklausiau. „Noriu“. Ištraukiau iš krepšio ir padaviau. Kol ji kažką murmėjo, aš, pati nesuprantu kodėl, nukreipiau į ją rankų delnus, nusišypsojau, peržegnojau. Ir čia kažkas įvyko. Moteriškės veidas nušvito palaiminga šypsena. Ji sugriebė mane už rankos ir dėkojo taip, lyg aukso gabalą būtų gavusi. Palydėjo iki mašinos. Mojavo tol, kol pasukau už kampo. Štai tokia improvizacija. Kaip sunku suprasti, ko žmogui iš tikrųjų reikia. Vargu, ar jis pats deramai žino. Viena aišku, kad tai ne „imkit mane ir valgykit“. Meilė gali pasireikšti ir griežtu „ne“ artimo vaikiškoms užgaidoms. O geranoriška pagalba gali nuskambėti kaip pažeminimas. Ar pakankamai įsijaučiame į kitą, suvokiame jo tikrus ir menamus norus? Ir dar. Ar neužmirštame, kad tarnavimas kitiems visų pirma yra reikalingas mums? Tikiuosi, ne dar vienam potėpiui Paminklo SAU statyme.